Tag Archives: debilai

Kalbainiai…

Nuostabiai, neįtikėtinai taikliai ir raiškiai juos apibūdino Andrius Užkalnis savo straipsnyje – http://uzkalnis.blogspot.com/2010/06/isdziuvusios-smegenys-barsto-nuodais.html

Tie išgamos užkniso mane, bet Užkalnį, atrodo, užveikė dar baisiau. Ir problema ta, kad daugelio tų kalbainių arba kalbajobų intelektas yra žemesnis, nei kokio nors jobnuto sektanto, bet savo rankose jie turi valdžią, gali bausti, gali nurodyti, gali reguliuoti.

Aš iki šiol atsimenu, kaip viena tokia tūpa pyzda iš VLKK, bevadinanti save „kalbininke“, atėjusi apsilankyt vienoje redakcijoje, su kuria bendradarbiavau, man aiškino, kad kompiuterijos terminas „skriptas“ keistinas į „rašysena“ ar tai kažkokį panašų žodį, dar ir besiremdama, atsiprašant, kažkokiu žodynu. Ir labai įsižeidė, kai paklausiau, ar ji durna. Po to susilaukiau grasinimų iš redaktorės, nes, pasirodo, tokios tūpos pyzdos už žodžius, kurių nesupranta, dar ir baudas dėlioja.

Tie patys silpnapročiai kalbainiai, bandę išversti žodį „Internetas“ į, atsiprašant, „tarptinklį“, o vėliau – „saityną“, iki šiol nesuprato netgi to, kad jų veiksmai prieštarauja jų pačių skelbiamoms taisyklėms – „Internetas“ yra tikrinis žodis, rašomas iš didžiosios. Pagal VLKK, esą, reikia rašyti tik iš mažosios raidės. Tuo tarpu natūraliai atsiradusį žodį „tinklapis“ tie dibilai uždraudė – nes, pagal juos, reikia rašyti „tinklalapis“ arba „interneto svetainė“.

Kalbainių vykdomas teroras nieko bendra neturi su kalbos saugojimu ar vystymu. Tie žmonės nei saugo, nei vysto, jiems intelekto nepakanka tokiems dalykams. Jie tiktai bando pasisavinti ir savo pelėsiniu tvaiku užkrėsti tai, kas priklauso mums – mūsų pačių kalbą.

Lietuvos Paštas

Pagaliau susisiekimo ministras įvardino tai, kas artimiau susipažinusiems su tema buvo akivaizdu jau beveik 20 metų: Lietuvos Paštas buvo sąmoningai varomas į bankrotą.

Vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas atsisakė naudoti lietuviškus pašto ženklus. Kilo paradoksali situacija, kai pašto ženklai buvo, o juos naudodavo paskiri skyriai, tik savo iniciatyva. Spustelėjus kažką iš Lietuvos Pašto vadovybės, pavyko pasiekti to, kad pašto ženklai atsirastų, tačiau visvien ilgai buvo pezama, esą į užsienį ar kitas SSRS respublikas siunčiant, reikia klijuoti ir sovietinius. Būtent šia proga filatelistai patys (filatelistai, o ne Paštas!!!) išleido Kovo-11 perspaudus: tam, kad jei jau paštai atsisako priimti lietuviškus ženklus, kad bent jau sovietiniai būtų su užrašais apie nepriklausomybę.

Jau įtvirtinus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas padarė vieną pirmų tikslingo bankrotinimosi veiksmų – pašalino visas išsiuntimui skirtas pašto dėžutes, išskyrus tas, kurios buvo pašto skyriuose. Esą "brangiai kainuoja" jų išlaikymas ir aptarnavimas. Šio sprendimo dėka jau per kelis pirmus metus laiškų siuntimas sumažėjo keletą kartų, o praėjus keliolikai metų daugelis jaunesnių Lietuvos piliečių net nežino, kaip laišką išsiųsti.

Vienu iš pirmų žingsnių buvo ir bandymas atsisakyti spaudos platinimo – esą tai ne pašto reikalas. Rezultatas buvo paprastas: paštas prarado krūvas pinigų, o visokie leidiniai ėmė platinti save patys. Pašto vadų nelaimei, pilnai įgyvendinti šio dalyko nepavyko.

Vėlesnis etapas buvo sudėtingesnis: teko sudarinėti sutartis su kurjerių firmomis, kad už šias vokuoti siunčiamus dokumentus ir netgi gabenti laiškus, bet už tokias kainas, kad paštas kuo stabiliau eitų į bankrotą. Kurjerių firmos džiaugėsi, pašto vadai gaudavo "atkatus".

Paskui kilo geresnė mintis – uždarinėti vietinius pašto skyrius, nes esą jų išlaikymas daug kainuoja. Čia maždaug kaip Maxima uždarinėtų parduotuves, nes jų išlaikymas esą brangiai kainuoja. Kad savikainas padidintų, o pelną sumažintų, dar ėmė statyti bilietėlių eilių automatus, kaip bankuose – kad pašto ženklą perkančio kliento aptarnavimas užtruktų ne pusę minutės, o bent kokias 3-4. Savo vidiniame laikraštyje Lietuvos Paštas ta proga dar išspausdino vedamąjį apie tai, kokie blogi yra klientai, kad būriais eina į paštą, stojasi į eiles, grūdasi prie langelio ir kad, deja, atsisakyti juos aptarnauti negalima, bet galima pastatyti bilietėlių automatus iš Hansabo.

Bene paskutinis žingsnis, skirtas pagerinti kurjerių gyvenimui ir dar labiau sumažinti apyvartai buvo Lietuvos Pašto sprendimas nedirbti savaitgaliais. Ta proga buvo pradėtos kalbos, kad mažesniems pašto skyriams pakaktų dirbti 1-2 dienas per savaitę. Šiųjų darbo laikas jau anksčiau buvo sutrumpintas, daugeliu atvejų – iki 16 valandos, kaip tik tiek, kad dirbantis žmogus niekaip negalėtų jais pasinaudoti.

Paskutinius dešimt metų pašto vadai tyliai vis skleidė kalbas apie numatomą privatizaciją – akivaizdžiai, jos ir tikėdamiesi. Paskutinės kalbos buvo apie tai, esą ES numato pašto paslaugų liberalizaciją, todėl esą bus privatizacija. Nors liberalizacija išties tereiškia tai, kad siuntų gabenimas leidžiamas ir kitoms įmonėms, o ne tik valstybiniam paštui, kitaip tariant, Lietuvoje ta liberalizacija jau senų seniausiai yra. Valstybinio pašto realybėje atsisakyti neįmanoma: ir dėl to, kad reikia vykdyti specifines mažo pelningumo funkcijas (pvz., smulkiuose kaimuose), ir dėl to, kad gabenamos valstybinės siuntos, įskaitant ir slaptas.

Lietuvos pašto veiklą bene geriausiai reprezentuoja pašto vidinis laikraštis, savo silpnaprotiškais tekstais primenantis sovietinę spaudą bei patys pašto ženklai. Šiųjų biznis irgi organizuotas nuostabiai – išrenkami tik pateptųjų projektai, kad premijas gautų savi, giminaičiai ar darbuotojai. Ir viskas gi teisėta, "komisija priėmė, konkursas buvo". Taip išleidžiami tokie šedevrai, kaip garsusis "apsišikęs kūdikis" ar Mesalina (Lietuva – vienintelė pasaulio valstybė, išleidusi pašto ženklą , vaizduojantį prostitutę!), vėliau reprezentuojantys Lietuvą prieš visą pasaulį.

Tikėkimės, kad kažkas pasikeis. Nes savo sovietine degeneracija Lietuvos Paštas seniai pralenkė bet ką iš valstybinių įmonių – net Lietuvos Geležinkeliai, save palyginę su Lietuvos Paštu, tyliai apsiverktų kamputyje. Pagal įvairius pasaulinius pašto organizacijų reitingus, Lietuvos Paštas nuolat pakliūna į šimtuko apačią, o kartais net ir į šį neįtaiko, vilkdamasis greta karų, maištų ir kitų neramumų kamuojamų Afrikos valstybių, nuolat tapdamas visos Europos rekordininku pagal prarastų siuntų procentą ir laiškų gabenimo trukmę.

Lietuva yra vienintelė pasaulio šalis, kur yra ištisa prieš pašto veiklą protestuojanti organizacija – Filop. Ir, ko gero, vienintelė pasaulio šalis, kur filatelistai rengia ne gražiausio, o baisiausio pašto ženklo rinkimus.

Galime tik nostalgiškai prisiminti sovietmetį, kai laiškas tame pačiame mieste būdavo atgabenamas per vieną dieną. Dabar tai užtrunka 4-5 dienas, o kartais – ir savaitę.

„už šuniuko rudžio pataisą“ – II

Taigi, jau matau, kad kai kurie mane atfriendino po pirmos dalies. Tai dabar gali atfriendinti ir likusi dalis abejotojų. Kodėl?

Todėl, kad šuniuką Pipirą reikėjo nudėti ir Svajūnas Beniukas padarė gerą darbą. Tik blogu būdu padarė ir per savo debilumą davė savo debiliam draugeliui nufilmuoti. Reikėjo tiesiog užsmaugt virve kokiam tvartely ir tyliai pakast.

Kiekvienas, kas yra gyvenęs kaime, puikiai žino apie tuos šunis, kurie įpranta medžioti vištas. Tai būna paprasti sargiukai, kurie ima pjaut vištas patyliukais. Ir kai susekami – jie tiesiog nudedami, nes pagydyt ar perauklėt tokio – neįmanoma. Vienintelis būdas – tokį šunį nudėt. Ir šitas šunelis Pipiras – būtent toks atvejis.

Man nuostabu tik tai, kad per ankstesnę diskusiją nieks apie tai neprisiminė. Ir nuostabu, kad apie tai pamiršo ne tik žiniasklaida, bet ir teismas – beje, įvykęs per tokį trumpą laiką, kad neverta nei abejoti, kad anei jokio tyrimo nebuvo – duodant 8 mėnesius, akivaizdžiai pasiremta tiktai visuomenės nuomone ir niekuo daugiau.

Taip kad pirmyn, kas manęs neatfriendinot, darykit tai dabar 🙂

„Už šuniuko rudžio pataisą“

Kaip jau minėjo apie isterikas dėl to šuns… Vat šitoje istorijoje, kokia ji bebūtų durna, klaiki, etc., nematau nieko, dėl ko vertėtų psichuoti taip, kaip psichuoja spauda ir bene 10 tūkstančių šito kliedesio šalininkų Feisbuke.

Taip, numetė šunį nuo tilto. Taip, džiaugėsi, tuo ką daro. Taip, filmavo ir platino savo filmukus. Ir? Iš pasisakymų atrodo, kad tas šunėkas vertas bent jau ne mažiau, nei kokių 10 dorų žmonių gyvybės. "Išbadyti tam niekšui akis, jį patį numesti nuo tilto ir t.t." – labai, atleiskit, demonstruoja tų šunelio gynėjų moralumą ir aukštas vertybes.

Atleiskit, šunelio rudžio aktyvistai, bet šitaip ir iki kalėjimo už suvažinėtą katę prieisit.

Amžiną atilsį Jonas Furmanavičius (tas pats, kurį nušovė Drąsius Kedys), dviejų žudikų byloje, kur pora pacukėlių mirtinai subadė vieną žmogų, o kitą – sunkiai sužalojo, vieną iš žudikų nuteisė metams kalėjimo – mat kilo klausimas apie "kuris ir kurio dūris buvo mirtinas". Pacukėlis, numetęs nuo tilto šunį – nubaustas 8 mėnesiais kalėjimo, t.y., bausme, kuri prilygsta realiai bausmei už tyčinį žmogaus nužudymą.

Ir dabar būrys tokių pat pacukėlių, turinčių smegenis, nesiskiriančias nuo to paties, kuris šunelį nuo tilto numetė, kalba apie tai, kad bausmes už žiaurų elgesį su gyvūnais reikia didinti iki 4 metų kalėjimo.

Žodžiu, jei kas nors iš mano skaitytojų irgi yra iš tų, kas svaigsta apie tokius bausmių didinimus, ar kam atrodo, jog 8 mėnesių tam pacukėliui per mažai, tai siunčiu tokius genderiškai abstrahuota kryptimi.

Manyčiau, kad kartą minėtas skilimas visuomenėje prasideda, išvirsdamas tokiais fantasmagoriškais nežinau kuo. Šita istorija – tai jau kažkoks nesveikas, realiai nesveikas dalykas. Psichozė. Ir visame šitame reikale aš matau tik vieną: šuns gynimas demonstruoja, kad žmogaus gyvybė, žmogaus savigarba – mūsų visuomenėje tapusi daug menkiau vertinama, nei kokio gyvūno.