Tag Archives: komunizmas

Šiek tiek apie didžiuosius sovietinius pasiekimus

Sovietų Sąjunga išties buvo supervalstybė. Ne todėl, kad ji būtų buvusi kažkuo gera, o tiesiog ji turėjo begalinius gamtos išteklius ir daugybę žmonių. Visa kita buvo tiesiog begalinis smurtas, apvilktas begaline sovietine propaganda, daugybė vagysčių ir vergiškas begalės žmonių darbas. Apie vagystes aš parašysiu gal kokį kitą kartą, bet šiandien – tiesiog truputis apie kai kuriuos SSRS pasiekimus bei didžiuosius mokslininkus ir konstruktorius, kurie vis būdavo šlovinami propagandos.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

 

Sovietinės kosminės programos tėvas, raketų konstruktorius Sergejus Koroliovas nuolat būdavo pristatomas kaipvisos sovietinės kosminės programos simbolis, panašiai, kaip ir Jurijus Gagarinas.

Stalino režimo metais Sergejus Koroliovas buvo suimtas, tardomas NKVD, kankinamas ir verčiamas dirbti šaraškėje (taip buvo vadinamos NKVD priklausančios slapts įstaigos). Tardytojas, bekankindamas Koroliovą, sulaužė jam pirštus ir žandikaulį. Daug vėliau, kai Koroliovui buvo daroma operacija, dėl netinkamai suaugusio žandikaulio gydytojai negalėjo jam padaryti intubacijos ir Koroliovas mirė.

Sovietinė propaganda nuolat pristatinėdavo Sergejų Koroliovą kaip sovietinį konstruktorių ir sovietinio mokslo bei inžinerijos veikėjų pavyzdį. Pasididžiavimas. Išties visa tai buvo šlykštus, pasibaisėtinas melas. Komunistinės sistemos veidmainiškumo pavyzdys – ji šį žmogų kankino, palaužė, o paskui pristatinėjo kaip savo pačios pavyzdinį atstovą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kuo kairumas skiriasi nuo socializmo

Matau, kad vis išlenda iš visokių pakampių rudai raudoni tarakonai, kliedintys apie socializmą. Dažniausiai – visokie pseudožalieji, raudonieji, rudieji ir panašūs, svaigstantys apie tai, kaip valstybė turi viską reguliuoti, visur kištis ir tiktai dar didesnis reguliavimų bei biurokratijos auginimas esąs išsigelbėjimu, nes visa, kas bloga – tai dėl to, kad nereguliuojama.

Kuo socialistinės idėjos skiriasi nuo komunistinių? Išties tiktai tuo, kad nežudo tų, kas netiki komunizmu. O ir tai tik su išlygomis.

Kuo socialistinės idėjos skiriasi nuo komunistinių? Išties tiktai tuo, kad nežudo tų, kas netiki komunizmu. O ir tai tik su išlygomis.

Štai čia gerai įsiklausykite į tą jų idėją: reikia kuo daugiau reguliuoti, kad nebūtų bėdų ir būtų gerai. Ir reguliuoti turi valdžia su visokiomis savo institucijomis. Valstybė turi viską daryti, o ne verslas. Reguliavimas turi būti toksai totalus, kad tai būtų planinė ekonomika. Taip, tai esminis socializmo bruožas. Ne šiaip koksai ekonominis kairumas (nes kairumas gali būti įvairus), o būtent reguliavimo totalumas.

Čia pasižiūrėkim, beje, į porą skirtumų, pagal kuriuos galima atpažinti, kur yra socializmas, kur komunizmas, o kur tiesiog kairė (grynesniu pavidalu – amerikietiško liberalizmo idėjos, japoniška socialinių garantijų sistema ir pan.). Tiesiog pažiūrėkime kiek giliau ir apibrėžkime. Tik paimkim čia bazinį teiginį, o ne išvedžiojimus apie jo realizacijos būdus, nes nuo išvedžiojimų ir prasideda visa maišalynė.

Taigi, ekonominė kairė – tai teiginys, kad visuomenė turi sutartinai pasirūpinti nesaugiomis, skurdžiomis visuomenės grupėmis ir užtikrinti joms galimybes gyenti kaip pilnaverčiams žmonėms. Ar sutinkate su tuo? Jeigu taip, tai judam toliau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nacionalizmas, nacizmas, fašizmas ir kiti žodžiai

Čia prieš keletą dienų ant FB mačiau keistą diskusiją, kur pagyvenusi, man amžiumi prilygstanti pagyvenusi priedurnė aiškino maždaug tokius kliedesius: „taigi komunistai trėmė žmones į Sibirą, kur paskui vaikai mirdavo iš bado, todėl jau geriau nacistai, nes jau geriau būčiau sušaudyta su vaikais iškart, negu žiūrėčiau į savo iš bado mirštančius vaikus„.

Atvejai, panašūs į šitą durną bobą, yra simptomatiniai: tam tikra rūšis durnių paprasčiausiai negeba suvokti, kad vieni nusikaltėliai niekaip nepateisina kitų nusikaltėlių. Tiesiog kai kurių žmonių mąstymas yra toks primityvus, kad nieko sudėtingesnio, nei dviejų priešingų elementų sistema, jie nesupranta ir viskas – jai nacistai yra gerai. Ta pati priedurnė taip ir nesuprato, kur jos bėda. Ji beviltiška ir niekada nesupras, nes ji neturi smegenų.

Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris, plakatai

Stebėtina, kad visokie durniai įsivaizduoja visiškai panašius komunistus ir nacius, kaip priešingybes, tačiau nesugeba suvokti, kad ir vieni, ir kiti buvo nusikaltėliški agresoriai, okupavę Lietuvą ir naikinę lietuvius.

Kai kurie kiti irgi nesupras, tad tiesiog turėkime tai omeny. Kai kuriems žmonės tiesiog labai sunku suprasti, kad du nusikaltėliški režimai abu žudė lietuvius, abu okupavo Lietuvą, abu užsiiminėjo masinėmis žudynėmis, abu buvo iškrypėliškai nenormalūs. Kai žmogus visai nesiorientuoja, tai ir įsivaizdavimas būna kaip vištos: esą naciai buvo geri, nes kovojo prieš komunistus, arba atvirkščiai – komunistai buvo geri, nes kovojo prieš nacius. Suvokti, kad vieni banditai kovojo su kitais banditais – jiems per daug sunku.

Ir jau visai jiems sunku suvokti tai, kad žodžiai „patriotas“, „nacionalistas“, „šovinistas“, „fašistas“ ir „nacistas“ reiškia skirtingus dalykus. Jiems tai jau visai kažkokia magija. Dar blogiau, kad maždaug panašaus lygio tūpumu neretai pasižymi net kai kurie žurnalistai, kurie kartais įsivaizduoja, kad žodis „nacis“ yra visiškas sinonimas žodžiui „nacionalistas“, žodis „patriotas“ – sinonimas žodžiui „šovinistas“ ir taip toliau.

Visai blogai, kad šitų žodžių pradeda neskirti dar ir visokie nacizmo priešininkai, taip suplakdami į vieną krūvą visus ką papuola. O dar jei prisiminsim, kad ir antifašistai kartais pasižymi tokia pat menka smegenine, kaip jau šito straipsnio pradžioje minėta bukagalvė pronacistinė višta, tai tada gaunasi dar prasčiau: tokie irgi pasižymi tokia pat buka logika, pagal kurią Josifas Stalinas yra jiems gėris, nes kovojo prieš Adolfą Hitlerį. Ir kadangi tie, kas komunistus vadina lervomis, yra prieš Staliną, tai vadinasi, kad visi tokie yra fašistai.

Bendras SSRS ir nacistinės Vokietijos paradas Breste, 1939 metai

Po to, kai 1939 metais draugiškai pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo SSRS ir nacistinė Vokietija išsidalino Vidurio Europą, ir tie, ir anie ėmėsi veiksmų. Didžiausia bendra karinė operacija buvo nukreipta prieš Lenkiją. Tą baigę, komunistai ir naciai dar ir surengė bendrą paradą. Nuotraukoje - sovietų ir nacių karo vadai Semionas Krivošejinas (Семён Кривошеин) ir Heinzas Guderianas (Heinz Guderian). Šie du buvo tarpusavy pažįstami dar nuo 1929 metų, kai Guderianas lankėsi tankistų mokykloje Kazanėje - SSRS tuo metu draugiškai ruošė naciams ir tankistus, ir lakūnus, nes dėl Versalio sutarties pati Vokietija tam neturėjo galimybių.

Čia aš apibendrinsiu paprastai: durnumas neturi ideologinių barjerų. Idiotai būna visur, dargi tokie, kad kartais sunku net patikėti. Kas dar blogiau, visokios ideologijos idiotus traukia, nes ideologijos duoda gatavus teiginius, ten nereikia mąstyt. O kai nereikia mąstyt, tai idiotams labai patogu, nes jie visokiuose idiotizmuose atranda savo gyvenimo prasmę.

Tačiau yra ir kitokių žmonių, kurie smgenų turi daugiau, todėl gali suprasti truputį daugiau, nei ta minėta višta. Tai vat dėl tų truputį protingesnių, bet nesusigaudančių, aš ir pasistengsiu čia. Nes būtent dėl protingesnių aš pagalvojau, kad reikia užsiimti visiškai primityviu reikalu – tiesiog imti ir apšviesti apie kai kurias sąvokas ir kai kuriuos skirtumus tarp tų sąvokų. Kad būtų visiems aišku, kas ką reiškia.

Tai bus trumpas žodynėlis, kurį galėsit parodyti kam nors. Jis bus paprastas ir pritaikytas idiotams, kurie yra bent kažkiek protingesni už tą minėtą vištą. Tie, kurie šito žodynėlio nesupras – tai yra visiški dibilai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Lagerinė Šiaurės Korėjos ekonomika

Kvadratines raides skaitantiems ir lagerinėmis sistemomis besidomintiems – tokia istorija iš dviejų dalių: pirma ir antra. Šiaip jau velniškai įdomus pasakojimas, net jei atmesim kraupiąją dalį – tiesiog iš jo galima nemažai atkurti apie tai, kaip organizuota išvystyta lagerinė ekonomika. Būtent tokia yra Šiaurės Korėjoje, kur valdoma, skelbiant keistą nacizmo ir komunizmo mišinį, vadinamą čiučche arba džiuče. Ar tai kažkaip panašiai.

Kim Čen Iras

Kim Čen Iras - dvasingasis čiūčkės idėjų nešėjas, didysis Šiaurės Demokratinės Korėjos Liaudies Respublikos brangusis ir mylimasis vadas

Čia verta pastebėti, kad Sovietų Sąjungoje pilnavertė stalininė lagerių sistema egzistavo grubiai apie 30 metų, iš kurių 10 pirmų metų tebuvo daugiau eksperimentas, o negana to, buvo dalinis sistemos pertrūkis karo metu, negana to, prasidėjus strateginėms Šiaurės įsisavinimo (pirmiausiai dėl karinės laivybos) ir urano kasyklų programoms, lageriai nemenka dalim virto mirties fabrikais, kur vidutinė kalinio gyvenimo trukmė neretai tesudarydavo vos keletą mėnesių, t.y., tęstinė sistema vėlgi veikti negalėjo. Kitaip tariant, klaikiausių stalininių lagerių atvejai – tai tiktai išvystytos lagerių sistemos užuomazgos, kai palygini su Šiaurės Korėja.

Šiaurės Korėjos atvejis – išties išskirtinis, ten lagerių sistema kūrėsi jau su visa bolševikų patirtimi, daug kompleksiškiau ir egzistavo gerus porą kartų ilgiau. Dabar korėjietiškuose lageriuose jau dirba žmonės, kurie gimė iš žmonių, kurie patys gimė konclageriuose. Pastarieji sudaryti iš milžiniškų kompleksų, kur įvairaus griežtumo įkalinimo įstaigos, nepilnamečių rengimo lageriams mokyklos, atskiros vyrų ir moterų zonos, o sėkmingiausi, „laisvėn“ paleisti kaliniai tampa etatiniais tų pačių koncentracijos stovyklų darbuotojais – mokytojais, prižiūrėtojais, etc.. Lagerių sistema tokia, kad kartą į ją pakliuvęs, ne tik pats joje lieki, bet lieka ir tavo vaikai, ir anūkai. Ten numatytos netgi kalinių dauginimo priemonės – vyrai su moterimis suleidžiami, kad pasidaugintų ir prigamintų dar naujų kalinių.

Žodžiu, kas supranta kvadratines raides – skaitykite. Kas nesupranta – klauskite, gal kas ras anglišką pasakojimo variantą.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Revekka Kedrova-Plastinina-Maizel

Revekka Plastinina-Kedrova-Maizel

Revekka Plastinina-Kedrova-Maizel

Apie tai, kaip elgdavosi moterys-tardytojos iš NKVD/GPU/ČK – duomenų mažoka, jie labai nerišlūs (tad ir šioji herojė teaprašyta bus tiktai kratiniu nesusijusių bendrakonteksčių sakinių). Visgi po Perestroikos ėmė lįsti faktai apie senąją tardytojų gvardiją, kurią Stalinas, padedamas pirma Genricho Jagodos*, o paskui – ir Nikolajaus Ježovo**, o dar paskui – Lavrentijaus Berijos***, beveik visą išnaikino. Išnaikino tiesiog tam, kad paslėptų komunistų atėjimo valdžion detales. O paskui dar praėjo dešimtys metų nutylėjimų – tad ir nuotraukų, ir istorijų išliko nedaug.

Tiesa, nors daugumą didžiausių išgamų patys NKVD veikėjai iššaudė, į NKVD bei KGB ateidavo vis nauji ir nauji sadistai. Pasakojimų apie tai, kaip NKVD tardytojos taikydavo labai specifinius kankinimus, išlikę net ir iš kai kurių Lietuvos partizanų, t.y., iš laiko, kai pirmoji saugumiečių karta buvo praktiškai išnykusi. Tuo tarpu kai pabandai pakapstyti apie moteris saugumietes iš 1918-1920 periodo, paaiškėja, kad jos buvo labai panašios į jau aprašytą Ilzę Koch. Panašu, kad tai tiesiog kaip kokia liga – represinės struktūros traukia bet kokius atmatas, nepriklausomai nuo lyties, kilmės ir tautybės.

Tiktai dėka to, kad Archangelską 1918-1919 metais užėmė Antantė, išliko kiek daugiau faktinių duomenų apie tokią Revekką Maizel-Plastininą-Kedrovą. Užėmus Archangelską, buvo pradėti tyrimai, kurių metu nustatyta, kad ji pati savo rankomis sušaudė mažiausiai 87 baltagvardiečių karininkus, 33 civilius bei kartu su savo naujuoju draugu Michailu Kedrovu suvarė į baržą ir paskandino 500 pabėgėlių bei generolo Milerio karių.

Tai, iš esmės, vienintelė informacija apie šia bobą, kurią galima laikyti patikima ir patikrinama. Apie visą kitą – yra oficialios, organų palaikytos versijos ir neoficialios, išlindusios per kalinių pasakojimus, o dar ir pripainiotos tiek, kad kartais sunku nustatyti, kokie įvykiai buvo pirmiau, o kokie paskiau – kuo labiau ieškai, tuo didesnis gaunasi kratinys.

Oficiali biografijos versija – kad ši mūsų tiriamoji su savo naujuoju vyru Kedrovu kažkuriuo metu persikėlė į Maskvą, kur mirė 1946 nuo neaišku, ko, iki tol dirbusi neaišku kur ir neaišku kuo. Pats Michailas Kedrovas buvo sušaudytas per valymus. Pirmojo Revekkos vyro Nikandro Plastinino peripetijos neaiškios – žinoma, kad jis buvo vienas iš tų, kas organizavo Leninui laikraščių spausdinimą Paryžiuje ir Ženevoje prieš Spalio perversmą, o 1938 mirė Irkutsko lageryje. Neoficiali, per kalinius išlindusi informacija apie šią moterį ir jos šeimą – visgi įdomesnė ir, atrodo, kad ir tikroviškesnė.

Iš Gardino kilusi Revekka Maizel ištekėjo už anokio Nikandro Plastinino dar prieš revoliuciją, su juo gyveno emigracijoje, tačiau po 1917 Vasario revoliucijos grįžo į Rusiją (sako, kad ir pati Revekka, ir Vladimiras Uljanovas-Leninas, ir Nikandras Plastininas į Rusiją atvyko tame pačiame plombuotame vagone). Savo emigracinį vyrą Revekka greitai metė, o pati susidėjo su bolševizman persimetusiu rusų dvarininku Michailu Kedrovu. Ponios Revekkos ir to paties Nikandro sprendimu, beje, buvo sušaudytas Nikandro sesers vyras Jakovas Levanidovas – dar 1917. Tačiau pačiam Nikandrui jau 1920 teko bėgti nuo savo buvusios žmonos, nes šioji susigalvojo nudėt likusius jo giminaičius – už tai, kad nepalaikė revoliucinės kovos ir neigiamai pažvelgė į šeimos nario sušaudymą (gandas sako, kad išsigelbėti spėjo vienas Nikandro brolis ir jo sesuo, kurie per Antantės išsilaipinimą 1918-1919 pabėgo nuo bolševikų). Teroras prieš visus Plastininus, savo ruožtu, grėsė sušaudymu ir pačiam Nikandrui, tad šis beveilijo nusiplaut į Rusijos pietinę dalį.

1918 metais Revekka Kedrova tapo Archangelsko gubernijos ispolkomo sekretore (t.y., viena iš vadovų – sekretorius kompartijoje reiškė visai kitą postą, nei sekretutkė), kur nuteisinėjo visus, kas jai nepatiko. Dar aktyviau nuteisinėjo visus naujasis Revekkos vyras – Michailas Kedrovas. Beje, naujasis Revekkos vyras labai propagavo Marato**** idėjas – būtent šių skleisti jis ir atvažiavo į Archangelską. Po gan ilgai trukusių skerdynių Revekka buvo išmesta iš to ispolkomo, tuo pagrindu, kad jau stogas nuvažiavo – tas ir buvo įvardinta ispalkomo nutarime („Товарищ Пластинина – человек больной, нервный„).

Štai tada ji pagarsėjo savo ir Michailo Kedrovo žygiu į garsųjį Solovkų vienuolyną. Tenai nuvykę, jie Marato pavyzdžiu paskandino visus vienuolius jūroje, o pačiame vienuolyne įsteigė pirmą sovietinę koloniją, skirtą kalinių perauklėjimui. Perauklėjimas būdavo labai paprastas – koks nors kalinys kuo nors nepatiko – kulka į kaktą. Būtent šitaip nuo tos Revekkos bei jos vyro Kedrovo prasidėjo garsusis Archipelag GULAG, apie kurį ir Solženicinas rašė.

Šis reikalas vertas nemenko dėmesio – GULAG (Glavnoje Upravlenije LAGeriami) sistemos ideologas buvo didysis sovietinis pedagogas, žymusis OGPU/NKVD veikėjas Antonas Makarenka, apie kurį angliška Vikipedija sako: „promoted democratic ideas and principles in educational theory and practice„*****. Grubiai imant, pagal Makarenko pedagogiką visi auklėjamieji buvo dviejų rūšių: perauklėjami – tie, kurie turi būti siunčiami į kolonijas****** ir neperauklėjami (klasiškai svetimi elementai). Tai tie, kurie neperauklėjami, tai jau aišku, ką su jais daryti. Tai vat tas Solovkų vienuolynas ir tapo pavyzdiniu, pagal Makarenkos pedagogiką organizuotu suaugusiųjų perauklėjimo punktu.

Tuos, kurie būdavo atrenkami, kaip sunkiai persiauklėjantys (atranka būdavo pagal tai, kad šiaip kažkas tai pačiai Madam Kedrovai nepatiko), ta pati Revekka Kedrova su parankinių būriu veždavo į to paties Michailo Kedrovo įsteigtą lagerį Cholmogoruose, kur sušaudydavo. Šiame lageryje turėjo būti laikomi suimtieji, tačiau pradžioje realaus lagerio ten nebuvo išvis – tiktai spygliuotomis tvoromis aptverta aikštė miestelio centre. Kadangi ta aikštė vis būdavo perpildyta, tai suimtuosius iš jos vis vesdavo į vieną iš aplink esančių miškelių, kur sušaudydavo. – per keletą metų sušaudė apie 10 tūkstančių žmonių, kol, 1922 sovietinė valdžia nusprendė tą lagerį perkelti į Solovkus. Pastaruosiuose irgi kartais šaudydavo netinkamus žmones, nors gal dar dažniau juos tiesiog sušaldydavo į ledą.

Tarp kitko, gandai sako, kad būtent toji Revekka išrado ir originalius kankinimus uodais – žmogus būdavo išrengiamas plikas ir paliekamas kelioms dienoms pririštas lauke. Kai kurie būdavo užkandžiojami uodų taip, kad net ir numirdavo – uodų plėšrumas bei kiekiai ten būdavo neįtikėtini. Žiemą būdavo taikomi kitokie kankinimai – pavyzdžiui, laistyti žmogų lediniu vandeniu lauke, kol suledės į gabalą. O dar Revekka kaliniams nuolat kartodavo pasakojimus apie tai, kaip baltagvardiečiai ją žadėjo pririšti prie kumelės uodegos ir paleisti per laukus, kad kauleliai išsibarstytų.

Baigėsi tuo, kad jau prie Lavrentijaus Berijos į Solovkus atėjo nauji vadovai, kurie nutarė, jog ta Revekka Kedrova pernelyg pamišusi net kaip budelė, tad šią ėmė ir įkišo į to paties Solovkų kalėjimo moterų psichiatrinį skyrių. Šiame, beje, buvo laikomos žmogėdros, kurių nemažai atsirado Ukrainoje Hlodomoro metu. Daugeliui tokių moterų tiesiog pasimaišydavo protas, tad nors didžiausią dalį jų sušaudė toje pat Ukrainoje, dalis kitų, neišsyk identifikuotų, pakliuvo į Solovkus. Tai vat, vos kelias dienas tame skyriuje jai teprabuvus, kažkas iš kitų prižiūrėtojų paliko pačios Revekkos Kedrovos vienutės duris atrakintas, kaip ir kelias tų žmogėdrų kameras. Moterys, komunistų dėka tapusios žmogėdromis, bent kažkuo atsikeršijo už savo likimą – pasmaugė Madam Reveką savo rankomis. Kaltų niekas nerado – matomai, čia tiesiog gavosi istorija, panaši, kaip ir Ilzės Koch atveju – veikėja peržengė ribą, po kurios netgi savo sėbrams pasidarė pernelyg šlykšti.

Tiesą sakant, Madam Kedrova buvo niekuo neypatinga bolševikinė budelė – viena iš tų, kas žmones žudė ir kankino tiesiog dėl pasitenkinimo. Panašių į ją buvo šimtai, tik kad apie daugumą neišliko netgi tokių duomenų, kaip pavardės. Revekka Plastinina-Kedrova-Maizel – viena iš nedaugelio tų, apie ką liko informacijos. Beje, kai kurie sako, kad jos mirtis nuo žmogėdrų rankų – tai tik graži Solovkuose sugalvota pasaka, o išties ponios Revekkos Kedrovos palaikai yra įmūryti garbingoje vietoje Kremliaus sienoje.

O jos vyras, Michailas Kedrovas? O jos vyras, toks pat atmata, kaip ir Revekka, 1920 būriui čekistų įsakė šaudyti į būrelį mokyklon einančių vaikų, tad po šių skerdynių paties Vladimiro Uljanov0-Lenino nurodymu buvo uždarytas durnynan, kur neilgai teprabuvęs, išėjo laisvėn ir nuo 1924 vėl ėmė dirbti kompartijai – kuravo sportą, dirbo prokuroru, vėliau ir teisėju. 1939 buvo suimtas, o 1941 buvo nubaustas mirties bausme ir sušaudytas, vykdant senų NKVD kadrų valymą. O prie Chruščiovo buvo reabilituotas po mirties. Kaip esą nekalta stalinizmo auka.

 

———–

* Genrichas Jagoda, kai buvo suimtas, labai nustebino netgi tuos, kas buvo girdėjęs apie jo polinkius. Pas jį atrado visą komplektą guminių pimpalų, įskaitant ir pritaikytų tam, kad moteris galėtų pasiversti į vyrą, kuris tą Jagodą ir tratintų (nors kai kurie gandai dar pasakojo, kad šiam labiausiai patikdavo būti tratinamam šuns), visokios pornografijos, įskaitant ir kino juostų (tas turėjo savo paties kino peržiūros salikę), geras kokaino ir heroino atsargas, krūvos visokių sado-mazo įrankių ir t.t..

** Nikolajus Ježovas, beje, kalbėjęs laisvai lietuviškai, buvo šiaip homoseksualas ir aiškus nekrosadistas. Gal ir ne narkomanas net, skirtingai nuo Jagodos. Nors faktas, kad nevisprotis – tardymuose itin sužvėrėdavo, kankindavo savo aukas, kraštutinį potraukį jausdamas tvirto sudėjimo vyrams, kuriuos tiesiog luošindavo. Kai kurių gandų teigimu, bežalodamas suimtuosius, ir pasitenkindavo. Kai buvo suimtas per valymus 1939, tarp kaltinimų buvo ne tik homoseksualizmas, bet ir tūkstančiai falsifikuotų bylų prieš kompartijos darbuotojus. Dar vienas gandas (kiek panašokas į mitą) sako, kad kai turėjo būti vykdoma Ježovo mirties bausmė, į mirties kambarėlį jį vedė šio veiklą gyvai matę sargybiniai – šie negyvai uždaužė jį buožėmis dar koridoriuje, nors sušaudyti Ježovą turėjo kitas budelis.

*** Lavrentijus Berija itin garsėjo savo potraukiu jaunoms mergaitėms. Važinėdavosi savo ZIM mašina ir tiesiog gatvėje gaudydavo. Kai kurios iš taip pagautų visam laikui dingdavo be žinios – ponas su apvaliais akiniais pramogaudavo, matyt, gan specifiškai. Kai esi saugumo vadas, gali sau leisti labai daug, tiesa?

**** Prancūzų revoliucionierius, jakobinų vadeiva Jean Paul Marat (pačių jakobinų vadintas „Liaudies draugu“, plg. su kad ir Šiaurės Korėjos ar Kinijos vadų titulais) buvo velniškai populiarus daugelio bolševikų tarpe. Tais laikais nuolat būdavo pateikiamas, kaip didvyris. Išties jis pagarsėjo tuo, kad 1792, kai vyko revoliucinis teroras, į baržas kišdavo visus kilminguosius – ir vyrus, ir moteris, ir vaikus, o paskui tas baržas skandindavo. Kai pritrūko baržų, Maratas nutarė mesti žmones į vandenį nuo prieplaukos – pasmerktiesiems tiesiog būdavo surišamos rankos ir prikabinamas svarstis po kaklu. Kai kažkas pasakė, kad jis bent jau vaikų neskandintų, Maratas pareiškė – „tai vilkiūkščiai, iš jų išaugs vilkai“. Po mirties Maratas buvo kelis kartus perlaidojamas, kol galų gale įmestas į kanalizaciją. Dar vėliau kažkas kanalizacijoje atrastas lavono liekanas perlaidojo kapinėse, tačiau taip ir liko neaišku, ar tai tikras Maratas, ar kažkas kitas.

***** Čia puikiai galim pamatyti patį Vikipedijos veikimo principą: remiamasi ne tiesos paieškomis, o belenkokiais šūdais, kuriuos rašinėja moksleiviai ar šiaip kokie nors politizuoti pridūrkai. Tai ypatingai gerai pasimato visur, kur tik užkabinama politika, kokie nors nacionaliniai interesai ar dar kažkas kaip nors ideologizuojamo.

****** Pats žodis „kolonija“ sovietmečiu tapo kalėjimo sinonimu būtent Antono Makarenkos dėka. Šio idėja buvo, kad reikia deklasuotus ar asocialius elementus atskirti nuo visuomenės ir priversti dirbti. Ypatingai sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygomis, kai prasideda kova dėl būvio, šie elementai perima proletarišką mąstymą ir ima terorizuoti vieni kitus, taip bendrai priversdami visus dirbti ir persiauklėti. Pagrindinė Makarenkos pedagoginė idėja buvo elementari: padaryti terorą prieš kuo nors netinkamus asmenis visuotiniu, kad jį terorizuotų ne tik valdžia, bet ir visi jo artimieji, draugai, etc..

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter