Tag Archives: propaganda

Štirlico likimas. Istorija, kurios jūs nežinojote.

Vienas draugas man mestelėjo mintį, kad parašyčiau apie Štirlicą. Tą patį naujai kartai visiškai nežinomą, tačiau senąjai kartai taip gerai pažįstamą herojų iš filmo „Septyniolika pavasario akimirkų“, kad tiesiog pusės šio straipsnio nei nereiktų rašyti, jei žinočiau, kad mane skaito tik mano amžiaus ar vyresni žmonės. Savo laiku absurdiški, filmo naratyvus pamėgdžiojantys anekdotai apie Štirlicą buvo tapę atskiru ir gana nemažu absurdo anekdotų subžanru.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Eilinis anekdotas apie Štirlicą, kaip pavyzdys: Pro langą pūtė. Štirlicas uždarė langą. Putė dingo.

Štirlicas (Max Otto von Stierlitz – beje, tokios pavardės realiai vokiečių tarpe nėra) buvo žymiausio sovietinio propagandinio TV serialo herojus. Sovietinis didvyris žvalgas, įlindęs į nacių saugumo tarnybas, tapęs SS standartenfiureriu ir tenai šaltu veidu dirbęs sovietų žvalgybai. Šaltas veidas – čia ne šiaip sau perkeltine prasme: visas filmas susivedė į tai, kad bet kokiose situacijose Štirlicas vis turėdavo bejausmį veidą ir niekaip į nieką nereaguodavo. Taip jis demonstravo didvyriškus sovietinio žvalgo nervus.

Filme gana daug visokių liapsusų (režisierė nesismulkino), kas irgi kelia smagumą – pvz., Štirlicas klausosi muzikos, kuri buvo sukurta, praėjus keliolikai metų po karo, kažkokiu būdu sugeba pats padaryti karjerą iki gana aukšto vaduko, likdamas menamai švariu ir nenacišku, paišo flomasteriais (kurie išrasti tik apie 1960), kai kur šmėkšteli daug vėlesnių laikų sovietiniai automobiliai, netgi 1970-ųjų mados drabužiai ir netgi hipiškų laikų akiniai nuo saulės tiesiai ant Štirlico veido, ir taip toliau, ir taip toliau.

Visi tie liapsusai persimaišo dar ir su keistoku sovietiniu įsivaizdavimu, kad nacių Vokietija buvusi kažkokiu tai technologiniu ir pramoniniu stebuklu, keliais dešimtmečiais aplenkusiu SSRS. Dėl to vokiečiai naudoja miniatiūrinius tranzistorinius magnetofonus, ant sienų kabo 1960 dizaino laikrodžiai ir panašiai.

Bet ne liapsusai čia įdomūs šiandien, o visai kita istorija. Tiksliau, mažai kam žinoma visos Štirlico istorijos pabaiga.

Continue reading →

Ne viskas tais laikais buvo blogai

Daugelis tų, kas neatsimena senų laikų, ima pasakoti, kad ne viskas buvo tais laikais blogai. Neretai tą ima pasakoti ir senukai, kurie anais laikais prarado savo gyvenimą. Nes ne viskas gi buvo blogai – žmonės gyveno, turėdavo ir savo džiaugsmų, ir pasiekimų, ir gyveno gi. Išties gyveno. Pasižiūrėkim iš kitos pusės: nacių laikais irgi žmonės gyveno, ir daugelis jų pasakytų, kad gal ir ne viskas buvo blogai. Tokių kalbų irgi kartais galima išgirsti iš visokių veikėjų.

laimingi_zmones_nacizmas_iii_reichas

Žinoma, kad žmonės tiesiog gyveno. Režimas buvo, bet niekas gi nematė, kad kažkas blogo vyksta. Žmonės visada norėjo būti laimingi. Ir kaip bebūtų keista, taip ir yra. Iki tol, kol tie žmonės pamatė, ką išties darė nacių režimas, praėjo apie 10 metų. 10 metų ir kraupus karas. Paskui paaiškėjo tiesa.

Išties žmonės gyveno visais laikais. Ir neretai netgi ir nežinodavo, kas vyksta. Naciai niekur neskelbė apie tai, kad žudo milijonus žmonių naikinimo stovyklose. Daugeliui išties atrodė, kad nieko tokio nevyksta, viskas ramu, na, gal kažkur toli karas, bet viskas baigsis ir vėl bus gerai. Gražios vasaros, laiminga vaikystė, meilė, džiaugsmai.

Continue reading →

Tūkstančio kalvų laisvės radijas

Tūkstančio kalvų šalis – taip vadinama Ruanda. „Tūkstančio kalvų laisvės radijas ir televizija“ – taip vadinosi radijo stotis, kuri tapo skerdynių ašimi. Maždaug milijonas žmonių, nužudytų per 100 dienų. Po 10 tūkstančių žmonių per dieną. Radijas kasdien pranešdavo: „eikite į darbą“. Tūkstančiai žudikų pasiimdavo mačetes ir eidavo dirbti savo darbo – žudyti.

Ruandoje žmones žudė paprastai - mačetėmis. Užkapodami visus. Tiesiog. Tutsiai turėjo plonesnes nosis ir kiek šviesesnę odą - tai buvo jų skiriamasis bruožas. Kada, kodėl ir kur eiti žudyti, pasakydavo Tūkstančio kalvų laisvės radijas.

Ruandoje žmones žudė paprastai – mačetėmis. Užkapodami visus. Tiesiog. Tutsiai turėjo plonesnes nosis ir kiek šviesesnę odą – tai buvo jų skiriamasis bruožas. Kada, kodėl ir kur eiti žudyti, pasakydavo Tūkstančio kalvų laisvės radijas.

Ruandos genocide buvo nužudyta maždaug nuo 500000 iki 1000000 žmonių. Tikėtina, kad didesnis skaičius yra teisingesnis, nes tame chaose ir begalėje žudynių vietų susigaudyti ir viską suskaičiuoti nepavyksta iki šiol. Bet kuriuo atveju skaičius yra nežmoniškas.

Žudynės Ruandoje baigėsi gegužės 18 dieną, lygiai prieš 22 metus. Bet aš rašysiu ne apie tai, kaip jos baigėsi, o apie tai, kodėl jos išvis galėjo vykti. Apie propagandą. Apie žudikiškiausią radijo stotį, kokia tik yra buvusi. Aš jums ir citatų parankiojau, ir išverčiau. Susidarysite vaizdą.

Continue reading →

Diskursų konfliktų išsivystymas

Vos parašiau praeitą straipsniuką, su ta schema, kur apie visokių naratyvų sąryšius ir tuo, kaip iš labai nekaltų dalykų ilgainiui išvystomi konfliktai, išsyk atsirado ir nesuprantančių kažko. Tai specialiai jiems viena schemelė, paaiškinimui. Apie tai, kaip per kelis apsijungimus tas pats pasakojimas gali transformuotis į du visai nesuderinamus, diametraliai priešingus variantus.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma - teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Pirminis pasakojimas atitinka realybę, tačiau klausimas su kokiais diskursais jis apsijunginės. Galutiniame rezultate galime gauti du tiek skirtingus pasakojimus, kad iš principo kalbėtis bus neįmanoma – teliks visiškai tiesioginis konfliktas.

Kaip matome, pirminis pasakojimas yra savo esme validus: Lietuvoje išties yra ir bedarbių, ir labai skurdžiai gyvenančių žmonių. Tačiau priklausomai nuo to, kokio diskurso bus paveiktas pirminis naratyvas, gali išsivystyti absoliučiai priešingi rezultatai.

Iš esmės, beje, čia turime Chomsky gramatiką kažkuo primenantį transformacijų variantą, tik skirtą jau ne sakinių, o diskursų prasmės keitimui per naratyvo transformaciją, kaskart pakeičiant semantiką kažkuria kryptimi. Čia jums šiaip tiesiog, kaip nuokrypis į visą tą semiotiką.

Schema labai paprasta:

  • Lietuvoje daug bedarbių, daugelis žmonių neturi už ką pragyventi
    • Bet gal bedarbiai nesugeba rasti darbo dėl to, kad nemoka geram darbdaviui parodyti savo žinių ir nedrįsta pasakyti, kad yra išties verti?
      • Jei jau taip, tai įmanoma rasti gerą darbą
        • O jei įmanoma dar ir rinktis darbą pagal savo pomėgius, tai gal ir išties galime gyventi gerai, sėkmingoje valstybėje?
    • O gal valdžia turėtų pasirūpinti žmonėmis, kad jie darbą turėtų, nes štai tarybiniais laikais tai visi darbą gaudavo?
      • Jei jau taip, tai kalta valdžia, kuri žmones skurdina
        • O dar jei ir vertelgos žmones verčia vergauti, tai kokia prasmė čia pasilikti Lietuvoje, nes juk akivaizdu, kad viskas beviltiška?

Kaip matome, iš vieno pasakojimo gali išsivystyti du naratyvai, kurie tiek nesuderinami, kad vieną iš jų skleidžiantis žmogus absoliučiai nesusikalbės su kitą pasakojimą skleidžiančiu žmogumi. Galutiniame rezultate vieno naratyvo skleidėjai kitus vadins konservatnikais, liberastais ir panašiai, o priešinga pusė vadins vatnikais, buduliais ir taip toliau.

Toje ankstesniame straipsnyje buvusioje schemoje nelabai įmanoma sudėti viso to galimo transformacijų komplekso, tačiau kaip patys galite suprasti, kiekvienas perėjimas link prokremliniško diskurso neapsieina be panašių transformacijų. Kiekvieną kartą suveikia panašūs dalykai.

Propagandos esmė – tai paimti kokį nors gana nekaltą diskurso nešėją ir jį transformuoti į sekantį žingsnį. Žingsnių ir transformacijos taškų yra labai daug, tad propaganda būna įvairiapusė. Daugeliu atvejų galima net neįtarti, kodėl koks nors Rubaltic, Šauksmas, Kantas ar dar kas nors skleidžia kokį nors pranešimą. Tačiau kiekvienas toks pranešimas savo esme yra transformacinis, kiekvienas toks pranešimas yra skirtas tam tikriems žmonėms.

Galime nesunkiai suprasti ir tai, kad jei žmogų, kalbantį apie bedarbystę ir skurdą, tiesiog užsipulsime ir pradėsime aiškinti kad tik alkoholikai ir visokie netiškos tampa bedarbiais ir skurdžiais, tai vargu ar pasuksime jį link sėkmingos šalies diskurso. Dar prastesnis efektas bus, jei sakysime, kad tai tik Rusijos propaganda. Iš neteisingų kontrdiskursų rezultatas bus blogas – kad tai yra ir valdžios požiūris ir kad viskas nepataisoma, t.y., kad lietuva yra žlugusi.

Neužmirškim ir to, kad stipriausias diskursas – tai ne kalbos, o veiksmai. Galimybės lengviau rasti darbą, geresnė socialinė apsauga, geresnė sveikatos apsauga, išgyventi leidžiančios pensijos, lengviau pradedamas smulkus verslas – tai daug stipresni kontrdiskursų variantai, negu bet kokios kalbos. Ir būtent tai gali tapti pačiu geriausiu įrankiu kovoje su Rusijos propaganda.

Taigi, ar mes sugebame pamatyti, kaip realių problemų buvimas yra ilgainiui išnaudojamas priešiškos propagandos? Ir ar mes galime visgi imtis efektyvių veiksmų (ar kontrdiskursų), kurie pasuktų reikalus į gerąją pusę?

Kremliaus įtakos paternai

Kai 2013 metais aptikau organizuotas kremlinų grupes, Facebook tinkle užsiimančias propagandos skleidimu, jų veiklos mastai man pasirodė tiek neįtikėtinais ir kryptingais, kad aš kelias savaites tikrinausi su įvairiausiais pažįstamais ekspertais, ar tikrai taip gali būti. Visi, kam papasakodavau ir parodydavau, būdavo ištikti lengvo šoko ir sakė, kad taip ir yra.

Lietuvoje to beveik nesimato, tačiau pačioje Rusijoje propagandos mastai tokie, kad tenykščiai bepročiai jau rimtai kalba apie tai, kad jau reikia rengti branduolinį karą, nušluoti visą Europą, atkurti SSRS ir taip toliau. Ir prie viso to dar pripaišo religinius motyvus.

Lietuvoje to beveik nesimato, tačiau pačioje Rusijoje propagandos mastai tokie, kad tenykščiai bepročiai jau rimtai kalba apie tai, kad jau reikia rengti branduolinį karą, nušluoti visą Europą, atkurti SSRS ir taip toliau. Ir prie viso to dar pripaišo religinius motyvus.

Aš ieškojau vis naujų ir naujų Facebook grupių, kur tik būtų kokių nors keistenybių, į visas jas stojau ir stebėjau, kas vyksta. Informacijos pobūdį, žmones, kurie dalyvauja, o ir išvis tiesiog tai, kaip kokia nors žinutė atsikartoja per dešimtis lyg ir niekuo nesusijusių grupių bei žmonių.

Man buvo labai sunku patikėti, kad antivalstybinės propagandos mastai yra tokie dideli ir kad viskas taip smarkiai įsisukę – atvirai propagandinių grupių bei puslapių buvo dešimtys, o į jas įtrauktų žmonių skaičiai siekė dešimtis tūkstančių, jei ne daugiau. Tai atrodė per daug baisiai – būtent todėl aš ir tikrinausi su specifinių sričių ekspertais. Tiesiog tam, kad įsitikinčiau, kad čia ne aš durnas, o realybė išties tokia.

Continue reading →