Jau ketvirtį amžiaus vis kyla reguliarūs triukšmai apie tai, kaip iš Lukiškių aikštės reikia padaryti kažkokį memorialinį raudų ir ašarų kompleksą, su visokiais paminklais, grauduliais ir taip toliau. Arba bent jau šiaip kokį nors paminklinį kompleksą pastatyti. Nes taip kažkodėl esą reikia.
Žinoma, taip, reikia kažko. Nes vyko tenai žudynės. Bet išties kažkas jau ten ir yra, kaip tik žudynių vietoje, viename aikštės krašte, tad nieko naujai galvoti kaip ir nereikia. Nes jau tiesiog yra tai, kas reikia.
O vat visokių paminklinių kompleksų, kurių prisigalvoja visokei nepilnavertiškumais ir grauduliais besikankinantys architektūriniai neurotikai – tikrai nereikia. Nes jei jiems duosi, tai jie tenai pastatys kažką panašaus į krematoriumo ir futbolo stadiono hibridą, papuoštą kokiu nors prietaisu, jojančiu ant šyvos kumelės.
Čia gal paprasčiausiai prisiminkime, kad į kažkokį paminklinį-ritualinį kompleksą visa ta aikštė tebuvo paversta sovietmečiu, kai tenai nubarstė raudonus takelius, viduryje sustatė klaikų raudono akmens postamentą ir pastatė balvoną su Leninu, šlovingai ranka rodančiu kažkur į KGB rūmus. Vat ir visas tas ritualinis-paminklinis reikalas.
Situacija čia ta pati, kaip ir su tais Žaliojo tilto balvonais, kurie buvo tiesiog sovietiniai balvonai: juos tereikėjo nugriauti ir viskas. Ir nieko vietoje jų statyti nereikia. Taip ir su Lenino balvonu: nugriautas jis buvo, ir nereikia nieko vietoje jo. Jokių ten paminklų ir kitų kliedesių, kurių kažkas prisikliedi.
Aš jums nuotraukų duosiu, kad susivoktumėte, kokia ta Lukiškių aikštė buvo ir kokį ji savyje diskursą iš esmės turėtų nešti, jei tik ištiesintume sovietūchinius kliedesius, kurie ten iki šiol matosi (ir vat jų kaip tik ir neturėtų tenai likti anei jokiu pavidalu).