Niekas tų Rūtos Vanagaitės knygų nedegina. Jos yra tiesiog nurašomos į makulatūrą. Tačiau itin įspūdingai atrodo, kai būrys priedurnių ima skleisti visokius šūdus apie tai, paversdami visą situaciją kažkokiu absurdu. Tai aš jums paaiškinsiu, kame čia išties yra absurdas. Ir kiek šitoje istorijoje bei tokiuose aiškinimuose yra melagingumo, dabar jau skleidžiamo per įvairiausias skirtingas skyles.
Kai jau būna daug melo, tai jo būna labai daug. Melas, kuris dangstomas melu, kuris vėl dangstomas melu, kuris paskui dar dangstomas melagingais atsiprašymais ir melagingais aiškinimais apie klaidas, o paskui vėl melu apie deginamas knygas ir cenzūras.
Pradėkim nuo paprasto dalyko: kalbas apie knygų deginimą paskelbė pati Rūta Vanagaitė. Ne leidykla, ne dar kažkas, o ji pati – pareikšdama, kad čia esą vat taip viskas baisiai.
Ką padarė Alma Littera? Ji tiesiog pasakė, kad nieko bendro nei su Rūta Vanagaite, nei su jos rašymais nenori turėti. Ir viskas.
Alma Littera niekuo nėra įsipareigojusi Rūtai Vanagaitei ir anei niekaip neprivalo nei platinti tų knygų, nei kažkaip tos autorės leidybą remti.
