Rokiškis Rabinovičius

(Ankstesnius skyrius galite rasti čia – http://rokiskis.popo.lt/tag/dantys/ )

Vytas su Gedu į mišką atvažiavo anksti ryte. Atvažiavo tik apsižiūrėti – nakvoti ar ilgai valkiotis, ieškant seniai užmirštos ir net neaišku, kaip pažymėtos vietos, šiandien net nesiruošė. Upės vingis, kuriame buvo pažymėta tas kažkas, buvo netoli – mažiau, nei už kilometro nuo miško keliuko. Bet draugai pirmiausiai pasuko ne link paslaptingos vietos, o kiek į šalį, arčiau upės. Ten, kur Vytas atrado palapinę su apgraužtu lavonu. Tarp kitko, per tą laiką jokių žinių spaudoje apie surastą „maniaką“ taip ir nepasirodė, bet draugai sužinojo apie dar du dingusius žmones – vidutinio amžiaus moteris išėjo į mišką ieškoti dukters, kurią tasai „maniakas“ nužudė. Ir negrįžo. Kitas dingęs buvo kažkoks senukas, uždarbiavęs iš grybų. Apie paupy rastą turčiaus lavoną pasirodė tik tiek žinių, esą tai kažkoks sportininkas, o gal verslininkas – niekas taip ir neįvardijo, kas toksai.

Iš vakaro abu užvažiavo pas Vladą. Atvežė jam porą butelių absento. Susėdę gėrė ir su pačiu Vladu, ir su jo tėvu – tasai pirma spjaudėsi: „miesciška, šalcmėcinė, ale stipri“, o kai Gedas parodė, kaip absentą galima deginti su cukrumi ir paskui gerti vandeniu praskiestą, balkšvai švytintį skystį, atitempė porą butelių samanės ir pareiškė:
– Geriau jau šitų dziagyc, ji scipresnė, cik vandzenio.pylc neriaikia.
Kalbėjo apie ką papuola. Užsuko kalbą apie karą, vokiečius. Vlado tėvukas iškart autoritetingai pareiškė:
– Čionai miški dzidziali mūšiai buvo, man dar tėvas pasakojo, amžinų acilsį. Ruskiai išmiacė kokį tais dziasantų, partizanus tokius. O tuo metu vokiečai auksų viažė. Tai ruskiai užpuolė ir acėmė. O vokiečai paskum per miškus juos kaip gainiojo, gianiojo, pagavo, ale nieko nerado. Cik viecinius įtarė, tai kialis sušaudzė, ale taip nieko ir nerado.
Į visus klausimus, ir Vyto, ir Gedo, ir Vlado užduotus, tėvukas atsakinėjo tą patį:
– Būk tai aš žinau. Visi ieškojo. Ir vokiečai, ir ruskiai po karo. Ir nieko nerado. Gal cy ir ne auksas buvo, o kokie ginklai ar dar kokia bala. Kų cy ieškoc – važiuokit ing Miarkinį – cy piliakalnius kasinėc, tai dar nuo švedų auksų atrasc galima. O čia – pialkė, ir nieks niažino, nei už kiek kilometrų, a cy suvisam auksas buva…

Nuo pirmo pokalbio tarp Gedo ir Vyto buvo praėjęs daugiau, kaip mėnuo – per tą laiką Vytas ir apsisprendė, ir išaiškino, kokius reikia imti daiktus. Gedui teko įsigyti dujinį pistoletą. Pradžioj anas norėjo apseiti su paprastu dujų balionėliu, bet Vytas įtikino, kad šūvio garsas žvėris atbaido labiau už bet kokius chemikalus. Dėl viso pikto abu įsigijo ir dėžutę pigių kiniškų petardų – ką gali žinoti. Pasidarė žemėlapio kopijas. Vytas iš kažkur gavo karišką minų ieškiklį – daug prastesnį, nei Gedo, bet visvien kažkam tinkamą.

