Tag Archives: vertybės

Iracionalūs faktoriai vadyboje

Aš jums vis pasakoju apie įvairias vadybos metodologijas, triukus, problemas ir taip toliau, kartais ir pakankamai kompleksinius bei sunkiai suvaldomus atvejus panagrinėdamas (kaip pvz., užburti ratai ar mirties spiralės, įskaitant ir biurokratinę stagnaciją), tačiau visa tai – jau aukštesnio lygio reikalai, o ne bazinės problemos. Tuo tarpu bazinių problemų – ne tiek jau ir daug, tik kad jos visos yra klaikiai sunkios. Tokios sunkios, kad paprastai įvairūs konsulatantai bei vadovai linkę vaizduoti, kad jų išvis nėra. Žinia gi – kai užsimerki, tai baubo nematai.

Kai kurie vadybiniai faktoriai yra tokie, kad apie juos nesinori nei galvot, nes kai jie tave aptinka, tai maža nepasirodo.

Kai kurie vadybiniai faktoriai yra tokie, kad apie juos nesinori nei galvot, nes kai jie tave aptinka, tai maža nepasirodo.

Viena iš problemų – tai įvairūs iracionalūs faktoriai. Iracionalūs jie yra dėl to, kad protingais ir logiškais metodais su jais nesigauna susitvarkyti. Jokia logika jų nekaso, tad atitinkamai nekaso jų ir jokios normalios vadybinės metodologijos (visiem pažįstama situacija, kai kam nors nors kuolą ant galvos tašyk, o argumentai neveikia – išsyk galima kalbėti apie iracionalumą).

Natūralu, kad visokių vadybinių metodologijų kūrėjai ir nenori tais iracionalumais užsiimti, nes iracionalumo visa esmė ir yra, kad jam neveikia sveikas protas, o tuo pačiu – ir metodologijos. Iracionalumas deda ant sveiko proto taip, kad pastarasis lieka tyliai verkti kamputyje.

Kita vertus, remiantis grynai empiriniais pastebėjimais, galima išskirti keturias racionalias strategijas, kurios padeda su iracionaliais faktoriais kažkiek apsitvarkyti – gal ne visada efektyviai, bet bent jau tiek, kad būtų galima gyvent. Tik čia ir vėl išlenda viena iracionali bėda – paties vadovo ar konsultanto iracionalus racionalumas, kuris trukdo sveiką protą atmesti, pažvelgti realybei į akis, o tada jau tas strategijas apgalvotai pritaikyti.

Taip, ponai ir ponios, netgi tas pats kritiškas mąstymas, objektyvumas, sveikas protas bei racionalumas – tai irgi iracionalus faktorius. Iracionalus dėl to, kad jei mes jo negalime suvaldyti (o jis valdo pats save ir tokius, kaip visi racionalūs vadovai bei vadybos specialistai), tai gaunasi, kad ne mes valdom, o mus kažkas valdo. Giliau pakapsčius, čia galima atrasti Gėdelio teoremas, ypač antrąją, tad reikalas yra akivaizdžiai fundamentalus (matematinis), o ne šiaip koks psichologinis.

Kita vertus, savęs pačių pakankamumo ir neprieštaringumo problematikos neišspręsim, tad tarkim, kad vadovui ar konsultantui tam tikrais atvejais tiesiog pavyksta būti objektyviam (ir tai yra faktas) ir į save patį bei visą aplinką žvelgti blaiviai, iracionalius faktorius identifikuojant bei klasifikuojant teisingai.

Taigi, tiesiog pernelyg nesigilindami, pažiūrėkim į keturis praktinius iracionalumų patvarkymo metodus labai empiriškai ir paprastai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis

Edward Deming

Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.

Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.

Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.

Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.

Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Strateginis valdymas: kur filosofija susieina su vadyba

Hamburgeris ir vaikas

Strateginis planavimas - paprastas, kaip hamburgeris. Rezultatas priklauso nuo to, iš ko jį padarysite.

Užvedė mane ant šito straipsnio parašymo ponas Baltasis Vaiduoklis, su kuriuo vis nueinam tarpais į kalbas apie viziją, misiją ir vertybes. Tai daugelio mūsų įmonių „žinomi“ dalykėliai, kurie kartais padaromi nelyg koks psichologinis testas, prirašant belenko ir užmirštant. Dar ryškiau nesąmoningas strateginis valdymas matomas būna valstybinėse kontorose, kurios kartais prieina iki to, kad vizijos, misijos ir vertybių kūrimą pilnai užsako išorinėms firmoms.

Išties vizija, misija ir vertybės – tai sritis, kur ypatingai ryškiai pasimato gan paprastų vadybos idėjų įtaka ilgalaikiam įmonės darbo efektyvumui. Viskas čia paprasta, tačiau būtent dėl paprastumo – velniškai keblu (beje, tai akivaizdu kiekvienam fizikui: kuo mažiau sistemos elementų, tuo mažesnis jos apibrėžtumas).

Šita sritis yra labai savotiška ir dar dėl vieno reikalo: būtent čia už jus nieko niekada nesugalvos ir nepasakys joksai verslo konsultantas. Tačiau būtent čia patyręs verslo konsultantas jums padės tiek smarkiai, kiek niekada nepadėtų kur nors kitur. Padės dėl to, kad galės pažvelgti į jus iš šalies, lyg klientas ar pašalinis stebėtojas, matantis jūsų svajones, norus, idėjas neutraliu ir sisteminiu žvilgsniu. Padės dėl to, kad galės rasti bendrą kalbą ir su akcininkais, ir su vadovybe (o šios dvi šalys įmonės valdyme neišvengiamai atstovauja tam tikrais atžvilgiais priešingas pozicijas). Galų gale, padės ir dėl to, kad leis pagalvoti apie prasmę – apie tai, apie ką nesusimąstome darbo rutinoje.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kratiniai apie šeimos politiką ir konservatorius

Truputį iš Snukiaknygės pasirankiojau minčių. O prasidėjo nuo to, kad Romas Sadauskas-Kvietkevičius pacitavo apie konservų kliedesius:

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumo patvirtintame dokumente radosi apgailestavimų, kad nyksta tradicinės bendruomenės sąvokos prasmė, silpsta šeima, stiprėja individualizmas, todėl esą būtina įtvirtinti vertybių hierarchija grįstą visuomenės tvarką

Taigi, norėjau porą komentarų papeistint, bet supratau, kad verta visą diskusiją:

Domininkas Burba: Na, bet kokie postrigavimai apie moralės išsaugojimą neatsparūs kritikai. Nes daug kas gyvenime absoliučiai priklauso nuo žmogiško faktoriaus. Kita vertus, gražiai skambantis bendruomenės terminas ir jos veiklos realybė irgi kelia klausimų. Pvz., sugalvos bendruomenė iškirsti mišką ar pastatyti paminklą želigovskiui. Ir kas tada?

BacEvyčia InLove: pirmykste bendruomene butu grazu (jinai atsigamins, kai baigsis vienu naftizmogiu diktatura ir kitu nuolankumas), bet ne apie tai, anaiptol, kalbama… absoliuciai paplekes 19 amziaus diskursas: europos kontinente is virsaus nuleisti patriarchata su baznytiniais ritualais tegali tik durnaropiu uzsiede sovietiniai nomenklaturscikai :)))

Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Įtarčiau, kad TS-LKD turėjo omenyje ne pirmykštę, o baudžiavos laikų lietuviško kaimo bendruomenę, po Valakų reformos primestą gyventojams, kad patogiau būtų juos engti. Nuo tos bendruomenės tarpukariu išvadavo žemės reforma ir ūkininkų išsikraustymas į vienkiemius.

Petras Rastauskas: Sprendžiant pagal vidutinį konservatorių amžių, jiems tradicinė bendruomenė yra kolchozai.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Tai ką, negi tuos kaimiečius, kurie dar nespėjo emigruoti, suvarys į kolchozus ir atimas pasus?

Petras Rastauskas: Na, pagalvės mokestį jau įvedė, o mokesčikų nemokėjimas gali būti baudžiamas, o tai jau yra pagrindas visokioms sankcijoms. Nuo to ir galima pradėti.

Vladimiras Laučius: Paskelbs bendruomenės atkūrimą savo politikos prioritetu, sukurs Bendruomenių ministeriją ir bendruomeniškumo inspekciją, kuri tikrins ir baus už nebendruomenišką elgesį ir individualizmą. Norintys kurti šeimą turės lankyti kažką panašaus į vairavimo kursus, o už skyrybas – kalėjimas. Easy.

Aleksandras Matonis: Jeigu jau ironizuojame. Įsivaizduokite rytą po būsimų parlamentų rinkimų. Salė, kilimas, susėdę visi dabartiniai frakcijos nariai, ant galvų balti raiščiai. Frakcijos seniūnas sako: atleiskite, nuvylėme jūsų pasitikėjimą. Ir visa frakcija kolektyviai pasidaro sepuku. Ot būtų naujas parlamentinės etikos standartas.

Olegas Vasilcenka: Palaikau ironija del seppuku , butu gerai jeigu i preisaika butu itraukta ir visos seimos garbe . Dar dramatiskiau ir teisingiau atrodytu

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter