Kokie gi tie lietuviai?


Antropologijoje yra senai žinoma taisyklė: jei nori sužinoti apie tai, koks esi, tai turi papasakoti kažkas kitas, nes pats to nepamatysi. Deja, kažkodėl man nepasitaikė pamatyti kokio nors apibendrinimo apie lietuvius – kokie jie yra.

Tačiau iš užsieniečių ir šiaip nelietuvių išgirsti yra tekę ne kartą ir nemažai. Ir būtent tas užsieniečių požiūris leidžia į save pažvelgti kitaip – jie pamato viską iš šalies, atkreipdami dėmesį būtent į tuos dalykus, kurie jiems yra nesuprantami.

Aš jums dėl to duosiu truputį šaržuojančių pabirų, po kurių labai norėtųsi gauti jūsų pastebėjimų. Ir tokių, kurie yra kuo keistesni – ir kuo keisčiau, tuo geriau.

Lietuviai – tai prekeivių tauta

Lietuviai yra prekeivių tauta. Patys lietuviai įsivaizduoja, kad yra romūs žemdirbiai, tačiau kaimas, sodas, daržas – tai greičiau poilsis nuo to, kas įprasta kasdien. O kasdien įprasta prekyba. Didžiausia dalis Lietuvos įmonių – tai ne kokia nors gamyba, o kompanijos, užsiimančios prekyba ir paslaugų teikimu.

Pagal mašinų eksportą Lietuva, ko gero, gali lygintis su kokia nors Vokietija ar Prancūzija. Patys suprantate, kokiu būdu. Ir tai viską apie mus pasako: pirkti vienur ir parduoti kitur. Dabar mūsų valdžia organizuojasi traukinių eismą tarp Lietuvos ir Kinijos – o tai irgi daug ką pasako. Kiti iki panašių dalykų nedasigalvoja.

Sovietiniais laikais lietuviai garsėjo, kaip žmonės, visus SSRS turgus aprūpinantys gruziniškais arbūzais bei citrinomis ir ten pat prekiaujančiais, tų pat lietuvių samdytais gruzinais. Yrant SSRS, lietuvių prekeiviai užvaldė visos Rytų Europos turgavietes. Bet tas pat buvo ir Viduramžiais: LDK augimas susijęs ne tiek su karinėmis pergalėmis, kiek su gebėjimu daryti sandėrius, paverčiant visus savo sąjungininkais. Kuo pigiau nupirkti ir kuo brangiau parduoti – čia lietuvių tipiškas bruožas.

Ne veltui turime Maximą, Gariūnus ir didžiausius visos Europos automobilių turgus – tai tikrieji Lietuvos simboliai, kuriais verta didžiuotis.

Kiauliena – nacionalinė lietuvių mėsa

Europa valgo jautieną, o Lietuvoje vis dar populiariausia yra kiauliena. Iki įstojimo į ES, kiaulienos kaina buvo ar tik ne pusantro karto brangesnė už jautienos. Po įstojimo į ES, kainos pasidarė europietiškos: jautiena tapo brangesne, o kiauliena atpigo. Tai daugeliui suteikė nemažai džiaugsmo, nes lietuvių požiūriu – viskas, kas ne kiauliena – tai išvis ne mėsa.

Jei kalbėsim apie nekiaulieną, tai lietuviai mėgsta valgyti tik jautienos liežuvį, kurio kaina vietinėje rinkoje yra tiesiog neadekvačiai aukšta. Specifinis segmentas mėsa užsiimančių prekeivių čia darosi sau didžiulius pelnus: kur nors Airijoje ar Anglijoje tie patys jaučių liežuviai priskiriami vidaus organais, kurie tinkami nebent perdirbimui į atliekines sasyskas. Importuoti į Lietuvą, jie staiga pabrangsta gal kokius keliasdešimt kartų ir tampa ne visiems įperkamu delikatesu.

Rūkyta mėsa – vienas iš išskirtinių tautinės virtuvės bruožų. Tiek mėsos rūkymo receptūrų neprigalvoja išvis niekas pasaulyje (man įdomiausia pasitaikiusi – tai ant alksnio ir baravykų: mėsa gauna išvis keistą ir labai pikantišką skonį). Tik žinoma, patys lietuviai to nepastebi, todėl galvoja, kad kokie nors neseniai atsiradę vakarietiški mėsos rūkymo būdai, naudojant kokias nors egzotiškas medienas – tai šiaip sau, jų paprotys. O išties čia tiesiog vakariečiai mokosi greitai. Sako, kažkokia britų viskio darykla, nusižiūrėjusi į lietuvių papročius, neseniai sugalvojo pardavinėti smulkintas atitarnavusių ąžuolinių bačkų liekanas – specialiai mėsos rūkymui ar kepimui ant grotelių.

Pajūryje lietuviai valgo stintas, kurios yra tiesiog kažkoks tautinių žuvų simbolis. Jos gaudomos, pasitelkiant keistus šamaniškus ritualus – į eketes kišamos lentos, per jas daužoma ir tikimasi taip prisikviesti stintų dievą. Kitose šalyse šios žuvys yra laikomos išvis nevalgomomis.

Lietuviai vartoja gerokai daugiau prieskonių, nei aplinkinės tautos. Gali būti, kad tai susiję su LDK bajoriškos virtuvės palikimu – prieskoniai būdavo ten įprasti. Pipirų į maistą lietuviai nesivaržo priberti 100 kartų daugiau, nei kokie nors suomiai, tačiau patys lietuviai galvoja, kad prieskonių nevartoja. Kaip smarkiai nevartoja prieskonių, galima pamatyti prekybos centruose, kur prieskoniams tenka ištisi skyriai.

Lietuviui įprasta suvartoti tiek kiaušinių, kad kai kurių vakarietiškų dietologų manymu, tai būtų pavojinga normalaus žmogaus gyvybei. Teko kadaise skaityti, kad mūsų nacionalinis šakotis (angl. „shakotis„*) turi tiek kiaušinių trynių, kad jame viename telpa maksimali metinė rekomenduojama kiaušinių norma suaugusiam žmogui.

Bendrai imant, lietuviai valgo neįtikėtinai riebiai ir absoliučiai negali apsieiti be mėsos (tiksliau – be kiaulienos) ir kito cholesterolinio maisto.

Šiaip keisti lietuviški papročiai ir bruožai

Yra ir šiaip nedidelių keistenybių, kurios išskiria lietuvius iš kitų. Kai kurios iš tų keistenybių mums net nepastebimos. Vat, pavyzdžiui:

  • Lietuviai neskiria laidotuvių nuo vestuvių. Daugelis Europos tautų turi taisyklę dėl baltų gėlių, kad jos yra laidotuvėms. Tokiu atveju per laidotuves visos gėlės būna baltos, o baltų gėlių kitomis progomis nedovanoja. Lietuviai čia labai keisti: per vestuves dovanojamos absoliučiai tokios pačios baltų lelijų puokštės, kaip ir tos, kurios dedamos prie karsto (skiriasi nebent kaspinėlis – laidotuvėms jis dažniau būna juodas, bet ir tai ne visada). Kitomis progomis baltos gėlės beveik nepasitaiko. Gali būti, kad toksai baltų gėlių dvilypiškumas susijęs su kažkokiais senoviniais papročiais, kitaip tariant – užmirštos religijos atgarsis: yra prielaidų, kad Velnias ne tik požemių valdovu buvęs, bet ir santuokas valdęs.
  • Lietuviai negali sveikintis per slenkstį: po šiuo gyvena kažkokios mirusiųjų vėlės, kurios gali atsibusti nuo pasveikinimo. Ir tada jau galima laukti visokių neramių dalykų. Jei sveikinamasi per duris, vienas iš žmonių turi peržengti į kitą durų pusę.
  • Užėję į svečius, lietuviai nusiauna batus. Viešai jie tai įvardina, kaip pagarbą šeimininkės triūsui, tačiau priežastys matyt slepiasi kažkur giliau, gali būti, kad tai irgi kažkokio seno tikėjimo liekanos. Visada laikomasi tipiško ritualo: svečiai aunasi, o šeimininkai siūlo nesiauti, nes nėra čia ko ir t.t.. Bet mandagus svečias tiesiog privalo nusiauti, nes kitaip parodys visiškai chamišką nepagarbą.
  • Per šermenis ir mirusiųjų paminėjimus lietuviai padeda lėkštę numirėliui. Tai tiesiog privaloma. Kažkaip kitos tautos su savo numirėliais nepietauja, o lietuviams tai visai natūralu – tiesiog neatskiriama jų dalis. Ir bendrai, bendravimas su mirusiaisiais – įprastas dalykas. Ir jau minėtos baltos gėlės, ir sveikinimasis, ir absoliučiai fenomenalios, vakariečiams nesuvokiamos Vėlinės – tai tiesiog neatskiriama lietuviškumo dalis. Galim čia dar prisiminti, kaip lietuviai savo mirusiuosius net po keliasdešimt metų iš Sibiro parsiveždinėja.
  • Lietuviai mėgsta rudą spalvą, tiesa, tik šiltų atspalvių. Tiesiog negali pakęsti žydros spalvos. Jei galėtų, dangų lietuviai perdažytų geltonai, nes žydras dangus yra negražus.
  • Lietuviai yra kraštutinai šalti ir santūrūs žmonės. Niekada negalima suprasti, ką lietuvis galvoja, nes jo veido išraiškose emocijos neatsispindi. Tik lietuvis gali suprasti pasakymą, kad kažkas esą nepadoriai šypsosi ar nepadoriai raukosi. Bet koks atviras emocijų reiškimas yra tyliai laikomas nepadoriu ir nekultūringu.
  • Vidutinis lietuvis moka 3 kalbas, kitaip tariant, jau yra truputį poliglotas. Neretas lietuvis, ilgiau pragyvenęs emigracijose, moka susišnekėti ir 5-6 kalbomis, o netgi visai konservatyvūs, visad Lietuvoje gyvenę senosios kartos žmonės – supranta rusų, o papildomai dar ir lenkų, vokiečių ar latvių kalbas. Pagal vertėjų skaičų Lietuva gal būt pirmauja Europoje, nes vertėju jaučiasi kiekvienas.

Žodžiu, čia tiek tik parankiojau, bet manau, kad jūs dar daugiau panašių keistumų galite paminėti. Tokių keistumų, kokių patys lietuviai, gyvendami Lietuvoje, nepastebi, bet kurie tikrai skiria mus nuo aplinkinių tautų. Čia juk velniškai įdomu.

 

————-

* Pridūrkavotas lietuvių bandymas versti visų tautinių valgių pavadinimus – tai to paties prekeiviško instinkto pasekmė: jei klientas supras geriau, tai jis lengviau nupirks. Deja, su valgiais tai kiša koją: nesusidaro stabilūs brendo savybes turintys įvardinimai (o brendas yra ženklas, jis nėra paaiškinimas), todėl tie patys užsieniečiai perka kaip tik menkiau.

 

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

170 thoughts on “Kokie gi tie lietuviai?

    1. Kirpejas

      Arabu nera tauta, Arabu nera pasa, Arabu nera tautybe, tai yra Stereotipas neteisingi, asilas atrodo kaip arklys, bet nereiškia, arklys yra asilas, Airijos gyvenimas toje pačioje saloje ir kalba ta pačia kalba, kaip britai, tačiau nereiškia, Airių yra Didžiosios Britanijos. Lietuvoje yra su etika į žurnalistikos problema

      Reply
    1. Evaldas

      Ot ir ne, tiek Airiai tiek Anglai pabuvoję Lietuvoje, visi kaip vienas tvirtina, kad lietuvės nerealiai gražios. To nei vienas nesako apie savo šalies moteris. Taip kad cia tas tėvai -- vaikai pavyzdys netinka.

      Reply
  1. Algirdas

    Ele, gincyciausi, graziausios tai gal kokios slovakes-imtinai(su kunu), o labai grazuciu airiu yra, tokie veidukai pas mus butu grazuoliu grazuoles, ale nuleidus galva zemyn, deja deja…visgi patycios mokykloje turi ir daug geru pusiu…

    Reply
    1. jurgis

      Lietuviai nedovanoja porinio gėlių skaičiaus. Dėl europos tiksliai nežinau, bet amerikose porinis gėlių skaičius yra normali dovana mylimai moteriai.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Ghrmz, šito nepagalvojau. Kažkaip atrodė visai natūralu, kad laidotuvėms porinis, o nelaidotuvėms -- neporinis skaičius.

        Reply
      2. Smile

        Kažkada girdėjau per TV kažkokio užsieniečio, kuris bandė atidaryti Vilniuje gėlių parduotuvę, nustebimą. Pradžioje jis niekaip nesuprato, kodėl Lietuvoje niekaip nepavyko niekam įsiūlyti geltonų gėlių, kol nepradėjo klausinėti lietuvių. O mes taigi žinome, kad geltona spalva -- neapykantos spalva, a ne?

        Reply
  2. Kalbajobnutas skaitytojas

    Labai gerai. Jei angliškai tai suorganizavus, būtų totalus lobis.

    Reply
  3. Ernestas

    keli britų pastebėjimai. Vienas švelnus -- tik lietuviai po spektaklių ar koncertų neša gėles į sceną. Britai nėra teisūs -- tai daroma visoje R. Europoje ir Rusijoje. Piktesnis -- lietuvių vyrai labai negražūs. Vėlgi, britai negražiais vadina visus slavus ir baltus. Jiems nepatinka apvalaveidžiai žmonės.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Baltai ir slavai labai skiriasi. Pas slavus atsikišę skruostikauliai, siauri smakrai. Visiškai klasikinis lietuvis -- plačiu žandikauliu, su neryškiais skruostikauliais.

      Bet šiaip čia išvaizdos skirtumai. Ar yra tokių keistenybių, kaip kad mes pastebim pas britus, pvz., kad vanduo nuleidžiamas durų rankenomis ar šaltas vanduo iš atskiro krano negu karštas?

      Reply
      1. Ernestas

        Britai slavų nuo baltų neskiria. Britai dar stebisi užstale, kai visas maistas ir gėrimai iš karto sudedamas ant stalo. Jie jį vadina rusišku serviravimo stiliumi. Irgi šiek tiek klaidingai. Šiaip britai visas keistenybes, pamatytas lietuviškoje aplinkoje, vadina rusiškomis arba, rečiau, lenkiškomis.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          O reikia pripažinti, kad su rusais ir lenkais pakankamai daug persimaišymų kultūrinių turime. Nesigauna to paneigti.

          Reply
          1. Žigis

            Grynai tik lietuviškas reiškinys -- gerti iš vieno stiklo, siunčiant jį ratu ir raginant. Net slavai tai vadina „Po litovski“.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Niekada nesusimąsčiau, kad tai lietuviškas dalykas. Ir toksai buitiškas ir įprastas, kad rimtai, net nepagalvotum.

              Reply
      2. Giedrė

        Pritariu, kad slavų ir baltų išvaizda skiriasi. Nesunku atskirti slaviško kraujo turintį asmenį nuo grynakraujo lietuvaičio. Visų pirma lietuviai, jei ir būna iš prigmties šviesiaplaukiai, tai dažniausiai jų plaukai turi pelenų atspalvį, tuo tarpu slavų blondinų plaukai -- gelsvesni. Prie Rokiškio minėtų skirtingų veido formų pridėčiau ir skirtingus figūrų tipus. Lietuvės -- plačiaklūbės, dažniausiai kriaušės figūros ir jei stambėja, tai visų pirma šlaunų ir užpakalio srityje, o slavės linkusios storėti per juosmenį, tuo tarpu kojos ir užpakaliukas dažniausiai lieka liekni.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Smarkiai skiriasi pietų slavai. Bet pvz., tie, kas Baltarusijoje gyvena nuo senų laikų -- tai jų nuo lietuvių jau neatskirsi. Ir tas panašumas duoda pagrindą gudų teorijoms apie tai, kad gudai -- tai tiesiog slavizuoti baltai.

          Reply
    2. ifig

      daugelis uzsienieciu sako, kad lietuvaites grazios, bet lietuvaiciai tai ojojoj…Bet apie rumunu tauta ta pati galima pasakyti 🙂

      Reply
  4. Adis

    Šiaip būtų labai įdomu sužinoti šaltinius.

    Čia ne tai, kad būtent tamsta nepasitikiu, aš tiesiog apskirtai niekuo nepasitikiu, ko patikrinti net kabliuko nėra 😉

    Reply
  5. vyr

    Dėl batų -- turbūt panašiai elgiasi ir japonai (o gal ir apskritai visur Rytuose). Dėl prieskonių -- kaip tai teko Norvegijoje gaudyti žuvį jūroje, paskiau norvegai ją ruošė savaip, o lietuviai savaip. Norvegiška pasirodė žiauriai prėska 🙂 Be to, pusę žuvų norvegai norėjo paleisti atgal, būk tai per mažos. Mums tokių minčių nekilo, nes tos buvo vos ne pusės rankos ilgumo 🙂
    Dar -- tamstos pateikiamame smagiame aprašyme kažkodėl nieko nėra apie alkoholį ir bulves. Nežinau, ką apie tai reikėtų rašyti, bet kažkas juk turėtų būti 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, gerai, apie alkoholį -- naminių gėrimų kultūra yra velniškai išplitusi -- pradedant visokiomis trauktinėmis ir baigiant degtindaryste. Dauguma lietuvių be jokio didelio gilinimosi sugebėtų išsivirti alaus, užsiraugti vyno ar išsivaryti samanės.

      Reply
    2. ifig

      batus nusiauna visi rytu Europoje 🙂 Mano vokieciu kalbos mokytoja Vokietijoje buvo ukrainiete. Tai irgi negalejo suprasti, kodel visi vokieciai su batais po namus laksto ir purva nesioja 🙂

      Reply
  6. Ernestas

    Nuoširdi nuostaba -- kai sužino, kad pas mus krepšinis populiaresnis už futbolą. Nustemba, bet lieka jausmas, kad netiki.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip jau krepšinis yra gana nemenkai saviidentitetinis dalykas. Užsieniečiams tai daug menkiau krenta į akis, nei mums patiems. Nors tas tiesa, kad britams tai išvis nesuprantama.

      Čia panašiai, kaip lietuviams kas nors pasakytų, kad kokių nors moldavų ar armėnų nacionalinis sportas yra koks nors tinklinis.

      Reply
  7. Vytautas

    Dėl batų avimosi -- vieną kartą užėjęs į svečius gavau paaiškinimą, kad tai neva visai ne lietuviškas, bet sovietmečiu atėjęs paprotys. Deja pamiršau kuo tai šeimininkas pagrindė.

    Reply
  8. Laiqualasse

    Dėl kiaulienos -- sutinku. Nuvykus į Angliją man buvo keista matyti, kad čia kiauliena nelabai vertinama, o jautiena ir aviena -- labai. Tačiau dėl prieskonių pasakysiu kitaip: lietuviai nevartoja prieskonių, jie vartoja prieskonių mišinius. Bent jau nespecializuotose parduotuvėse esu matęs praktiškai tik pipirus (na gal poros rūšių), baziliką, čiobrelius ir papriką, toliau -- tik mišiniai. Dėl maisto riebumo -- taip pat tiesa. Vakarų Europos panelės, pamačiusios lietuvišką maistą, turbūt vien nuo vaizdo priaugtų 20 kilogramų ir nualptų 🙂

    Dėl sveikinimųsi -- lietuviai apskritai spaudžia rankas vieni kitiems. Nežinau, gal čia ir visoje Europoje tai yra normalu, bet Anglijoje rankos spaudžiamos tik susipažįstant. Tai mane kurį laiką labai stebino, bet dabar jau įpratau.

    Dėl kalbų mokėjimo -- gal vidutinis lietuvis ir moka tas tris ar daugiau kalbų, bet moka jas tik buitiniame lygyje. Tai geriau, nei nemokėti jokios užsienio kalbos, bet iki vertėjo lygio -- labai toli.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pas mus kažkaip aviena išvis keistas dalykas: ji brangi, bet jos nevertina netgi tada, kai ji pigesnė už bet ką. Nes skonis mat kažkoks blogas.

      O dėl prieskonių mišinių -- čia yra žostkas dalykas, kad mus užvertė vegetomis visokiomis ir šiaip fufliniais mišiniais.

      Tiesa, dėl prieskonių -- krapai ir kmynai labai paplitęs reikalas, kaip ir česnakai. Čiobreliai -- kiek mažiau: kaip bebūtų keista, tai yra naujas prieskonis, kažkodėl senais laikais lietuviškoje virtuvėje lyg ir nelabai vartotas. Laurų labai buvo gan paplitę sovietmečiu, bet dabar kiek menkiau.

      Užtat grybai, kurie daug kur vartojami vietoje prieskonio, pas mus vartojami tiesiai vietoj maisto.

      Reply
      1. Laiqualasse

        Nu jau, grybai ne „vietoj maisto“, grybai yra maistas! Bet čia irgi gana savitai lietuviškas (nors turbūt plačiau ryteuropietiškas) bruožas -- mes grybaujame ir uogaujame, ir tą valgome. Anglams nesuvokiamas toks procesas, kaip grybavimas. Ne tai, kad atrodytų keistas/neįdomus/atgrasus, bet paprasčiausiai visiškai nesuvokiamas.

        Su prieskoniais truputį persūdžiau (pun intended) ankstesnėje žinutėje; taip, Lietuvoje ir supermarketuose jų galima įvairių nusipirkti. Bet Anglijoje supermarketuose prieskonių (ne mišinių) įvairovė gerokai didesnė.

        Reply
        1. Giedrė

          Švedams irgi nelabai suprantama ta mūsų aistra grybauti ir uogauti. Užtat lietuviams Švedijoje -- laimė. Tiek nenurinktų miško gėrybių.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Taip. Tiesa, grybavimas paplitęs ir Rusijoje. Aš spėju, kad būtent grybavimas yra vienas iš tų palikimų, atėjusių iš senų kaimietiškų laikų. Ta valstietiška kultūros sudedamoji. Ir labai įdomi -- kažkuo tai primena medžioklę.

            Reply
        2. Rokiškis Post author

          Pagal vakariečius grybai yra prieskonis. Mūsų kabokai irgi neretai juos taip vartoja, kai gaunasi, kad koks nors grybų padažas ir būna tiesiog su grybais vietoj prieskonio. Bet mes grybus valgome ir vienus -- tai normalu mums.

          Reply
      2. Tata

        Reikėtų atkreipti dėmesį , kad aplamai anglosaksų kraštuose , grybai nėra labai vertinamas dalykas kaip maistas ( jie net neturi pavadinimų jiems atskirai , mushroom ir tiek, tuo tarpu baltai ir slavai ( ypač baltai) grybus įvardina grybų rūšim ( kaip antai kelmutis, kazlėkas, lepšis etc.) ir dar žino kuris gersnis prie ko vartoti, ir dar valgo tikrai jų nemažai. Kažkur teko skaityti statistiką, pagal suvartojamus grybų kiekius lietuviai papuola į penketuką, daugiau suvartoja tik rusai, lenkai, japonai rodos ir prancūzai ( nors prancūzai realiai verina tik triufelius). Kas liečia nusiavimą batų namuose, čia ne tarybinis, o dar senosios lietuvių religijos palikimas, įžengdamas į namus įneši žemes prilipusias prie padų , o gal tu prieš tai kapinėse kokiose buvai ir įneši bilduką. Rankos padavimas per slenkstį irgi senas paprotys ( panašiai kaip ir karsto išnešimas pro langą ar duris ,negalima sustot reik staigiai išnešti, nes gali palikti dūšią mirusiojo namie), o svikinmais per slenkstį yra neleistinas, nes svečią tarsi palieki už durų ir parodai , kad jei ką aš pasilieku sau galimybę tau svetį duoti į snukį savo namuose jei nepatiksi. Svetys į namuose ir pasisveikina, viskas pagarba, meilė, ir pan. šitas reikalas labai tapatus musulmonų kraštuose su “ charam“ papročiu, net priešas namuose gali būt maloniai priimtas , čia visiems rytų kraštams būdinga. Tuo tarpu vakruose “ my castle my home“ jei ižeisi kaip nors, išspirsiu, net nežiūrėdamas kas per vienas esi .:))

        Reply
    2. M.B.

      Švedijoje tą patį pastebėjau -- sveikinamasi spaudžiant ranką tik susipažįstant…

      Reply
      1. ifig

        Vokietijoje ofise rytais neretas kolega uzeina paspausti ranka, vien del to, kad siandien taves dar nemate…mane tai erzina 😀 nereikia man cia svetimu mikrobu kiekviena ryta 🙂

        Reply
  9. Laiqualasse

    Ai, ir dar -- ar nėra išskirtinai lietuviškas pasakymas „padaryta kaip sau“, arba „tik sau“, ta prasme „išskirtinai geros kokybės“?

    Taip pat esu kažkur angliškai skaitęs, kad lietuviai labai pasimaišę dėl „kaimiškų“ dalykų -- kaimo turizmas, „kaimiški/naminiai/močiutės“ produktai parduotuvėse…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, kaimo trauka, noras pabėgti nuo miesto. Bandymas kompensuoti tai, ko yra pernelyg daug.

      Primena man tai kažkuo tokį jauną protingą poną (kurio neminėsiu, bet anas čia pats susipras), gyvenantį kažkur Belgijoje, garsėjantį šmaikštumu ir gebėjimais parduoti eskimams šaldytuvus, o arabams -- smėlį.

      Anas vis tarpais pats nepajusdamas išreiškia kažkokius neartikuliuotus polinkius link kaimo, netgi nepaisant demonstratyvaus metroseksualumo.

      O vat dėl to „padaryta, kaip sau“ -- tai nežinau. Tai įdomus dalykas. Jei semantiką giliau panagrinėsim, tai kontekstas tokiai frazei -- pirkėjas, kuris jau pripratęs, kad jam belenką gali parduoti. Todėl ir reikia išskirti belenką nuo nebelenko. Tai labai prekybiškas požymis.

      Reply
      1. siaip

        „Taip, kaimo trauka, noras pabėgti nuo miesto. Bandymas kompensuoti tai, ko yra pernelyg daug.“

        nu, laba diena. Kur gi jau tie nesuskaiciuojami Lietuvos metropoliai?

        Reply
  10. Arūnas

    Žemataitijoje, o dar labiau Mažojoje Lietuvoje, egzistuoja senas iš šmugelninkų laikų atėjęs įprotis gerti vadinamąją anodiją, arba, kitaip tariant, eterio ir spirito mišinį. Dar ir šiandien kaimuose geria, kvapo su nieku kitu nesumaišysi. Tikiu, jog užsieniečiui paaiškinti šį fenomeną būtų labai sudėtinga.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, Mažojoje Lietuvoje tai jau gal neegzistuoja, nes ten lietuvių praktiškai neliko, po to, kai sovietų armija praėjo. Bet Žemaitijoje -- taip, tai keistas dalykas. Tiesa, dažniau lyg ir su cukrum tą anodiją valgo (eteriu užlašinama ant cukraus gabalėlio). Atsimenu, būdavo dar vaikiška anodija -- kur ant cukraus gabaliuko ne eteris, o mentolas.

      Reply
    2. ertas

      nu jei cia fenomenas… papasakok tada geriau uzsenieciams apie batu tepalo tepima ant batono, laikyma kol susigers, visutinio sloksnio pjovima, suvalgyma… cia kalejimu bajeris…

      Reply
  11. mnp

    O man atrodo, kad batų nusiavimas svečiuose yra tiesiog logiškas dalykas, kai ateini iš lauko prieš tai po purvynus klampojęs. Žinoma, jei patys šeimininkai namie vaikšto su batais, tada ir svečiams nereikia autis, tačiau jei šeimininkai įpratę namie vaikščioti basi, tai pritapnoti visus kambarius irgi būtų negražu..

    Reply
  12. Viktorija

    Dėl batų nusiavimo visiškai sutinku -- aš ir pati visiems primygtinai siūlau nenusiauti, bet jei nenusiauna, tai labai blogai įvertinu :)… O štai Italijoje (bent jau pietinėje dalyje tai tikrai) batų nusiavimas atėjus į svečius labai blogo tono ženklas, maždaug „tuoj jau ne tik batus nusiausiu“.
    Dar yra ne kartą tekę iš italų išgirsti apie lietuvius ir degtinę (būtent tik degtinę)kaip apie kažką labai neatsiejamo vienas nuo kito.
    O dėl užsienio kalbų tai tie patys italai labai nustebinti, kaip čia jaunimas taip visuotinai labai gerai moka anglų kalbą, o vyresnė kartą -- rusų, nes, kaip žinia, italai dažniausiai apsiriboja tik viena gimtąja kalba (vėl kalbu apie pietų Italiją ir neturistinius regionus).
    Na, o šaltibarščiai -- šaltos daržovės ir šalti pieno produktai kartu (ir dar ta ypatinga spalva), tai tikrai, neteko matyti, kad nesukeltų kažkokio įtaraus žvilgsnio.
    Negaliu teigti, kad tai yra patikrinti patikimos imties duomenys, tiesiog yra tekę susidurti su būtent tokiu požiūriu.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, šaltibarščiai kraštutinai keistas dalykas. Daugeliui užsieniečių tur būt turėtų atrodyti, kaip visiška nesuvokiamybė.

      Reply
      1. eNyu

        Beje, latviai valgo šaltibarščius, bet vienintelė vieta, kur kartu patiekiamos bulvės -- Čili pica. Kitur šita „auksta zupa“ (i.e. šalta sriuba) patiekiama viena.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kažkaip nei karto nepasitaikė pas juos matyt šaltibarščių. Ale visai gali būti, kad ir valgo.

          Įdomesnis dalykas, kad jiem cepelinai svetimi, bet prieš kelioliką metų visgi ėmė jų kabokuose tie po truputį plisti, gaudami kažkokį labai klaikų pavidalą, kartais žymiai labiau primenantį ne cepelinus, o žemaičių blynus (aš čia neperdedu su palyginimais).

          Reply
          1. eNyu

            Gyvenu Rygoj, tad galiu tik patvirtinti klaikius cepelinus (geriau nerizikuot ir net neragaut). O šaltibarščių čia yra visą vasarą ir praktiškai visur, bet vadinasi tiesiog ‘šalta sriuba’. Ir jie iki nukritimo ginčytųsi, kad čia jų išradimas. Ir kad teisinga valgyti be bulvių.

            Turi jie, beje, ir keptą duoną su česnakais prie alaus, kurią mes taipogi esame linkę laikyti sava.

            Kalbant apie česnakus, kurių perdėtu vartojimu pietų europiečiai kaltina mus, latviai taipogi juos labai mėgsta ir sugeba gardinti praktiškai bet kokį patiekalą, įskaitant, pavyzdžiui, ir burokėlių salotas.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Kmynai pas latvius dar labai paplitę. Gal net labiau, nei pas lietuvius. Labai baltiškas prieskonis.

              Kartą teko skaityti tokį atsiliepimą apie lietuvius ir latvius, kad tie visur, į visą maistą būtinai deda kmynų, nesvarbu, ar tai gira, ar likeris, ar kepsniai, ar saldumynai, ar dešros, ar duona, ar dar kas nors -- viskas būtinai su kmynais.

              Reply
          2. Tata

            Dėl cepelinų, cepelinus yra baisiai pamėgę amerikiečių “ dalnaboiščikai“. Pasirodo jiem skirtose užeigose pakelės, cepelinai vienas paklausiausių patiekalų. Kodėl jūs paklausite? Paprasta, dėl to, kad riebus, koloringas ir sotus maistas. :)) Visi šlykštainiai tiek neužkiša ir po pusvalandžio vėl valgyt norisi:)

            Reply
            1. Tac

              Na jei, tamsta, Amerikoje rasite cepelinų kitur nei pas lietuvius Čikagoj, tai duosiu medalį.

              Reply
        2. Niex

          Kartą nusipirkau Latvijoje tų šaltibarščių plastikiniame indelyje. Wėėėėė. Skystimas be nieko, be burokėlių etc. ir baisiai neskanu 🙂

          Reply
        3. ----

          saltibarscius arba juos panasia srebia daug kas… ukrainieciai chlodnyk, rusai okroshka, zydai, botvynia, lenkai batvinka bet pastarieji be burokeliu

          Reply
      2. Simona

        Viena pažįstama lenkė iš Poznanės sakė, kad jos šeimoj gaminami šaltibarščiai, kuriuos taip ir vadina: lietuviška sriuba

        Reply
        1. gle

          Taip, man teko Lenkijoje valgyti puikius šaltibarščius (su bulvėmis) pakelės užeigoje, irgi pavadintus lietuviška sriuba, bet su paaiškinimu, tad išėjo suprasti iš meniu kad šaltibarščiai.

          Reply
        2. Laiqualasse

          Lenkijoje, Torūnėje, kavinėje mačiau parašyta, kad dienos sriuba „boršč litevski“. Tuo metu valgyti nenorėjau, tai neužsukau domėtis, bet įtariu, kad turbūt šaltibarščiai. Ne kartą esu girdėjęs, kad tai išskirtinai lietuviškas patiekalas.

          Reply
          1. Tac

            Įvairias šaltas sriubas turi daugelis šalių (tarp jų ir su kefyru, jogurtu ir kitais pieno produktais). Bet grynai tokius kaip mūsų šaltibarčius vadina „Lietuviška sriuba“ daug kur. Teko matyti Rusijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir net Slovakijoje bei Čekijoje.

            Reply
    2. fufelis

      jo pietu ispanijoj irgi su batais po troba, bet cia ok, nes sausa ir silta, nebuno to purvo.

      grietine, kefyras, grikiai, nezinomi vakaru europoj, grikiai gal siektiek sen ten, bet grietine tikrai tik rytu europos dalykas :D, deja cia netik lietuva, bet ir ukraina etc., saltibarsciai turbut pats lietuviskiauses patiekalas, neteko niekur kitur matyt, kai tuo tarpu balandeliai ir kugeliai, cepelinai nera tokie jau lietuviski.

      Reply
      1. siaip

        nu kad grietines nera vakaru Eueopoj, tai netiesa.Cremé Fraiche, sour cream,slagroom etc.

        Reply
    3. Smile

      esu ir aš atspėjusi, kai aiškino apie violetinę šaltą sriubą. Nors nieko blogo nesakė -- gal iš mandagumo, o gal ir patiko, man juk patinka

      Reply
  13. Vilius

    Dėl stintų nėra visai taip. Vyksta ir kitur visokie stintų valgymo festivaliai. Wikipedia kai kuriuos mini JAV, Italijoje, Suomijoje, Pietų Korėjoje. Žodž, yra kas nevalgo, o yra kam tai svarbi tradicija. (Nors gal ten tos tradicijos ne visos šalies, o konkretaus regiono/uosto mastu, nežinau).

    Ir dėl valgymo kartu su mirusiais, tai daugelyje tradicinių bendruomenių tokie ritualai buvo/yra, tad čia gal skirtumas nuo daugumos kitų dabartinių europiečių, o ne šiaip koks skirtingumas nuo viso pasaulio (nors, galvoju, romų ar rusų neretas paprotys nupilti degtinės ant kapo turbūt iš esmės tas pats dalykas).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, pas daugelį tautų yra įvairūs papročiai, susiję su buvusiais mirusių kultais. Rusų kiek kitas dalykas būdavo (ir iki šiol paplitęs) -- įdėti į karstą mirusiąjam tai, kas jam buvo svarbiausia gyvenime. Irgi, beje, atliepia senus baltų laidojimo papročius.

      Visgi pastebėkim, kad pas lietuvius mirusieji labai smarkiai persipynę su viskuo.

      Reply
  14. Daivule

    Jau kažkas rašė, bet vyriškas rankų apsičiupinėjimas ryte atėjus į darbą atrodo kraupiai nehigieniškas

    Reply
      1. Vytautas Girdzijauskas

        Man tai patiko vokiškoj kaimo knaipej -- vyrai atėję neduoda rankų, o beldžia į stalą. Manau labai patogu, kai visas stalas apsėstas kokių 20 kaimo vyrų politiką aptarinėja, nereikia ten kaipnors stengtis susiliesti rankomis su kiekvienu, o pabeldi į stalą, kurie blaivesni -- atsiliepia, ir gerai 🙂 Nu čia ne į temą -- apie vokiečius, bet prie rankų paspaudimų.

        Reply
  15. julius

    Yra vienas lietuvių bjaurus įprotis. Ne, ne džiaugtis, kad kaimyno namas dega. Bjaurus įprotis yra nuolat kartoti, kad lietuvių tautinis bruožas -- džiaugtis, kad kaimyno namas dega. Kažkaip dar neteko sutikti tokio piktavalio pavyduolio, tik kad melejoną kartų išgirdau, kad mums ypač būdingas džiaugsmas dėl kito nesėkmės. Ir tas labai erzina, kaip ir apskritai bet kurie kiti saviniekos atvejai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai yra susiję su ganėtinai stipriu nacionalizmu: lietuviai yra įpratę vieni kitiems padėti. Yra tekę girdėti tokių vertinimų, kad lietuviai -- kaip žydai: kur vienas atsiras, ten paskui vienas po kito krūvos kitų lietuvių ims rastis, nes visi vieni kitiems gelbsti.

      Bet tautinėje savivokoje tai išvirsta priešingais dalykais: kadangi visi tikisi vieni iš kitų paramos, tai į bet kokius nepagelbėjimus reaguoja išskirtinai skaudžiai. Iš to ir kyla tos istorijos apie tai, kad džiaugiasi, kai kaimyno troba dega -- tai tiesiog tokia nusivylimo reakcija, kai tikimasi daugiau, nei vertėtų.

      Reply
  16. sodomo beždžionė

    Apie slenkstį -- tai vieta, kur susieina du pasauliai -- vidus ir išorė, saugumas ir nežinomybė, etc. Sveikinimasis per slenkstį ne vienintelis apribojimas -- pvz negalima stovint ant slenksčio žiūrėti į laidotuvių procesiją, nes po juo pakastas neišnešiotas vaikas ima verkti (taip, tokius laidodavo po slenksčiu).

    Erzina tik kad po defaultu belekoks tarpdurys laikomas slenksčiu ir laikomasi tų pačių taisyklių, nesvarbu kad tas „slenklstis“ yra tarp koridoriaus ir kito koridoriaus kokioj nors poliklinikoj 5am aukšte 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tarpdurys seniai tapo slenksčiu ir viskas. Čia nieko nepakeisi jau -- susiliejo tos sąvokos. O dėl laidotuvių procesijų -- prisiminiau dar vieną -- negalima aplenkti tokių procesijų.

      Reply
  17. eNyu

    Pacituosiu ištrauką iš savo įrašo, kurį kadais rašiau. Čia išrašas iš The New York Times 1918 m. Sausio 13 d. straipsnio apie Lietuvos nepriklausomybę, kur aprašoma lietuvių tauta:

    “Lietuviai yra Indo-Arijai. Gražūs, šviesiaplaukiai, mėlynakiai, aukšti ir stiprūs. Jie jokiais saitais nesietini su teutonais ar slavais. Yra manoma, kad jie iš Azijos į Europą atkeliavo maždaug 2000 m. pr. Kr. Jie apsistojo prie Juodosios jūros, netoli Dunojaus žiočių. Ilgainiui vejami kitų tautų lietuviai nukeliavo iki Baltijos jūros krantų, kur galiausiai ir apsistojo. Čia lietuviai augo ir klestėjo. Jie buvo taikūs žmonės, nekariaujantys jei nepuolami, labiausiai susitelkę į žemdirbystę ir šiek tiek į medžioklę bei žvejybą. Kaip tautai polinkį į komerciją ar gamybą jiems labiausiai apribojo fizinė aplinka, tačiau labiau ištroškę nuotykių lietuviai keliavo į Romą veždami gintaro ir kitų jų šalies produktų krovinius.”

    Daugiau: http://enyu.blogas.lt/lietuvos-nepriklausomybes-siekis-pasaulio-akimis-i-dalis-262.html

    Reply
  18. Simona

    Aš tai dažniausiai pastebiu, kad dar labai daug užsieniečių nieko apie lietuvius negali pasakyti. Nebent, kad mūsų sostinė Ryga.

    Man vienas iš būdingiausių bruožų yra lietuviškas siūlymas. Mūsų mamos jį dar gerai įvaldę. Silpnesnių nervų užsienietis iš svečių išeis ne tik rūkytų dešrų ir kiaulių ausų prikimštu skrandžiu ir dar gerokai naminukės priragavęs. Nes „vaišinama“ gerokai pakeltu tonu, kai žmogus nebežino, ar už nevalgymą kas į liūlį duos, ar pro duris išspirs. Sako, čia iš tų laikų, kai kaimo žmonės iš paskutinių prabangiai stalą padengdavo, o atėję kaimynai valgyt nedrįsdavo, nes žinodavo, kad už durų alkani vaikai laukia.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Na, nieko negali pasakyti tie užsieniečiai, kurie su lietuviais nelabai tesusiduria. O su tuo vaišinimu -- tai jau jo. Bet aš nesu visai tikras, ar tikrai čia toks tautinis paprotys, ar ir kitur aplinkui išplitęs panašiai tas noras primaitint visus.

      O vat paaiškinimas su tuo, kaip stalus padengdavo, o svečiai nevalgydavo, o tik pasėdėdavo simboliškai -- jo, pokario metais buvo toks periodas.

      Reply
    2. ifig

      Mano mama taip mano vyra siurpina :DDD is pradziu klausia ar nori dar ko nors (nors ka tik cepelinu bunam pavalge…) o po to tai tiesiog nesa ir neklaususi 😀

      Reply
  19. Vytautas Girdzijauskas

    Dėl moterų gražumo -- tai čia visos vidurio europosbruožas, na ir kitų regionų kur maišosi skirtingos tautos, rasės ir t.t. Pas mumis didelė makalynė tarp baltų, slavų, skandinavų, germanų, prancūzų ar dar kokių užkariautojų. Kiekvienas savo genomo palikęs, o maišytas genas dažnai būna gražus. Aš kaškada pastebėjau, kad vos ne kiekvienai gražiai merginai galėčiau priskirti kokią visai kitą tautybę, o ne lietuvės. Tokių aukštų geltonplaukių kaip Jurgaitytė ne tiek ir daug.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šiaip tai jo, prisiminiau kažkaip, kadaise buvo tokie tyrimai daryti moterų idealumo, dar prieš keliasdešimt metų -- maišydavo fotorobotus atsitiktinių moterų.

      Tai vidutiniškiausi, visiškai permaišyti fotorobotai būdavo įvertinami geriausiai. Ir kuo labiau maišyti, tuo labiau aplenkdavo originalus, kurie lūzindavo per visus galus.

      Reply
    2. mer

      Imho, čia turbūt tik mitas ale kokie maišyti tai dėl to ir gražūs. Gal ir esam gražūs, bet tas maišymasis atrodo išpūstas.

      Reply
  20. Lijana Esmi

    Lietuves tikrai turi kazka tokio. Minioje beveik visada atskiriu lietuve, visai nesvarbu grazuole ji ar ne. Uzsienieciai mato tik bendra skirtuma -- a la rytu europiete ir ne daugiau. Kiek zinau, arabai irgi atskiria minioje savus- cia sirijietis, cia libanietis, nors mums visi jie atrodo tiesiog arabai.

    Reply
    1. fufelis

      jo ispanam visi rytu europieciai vienodi „petroshkos“, pries apsigyvenant ispanijoj jie man vienodi buvo su kitais pietu europieciais, italais, graikais etc, bet po keliu metu skiriu kur ispanas kur italas.

      Reply
  21. Lijana Esmi

    1928 m. Paryziuje amerikieciu kompozitorius ir dainu tekstu autorius Cole Porter sukure viena is populiariausiu savo dainu “ Let’s do it“ , kur tarp mylinciu vienas kita zmoniu yra pamineti ir lietuviai. Neisskyre Jis musu is bendro tautu katilo. 🙂

    Reply
    1. kovar

      “ …In Spain, the best upper sets do it
      Lithuanians and Letts do it
      Let’s do it, let’s fall in love… “

      Tai, kad išskyrė. Dar ir latviai paminėti.

      Reply
  22. :]

    „Kažkaip kitos tautos su savo numirėliais nepietauja, o lietuviams tai visai natūralu – tiesiog neatskiriama jų dalis.“

    Ar ne Indonezijoje šeimos kapai paversti kone kolektyviniais sodais, kur jie ten susirenka, valgo, net TV žiūri.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai čia Indonezijoje. O mes visgi gyvename Europoje 🙂 Kita vertus, sako, senais laikais tai ir pasodindavo lavoną prie stalo per šermenis, o jau tik paskui laidodavo.

      Reply
  23. Arturas

    Aš dar bevelyčiau kiaulieną į papunkčius paskirstyti.
    Užsisakėm kiaulės kojų ir ausų , alaus ir t.t., norvegai manė jog šaipomės ir netikėjo iki pat momento kai mes tikri lietuvių karžygiai kibom į tas kojas ir ausis. Norvegai vos nuo suolo nenukrito, tai pas juos maitinama šunims o ne žmonėms…
    dar klausimas kaip su vėdarais būtų…
    arba skerdžiant kiaulę pasiūlyt užsieniečiui jukos paragauti…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kodėl daugelis lietuvių vėdarus laiko nenormaliu maistu -- aš to negaliu suprasti ir matyt niekada nesuprasiu. Dešros yra lygiai taip pat kemšamos į žarnas. Aišku, natūralios, tradicinės dešros. Ir taip visame pasaulyje. Vėdarai tėra paprasta bulvinė dešra.

      O šiaip dėl ausų visokių -- aš vat irgi nesuprantu, kaip jas valgo žmonės, nes kažkokios kremzlės gi. Ghrmz. Bet jo, čia matyt visgi gan lietuviškas dalykas gali būti.

      O kas yra juka?

      Reply
      1. skirmantas tumelis

        Juka yra iš šviežių kraujo krešulių verdama sriuba. Močiutė būdavo išsemdavo tokių samčiu iš už šonkaulių (tokie didžiuliai lyg drebučiai gaunasi), kur pribėgę kraujo pro skylę širdyje. Į sriubą dėdavo džiovintų obuolių, kažkokių kruopų (berods miežinių) ir gal dar ko… Labai specifinio skonio sriuba -- labai karšta, t.y. ilgai šilumą laikanti kažkaip…

        Reply
          1. skirmantas tumelis

            Galiu sutarti su uošviene, kad suorganizuotų paršą (pusė mums tada kainavo ar ne kokius 300 lt? papigiaja). Galėtumėm pusiau pasidalinti. Tik važiuoti reiktų daaaaaja… Iki Mosėdžio. O ten mokėtų išvirti kas nors jukos. Tik ji būtų žemaitiška, o aprašinėjau dzūkišką.

            Be to galbūt dar kur nors turguje kraujo krešulių galima ir nusipirkti, nors ne… Jie labai greitai genda.

            Reply
      2. ert

        Turbūt sakydamas bulvinė dešra apie vėdarus turėjote galvoje bulvinius vėdarus. Yra ir kraujiniai vėdarai: kraujyje išvilgdytos kruopos sukištos į skūras. Skonis ir gamyba kardinaliai skiriasi.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taip, bulvinius vėdarus turėjau omeny. Beje, kraujiniai vėdarai Vakarų šalyse lyg ir pasitaiko, nepriklausomai nuo mūsų. O šiaip dar būdavo kruopiniai vėdarai, bet labai jau menkai paplitę, Dzūkijoje gal nebent dar galima kur aptikt.

          Reply
    2. ifig

      :DDD
      Praejusia vasara buvom Lietuvoje ir su keliais draugais ejom apsipirkti i maxima. Lietuvis lietuviskai -- alaus, kiauliu ausu… Mano vyras sako -- „cia suniui?“…

      Reply
  24. beveidis

    Dar vienas toks momentas su lietuviais susijęs, bent jau kiek esu girdėjęs iš kitų žmonių -- tai, kad esame palyginus aukšti. Pavyzdžiui, kaip viena išsireiškė, Maskvoje iškart būdavo matyti, kai traukinys iš Lietuvos atvažiavo -- „o, velikani pashli“

    Reply
    1. Kovaldas

      jo jo, ir amerikoje vis klausdavo musu lietuviu studentu ar mes cia kokie sportinkai, kas cia per komanda, ka sportuojat, o budavao seip atsitiktine chebra. Ir jei supermarkete pamatydavai kysancia galava, aisku jei ne juoda, tikrai budavo lietuvis.

      Reply
    2. jurgis

      Gal tas ūgis susijęs su kiaulės valgymu? Iš vienos Italijoje dirbančios ginekologės girdėjau, kad lietuvaitės (o tokių nutekėjusių ten yra daug) italams gimdo didelius kūdikius…

      Reply
  25. Gytis

    Uzbekijoje prieš įeinant į namus tiesiog privaloma batus nusiauti. Niekas to nepasakys, nes tai taip savaime suprantama, kad nesuvokiama, kad kažkas galėtų nenusiauti batų.
    Dėl kiaulių ausų galiu patvirtinti: skandinavams tai nereali atrakcija. Britai pamatę patiektą rūkytą ungurį vos neapsivėmė. Ten pas juos kažkaip ungurys nešvaria žuvimi laikomas ar pan.
    Lietuviai labai vaišingi ir gerai svečiais pasirūpina. Tokia bendra mano visų tų užsieniečių kolegų nuomonė. Visi labai mėgdavo pas mus atvažiuoti. Labiausiai niekas nemegdavo į Stockholmą važiuoti. Ten taip gerbia tavo privatumą, kad leistų tau numirti iš bado, tik kad netrukdytų tavęs be reikalo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Atsiprašau, kad užsilaikė patvirtinimas tamstos komentaro. Nes labai plūstelėjo, o aš žioplas, pražiūrėjau kažkaip.

      Taip, nusiavimas yra gana būdingas daugeliui Rytų tautų. Čia primena ir pvz., visokias indų šventyklas, kur su batais -- nununu. Gali būti ir toks variantas, kad tas nusiavimas užsiliko kažkaip pas mus kaip koks paprotinis artefaktas iš senų indoarijų migracijų, vykusių prieš kelis tūkstančius metų.

      Unguriai man kažkaip kirbėjo, tik nesuvedžiau galų. Jie gi daugelyje senų Europos virtuvių yra laikomi daugmaž gyvatėmis. Viduramžiais daugelyje Europos šalių būdavo ir toks patiekalas, kaip miško ungurys -- tiesiog gluodenas. Matyt čia anglams kažkas tokio asocijuojasi.

      Reply
  26. Brauninkas

    Daug kam iš užsieniečių būna labai keistas lietuviškas įprotis -- picos valgymas su dideliu kiekiu papildomo padažo ar netgi paprasčiausio ketchupo. Turint omeny, kad picos pas mus paplito panašiu laiku, kaip ir visoj rytu europoj , tai tikrai keista.

    Kita subtili keistenybė, kurią ir pats kartais pastebiu -- lietuvės merginos vengia rūkyti tuo metu, kai kur nors eina. Lietuvės rūkydamos stengiasi kur nors prisėst ant suoliuko, arba šiaip sustot kokioj užuovėjoj, parukyt ir tik po to eiti toliau. Tikriausiai bijo drabužius pelenais apkrėst. Vokietės ar ispanės tuo tarpu taupo laiką ir sutraukia cigaretę pakeliui.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, aš irgi pastebėjau, kad moterys, eidamos, nelinkusios rūkyti. Bet nepagalvojau, kad tai gali būti lietuvėms specifinis elgesys.

      Reply
  27. Taškas

    Dėl humoro. Ir ne tik -- ar tik man taip atrodo, ar iš tikro taip yra -- bent jau per TV -- esame rekordininkai dėl žodžio „šūdas“ viešo vartojimo.
    Ne tik per Cololo „Prajuokink mane“, bet ir kitur, deja.
    Šmaikštusis Jogaila Morkūnas, kalbėdamas su „šmaikštuoliu“ Užkalniu bent dešimt kart tą mėgiamą žodį panaudojo. Aplamai, gal nerastume jau, kas šio žodžio nėra viešai pasakęs…

    Reply
  28. Marius

    Grafomanija. Atsiet giliamntiškos įžvalgos, o išties lengvo turinio tipiška rašliava ir aimanavimas, iš serijos: kokie lietuviai nevykėliai. Juokinga kai Rabinovič samprotauja, matyt gi žino… 🙂
    Kas čia blogo, kad nusiauna batus? Sumokėsiu jei įrodysite, kad čia senovinio tikėjimo liekanos, sumokėsiu jei įrodysite kad sveikinimas per selnkstį yra susijęs su mirusiųjų vėlėmis.

    Nusišnėkėjimų yra ir daugiau, citata:
    „Sovietiniais laikais lietuviai garsėjo, kaip žmonės, visus SSRS turgus aprūpinantys gruziniškais arbūzais bei citrinomis ir ten pat prekiaujančiais“ -- nesąmonės. Tuom garsėjo ir tebegarsėja (Rusijoje) azerbaidžaniečiai.
    Stintų senoviniu būdu verslinėje žvejyboje senai niekas nebagaudo. Ir gal neberašykit apie LDK, joje niekas iš gyvų negyveno ir nėra matęs kaip buvo ištiesų.

    Suma sumarum: visas straipsnis -- filosofavimas stereotipais ir nuogirdomis.

    Reply
      1. Marius

        Hohoho… Veidmainiaujate. Mano įrašo galėjote nepatvirtinti, tačiau tą padarėte.

        Reply
  29. skirmantas tumelis

    Čia galbūt iš slavų paveldėtas bruožas: mes visur visada ieškome pažįstamų. Va kad ir šiandien vienas virėjas pamatęs ant manęs teo antkaklį paklausė ar nepažįstu ten kažkokio balažin ko, nes jis mat yra jo draugelis… 🙂

    Reply
  30. pbg

    man visad norėdavosi išgirsti lietuvių kalbą iš šalies, na kaip ji skamba kai nesupranti ką sako. gal kas turit minčių kaip tai būtų galima padaryti? 🙂

    Reply
    1. eglė

      šitas klausimas man irgi nuolat kildavo ir vis dar tebekyla, tad stengiuosi stebėti ir rankiot informaciją ta tema. dalinuosi keliais pastebėjimais, jie gan skirtingi:
      1. kartą Vokietijoj prie mūsų priėjo būrelis vokiečių paklausti, iš kur mes esam, nes jiems labai įdomiai skambėjo ir vos ne lažinosi, iš kur mes. Kažkaip jiems mūsų kalba skambėjo panašiausiai į suomių, ir šiaip šiaurietiškai.
      2. viena prancūzė lietuvių kalbą buvo apibūdinusi kaip ‘gražią ir melodingą’. sunku pasakyt, kiek čia nuoširdumo, ir kiek mandagumo, nes pati klausiau nuomonės.
      3. iš draugės pasakojimo, kai ji gyveno Anglijoj: anglai visiškai neskyrė, kada ji šnekėjo lietuviškai, o kada -- rusiškai, jiems tai atrodė ta pati kalba.

      dar neretai pati pagalvoju, kad domėjimasis, kaip mūsų kalba skamba kitiems, kaip ir apskritai galvojimas, ką apie mus kaip tautą (ar individus) mano kiti, irgi yra baisiai lietuviškas bruožas. tik vėlgi, nežinia, kiek jis iš tiesų būdingas būtent mums, o kiek -- apskritai mažų šalių gyventojams kaip tam tikra dėmesio ir pripažinimo kompensacija. čia reiktų daugiau mažų šalių žmonių elgesį panagrinėti. bet tikrai, nei iš vieno vokiečio, brito ar prancūzo neteko girdėt klausimo, „o kaip tau mano šalis/gyventojai?“ (apart, žinoma, mandagaus ir natūralaus „kaip čia tau patinka?“), o mes net kiekvieno atvažiavusio dainininko ar aktoriaus skubam įspūdžių klausinėti.

      Reply
      1. kūkalis (tadas)

        Dėl užsienio kalbų skyrimo -- galimi keli dalykai. 1: Tų klausiųsiųjų anglų susidūrimų kiekis su kitomis kalbomis (tai lavina ausį). 2. Pagrindinis -- ar ta draugė kalba idealiai rusiškai be jokio akcento? Kalboje labai svarbi intonacija. Juk mes iškart atskiriame (kai kalbama su akcentu) kur lietuviškai kalba tikras lenkas, kur lietuviškai kalba tuteišis, kur lietuviškai kalba latvis, kur tikras rusas -- visais tais atvejais intonacija skirtinga. Tai gal ir tuo atveju anglai būtų atskyre lietuvių ir rusų kalbas, kai čia pat pasiklausytų tikrų rusų pokalbio rusiškai ir tikrų lietuvių pokalbio lietuviškai. Lygiai taip su anglų kalba -- tuoj pat matosi kur angliškai kalba rusas (neskiria trumpųjų ir ilgųjų balsių).

        Reply
    2. Rokiškis Post author

      Senesniais laikais, kai britai buvo nesusidūrę dar su Rytų Europos gyventojais, tai lietuvius neretai painiodavo su italais -- raiškios „r“, panašiai tariamos balsės, etc..

      Vėliau, kai atsiranda šioks toks atpažinimas, tai visi tie lietuviai, latviai ir estai pasidaro vienodais rusais, bet tai jau susiję ne su pačiu kalbos skambesiu, o su imigrantų grupės identifikavimu.

      Formaliai šitą galima būtų pažiūrėti per fonetinius panašumus tarp kalbų, bet nelabai žinau, kur kokią nors palyginamąją lentelę rast būtų galima.

      Reply
    3. Vytautas Girdzijauskas

      Man teko padiskutuot su viena ruse, gyvenančia Vokietijoj su lietuviais, ir jau praktiškai mokančia lietuvių kalbą. Sakė, kad norint taisyklingai ištarti lietuviškus žodžius, reikia įsivaizduoti kad kalbi su mažu vaiku -- labai švelniai. Be to girdėjau daug atsiliepimų, kad lietuvių kalba skamba labiau rusiškai, nei latvių, o jų kalba skamba labiau kaip skandinavų, daugiausi dėl to, kad lietuvių ir rusų kalbos turi kažkokį panašų melodingumą.

      Reply
  31. eglė

    Čia ganėtinai įdomu buvo paskaityt diskusiją, užsimezgusią dėl vengrės studentės neigiamų atsiliepimų apie Lietuvą, pabuvus čia 4 mėnesius: http://amplicate.com/hate/lithuania/4196595-i-have-some-good-reasons-to-hate/

    iš čia lyg ir pasitvirtina, kad mes kitų akimis esam:
    1) nacionalistai
    2) nuolat susiraukę ir viskuo nepatenkinti ir dėl to kaltinantys ne save, o aplinkybes (kaip galiu šypsotis, jei viskas aplink taip blogai)
    3) patys be reikalo nerodydami emocijų, entuziazmo ir draugiškumo kitiems, kreivai žiūrim į tuos, kurie taip elgiasi. (Yra net toks anekdotas: jei nori sunervint lietuvį, nusišypsok jam. Gėda prisipažint, bet kartą troleibuse kažkoks ispanas ar turkas atsisuko į mane ir nusišypsojo. Tai aš, aišku, nusisukau ir visą kelią iki namų susinervinus galvojau, kad gal kažkuo išsitepiau, kad jam taip juokinga. Mintis apie tai, kad žmogus rodo savo draugiškumą ar nori užmegzt pokalbį, tuo metu net nekilo) -- nors čia gal apskritai šiaurietiškas bruožas, kas iš pažįstamų nuvyksta į kokią Suomiją pagyvent, tai skundžiasi, kad anie dar labiau užsidarę ir kitų neprisileidžiantys.
    4) kalbų visgi nemokam, ypač tie, kam per 40.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia liuksusinę nuorodą davėte, labai įdomus ten straipsnis.

      Galima išskirti jame du specifinius dalykus, kuriuos visgi reikia nufiltruoti atskirai:

      Pirmas -- tai policininkai ir atitinkamas taksistas. Čia yra vambzdec. Esant gerai orientacijai į klientą, policija pagal tokį straipsnį turėtų pradėti kokį nors vidinį vadybinį tyrimą, bent jau kad išsiaiškintų, kas čia išties vyko ir ką čia galima pataisyti (BTW, taksistams berods irgi reiklavimas yra mokėti anglų?). Nes tai kažkoks tragiškas ir gėdingas feilas.

      Antras -- tai atvirai konslagerinė studentų bendrabučių tvarka. Ji rodo, beje, ir mūsų aukštojo mokslo organizatorių požiūrį į studentus.

      Tie bendrabučiai yra toks užribis, kad aš tiesiog išvis nesuvokiu -- man toksai vaizdas, kad tie atmatos, kurie bendrabučius valdo, vis dar gyvena Stalino laikais ir įsivaizduoja, kad studentai -- tai kažkokie kaliniai. Aš čia tiesiog neturiu ką čia pasakyti.

      Čia bet kas, pamatęs, kokiuose bendrabučiuose gyvena mūsų studentai, turi teisę pavadinti Lietuvą šūdų šalimi. Ir niekas to negalės paneigti, nes šalis, kuri taip elgiasi su studentais -- verta blogų žodžių.

      O vat šitus du dalykus nufiltravus, tai gaunasi labai ryškus vaizdas -- uždari, nacionalistiški, nerodantys emocijų lietuviai.

      O kokias nors užsienio kalbas moka visi, tik skirtingas. Vyresni -- rusų, nemaža jų dalis -- dar ir lenkų. Jaunesni -- anglų, nemaža jų dalis -- dar ir rusų. Anglų kalbos nemokėjimas nėra užsienio kalbos nemokėjimas -- tai tik anglų kalbos nemokėjimas.

      Reply
      1. eglė

        Aha, pergalvojau, visgi teisingas tamstos pataisymas dėl užsienio kalbų. Čia mano kaltė, kad nesąmoningai sureikšminau anglų.

        Apie bendrabučius galėčiau daug pasakyt, bet gal šioj temoj ir ne vieta. Šiaip daug problemų siejasi su bendru tvarkos užtikrinimu (plius bendrabutis teisiškai traktuojamas kaip mokslo įstaiga) -- taip, tikrai negerai ir trukdo kaimynams susikaupti, jei kažkas šalia visą naktį riaumodamas švenčia ir tai gal reiktų apriboti, bet tyliai atsidariusi butelį alaus ar įsipylusi į taurę vyno jau jaučiuosi baisi pažeidėja -- o vdrūg piktas apsauginis pasibels. O kai išsukiojamos bendro virtuvės balkono rankenos, kad studentai į jį neitų rūkyt (todėl jau metus lipu į bendrą balkoną per langą -- ir nebūtinai rūkyt, aš šiaip kavą gert balkone mėgstu), tai kvepia kažkokia nepagarba žmogui, ypač turint omeny, kad visi čia pilnamečiai. Apie bendrabučius, kur yra komendanto valandos, iki kada turi grįžti, išvis patyliu -- tiek dėl to, kad nėra ką pridurti, tiek dėl to, kad juose teko tik svečiuotis/girdėti gyvenusių pasakojimus. Aha, sakiau, ‘ne vieta’, ale vis tiek nesugebėjau patylėt. Jei ką, komentarus galima trinti gi.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Man kadaise pakako pamatyti tas kontroles prie praėjimų ir pan., įrengtas kaip kokiam kalėjime, su grotom kažkokiom. Ir man to užteko.

          O šiaip -- jei kažkas sau leidžia tikrinti tamstos gyvenamą vietą ir nurodinėti, ką tamstai daryti, nesant pagrindo (t.y., kitų asmenų teisių pažeidimo) -- tai jau yra tamstos teisių tiesioginis pažeidimas. Joks apsauginis negali tikrinti, ar tamsta geriate, ar negeriate savo kambaryje, net jei tai nurodyta kokiose nors taisyklėse, nes bendrabutis nėra vieša vieta, o jūsų kambarys -- tai jūsų kambarys.

          Bendrabučiai laisvai galėtų pasirašinėti su studentais nuomos sutartis, kur būtų įvardinti tokie reikalavimai, kaip nekelti triukšmo naktimis, netrukdyti kitiems ir pan., o už jų nevykdymą -- išmetimas iškart. Ir viskas labai natūraliai išsispręstų. Studentai visgi yra suaugę žmonės, tad tokius dalykus laisvai gali suprasti, būti atsakingais, o problemos čia jokios nėra.

          Bet tai, kaip tie bendrabučiai organizuojami, kai galima viską normaliai daryt -- tai ne tai, kad nepagarba. Tai yra elementarus atvirai stalininis mąstymas, kuriam išvis jokia pagarbos sąvoka neegzistuoja. Ir man išties yra gėda dėl to, kad per dvidešimt Nepriklausomybės metų mes turime mokslo sistemą, kurios organizatoriams konslageriniai veiklos principai atrodo ne tik kad normalūs, bet ir būtini. Tokią išsigimėlišką sistemą, kurios organizatoriams išvis net mintis nekyla, kad kažkas neteisingai daroma.

          O komentarus trinti aš neturiu įpročio.

          Reply
          1. eglė

            Nuomos sutartys su įvardintais reikalavimais yra pasirašinėjamos. Ir studentai yra išmėtomi už jų nesilaikymą. Tiesa, kad išmestų, tas pažeidimas turi būti rimtesnis nei alaus butelio atsidarymas (pvz., sukeltos rimtos muštynės, arba turi visiškai kominis ir su krūva draugų susitikti tarpdury bendrabučio administratorių ir jį iškeikti). Arba tas mažas ‘pažeidimas’ turi būti pakartotinis, pvz., tau nepasiseka ir tas pats apsauginis savaitės bėgy tave kelis kartus užtinka su alaus skarbonke ar cigarete koridoriuj, jūs susiginčijat, jis susinervina ir tave apskundžia, nes gali. Ir į kambarį beldžiamasi tik jei iš jo girdėti triukšmas, vadinasi, techniškai -- pažeidimas (kurį yra sunku apskaičiuoti, kai durys plonos -- filmo žiūrėjimas arba dviejų žmonių juokas kartais gali būti pakankamas triukšmas). Nėra viskas taip tragiška, kitaip niekaip nebūčiau tiek metų ten išgyvenusi. Bet ne visada protinga kontrolė visgi išlenda. O dėl privačios/viešos vietos tai bendrabutis taisyklėse dėl man nesuprantamų priežasčių traktuojamas kaip mokslo įstaiga, taigi, taip išeina, vieša vieta.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Pats bendrabutis -- vieša vieta, bet kambariai -- visgi gyvenomoji vieta, tad nelabai suprantu, kaip jie gali būti vieši.

              O jei tokios sutartys sudaromos ir nesuprantantys jų yra išmetami, tai dėl ko yra palaikoma konslagerinė tvarka -- nesuprantu. Man tai yra visiškai užribis kažkoks.

              Reply
          2. Vaidotas

            „[..] nes bendrabutis nėra vieša vieta, o jūsų kambarys — tai jūsų kambarys.“
            Aš ir taip maniau, bet dėja taip nėra. Kambarys yra nuomojamas ir į jį gali bet kada užeiti savininkai. Kelis kart baisiai supykdęs buvau, kai savo darbus darydavo išanksto neinformavę. Ateini ir žiūri: dūrys atidarytos, o ten jie ,pvz., langus keičia, purškia nuo kenkėjų ten kur pakliūna…

            O kažkiek į temą. Lietuviai išradingi meistrai: iš trijų sudaužytų automobilių gali sulipdyti vieną; veža vokiečių išmetamas audio-video ar kitokią aparatūrą, remontuoja ir parduoda. Reziumė -- Lietuvis iš Š gali išspausti vašką.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Nuomojamas -- tai nereiškia, kad savininkai gali bet kada užeiti (nes nuomininkas turi teisę į privatumą) ir juo labiau tai nereiškia, kad tai vieša vieta. Nepainiokime konslagerinių tvarkų su norma.

              O su remontuojamais baldais, aparatūra, mašinomis ir pan. -- sakyčiau, ta pati prekybinė gyslelė pasako, kad juk galima parduoti tuos išmetamus daiktus, tai jei gauni juos beveik už dyką -- tai ir reikia tai daryti.

              Reply
    2. Alvidon

      Nesakyk už visus. Man virš 50, ale kaip tais jau penkta kalba tenka skaityt (nu ką padarysi, jei mokiausi vokiečių o daba anglų reik skaityt kad kompiuterastu būt, tai čia neskaitant defaultinės Ru ir man kaip tais šiaip savaime sulindusios lenkų). Sovietinė karta (bent jau su aukštuoju) nori nenori ale kžkiek komunikuot minimum trim kalbom mokėjo. Visokiem vokiečiam beigis kitokiems prancuzams tai jau visiškas ekstrymas. Jaunimas irgi daba retas be trikalbystės. Mažų tautų lemtis IMHO.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Manau, kad ne tik mažų tautų lemtis. Ganėtinai mišri aplinka sostinėje, labai stiprūs ryšiai su kaimynais, mišrūs pasieniai, plius vėlgi ta pati prekeiviška gyslelė: klientą reikia suprasti ir su juo susikalbėti.

        Reply
        1. Vytautas Girdzijauskas

          Vakar, lankantis Latvijoj išbariau kolegę, kad ji bando su ledų pardavėja susišnekėti lietuviškai. Kai pagalvoju, kokiam anglui, vokiečiui, rusui ar lenkui būtų natūralu tikėtis, kad artimame užsienyje supras jų kalbą. Tai ir nežinau čia savigarbos trūkumas ar kultūros sureikšminimas…

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Man rodos, daugelis pusiau pasąmoningai tikisi, kad latvių kalba tokia panaši, jog anie supras lietuvių 🙂

            Reply
            1. Exciter

              Aš tai važiuodamas į Latviją žvejoti specialiai pasimokiau kaip nusipirkti leidimą latviškai. Prieinu prie kiosko, sakau labdien meshkereshna karta kažkaip. O tas nieko nesako, pasirodo vietinis rusas ir net nemoka latviškai 🙂

              Reply
              1. Rokiškis Post author

                Aš tamstai iš patirties pasakysiu, kad kai su tokiais latviškai nemokančiais Latvijos rusais pradedi šnekėti lietuviškai, tai staiga paaiškėja, kad latvių kalbą jie momentaliai išmoksta stebuklingu būdu per keletą sekundžių.

                Reply
  32. Laiqualasse

    Dar Lietuvoje geri keliai ir švarios gatvės. Vėlgi lyginu beveik tik su Anglija (na gerai, dar Latvija ir Lenkija, kitose šalyse, kur esu buvęs, gatvių būklės nelabai atsimenu).

    Reply
    1. Vaizdas-ir-Garsas

      Kiek man teko bendrauti su užsieniečiais -- pasibaisėję keliais, o aplankę Kauną (vos ne centre rado žvyrkelį ir galiausiai užsuko į Šančius) visai apšalo.
      Amerikiečiai buvo baisiausiai nustebinti, jog vietiniai vaikšto „lediniais“ veidais, o viešąjame transporte iš viso įsijungia „zombie mode“.
      Kitas pastebėjimas -- maniau, kad kelis kartus atsisakyti, ko tau siūlo yra grynai lietuviška, bet sutikti kiti europiečiai mano, kad mandagu porą kartų atsisakyti kažko siūlomo. Kas labai prajuokina amerikėnus.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Na, gatvės tai čia jau kaip pasakius. Gal tame yra kažkokių kultūrinių dalykų… Nežinau.

      Šiaip, per paskutinius kokius 10 metų gatvių lygis gerokai smuko -- leido kelininkams dirbti be garantijų, tai tie taiso viską taip, kad jau po metų užtaisytos duobės pasidaro didesnėmis, nei buvo prieš taisymą.

      Reply
    3. studentas

      Na, cia manau kolega prasovete. Teko mokytis Latvijoje, ir isskirtinis, bene geriausias Rygos bruozas -- privalomos siuksliadezes ant kiekvieno namo. Puikiai palaiko tvarka ir sakyciau gatves yra svarios. Taip pat labai svaru (nors ir ne salis) Vasingtone, daugumoje nedideliu Vokietijos miestuku. Vokietijoje zmonems privaloma apsirinkt aplink savo namus -- puikiai palaiko tvarka.

      Del keliu gerumo -- Vokietija, ta pati Anglija, Amerika. Tiesa, prie kitokiu masinu srautu.

      Reply
      1. Laiqualasse

        Truputį neaiškiai pasakiau, sumaliau du teiginius. Pirmas -- Lietuvoje švarios gatvės (nepalyginsi su Anglija, pavyzdžiui, kur pernykščiai lapai iki kito rudens mėtosi). Taip pat Lietuvoje geri tarpmiestiniai keliai (palyginus, pvz, su Latvija ar Lenkija). Nei vienas, nei kitas dalykas neabejoju, kad nėra išskirtinis pasauliniu mastu, bet iš asmeninės patirties tą pastebėjau.

        Reply
  33. Mantas

    Galbūt ne tiek stereotipas apie lietuvius, kiek asmeninis vieno svečio iš Liuksemburgo pamąstymas ne visai, bet šiek tiek į temą apie lietuvių moteris -- lietuvių moterys kaip jokios kitos tautos atstovės itin puikiai sugeba padaryti vieną dalyką (kai šiuo pamąstymu pradėjau dalintis su žmona, tai ji pabaigė -- „nuvaryti vyrą į kapus“) ir tai yra pasirūpinti savo anapilin nukeliavusių vyrų kapais…

    Reply
      1. bst

        Cia gal ne visai lietuviu ypatumas, bet man anglai (keli net) 1 dalyka paminejo: pas juos toks dalykas kaip bendri tualetai istaigose -- neimanomas.
        Rusams stringa, kad cia praleidzia masinos perejose pesciuosius.
        Zalias zenkliukas leidziantis sukti i desine net ir per raudona -- neimanomas dalykas universalistu bendruomenese.
        Totalus nekantrumas prie kasu -- ispanijoj ar kroatijoj ne 1 ir ne 2 kart maciau kai kasininke snekasi uz pazystamu po 5 min ir ilgiau. Ir nieko.Zmones arba palaukia arba nueina prie kitu.
        Nesveika vairavimo kultura (ypac lenkimai beprotiski).
        Tiek geriant alaus maciau tik lektuvuose i lietuva (cia gal i visa rytu europa galioja).Ir dar daug kur plojama kur lietuviai -- nusileidus.
        Tokio skaiciaus mentu keliuose ir magistralese nemaciau kitur irgi.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Man rodos, kokioje nors Švedijoje gali būti neįmanomi atskiri vyrų ir moterų tualetai 🙂 Man taip atrodo, kad Lietuva čia kažkur tarpe tarp kraštutinumų, visai neišsiskirianti.

          Perėjose pas mus dar prieš kelioliką metų niekas nepraleisdavo: kartais vietose, kur didelis srautas, pereiti gatvę būdavo įmanoma tik lendant naglai ir rizikuojant, kad užvažiuos.

          Pasitaisė reikalai tik po to, kai bene metus laiko policija rengė reguliarias ir masines nepraleidinėtojų gaudynes. Sako, buvo dienų, kai Vilniuje netoli tūkstančio vairuotojų už tai įkliūdavo. Taip ir pasitvarkė reikalas.

          Tiesa, manau, kad vertėtų mūsų policijai vieną-kitą kartą atkartoti tokias akcijas, nes pastebiu, kad debilavotų bambukų, kurie nestoja prie perėjų, vėl nemažai ėmė darytis.

          Dėl bendrai vairavimo kultūros -- nuo lenkų, sakyčiau, visgi smarkiai atsiliekam, o palyginus su Rusijos pamišėliais -- tai čia išvis esam romūs. Gal čia mums atrodo, kad gatvėse vien bepročiai.

          Dėl plojimų lėktuvuose -- tai paplitę ir kitur, jei tik nusileidimas nėra lengvomis sąlygomis. Beje, kiek suprantu, Vilniaus aerouostas nėra paprastas nusileisti, o blogu oru išvis sudėtingas, tai čia gal dėl to.

          O dėl policijos keliuose -- kiek atsimenu, Latvijoje ir Estijoje panašiai kažkaip :-/

          Bet vat dėl alaus -- jo, čia galim ir dar šį tą pastebėti: lietuviai yra gan išskirtiniai, nes dauguma net ir žino daugmaž, kaip alų namie išsivirt -- ar patys darę, ar jų tėvai ar seneliai darę, ar draugai, etc..

          Reply
          1. Karolis

            Prisiminiaus sia sena tema komentare, ir nutariau pastebeti: kad ir kiek kas beplotu, pilotai, nei girdi, nei jiems rupi. Toks tat pastebejimas.
            K.

            Reply
  34. Giedrė

    Dar Gintaras Beresnevičius rašė, kad lietuviai -- prekeivių, ypač automobilių, tauta. Kiek pamenu, tai jis grindė tuo, kad mes -- kartinga tauta, tad net ir taikos metu ieškome pavojų, o kur per taiką didesni pavojai, nei parvarant ir pardavinėjant automobilius? 😀
    Kad stintos kitur -- kone nevalgomos, net nežinojau. Bet pati esu kilusi iš pajūrio ir galiu patvirtinti -- ten stintos -- kone kultas. Pavasarėjant visur kvepia stintomis, o didžiausias pajūrio gyventojų azartas -- lakstyti turgun ir sekti, ar stintos kaina pakankamai nukrito. 😀
    Šiaip labai smagiai susiskaitė straipsnis, pakėlė nuotaiką. Ypač patiko apie shakotį. 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Su tais vertimais idiotiškais tai tiesiog užveikia visokie. Vat būtų sritis, kur VLKK su VKI galėtų prasinešti -- aš už tai jų ne tik nepeikčiau, bet ir pagyrų duočiau. Bet jiems tai pernelyg sudėtinga matyt.

      Reply
  35. Abejoklis

    Lietuviai susidauzdami tauremis ziuri i akis. Uzsienieciai ziuri i stala arba lubas, zodziu kas kur. Akiu kontaktas lietuviams svarbus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, čia rimtas ir labai geras pastebėjimas. Žiūrėt reikia į akis, nes kitaip neskamba.

      Kadaise teko girdėti aiškinimą, kad tai iš bajorų ir didžiųjų kunigaikščių atėję -- žiūrėdami į akis ir gerai dauždamiesi, jie užtikrindavo, kad gėrimai taurėse perilaistys ir jei kas bandys užnuodyti, tai pats nusinuodys. Gal ir mitas, bet paprotys yra ir viskas.

      Reply
      1. bst

        Cia ne tiek lietuviu, kiek generic ir kitoms tautoms.Taip pat kaip ir kareiviai atiduodami vienas kitam prie smilkinio pakelia ranka (gestas is riteriu laiku, kai pries dueli pasikeldavo nuo salmo akiu apsaugas) ir t.t.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Dėl žiūrėjimo į akis pas kitas tautas kažkaip nepastebėjau, kad žiūrėjimas į akis būtų privaloma ritualo dalis. Paminėkite vieną-kitą bent -- tada bent galėtume orientuotis tame paplitime papročio.

          Reply
          1. bubata

            apskritai skirtingose situacijose ziurejimas i akis yra priimtinas ir skatintinas. koks nors anglas vaziuodamas liftu/metro/snekedamas visada stengiasi nusukti zvilgsni, kadangi ju kulturoje tai laikoma „sakojimuosi“.

            Reply
      2. užklydusi

        Apie žiūrėjimą į akis susidaužiant taurėmis vienas vokietis išaiškino, kad priešingu atveju bus „seven years of bad sex“, ir jei kas susidaužiant buvo nutaisęs žvilgsnį į gėrimą, procesą reikia pakartoti :). Kiek teko domėtis, pvz., pas lenkus atvirkščiai -- žiūrima į stikliukus, kad susidaužiant nė vienas gėrimo lašelis ant žemės nenukristų.

        Dar berašydama prisiminiau galbūt irgi tik lietuviams būdingą senovinį paprotį: švystelti dalį tauriojo gėrimo per petį kažkurio pagonių dievo garbei.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Reiškia, žiūrėjimas ne tik lietuviams tapęs ritualiniu. Kita vertus, pastebėjimas apie lenkus, kad jie žiūri ne į akis, o į stikliuką -- itin įdomus, nes ta šalis turi labai ilgą bendros istorijos su mumis tarpsnį, daugelis papročių pas juos ir mus turėtų sutapti. Nesutapimas yra ganėtinai ryškus požymis.

          Reply
  36. jautis

    Na, jei kas žiūri multiką apie kempiniuką, tai tipiškas lietuvis būtų: ponas Krabas+Kalmaras

    Reply
  37. Rimas

    Prisiminiau vieną tokį dalyką.
    Ne taip seniai (prieš 15 -- 20 m.) atsirado mada statyt gyvenamūjų namų ir butų duris taip, kad atsidarytų į išorę, tipo sunkiau išlaužt. Atėjęs žmogus turi atsitraukt per gerą žingsnį, kad negautų durim į nosį. Mano svečiai tuo stebėjosi.

    Reply
    1. julius

      Durys privalo atsidaryti į išorę pagal priešgaisrinius reikalavimus -- kad kokios nelaimės atveju žmonės galėtų netrukdomai išbėgt. Jei durys atsidaro į vidų, tai panikuojanti minia gali pati jas užremt, o tada jau pasekmės būtų liūdnos.

      Reply
  38. Andrius Užkalnis

    Vienas geriausių Rokiškio įrašų, nes intelektualiai atimuliuojantis. Kapotas viskio bačkas pardavinėja Jack Daniels, nes škotai perdaug žmotai, kad bačką kapotų. Senas statines jie pakartotinai naudoja, kol turbūt nelieka jokio skonio, o taša jose marinuoja žiurkes, iš kurių paskui permalę su durnaropėm gamina kūdikių maistelius.

    Reply
  39. Lina

    Ne tiek pasakysiu kažką specifiško apie lietuvius, kiek apskritai pasvarstysiu apie tai, kas buvo rašyta, nes labai įdomu!

    Kažką panašaus į baltus šaltibarščius valgo ir Turkijoje -- jei gerai pamenu, tai buvo skystas jogurtas arba kažkas panašaus į pasukas, agurkai ir prieskonis, kurio pavadinimą man išvertė kaip „mint“. Toks keistas mišinys, bet tie patys turkai, buvę Lietuvoje, sakė, kad, jų nuomone, čia iki šaltibarščių tik (!) barščių ir trūko. :}

    Dar bendrų maistų -- dažnai didžiuojamės tinginiu (bent man ne kartą teko kitus lietuvius girdėti tuo giriantis), bet ta šokoladinė dešra ar nebus sovietmečiu pas mus atklydusi, o ir italai ją kai kur nacionaline vadina.

    Pratęsiant kažkieno pradėtą kalbą apie batus ir pietinę Italiją -- kai pamačiau kartą, kad visi užėję į svečius batuoti traukia į kambarius, paklausiau, ar turėčiau nusiauti. Atsakymo sulaukiau labai paprasto: „jei kojos nesmirda, gali nusiauti“.

    Dėl vaišinimo -- juk turim net ir posakį: „nebūk giminė“, t.y. „drąsiai vaišinkis“.
    Pati labai gerai pamenu amerikietį alkoholio negeriantį giminaitį, „privaišintą“ naminiu serbentų vynu.
    Kita vertus, draugiškas svečių priėmimas toj pačioj Turkijoj stipriau pasireiškia, gal tik ne nugirdymo prasme. Tai iš tiesų nežinia, ar čia mūsų tautinis bruožas.

    Apie kalbą: skambia, taip paprastai sakoma, kalbą daro balsių gausa (žinoma, yra ir daugiau požymių). Dėl to mūsų, rusų, italų, ispanų etc. dainingomis laikomos. Dėl latvių kalbos -- drįsčiau svarstyti, ar jų priebalsių kietumas tas savotiškas ir neartina jų labiau šiauriečiams? Mūsuose gi priebalsiai tikrai lankstesni, švelnesni, išraiškingesni (arba jau įsijungė lietuvių filologės idealistinės mintys:)). O kur dar kirčių sistema!

    Dar: Romoj autobuse važiuodama kalbėjausi lietuviškai telefonu, kai išgirdau itališką nuosprendį: „lenkė arba rusė“.
    Didžioji dalis pasaulio, deja, neskiria mūsų nuo slavų nei pagal kalbą, nei pagal išvaizdą, nei pagal virtuvę.
    Tarp kitko, visada manydavau, kad balta mišrainė -- išimtinai lietuviškas patiekalas, kol minėtoje Italijoje neradau jos kaip „Russian salad“.

    O dėl lietuvių „išskirtinumo“… ne kartą iš draugų užsieniečių teko girdėti nemalonų nuosprendį -- lietuvės merginos labai „easy“.
    Italijoj teko susidurti, ten, kur žinojo, kas ta Lietuva, su požiūriu, kad lietuvės važiuoja į Italiją jų vyrų nuvilioti iš santuokų.

    Ne kartą manęs klausė, kodėl lietuviai taip skuba -- greitai vaikšto. Nors pati nepasakyčiau, kad pastebėjau kokį skirtumą kitose šalyse.

    Dar labai dažnai klausiama, kodėl taip koncentruojamės į tą neigiamą istorinę patirtį ir visur, kur tik limpa, kalbam apie sovietmetį: o sovietmečiu buvo taip, mus skriaudė, dabar mes esam kitokie, turim būti kitokie ir t.t. Ne kartą išgirdau pastabą, kad ta neigiama patirtis, šitaip angažuojama, mentaliteto žaizdas ne gydo, o gilina.

    Reply
  40. Senis Šaltis

    Nereikia taip lietuvių nuvertinti. Jie yra visame geriausi. Geriausi savižudžiai, vagys, banditai, sportininkai, mokslininkai, karaliai, žemdirbiai. Mes tiesiog geriausi. Ir tai lietuvio kraujyje. Rusas tai baltų produktas. Todėl nieko nuostabaus, kad juos maišo su mumis. Slavai daugiau paveldėjo iš mūsų, nei mes iš jų. Tik mums nori kažkas įrodyti, kad mes lochai. Tie lochai pakeitė europos istoriją ir buvo kiečiausi per amčius ir diktavo europai madas. Net Prusija vadovavo Vokeitijai, o ten kiek pamenam išskirtinai daug lietuvių gyveno, nors jie gėdydavosi save įvardinti lietuviais. Tik tai kažkodėl jokie protinguoliai nenori to prisiminti. Duok lietuvei bobikei varputį, tai padarys delikatesą. Kaip žydas sukūrė valstybę, nors jos neturėjo, taip Lietuva kažkada atsigaus, nebūtinai ploto išplėtimu. Tiek išgyvenom, atsilaikysim ir globalizaciją.
    Beje Rūpintojėlis, tai ne Kristus, o taip pat lietuviškas stabukas. Berods, kaip mirdavo, velionį pasisodindavo prie stalo, tai jis atrodydavo, kaip Rūpintojėlis. Ir prie to stalo švęsdavo kelias dienas. Gal nuo to ir likęs paprotys padėti lėkštę mirusiam.

    Reply
  41. aegis

    Neperskaičiau visų komentarų, tai gal ne naujiena bus.

    Dėl batų nusiavimo svečiuose -- stebisi ne tik italai, bet ir pažįstama iš Kaliningrado.

    Draugas italas labai stebisi mūsų grietine. Daug kur Europoje gyvenęs, tačiau nematęs tokio dalyko 🙂

    Reply
  42. As

    Prissiskaiciau.
    Del kraujo sriubos ar kiaules koju valgymo tai rytu vokietijoje ir valgoma, tik vakaru nelabai susiduriau su tuo.
    Kazkas rase apie lietuvius ir prusus kad gyvena vokietijoj ir neprisipazysta. Galiu tai patvirtinti. Ir netgi tai kad lietuviai yra protingi (tie kurie prisipazysta kyle is lietuvos yra nemazai pasieke).
    Ir netgi nezinau kas tipiska lietuviui ar ne.
    Gyvenau vakaru vokietijoj tai skirtumas matesi, o dabar gyvenu rytuose ir netgi manau kad sitame mieste zmones dar labiau atsilyke nuo musu. Jie gyvena panasiai kaip lietuviai prie 50 metu. Ir maistas mazai skiriasi.

    Va ka dar apie lietuvius pamirsom pamineti, kai kuciu tradicija.

    Klaidu padariau ne kad rasyt nemoku o mano klaviatura ne lietuviska.

    Va paminejau klaidas ir prisiminiau kad as nepazystu nei vieno lietuvio kad nemoketu savo gimtosios kalbos, o vokieciai pavyzdziui daznai savos nemoka.

    Manau tikrai kad lietuviai taip pat turi gera bendra issilavinima ir tai man patvirtino daug uzsienieciu bei stebejosi kaip galima tiek daug zinoti.
    O as stebejausi universitete kad tiek daug vokieciu baige geriausiai pazymiais nezinojo elementariu dalyku.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, tikrai labai geras rinkinys. Kiek senstelėjęs (yra poslinkių nedidelių jau, pvz., su diržų užsisegimu), bet iš esmės, puikus. Kai rašiau šitą straipsnį, tai labai daug ieškojau, bet gan mažai radau tų užsieniečių vertinimų -- po kruopelę teko rankioti.

      Reply
  43. Justas

    Mažas papildymas. Lietuviai valgo grikius. Ir augina grikius. Pavyzdys: Rusijoje auga daug grikių, bet paėmus per capita, Lietuvoje jų auga dvigubai daugiau. Niekur, o niekur šioj žemelėj niekas neaugina ir nevalgo tiek grikių. Aš rimtai.
    Grikių būna duona, būna košė, būna blynai su mėlynėmis, būna ir pyragai.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *