Tag Archives: mokslas

Kas yra škvalas

Taigi pasikapsčiau, pasiskaičiau ir išsiaiškinau truputį apie tuos škvalus. Pasirodo, išties tai ir yra dalykas, daug kuo primenantis viesulus, tik tiek, kad sūkūrių sukimosi ašis – ne vertikali, o horizontali. Ir dėl škvalų kalti yra visiškai nekaltai atrodantys kamuoliniai debesys.

Vyksta maždaug taip: Saulė smarkiai įkaitina žemę, o dėl to atsiranda labai greitai kylančio karšto oro srautai. Kartu Saulė kaitina ir pačius kamuolinius debesis, tad aplink kiekvieną tokį debesį susidaro sūkūrinis oro srautas – toje pusėje, į kurią Saulė šviečia, oras kyla, o priešingoje, šešėlinėje – oras leidžiasi. Gaunasi toksai sūkūrys. Šitas sūkūrys pasigauna kylantį nuo žemės karšto oro srautą ir ima stiprėti – karštoje debesies pusėje oras kyla dar greičiau, o šešėlinėje – jis vėl šaldomas, tiktai dar smarkiau (temperatūrų skirtumas gaunasi didesnis). Taip kelių kilometrų aukštyje susidaro daugybė labai greitų sūkūrių.

Būtent šitie greiti oro sūkūriai ir formuoja tą tipišką kamuolinių debesų formą – apvalainus rutulius. Viskas atrodo labai gražiai, kol tie rutuliai-kamuoliai su savo sūkūriais skrenda aukštai. Tačiau kai oras karštas, o pats debesis – šaltas, gaunasi taip, kad tie debesėliai su visais tais sūkūriais ima ir nusileidžia ant žemės – juk šaltesni jie, ir tankis jų didesnis.

Tai vat tų žemėn nusileidusių sūkūrių-debesėlių sukimosi greitis ir gaunasi kartais 100 km/h (~30 m/s), kartais 200 km/h (~60 m/s), o kartais – ir dar daugiau. Savaime aišku, su jais duoda ir lietus ar kruša, būna nemažai žaibavimo, tik pastarasis dažnai keistokas – labai intensyvus ir dažnai paties debesies viduje, nes potencialų skirtumai susidaro ne tiek tarp debesies ir žemės, kiek tarp skirtingų gretimų debesų.

Kas dar neįprasčiau – pilnavertis škvalas būna labai trumpas, kartais – vos kelios minutės. Ir prieš škvalą, ir po jo neretai būna visiškai bevėjis oras – tiesiog vėjo greitis pakyla per kelias minutes iki griaunančio dydžio, o paskui, sūkuriui išsikvėpus, nurimsta. Taip ir susidaro visai atsitiktinės niokojamai išlaužytos teritorijos – kur koks sūkūrys užtaikė.
Lietuvoje didžiausias fiksuotas škvalinio vėjo greitis – apie 40 m/s, tačiau visi tokie duomenys – gan atsitiktiniai. Tikrų duomenų gauti labai sunku, nes, kaip jau minėjau, vėjas eina sūkūriais, o tų sūkūrių – daugybė. Vienas nusileido, praėjo žeme, išgriovė kažkiek namų ir nusilpo, o už kilometro ėmė ir nusileido kitas sūkūrys. Tarp tų sugriovimo vietų vėjo greitis gali būti keletą kartų mažesnis nei ten, kur nusileido pats sūkūrys. Taigi, tikimybė, kad meteorologinės stoties vėjo greičio matuoklis paklius į patį sūkūrį – gan menka netgi tuo atveju, jei per vietovę, kur ta stotis yra, praeis niokojantis škvalinio vėjo srautas.

Vėlgi, medžius išversti gali ir daug lėtesnis vėjas – 10 m/s irgi gali pridaryti daug žalos. Vėlgi, viesulo viduje vėjo greitis kartais gali siekti ir daugiau, kaip 100 m/s.

Negi išties?

Negi išties aplinkui tiek dibilų? Aš labai ilgai masčiau apie vieną komentarą, kurį gavau, kai parašiau apie bangas ir tai, kaip jos gali ar negali sąveikauti su vienu ar kitu kūnu ir kaip tai susiję su bangos ilgiu. Komentaras buvo toks (su mano paties pacitavimu):

„Radijo bangos ten sukuria elektros sroves, kurios jau ir kaitina maisto produktus“ – šitas tai jau visai užmušė. Fizikos išmanymas lygus nuliui.

Aš masčiau apie vieną dalyką – iš kur gali atsirasti žmonės, kurie net nežino, koks ryšys tarp elektros, elektromagnetinių laukų ir radijo bangų ir net nežino, kas yra varža. Ir netgi ne tai, kad nežino, bet apie tai užsiminusius žmones laiko durniais. Kažkodėl man atrodė, kad neįmanoma būti net negirdėjusiam apie tai – tuo juk pagrįsti visi radijo ir televizijos imtuvai, siųstuvai, mobilūs telefonai, galų gale – išvis praktiškai bet kuris buitinis elektros prietaisas. Šitai dėstoma mokyklose, krūvos uždavinių, etc.. Pasirodo, kad aš buvau neteisus. Daug kam tai atrodo ne tik neakivaizdu, yra net žmonių, kurių pasaulio suvokimui prieštarauja tokie elementarūs vadovėliniai dalykai.

Taip, aš suprantu, kad daliai žmonių saulė ir mėnulis sukasi aplink plokščią žemę, kuri plaukioja vandenyne. Aš suprantu, kad yra žmonių, kurie tiki kažkokiom geopatogeninėm zonom, psichotronais, vėžį keliančiais mobiliais telefonais, ateiviais iš kosmoso, popiežiaus gimimu iš nekalto prasidėjimo, gėrį atnešusia komunizmo pergale, etc..

Aš suprantu, kad tarp mano pažįstamų žmonių yra tokių, kurie kažką nuvokia tiktai labai miglotai, kažką atsimena iš mokyklinio kurso, bet pernelyg menkai, kad būtų užtikrinti savo žiniomis ir būtent todėl abejoja. Aš suprantu, kad daliai mano pažįstamų žmonių galva tiesiog užkišta kažkuo kitu. Aš suprantu daug visokių dalykų. Aš suprantu, kad yra žmonių, kurie nežino, kuo tūpiausias tranzistorius skiriasi nuo diodo arba netgi nėra girdėję apie tai, kokiu principu veikia transformatorius. Aš netgi suprantu, kad čia kartais ateina išvis kažkokių nerišlių dibilų su komentarais iš serijos „autorius dibilas, net neskaičiau“.

Bet aš negalvojau, kad tarp mano skaitytojų ir komentuotojų yra maginį suvokimą turinčių ufonautų, kuriems kelia pasipiktinimą elementarūs vadovėliniai dalykai. Ir kad tų ufonautų procentas gali būti toks juntamas, kad net perskaičius, aniems kiltų tokios mintys. Gal tai tik mano nusivylimas žmonėmis, bet rimtai pagalvojau, ar yra prasmės rašyti tokiems? Juk negali įkrėsti proto žmogui, kurio smegeninė primena prišiktą naktipuodį. Išties, rimtai nusivyliau.

Truputis kvantinės metafizikos

Gerb. konstanta_42  užrodė tokį įdomų straipsnį Delfyje, kuris truputį priminė man kai kuriuos plačiai žinomus faktus, apie kuriuos norėčiau pasisakyti. Duotasis straipsnis stebėtinai giliai nagrinėja kvantinės fizikos beigi reliatyvumo teroijos (ypač – specialiosios dalies) problemas, tačiau jo autorius užmiršta keletą faktų, kuriuos ir norėčiau patikslinti.

Mane labai užkabino tame straipsnyje paminėtas faktas apie Antarktidoje virš žemės ašies esantį laiko tunelį – juk plačiai žinoma apie tai, kad analogiškas laiko tunelis yra ir Arktyje, tiesiai virš kitos ašies, esančios po vandeniu. Su tuo juk susiję plačiai žinomi rusų atominių povandeninių laivų vizitai į Arktį, kurie vėliau buvo plačiai įslaptinti. Ir lygiai kaip Antarktidoje buvo įrengtos laiko tunelio tyrimo laboratorijos, taip analogiškas povandenines laboratorijas Arktyje įrengė ir Rusija bei JAV. Kaip žinoma iš kvantinės fizikos, atsiradus juodąjai skylei, visada atsiranda ir antiskylė – viena pozityvi (neutroninė), kita – negatyvi (pozitroninė). Šios dvi juodosios skylės atsiranda didelės masės (Žemės planetos) gravitacijos lauko elipsės židiniuose ir turi priešingą erdvėlaikį – viename laikas būna sukeistas su erdve, tuo tarpu kitame – erdvė sukeista su laiku. Tarp kitko, būtent erdvėlaikio desinchronizacija, po reisinio vizito į Lomonosovo Universiteto kvantinės fizikos katedros Arkties laboratoriją, sukėlusi sprogimą, buvo oficialiai įvardinta, kaip atominio povandeninio laivo "Komsomolec" katastrofos priežastis.

Šios juodosios skylės žmonijai žinomos jau tūkstančius metų – tai aprašyta dar senovės šumerų dantraščiuose bei Egipto piramidžių tekstuose. Deja, šiais laikais visi duomenys apie tai yra įslaptinti, todėl plačiai visuomenei neprieinami. Antklodę nudengia tiktai ne kieno kito, o paties laiko mašinos išradėjo Ronaldo Maleto dar 1976 publikuotas "National Geografics" straipsnis, kuriame aprašomas įdomus reiškinys, susijęs su bebrų ritualiniais šokiais – yra žinoma, kad jie absoliučiai visos planetos mastais, vienu momentu pradeda daužyti uodegomis į urvų grindis, visada – tik naktį. Mokslininkai nustatė, kad smūgių taktas visada sudaro 0,0172354 Hz, kas yra ne kas kita, kaip Žemės rezonansinis dažnis. Itin nustebino faktas, kad smūgiai persiduoda su fazės poslinkiu, atitinkančiu seisminio signalo uždelsimą ir kolapsuoja Žemės ašigalių centruose. Plačiai žinoma, kad būtent šį reiškinį ištyręs Ronaldas Maletas sukūrė erdvėlaikio bisonchronizacijos teoriją, kuri ir leido atlikti pirmuosius laiko mašinos eksperimentus.

Net neabejotina, kad duotasis reiškinys yra tampriai susijęs su pastebėtais erdvėlaikio tuneliais Arktyje bei Antarktidoje ir inicijuoja ten esančių ozono skylių atsiradimą: būtent ozono (kaip žinia, sudaryto iš deuterio ir tričio) panaudojimas įgalino mokslininkus sukurti šaltąją termobranduolinę sintezę (prisiminkim faktą, kad Ronaldo Maleto laiko mašinai reikalingas termobranduolinis reaktorius). Ši laisvo ozono energija ir panaudojama erdvėlaikio tunelių (simetrinių juodųjų skylių poros) palaikymui. Tai neabejotinas patvirtinimas bebrų civilizacijai, kuri, išsivysčiusi slapta nuo žmonių, taip rengia placdarmą invazijai. Klausimas tik toks – ar KGB bei Pentagonas, įslaptinę visus tyrimus, sugebės surasti priemones, kaip atsispirti nenumatytiems iššūkiams?

Neabejotina, kad viena iš šių juodųjų skylių (Antarktidoje) yra skirta kelionėms laiku atgal, tuo tarpu Arktyje esančioji – kelionėms į ateitį. Abi gi šios juodosios skylės sukuria aplink žemę toroidinį erdvėlaikio srautą, kurio asimetrinės projekcijos spinduliai yra Šambala ir Bermudų trikampis. Tačiau mūsų civilizacijai tai gręsia rimtais išbandymais. Kiek dar paslapčių bus atrasta?

Mano temos ir kategorijos

Svarbiausios mano temos ir kategorijos – ko gero tokios: