Standard Oil (dar žinoma, kaip Esso (tarimas nuo „S-O“)) tapo ta įmone, kuri davedė JAV visuomenę iki ribos. Naftos monopolistas, užvaldęs viską – degalus, asfalto gamybą, tepalų gamybą, muilo gamybą, dujų tiekimą, geležinkelius, etc., įsijautė su konkurentų naikinimu tiek, kad 1911 JAV aukščiausiojo teismo sprendimu buvo suskaldytas gabalais. Liberaliausią ekonomiką turinti valstybė, tuo metu – tikras laukinio kapitalizmo kraštas, dar 1890 priėmė Sherman aktą, draudžiantį nesąžiningą konkurenciją ir prekybos ribojimus, tačiau prireikė daugiau, kaip 20 metų, norint sukapoti John D. Rockefeller įkurtą įmonę, o paskui – priimti dar griežtesnį prieš monopolininkus nukreiptą Clayton aktą. Beje, pastarasis veikėjas šios monopolijos dėka tapo turtingiausiu visų laikų pasaulio biznieriumi, su kuriuo palyginus, koks nors Bill Gates dar atrodo visai kukliai.
Kaip matom – ir tais laikais, kaip ir dabar, specifinės įmonės daug kam primena aštuonkojį, ypač, kai monopolistas, panašus į Standard Oil, išties slepiasi po dešimtimis skirtingų pavadinimų, priklausančių supirktoms ir naujai prikurtoms įmonėms. Čia galim prisiminti, kaip Artūro Zuoko vėl globojamas Rubicon/ICOR vaizduojamas būna karikatūrose – irgi, kaip juodas aštuonkojis, su čiuptuvais, vaizduojančiais įvairias įmones (jų, man rodos, kelios dešimtys). Dar vienas panašumas, kad ir tais Standard Oil siautėjimo metais gaudavosi, kad apšildyti butus malkomis yra pigiau, nei dujomis: nuo kompanijos įsikūrimo 1868 iki išskaidymo 1911 žalios naftos kaina krito penkis kartus, tačiau Standard Oil parduodamų naftos produktų kainos sumažėjo vos keliolika procentų. Kažkuo primena ir situaciją su šildymu Lietuvoje, tiesa?
Kainos krito tik po to, kai Standard Oil buvo išskaldytas į 34 nepriklausomai valdomas kompanijas, bet net ir šios buvo tikri monstrai. Pvz., Standrd Oil of Indiana dar 1936 gavo pistonų iš FTC (Federal Trade Commission) už piktnaudžiavimus kainodaroje, naudojantis monopoline padėtimi ir pažeidžiant jau aukščiau minėtą Clayton aktą. Tarp kitų Standard Oil palikuonių – ir tokie pavadinimai, kaip Exxon/Mobil, Chevron, net ir šiais laikais siejami su visokiais nelabai švariais reikaliukais – atsiradus monopolininkui, jo neigiamą įtaką išnaikinti labai sunku.
Po Standard Oil suskaldymo atsirado durnių, kurie pezėjo, kad taip nereikėjo daryti, nes esą rinka pati būtų viską sureguliavusi. Pvz., Ludwig von Mises, austrų ekonominės demagogijos mokykla teigia, kad jei žibalo kainos prie Standard Oil monopolijos sumažėjo nuo 30ct 1867 iki 24ct 1911 metais, tai reiškia, kad monopolininkas buvo gėris. Kiek aukščiau jau minėjau, kad žaliavinės naftos kainos per tą laiką krito penkiagubai, kas išties yra beveik ekvivalentiška kainų padidinimui penkis kartus. Lietuvoje, beje, irgi yra panašius kliedesius platinančių veikėjų, susibūrusių netgi į atskirą oligopolinių/monopolinių kompanijų rėmimo institutą.
Dar vienas įdomus faktas – Theodore Roosvelt, JAV prezidentas, progresyvistas, pavertęs šią šalį į realią supervalstybę, iš Didžiosios Britanijos perkėlęs pasaulio ekonomikos bambą į JAV, būtent ir buvo tasai žmogus, kurio politinė valia suskaldė Standard Oil kompaniją.
Beje, Standard Oil įsisiautėjimo laikais biologai dar nežinojo, kaip aštuonkojai dauginasi, tad šis paveikslėlis dar nėra labai vulgarus. Galim įsivaizduoti, kokį galėtų nupiešti specifikas žinantis dailininkas.