Taigi, dabar jie ir žingsniavo tarp medžių. Lygus miškas perėjo į nuožulnų šlaitą, greit pasirodė alksniai. Neidami į pakrantę, pasuko kairėn. Pakilo truputį aukščiau ir išėjo į laukymėlę – ten matėsi kažkokio šiaudinio statinio liekanos, išverstas bidonėlis. Priėję arčiau, pamatė vis dar gulintį skeletą. Gedas pabalo, apsižvalgė ir apsigraibė savo pistoletą. Vytas gi tarė:
– Čia atvedžiau ne todėl, kad kažką įrodyti, o tiesiog, kad nekiltų abejonių. Čia yra ir kitų.

Draugai pasuko atgal – link vingio, kuris žemėlapyje buvo pažymėtas kryžiukais. Ten tai jau buvo brūzgynai – ir dilgėlės, ir avietės, beveik neperžengiami lazdyno krūmai, bet vingio vidury esanti kalvelė buvo atviresnė – augo daugiau medžių, nei krūmokšnių, kita vertus, matėsi nemažai samanom ir krūmokšniais užaugusių duobių – gal kada buvę apkasai, gal – žeminės. Perėję kalvelę, draugai nusileido link vandens. Čia buvo vienas-kitas apgraužtas medžio kelmas, dauguma – jau seni, parudę. Jei bebrų čia ir būta, tai labai nedaug. „Žiurkės išnaikino“ – pagalvojo Vytas.

Abu grįžo atgal į kalvelę. Išsitraukę ieškiklius, ėmė vaikščioti. Pypsėjo daug. Pavaikščioję skersai-išilgai, daugmaž nustatė plotą, kur yra metalo. Beveik visos pypsinčios vietos buvo ten pat, kur ir duobės. Buvo aišku, kad darbo čia – mažiausiai savaitei. Tądien jokios žiurkės ar kito padaro taip ir nepamatė.

Gedas vaikščiojo po mišką ir ieškojo. Ieškiklis tarpais imdavo pypsėti – jei pypsinčių taškų pavykdavo atrasti kelis, Gedas stabteldavo, išsitraukdavo iš kuprinės kastuvėlį ir imdavo kapstyti. Šioje vietoje kažkada buvo apkasai, tad monetų pasitaikydavo retai – dažniau būdavo gilzės, kartais – sagos. Prieš pusvalandį rado MP-40 liekanas: šį sykį spyna atrodė gan neblogai, tad sudėjus su keliais namie turimais fragmentais, jau gautųsi beveik pilnas automatas. Vieta buvo ant kalvos, čia nesirinkdavo balos, tad daiktai buvo menkiau aprūdiję, nei daugely kitų mūšių vietų. Visgi, labiau apsimokėdavo ieškoti senų pastatų griuvėsiuose – gan dažnai pavykdavo rasti senovinių monetų ar papuošalų. Gedui, tiesa, labiau sukosi galvoj kita mintis – vakar netoliese rado aprūdijusį dujokaukės dėklą, į kurį buvo sukištas kažkoks apdūlėjęs žemėlapis, susuktas į impregnuoto brezento gabalą. Gal net būtų palaikęs tą žemėlapį neįdomiu, bet nustebino keistos detalės: kraštai buvo tyčia nuplėšyti, o viduryje – kažkokios upės vingyje, pažymėti keli kryžiukai. Keli vietovardžius žymintys užrašai akivaizdžiai buvo tiesiog išpjauti skutimosi peiliuku.

Gedas dar vakar susiskambino su Vytu – tasai irgi kartais palakstydavo su ieškikliu po miškus, o ir šiaip domėjosi II pasaulinio karo laikais. Apie žemėlapį Vytui neužsiminė, pasakė tik, kad rado įdomų daiktą. Susitarė, kad susitiks šiandien. Buvo akivaizdu, kad pagal smulkų vietovės planą nustatyti vietovę keblu, ypač dar, kai praėjo daugiau, kaip pusė šimtmečio. Vytas gi turėjo gerokai daugiau šansų – būdamas kariškiu, jis nuolat lakstydavo po miškus, o daugelio vietovių žemėlapius studijuodavo šiaip sau, kaip pats sakydavo – "ką gali žinot".

…

Vakare jie ir susitiko. Gedas ištraukė aplanką su planu ir tarė:
– Šitą radau miške. Išsilaikęs. Buvo tyčia suvyniotas taip, kad nesušlaptų.
Vytas, nei žodžio netaręs, paėmė aplanką, atsargiai išskleidė žemėlapio liekanas ir ėmė žiūrėti. Gedas bakstelėjo pirštu į kryžiukus:
– Šičia gali būti kažkas įdomaus. Jie kažką ten slėpė.
Vytas tylėjo toliau. Jo veidas buvo sustingęs, bet akys judėjo, žvelgdamos kažkur į tolį. Gedas nerimo:
– Jei ten nuvažiuotume, gal kažką ir surastume, kaip manai? Ten tikrai kažkas turi būti.
Vytas tylėjo. Paskui nusikeikė:
– Šūdas.
– Ta prasme? – nustebo Gedas.
– Šūdas. Aš ten buvau. Visai šalia. Nutiko vienas dalykas.
– Koks?
– Tu mane palaikysi durnium… Supranti… Ten buvo tokia istorija… Žodžiu… Tu man rimtai pasakyk, jei aš atsisakysiu, ar tu važiuosi vienas?
– Taip, tik tai labai daug laiko užims. O kur ta vieta?
– Dzūkijoje… Supranti, ten veisiasi žiurkės…
– Kokios dar žiurkės?
– Didelės. Labai didelės. Galvojau, kad nepabėgsiu.

Po penkto bokalo alaus Vytą pramušė – jis ėmė pasakoti. Gedas žinojo, kad pasakojime perdėjimų nėra, nors kalbos apie milžiniškas žiurkes atrodė kraštutinai keistai. Užuominos apie lavono brangenybes Gedo kažkodėl nenustebino – dar iš Irako Vytas parsivežė stebėtinai dideles sumas pinigų. Abu ėmė spėlioti, kas tai per padarai ir ar negali būti kokie kiti gyviai? Galų gale sugalvojo pasiklausinėti pas vieną pažįstamą biologą. Buvo jau vidurnaktis, bet stiprus poreikis išsiaiškinti žiurkių paslaptį tapo stipresne už padorumo jausmą, tad Gedas nesusilaikė:
– Alio… – atsiliepė mieguistas balsas ragelyje.
– Remi, čia tu, nepažadinau?
– Pažadinai, jau snaudžiau…
– Tu nesupyk, aš čia trumpai, čia vienas draugas kažkokius padarus miške aptiko, sako, kaip didžiulės žiurkės, jį puolė.
– Žiurkės? Miške? Kokio dydžio?
– Kokie 10 ar 20 kilogramų, metrinės.
– Ką jis ten kliedi, nėra tokių.
– Tai gal ne žiurkės, o kažkokie kiti žvėrys?
– Barsukai.
– Kokie dar barsukai?
– Barsukai kartais puola žmones.
– Bet jie nepanašūs į žiurkes…
– Kai purvini – tai dar ir kaip panašūs. Gina savo teritoriją. Jie gana pavojingi – galvos smūgiu sulaužo kojos kaulus. Įsiveržėlius ir puola, ir persekioja, kartais net šunis užpjauna.
– Aišku, ačiū… Atleisk, kad sutrukdžiau…
– Mažiau gert reikia.

Gedas ir Vytas gėrė toliau. Prieš išsiskiriant, Vytas tarė:
– Ten buvo ne barsukai. Tai buvo žiurkės. Tik jos yra tokios bailios. Ir prieš puldamos apsupa auką.
Tą vakarą Vytas taip ir nepasakė, kur ta vietovė. Gedui net kilo mintis, kad Vytas jam kabina makaronus ir įsiminęs vietą su kryžiukais, nuvažiuos ten vienas. Mintis buvo neįtikinama – tokios fantazijos, kad sukurtų pasaką apie žiurkes, Vytas neturėjo.

