Pati ponia Aušra Maldeikienė, kiek atsimenu, ne kartą yra sakiusi, kad nieko nesupranta ir yra neteisi: tai labai geras požymis, kad žmogus ieško, gilinasi ir kvestionuoja, o ne ima ir pasiremia tikėjimu, nes tai yra būtent tas procesas, kur kažką atrandi. Čia ir yra priežastis, dėl kurios daugybė žmonių ant ponios Aušros siunta: nesvarbu, ką bepasakytum, ji pabandys pakvestionuoti. Vat čia yra viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių ji man labai patinka, nors aš su ja ir nesutinku, ir ji mane visaip čia kritikuoja ir taip toliau.
Ar žinote, kiek biurokratų reikia, norint pakeisti elektros lemputę? Kaip kurie sako, kad trijų: vienas – tam, kad uždraustų kaitrines lemputes, antras – tam, kad skirtų jūsų sumokėtus milijardus mokesčių ekologinių lempučių gamintojams, o trečias – tam, kad lieptų jums tas ekologines lemputes pirkti už 10 kartų didesnę kainą. Bet išties tai ne – ne trijų reikia. Tuntai jų, melejonai visur.
Bet aš nerašysiu išsamaus ginčijimosi su krūvomis nuorodų ir eksplanacijų bei paaiškinimų, nes akademiški rašymai man yra labai baisūs. Aš šiuo straipsniu tik peržvelgsiu tam tikrus pastebėjimus, kuriuos ponia Aušra Maldeikienė man parašė. Juose labai daug tiesos, tik vat ta tiesa kartais yra giliau, o kartais net ir ne ten. Kartais netgi ten, kur jos visai nesimato. Ir kartais išvis ta tiesa kitose kažkokiose plokštumose, dar vadinamose paradigmomis. Todėl į ponios Aušros teiginius siūlau pažiūrėti kuo pozityviau, ieškant daugiau patvirtinimų, o ne neigimų. Nes tai sukels daugiau klausimų apie tai, ar išties viskas taip, kaip galvojame.
Kai skiriasi paradigmos, susišnekėti beveik neįmanoma, nes lyg ir tie patys dalykai yra suprantami visiškai skirtingai. Ir skirtumai būna ne pačiuose dalykuose, o jų sąveikose, požiūrio taške ir svarbiausia – interpretacijos sistemoje. Todėl, jei nepagalvoji apie paradigmas, kartais gali gautis ginčas dėl smulkmenų, nepastebint kažkokios esmės, kuri nesimato, nes ji kažkur kitur.
Todėl bus čia tik truputis greitųjų pastabų apie tai, kas svarbu, kas yra labai tiesa, o kur reiktų pažiūrėti, ar nėra kažkokių dar faktorių, kurie nematomi, jei juos nagrinėji paprastuoju būdu. O pasimato tie faktoriai, kai imi žvelgti šiek tiek per kitą galą ir pabandai realiai dekonstruoti*, kas ten per problema už visko slypi.
Matote, išties yra toksai reiškinys, kurį aš pavadinsiu Maldeikienės problema. Ne todėl, kad tai apie ponią Aušrą Maldeikienę, o todėl, kad per mano ginčus su ponia Aušra susidėliojo vienas toksai reikalas, kuris yra daugeliui matytas, suprantamas ir kartu iki galo neiškrapštinėtas ir beveik visada analizuojamas išimtinai vienpusiškai: būtent dėl to reiškinio ir kyla krūvos triukšmingų ginčų tarp kokių papuola ekonomistų, o ypač tarp tų, kurie bando kažką idealizuoti ir kalbėti apie kokius nors dvasingus stebuklinius dėsnius, kurie esą viską sureguliuos savaime.
Nesureguliuos nieko savaime jokie dėsniai, ponai ir ponios. Deja, taip yra. Nes tie, kas turi reguliacinius svertus, reguliuos taip, kaip jiems reikia, o tie, kam reikia – tie tuos svertus ir turi. Ir dauguma ekonominių diskursų tiktai tuos svertų turėtojus ir teatspindi, o ne realią situaciją. Ir nereikia čia jokių sąmokslo teorijų – tiesiog visi mes esam žmonės su savais interesais. Lokalūs optimumai, kaip sakant, kur kiekvienas kaldrą traukia į save.
Ir nesuveiks paprasti mechanizmai, kur yra kažkas padaroma taip, kaip kažkur kitur. Mes galim atrasti, jog aukštas pragyvenimo lygis koreliuoja su progresiniais mokesčiais, galim atrasti ir koreliaciją tarp aukšto pragyvenimo ir santvarkos (konstitucinės monarchijos kažkodėl linkusios tapti itin turtingomis), galima rasti ir sąsajų gyventojų išsilavinimo ir pajamų lygio, ir taip toliau, tačiau norint atkartoti sėkmę, negalima remtis tiesiog panašumais. Būtinas labai konkretus visų mechanizmų supratimas ir holistinis požiūris. Priežastys turi pasekmes. Kažkuriems dalykams yra būtinos labai konkrečios sąlygos. Ir tam tikri veiksmai duoda konkrečius rezultatus.
Visgi čia aš jums duosiu vieną tokią dilemą, kad būtų paprasčiau kalbėti, kai užsiimsim kai kuria ekonomine dekonstrukcija, o ir šiaip – tai yra bendras sisteminis argumentas, skirtas visam ginčui. Šita dilema atrodo paprastai, bet realybėje ji yra klaikiai komplikuota. Ir jei ji bent dalinai išsisprendžia ar bent jau susibalansuoja – tai jau stebuklas.
Lyg ir natūralu viskas: norim, kad gerai veiktų valstybė, turim ir biurokratus pažabot, ir oligarchiją – taip pat. Problemėlė tik tame, kad patvarkius vienus, siautėt ima kiti. Žaibiukai pakyla, žinote.
Šioje dilemoje yra spąstai: atrodo, kad jos sprendimas visgi įmanomas ir pakankamai natūraliai ateina galvon krūvos visokių galimų variantų, pvz., nustatyti aiškias taisykles verslo kontrolei, nustatyti biurokratijos veikimo ribas, nustatyti aiškius įstatymus verslo reguliavimui ir panašiai. Bėda ta, kad interesai, besislepiantys tuos langeliuose, yra tokie galingi, kad bendru atveju dėjo jie ant visų tų jūsų sprendimų, ponai ir ponios, nes jie patys tuos sprendimus reguliuoja.
Ir bėda dar ir ta, kad visokie bandymai kažką spręsti dažnai užsuka kitus procesus, kurie neretai yra klaikesni, nei įmanoma įsivaizduoti. Realiai šioje dilemoje slepiasi dvi seserys – Kafka ir Vergovė. Ir vos tik pataisote šitą problemą, kažkuri iš tų seserų ima ir atsibunda. O sunkesniu atveju atsibusti gali ir abi. Ir dar taip, kad maža nepasirodytų. Žodžiu, nesitikėkit kažkokio lengvo gyvenimo čia.
Visgi, sprendimas tam jau yra, ir jis jau įgyvendintas, ir puikiai veikia, nes yra dar protingų žmonių Lietuvoje, kurie sugeba sukurti paprastus ir stebėtinai efektyvius sprendimus netgi tokioms klaikioms dilemoms, kaip aukščiau pavaizduotoji. Tik vat toksai niuansas vienas tame yra… Toksai niuansas, dėl kurio tas sprendimas ir vadinasi Maldeikienės problema.
Visgi, kadangi užsišnekėjau, prasieikim greituoju (aha, kaipgi) paviršutiniu būdu per kai kuriuos argumentus, kuriuos ponia Aušra Maldeikienė išsako ankstesniame straipsnyje. Kad kitu straipsniu prasieitume giliuoju ir smegenis tirpdančiuoju būdu, tačiau jau kitu pjūviu. Taip kad čia atsakymas poniai Aušrai.
