Rokiškis Rabinovičius

Jurga apsiblaususiu žvilgsniu žiūrėjo nuorūkų pilną peleninę. Saulė jau leidosi, tad pro langą sklindantys raudoni spinduliai kambarį užliejo kruvinais šešėliais, pagilino įdubusius Jurgos paakius bei skruostus, pailgino nosį, susivėlusius plaukus, paversdami ją panašia į sukumpusią baidyklę. Suskambo telefonas ir moteris krūptėlėjo. Griebė ragelį, prisikišo prie ausies, užkimusiu balsu pasakė "klausau" – vėl pasigirdo skambutis. Atitraukė, paspaudė mygtuką, vėl pasakė "klausau". Skambino iš policijos:
– Paieškas nutraukiame, kūnas nerastas. Gali būti, kad kažkur išvyko, valkatauja, žinote gi kaip būna.
– Kaip tai nutraukiate? Kaip tai nutraukiate…
– Tai paieškomų sąraše bus. Atsiras -iškarto mums  praneškite.
– Aaa?
Iš ragelio pasigirdo "pyp-pyp-pyp". Moteris paėmė butelį ir išgėrė kelis gurkšnius degtinės. Paskui dar kelis. Ir dar. Atsistojo, užsirūkė. Ėmė vaikščioti po kambarį, bet greit prisėdo. Ir dar išgėrė. Užgesino cigaretę. Butelis greitai tuštėjo. Po kelių minučių ji atsigulė ant lovos, įsikniaubė veidu į pagalvę ir ėmė kūkčioti.

Paskutinę savaitę ją tampė po apklausas, rėkė ir reikalavo, kad prisipažintų, kur užkasė dukros kūną. Po to, kai po apklausas ėmė tampyti ir Andrių, tas pareiškė, kad su ja daugiau negyvens ir kažkur išsikraustė. Jurga užgėrė, kelias dienas nėjo į darbą, kol gavo pranešimą, jog yra atleista už pravaikštas. Suknistas prekybos tinklas… Ji juk prašė neapmokamų atostogų… Jurga užsnūdo – pusbutelis degtinės, susipiltas į tuščią skrandį suveikė greitai.

***

Valdas atsibudo. Saulė jau buvo nusileidusi už medžių, temo. Skaudėjo galvą. Ir norėjosi gerti. Ir valgyti. Nors užkąsdavo žalių grybų ir uogų, to nepakako. Maistas, pasiimtas iš namų, jau seniai baigėsi. Tekdavo vakarais eiti į kaimą – pasivogti truputį daržovių. Vieną vakarą pasivogė ir vištą – bandė ją išsikepti ant laužo, bet pusė jos sudegė, likusi dalis taip ir liko pusžalė. Ir be druskos. Neskani. Druskos trūko vis labiau, tad Valdas į mišką nusitempė druskos luitą, kurį rado ganykloje. Vienuma varė iš proto, o degtinė baigėsi. Tada Valdas iš tėvo bravoro pasivogė pusbidonį naminės. Bet prisigėrus būdavo dar blogiau – imdavo šnekėti pats su savimi ir jau net nesuprasdavo, su kuo kalba. Todėl įsitikinimas, kad kažkas skaito jo mintis ėmė darytis kažkokiu natūraliu, netgi priimtinu.

Nors vaikinukas tikėjosi, kad galės gyventi miško glūdumoj, paaiškėjo, kad taip nepavyks – laiks nuo laiko norėdavosi gerti. Pirmą vakarą Valdas nuėjo ieškoti vandens, bet paskui taip ir nerado vietos, kur pastatė palapinę ir paliko visus daiktus. Tą naktį miegojo miške, po eglėmis. Gerai, kad bent jau nelijo… Veltui praieškojęs palapinės visą kitą dieną, galų gale nutarė keltis kur nors prie upės. Patvinęs upelis tekėjo už kokių 7 kilometrų nuo namų – pakankamai toli, kad niekas jo čia nerastų. Vietoj kinietiškos palapinės pasistatė savadarbę – iš šakų padarytą. Užtat – dvigubai aukštesnę – joje beveik buvo galima atsistoti. Užvertė ją žolėm, samanom, lapais, bet nebuvo tikras, ar ji atlaikys lietų. Norėjo iš namų atsinešti gabalą polietileno plėvelės, bet nerado. Apsiribojo tuo, kad nugriebė kirvį – juo ir kapojo šakas. Nors anksčiau galvojo, kad miške išgyventi bus sunku, paaiškėjo, kad viskas ne taip jau blogai. Truputį nudžiugino ir kita mintis – kai ėjo namo kirvio, matė tėvą – tasai buvo gyvas, tik žandikaulis subintuotas. Tiesa, matė ir policiją – tuos pačius du ožius, kurie jam tada įstatė mėlynę paaky. Todėl nutarė, kad namų geriau vengti.

Visai sutemo, tik truputį pakurstytas lauželis ir gabalas pošviesio dangaus leido įžiūrėti, kas dedasi aplinkui. Valdas suvalgė porą grybų, užgėrė degtine iš bidonėlio ir atsigėrė vandens iš butelio. Tuo metu kažkas sušlamėjo palapinėje. Valdas atsisuko ir pamatė į jį žvelgiančias padaro akis. Padaras kriuktelėjo. Valdas atsargiai ištiesė ranką prie kirvio, prisitraukė jį prie savęs, atsistojo, o tada puolė į palapinę. Padaras lengvai išsisuko nuo smūgio, vikriai šastelėjo pro Valdą ir dantimis kirto per Achilo sausgyslę. Valdas nugriuvo, pastebėdamas dar vieno palapinėj esančio gyvio akis – šitas stryktelėjo vaikinui ant gerklės. Valdas prisidengė ranka ir šniojo per padarą kirviu. Padaras cyptelėjo, nubruzdėjo kažkur palapinės pakraščiu ir dantimis griebė Valdui už dešinės ausies. Valdas išmetė iš rankų kirvį, tuo pat metu pajuto skausmą kairiąjame šone – į jį įsirėžė dar vieno padaro dantys. Dar vienas ėmėsi kojos. Kitas perbėgo išilgai visą vaikino kūną ir griebė už gerklės. Valdas sugargaliavo ir ėmė kosėti. Padarų palapinėje daugėjo. Vienas jų tiesiog nuplėšė Valdui ranką, tuo tarpu kitas dantimis išdraskė visą veidą. Valdas bandė rėkti, bet gavosi tik juokingas "bul-bul-bul". Po minutėlės siaubingas skausmas liko kažkur šalia, o Valdas atsipalaidavo. "Dėl visko kalta ta mazgė" – pagalvojo.

(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/ )

Kepino saulė. Maudymuku vilkinti mergaitė ravėjo morkas. Buvo karšta ir prakaito lašeliai varvėjo tiesiai į akis. Kas pusę minutės ji rankos krašu nusišluostydavo prakaitą, bet prakaitas tuoj pat imdavo varvėti vėl. Visai neblogai buvo tai, kad vos už keliolikos metrų buvo tvenkinys, į kurį buvo galima įšokti, vos tik panorėjus. Bet daug maudytis Laura negalėjo – reikėjo ravėti daržą. Po tos istorijos su policija Laurai buvo skirta griežta darbo terapija. Prieš tai – dar ir diržo terapija, nuo kurios mergaitės pareigingumas tapo tiesiog pavyzdiniu. Nors ir tikėjosi, kad viskas baigsis ramiai, kaime nieko nuslėpti neįmanoma.

Laura nutarė truputį pailsėt – paėjėjo kelis žingsnius link tvenkinio, iki vietos, kur jau augo žolytė, atsisėdo ant žemės ir nesavu balsu suspiegė. Mergaitės kūną kažkas sviedė į dilgėlių sąvašyną, žėlusį šalimais. Nenustodama klykti, Iš dilgėlyno ji dar kartą nuskrido oru, nusileisdama ten, kur tik ką buvo atsisėdusi. Keturpėsčia, Laura nulėkė dešimtį metrų pirmyn, raudama morkas ir pomidorus, kaip kokia pasiutus kiaulė, tada pašoko vėl, susiėmė už užpakalio ir, pasicypaudama, nubėgo į namus. Tai buvo jau antra bitė šią vasarą.

Jau po minutėlės Laura, ašarodama ir dejuodama, nucipseno prie pomidorų ir ėmė greitai juos raišioti – neduokdie, jei dar ir už juos gaus į užpakalį. Pasitūpčiodama ir dejuodama, greit vargais negalais juos pataisė, vėl nucipsėjo prie praustuvės, skubriai nusiplovė rankas ir apsičiupinėjo užakalį. Vėl cyptelėjo – skausmingas guzas jau buvo visai apčiuopiamas. „Ką daryti, ką daryti?“ – Lauros galvoje dabar sukosi tik šitie du žodžiai. Reikėjo skubiai ištraukti geluonį. Bet namie nieko nebuvo. Galvoje greitai sukosi visokie galimi sprendimai ir Laura pasirinko patį kvailiausią, bet ir patraukliausią – Valdelis gyvena visai šalia. Ir jam netgi patiks traukti geluonį jai iš užpakalio… Ir dar… Žodžiu, sprendimas jau buvo priimtas – Laura staigiai užsimovė basutes ir nubėgo link netoliese esančios sodybos.

***

Valdas buvo tik ką prisėmęs vandens į statinę, užkeltą ant savadarbio karučio. Reikėjo ją nutempti į miškelį. Mėlynės paakiuose jau buvo sumažėjusios. Tiesa, skaudėjo šonus – už tuos du bidonus naminės tėvas jo nepagailėjo. Taip ir nepatikėjo, kad ten lankėsi kažkokie kareiviai. Ypač dar, kai Valdas, bandydamas nusiraminti, išgėrė naminės likučius, tad apgirtęs nelabai ir sugebėjo paaiškinti, kas atsitiko. Mėlynė antrame paaky tėvo neįtikino – tas tik pagrąsino, kad jei jų nebūtų, tai pats įstatytų. Ir dar labiau nepatikėjo, kad kažkas skaito jo mintis. „Viskas per tą mazgę“ – pagalvojo Valdas. „Viskas per tą sušiktą mazgę“ – dar kartą pagalvojo.

Jis apsižvalgė ir pamatė link jo atbėgančią mazgę. Jam pasidarė silpna. Toji buvo apsirengusi tik maudymuku ir skuodė tiesiai į jį. Vos pribėgusi, apsisuko, pasilenkė ir patraukė į šoną savo kelnaites, kažką jam sakydama. Valdui aptemo akyse. Jis užstaugė ir spyrė Laurai į subinę. Toji parkrito. Valdas užrėkė vėl:
– Pyzdzyk nachui! – Ir vėl spyrė mazgei į subinę. – Kūrva!
Visomis keturiomis Laura nulėkė tolyn. Stebėtinai vikriai peršoko gėlių krūmą ir dingo. Valdą apėmė drebulys, jis keistai sukūkčiojo ir nuėjo namo. Jo galvoje sukosi tik viena, jau kelintą dieną kartojama frazė – „jie skaito mano mintis“.

