Tag Archives: Rubicon

Naujos atominės elektrinės statybas kabinant

Gilberto atominės energijos laboratorija vaikams

Tai 1951 metų žaislas - su tikromis radioaktyviomis medžiagomis (keturių rūšių urano rūdos pavyzdžiai ir dar kažkoks šlamštas alfa, beta ir gama spinduliavimui gauti). Kainavo 50 dolerių (kaip tiems laikams - klaikius pinigus, atitiktų apie pusantro tūkstančio litų).

Atominės elektrinės nereikia, ji bloga. Arvydas Sekmokas meluoja, kad jos reikia, tai reiškia, kad jis blogas ir melagis. O kodėl blogas ir melagis yra Sekmokas? Taigi todėl, kad sako, jog atominės reikia, o mes gi žinom, kad jos nereikia ir ji bloga. Iš kur žinome, kad ji bloga ir jos nereikia? Taigi Sekmokas melagis ir blogas, o jis sako, kad atominės reikia. Kadangi Sekmokas meluoja ir yra blogas, tai elektrinė bloga.

Čia galim atrasti užburtą ratą, kaip ir vadyboje – tik jau ne priežasčių-pasekmių, o informacijos ratą. Ciklinis diskursas, kur priežastis keliama iš pasekmės, o pasekmė tampa priežastimi.

Toksai diskursas kyla pats iš savęs, bet realiai jokios prasmės neneša, nes yra užsiciklinęs pats į save: kodėl elektrinė bloga? Ogi todėl, kad ją stumia Arvydas Sekmokas ir Andrius Kubilius. O kodėl jie blogi? Dėl ko papuola, bet dėl elektrinės irgi blogi. Todėl elektrinė bloga.

Šitas „bloga todėl, kad bloga“ – tai toksai ryškus ir įdomus viešųjų kalbų atvejis, kad nuo jo pirmiausiai ir pradėkim.

Polidiskurso džiaugsmas

Kažkoks nenormalus raguotas šuo iš kažkokio Star Trek filmo

Šita šuva jums sako: jūs man duosite iščiulpti savo smegenis, nes jums bus blogai. Kadangi aš jums iščiulpsiu smegenis, aš jums galėsiu įdurti savo ragu į akį ir tada iščiulpti smegenis. Todėl aš iščiulpsiu jūsų smegenis. Tai įrodyta ir todėl geriau duokite man patys iščiulpti jūsų smegenis.

Bet koks natūralus diskursas turi pradžią, vyksmą ir galą (nebūtinai pasiekiamą, bet siekiamą): jis atsiranda ne tuščioje vietoje, o dėl kažkokių priežasčių. Jis baigiasi irgi kažkuo, ką galima pavadinti rezultatu. Jis ir vyksta kaip nors prasmingai.

Štai paprastas diskursas: Petras yra svečiuose, jis nori eiti namo, kai jis nueis namo, tai diskursas ir pasibaigs. O kol jis nenuėjo, tai jis planuojasi apie tai, kaip nueiti namo – dar ir su visokiais nuokrypiais į butelio pilnatvę. Čia galim pastebėti, kad toji butelio pilnatvė gali taip uždengti visą diskurso esmę, kad ir pats Petras, ir jo draugai gali pamiršti apie to diskurso esmę, o rezultate Petras namo nenueis, o jau šitai išvirs į visai kitus diskursus, susijusiu su traumatologinėmis (keptuve atidaužytos galvos gydymo) paslaugomis.

Jei pabandysime diskursą išgryninti, tai atrasime paprastąją jo esmę: diskursas visada priklauso kažkam, kažkas jį kuria, vysto ir palaiko. Jei norime diskursą panagrinėti, tai reikia tiesiog identifikuoti, kieno tas diskursas, kokia yra to kažkieno būsena, ko tas kažkas nori, koks galutinis tikslas – štai ir turime esmę: diskursas – tai kažkieno veiksmas, procesas, kuris iš pirminės būsenos tą kažką keičia į norimą būseną. Kitaip tariant, pokyčių aprašymas. Informacinis kažkokio proceso atspindys. Nebūtinai teisingas, bet tiesiog rodantis tam tikrą procesą.

Dabar pažiūrėkime vėl į Petro diskursą. Štai Jonas ima jam ir sako: klausyk, Petrai, ta elektrinė bloga, daug pinigų kainuoja tavo žmona palauks, ji tik pinigus leidžia, o mums čia linksma, o butelis pilnas, reikia būtinai pabaigti, kad veltui nenueitų, taip kad pabaigiam pirmiausiai. Pabaikiam butelį, nes jei nepabaigsim, tai bus blogai, o jei pabaigsim – tai bus gerai. Todėl reikia pabaigt.

Vat čia Petro diskursas pasiduoda ir jis eina pabaigti butelio. O vat kad Jonas puikiai žinojo, jog Petro žmona duos tam keptuve per galvą taip, kad maža nepasirodytų – tai jau kitas diskursas. Du diskursai susipynė ir gavosi kažkoks polidiskursas*. Petras ant to polidiskurso užkibo ir gavo nuo žmonos į galvą, o kadangi smegenų mažai turėjo ir buvo girtas, tai net ir nesuprato, kas čia ir kaip. Ir kitą dieną, jau pasigydęs, atėjo su buteliu pas Joną – pasiguost. Jonui gerai – daug pinigų už dujas eilinės nemokamos išgertuvės.

Ciklinis diskursas ir atominė elektrinė

Taigi, dabar paprastai pažiūrėkim į paprastą atominės elektrinės statybos diskursą: gyvenam be atominės elektrinės, energija brangi, tenka pirkti dujas, nuo Rusijos priklausomybė didelė, o iš to – krūvos problemų**. Jei pasitvarkome bėdas, problemos sprendžiasi ir kažkas pasidaro geriau. Paprasta, taip? Šito diskurso kūrėjas yra Lietuvos valstybė, patirianti visokias problemas.

Kontrdiskursas turėtų būti irgi labai paprastas: gyvename gerai be atominės elektrinės, dujos pigios, Rusija mums gera, esame laimingi. Pasistatom atominę elektrinę – iš to krūvos kažkokių problemų, viskas pasidaro labai blogai. Panašu kam nors į natūralų, realybę atspindintį diskursą? Man kažkaip čia nesisieja galai su galais. Taip, galim čia lyg ir nuspėti, kad gal kokiems nors žaliesiems šitas kontrdiskursas yra kažkuo teisingas: jie mato atominėje energetikoje krūvas bėdų, pavyzdžiui, galimybę, kad Ignalinoje bus žemės drebėjimas ir cunamis.

Bet šitas kontrdiskursas niekaip nesisieja su energetinėmis problemomis, kurios yra tiesiog objektyvios – šilumos kainas atsimename puikiai, o jos yra ne tik iš visokių rubikų, bet ir iš gazpromų. Beje, čia galim primesti, į kokią klientų grupę (perkančių per mažai, perkančių maksimaliai ar perkančių išvis neadekvačiai) mes pakliūname dabar? Antroji klientų grupė yra ta, kur reikia rūpintis ne papildomais pardavimais, o tuo, kad jie dėl ko nors nesumažėtų.

Štai apie tuos pirkimus pagalvoję, atrandame, kad labai natūralus yra kitas kontrdiskursas, kuris atsiranda, jei pakeičiame to kontrdiskurso autorių, palaikytoją: Lietuva perka energiją, dujas – yra priklausoma nuo Rusijos, moka pinigus, viskas yra labai gerai, esame laimingi, nes gauname tiek pinigų, kiek tik įmanoma. Jei pasistato Lietuva atominę elektrinę – iš to krūvos problemų, energijos jau taip paprastai neparduosi, o kiek parduosi – visvien bus mažiau, todėl viskas blogai.

Kaip matome, pastarasis diskursas yra visiškai natūralus, jei jo kūrėja yra Rusijos valdžia su Gazprom. Bet čia kyla truputis bėdų: diskursą bandant perkelti į Lietuvą, jis tampa absurdišku. Jau matėme, kiek smarkiai absurdišku. Priežastis paprasta: jis atstovauja ne Lietuvą, o Rusiją. Klausimas, kaip padaryti, kad tas diskursas taptų bent kažkiek mažiau absurdišku ir imtų kažkiek veikti?

Štai čia ir gauname tą ciklinę nesąmonę: nekalbėkim apie tai, kas dabar blogai, nes negalime. Bet bus labai blogai, jei atominę elektrinę pastatys. Labai blogai bus dėl to, kad čia bus labai blogai. Tai išties ir yra labai blogai, kad ją planuoja. Negalima, nes blogai. Blogai, blogai, nes jei statys, tai blogai. Kodėl blogai? Todėl, kad statys atominę elektrinę. Kodėl statys? Todėl, kad blogai. Todėl bus blogai.

Čia yra ciklinis diskursas. Iš jo pašalintas diskurso autorius (nes jeigu jis būtų aiškus, tai būtų viskas aišku), bet į jį neįdėtas naujas autorius (nes tam naujam autoriui nėra vietos). Iš jo pašalinta pradinė situacija (nes kitaip ji bus akivaizdi), o galutinė situacija pakeista į pirminę. Rezultatas – fufelis kažkoks. Ciklinis fufelis. Kodėl bloga elektrinė? Todėl, kad ji Sekmoko. Kodėl blogas Sekmokas? Todėl, kad elektrinė.

Ciklinis diskursas pirmiausiai leidžia įtarti, kad jis iš šono auginamas ir kartu polidiskursinis, t.y., nešantis visai kitas intencijas, nei sakoma. Štai čia ir verta pažvelgti truputį įdėmiau į kai kurias įdomybes. Ir jau ne tik iš informacinės, bet ir iš faktinės pusės.

Atominė elektrinė ir energetiniai pravalai

Realus atominio projekto naudingumas – pernelyg sudėtinga tema. Norint viską gerai įvertinti (ir pasakyti už ar prieš), analizuotinų duomenų kiekis viršytų visas įmanomas ribas, netgi skaičiuojant tiesinius faktorius. Tai, beje, yra viena iš priežasčių, dėl kurių didelę dalį kalbų apie atominę elektrinę laikyčiau gan tuščiomis, ypač kai dar sako, jog net grubūs paskaičiavimai nėra prieinami.

Taigi, užrašykime tiesiog pirmą faktą, raudonai: tikras ir didelis pravalas yra tai, kad Andrius Kubilius ir Arvydas Sekmokas negalvoja apie informacijos pateikimą. Informacija yra tokia, kad vien dėl jos nesupratimo ir gali egzistuoti visokie informaciniai fufeliai. Kitaip ciklinis diskursas čia negalėtų išsilaikyti. Problemai spręsti reikia gerai, rimtai padirbėti su informacijos pateikimu.

Bet net jei tie skaičiai būtų prieinami, aš nesiimčiau vertinti ekonominio atsiperkamumo ir naudos, nes čia prisideda dar didesnės krūvos netiesinių faktorių – ir negatyvių, ir pozityvių. Pavyzdžio dėlei galim primesti, kad atidirbtų atliekų saugojimas – negatyvus faktorius, kurio pilnai suskaičiuoti tiesiog negalime, o rinkos viduje pasiliekantys pinigai – pozityvus faktorius, kuris, esant tokiems mastams (milijardinės sumos kasmet) netiesiogiai pridėtų tiek atsipirkimo, kad vėlgi įvertinti keblu. Todėl, pavyzdžiui, aš negaliu pasakyti, kad turiu tvirtą savo poziciją AE atžvilgiu. Aš jos neturiu, aš tiesiog negaliu jos turėti.

Tada užrašykime jau antrą faktą, irgi raudonai: dar didesnis pravalas – tai negalvoti apie informacijos pateikimą, kai ta informacija yra dar ir visiškai nesuprantama – tiek nesuprantama, kad netgi šyvos kumelės briedą paskleidus, visvien atsirastų juo tikinčių. Todėl reikia ne šiaip dirbti su informacija, o labai rimtai dirbti su informacija.

Dabar dar primeskime, ką norėtų gauti referendumų dėl atominės organizatoriai: jie puikiai žino, kaip ir ką gali žmonės nuspręsti, kai neturi jokios informacijos. Čia aš jums rekomenduoju pasižiūrėti į ToC dilemos debesėlį, susijusį su visuomenės informavimu. Ai, o čia dar galim prisiminti, kad uždarant Ignalinos AE, Lietuvos piliečiai nusprendė, kad atominės Lietuvai reikia. Bet kas tiems referendumo organizatoriams? Jiems dzin, nes jiems reikia ne visuomenės valios, o bet kokių priemonių, kad tik kažką pristabdyt.

Ai, kažkam čia dar kliūna ruberoidai, kurie kartais vaizduoja gazpromų priešininkus ir kaupia parašus referendumams? Spėkite, kiek galima bus paimti pinigų už šildymą, jei netikėtai elektra šildytis pasidarys pigiau***. Bet net ir be pigesnio šildymo – spėkite, kiek galima prarasti pinigų iš kokios nors termofikacinės elektrinės, jei ten staiga dingsta galimybės dvigubai skaičiuoti kurą. Ir spėkite, kodėl staiga ir netikėtai Gazprom sugalvojo trauktis iš Kauno šilumos tiekimo ir dar rengti kažkokius isteriškus teismus prieš Lietuvą dėl to, kad jiems neleido neribotai kainas didinti.

Tačiau įdomu pažvelgti į reikalą visai jau apibendrintai: šiuo metu Lietuva yra didesne dalimi priklausoma nuo vieno energijos tiekėjo – Gazprom. Tai yra aukštų kainų garantija ir neįtikėtinai didelės galios poveikis visai šaliai per korupcinius, politinius ir pan. faktorius. Labai primena ruberoidų atvejį Vilniuje, tiktai bent 10 kartų stambesniais mastais. Iš to kyla vienas po kito einantys „nesusiję“ skandalai (stebėtinai vis su tais, kas daro kažką, netinkančio Gazprom) ir nuolatinis energijos kainų kilimas Lietuvoje netgi tada, kai pasaulyje kainos krenta.

Apie tai, kaip ten bandoma stabdyti AE ir kiek sėkmingai – nekalbėsiu labai daug, nes faktų kiekvienas gali prisirankioti: naujos AE projektavimo ir statybos darbai turėjo būti pradedami vos pradėjus derybas dėl stojimo į ES 1999, kai buvo imta planuoti ir Ignalinos AE uždarymą. Kad AE bus uždaryta, galutinai ir negrįžtamai pasidarė aišku 2002, kai derybos buvo baigtos. Lietuva realiai įstojo į ES dar 2004, bet pirmi judesiai link naujos atominės elektrinės statybų pradėti tik atėjus į valdžią konservatoriams.

Vietoje kokių nors realių darbų apturėjome košmarišką valstybininkų ir VSD skandalą 2006-2007, kuris buvo sietas su Gazprom (per Dujotekaną). Su valstybininkų klano atsiradimu netiesiai sieti socdemai tapo naujos atominės elektrinės ir Arvydo Sekmoko priešininkais dabar. Valstybininkų klanas irgi buvo įvairiai siejamas su Gazprom (vien ko vertas Pociūno žūties skandalas). Tomas Čyvas čia gal dar pridėtų ką nors apie VSD ir FSB (buvusia KGB). Algis Čaplikas, svaidęsis neaiškiomis užuominomis aipe sužlugsiantį AE projektą, jei Raimundas Palaitis bus išmestas iš ministrų – turi patarėją Dainių Dabašinską, kurio figūravimas čia daug ką sako, o patsai Raimundas Palaitis savo postskandaliniame pasakojime apie jį išmetusius sąmokslus, net nepasidrovi skleisti kalbų apie vanagų grupuotę. Pasakojimai apie vanagus priešpriešą paaiškina žymiai įdomiau, nei bet kokios analizės.

Pasižiūrėkim, kiek buvo keistų veiksmų (ir neveiksmų) su AE: ir stebėtinas krūvą metų trukęs nieko nedarymas, nors buvo aišku, kad sėsim į šūdą, užsidarius Ignalinos atominei, ir krūvą metų blokuota elektros jungtis į Lenkiją (tai reiškia, kad elektros tiekimas – irgi iš Rusijos), ir Vakarų bei Rytų skirstomųjų tinklų apjungimas per Lietuvą (dar prieš kelis metus sujungimas ėjo per Kaliningrado sritį, o situacija pasikeitė vėlgi tik prie konservų), ir stebėtinas ankstesnės Ignalinos AE vadovybės sugebėjimas nieko nedaryti, pradanginant krūvas pinigų, ir nuostabus ankstesnių potencialių atominės elektrinės statytojų pabėgimas iš projekto, ir stebėtinai įnirtingai pilamos paplavos ant Arvydo Sekmoko (o pabandykit sulyginti skandalų mastą žiniasklaidoje su jų realiu turiniu ir klausimai atkris savaime), etc.. Žodžiu, klausimų čia nelabai teturėtų kilti, ypač turint omeny, kad energetikos importo vertė yra skaičiuojama milijardais, o per visą žiniasklaidą nusiritantį skandalėlį padaryti kainuoja vos milijonuką-kitą.

Štai čia mes galim imti ir įvertinti reikalą atvirkštiniu būdu: projekto konkurentas (Gazprom) yra tiek smarkiai suinteresuotas AE projekto nutraukimu, kad imasi veiksmų, artimų bandymams daryti perversmus NATO ir ES priklausančios šalies valdžioje. Tai yra labai didelė rizika – jei Gazprom laimi, tai reiškia, kad nuo jų gintis ir saugotis ims visa ES ir NATO (naujo šaltojo karo pradžia), o jei pralaimi – tai reiškia, kad iš Lietuvos jie bus stumiami be išlygų.

Toks rizikingas ir potencialiai nuostolingas Gazprom elgesys reiškia, kad jų pačių vertinimais, jie negalės konkuruoti energijos kainomis, netgi numušę jas iki bet kokios minimalios sau priimtinos ribos. Tai reiškia, kad atominės elektrinės projekto atsiperkamumas pagal Gazprom vidinę informaciją yra neabejotinas ir labai didelis, tuo tarpu jų praradimai dėl atominės – verti bet kokių rizikų. Štai čia, kaip matome, netiesiogiai gauname ekonominį naujos AE įvertinimą per kitą galą.

Diversifikacija ir nepriklausomumas šiuo atveju sunkiai išmatuojami, netgi kaip netiesiniai faktoriai, tačiau kardinalūs veiksniai, kurie įgalina gauti kainų kritimą vėliau. Čia dar galim pridėti ir politinį valdžios nepriklausomumą – kai vos ne pusė skandalų siejasi su visokiais fufeliais, o visokių partijų vadukai, imantys pinigus iš Latvių gatvės, gaunantys kažkokius rusiškų grafienių titulus ar šiaip važinėjantys slėptis į Maskvą, jau tampa norma – galim irgi pasidaryti išvadas.

Tiesa, čia reiktų nepamiršti ir dar kelių svarbių projektų – Rytų ir Vakarų tinklų apjungimo, elektros tilto į Lenkiją bei Lietuvos elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa, dujų terminalo (kuris galutinai suteiktų galimybę atsikabinti nuo dujinio kablio). Tie projektai yra sulyginamos svarbos, kaip ir atominė elektrinė, ir jie patiria, ko gero, ne mažiau spaudimo už atominę, per visur pasakojant apie tai, kad jie nereikalingi ir blogi. Kodėl nereikalingi ir blogi? Todėl, kad Sekmokas blogas. Todėl tie projektai blogi. Nes blogas Sekmokas. Ir Kubilius irgi blogas.

Kai kurie atitinkamo diskurso skleidėjai jau net nepasidrovi pasakoti, kad Lietuvai reiktų pirkti dujas iš Rusijos ir nesišakoti, nes bus dar blogiau. Ir dėl to irgi kaltas Sekmokas. Jis blogas, todėl viskas blogai. Kodėl viskas blogai? Todėl, kad Sekmokas blogas.

 

—————

* Polidiskursas dažnai painiojamas su melu, nes melas savo esme irgi tą turi – sakoma viena, o turima omeny kita – kažkas priešinga. Tačiau melas tėra vienas iš polidiskurso atvejų.

** Didžiausia problema iš tos energetinės priklausomybės jau virsta į užburtą ratą, kaip vadyboje: kol energetikos pinigai eina per išorę, tol kai kas yra suinteresuotas, kad energetikos situacija čia nesikeistų. Ir turi tam pakankamai pinigų iš mūsų energetikos. Kol tas kažkas turi pakankamai pinigų iš mūsų energetikos, tai tų pinigų pakanka, norint, kad padėtis liktų jam parankia. Atitinkamai – tai ir daro. O kol tai daro, tol ta energetinė priklausomybė yra, pinigai keliauja į išorę ir mes esam pilnai priklausomi. Atsimenat, kaip tuos užburtus ratus laužyti? Ogi per bet kur, nes svarbiausia yra sulaužyti.

*** Jau prieš porą metų girdėjau apie tai, kad elektra šildytis kartais būna pigiau. Taip, Vilniuje.

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr. 12: Auditas esą parodė…

Patikėkit manim, nes aš esu gydytojas

VE sako: "patikėkit, auditas nustatė, kad niekas nieko nereguliavo". Realybė yra tokia: auditu yra tikima tiktai todėl, kad jis pateikia išimtinai faktus, bet ne spekuliacijas. O tokios esą išvados, apie kurias skelbia VE - tai ne auditui keliamus reikalavimus atitinkantys faktai, o kažkoks bulšitas.

Jau krūvą kartų buvo skelbtas teiginys apie tai, esą anokia įmonė Synergy Consulting kažką praauditavo ir kažkaip atrado, kad Vilniaus Energija nevaldė šilumos punktų nuotoliniu būdu. Šituos teiginius Vilniaus savivaldybė bei VE skelbia, kaip esą įrodymą, kad viskas yra taip, kaip jie sako. Kad būčiau tikslus, štai citata jums, o po to pažiūrėsim, kas ten per bardakai slepiasi už panašių teiginių, kaip kad šie, skelbti Vilniaus savivaldybės internete:

Faktą, ar šilumos punktai yra reguliuojami nuotoliniu būdu, galima patikrinti. „Vilniaus energija“, bendradarbiaudama su Energetikos ministerija kreipėsi į nepriklausomą audito bendrovę „Synergy consulting“, turinčią ilgametę patirtį vykdant informacinių sistemų auditavimą tiek privačiame, tiek viešame sektoriuje, įskaitant valstybines Lietuvos energetikos įmones.

„Synergy consulting“, atlikusi analizę nustatė, kad nuo šių metų lapkričio 1 dienos iki gruodžio 28 dienos “Vilniaus energija” nevaldė daugiabučių šilumos punktų įrenginių nuotoliniu būdu – nekeitė temperatūrinių grafikų ir kitų šilumos suvartojimui įtaką turinčių parametrų.

Manau, kad tie, kas gudresni, išsyk užsidavė klausimu: nuo kada čia išvis atsirado pasaulyje galimybė užtikrintai nustatyti, kad kažkas nebuvo daroma? Bet kuris IT specialistas (o ir šiaip IT mėgėjas) pasakys, kad visiškai užtikrintai panašių dalykų tvirtinti praktikoje neįmanoma netgi tada, kai situacija atrodo aiški: paprasčiausiai galus suslėpti galima įvairiais būdais. Neretai išvis nieko slėpti neprireikia, nes tiesiog jokių įrašų apie kokias nors veiklas niekur nebūna. O ir bendrai būti užtikrintu, kad kažkas kažko nedarė – juolab neįmanoma: netgi idealiausias auditas gali kažko neatrasti. Tai natūralu.

Gyvenimiškai kalbant, vyras, iš komandiruotės grįžęs namo, gali atlikti namų auditą, bandydamas rasti duomenų, pagal kuriuos galėtų spręsti, kuo jo žmona užsiimdinėjo, tačiau faktų nesuradimas niekada neleiždia užtikrintai teigti, kad kažko nebuvo. Tai elementaru, gerbiami ponai.

Tačiau man įdomesni klausimai kyla, kai užduodi klausimą, kas išvis per daiktas yra auditas. Atsakymą rasti nesunku: apie tai prirašyta krūvos tekstų, pradedant etiniais reikalavimais auditui ir baigiant formaliomis įvairių auditų taisyklėmis. Bene gražiausias audito aprašymas (ir pakankamai detalus, ir pakankamai vienareikšmis) yra ISO-19011 standartas (specializuotas, tačiau visvien pavyzdinis), kurį rekomenduoju paskaityti kiekvienam (tai vos 30 puslapių teksto). Jei paskaitysite – tai ir šiaip gyvenimiško supratimo pridės apie tai, kas yra korektiškas faktinių duomenų surinkimas bei vertinimas. Čia jums apibrėžimas iš to paties standarto (ir jo būna laikomasi stebėtinai pažodžiui):

Audit – systematic, independent and documented process for obtaining audit evidence and evaluating it objectively to determine the extent to which the audit criteria are fulfilled.

