Ne vieną kartą mačiau šarinamą kratinį apie septynis komunizmo stebuklus dar Facebook, kur ir šiaip normalaus turinio pamatyti ne taip dažnai pasitaikydavo – ištisai kažkokios šiukšlės. Menka šiukšlių šarinimo bangelė atitekėjo galų gale ir iki Google+, kai garbus ir žymus blogeris Piktas Gnomas Arvydas nepasidrovėjo susitepti šitais fufeliais. Kita vertus, tai atleistina, nes atvejis įdomus: nepastebimai, tačiau labai raiškiai (ot paradoksas, ar ne?) rodantis mums, kas gi yra tas paradigmos poslinkis.
Ko gero aiškiausiai paradigmos poslinkis pasimato tada, kai bandome suprasti seną, poslinkio paveiktą humorą. Dažnas sovietmečio anekdotas dabar beveik nesuprantamas ne tik žmonėms, kurie tais laikais negyveno, bet net ir tuos laikus prisimenantiems. Tiesiog palyginimui: Čiukčia atvažiavo į Maskvą, susirado ir atstovėjo didžiausią miesto eilę, bet kol atėjo iki pabaigos, pardavėjas numirė. Juokinga?
Kas pasikeitė? Aišku, kontekstas. Bet vyresni tą kontekstą atsimena, o jiems neretai visvien jau nejuokinga. Viskas lyg ir suprantama, tačiau anekdotai, kurie vertė kvatotis, tekelia blankią šypseną. Pokytis įvyko kažkur kitur, jis pakeitė ne tik mūsų požiūrį, bet ir pačią sistemą, kurioje mes interpretuojame pasaulį. Ta sistema ir yra paradigma. Ir mes dažniausiai jos pokyčio nepastebime, nes pasikeičiame patys.
Tame sename, dar berods Chazanovo (nors gal ir kurio kito – visgi praėjo ketvirtis amžiaus ir nelabai teprisimenu) paleistame kratinyje apie sovietinius stebuklus paradigmos poslinkis pasimato taip aiškiai, kaip beveik niekur kitur. Pasimato dėl to, kad pasikeitė visa konteksto suteikiama prasmė. Tie komunizmo stebuklai, kai buvo išsakyti Perestrojkos metu vienoje iš rusiškų humoro laidų, tada tiesiog šokiravo (tiesa, kiek atsimenu, tie stebuklai buvo papasakoti dar ir su pavyzdžiais). Žmonės žvengė susiriesdami, kvatojo iki ašarų, nes tarp eilučių buvo pasakyta viskas. Pasakyta taip atvirai, kad to tiesiog nebuvo įmanoma ignoruoti, bet kartu taip tarp eilučių, kad už tai nebuvo įmanoma išsyk pasodinti, kaip už antisovietinę agitaciją.
Sovietmečiu tai buvo ilgiausia eilė visoje SSRS. Aišku, kai tą Mauzoliejų atidarydavo. Nes visi norėdavo bent pažiūrėti į tą išgamą, kuris viską pradėjo. Būtent šitoje eilėje stovėjo aukščiau minėtas čiukčia, kuriam užteko proto suprasti, kad kur eilė pati didžiausia - ten ir yra einamiausios prekės. Beje, tuometiniai kalbainiai aiškindavo, kad žodis "mauzoliejus" turi būti rašomas iš didžiosios. Beje, atkreipkit dėmesį į vyruką pilku kostiumu.
Tie laikai seniai praėjo, o žmonės, kuriems mažiau nei kokie 30 metų, nelabai prisimena sovietmečio. Tačiau kažkodėl būtent jie platina tą rinkinį teiginių. Jiems jau juokinga dėl kitko: viena vertus, savaime linksma, nes tas kratinys yra absurdiškas, kita vertus, tai ir proga pasijuokti iš senų perdylų, tais laikais gyvenusių, trečia vertus, neretai čia padvelkia ir tam tikru sovietmečio romantizavimu – kad nebuvo gi taip blogai, kaip kažkas pasakoja.
Kita vertus, komunizmo stebuklų rinkinys kažkodėl jau nejuokingas žmonėms, kurie gyveno tais laikais. Gal todėl, kad supratimas ir atsiminimai liko, o gyventi su tuo, apsimetinėjant, kad viskas gražu, jau nereikia. Gal dėl to, vos pamatęs kažkieno šarinamus „septynis komunizmo stebuklus“, gali pasakyti užtikrintai, kad tai darantis žmogus dar neturi nei 30, o greičiausiai jo amžius maždaug tarp 15 ir 25.
Kaip jau minėjau, vyresni žmonės visgi dažniausiai turi kažkiek to iš sovietinių laikų išlikusio supratimo apie tos komunistinės sistemos absurdus, tačiau būtent tai, kad jiems darosi nejuokinga – tai ir yra įdomiausia. Juk būtent jie prieš ketvirtį amžiaus iš šių stebuklų kvatojo susiriesdami, apsiverkdami, literaliai nuvirsdami nuo kėdžių, o kai kurie, reik manyti, iš juoko dar ir pašlapindavo ar net parudindavo kelnes. Nes tai buvo žudančiai juokinga. Dabar tuos stebuklus šarinantis jaunimėlis to net nesupras, nes tai, kaip sakant, kind of insider joke: viską galima paaiškinti, bet visvien nepasidarys juokingiau. Tai ir insider joke esmė: tokiems pokštams suprasti reikalingas dalyvavimas diskurse.
Visgi, kad nekalbėčiau apie orą Marse, štai jums tie septyni komunizmo stebuklai:
- Visi turėjo darbą.
- Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
- Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
- Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
- Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo.
- Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
- Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.
Matot, viskas labai paprasta: frazės, tiesiog frazės, kurios yra net neaiškaus teisingumo (nes kai buvo išsakytos, dalis buvo ištarta tarp eilučių, pasiliko kontekste, o kai kurios pagal tiesioginę prasmę net buvo priešingos realybei). Mes šias frazes galime suprasti, tačiau bandant jas suprasti būtent dabar, gaunamas kitas rezultatas, nei prieš maždaug ketvirtį amžiaus. Todėl mums reikia vertimo, kuriame verčiami ne žodžiai, ne jų reikšmės ir netgi ne prasmės, o greičiau kontekstai. Veik neįgyvendinamas vertimo uždavinys, ar ne?
Iš manęs prastas vertėjas, todėl aš banaliai čia papasakosiu, ką reiškia tie stebuklai. Gal taip atsiras truputis supratimo apie tą paradigmos poslinkį. Kitaip tariant, duosiu tuos kontekstus ir pabandysiu paaiškinti viso šio reikalo juokingumą.