Valdas atsisėdo ant lovos. Jį vis krėtė drebulys. Tai tikrai – kažkokios haliucinacijos. Haliucinacijos. Reikia pabūti vienam. Galvoje vis sukosi mintys. Vienam. Pabėgti nuo jų. „Kodėl jūs skaitot mano mintis? Aš jums nepavojingas. Aš išeinu“ – pabandė mintyse aiškiai ištarti. Įsiklausė į save ir pabandė pajusti atsakymą. Lyg ir pajuto kažkokį norą, kurį mintyse ir ištarė pats sau – „išeik iš namų, į mišką“. Valdas jau balsu pasakė:
– Gerai.
Pasiėmė kuprinę, įsidėjo į ją dešrą, gabalą duonos, agurkų. Susirado stalčiuje lenktinį peiliuką, paklausė savęs – „ar galima?“, tada papurtė galvą ir padėjo atgal. Dar susirado agurkų, irgi įsimetė kuprinėn. Degtukų – 5 dėžutes. Ir dar – žiebtuvėlį. Cigarečių. Iš spintelės išsitraukė tris butelius naminės. Irgi susikišo kuprinėn. Reikalingų daiktų kuprinėje darėsi vis daugiau, tad Valdas juos skubriai perkaišiojo – megztinį nugrūdo į apačią, butelius – į viršų. Valdas pagalvojo dar – reikia šiltų drabužių. Įgrūdo į kuprinę džinsus. Paskui ištraukė, nusimovė šortus, užsimovė džinsus. Į kuprinę įkišo dar vieną megztinį. Striukę. Pagalvojo dar ir iš stalčiaus išsitraukė žibintuvėlį. Paskui pagalvojo dar ir išsitraukė iš po lovos pigią kinietišką palapinę. Pirko dar pernai, už 20 litų. Ir tuo metu iš už nugaros išgirdo žingsnius. Atsisuko. Tėvas. Tas apžvelgė kambarį, pažiūrėjo į butelius, striukę, palapinę…
– Tu kų cy sugalvojai? Ar vakar mažai mušiau?
Valdui akyse tiesiog įsižiebė užrašas raudonomis raidėmis – „MAZGĖ“. Ir po akimirksnio tėvas jam tvojo į dantis. Sunki ranka tiesiog iškirto Valdą iš kojų, jis pargriuvo ir ėmė sriūbauti:
– Jie skaito mano mintis, jie skaito mano mintis…
– Kų tu cy kliedzi, ožy? Ar mažai tavi mušiau? – Tęsė tėvas. – Kų tu cy susgalvojai? Kur susruošei? Ar iš namų bėgc nori?
Valdas sugriebė nuo grindų hantelį ir trenkė tėvui per veidą. Tas susmuko. Valdas, burbėdamas „skaito mintis, skaito mintis“, greitai susirinko daiktus, sukišo juos į kuprinę ir nubėgo į mišką.

(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/ )

Vyr. leitenantas Vytautas S. džiaugėsi. Visokios rikiuotės ir mokymai jau buvo gerokai įkyrėję, norėjosi veiksmo. Ir labai norėjosi, kad ta dingusi mergaitė būtų gyva, o dar ir koks maniakas pasitaikytų, kuris bandytų pasipriešinti, o tada jau jį būtų galima ir nušauti. Aišku, tokios fantazijos buvo kvailos ir vaikiškos, bet vyr. leitenantas leisdavo sau pasvajoti. Juolab, kad vakar taip pasisekė – užtiko bravorą. Ir gavo du bidonus puikios samanės. Vieną iš tų bidonų reiks tyliai padalinti vakare, kariams. Tegul pasijunta atliekantys tikrą užduotį ir atsipalaiduoja. Ir dar, kirbėjo mintis apie tai, kad po kiek laiko reiks vėl nuvažiuoti prie tos sodybos. Ir vėl nusavinti porą bidonų. Gali būti, kad netgi pavyks padaryti nuolatinį nemokamos naminės tiekimą. Netgi dar geriau – tegul kaimiečiai jam patys veža kartą per mėnesį po kokį kibirą. Ne, rimtai, tai gera idėja… Reiks dar kartą užvažiuoti pas tą vaikinuką, rimtam pokalbiui.

Kadangi jau buvo beprasidedanti antra dienos pusė, tai mišką šukuojantis vyr. leitenantas Vytautas S. nusprendė, kad reikia paieškoti ir vietos nakvynei. Reikėjo, kad keliasdešimt karių galėtų apsistoti vienoje vietoje. Palapinėse. Vyr. leitenantas buvo įsitikinęs, kad iš anksto planuoti vietos nakvynei negalima – kariai turi išmokti orientuotis ir greitai surasti nurodytą tašką. Sprendžiant iš to, kad miške pušis pakeitė alksniai, kažkur šalimais turėjo būti upelis. Taip, tikrai taip. Upelis čia ir buvo. Ir netgi visai gražus takelis, einantis link jo. Ir tiesiog paruošta pievutė, beveik be kurmiarausių. Taigi, vieta nakvynei – jau surasta. Leitenantas išsitraukė žemėlapį, pasižvalgė, pakraipė žemėlapį, pakraipė galvą, vėl pasižvalgė, tada nenoriai išsitraukė GPS prietaisą, pasižiūrėjo į jo ekraną, vėl pasižiūrėjo į žemėlapį ir tarė vienam iš kartu ėjusių kareivių:
– Petrai, perduok visiems, aštuoniolika valandų trisdešimt minučių renkasi visi kvadratas D12, laukymė palei upelį. Pakartok.
– Aštuoniolika trisdešimt, D12, palei upelį, tamsta!
– Laukymėje.
– Laukymėje, tamsta!

Kareivis ėmė šnekėtis su racija, jam atsakydama, racija cypė, o vyr. leitenantas nutarė, kad visai neblogai būtų išsimaudyti. Upelis neatrodė gilus, bet visvien – tai buvo upelis, o ne kareivinių dušas. Jau galvodamas apie tai, iš kur geriau šokti į vandenį, vyr. leitenantas Vytautas nužingsniavo skersai pievutę, tik staiga jo koja įsmuko duobėn ir karininkas pargriuvo. Koją suskaudo, bet ji lyg ir nebuvo išsukta. Tik kad susmirdo kažkokiais puvėsiais, dvėseliena, muskusu ir šūdu. Vyr. leitenantas atsistojo, ištraukė koją iš skylės, nusišluostė purvu aplipusį batą į žolę ir pasakė pribėgusiam kareiviui:
– Čia įsmeik kokį pagalį, kad visi matytų. Bus duobė šiukšlėms. Aš einu išsimaudyt, per tą laiką parankiokit malkų. Paskui eisit maudytis jūs.

Vyr. leitenantui Vytautui dabar jau nepakeliamai norėjosi išsimaudyti. Ir batus išsiplaut. „Greičiausiai, kokie nors turistai. Vietoj tualeto. Kultūringi mat. Galėjo bent žemėmis užverst“ – piktokai pagalvojo vyr. leitenantas. Dabar jau ėjo atidžiau – maža, kiek čia tokių duobių gali būt… Upelis aiškiai buvo patvinęs. Pakrantėje matėsi keli dideli, žolėmis apaugę kupstai. Vyr. leitenantas nusirengė ir įšoko į vandenį. Buvo gan negilu, paėjus iki upelio vidurio, vanduo tesiekė pilvą. Saulė vis dar buvo gan aukštai, tad vėsus upelio vanduo maloniai kontrastavo su šiltais spinduliais. Karininkas pūkštelėjo vandenin ir nunėrė. Išniro ir nėrė dar kartą. Paplaukė keliasdešimt metrų pasroviui iki vietos, kur upelis suko dešinėn, pasitaškė, dar truputį paplaukė, prisiartino prie kranto ir pažvelgė tiesiai į akis palei pat vandenį gulinčiam lavonui. Tiksliau, net ne į akis, o į skyles, kurios į jį žvelgė iš smarkiai apipuvusios galvos. Lavonas aiškiai pragulėjo čia gerą mėnesį, o gal ir kelis. O gal net ir pernykštis buvo… Drabužių ant jo buvo beveik nelikę, o ir pats lavonas buvo panašesnis į skeletą, nei į žmogaus kūną. Pro kyšančius šonkaulius jau kalėsi žolė.

