Dabar jau visi šneka ir spėlioja, ar bus Šiaurės Korėjos karas su Pietų Korėja, Japonija ir JAV. Aš irgi galiu tik spėlioti. Bet kad ir kaip spėliočiau, visvien tai bus tik spėlionės.
Nei mėsytės, nei dešrytės - vien raudonos vėliavytės. Būtent tokia pakazūcha būdavo sovietmečiu SSRS, taip pat ir LTSR. Ar prisimenate? Šiaurės Korėja kaip tik tokia šalis dabartyje, tik kad dar nepatyrusi jokio Chruščiovo atšilimo, Brežnevo stagnacijos ar Gorbačiovo Perestrojkos.
Problema yra ta, kad ten susideda keletas labai sunkiai prognozuojamų faktorių. Štai pasižiūrėkim:
- Šiaurės Korėja jaučiasi labai saugiai, lyginant su kokiu nors Iraku ar panašiom JAV patvarkytom šalim. Priežastis – labai kalnuotos teritorijos, galimybė ilgai ir efektyviai priešintis bet kokio pajėgumo kariuomenių puolimui, milžiniški kiekiai požeminių slėptuvių (ir statytų dar tais laikais, kai palydovinė žvalgyba buvo neefektyvi, t.y., neidentifikuotų), galų gale – šiaip begalė ginkluotės.
- Šiaurės Korėja patiria labai daug ekonominių problemų. Badas, skurdas, žmonių bėgimas į Kiniją – patenkintų vargu, ar yra. Ir labai patraukliai tenykščiams komunistams atrodantis sprendimas – tai suvaryti visus į karą, geriausiai nelabai didelį, taip nukreipiant žmonių dėmesį.
- Naujas jaunas Šiaurės Korėjos vadukas Kim Jong Un galimai dar neturi pakankamos valdžios, nors ir spėjo padaryti valymų. Nelabai didelis karinis konfliktas praktiškai nepriklausomai nuo baigties (o ypač – esant neproduktyviai baigčiai) – tai puikus būdas apkaltinti ir išnaikinti nepakankamai ištikimus vadus.
- Branduolinės ginkluotės kiekiai jau gali būti pakankamai dideli, kad pasekmės būtų liūdnos. Tai, kad branduolinių bandymų buvo jau ne vienas ir ne du, leidžia spėti, kad Šiaurės Korėja gali turėti jau apie kelioliką branduolinių kovinių galvučių. O tai reiškia, kad esant ribotiems kariniams veiksmams, JAV ir Pietų Korėja bus linkusios konfliktą ne laimėti, o nugesinti. T.y., Šiaurės Korėja gali sau leisti konfliktuoti.
Prisiminus, kad Šiaurės Korėja turi tą savo čiučche (ar džiuče, priklausomai nuo transkripcijos) ideologiją, kuri daug kuo primena Raudonuosius Khmerus, kurie kadaise puolė Vietnamą, skelbdami, kad gali susidoroti su dešimtis kartų galingesnėmis priešo pajėgomis, kažko panašaus galima tikėtis ir iš Šiaurės Korėjos puspročių.
Situacija Šiaurės Korėjoje nėra lengva, o ir santykiai su Pietų Korėja bei JAV – irgi. Čia yra labai aiškių mirties spiralės požymių: kuo labiau Šiaurės Korėja grasina, tuo labiau ją spaudžia aplinkinės šalys, gilindamos ten esančią ekonominę krizę. O kuo situacija darosi blogesnė, tuo labiau Šiaurės Korėja linkusi tam priešintis ir grąsinti. O kuo labiau jie grąsina ir kuo ta grėsmė realesnė – tuo labiau JAV ir Pietų Korėja linkusios spausti Šiaurės Korėją. Kažkuriuo momentu šitas abipusio spaudimo procesas gali baigtis karu, ypač kai abi pusės viena kitos labai realiai bijo. Ir ypač, kai abi pusės labai realiai jaučia galinčios viena kitai padaryti tiek bėdų, kad maža nepasirodytų.
Esminis momentas – Kim Jong Un yra jaunas, nematęs karo, kaip tik iš tos kartos, kuriai revanšizmas turėtų atrodyti labai natūraliai, o kraštutiniai veiksmai – visai priimtinai. Ir sunku prognozuoti, kuo tai baigsis.
