Tag Archives: darbuotojai

Lėtinis darbuotojų perdegimas

Karoši (Karoshi) japonai vadina tokį reiškinį, kai žmogus dirba dirba, kol numiršta darbo vietoje. Tiesiog dirba dirba ir numiršta vieną dieną. Nepasiekęs senatvės, o tiesiog vat taip – nuo persidirbimo, nuo perdegimo, nuo žudančio streso.

Kartais atrodo, kad perdegusį darbuotoją taip pat lengva pakeisti, kaip ir kokią lemputę. Deja, taip nėra. Jei darbuotojai perdega – reiškia, kad jūs prarandate daugiau pinigų, nei įsivaizduojate.

Tiesiogine karoši mirties priežastimi dažniausiai tampa infarktas arba insultas, kuriuos, savo ruožtu, sukelia visokie uždegiminiai procesai, o šiuos, savo ruožtu, sukelia badavimas (nes nėra kada netgi pavalgyti) ir stresas (dėl jo sutrikusi liaukų veikla ir kortizolio apykaita). Prie Karoši mirčių paskutiniu metu priskiriamos ir su darbu susijusios savižudybės.

Karoši atvejams būdinga, kad darbuotojai dirba labai daug, darbas būna keliantis stresą, negana to, būna paplitę kritiniai darbo režimai (kuriam laikui nenormaliai smarkiai padidėjęs darbo apkrovimas) bei itin ilgai trunkantys budėjimai, pvz., po 2,3 ar netgi daugiau pamainų. Žmonės apserga lėtinio perdegimo sindromu, tačiau nenustoja persidirbti ir toliau. Taigi, galų gale – ir numiršta.

Vakaruose mirtys darbo vietose yra daug retesnės, nei kur Japonijoj ar Pietų Korėjoje, tačiau lėtinis perdegimo sindromas irgi yra labai paplitęs. Ir jis kelia daug bėdų. Ir tos bėdos būna didelės. Ir, deja, dažnai nepastebimos.

Pirmi perdegimo požymiai – žmonės ima daugiau sirgti visokiomis lyg ir nedidelėmis ligomis, jų darbo našumas smarkiai krenta, krenta pasitikėjimas savimi, neretai krenta ir jų pačių pajamos. Ir visa tai dar įvyksta kaip procesas, kuris lyg mirties spiralė, įtraukiantis darbuotoją ir darbdavį į spąstus.

Deja, skirtingai nuo daugelio kitų vadybos bėdų, darbuotojų perdegimas yra labai sunkiai pataisomas, nors pasekmes duoda labai blogas. Kai darbuotojų perdegimas pastebimas, neretai taisymui reikia juntamų išlaidų ir labai daug laiko.

Dar labiau pablogina situaciją, jei vadovai darbuotojų perdegimą neigia. Taip neretai būna vien dėl to, kad prasti vadovai bijo pripažinti problemas ir galvoja, kad geras vadovavimas – tai ne problemas spręsti, o problemų neturėti. Geri vadovai problemų turi ir jas sprendžia. Bet tokių vadovų būna ne visur.

Kuo anksčiau pastebėsite lėtinį stresą ir beprasidedantį darbuotojų perdegimą, tuo lengviau ir pigiau jį galėsite pataisyti. Netaisomas perdegimas tik sunkėja. Tai vienas iš procesų, kurie niekada nepasitaiso savaime.

Continue reading

Apie motyvaciją, gėrį ir blogį

Čia toksai dalykas, kuris pernelyg paprastas, kad norėtųsi straipsnį rašyti, bet jis taip dažnai užmirštamas įvairiose įmonėse, kad manau, jog reikia visgi užkabinti, nes tai visiškas beisikas, kurį kaip 2×2 turi mokėti visi vadovai.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Yra dvi motyvacijos rūšys: teigiama (paskatinimai) ir neigiama (bausmės). Ir labai dažna situacija, kai vadovai darbuotojams taiko tiktai vieną iš šitų dviejų rūšių, užmiršdami kitą bei išvis nesusimąstydami, kurią motyvaciją kada reikia taikyti. Ir rezultatas būna prastas, tada dėl to prasto rezultato pereinama prie klaikių motyvacinių schemų, nieko iš to nesigauna ir taip toliau.

Įsiminkit paprastą schemelę iš dviejų punktų:

  • Jei norite, kad darbuotojas kažką darytų, duokite teigiamą motyvaciją – pagyrimus, premijas, gerus žodžius, dovanas, etc., ką tik sugalvojate. Už viską, kas yra daroma gero – duokite gėrį.
  • Jei norite, kad darbuotojas kažko nedarytų, duokite neigiamą motyvaciją – nuobaudas, įspėjimus, barimus ir taip toliau. Už tai, kas neturi būti daroma – duokite blogį.

Viskas.

Išties čia visa žmogiška psichologija – mes nenorime daryti nieko, kas nemalonu. Jei darome kažką, kas sukelia nemalonumą, tai išmokstame to nedaryti. Ir kartu mes norime daryti viską, kas malonu. Jei darome kažką, kas duoda malonumą, tai išmokstame tą daryti.

Bausmės niekada nepaskatina daryti kažką gerai, atsiduodant darbui. Kaip ir apdovanojimai nepaskatina nedaryti prasižengimų. Todėl reikia labai griežtai ir aiškiai skirti, koks motyvatorius kada yra taikomas.

Kadangi organizacijos visgi būna orientuotos į pozityvų rezultatą (kad kažkas būtų pasiekta), pagrindiniu įrankiu turi būti teigiami motyvatoriai – pagyrimai, šventės, dovanėlės, džiaugsmai ir taip toliau. Nereikia galvoti nieko pernelyg sudėtingo – išties tai dauguma tų dalykų tėra bendravimas. Kai vadovas elgiasi kaip žmogus, galvoja apie darbuotojus, nori jiems duoti kažką teigiamo. Kartais pakanka šypsenų, kad situacija pasikeistų į gerą.

Netgi įmonėse, kur yra daug daug problemų su darbuotojais, teigiama motyvacija turi siekti apie 80%. Jei pas jus įmonėje teigiami ir neigiami paskatinimai dalinasi maždaug per pusę, aš jus užjaučiu.

Taip, aš žinau, kad būna visokių išimčių, specifinių segmentų, netinkamos komforto zonos, etc., bet turėkite omeny ir tai, kad komforto zona susidaro tada, kai nėra pakankamai teigiamos motyvacijos. Todėl pirmas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai už ką ir kaip bandoma motyvuoti ir ar teigiamos motyvacijos pakanka. Antras dalykas, į kurį verta kreipti dėmesį – tai bendra motyvacinė situacija, kuri nusako ar pats darbas darbuotojui duoda džiaugsmą (kur darbas stresinis, pvz., helpdeskas, ten negiama motyvacija yra savaiminė, todėl teigiamos reikia daug). Ir jau paskui verta galvoti apie kokius nors motyvacijų balansavimus.

Tai vat tiek.

Iracionalūs faktoriai vadyboje

Aš jums vis pasakoju apie įvairias vadybos metodologijas, triukus, problemas ir taip toliau, kartais ir pakankamai kompleksinius bei sunkiai suvaldomus atvejus panagrinėdamas (kaip pvz., užburti ratai ar mirties spiralės, įskaitant ir biurokratinę stagnaciją), tačiau visa tai – jau aukštesnio lygio reikalai, o ne bazinės problemos. Tuo tarpu bazinių problemų – ne tiek jau ir daug, tik kad jos visos yra klaikiai sunkios. Tokios sunkios, kad paprastai įvairūs konsulatantai bei vadovai linkę vaizduoti, kad jų išvis nėra. Žinia gi – kai užsimerki, tai baubo nematai.

Kai kurie vadybiniai faktoriai yra tokie, kad apie juos nesinori nei galvot, nes kai jie tave aptinka, tai maža nepasirodo.

Kai kurie vadybiniai faktoriai yra tokie, kad apie juos nesinori nei galvot, nes kai jie tave aptinka, tai maža nepasirodo.

Viena iš problemų – tai įvairūs iracionalūs faktoriai. Iracionalūs jie yra dėl to, kad protingais ir logiškais metodais su jais nesigauna susitvarkyti. Jokia logika jų nekaso, tad atitinkamai nekaso jų ir jokios normalios vadybinės metodologijos (visiem pažįstama situacija, kai kam nors nors kuolą ant galvos tašyk, o argumentai neveikia – išsyk galima kalbėti apie iracionalumą).

Natūralu, kad visokių vadybinių metodologijų kūrėjai ir nenori tais iracionalumais užsiimti, nes iracionalumo visa esmė ir yra, kad jam neveikia sveikas protas, o tuo pačiu – ir metodologijos. Iracionalumas deda ant sveiko proto taip, kad pastarasis lieka tyliai verkti kamputyje.

Kita vertus, remiantis grynai empiriniais pastebėjimais, galima išskirti keturias racionalias strategijas, kurios padeda su iracionaliais faktoriais kažkiek apsitvarkyti – gal ne visada efektyviai, bet bent jau tiek, kad būtų galima gyvent. Tik čia ir vėl išlenda viena iracionali bėda – paties vadovo ar konsultanto iracionalus racionalumas, kuris trukdo sveiką protą atmesti, pažvelgti realybei į akis, o tada jau tas strategijas apgalvotai pritaikyti.

Taip, ponai ir ponios, netgi tas pats kritiškas mąstymas, objektyvumas, sveikas protas bei racionalumas – tai irgi iracionalus faktorius. Iracionalus dėl to, kad jei mes jo negalime suvaldyti (o jis valdo pats save ir tokius, kaip visi racionalūs vadovai bei vadybos specialistai), tai gaunasi, kad ne mes valdom, o mus kažkas valdo. Giliau pakapsčius, čia galima atrasti Gėdelio teoremas, ypač antrąją, tad reikalas yra akivaizdžiai fundamentalus (matematinis), o ne šiaip koks psichologinis.

Kita vertus, savęs pačių pakankamumo ir neprieštaringumo problematikos neišspręsim, tad tarkim, kad vadovui ar konsultantui tam tikrais atvejais tiesiog pavyksta būti objektyviam (ir tai yra faktas) ir į save patį bei visą aplinką žvelgti blaiviai, iracionalius faktorius identifikuojant bei klasifikuojant teisingai.

Taigi, tiesiog pernelyg nesigilindami, pažiūrėkim į keturis praktinius iracionalumų patvarkymo metodus labai empiriškai ir paprastai.

Continue reading