Vyr. leitenantas Vytautas S. tyliai išbrido ir atsargiai, stengdamasis nepalikti jokių pėdsakų, ėmė apžiūrinėti kūno likučius. Šalia lavono gulėjo meškerė. Ant vienos rankos blizgėjo laikrodis. Vytautas pasilenkė ir truputį jį pasuko – pasimatė užrašas „Omega“. Atsargiai, labai atsargiai, stengdamasis kuo mažiau sujudinti kūno likučius, karininkas atsegė laikrodžio grandinėlę ir numovė jį nuo numirėlio rankos. Atidžiai apžiūrėjo – laikrodis iki šiol ėjo. Reiškia – geras. Vyr. leitenantas paskalavo laikrodį vandenyje ir įsikišo į apatines kelnaites. Tada palypėjo krantu aukščiau ir už kelių žingsnių pastebėjo kuprinę. Toji buvo sugraužta – matyt kažkokios miško žiurkės pasidarbavo. Sprendžiant iš visko, kuprinėje nebuvo nieko gero. Vyrukas grįžo prie lavono ir, paėmęs nuo žemės šakelę ėmė ja naršyti aplink augančias žoles. Ir greitai rado – prie vienos numirėlio kojos gulėjo piniginė. Taip pat atsargiai, kaip ir imdamas laikrodį, karininkas pakėle piniginę. Ji irgi atrodė prabangiai – sandari pilka dėžutė su stangriomis sagtimis ir gumuotais kraštais, padaryta iš odos, kurioje buvo išspaustos žuvys. Atvertė – viduje buvo tik pora banknotų, vairuotojo teisės ir kelios kreditinės kortelės. Ir dar – popieriukas su keturženkliais skaičiais. Akivaizdžiai, kortelių savininkas buvo gan užmaršus. Karininkas truputį pagalvojo, pasidėjo piniginę ant žemės ir dar truputį pabaksnojo šakele lavono rankas. Žiedų ant jų nebuvo. Karininkas atsitraukė, atidžiai apžiūrėjo viską aplinkui, ta pačia šakele pakėlė primintas žoles, nusviedė šakelę tolyn, pasiėmė piniginę ir vėl įbrido į vandenį. Panardino ją, pateliūskavo, ištraukė, nukratė, atidarė – viduje viskas buvo sausa. Vėl uždarė ir, laikydamas piniginę rankoje, tyliai nuplaukė pasroviui. Už kelių dešimčių metrų pastebėjo iš vandens kyšantį akmenį, priplaukė, pakapstė po juo ir pakišo piniginę. Išsitraukė iš kelnaičių laikrodį, dar kartą apžiūrėjo ir paslėpė prie piniginės. Tada nuplaukė atgal.

Grįžęs prie numirėlio, pašūkavo, šoko į vandenį ir taškydamasis nuplaukė atgal prie paliktų kareivių. Vos iššokęs iš vandens, griebė iš laukiančio kareivio raciją ir pradėjo rėkti apie surastą lavoną.

(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/ )

Valdo savijauta buvo sušikta. Nuotaika – irgi. Rankos ir kojos drebėjo, o dar tėvas su tuo savo aparatu – kokio velnio jis jį tempė į mišką? Vakar Valdas gėrė. Smarkiai gėrė. Prieš dieną suknisti mentai įstatė jam fanarą visos chebros akyse, dėl kažkokios mazgės, kurią jis jau buvo susiruošęs patvarkyt. Bet iš kur jie sužinojo? Kas jiems išdavė, jei jis pats net niekam nesakė? Po galais, dabar jau ji neduos. Kad girdė ją – tai dar nieko: visvien samanė buvo supilta į absoliuto butelį, o mazgė nieko nei neįtarė. Bet gaila buvo pinigų, išleistų saldainiams, 20 litų per vieną vakarą. Nereikėjo jos vestis į šokius. Bet iš kur tie mentai sužinojo? Kas iš chebros įdavė?

Valdas pasilenkė, tiesiai iš kibiro atsigėrė vandens ir pasišlakstė riebią mėlynę paaky. Dabar kelias dienas kaime negalės rodytis. Staiga skaudžiai panižo sprandas, jis tekštelėjo ranka, kažką nubraukė, atvertė delną ir pasižiūrėjo – ten gulėjo sutrėkštas, kraujo pripampęs varmas. Vaikinukas numetė vabzdį ant žemės, nusišluostė kraują į kelnes ir nuslinko pavėsin ant suoliuko – prigult.

Po pusvalandžio visgi prisivertė – aparatas ilgai laukti negali. Nuėjo link miškelio. Krūmai kažkaip įtartinai sušlamėjo, bet Valdas nutarė, kad jam čia vaidenas nuo pagirių. Mažytė laukymėlė, kur stovėjo aparatas, buvo jauki – iš visų pusių krūmai, aplink krūmus – medžiai. Tiesiog ideali vieta norinčiam pasislėpti. Ir dar keli kelmeliai pasėdėjimui. Aparatas tyliai burbuliavo, bidonėlis jau buvo puspilnis. Valdas mestelėjo kelias malkas ir prisėdo. Vėl pagalvojo apie mazgę. Reiks ją nusivesti prie upės, ten ir patratins. Jau įsivaizdavo, kaip kiša jai ranką po sijonu. Ir nuo tos minties iš akių pasipylė žiežirbos. Griūdamas ant žolės, pastebėjo tik čebatu apautą kažkieno koją, skriejančią jam tiesiai į akį. Žiežirbos pasipylė vėl.

– Kur mergaitę padėjai, kur mergaitė?!!! – Kriokė ant Valdo kažkoks karininkas.
Valdas vis negalėjo atsipeikėti. „Vėl mazgė, vėl mazgė… Jie skaito mano mintis. Blet, rimtai, čia rimtai, rimtai čia… Skaito mintis…“ Karininkas tuo tarpu kriokė toliau:
– Kur kūną pakasei?!!!
Kažkoks nerealumo pojūtis tapo skausmingai nepakenčiamu. Šalia karininko stovėjo pora kareivių, ginkluotų automatais. Karininkas suėmė Valdą už plaukų, išsitraukė pistoletą ir prikišo vamzdį Valdui tiesiai prie burnos:
– Kur kūną pakasei?!!!
Valdas sumirksėjo, karininkas pastūmė jį ant žemės ir, atsitraukęs, pratęsė šiek tiek ramiau:
– Jau į kelnes prisimyžai? Tu žinai, kas tavęs laukia?!!!
Valas apsičiupinėjo. Kelnės išties buvo šlapios. Ir sukūkčiojo:
– Vyrai, nelieteu aš jos, nelieteu,. nereikia man tos mazgės, ko pristojot… Aš čia tik naminį varau. Palaiskit mani…
– Nu, pasakok. Viską pasakok dabar. Ką darei su ja, kas buvo? – Jau visai ramiai pratęsė apklausą karininkas.
– Šokiuose cik buvom nuviajį… Dzegcinėlės… Saldainių… Nepisau aš jos, vyrai, kad kur skradžiai mani, vyrai, pacikėkit…
– O po šokių kur?
– Taigi mentai atvažiau, išsivežė… Į namus nuvežė, nes nepilnamiacė yra… Man dar fanarų instacė…
– Nemeluok, pasakok, ką jai padarei už tai, kad aparatą atrado?
– Kokį dar aparatų? Taigi ir tiap visų kaimų girdom… Ir mentukai pajama… Gerų naminį varom, niekur tokios nerasit…
– Dingo mergaitė. Gal pabėgo. O gal užmušė ją. Iš kito kaimo. Ieškom. Ką nors apie tai žinai?
– Aaaa… Ėėė… Taigi daržų ravi… Va šiandzie mateu…
Karininkas aiškiai prarado susidomėjimą. Nuėjo prie aparato, pauostė bidonėlį, pasisuko į Valdą:
– O šaltos turi? Duok paragaut.
– Valdukas greit nuropojo prie vieno krūmo ir ištraukė butelį su stikliuku. Drebančiom rankom pripylė, vos ne pusę butelio išlaistydamas, ir padavė karininkui. Tas maktelėjo, nusiprunkštė, susipurtė, o paskui tarė:
– Blet, gera… Duok butelį.
Įpylė, davė vienam kareiviui, paskui kitam. Tie irgi susipurtė ir pritariamai palinksėjo. Karininkas pratęsė:
– Gerai. Du bidonus man pripili ir paleidžiam.

(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/)

Algis gėrė. Darius irgi gėrė. Kažkokią „Gloriją“ ar tai „Alitą“. Akys buvo jau gerai užlietos, tad įskaityti užrašus ant butelių buvo gan sunku. Ant aptriušusio stalo mėtėsi šlykštokai atrodantys maisto likučiai, kurie kažkaip natūraliai derinosi su apsilaupiusiomis ir purvinomis nuovados sienomis. Viskas jau buvo nurimę, 2 valanda nakties. Taigi, abu policininkai tiesiog ilsėjosi. Ir aišku, kaip visada – būtent tada kažkam prireikė paskambinti. Algis sušvebeldžiavo:
– Tupakelkbl. Ašnekelsiu.
Darius pakėlė ragelį. Skambino kažkokia boba, kuri verkė ir verkė. Jos anūkė vidury dienos išėjo į mišką grybaut ir iki šiol negrįžta. Eilinis atvejis – mergai 12 metų, hormonai, aiškiai nuėjo į šokius. Ir dabar kur nors girta pisasi su kuo nors. Aiškiai, išprievartavimas bus, to betrūko.
– Algivaromble. Kažkokią mazgę iškrušo, byla bus blec.
Policininkai suvirto į nudusintą „pasatą“ ir nulėkė į šokius. Kažkodėl dar ne visi išsiskirstę, taigi, pirmas į snukį gavo vietinis jaunimėlio vadukas:
– Kur mazgė blec, už grotų nori? Už grupinį blec? Mažametę blec?
Vadukas staigiai ėmė aiškint kažką saviems, tie – kažkur lakstyt… Mažametė staigiai atsirado. Išties – kokių 12 metų išsidažiusi mergaičiukė. Pareigūnai ėmė ant jos rėkti:
– Tave išpiso jie? Staigiai sakyk, kurie piso? Šitas piso?
Mažametė apsiverkė ir ėmė cypti atgal:
– Nepiso manęs niekas, nepiso, ko jūs norit, atsikabinkit ble!!!
Nuo jos gerokai dvokė alkoholiu ir kažkokiais pigiais rūkalais. Ir dar kažkokiu šlykščiu odekolonu.
Algis griebė mazgę ir nutempė mašinon:
– Tavęs blec ieško visi, tėvai blec verkia, blec nemiega, o tu blec, kų tu darai nachuj?
– Kur mane vedat, niekur neisiu, ko norit blet, paleisk, gaidy! – Klykė mergaitė.
– Į nuovadų blec, tėvai tavęs ieško!
– Kokią nuovadą, niekur neisiu, aš čia šalia gyvenu… – Mergaitė jau kūkčiojo ir ašarojo, kaip geras laistytuvas.
– Kų tu protą pisi blec, iškvietimas gautas, sėsk į mašiną, staigiai blec!
Besirėkaudami, policininkai įgrūdo mergaitę į mašiną ir nuvežė į nuovadą. Kadangi ta klykė ir verkė, uždarė ją beždžionyne. Darius, truputį lyg ir blaivesnis, pradėjo klausinėt kolegos:
– Tu duomenis atsimeni, koks jos vardas blec, kas ten skambino dėl jos, adresų ten, užrašei?
– Taigi blec, kad ty tau ta boba skambino ar kas ty.
– Bybį dėjau. Dar paskambins blec. Tadu išsiaiškysim.
Po poros valandų ta pati moteriškė paskambino vėl. Šį kartą Darius jau užsirašė jos adresą:
– Gerai ponia, kur radom jų, girta buvo. Šokiuos. Kur atvežc?
Padėjęs ragelį, Darius susikeikė:
– Blec. Piso protų, kų šali gyvena… Vienkiemis kažkokis, už penkių kilometrų…
Tada atrakino beždžionyną ir užstaugė:
– Pyzdzyk greit ing mašinų, vešim tavi namo blec!
Pasikūkčiodama, mergaitė nubėgo prie durų. Bevežant ji cypė:
– Nereikia, kur jūs mane vežat, nereikia!
Sena apsiverkusi moteriškė laukė prie durų. Štai čia ir prasidėjo nemalonumai:
– Čia ne ji, vaikel, kad čia gi ne Agnutė… Kur Agnutė mano?
– Kokia aš jums agnutėblet – vėl ėmė isterikuot mergiotė. Reikalas aiškiai buvo daug painesnis, nei atrodė iki tol.
– Blec – raidė raidėn pasakė Algis ir Darius.
– Tai kų daryc blec? – Pratęsė Darius.
– Vežkit mane namo blet! – Vėl pradėjo rėkt mažė.
– Kur mano Agnutė? – Ėmė raudot moteriškė.
– Viskų sutvarkysim, iškvietimas ponia, važiuojam! – atraportavo Algis, o Darius tuo tarpu nutempė mergaitę į mašiną.
Tokios šūdinos nakties abu policininkai dar seniai neturėjo. Nuvežę mergaitę, dar prigrąsino:
– Tai dabar pas tavo tėvus blec, pasiaiškinsi, kodėl girta šokiuse vaikštai, protokolą surašysim.
– Nereikia, paleiskit – sucypė mergaitė.
– Nu gerai blec. Bet taip ir žinok… – Tarė Algis, atidarydamas mašinos dureles. Bent jau ši problema išsisprendė…