Tag Archives: Nikita Chruščiovas

Sovietų baudžiamoji psichiatrija, esminis teroro įrankis

Sovietinės psichiatrijos tema yra tokia plati, kad aš netgi nežinau, nuo ko išvis pradėti – ar nuo sąvokų, ar nuo istorinių ekskursų, ar nuo asmenybių, ar nuo to, kaip viskas išaiškėjo. Tiesiog nežinau, nes visko pernelyg daug.

Sovietmečio pabaigoje disidentams tikrą siaubą varė jau ne Lubianka su KGB, o Serbskio institutas ir psichiatrinė sistema, vadovaujama Andrejaus Snežnevskio. Taip, čia nuotraukoje – ne kalėjimo, o durnyno vartai. Beveik visi pacientai čia būdavo tiesiog tie, kas kažkuo neįtiko valdžiai, nors kartais atveždavo ir vieną-kitą tikrą nusikaltėlį.

Aš ilgai rašiau šitą straipsnį, o paskui gavosi įvykis – kažkokia firma su Lietuvos psichiatrų asociacijos vado palaiminimu ėmė rodyti psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip kažkokius gyvūnus iš zoologijos sodo – kažkokiems kursų dalyviams. Ir dar su pasakojimais apie SOS mygtukus ir visokias baisenybes.

Jei pasižiūrėsim į ICD-10 esančią tarptautinę ligų klasifikaciją, F skyrių (ta raide žymimi psichikos sutrikimai), tai visi sau bent po vieną surasim, o gal ir po kelis. Tą galiu garantuoti – pasižiūrėkit tenai patys. Ir pabandykit įsivaizduoti, kad iš jūsų kažkas atima bet kokias teises ir paskui demonstruoja lyg beždžionėles kažkokių kursų dalyviams.

Po šio skandalo Dainius Pūras, kadaise kūręs psichiatrų asociaciją, iš jos išstojo, pareikšdamas, kad tai yra sovietmetis. Ir taip, panašu, kad požiūris į žmones pas daugelį senesnių lietuviškų psichiatrų yra toks pats, koks buvo sovietiniais laikais.

Todėl, kad ir neišdirbtą (ir kažkur gal fragmentiką), aš jums šiandien duodu dar vieną ilgai rašytą straipsnį apie sovietinius laikus. Apie tai, kaip Nikita Chruščiovas lagerius pakeitė į durnynus. Apie tai, kaip durnynai tapo pagrindiniu, tyliai veikiančiu, užmaskuotu sovietinio teroro įrankiu.

Gal po šio straipsnio bus lengviau suvokti ir tai, iš kur išties atėjęs tas požiūris į žmones, kaip į kokias beždžionėles, su kuriomis galima daryti viską, ką tik nori.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nacionalizmas, nacizmas, fašizmas ir kiti žodžiai

Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius: „taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus„.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris, plakatai

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius.

Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai „patriotas“, „nacionalistas“, „šovinistas“, „fašistas“ ir „nacistas“ reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis „nacis“ yra visiškas sinonimas žodžiui „nacionalistas“, žodis „patriotas“ – sinonimas žodžiui „šovinistas“ ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Bendras SSRS ir nacistinės Vokietijos paradas Breste, 1939 metai

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

Hamburgeris ir vaikas

Strateginis planavimas - paprastas, kaip hamburgeris. Rezultatas priklauso nuo to, iš ko jį padarysite.

Užvedė mane ant šito straipsnio parašymo ponas Baltasis Vaiduoklis, su kuriuo vis nueinam tarpais į kalbas apie viziją, misiją ir vertybes. Tai daugelio mūsų įmonių „žinomi“ dalykėliai, kurie kartais padaromi nelyg koks psichologinis testas, prirašant belenko ir užmirštant. Dar ryškiau nesąmoningas strateginis valdymas matomas būna valstybinėse kontorose, kurios kartais prieina iki to, kad vizijos, misijos ir vertybių kūrimą pilnai užsako išorinėms firmoms.

Išties vizija, misija ir vertybės – tai sritis, kur ypatingai ryškiai pasimato gan paprastų vadybos idėjų įtaka ilgalaikiam įmonės darbo efektyvumui. Viskas čia paprasta, tačiau būtent dėl paprastumo – velniškai keblu (beje, tai akivaizdu kiekvienam fizikui: kuo mažiau sistemos elementų, tuo mažesnis jos apibrėžtumas).

Šita sritis yra labai savotiška ir dar dėl vieno reikalo: būtent čia už jus nieko niekada nesugalvos ir nepasakys joksai verslo konsultantas. Tačiau būtent čia patyręs verslo konsultantas jums padės tiek smarkiai, kiek niekada nepadėtų kur nors kitur. Padės dėl to, kad galės pažvelgti į jus iš šalies, lyg klientas ar pašalinis stebėtojas, matantis jūsų svajones, norus, idėjas neutraliu ir sisteminiu žvilgsniu. Padės dėl to, kad galės rasti bendrą kalbą ir su akcininkais, ir su vadovybe (o šios dvi šalys įmonės valdyme neišvengiamai atstovauja tam tikrais atžvilgiais priešingas pozicijas). Galų gale, padės ir dėl to, kad leis pagalvoti apie prasmę – apie tai, apie ką nesusimąstome darbo rutinoje.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter