Tag Archives: Edward Deming

Kai negali kontroliuoti kokybės

Žinote tą anekdotą: atvažiuoja senukas su senu supuvusiu žiguliu į remonto dirbtuves ir prašo, kad jam bent kažkuo jį pagerintų, pridėtų bent kokią nors Mercedes detalę. O dirbtuvėse sako:
– Taigi kam tau, tavo žigulys beprasmis, niekas jo jau nepagerins.
Senukas tada prašo bent jau langų valytuvų varikliuką iš merso įdėti. Meistrai sako:
– Jei tą padarysim, tai tavo žigulį į šonus per lietų mėtys.
Senukas nesupranta – klausia, kodėl. Meistrai paaiškina:
– To variklio galingumas už žigulio didesnis.

Šitas Fiat Multipla yra maždaug milijoną kartų kokybiškesnė ir maždaug 100 kartų gražesnė už naują žigulį. Kai per 20 metų šita Multipla supus, ji bus maždaug 1000 kartų patikimesnė ir 50 kartų gražesnė už naują žigulį.

Šitas anekdotas išties yra apie tai, kad perteklinė ir tik vieną sritį apimanti kokybė kainuoja labai daug, o jai atsiradus tiktai kažkuriame gamybos ar paslaugų proceso dalyje, ji kartais gali netgi pabloginti visą situaciją.

Sunkiau pastebimas anekdoto paradoksas yra kitas: jei kokybė būtų gerinama tik truputėlį, bet visur, keičiant visas detales – žigulys pavirstų į Fiat. Ir tai jau būtų visai neblogas sprendimas, nes netgi supuvęs Fiat yra geresnis net už naują žigulį.

Jums neatrodo, kad šiame anekdote jau matosi kažkokia kokybės valdymo problema? Žigulys yra toks prastas daiktas, kad net neaišku, nuo ko jį gerinti. Viskas ten per daug blogai.

Continue reading

Planavimo ciklų paradigmos

Kažkaip čia susimąsčiau kartą apie tai, kaip skiriasi skirtingose vadybos metodologijose naudojami pokyčių planavimo ciklai. Vienur vienaip, kitur kitaip, bet dauguma atvejų lyg ir apie tą patį, labai panašiai. Tačiau visgi su skirtingais akcentais, kurie daug ką pasako apie esmines idėjas, kurios slypi TQM (kokybės vadyboje), Six Sigma, Lean, ToC ar BSC metodologijose. Būtent tie akcentai užkabina ir požiūrių skirtumus tose metodologijose, o tuo pačiu – ir skirtingas problematikas skirtingose įmonėse.

Kartą girdėjau tokią anekdotišką istoriją: kokia tai firma nusipirko autobusą Anglijoje, parsivežė į Lietuvą, tvarkingai perkėlė vairą į kitą pusę, kad Lietuvoje naudoti būtų galima, žibintus susitvarkė ir taip toliau. Ir technikinę praėjo - viskas gavosi labai nebrangiai, lyginant su įprastomis išlaidomis. Bet vat su planavimu buvo nelabai, nes jau išvažiavus į maršrutą, paaiškėjo viena smulkmena. Žinote gi, angliškų autobusų durys yra kitoje pusėje...

Kartą girdėjau tokią seną seną anekdotišką istoriją: kokia tai firma nusipirko autobusą Anglijoje, parsivežė į Lietuvą, tvarkingai perkėlė vairą ir pedalus į kitą pusę, kad Lietuvoje naudoti būtų galima, žibintus susitvarkė ir taip toliau. Ir technikinę praėjo – viskas gavosi labai nebrangiai, lyginant su įprastomis išlaidomis. Bet vat su planavimu buvo nelabai, nes jau išvažiavus į maršrutą, paaiškėjo viena smulkmena. Žinote gi, angliškų autobusų durys yra kitoje pusėje…

Galima nesunkiai suprasti, kad tie skirtumai atsiranda ne šiaip sau, nes jei jau kažkas yra kitaip – reiškia, kad buvo priežasčių. Matyt, susidūrė vieni ar kiti vadybos ekspertai su tuo, kad sistemingai ir nuolat kyla kažkokios labai bendros, visą įmonių valdymą apimančios bėdos. Atitinkamai, tas bėdas ir nutarė išspręsti.

Todėl pažiūrėkim ir užduokim sau klausimą, kokios gi bėdos pas mus kyla, todėl į ką daugiau vertėtų atkreipti dėmesį? Aš jums aišku, nepasakosiu, ką aiškina kai kurie patys tam tikrų metodologijų mylėtojai (kaip pvz., kokie nors iš Six Sigma kartais pradeda skiesti apie tai, kad PDCA tėra DMAIC ciklo dalis skirta gerinimui vykdyti), o geriau padekonstruosiu, kas ten turėjo per problemos būti, kad vienas ar kitas variantas buvo pasirinktas.

Continue reading

Apie rodiklius, ciklus ir susvetimėjimą

Ar žinote, kad išmatuoti galima bet ką? Taip, kartais matuoti yra sunku, kartais net neaišku, ko griebtis, norint gauti prasmingus skaičius. Bet įmanoma išmatuoti viską. Neseniai aš sužinojau, kad galima išmatuoti net ir žmonių susvetimėjimą (o tuo pačiu – ir atvirkščią rodiklį – gebėjimą vieniems kitus suprasti ir užjausti). Ir išmatuoti tai galima labai prasmingai, teisingai ir be jokių ten neadekvačių prielaidų. Aišku, jei turi proto*.

Mary Poppins - Merė Popins

Merė Popins (Mary Poppins) buvo praktiškai ideali visais atžvilgiais. Todėl, kad ji žinojo, kaip išmatuoti viską. Būtent jos žinios pavertė ją idealia. Absoliuti dauguma žmonių beveik nieko nežino apie matavimus, todėl jie nei iš tolo neprilygsta Merei Popins.

Apie tai, kaip matuoti susvetimėjimą, man papasakojo vienas ponas (jūs pasakėte man stebuklingą dalyką, ponas Sauliau, todėl dar kartą tamstai dėkoju), dirbantis su kalinių probacija. Nuteistieji, anksčiau laiko paleisti į laisvę ar nuteisti lygtinai, yra prižiūrimi probacijos inspektorių ir savanorių, norinčių padėti žmonėms grįžti į visuomenę. Tačiau dalis nuteistųjų suklumpa ir padaro klaidas vėl. Ir sėda į kalėjimą. Tačiau kita dalis ilgainiui tampa pilnaverčiais visuomenės nariais. Pagrindinė priežastis, nuo kurios priklauso nuteistojo sėkmė – tai grįžimas į visuomenę. Žmonės, susiradę darbą ar ėmę mokytis, beveik niekad nenusikalsta pakartotinai. Žmonės, kurie nei mokytis, nei dirbti nepradėjo, paprastai nusikalsta vėl ir pakliūna už grotų.

Ar žmogus ras darbą, ims mokytis ir pradės naują gyvenimą, labiausiai priklauso nuo jo aplinkos. Kai jo artimieji, draugai, pažįstami, kaimynai ir šiaip atsitiktiniai sutikti žmonės padeda – jis grįžta į visuomenę. Mažuose miesteliuose į normalų gyvenimą grįžta dauguma, nes žmonės pažįsta vieni kitus, bendrauja, užjaučia. Didmiesčiuose problemų daug daugiau – žmonės nesudaro bendruomenių, nepalaiko tokių artimų santykių, yra susvetimėję.

Taip, susvetimėjimą vienareikšmiškai rodo paprastas skaičius – procentinė pakartotinai nuteistų asmenų dalis. Šis skaičius tuo geresnis, kuo geriau sugyvena žmonės bendruomenėje. Tačiau aš ne apie tai čia noriu parašyti, o apie kai kuriuios kitus su rodikliais susijusius dalykus. Juos, beje, labai taikliai užkabino ponas Skirmantas Tumelis, kurio straipsnį apie rodiklius siūlau paskaityti. O aš čia užkabinsiu ne taip įdomiai, iš metodinės pusės.

Juoba čia įdomu ir dar kitu kampu pažvelgus: štai jau ir politikai sujudo dėl rodiklių, nes matyt, kad Commonsense.lt kapsino, kapsino ir dakapsino. Vat netgi ponas Viktor Uspaskich žada, kad matuos pagal rodiklius Lietuvą, kai laimės rinkimus**.

Continue reading

Patriarchatas, matriarchatas ir feminizmas

Mane čia toksai ponas Saulius Rimkus kartą užvedė ant pabendravimo su isteriškomis asmenybėmis iš kažkokių kairuoliškų bepročių grupelių. Aš nepasakosiu, kad buvau išvadintas taip ar anaip, nes tai niekam neįdomu, nes tie išvadinimai buvo be fantazijos. Kelios isteriškos asmenybės (tikrai ne vien moterys, nes pridūrkiškumas lyties neturi) manyje pamatė kažkokį patriarchato ar kažko ten įsikūnijimą, tai pasiuto kaip reikiant. Gal dėl to eilinį seną pusiau dabaigtą* straipsnį nutariau davesti iki galo. Ir nors gavosi eilinį kartą kaip visada – blogerio dilema taip ir neišsisprendė, nes teko gerą pusę perrašyti, bet visvien imkite ir skaitykite.

Tarp kitko, turiu pasakyti, kad ponas Saulius Rimkus yra aiškus trolis. Arba, tiksliau šnekant – glumintojas. Ir čia akivaizdus jo gluminimas buvo – užsiundyti ant manęs būrį kažkokių puspročių. Ir čia aš įkliuvau, nes nesitikėjau, kad tasai ponas yra surezgęs tokį klastingą planą.

Maldininkai dauginasi, o paskui patelė suėda patinėlį

Maldininkų patelės gerai žino, kad patinėlis tereikalingas apvaisinimui, o paskui jį galima suėsti, nes kitaip prapuls be naudos. Žmonių patinai visgi kartais būna kažko verti, bent jau jei neša į šeimą pinigus.

Kadangi jau seniai nebuvau susidūręs su tokiu koncentruotu projektyvinių kliedesių čiurškimu, kokį ten pamačiau, tai aš jums paaiškinsiu, kodėl su visokiais ten feminizmais ir moterų teisėmis yra tokia tragiškai nenormali padėtis. Juk viskas, kas vyksta, vyksta dėl kažkokių priežasčių.

Kodėl kai kurios personos taip isterikuoja, užėjus kalboms apie skirtumus tarp vyrų ir moterų? Ir kodėl kai kuriose šalyse yra tiesiog nenormalios problemos su tolerantinėmis beprotybėmis? Kodėl tos personos aplink mato vien priešus, o visus, kas tik kažkaip nepasiduoda jų neurotiniam kliedėjimui, laiko savęs pačių terorizuotojais, o ta kova su terorizavimais vyksta tuo aršiau, kuo daugiau visuomenėje demokratijos?

Priežastis čia labai paprasta: šiuolaikinė visuomenė išties diskriminuoja ir terorizuoja moteris. Ir negana to, dar ir plauna joms smegenis taip, kad šios neretai išprotėja ir tampa panašiomis į gerai žinomą Valerie Solanas, kuri agitavo kastruoti visus vyrus iš eilės, o paskui bandė nužudyti Andy Warhol, kuriame pamatė kažkokį kapitalizmo ideologą ir gėjų, kurio neveikia moterų kerai.

Continue reading

Edward Deming: mažesnių vadybos kliūčių kategorija

Dantų skausmas

Jei jums skauda dantis, tai greičiausiai nemirsite, bet argi tai neužknisa taip, kad gyvent neįmanoma daros? Taip ir su visokiom mažesnėm vadybos ligom: gal ir nemirsit, bet ir valgyt gerai negalėsite, badauti teks ir vis bus galvoj ne darbas, o visoks šlamštas.

Kartą rašiau jau apie mirtinas įmonių ligas, bet Edward Deming išskyrė dar vieną kategoriją blogų reiškinių, besikartojančių daugybėje įmonių – tai tiesiog kliūtys. Skirtingai nuo mirtinų vadybos ligų, kliūtys neatveda įmonės į bankrotą (nors labai pagreitina kelią į žlugimą), jos nėra tokios tragiškos, tačiau jos tipiškos, velniškai tipiškos. Išties tų tipinių kliūčių yra dešimtys, o gal ir šimtai, tačiau Edvardas Demingas įvardino 4 didesnes, o paskui pridėjo dar 4 truputį menkesnes, gal kiek mažiau aiškias šaknis turinčias, gal kiek labiau simptomines. Tarp kitko, daug kuo tos kliūtys primena Tim Woods demoną, tačiau yra kiek bendresnės, abstraktesnės. Ir jos tokios paplitusios, kad tai daugeliui atrodo, nelyg norma.

Žinot, kiek aš esu kartų girdėjęs pasakymus iš serijos „mūsų bėdos yra kitokios, čia tos metodologijos nepritaikomos, nes jos vakarietiškos, jie kitomis sąlygomis gyvena, čia gamybai, o paslaugų taip suvaldyti neįmanoma, ir ką tos jūsų metodologijos padės, pas mus yra objektyvios priežastys„?

Aš panašias kalbas girdėjau jau tiek kartų, kad aš tiek žmonių nepažįstu, kiek kartų esu tai girdėjęs. Ir kiekvienas, kam tenka tvarkyti vadybinius procesus kitose įmonėse, yra girdėjęs tokius aiškinimus begalę kartų. Tai kaip anekdotas, kuris niekam nejuokingas.

Aš jums čia pat dabar galiu pavardinti, kokios pas jus įmonėje bėdos: viršininkai nesupranta, kaip darbuotojai užsiknisa darbe, o darbuotojai durniai ir nieko nedaro, kol viršininkai kraustosi dėl jų iš proto, neturėdami laiko dėl idiotiškų nesąmonių, tiekėjai tiekia nekokybišką fufelį ir nelaiku, o pirkėjai yra idiotai, nesuprantantys, kam skirtos prekės ar paslaugos, kurias jie perka, todėl kabinėjasi dėl niekų, akcininkai negalvoja apie ateitį ir neinvestuoja ten, kur reikia, konkurentai spaudžia, dirba geriau ir vagia klientus (vagiai!!!), pačioje įmonėje nerasi, kas už ką atsakingas, neaišku, kur dingsta įmonės pinigai, viršininkas rėkia nesuprasi, kodėl, darbai vėluoja ar išvis užmirštami dėl nesuprantamų priežasčių, vieni darbuotojai užversti darbu tiek, kad fiziškai nespėja, net sėdėdami viršvalandžius, o kiti mala šūdą, tuo tarpu pardavėjai vietoje to, kad pardavinėtų, geria kavutes ir žada klientams debesis, kurių jie niekad negaus, o paskui jums skambina įsiutę pirkėjai ir plūsta, kad jūsų prekės ar paslaugos yra šūdas, o jūs esate niekam tikusi įmonė ir taip toliau, ir niekas to bardako negali sutvarkyti. Totalinis chaosas. Daug pažįstamų simptomų čia pamatėte?

Aš galiu užgarantuoti jums, ir aš užgarantuoju, kad dauguma įmonių Lietuvoje gyvena taip, lyg dauguma šitų pavardintų bėdų būtų net ne bėdos, o kažkokia nepataisoma realybė – „tai objektyvūs dalykai, to neįmanoma išvengti“ (viena iš tipinių frazių). Įmonėse darbuotojai ir net savininkai taip pripranta prie šito chaoso, kad net ima jo nematyti – jis tampa įprastu, natūraliu, net nepastebimu. Ir kai į tai žiūrima, kaip į neišvengiamą dalyką – tada nieko ir nedaroma. Su tuo susitaikoma. Kam kažką keisti, jei neįmanoma to pakeisti? Kam kovoti su chaosu, jei neįmanoma pasidaryti tvarkos?

Todėl čia jums duosiu pamąstymui truputį mažesnių kliūčių kategoriją, kurią išskyrė Edvardas Demingas. Tai nėra vadybos ligos, su kuriomis kovoti labai sunku – tai tiesiog TQM (Total Quality Management) kasdienybė. Tai tiesiog kliūtys, kurias peržengusi, įmonės vadovybė ima judėti priekin. Ir jas reikia peržengti. Ir beje, ne vieną kartą, o nuolat, nes šios kliūtys linkusios rastis lyg iš niekur.

Tiesiog pagalvokit, paieškokite pas save šių kliūčių, pakeiskit požiūrį į savo veiklą, o po kiek laiko pamatysit, kad reikalai ėmė gerėti. Aš jums tai irgi galiu užgarantuoti. Todėl čia ir paskaitykite dabar apie 4 mažesnes blogas bėdas ir 4 bėdų simptomatikas – tos žinios jums padės.

Continue reading