Kas kažkiek laiko vis kartojasi ir kartojasi tie patys įvykiai. Įvykiai, kurių mums visai nesinorėtų, nes nieko gero juose nėra. Istoriniai ciklai, su vis kylančiais karais ir konfliktais. Tie ciklai atsiranda dėl prastos atminties: maždaug per tiek metų užauga nauja žmonių karta, kuri ima gimdytis vaikus. Vaikai užauga ir neatsimena, todėl nebijo ir nesiruošia. Kiti gi užauga ir nekenčia, tapdami karo kurstytojais ar penktakolonininkais.
Vladimiras Putinas, 2008 metų nuotrauka. Tuo metu Rusija įsiveržė į Gruziją.
Lygiai taip pat per tiek metų pasikeičia ir politikų kartos: tie, kas pergyveno karą, nueina praeitin, o tuo pačiu praeitin nueina ir jų patirtis apie tai, kaip lengvai gali kilti karas. Į tų politikų vietą ateina nauji – vieni iš šių nemato karo grėsmės, kai ji kyla, o kiti tuo tarpu serga revanšizmais ir galvoja, kad karas tėra pergalinga eisena. Tie politikai neatsimena įvykių, nes nors istorija ir moko, nieko ji neišmoko.
- 1914 metai. Prasidėjo I Pasaulinis karas. Įvykiai, nuo kurių viskas prasidėjo, buvo lyg ir pakankamai riboto masto – kokio tai erchercogo žmogžudystė. Austrija-Vengrija po to paskelbė karą Serbijai, o tada viskas ir įsisuko, nes į karą ėmė jungtis visi, kas papuola. Greitai Europa pamatė tokias žmonių skerdynes, kokių negalėjo net įsivaizduoti.
- 1939 metai – kaip tik 25 metai po I Pasaulinio karo. Prasidėjo įvykiai, baigęsi tuo, kas vėliau pavadinta II Pasauliniu karu. Sudetai, Klaipėdos kraštas, Molotovo-Ribentropo paktas, Vokietijos ir SSRS įsiveržimas į Lenkiją, Baltijos šalių okupacija, o galų gale – skerdynės, savo mastais pralenkusios netgi I Pasaulinį karą.
- 1962 metai, Kubos raketų krizė (branduolinė Karibų krizė), kurią objektyviai vertinant, galėtume tarti, kad tai buvo neįvykusio III Pasaulinio karo pradžia. Žmonija atsidūrė ant susinaikinimo ribos. Matyt susivokę, kuo viskas gali baigtis, Politbiuro nariai 1964 nušalino Nikitą Chruščiovą ir konfliktas peraugo į ilgą Šaltąjį karą. Tikras karas neįvyko, tačiau apie 1964 pasauliui pasidarė aišku, kad vienintelis atsakas Sovietų Sąjungai – tai neribotas karinės galios auginimas.
- 1989 metai, kaip tik 25 metai prie to posūkio, kurį aukščiau minėjau. Varšuvos pakto byrėjimo pradžia, o tuo pačiu – ir krizės Sovietų Sąjungoje pradžia. Mes laimėjom. Jau po poros metų SSRS subyrėjo į gabalus. Atrodė, kad galų gale viskas baigsis, nes teroro imperija žlugo.
- 2014 metai, dar 25 metai po aukščiau minėtos datos. Rusijos įsiveržimas į Ukrainą.
Mes to norime ar nenorime, tačiau Rusijos karinė galia auga, agresyvumas auga lygiai taip pat. Įsiverždamas į Ukrainą, Vladimiras Putinas paskelbė kažkokius „antiteroristinius“ mokymus, kuriuose dalyvauja ir kosminė kariuomenė – tenai taip vadinami daliniai, atsakingi už Pasaulio pabaigą, tarpžemynines branduolines raketas. Vladimiro Putino nesiskaitymas su pasauliu tampa neribotu, o ir jis pats ne taip jau seniai viename iš pareiškimų spėjo pripažinti, kad Šaltasis karas prasidėjo vėl – apie tai bene pirmu Lietuvoje ėmė kalbėti Vytautas Landsbergis. Taip, tai naujo Pasaulinio karo pradžia. Tikėkimės, kad visgi tik Šaltojo karo pradžia.
Atsimenate, kaip 1939 naciai ir bolševikai gabalais draskė Lenkiją? Tuo metu platintas Viačeslavo Molotovo pareiškimas apie Lenkiją buvo praktiškai toks pat, kaip Rusijos pareiškimai apie Ukrainą – esą valdžia tenai kokia tai neteisinga, nesuvaldanti kažko, o sovietinė kariuomenė kažką apgins, nes kitaip gali būti chaosas. Rusijoje šiuo metu jau rengiamos valdiškos demonstracijos karo palaikymui, o Internete įvedama cenzūra – nuo šios dienos visi tenykščiai blogeriai privalės registruoti savo puslapius. Kad nerašinėtų internetuose ko nereikia.
Lietuvoje irgi jau matome įvykius – penktakolonininkai ima veikti pilnais pajėgumais. Visokie iš šiknos išlindę politikos apžvalgininkai skelbia, kad Rusija neturi Ukrainoje jokių interesų ir nieko ten nedaro, kai kurios politinės šiukšlės jau skelbia pas save feisbukuose palaikymą Rusijai, dar kitos atliekos protestuoja prieš vienintelius Lietuvos saugumo garantus – Europos Sąjungą ir NATO. Rusijos propagandinė mašina dirba pilnais tempais – ir apmokami komentatoriai per visokius proksius (tokie, beje, jau ėmė eiti ir pas mane į blogą), ir Rusijos televizijų pilamas absoliučiai neadekvatus propagandinis mėšlas, ir absurdiški Rusijos ambasadoriaus kaltinimai Lietuvai dėl karo Ukrainoje. Pats muša – pats rėkia.
Prisiminkim, kad ir apie Sausio 13 tie atmatos taip rėkia, kad savi šaudė į savus. Ir lygiai taip pat rėkia apie Ukrainoje nužudytus protestuotojus, kuriuos Berkut ir neaiškios kilmės snaiperiai šaudė – beginklius. Nors tas beginklių žmonių žudymas buvo nufilmuotas, Rusijos propagandai tai nei motais – jie irgi rėkia, kad ten esą savi šaudė į savus. Rusijos propaganda nesiskaito su niekuo, jų tikslas tik vienas – ne pateikti kokias nors naujienas, o jas imituoti, plaunant smegenis žmonėms. Kad būtų užauginta kuo daugiau putinizmo rėmėjų, kad būtų užčiauptos burnos bet kam, kas turi sveiko proto.
Mums lieka tik melstis, kad karas bus panašus į Šaltąjį. Ilgas, kankinantis, tačiau vykstantis kažkur kitur, o ne pas mus, neužkabinantis tiesiogiai NATO šalių. Ne branduolinis, ne tiesioginiais kariniais veiksmais vykdomas, o kažkoks kitoks karas. Tačiau viltis – durnių motina. Rusijos karinės bazės – čia pat, kitoje Nemuno pusėje, propagandinės Rusijos TV transliacijos – kiekviename televizoriuje, o penktakolonininkai – aplinkui mus.
