llri | Rokiškis Rabinovičius

Tag Archives: llri

Valiutos stabilumas Lietuvoje. Pinigų istorija.

Tie, kas taupo pinigus, ypač bankuose, nelabai tesusimąsto, kad vaikosi fikcijos. Santaupos yra neįtikėtinai laikinas dalykas, net jei nežiūrėsime į kokią nors infliaciją – jei tikitės, kad galite tiesiog prisitaupyti pinigų senatvei, klystate labai, labai smarkiai. Na, nebent jūsų senatvė jau visai ant nosies ir gyventi jums teliko keletas metų.

Ar prisimenate dar tokį pinigą? Įvestas tais pat metais, kai litas susietas su JAV doleriu – 1994. Ilgą laiką Žemaitė buvo vienu iš populiariausių banknotų. Pagal tuometinę vertę tur būt atitiktų kokius 5 dabartinius litus. Tačiau infliacija – ne vienintelis pasikeitimas, kuris įvyko per tą laiką.

Ar žinote, kiek Lietuvoje buvo kardinalių valiutinių pasikeitimų per paskutinį šimtą metų? Aš jums papasakosiu ir tada turėsite vaizdą apie tai, koks nestabilus ir laikinas dalykas yra pinigai. Kiek pastebiu, dauguma žmonių apie tai išvis nesusimąsto, kad pinigų vertė – kaip vandens lašas ant įkaitusios keptuvės: lyg ir yra, o žiū – ir dingo.

Continue reading →

Įžvalgos apie politiką, feminizmą, sveiką maistą, paradigmas ir pan.

Subaru labai derinasi su ekologija ir supermamom šmaikštašiknėm

Čia jums kratinys belenkokių minčių – įžvalgų visokių, tarp kurių yra tikrų perlų, vertų atskirų straipsnių. Bet neparašysiu, nes tingiu, todėl čia jums trumpai pateiksiu. Pavyzdžiui:

Subaru – mašinos idiotams

Vakar mačiau, kaip idiotas su Subaru posūkyje vos nenumušė motociklo. Subaru vairavęs asilas posūkyje lenkė dvi mašinas. Priešpriešiais važiavęs motociklininkas, sugebėjo nuvažiuot šalikelėn – visa laimė, kad negreitai važiavo. Asilas su Subaru nepaliko priešpriešinės juostos netgi tada, kai jam buvo padarytas tarpas grįžimui – jis sąmoningai privertė motociklininką eit į šalikelę. Kadaise (prieš kokius gal 10 metų) buvo pasitaikiusios statistikos apie avaringumą. Draudikai atrado, kad faktiškai yra viena ryški avaringumo koreliacija – tai automobilio markė. Dominuojantys – tai Volkswagen Golf ir BMW 3xx automobiliai. Visi kiti faktoriai, tokie, kaip vairavimo stažas, amžius ir pan. – antraeiliai. Galiu kirsti lažybų, kad dabar prie Golf ir BMW prisidėjo ir Subaru mašinos, kurios pasidarė kiek labiau įperkamos visokiems pacukėliams. Kodėl, pvz., Peugeot superkarai nepakliūna į avarijas taip dažnai? Kodėl kitos markės netampa mirčių simboliu, o tiktai visokie pacukomobiliai? Ponai kelių policininkai, bauskit idiotus su Golf, Subaru ir BMW 3 series už bet ką, taip kad jie greičiau teises prarastų – pasirūpinkit mūsų saugumu.

Feminizmas – už teisę moterims sirgti prostatos vėžiu

Feminizmas yra toksai feminizmas

Feministės visai kvankštelėjo: kai pasirodė www.nebobureikalas.lt reklama, feministės kažkur Delfio komentaruose pasiuto, kad čia baisi siaubinga moterų diskriminacija. Siaubinga košmariška diskriminacija, kad moterys neturi prostatos ir kad čia ne jų reikalas. Ir kad neserga prostatos vėžiu. Todėl galiu spėti, kad feminizmas (kaip ir kitos ideologijos) yra atvirkštinė funkcija iš kažkokių ten intelektinių gebėjimų. Beje, iš pavydo vyrams, kad neturi pimpalo, aršiausios feministės reikalauja vyrų kastracijos, o anokia feministė Valerie Solanas iš pasiutimo bandė nušauti Andy Warholl, katras buvo gėjus ir todėl moterims net pačiupinėt neduodavo – reiškia, kad išvis pats blogiausias. Taip kad feministės labiausiai nekenčia gėjų ir nori galimybės gydytis prostatą. Ai, žinoma, tai nieko nuostabaus, jei prisiminsim feminisčių keliamus pasaulinius politikos pokyčius.

Marinuoti agurkai nuodija vėžiu Lietuvą

Anokia seimūnė Dangutė Mikutienė yra darbietė. Tarp kitko, kažkokia parapsichologijos mokslų daktarė ar tai kažkas panašaus. Tai vat, ponia Dangutė, prikėlė žiniasklaidoje isterikų apie visokias vėžines radijo bangas bei jų įtraukimą į kažkokią PSO lentelę, kur šios priskirtos 2B grupės kancarogenams (t.y., tiems, kur belenkoks ryšys su vėžiu sugalvotas, pvz., kaip samprotavime, kad pėstieji avarijose žūsta dažniausiai ant asfalto, vadinasi asfaltas yra gyvybei pavojų kelianti medžiaga). O tame pat PSO dokumente, kuriuo remdamasi, Dangutė Mikutienė kelia šurmulį, marinuotos daržovės irgi prie tokių pat 2B grupės kancarogenų priskirtos. Įdomu, kodėl ponia Dangutė nekovoja prieš Agurkicho marinuotus agurkus, keliančius tokį pat pavojų – ot Viktoras Uspaskichas patenkintas būtų tokia parama darbo partijai.

Juozas Olekas pyksta dėl panaikintos kariuomenės

Kariuomenė pagal Juozą Oleką

Vakar berods mačiau per TV, kaip buvęs krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pezėjo per LNK žinias apie tai, kaip NATO smerkia Lietuvą už prastą rūpinimąsi gynyba ir panašiai. Politikų naglumas neišmatuojamas – būtent valdant Olekui Lietuva prarado gynybinius pajėgumus, tiesiog atsisakydama šauktinių kariuomenės. Politikas, sužlugdęs ir taip silpną gynybos sistemą, naglu veidu peza apie savo veiklos pasekmes, jas priskirdamas konservatoriams, tiksliau – Rasai Juknevičienei, bandančiai krizės metu kažkaip pataisyti socdemų pridirbtus reikalus. Beje, su sveikatos apsauga Juozas Olekas irgi pasireiškė.

Alkoholikai teigia: tam, kad pagyčiau nuo alkoholizmo, reikia alkoholio reklamos

Visokie veikėjai iš LLRI ir panašių kontorų vis dar kliedi apie tai, kad alkoholio reklama neskatina alkoholio vartojimo. Žinoma, kai visiškas mėšlas kartojamas daug daug kartų per visokias žiniasklaidos priemones, jis daugeliui tūpiausių įkalamas į galvas. O pinigai taigi dideli, kaip reikiant. Su dideliais pinigais belenkokius kliedesius galima įtvirtinti. Propaganda, žinote. Čia, beje, puikus pavyzdys apie tai, kiek žiniasklaida atstovauja visuomenės interesams.

Dilgėlių poslinkis iš pasakų į baudžiamąjį kodeksą

Čia jums ne į temą paveiksliukas, kur maišas ant galvos

Kas pasakė, kad šita nuotrauka nevaizduoja kažkokio Lietuvos politiko?

Atsimenate tą pasaką apie Devyniabrolę ar kaip ten? Žodžiu, kaip kažkokia piemenė kažkokius rūbus mezgė iš dilgėlių, kuriuos savo broliams, juodvarniais lakstantiems, užmovė ir tie atvirto į normalius bernelius. Tai vat, kažkaip čia susišvietė tokia mintis: paradigmatiškas matyt poslinkis į tolerastijas įvyko. Prieš 20 metų tokia pasaka atrodė visiškai normali, tinkama vaikams. Dabar ji stačiai kraupi atrodo, o kai kažkokia bobutė 70-metė kažkokiame Delfi komentare pašnekėjo apie dilgėles ir jomis gydomus gėjus, tai gavosi ar tik ne baudžiamoji byla? Primeskit – vos 20 metų ir dilgėlės nuo pasakų vaikams vienoje situacijoje pasikeičia iki baudžiamuoju kodeksu draudžiamo dalyko kitoje situacijoje. Dilgėlių paradigmos poslinkis.

Politinis lietuvių aktyvumas auga

Lietuviai išties yra velniškai aktyvūs politiškai – tai tiesiog paradoksas. Atsimenat, kaip vertė Rolandą Paksą? Mes ofise šampaną šaudėm, kai paskelbė. Tą dieną nulūžo Delfi.lt, nes netgi statinio puslapio neįstengė servuoti – tokios žvėriškos apkrovos ėjo (man rodos, tai vienintelis toks atvejis per visą Delfi istoriją). Baisiau, nei per kokias nors didžiausias krepšinio varžybas. O lietuvių domėjimasis politika nuo to laiko vargu, ar sumažėjo – greičiau gal net priešingai, nepaisant stebinančių rinkimų rezultatų. Tačiau lietuviai vis mažiau pasitiki valdžia, vis labiau nepasitiki teisėsauga ir žiniasklaida, etc.. Problema yra valdžioje. Lietuviai neina balsuoti dėl protesto – didžioji dalis nebalsavusiųjų yra tiesiog balsuojantys prieš visus rinkimuose keliamus kandidatus. Jei būtų galimybė balsuoti prieš visus kandidatus, Lietuvoje jau nebūtų valdžios.

Ekologiniai šūdai plinta, kaip epidemija

Ekologijos atveju pasakymas "no bullshitting" įgyja stebėtinai tiesioginę prasmę

Labai įdomios priežastys aiškėja apie tą e. coli epidemiją Vokietijoje. Pasirodo, kad ana išplito per visokias daigintas pupeles ir panašų brudą, kurį ėda visokios supermamos šmaikštašiknės, prisiskaičiusios visokių kliedesių apie sveiką ekologišką gyvenseną, maistyseną ir paistyseną. Prisipaisčiusios apsimaistinimo dietų bei liesėjimo ir sveikatsenos gyvenseniškumo, jos visai nukvako ir ėmė ėst natūraliais kiaulių ar tai karvių šūdais užterštą ekoprodukciją, taip pasigaudamos gyvulių žarnyno užkratą (ekologija, patręšta tik natūraliu mėšliuku, kad daržovytės būtų tokios geruliukės), kuris dėl tų gyvulių nuolatinio šėrimo antibiotikais per kelis dešimtmečius įgavo neįtikėtiną atsparumą. Štai jums ir ekologija, štai jums ir gyvulių fermos, štai jums ir sveikas maistas, ir sveikas gyvenimo būdas, ekologinė mityba ir taip toliau.

Upd.: Komentaruose jau išlindo, kad gal ir ne per ekologines supermamas užkratai parėjo – bent jau taip tipo sako naujesnė info (aš čia nei netikrinu, nes neseku naujienų – pasitikiu komentarais). Taigi, Rokiškis akivaizdžiai FAIL. Bet ekologinės supermamos visvien irgi FAIL.

Tai štai tiek jums šiandien temų.

Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai

Kartą rašiau apie dezinformacines bombas ir menamus reguliavimus, kaip tai daroma. Dabar visą tai vėl matome kuo gražiausiai – svarstomi progresiniai mokesčiai. Ir jau kelintą kartą? Jei neklystu, per paskutinius 10 metų – mažiausiai trečią, o gal jau ir ketvirtą kartą Lietuva vėl išvengs progresinių mokesčių įvedimo, suknisant visą reikalą tuo pačiu metodu.

Metodas – elementarus: parengiamas toks įstatymo projektas, kuris netgi visiškam durniui atrodytų kaip kliedesys. Pvz., nustatoma, kad GPM prie 1500 litų sudarys 30 procentų, o prie 4000 litų ir daugiau sudarys 50 procentų. Kad būtų patikimiau, galima privelti dar daugiau kokių nors kliedesių, pvz., kad GPM, mokamas mažiausiai uždirbančių, irgi padidėtų. Trumpai tariant, kad tik tas įstatymas būtų kaip absurdas.

O tada jau įsijungia būrys visokių žurnalistų ir demagogų. Apie ekonomiką ir politiką nei menkiausiai nesuvokiantys žurnalistai ima skleisti pasipiktinimus, pradeda rėkti ir visokios LLRI mergaitės apie tai, kad čia pavydo mokesčiai ir pan., ko pasekoje mokesčių pakeitimai eilinį kartą palaidojami. Eiliniai demagogijų pavyzdžiai – kad ir kokia nors Kaetana Leontjeva, eilinį kartą sukurianti puikią istoriją apie tai, kad progresiniai mokesčiai yra tokie, kur ketvirtadaliu daugiau pamokų turintis mokytojas turės mokėti tris ar keturis kartus daugiau mokesčių.

Ir žinoma, paskui ta pati Kaetana pradeda pezėti apie tai, kad Lietuvai reikia regresinių mokesčių. Kuo daugiau uždirbi – tuo mažiau moki. Kas įdomiausia, šitas kliedesys dar ir apvelkamas kažkokiais socialiniais teisingumais, kalbomis apie moralę, nusišnekėjimais apie tai, kad jei mokesčių daug uždirbantys mokės mažiau, vadinasi, sumokės daugiau ir pan..

Aišku, aš net nesigilinsiu į tai, kodėl, kas ir kaip, kokie mokesčiai turi būti ir t.t.. – netgi žiūrint į ekonomiką iš laisvos rinkos, kaip ekosistemos pusės, progresiniai mokesčiai yra būtini vien tam, kad rinka liktų gyvybinga, neimtų merdėti (Lietuvoje esanti rinkos oligopolizacija, smulkaus verslo prasta padėtis ir neadekvačiai iškilusios kainos – didžiule dalimi yra būtent progresinių mokesčių nebuvimo pasekmė). Jau nekalbant apie kapitalo užšaldymo problemas, socialinį teisingumą ar elementarias mokesčių mokėjimo potencines galimybes.

Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.

Ar yra išeitis? Žinoma, kad taip. Yra vienas metodas – shock change. Jis puikiai veikia ten, kur yra didelis ir organizuotas pasipriešinimas pokyčiams. Metodo esmė – priimti pokyčiams visus tuos durnus rezistentų pasiūlymus ir viskas. Priimti, kad ir kaip absurdiškai jie būtų padaryti. Tokiu atveju tų kreivų pokyčių organizatoriai daugiausiai atsikanda savo pačių šūdų pyrago (juk jis būna daromas pagal jų pačių absurdiškumo suvokimą), o jau tada visa sistema labai greitai ir vieningai įvykdoma pertvarka į būseną, kuri ima atitikti sveiko proto reikalavimus.

Neekonominė ekonomika prieš rinkos dėsnius

Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.

Cukrus ir laisvoji rinka

Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.

Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.

Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.

Rudasis, baltasis ir nevalytas cukrus

Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.

Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).

Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.

Kiti, jau necukriniai ekonomikos ir rinkos paradoksai

Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:

kodėl geltona tekila pas mus brangesnė už baltą,
kodėl puikus Fuldataler tonikas kainuoja ne ką brangiau už šūdiniausią limonadą iš sacharino ir naftos, o gerokai prastesnis Schweppes tonikas kainuoja porą kartų brangiau,
kodėl mes už dujas mokame daugiau, nei daug toliau nuo Rusijos esantys vokiečiai,
kodėl buto šildymas Vilniuje kainuoja porą kartų daugiau, nei ištiso nuosavo namo šildymas
kodėl šūdinos Sony muilinės yra brangesnės už daug geresnius kitų gamintojų fotoaparatus,
kodėl suknistas šūdkibinis Trakuose sėkmingai parduodamas už 5-8 litus, lyg tai būtų kažkoks kepsnys,
kodėl Vilniuje butai iki šiol brangesni, nei daugelyje išties rimtų Vakarų Europos miestų,
kodėl Apple fanai kvankšta ir kvankšta,
kodėl Vilniuje butų nuomos kainos prieš porą metų sugebėjo pakilti beveik iki vidutinio atlyginimo dydžio,
kodėl pas mus vaistai brangiausi ES,
kodėl kiniečiai, uždirbdami tiek milijardų, taip skursta,
kodėl taip sėkmingai egzistuoja toks darinys, kaip Rubicon,
kodėl Canon ir Nikon vis nepadaro padoraus entry levelio veidrodinio fotoaparato, kokį galėjo pagaminti dar prieš 5 metus, o vietoj to leidžia tik vos vos pagerintus modelius,
kodėl daugybę metų nenaudota (bet jau šimtmetį žinoma) hibridinė automobilių pavara tik dabar ėmė plisti,
kodėl kažkas perka šūdiną Husquarna mechaninę žoliapjovę už 250 litų, nors puikią elektrinę kinietišką galėtų nusipirkti dvigubai pigiau,
…ir dar daugybę visokių kodėl.

Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.

O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.

Kanarėlė svaido užuominas

Delfyje Kanarėlė svaido užuominas apie kažkokį banką. Labai įdomias – kad vyriausybė, mažindama privalomuosius rezervus bankams 2008 metais, išties gelbėjo kažkurį komercinį banką. Gal ir gelbėjo – Kanarėlė turi pakankamai daug informacijos apie visokias machinacijas, tad jei kažką tokio pasako, reiškia, kad kažkas čia įdomaus ir svarbaus.

Bet atvejis keistokas, Rūta Vainienė nieko nesako tiesiai, o aiškina tarp eilučių kažką, ko net neina pilnai suprasti: juk tokios LLRI mėgstamos Frydmano teorijos teigia, kad valstybė turi niekur nesikišti, tuo tarpu privalomojo rezervo mažinimas – tai kaip tik ir yra sumažintas valdžios kišimasis į bankų reikalus. Kodėl gi čia Rūta Vainienė taip staiga susirūpino, beveik porai metų praėjus? O dar ir pradėjo pasakoti, kad tai buvo pats geriausias sprendimas, nes visokie kitokie būtų buvę prastesniais?

Būtų išties labai įdomu sužinoti, kas ten per bankas, kuriuo taip užsiėmė valdžia. Ir kas ten tokio vyko.

Tai, kad kyla tokios kalbos, reiškia vieną iš kelių dalykų, pvz.:

Kažkoks bankas ėmė kliūti konkurentams ir tie ėmė kažką kapstyt
Kažkoks bankas turi turto, kurį būtų buvęs priverstu parduoti ir kažkam nepatinka, kad negali to nusipirkti už minimalią kainą
Kažkoks bankas turėjo pakankamai pinigų, kad įsiterpti į kažkokį sandėrį ir todėl nugriebė kažką iš kažko

Galimi ir kiti variantai. Man tik įdomu, kas visgi ten per bankas ir kas čia tokio įvyko?