Pernelyg nesikapstant po specifikas, galima viską pasakyti paprastai: joks auditas negali ir neturi jokios etinės, moralinės ar dar kokios nors teisės pasakyti, ar kokia nors įmonė dėl kažko kalta, ar nekalta, o ir išvis, ar užsiiminėjo tam tikra veikla, ar neužsiiminėjo. Joks auditas to negali sakyti, nes tokie pasakymai nėra faktai ir tai nėra objektyvu. Auditas pateikia ne kažkokias spekuliatyvias prielaidas ir spėliones su visokiomis išlygomis, o išimtinai tiktai faktus apie atitiktį audito kriterijams. Tie faktai ir jų prasmė kai kuriais atvejais gali būti paaiškinami ataskaitoje, pvz., kad jie gali reikšti tą ar aną, bet ir tai su sąlyga, kad tai yra visiškai vienareikšmis paaiškinimas. Ir ne daugiau.

Audito patirtį turinčius žmones neretai iš to perteklinio objektyvumo galima ir atpažinti: jie kažką sako apie faktus tik tada, kai tie faktai yra visiškai aiškūs, tuo tarpu kitais atvejais, kurie normaliems žmonėms atrodo visai aiškūs, auditoriai neretai pasisako frazėmis iš serijos „toksai faktas galimai gali leisti įtarti apie galimą kažką ten“. Pvz., „iš komandiruotės grįžusio vyro po lova surastas panaudotas prezervatyvas gal būt leidžia įtarti apie apie galimai galėjusį būti įvykį, kurio metu prezervatyvas galėjo būti panaudotas“. Tačiau audito ataskaitose net ir tokio akivaizdumo ir atsargumo paprastai nerasite, nes tai visgi būtų spėlionės, o ne faktai.

Jei auditas tikrina kompiuterius, jis gali pateikti ataskaitoje, pvz., tokius duomenis: buvo patikrinta N kompiuterių, tikrinama buvo ieškant juose esančių programų įvykių žurnalų, tikrinant tokias ir tokias vietas tokiais ir anokiais būdais. Surasti žurnalai M kompiuterių, surastų įrašų, rodančių prisijungimus į sistemą tokią ir anokią buvo X, kitų įrašų buvo Y. Pati maksimaliausia išvada, kokią auditas čia gali pateikti – tai išvada apie tai, kad faktai (sąrašas pridedamas) apie nuotolinio valdymo sistemų naudojimo požymius buvo surasti arba nebuvo surasti. O koksai to suradimo ar nesuradimo patikimumas, galima nustatyti pagal audito kriterijus ir įvykdytus patikrinimus, kurie pateikiami toje pat ataskaitoje.

Nuomonės, prielaidos, išvedžiojimai, spėjimai, etc. – visa tai yra ne audito surenkami faktai, o kažkokia beliberda. Kvalifikuoto auditoriaus požiūriu, viskas labai elementaru: faktas surastas arba faktas nesurastas. Jei faktas surastas – pateikiamas rezultatas apie fakto suradimą. Jei faktas nesurastas, pateikiamas rezultatas apie fakto nesuradimą. Kaip plyta į kaktą. Taip, kad vietos ginčams neliktų iš principo.

Kai prasideda kalbos apie tai, kad tokiame periode tokia įmonė nevaldė nuotoliniu būdu kokių nors šilumos mazgų – tai jau ne audito išvados, o kažkokios spėlionės ir indiški būrimai iš karviašūdžių. Tai ne faktai, atleiskite, ir ne audito surinkti duomenys, o kažkokie VBS agentūros pezalai. Todėl tokiu atveju negalim kalbėti ne tik apie tų audito išvadų patikimumą. Čia išvis negalime kalbėti, kad tai kažkas bent kiek primenančio auditą. Pagal VE ir Vilniaus savivaldybės skelbiamus pareiškimus galima spėti, kad vietoje audito buvo kažkokia meninė-literatūrinė kūryba.

Todėl man kyla kitas klausimas: iš kur atsirado elementarių objektyvumo ir faktiškumo reikalavimų neatitinkančios esą audito išvados? Tai, kad skelbiami pareiškimai visiškai neatitinka audito išvadoms keliamų kriterijų – jau galima suprasti iš to, ką nustato tie patys audito reikalavimai. Taigi, pasakykite man kažkas paprastą dalyką: ar tos pseudoauditinės pseudoišvados yra įrašytos Synergy Consulting ataskaitoje, ar jas išsigalvojo kažkokie Vilniaus Energijos PR veikėjai?

Man įtarimų kelia kitas faktas: audito ataskaitos man nepavyko surasti internetuose. Kitaip tariant, mano paprastu supratimu, audito ataskaitos buvimo faktas šiuo metu yra nerastas. Kita vertus, faktas apie tai, kad duomenys apie audito išvadas yra skelbiami, yra surastas. Tačiau pati ataskaita nebuvo surasta, man jos ieškant VE puslapyje, kur buvo pranešimas apie audito išvadas. Tokie štai paprasti faktai.

Taigi, tada kitas klausimas: kodėl, nors ir skelbiama, kad auditą vykdžiusi kompanija audito metu padarė išvadas, neatitinkančias elementarių audito išvadoms keliamų patikimumo (t.y., faktiškumo ir objektyvumo) kriterijų, kodėl ta audito ataskaita nepakliuvo man į rankas? Gal visgi joje tiesiog nėra tokių išvadų apie kurias skelbiama?

Na, padėkit man kažkas su šita dilema išsiaiškinti paprastuoju būdu.

Kiti straipsniai iš serijos: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11.

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.7: pardavimų valdymas, faktai ir statistika

Pingvinai šildosi

Aš čia nekomentuosiu apie tokį šildymą, bet jis irgi smirda

Kiekvienas su pardavimų organizavimu ką nors bendra turėjęs žino, kad esami klientai skirstomi į tris grupes, su kuriomis reikia elgtis skirtingai:

  1. Tie, kas perka mažiau, nei galėtų. Jiems reikia pardavinėti kiek įmanoma daugiau – svarbu tik, kad jie imtų daugiau pirkti, nes jų sąskaita galima smarkiai padidinti pardavimus.
  2. Tie, kas perka daug. Jais pernelyg rūpintis nereikia, svarbu tik tai, kad jie neimtų pirkti mažiau. Šios grupės sąskaita pardavimų smarkiai padidinti nelabai įmanoma, nes jie jau ir taip perka pagal galimybes.
  3. Tie, kas perka neadekvačiai daug. Jiems reikia apie save geriau jau išvis nepriminti, kad netyčia nesusiprastų tvarkytis savo pirkimų. Jei toks klientas pats pastebi, kas pas jį dedasi ir dėl to bando kažką keisti, jam galima netgi truputį padėti – su sąlyga, kad nesmarkiai. Jeigu jo sąnaudos sumažės kokiu dešimtadaliu, jos visvien liks didesnės už vidurkį, tačiau klientas bus laimingas ir patenkintas.

Tokios trys klientų grupės yra pas visus, kas tiktai kažką parduoda. Tokios trys grupės klientų yra ir pas šilumos tiekėjus. Tik kad pastarieji jau yra monopolistai, t.y., naujų klientų paieškos jiems nereikia, o įtikinti pirkėjų, kad tie pirktų daugiau – nesigauna. Todėl jiems telieka suktis kažkaip kitaip. Pavyzdžiui, aš taip daryčiau:

  1. Tiems, kas šilumos naudoja mažiau, nei galėtų – galima kaip nors padidinti šildymo sąnaudas. O paskui atsiųsti pas juos kokį nors merą, kuris imtų skleist vėjus apie tai, kad namas prastai tvarkosi su šildymu, o kaltas dėl to tikrai ne šilumos tiekėjas, o arba koks nors energetikos ministras (lyg ministras sukiotų kranelius), arba namo administratorius.
  2. Tie, kas šilumos naudoja daug – jų geriausiai ir toliau pernelyg netampyti. Svarbu, kad jie ir toliau neimtų pirkti mažiau, tačiau pardavimus jiems reikia didinti atsargiai ir apgalvotai.
  3. Tų, kas šilumos naudoja išvis neadekvačiai – galima ir toliau neliesti. Bet jei jie susiprastų ir imtų skųstis, dėl gražaus vaizdo galima padėti jiems truputį sumažinti sąnaudas. Visvien toks eikvos nenormaliai daug, bet patikės, kad juo rūpiniesi. O paskui dar bus galima paskelbt apie juos, kad esą kažkam padėjom.

Žodžiu, ta pardavimų segmentacija yra labai elementari ir puikiai žinoma kiekvienam, kas tik bent truputį turėjo reikalų su klientų priežiūra iš pardaviminės pusės. Ypač tokia schema yra tipiška paslaugų teikėjams. Bet nesigilinkim, nes tokie segmentavimai yra vadybiniai dalykai, kurie išties mums visiškai neįdomūs, nes mes juk kalbame ne apie vadybą, o apie šildymą.

Ai, arba dar pavyzdys: kaip pakelti kainas supermarkete 10%, jei vartotojai pyksta, kad viskas labai brangu? Taigi labai paprasta: pusei atsitiktinių prekių kainas sumažiname 10%, likusiai pusei padidiname 20% ir paskelbiame reklamą apie tai, kad pusės prekių kainos sumažėjo. Ir dar būtinai prie kiekvienos taip atpigintos prekės parašom, kad ji dabar pigesnė. O kad kartais kas nors neįtartų, galima padaryti ir atsitiktinius padidėjimo-sumažėjimo dydžio išbarstymus, o galima ir pasegmentuoti prekes pagal dalį apyvartoje, jų rinkos elastingumą ar dar kokius nors dalykus.

Ai, bet mes čia juk nukrypome nuo temos, nes kalbame ne apie pardavimus, o apie šildymą, tiesa?

Continue reading

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.6: kas taupo, tam didėja.

Jaučiu, prieš Kalėdas taip ir nespėsiu parašyti apie tai, kodėl ir kaip, nors apie to šilumos sukiojimo metodus, galimybes bei atsakomybes jau šį bei tą rašiau. Bet užtat duosiu jums vieną smagų grafikėlį, po kurio tiems, kas jį supras, jau klausimų nekils. Ir nekils klausimų apie visokius fufelius, kai koks nors meras kaltina blogu administravimu tuos, pas ką sąskaitos padidėjo.

Su sąlyga, kad savivaldybė paskelbė duomenų, o taip pat juo labiau, kad Commonsense.lt išsisaugojo tuos duomenis, čia jums grafikėlis, kuris pasako viską už viską. Įdėmiai pažiūrėję į šį grafikėlį, galėsite užtikrintai vadinti šilumenininkus įvairiais jūsų pasirinktais žodžiais:

Šilumos suvartojimo pasiskirstymas ir pasikeitimai 2010-2011 metais

Štai čia žiūrėkit ir medituokite dabar į šitą grafikėlį. Žiūrėkite ir medituokite. Žiūrėkite ir medituokite apie tai, kodėl pasikeitė trendų kryptys. Ir kodėl jos taip keistai pasikeitė.

Aš čia jums nieko neaiškinsiu kol kas. Jūs patys kol kas pažiūrėkite, pamedituokite ir pasidarykite sau išvadėles kokias nors. Bet žinokite vieną dalyką: aš nesiruošiu nusižudyti, aš esu labai atsargus ir neturiu jokių šansų pakliūt į nelaimingus atsitikimus, o taip pat aš niekuo nesergu. Ir taip pat jokiems plėšikams nėra jokio pagrindo manęs žudyt ar užpult.

Kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą? Nr.4: Atsakomybės, įgaliojimai ir techniniai fokusai

Kadangi kolegos iš Commonsense.lt kaip reikiant užkabino temą, kodėl padidėjo sąskaitos už šildymą, tai ir aš ją užkabinsiu, nes ne kartą esu jau kabinęs ir anksčiau. Tik tiek, kad šį kartą tema užkabinta iš peties: buvęs Rubicon (į kažką ten jie persivadino), o dabar kažkaip kitaip besivadinanti įmonė, kuri valdo ir Vilniaus Energiją, užkliuvo procesistams. Ir jie jau parašė tris straipsnius: 1, 2, 3. Taigi, aš parašysiu ketvirtą straipsnį, tačiau apie kitą šio reikalo aspektą.

Vadyboje yra viena elementari, tačiau kardinali taisyklė, kurios privalu laikytis visur: atsakomybė turi būti duodama su įgaliojimais, o įgaliojimai – su atsakomybe. Tai absoliuti sąlyga tam, kad procesai veiktų taip, kaip reikia. Nes jei žmogus yra atsakingas, bet neįgaliotas (arba neįgalintas) kažką daryti, tai jis tiesiog tampa atsakingu atpirkimo ožiu, kuris nieko negali pakeisti. O jei žmogus yra įgaliotas (arba įgalintas) kažką daryti, bet už tai visai neatsakingas, tai jau patys žinote, kas gaunasi.

Kad būtų paprasta suvokti šios taisyklės esmę: įsivaizduokite parduotuvės kasininkę. Tam, kad ji galėtų dirbti taip, kaip reikia, ji turi būti atsakinga už kasą ir joje esančius pinigus. Bet ji kartu turi būti ir įgaliota tuos pinigus kontroliuoti, valdyti. Įgaliota plačiąja prasme: ji turi turėti priėjimą prie tų pinigų, kad galėtų juos įnešti kason ar duoti grąžą. Tuo pačiu ji turi ir valdyti šiuos pinigus: neturi būti kažko kito, kas prie tos kasos lenda prie jos žinios. Tik tada ji išties galės būti atsakinga ir gerai dirbti savo darbą.

Tačiau tai yra teoriškai, toje gražioje vadyboje, kurioje korupciniai* faktoriai neegzistuoja. Tačiau praktikoje kartais ima ir atsiranda kokių nors keistenybių, kai kas nors atsakingas už kažką, už ką neįgaliotas, tuo tarpu kažkas kitas paaiškėja besąs įgaliotas ir įgalintas ten, kur visai neatsakingas. O dar įdomiau būna, kai kažkas yra įgalintas per kelias vietas išsyk. Čia, žinote, jau prasideda visokie nevadybiniai dalykai, kur viskas skaidru, legalu ir teisėta. Vadyboje tokie fokusai visada verčia užduoti klausimą apie tai, ar išties nėra kokių nors povandeninių srovių, kurias reiktų išsiaiškinti.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, vėl prisiminkim kasininkę. Tarkim, kad ji yra atsakinga už pinigus, tačiau visai neįgaliota kontroliuoti kasą. Vietoj jos kasą kontroliuoja koks nors mafukas. Kas iš to gaunasi? Ogi paprastas dalykas: vieną dieną mafukui prireikia pinigų, jis juos paima iš kasos, o atsakinga už viską lieka kasininkė. O mafukas – neatsakingas. Jis tik įgalintas, jis turi prie kasos priėjimą. Taigi, čia galime užduoti klausimą, kodėl mafukas yra suinteresuotas, kad kasininkė būtų atsakinga, bet neįgaliota?

Bet aš čia visgi ne apie vadybą ir mafukus rašau, o apie šilumos tiekimą. Tad užmirškim visus tuos reikalus su įgaliojimais ir atsakomybėmis.

Štai pasižiūrėkim, ką sako Vilniaus meras Artūras Zuokas portalui Delfi, komentuodamas Prezidentės Dalios Grybauskaitės pareiškimą apie galimą Vilniaus Energijos piktnaudžiavimą:

„Galim pasakyti labai aiškiai, kad mes nematome tokių dalykų. Jeigu šiandien „Vilniaus energija“ mums dar nesugeba pateikti statistinių duomenų įvairiausiais pjūviais, vadinasi, niekas jų neturi. O kalbėti be skaičių, be faktų, emocine kalba – tai nėra specialistų kalba , – DELFI prezidentės patarėjos žodžius komentavo A. Zuokas. – Šiandien tų duomenų niekas negali turėti. Todėl visos kitos kalbos yra tiesiog paremtos emocijomis, noru komentuoti, bet neįsigilinant į skaičius.“

Aš čia nekomentuosiu tokių fufelių, kaip pareiškimai apie tai, kad Vilniaus Energija nesugeba pateikti duomenų, kuriuos ji pati puikiai sugebėjo išstatyti sąskaitose už šildymą. Ir kaip esą yra Prezidentės noras komentuoti, kuris esą paremtas emocijomis, o ne faktu, kad krūvos namų gavo daugiau kilovatų. Čia tiesiog nėra, ką komentuoti.

Hmmm… Nors ir sakiau, kad ne apie vadybą rašau, visgi gaunasi, kad apie vadybą. Pažiūrėkim, kas gaunasi, kai makliavojasi atsakomybės ir galimybės su įgaliojimais. Štai, ką sako ponas Artūras Zuokas:

„Žmonės turi gauti atsakymus į visus klausimus, kurie jiems yra iškilę. Ir nuo šiandien „Vilniaus energijos“ klientų aptarnavimo poskyriai trijose vietose veiks iki 20 val., o ne iki 16.30, kaip buvo tradiciškai. Jiems taip pat duodame į pagalbą Vilniaus šilumos tinklų specialistus, savivaldybės atstovus, išmanančius energetikos sektorių, – kalbėjo A. Zuokas. – Turėsime ne už ilgo duomenis, kurie administratoriai Vilniaus mieste yra geriausi, o kurie yra blogiausi. Galėsime palyginti, kurie mažiausiai suvartojo šilumos ir kurie – daugiausiai. Turime netgi pavyzdžių, kai šilumos suvartojimas ne tik nedidėjo, bet ir sumažėjo.“

Vėl dabar imkime ir neanalizuokime, kaip stebuklingai gaunasi, kad Vilniaus savivaldybė nuskuba į pagalbą Vilniaus Energijai su šilumos specialistais, savivaldybės atstovais, o kartu dar ir draugiškai ima veikti Vilniaus Energijos klientų aptarnavimo poskyriai. Čia įdomi pati mero Artūro Zuoko pozicija: reikia rinkti duomenis apie tai, kurie administratoriai Vilniuje yra geriausi, o kurie – blogiausi, o ne aiškintis apie Vilniaus Energiją.

Kitaip tariant, čia ir turime esminį dalykėlį, išlendantį semiotikos dėka: pagal Artūrą Zuoką atsakingi – administratoriai. O kas tada įgalioti ir realiai įgalinti? Ar tikrai administratoriai? Ir štai šitas klausimas yra labai labai įdomus, nes formaliai – lyg ir administratoriai. Tačiau kai bent truputį pasiaiškini technines detales, staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja… Staiga paaiškėja. Kaip praneša agentūra VBS, yra nuostabus dalykas: atsakomybė ir įgaliojimai yra atskirti praktiškai taip smarkiai, kaip tik išvis įmanoma juos atskirti – tiesiog fiziškai. Štai kaip, pasirodo, būna su tais daugiabučių šilumos mazgais:

Šilumos tiekimo sistema

Šilumos tiekimo sistema daugiabučiams namams

Kaip matome, pažvelgę į schemą, yra įvairių būdų, kurių dėka galite mokėti už šilumą, kuri jums nereikalinga:

 

  1. Gali būti, kad šilumokaitis (o jis dar ir kaip gali priklausyti šilumos tiekėjui) turi klaikiai prastą naudingumo koeficientą. Tai reiškia, kad jis šildo rūsį, o ne jus. Ir svarbiausia, kad šilumos tiekėjas tada per tą šilumokaitį gali prisukti tos šilumos belenkiek.
  2. Net jei šilumokaitis turės aukštą naudingumo koeficientą, visvien galima per jį perleisti pakankamai šilumos, kad sąskaitose prisidarytų papildomo šilumos sunaudojimo.
  3. Gali būti, kad jūsų namo administratorius užsuka kranelius vidiniame namo šildymo vamzdyne, bet šilumos tiekėjas padidina paduodamo vandens temperatūrą arba slėgį. Arba ir tą, ir aną. Atitinkamai, pastatas gauna daugiau šilumos, nei reikia.
  4. Perteklius šilumos gali būti atiduotas jūsų radiatoriams, kurie gali imti per smarkiai kaitinti, nors ir būtų prisukti administratoriaus.
  5. Tokia pat schema veikia ir su karšto vandens tiekimu: jūsų pastatą galima perteklinai prišildyti ir per gyvatuką, kur cirkuliuoja vanduo. Irgi per šilumokaitį.
  6. Gali būti, kad temperatūros davikliai T1 ir T2 yra prastai sukalibruoti, ar netgi šiaip blogai pajungti, todėl rodo šilumos skirtumą, kurio nėra, bet jis suskaičiuojamas, lyg būtų.
  7. Gali būti, kad debitometras suskaičiuoja daugiau srauto, nei yra išties. Ką gali žinot – klausimas, kas per skaitiklis.
  8. Gali būti, kad šilumos tiekėjas jums pareguliavo šilumą, nors jūs to visiškai nenorėjote.
  9. Gali būti, kad jums šildymą kas nors pagerino išsyk keliais skirtingais iš pavardintų būdų. Procentas šen, procentas ten – niekur gal nieko ir nepastebėsi, tačiau galutinis rezultatas gali būti prastas.

Žinote, kas visgi šioje schemoje įdomiausia? Ogi tas, kad kaip bereguliuotų namo administratorius tą vidinį vamzdyną, šilumos vartojimas priklauso nuo tos įrangos, kuri priklauso šilumos tiekėjui. Teisinga būtų, kad šilumos tiekėjas imtų pinigus tik už tą šilumą, kuri jau paduodama iš šilumokaičio į vidinį namo vamzdyną, tačiau taip nėra: pinigai imami už šilumą, kuri paduodama į pačiam šilumos tiekėjui priklausančias sistemas.

Taigi, kaip matome, pagal tokią schemą gaunasi, kad namo šilumos ūkio administratorius yra atsakingas, bet jis negali praktiškai nieko pakeisti. Kitaip tariant, neįgalintas ir netgi neįgaliotas (prisiminkim, kam priklauso įranga). Tuo pat metu įgalintas šilumos tiekėjas yra visai neatsakingas.

Ai, dar vienas dalykas: paskaitykite šią pigių kreditų schemutę ir prisiminkite, kad nemokamas sūris – pelėkautuose. Ir pasidžiaukite visokia už dyką ar panašiai įrengta ar renovuota šilumine įranga, kuri stovi pastate, kuriame gyvenate.

Beje, jei kam kyla klausimų, ar šita schema yra teisinga, pasinagrinėkite pačios Vilniaus Energijos pateikiamą schemą, bandydami atrasti kokių nors kardinalesnių skirtumų. Paieškokite ten pradžiai tokio daikto, kaip „šilumnešio temperatūros reguliatorius“ ir pažiūrėkite, kokioje sistemos dalyje jis yra. Minimoje schemoje neužkabintas tik vienas dalykas – kad Rubisafe įranga bei skaitliukai gali būti prijungti prie kažkokio centriuko. Tačiau apie nuotolinio duomenų rinkimo ir valdymo galimybes galima sužinoti iš Rubisafe gamintojų – Axis Industries įmonės, kuri, jei neklystu, priklauso vėlgi tai pačiai grupei, liaudyje neretai pavadinamai Rubicon vardu.

Trumpai ir buitiškai: įsivaizduokite, kad jūs turite savo bute radiatorius, kuriuos galima reguliuoti – ar daug jie šildo, ar mažai. Ir įsivaizduokite, kad jūs taupote šilumą, kitaip tariant, užsukate kranelius, kad karšto vandens eitų mažiau – tada reiktų mažiau mokėti už šildymą. Bet kažkas ima ir jums į radiatorius paduoda žymiai karštesnį vandenį, o dar ir su didesniu slėgiu. Jūsų radiatoriai ima kaisti labiau, nepaisant to, kad jūs kranelius užsukot. O dabar įsivaizduokite, kad tie jūsų kraneliai yra valdomi visai ne jūsų.

Ir pabaigai – dar viena Artūro Zuoko citata iš jau minėto Delfi straipsnio, apie tai, ar Vilniaus Energija tikrai reguliavo šilumos tiekimo kiekius, kitaip tariant, ar darė tai, ką neigia:

„Prieš metus buvo taikomas 18-19 laipsnių parametras. Šiemet yra taikoma 21-23 laipsniai. Šitas temperatūrinis grafikas yra suderintas su visomis institucijomis“, – konstatavo A. Zuokas, pridurdamas, kad namų administratoriai vis tiek gali reguliuoti šilumos kiekius namų šilumos punktuose, kad temperatūra butuose nesiektų 20 laipsnių.

Čia nieko jau nereikia nei komentuoti. Ponas Artūrai Zuokai, jūs pasakėte viską. Aš tamstos vietoje būčiau geriau nesakęs. Bet jūs pasakėte.

 

————

* Jau esu ne sykį sakęs, kad korupcija – tai ne tik kyšininkavimas bei atkatai. Tačiau pasikartosiu: korupcija – tai tiesiog sugedimas. Tai ir nekompetencija, ir visokie asmeniniai finansiniai ir nefinansiniai interesai (įskaitant net ir tokius, kaip nenoras turėti rūpesčių, apsikrauti darbais, etc.), ir visokie sprendimus paveikiantys ryšiai, ir kvailumas, ir politiniai kompromisai, ir krūvos kitų faktorių, kurie trukdo siekti nustatyto tikslo. Kitaip tariant, korupcija – tai tiesiog bet koks nevaldomas ir nekontroliuojamas su žmonėmis susijęs procesas, kuris priverčia procesus strigti.