(Visi skyriai, pradedant pirmuoju, pasiekiami čia – http://rokiskis.popo.lt/tag/dantys/ )

Jurga klaidžiojo po mišką. Agnytė jau seniai buvo dingusi, o kai kas iš pažįstamų jau atsargiai užsiminė, kad reiktų už ją atlaikyti mišias. Vilniuje gyventi nebuvo prasmės – darbo nieks nesiūlė, o pati Jurga jo ir neieškojo. Todėl jau kuris laikas gyveno kaime. Ir kasdien vaikščiojo po mišką, vis kažko tikėdamasi… Gal būt – bent jau atrasti tą vaikinuką, pažiūrėti jam į akis ir paklausti. Tiesą sakant, ji nei pati nežinojo, ko ji paklaustų. Ir net nebuvo tikra, ar išvis kažko klaustų. Juolab, kad ir gandai jau sklandė, jog tas vaikinukas gal ir ne nusikaltėlis, o patsai tapęs auka. Jurga tiesiog per daug negalvojo apie tai – ji paprasčiausiai slankiojo po mišką. Viskas atrodė beprasmiška ir moteris jautė, kad miškas, pasiglemžęs jos dukrą, po truputį jau gviešiasi ir jos.

Temo. Šiandien Jurga nuėjo į kitą pusę, nei vaikščiojo pirmomis dienomis. Nuėjo gan toli – iki pat upelio. Ruduo jau artėjo, vakarais triukšmingai čirškė žiogai. Nors dieną gan kaitriai švietė saulė, į dienos pabaigą pakrapnojo smulkus lietutis, tad miške jau matėsi nežymiai kylantis rūkelis. Darėsi šaltoka. Pasimatė paupio alksniai. Jurga prisiminė, kad kažkur netoliese eina keliukas – juo grįžti namo galės ir naktį. Tiesiog, kad žinotų, iki kurios vietos nuėjo, nutarė prieiti prie upelio. Alksniai, takelis, pievutė – šioje, būdama paaugle, vasarą degindavosi su klasiokėmis. Iš pievutės vienišai kyšojo pagalys. Priėjusi arčiau, Jurga pamatė žemių kauburėlį ir iškart pajuto šaltuką viduje. Apsižvalgė, apėjo aplink, lyg ieškodama žmonių… Pastebėjo krūmuose numestą kašiką – tokį savo mamai pernai pirko „Kaziuko“ mugėje. Ir būtent tokį tądien išsinešė Agnytė.

Jau niekuo neabejodama, Jurga puolė rankomis kasti žemių kauburėlį, tačiau jau po kelių sekundžių pajuto skaudų drykstelėjimą per pirštus, ištraukė iš smėlio jau kruviną ranką – po žemėmis gulėjo aštrius, kaip peilio kraštus, turinti skardinė. Jurga staiga aprimo. Sveikąja ranka atsargiai pakapstė dar, aptiko celofaninių maišelių nuo bulvių traškučių, dar kelias skardines, kažkokių apipuvusių šiukšlių, žiebtuvėlį. Pasmirdo šūdais. Jurga atsistojo, nukratė rankas ir nuėjo prie upelio.

Buvo ramu. Upelis atrodė gerokai patvinęs. Tiesa, Jurga jau menkai prisiminė, kaip jis atrodydavo anksčiau. Kadangi krantas atrodė dumblėtas, ji peršoko ant kažkokių šakų kauburio, pasilenkė ir ėmė praustis. Ranka smarkiai kraujavo – buvo perrėžti ne tik du pirštai, bet ir delnas. Jurga stengėsi nuprausti rankas kuo geriau – buvo neramu, kad gali įsimesti kokia infekcija. Jau visai temo, virš upelio lėtai sklido rūko draizganos. Moteriai pasivaideno, kad kažkas ją stebi. Ji apsižvalgė, tačiau nieko įtartino nepamatė. Pagalvojo, kad apie radinį reikia pranešti policijai.

Grįžo į pievutę. Pakėlė kašiką. Truputį pavaikščiojo, prietemoje bandydama dar ką nors atrasti, tačiau jokių dukros pėdsakų nepastebėjo. Ranka kraujavo, skausmas tvinkčiojo ir maudė. Jurga vėl nusileido prie vandens, užlipo ant to paties kauburėlio ir ėmė praustis nuo rankos kraują. Staiga iš vandens išnirę nasrai griebė Jurgai tiesiai už gerklės ir įtraukė ją į vandenį.

Temo. Vytautas sėdėjo kaimo kavinėje ir skaitė laikraščius. Vietinė spauda buvo nyki, bet vienas straipsnis sudomino: mergaitės žudiką policija jau išaiškino – tai šešiolikmetis vaikinukas iš kaimo, kur kaimiečiai verda tą gerą naminę. Kažką įtaręs, vaikinukas pabėgo, o policija jo ieško. Vytautas susiraukė – pasirodo, eidamas į mišką, nenumatė visų pavojų. Bet visgi, žmonės – tai niekai. Iš savo patirties žinojo, kad neturėdami šunų, šukuotojai apgalvotai besislepiančio žmogaus net ir labai norėdami nepastebėtų: visa esmė – tiesiog išgąsdinti bėglį ir taip priversti jį išsiduoti. Vytautas dar pavartė laikraščius, nieko gero daugiau neaptiko ir susimąstė. Reiškia, jie ieško vaikinuko, kuris jau negyvas. Lavonas prie upelio – kažkiek ankstesnis, bet nudėtas panašiai. Ir dar – kažkur dingusi mergaitė.

Prie Vytauto staliuko priėjo keletas apgirtusių pacukėlių, apsupo ir vienas jų (drūčiausias – matyt, vadukas) tarė:
– Tai kų veiki, ar nori pasgalynėc?
– Nenoriu.
– Tai kiba bijai? – Pabandė stumtelti. Vytautas sugriebė už rankos, pasisuko, trukteldamas, vaikinukas ėmė skrieti pro šalį, Vytautas tuo tarpu kilstelėjo jo ranką aukštyn, lyg šokdamas su mergina polkutę ir, patraukęs jau kiton pusėn, paleido. Vaikinukas, sukdamasis, kaip balerina, nuskriejo link sienos, nesmarkiai trenkėsi į ją nugara ir sustojo. Nustebęs, sumirksėjo. Paskui nusišypsojo ir tarė:
– Tai karatistas, bliac, kietas, ar ne?
– Tu irgi gerai puolei. Gerbiu. Išgeriam? – Paklausė Vytautas. – Ar alų mėgsti?
– Nu, gerai, stacyk, – tarė vaikinas, o paskum jau aš tau užfundzysiu.

Gėrė kartu iki išnaktų. Pirma – kavinėj, paskui, kai ta užsidarė – ir lauke, ant suoliuko. Pirmiausia – Vytauto nupirktą degtinę, o paskui – jau ir kaimišką naminukę. Kuriam laikui prie jų prisijungė ir kelios merginos. Galų gale nuėjo prie klėties, kur Vladas (toks buvo dručkio vardas) pasiūlė pernakvoti. Vycka (taip jį pakrikštyjo nauji draugai) pasakojo apie tarnybą Irake ir tai, kaip amerikiečiams kartą teko automatais šaudyti žiurkes, užpuolusias žmogų, o vietiniai – apie lenktynes, mašinų tiuningus ir panašius dalykus. Istorija apie žiurkes vietinių nenustebino – tie papasakojo apie tvartuose besiveisiančius pacukus, kurie kartais užauga iki pusmetrio dydžio. Vycka pasuko kalbą link medžioklės ir miško žvėrių, paklausinėjo ir apie "maniaką". Paaiškėjo, kad du vaikinų draugus pavasarį užpjovė vilkai – tie prie upelio buvo išėję "lydziakų badzyc". O "maniakas" paaiškėjo besąs tas pats vaikinukas, varęs naminę ir jau pažįstamas vyr. leitenantui Vytautui. Daugiau nieko gero sužinot nepavyko, tiesa, viena mergina prisiminė, kad pernai prie to paties upelio vilkai vidury dienos užpjovė ir suėdė jos tetos karvę. O kita – kad ir pernai ten kažkąs žuvo. Ir dar, kad niekas nepažįsta tos dingusios mergaitės, bet užtat dar yra kažkokia kita, kurią, pasak policijos, "maniakas" Valdukas esą irgi norėjęs nudėti, bet kad niekas tuo netiki.

Apgirtusioje Vytauto galvoje sukosi nerišlios mintys. Jis užsnūdo – šiene miegoti buvo gera. Nors sapnavosi visokie košmarai – vilkai, besivejantys jį per mišką, būriai milžiniškų žiurkių, kokias kartais matydavo Bagdade ir tas pats vaikinukas, pasakojantis apie tai, kad jas geriausiai gaudyti spąstais, vietoj masalo pilant naminę, kažkodėl tie sapnai nekėlė baimės pojūčio.

Ryte Vytautą pažadino vištos – viena jų įsidrąsino tiek, kad nutūpė jam tiesiai ant galvos. Troškino. Atsigėrė vandens, padėkojo Vladui, gavo pakvietimą atvykti vėl. Galvoje sukosi tik mintis apie tai, kad savo jau gavo, o grįžti į čia nereikia. Bet maloniai atsisveikino, pažadėjo apsilankyti vėl.

Vyr. leitenantas… Ne, tiesiog Vytautas. Apsirengęs civiliais rūbais, savo "golfuku" atvažiavo į kvadratą A14. Kvadratas D12 buvo gana netoli. Truputį paėjėti. Vytautas išsitraukė iš bagažinės pintą krepšį, užrakino mašinos dureles ir ėmė vaikštinėti po mišką. Grybų buvo nedaug, bet viena kita sukirmijusi ūmėdė pasitaikydavo. Vokietukų buvo daugiau. Pavyko aptikti ir keletą voveruškų. Ir porą lepšių. Porą valandų pasisukinėjęs po mišką ir pririnkęs kelis kilogramus, Vytautas pasuko link upelio. Po kiek laiko pasirodė alksniai. Paėjęs kelis šimtus metrų, vyriškis aptiko gerokai ištryptą takelį, kuriuo greit išėjo į pažįstamą pievutę. Žolė joje jau buvo atsitiesusi, nors kariai ją buvo smarkiai ištrypę. Iš žemės kyšojo pagalys, šalia kurio matėsi žemių kauburėlis, atrodantis, kaip vargingas kapelis…

Vytautas apsižvalgė, nusileido prie vandens, pasidėjo krepšį ir nusirengė. Dar kartą apsižvalgė ir pūkštelėjo į upelį. Nuplaukė pasroviui. Praplaukė pro vietą, kur kažkada rado lavoną. Paplaukė už vingio. Dar truputį žemiau. Praplaukė pažįstamą akmenį, bet nepasuko link jo, o nuplaukė toliau. Už dar vieno vingio pastebėjo keistą, iš šakų sukrautą palapinę, stovinčią ant gan aukšto kranto. Aplink palapinę skraidė ir čirškė paukščiai. Vytautas priplaukė arčiau, išlipo iš vandens ir ant kranto, nubaidydamas būrį paukštelių – keli purptelėjo tiesiai iš palapinės vidaus. Šalia matėsi laužavietė, didelis plastmasinis butelis, bidonas, kažkokie skudurai. Iš palapinės dvokė dvėseliena. Vytautas apėjo aplink, pasilenkė prie laužavietės ir pauostė – sprendžiant iš kvapo, laužas užgeso mažiausiai prieš parą. Pažvelgė į palapinę ir pamatė lavoną. Tiksliau – smarkiai apgraužto kūno likučius, nusėstus baltų, judančių kirmėlių. Šalia kūno likučių gulėjo kirvis. Vytautas atsitraukė. Dar kartą apsižvalgė. Priėjo prie bidono ir pauostė – kvepėjo namine. Nieko neliesdamas, atsitraukė toliau, surado šakelę, ja užtrynė savo pėdsakus ir nuėjo prie vandens. Įmetė šakelę į vandenį ir tyliai, stengdamasis nekelti purslų, nubrido prieš srovę.

Pakišęs ranką po akmeniu, išgraibė laikrodį ir piniginę. Laikrodis ėjo. Nukratė piniginę ir atvertė – viduje buvo sausa. Vėl uždarė. Piniginę ir laikrodį susikišo sau į kelnaites ir tyliai nubrido aukštyn. Pasukęs už vingio, kur jau matėsi jo drabužiai, pastebėjo, kad kažkas ne taip. Ten kažkas judėjo. Vytautas sustingo. Kadangi iki vietos, kur įlipo į vandenį, buvo tolokai, įžiūrėti tų padarų nepavyko. Jų buvo ne vienas – du, o gal trys. Vytautui sumaudė paširdžius ir jis tyliai, stengdamasis netriukšmauti ir niekaip neatkreipti padarų dėmesio, nuslinko link kranto. Išlipo, palypėjo aukščiau , basomis kojomis, tyliai kęsdamas skausmą, prasibrovė pro dilgėles ir greitai nutipeno link miško. Išsitraukė iš apatinių laikrodį ir piniginę, apsižvalgė, pamatė keisčiau atrodančią išvartą ir pakišo po ja. Susirado storą šaką, nulaužė, nuvalė galus ir nutipeno link vietos, kur į paupio laukymę ėjo miško takelis. Pažvelgė į savo drabužius – jokių gyvių nebuvo. Visiškai nejudėdamas, Vytautas išstovėjo kokias 10 minučių, bet padarai nesirodė. Jokių įtartinų garsų irgi nebuvo. Vytautas greitai nubėgo pusę kelio iki rūbų ir vėl sustingo. Prastovėjo taip dar 5 minutes. Tada tyliai, vis stabteldamas nusėlino link savo daiktų.

Drabužiai buvo išmėtyti. Krepšys su grybais – išverstas. Pačių grybų nesimatė. Visa kita buvo tvarkoje. Vytautas apsižvalgė vėl, nepaleisdamas iš dešinės rankos pagalio, kairiąja greit suvertė visus daiktus į krepšį, užsimovė krepšį ant rankos ir, abiem rankom laikydamas pagalį, žengė link miško. Šalimai esančiame krūme kažkas sušlamėjo. Vytautas pagaliu, kaip kardu, mostelėjo į krūmo pusę ir sustingo. Iš krūmo į jį žvelgė kažkieno akys. Minutę laiko Vytautas ir padaras žiūrėjo viens į kitą. Kažkas sušlamėjo už nugaros. Padaro akys išsiplėtė ir Vytautas šoko į šoną. Padaras stabtelėjo, o Vytautas didžiuliais šuoliais nulėkė takeliu aukštyn. Pasiekęs šlaito viršų, sustojo, apsisukdamas atgal, švystelėjo pagaliu aplink save. Gyvių nebuvo. Viskas buvo ramu. Vytautas nervingai pabėgėjo takeliu į miško gilumą, greitai apsiavė batus, kitus daiktus palikdamas krepšy. Tada greita ristele nubėgo link išvartos. Išsitraukė laikrodį ir piniginę. Vėl tokia pat greita ristele, nesustodamas apsirengti ir vis dar nepaleisdamas iš rankų pagalio, nubėgo mišku į mašinos pusę.