Tag Archives: ekonomika

Pratęsiant apie Iraną ir jo branduolinį ginklą

Situacija su Irano kuriamu branduoliniu ginklu – daug keblesnė, nei atrodo, ypač prisiminus Irano pretenzijas Irakui dėl ypatingai nafta turtingų teritorijų.

Išties Iranas jau daugelį metų užsiima ne kuo kitu, o labai įdomia ekvilibristika – nuolat kartodami, kad nieko nedaro, kad TATENA duomenys apie kuriamą branduolinį ginklą yra melagingi, išties Irano vadai tą ginklą kuria, o paskui eilinį sykį kartoja, kad tikrai nekuria, o tiktai taikiais tikslais, ir t.t., ir t.t., kaskart Vakarams suteikdami naivią viltį, kad problemos išsispręs savaime: juk nieko nedaryti paprasčiau.

Ir šitai tęsiasi daugiau, nei dešimtmetį – dar nuo tų laikų, kai TATENA paskelbė, kad Iranas turi branduolinę programą, o Irano vadovai lygiai, kaip ir dabar, pareiškė, kad TATENA meluoja, jų dokumentai falsifikuoti, o jokios branduolinės programos nėra. Panašūs Irano paneigimai buvo kartojami ir vėliau – kai TATENA paskelbė apie statomus branduolinius reaktorius, apie urano sodrinimo gamyklas, galų gale ir dabar – kai paskelbė apie kuriamą branduolinį ginklą. Akivaizdu viena: Irano valdžia Vakarus tampo už nosies.

Iš esmės, šiuo metu Iranas Artimuosiuose Rytuose užima pozicijas, kiek panašias į tas, kurias Irakas turėjo Kuveito okupacijos išvakarėse – t.y., yra dominuojanti jėga, bandanti perimti regiono kontrolę. Ir to neslepia. Tai labai gerai ginkluota šalis, turinti visų rūšių ginkluotę, įskaitant ir bandomas vidutinio nuotolio raketas, ir cheminį ginklą, kurio prisigamino, pamatę, kaip efektingai šį naudoja Irakas.

Ginklavimosi požiūriu, Iranas yra viena iš vadinamųjų mažųjų imperijų – kuria ir gamina visų rūšių ginkluotę nuo A iki Z, taip pat bando atsiskirti ir kitose pramonės srityse. Panašios strategijos bandė laikytis ir Jugoslavija, ir Irakas, ir Pietų Afrikos respublika, ir Šiaurės Korėja – probleminės šalys. Tarp kitko, Izraelis irgi yra artimas tokio tipo valstybėms. Tokio tipo strategijos yra laikomos grėsmingomis dėl vienos elementarios priežasties: valstybė, gaminanti visų rūšių ginklus pati, yra atspari ekonominiam spaudimui, embargui, dėl menkų ekonominių ryšių su aplinkinėmis šalimis, karo atveju praranda nedaug. T.y., kilus konfliktui, jo neįmanoma išspręsti taikiomis priemonėmis, nes taikių svertų paprasčiausiai nėra.

Ir jei dar kažkaip galima suprasti, kodėl ginkluojasi ir kuo mažiau priklausomą nuo išorės ekonomiką kuria Izraelis (tai visiškai natūralu, kai aplink tiek priešiškų valstybių), tai Irano atveju šitai kelia klausimų. Aplinkui pilna šalių, kurios pakankamai geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusios – ir Rusija, ir arabų valstybės, Armėnija, Turkmėnistanas, Pakistanas – kokios problemos, kas verčia militarizuotis?

Gal netgi dar didesne problema, nors ir mažiau matoma, tampa ginklų eksportas iš tokių atsiskyrusių nuo pasaulio valstybių. Prisiminkim Pietų Afriką, kuri, kaip manoma, kažkada padėjo kurti savo branduolines programas Sirijai, Irakui, Izraeliui, Šiaurės Korėjai ir Pakistanui. Arba Šiaurės Korėją, irgi padedančią kitoms šalims savo karinėmis technologijomis. Nuostabus eksportas, tiesa?

Todėl vargu, ar verta kalbėti apie tai, kad esą Irano kėslai – tai propagandinis šlamštas. Ir viso to regiono istorija, ir paties Irano elgesys anksčiau, ir elgesys dabar – rodo viena: ši šalis planuoja turėti branduolinį ginklą ir dominuoti regione. O Iranui įsigijus porą dešimčių branduolinių bombų, kiltų visiška regiono destabilizacija, t.y., Iranui pradėjus karą su Iraku dėl konfliktinių teritorijų (o jose – keliasdešimt procentų Irako naftos), neaišku, kuo tai baigtųsi. O kad toksai karas turi aukštą tikimybę – irgi neverta abejoti: karas tarp Irano ir Irako jau buvo (tąsyk masinio naikinimo ginklą labai plačiai naudojo Irakas), o Iranas teritorinių pretenzijų nėra atsisakęs.

Kas pradės karą? O tai jau klausimas, į kurį nesiryžčiau atsakinėti. Yra keturi scenarijai:

  1. Iranas nutraukia branduolinę programą ir ima integruotis į pasaulinę ekonomiką – vargu, ar tokiu scenarijumi kas nors išvis tiki.
  2. Iranas yra užspaudžiamas tiek, kad priverčiamas nutraukti branduolines programas – tai scenarijus, primenantis Pietų Afriką, kurią per kelioliką metų pasaulis privertė pakeisti kryptį. Gan efektingai toks scenarijus suveikė Šiaurės Korėjai. Scenarijus Iranui iki šiol neveikiantis dėl labai įdomios Rusijos pozicijos ir gal mažiau įdomių, bet lengviau suprantamų Kinijos stabdymų.
  3. Iranas pradeda karą dėl ginčijamų Irako teritorijų – variantas gal ir įtikėtinas, tačiau galintis išsivystyti į nepaprastai skaudų konfliktą. Panašios politikos laikėsi Pietų Afrika, tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliavusi beveik ketvirtį Afrikos žemyno. Atgrąsinti nuo to gali tik nepaprastai griežtas užsienio valstybių spaudimas.
  4. JAV ir Izraelis suduoda prevencinį smūgį, galimai netgi branduolinį. Scenarijus primena Irako, iš dalies – Jugoslavijos variantus. Pagal potencialius aukų skaičius ir konflikto eigą – toks scenarijus gerokai švelnesnis, nei trečiasis, tačiau jo galimybės mažėja, einant laikui, o politiniu požiūriu jis labai jau nepatogus JAV, Europai ir kitoms valstybėms, žaidžiančiomis demokratijas – ką visuomenė pagalvos, ypač po antrojo Irako karo?

Ko galima tikėtis? Manau, kad JAV bandys siekti 2 varianto. Tiesą sakant, jau ir dabar bando. Didžiausia bėda – Rusija, turinti su Iranu nekontroliuojamus prekybos kanalus. T.y., netgi daugiametis embargas tampa neveiksmingu. Ir dėl to ir atsiveria keliai 3 ir 4 variantui.

Socialdarvinizmas Lietuvoje

Šiandien Kanarėlė-Vainienė skelbia naują žinią – socialdarvinistinį projektą bendro socialinio draudimo panaikinimui. Atmetus visą įprastinį LLRI bullshitą, kurį šioji taip mėgsta pilstyti, mintis telieka viena: tie, kas daug užsidirba, savo pinigais geriau gali pasirūpinti patys, todėl jiems jokios "Sodros" nereikia. O visiems kitiems čia jau valstybė, jei norės, galės skirti "dovanas". Kanarėlė tik pamiršo dar pridėti prie tų savo kalbų kitą įprastą LLRI giesmelę – apie tai, kad reikia diegti regresinius mokesčius. Kad tie, kas mažiau uždirba, mokėtų daugiau.

Ir šitą mėšlą transliuoja Lietuvos Radijas, o LLRI egzpertų trydomis remiasi Bubiliaus Kybio ekonomistai? Aš neturiu žodžių. Jei šitą projektą jie prastums (o Bubiliui, manau, to visai norėtųsi, nes taip jis galėtų išspręsti Sodros skolas), aš irgi prisidėsiu prie tų, kas eis į riaušes. Nes tai, atleiskite, totalus PYZDIEC.

Kai Kanareika peza apie komercinį socialinės rūpybos užtikrinimą, aš atsimenu tik vieną sėkmingai komercializuotą socialinės rūpybos pavyzdį – tai nacistinės Vokietijos konslagerius. Šie veikė komerciniais pagrindais. Išties puikiai.

Natūrinių pajamų apmokestinimas

Natūrinių pajamų apmokestinimas veik sutapo su kitu cirku – mokesčių pakeitimais individualioms įmonėms. Nežinau, kodėl kiti komentatoriai to nepastebi.

Pastarųjų savininkai, įmones dažniausiai kūrę tam, kad galėtų vykdyti veiklą sezoniškai (kai prireikdavo pasisamdyti vieną-kitą žmogų) arba kaip papildomą, šalia darbo, dabar turi mokėti sau atlyginimą iš savo pačių lėšų, bent 800 litų per mėnesį, o iš šių pinigų – jau mokėti visus mokesčius taip, lyg būtų save pasamdę. Cirkai, kuriais jau ne vienas pažįstamas spėjo pabėdavoti: "iš mano pajamų jau sumokėti mokesčiai, o dabar – dar iš to likučio vėl sumokėti mokesčius". Neužmirškime, kad skirtingai nuo UAB, individualių įmonių savininkai už įmonę atsako visu savo turtu, o jei nepasiseks verslas, pagal įstatymus faktiškai net negali bankrutuoti.

Turint omeny nuolatines valdžios kalbas apie paramą smulkiam verslui, tai atrodytų keista, tačiau galim prisiminti gerokai anksčiau įvykdytus autorinių apmokestinimus, pakeltas kainas individualios veiklos liudijimams ir pan.. O sąryšių su LLRI kontekste šitas individualių įmonių apmokestinimas tampa išvis natūraliu: išnaikinti smulkius verslininkus galutinai, kad stambesnėms įmonėms neliktų konkurentų išvis. Vis kartojamos LLRI kanarėlių giesmelės apie regresinių mokesčių būtinybę – jau įgyvendinamos: mažiausiai uždirbantys pradėti apmokestinti pagal veik dvigubą tarifą. Juk tas privalomas atlyginimas sau būtent ir tampa antrą kartą apmokestintu.

Tad natūrinių pajamų apmokestinimas neturėtų atrodyti keistai: tai gi ne tik bandymas sukurti ir išsaugoti darbo vietas nežmoniškai išsipūtusiam mokestiniam aparatui. Tai pagrindas dar didesniam terorui prieš mažuosius: jei stambios įmonės nesunkiai gali atskirti, kur jų turtas, o kur darbuotojų, tai įsivaizduokite smulkios įmonės savininką, kuris važinėja 15 metų trantu, užrašytu firmos vardu? Arba įmonę, veikiančią to paties savininko bute? Arba įmonės savininką, nakvojantį tos pačios įmonės patalpose? Ir t.t., ir t.t. Su natūrinių pajamų įstatymu stambioms įmonėms bus tik sukelta nedidelių nepatogumų, tačiau mažosios įmonės gaus tiek problemų, kad joms paprasčiau bus užsidaryti.

Aš ilgai įtardinėjau, kad vienas po kito daromi įstatymų pakeitimai, susiję su mažaisiais, yra tiesiog bukumas. Bet mane vis labiau kamuoja mintis, kad tai ne bukumas, o labai gerai apgalvoti tyčiniai veiksmai. Kitų paaiškinimų aš nerandu.

Tylioji revoliucija

Išdrįsiu jums pasakyti vieną rėksmingą pareiškimą: Lietuvoje vyksta tyli revoliucija. Tyli todėl, kad trunka jau daugelį metų, bet vis lieka nepastebėta. Revoliucija – todėl, kad jos socialinės priežastys – tipiškai revoliucinės. Skamba fantastiškai? Toli gražu.

Sociologai seniai pastebėjo, kad atsiradus per dideliems skirtumams tarp vargšų ir turtingųjų, ima kilti bruzdėjimai: prieš nepilną šimtmetį tokius patyrė ir Rusija, ir JAV, ir daugelis kitų pasaulio valstybių. Dar ryškesnis rodiklis – bedarbystė: pasiekus jai kokius 15 procentų, prasideda maištai – bedarbiai ir jų šeimos juk irgi nori gyventi. Kodėl Lietuvoje visi maištai teišvirto į kelis mitingus bei menkutes riaušes, kurių metines tuoj galėsim atšvęsti?

Geriausiai į šį klausimą atsakytų dvi socialinės gyventojų grupės, reprezentuojančios būtent tuos, kas labiausiai nustekenti – tuos, kas turėtų tapti maištininkais, tuos, kuriais remtųsi Leninas, jei gyventume ne XXI, o XX amžiaus pradžioje.

Pirmoji visuomenės grupė – tai bedarbiai, jau tapę ar dar tapsiantys emigrantais. Paklausti, apie tai, ką darys, jie atsako paprastai: "mes važiuojam į užsienį". Keista būna išgirsti tokius žodžius iš žmonių, turinčių ne tik raumenis, bet ir galvas, neretai netgi dirbusius įvarių sėkmingų įmonių vadovais ar kvalifikuotais specialistais. Tačiau pasikalbėjęs, sužinai, kad priežastis dažnai net ne piniginė, o daug bendresnė: jie nemato čia perspektyvų. Problemos įvardinamos įvairios, tačiau dažniausiai – susijusios išimtinai su valdžios institucijomis: biurokratija, mokesčių nenormalumai, politikų korupcija, negalėjimas ką nors pakeisti sistemoje, visiškas beviltiškumas. Visi šie dalykai žymi viena: emigrantai tiesiog nesitiki, kad dar pakeisti savo ir savo artimųjų padėtį įmanoma normaliais būdais. O gyventi juk norisi. Šie žmonės balsuoja kojomis – tai jų atsakas sistemai. Jei negalėtų išvykti, būtent šie žmonės galėtų tapti vienais iš maištininkų.

Antroji grupė – tai smulkūs verslininkai, niekur nebėgantys, tačiau vis dar kovojantys su sistema. Tokie žmonės žymiai labiau užsislapstinę, jie konspiruojasi, kaip tikri revoliucionieriai, sudaro slaptas mokesčių nemokėtojų grupeles, o savo kovos būdus įvardina paprastai: "nemokėsiu mokesčių ir viskas!" Kartais, paklausęs, kodėl, išgirsti visiškai neekonominius argumentus: "geriau sėsiu, nei mokėsiu!" arba "šitie suskiai mano pinigų negaus, geriau jau išmesiu, nei atiduosiu valdžiai!"

Mahatma Gandis, kovodamas prieš košmarišką valdžios korupciją Indijoje, iškėlė mintį, už kurią buvo pasodintas į kalėjimą: valdžią nebūtina versti ginklu – pakanka nemokėti jai mokesčių. Nebūtina kovoti tiesiai, pakanka, kad ji prarastų savo pajamas ir daugiau negalėtų išgyventi. Vis stiprėjanti priešprieša tarp Indijos gyventojų ir kolonijinės valdžios išvirto į masinį mokesčių boikotą, o ilgainiui – ir į valdžios kolapsą. Gal todėl Indijos valdžia prisimena svarbų dalyką: mokesčiai neturi būti dideli.

Masinės emigracijos bei verslo pasitraukimo į šešėlį niekaip negaliu vertinti, kaip išimtinai ekonominio proceso – per daug jis politizuotas, tegul ir neatstovaujamas jokių aiškesnių politinių jėgų. Pernelyg aiškiai lietuviškai valdžiai save priešpastato emigrantai ir verslininkai. Didele dalimi – tai politinis procesas. Tiktai kol kas neorganizuotas, savaiminis, gaivališkas. Tačiau turintis tragiškas pasekmes – emigracija užmuša ekonomiką, kelia vis didesnes socialines problemas, o mokesčių nemokėjimas – padėtį dar labiau pablogina.

Nekaltinčiau šiomis bėdomis konservatorių – procesas prasidėjo ne prieš metus ir ne prieš du. Dar neseniai besipūtęs milžiniškas ekonomikos burbulas problemas kiek užmaskavo, tačiau kartu dar labiau pagilino: garsusis biurslas, nuolat neigtas (Kirkilo frazė apie tai, kad korupcijos nėra) ir dar labiau viską nustekenęs, galų gale sukėlė vietinę krizę, kurios įtaka šaliai – žymiai gilesnė, nei pasaulinės ekonomikos nuosmūkis. Daugelis žmonių tai įvardintų vienu žodžiu: korupcija.

Kubiliaus vyriausybė, kol kas dar tempianti be didesnių maištų, neturėtų žvelgti į biudžeto skylę, kaip vien į ekonominę bėdą – tai ir politinės visuomenės reakcijos pasekmė. Tai, kad televizoriuje nematome kasdieninių riaušių – dar nereiškia, kad jų nėra. Smulkūs maištai vyksta kasdien, tik įgauna kitą pavidalą: tai nuslėpti mokesčiai ir bilietai svečias šalis. Manyčiau, tik laiko klausimas, kada atsiras politinė partija, kuri pradės šiuos kovos metodus deklaruoti viešai, skelbdama šūkius apie tai, kad mokėdamas mokesčius, remi nekenčiamą valdžią, mokesčių slėpimas – tai kiekvieno lietuvio pareiga, o išvykimas į užsienį – pilietinio pasipriešinimo būdas.

Revoliucinė simptomatika bado akis: apačios nenori, o viršūnės negali. Valdžia, atrodytų, atstovauja neaiškių grupuočių interesus (ką reiškia jau vien sąsajos su LLRI bei iki šiol atmetami progresiniai ir NT mokesčiai), o realių problemų sprendimą neretai keičia absurdiškais ideologiniais žingsniais, nukreiptais į moralės gerinimą – šeimos koncepcijos ir nepilnamečių apsaugos įstatymai – puikūs pavyzdžiai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, rinkimus laimėjusi taip, lyg būtų šventoji gelbėtoja – irgi simptomas: žmonės nesitiki realių veiksmų, jie telaukia stebuklo. Drąsiaus Kedžio istorija – tik demonstruoja priešpriešos tarp valdžios ir piliečių mastus. Žurnalistų sekimo skandalas – tik patvirtina, kad valdžia irgi turi negeras nuojautas. Ir žinoma, ryškiausiai viską rodo jau aptarta masinė emigracija bei šešėlin besislepiantis verslas.

Man pačiam liūdna dar ir dėl to, kad šios liūdnos apžvalgos negaliu užbaigti jokiais patarimais – nei paprastiems žmonėms, nei valdžiai. Atleiskit, bet aš irgi nesitikiu ką nors pakeisti. Klausimas "ką daryti" lieka neatsakytu.

Dubajus švenčia savo antkapio atidarymą

Aukščiausias pasaulio dangoraižis DubajujeDubajus – pinigais aptekusių arabų stebuklas – jau senokai garsėja tuščioje vietoje pastatytu miestu ir krūvomis dirbtinių salų. Išsikalinėjimas iš tokio pinigų pertekliaus, kokio nepatyrė dar jokia kita pasaulio šalis. Išskyrus gal tik Nauru salą – šalį, kuri prieš tris dešimtmečius pasiekė pasaulio rekordus pagal pajamas gyventojui – ši valstybėlė kasė ir eksportavo fosfatus, iš kurių buvo sudaryta praktiškai visa sala. Pastaroji pergyveno kokį dešimtmetį, per kurį statėsi milžiniškus viešbučius, pirko įmones visame pasaulyje, supirkinėjo geriausių kompanijų akcijas, gana sėkmingai bandė netgi tapti vienu iš svarbiausių Ramiojo vandenyno turizmo centrų. Žinoma, buvo ir didžiulės investicijos į mokslą (berods, net kažkokį universitetą buvo įkūrę), bankininkystė, nepaprastai maži mokesčiai, puikios galimybės ofšorams kurti. Bet, pasibaigus fosfatams, jau po dešimtmečio Nauru baigė visišku ekonominiu kolapsu. Dabar ši valstybėlė gyvena iš tokių absurdų, kaip Abchazijos pripažinimas mainais už kelis milijonus dolerių iš Rusijos.

Puikiai žinoma: vien iš kasyklų negali išaugti jokia šalis, nepriklausomai nuo to, kas kasama – ar nafta, ar fosfatai, ar dar kažkas. Šalis arba įgauna pilnavertę ekonomiką, arba, jei tokios neįgauna, pinigus išleidžia ir kolapsuoja. Ir vėlgi, praktika rodo, kad ant tuščios vietos kalnakasybos pinigai ekonomikos paprastai sukurti negali: šiai reikalinga ne tik sudėtinga infrastruktūra, bet ir žinios, išsilavinimas, mokslas. Ir svarbiausia – vidinė rinka, kuri irgi turi egzistuoti. Nauriečių ar arabų svaigališkos idėjos sukurti turizmo centrą tuščioje vietoje – neturi jokių perspektyvų: kol į juos investuojami milžiniški pinigai, tol turistų srautas eina, bet tas srautas nepadengia investicijų. Ir juolab absurdiškai atrodo kaimietiška (kai ką iš Vilniaus vadų primenanti) mintis: „pristatysime dangoraižių, pasidarysim panašūs į Ameriką, ot plūstelės turistų spiečiai!“

Dubajuje jau prasidėję bankrotai, o galimybių išsigelbėti skolininkai jau negauna: milžiniškas naftos kainų burbulas išpūtė dar keleriopai didesnį finansų burbulą, katras jau subliuško. Tačiau kol kas dar pakako pinigų užbaigti prieš 6 metus pradėtam statyti absurdo obeliskui – niekam nereikalingam dangoraižiui, kuris tapo aukščiausiu pasaulio pastatu – net 820 metrų. Nei neabejoju, kad po poros-trejeto dešimtmečių, išsibaigus naftai, šis pastatas taps puikiu antkapiniu paminklu arabiškiems ekonomikos šedevrams.