Tag Archives: tabuizavimas

Baltųjų beždžionių propaganda

Negalvok apie baltą beždžionę! Bent vieną minutę negalvok apie baltą beždžionę! Tiesiog paimk laikrodį ir žiūrėk į jį vieną minutę, ir per tą laiką nei už ką nepagalvok apie baltą beždionę! Tau negalima galvoti apie baltą beždžionę!

Negirdėjote tokio pokšto? Jei negirdėjote, pabandykite minutę nieko negalvoti apie baltą beždžionę ir pažiūrėsime, kas gausis. O jei girdėjote – manau, lengvai suprasite, apie kokią propagandą kalbu. Apie tą propagandą (gal būt – netgi neapgalvotą, netyčinę, o gal – net ir gerais norais vediną), kuri mums kala į galvas – „negalvok apie tą“, „negalvok apie aną“.

Prieš porą dešimtmečių vienas mano pažįstamas, su kuriuo kasdien bendravau kelis gerus mėnesius, į mano klausimą apie rasizmą Lietuvoje tiesiog išvertė akis ir pasukiojo pirštą prie smilkinio: „Gal tu durnas? Afrikoje – taip, ten baltųjų nekenčia, Amerikoje – nežinau, nebuvau… O čia, Lietuvoje – tai tik spokso, nes negro gyvai nėra matę“. Taip, tasai pažįstamas buvo negras. Vaikinukas, kuris apie tai net nesusimastydavo, nes jokio rasizmo čia nematė.

Tačiau laikai pasikeitė – dabar neretas jau žino, kad žodis „negras“ gali būti kažkam įžeidus. O žodis „nigeris“ – netgi pilnas atviros paniekos. Juk reikia kalbėti politkorektiškai, sakyti „juodaodis“, mat kitoks pasakymas kažkam gali priminti vergovę, pažeminti, priversti jaustis antrarūšiu. Prieš 15 metų nesuprantamai atrodžiusios socialinės reklamos apie tai, kad odos spalva nieko nereiškia („Visi skirtingi, visi lygūs“ – berods taip skelbdavo?), dabar jau įgyja prasmę: rasizmas po truputį tampa įprastu ir vis populiaresniu, tegul ir vis labiau draudžiamu, užslėptu, nedemonstruojamu viešai, tačiau daugeliui – netgi natūraliu. Kodėl? Vargu bau labai padaugėjo juodaodžių Lietuvoje. Neteko girdėti ir apie kokias nors marginalines grupes, kurias su juodaodžiais kas nors galėtų susieti. Kai kurie sociologai gūžčioja pečiais, kiti – bando paaiškinti tautiečių patirtimi, atsivežta iš užsienio. Treti gi sako, kad jokio pokyčio išties gal ir nėra, tik problemos išlenda į paviršių, tampa aiškiau matomomis. O aš apie tai turiu kitokią nuomonę. Paremtą laukinių Afrikos tautų įsitikinimais, šamanų idėjomis.

Kažkuri iš Afrikos tautelių ligšiol turi nuostabų paprotį: įamžindama žymiausių didvyrių atminimą, uždraudžia vartoti vieną iš žodžių, paverčia jį tabu. Metodas labai paprastas: koks nors hipotetinis didvyris Mabuntu gauna, pavyzdžiui, Dramblio vardą. Ir išsyk visiems uždraudžiama tą naująjį vardą minėti bet kokiu pretekstu – už ištartą žodį genties burtininkas gali prakeikti ir išvaryti žmogų į laukines džiungles, pasmerkdamas jį mirčiai – ar nuo laukinių žvėrių, ar nuo priešų strėlių. Nepaisant to, laiks nuo laiko, patyliukais, „tarp savų“, žodis „dramblys“ laiks nuo laiko minimas, visi jį žino – juk tai svarbus gyvūnas. Tačiau oficialiai visi vartoja „politkorektišką“ dramblio pavadinimą – „gyvūnas, kurio vardu pavadintas Mabuntu“. O apie patį Mabuntu kalba, kaip apie „tą, kuris pavadintas vardu gyvūno, kurio vardas suteiktas Mabuntu“. Juk sakyti „dramblys“ – draudžiama, tai – tabu! Taip visi norom nenorom tampa didvyrio įamžintojais. Vien todėl, kad vardas – uždraustas, tam tikra tema tabuizuojama, o jei tiksliau – visuomenė tiesiog dramblizuojama ir mabuntizuojama. Visi tampa didvyrio legendos nešėjais – pasakotojais ir klausytojais.

Taip, man tai nuostabiai primena tą politkorektišką ir tylų žodžio „negras“ draudimą – tabuizavimą. Kiekvienas, kas tik žino, kad žodį „negras“ vartoti draudžiama, automatiškai, netgi nepriklausomai nuo savo norų ar įsitikinimų, tampa nešėju tabuizuotos istorijos apie žemesnės rūšies žmones. Nes juk kiekvienas žino: jei draudžiama sakyti „negras“, tai tik dėl to, kad tai žemina negrus. Nes jie gi išgirdę tai, pasijunta antrarūšiais, nes tai būdas juos pažeminti. Nuostabu, bet didžiausiomis šitokio politkorektiškumo aukomis tampa patys juodaodžiai: iš lygiateisiškumo platintojų jie irgi sužino, kad jie – tai negrai, antrarūšiai, vergai, nigeriai ar netgi, atleiskite, „juodašikniai“! Sakyčiau, išskirtinis globalios tabuizacijos pavyzdys, kai draudimais stigmatizuojama didžiulė žmonijos dalis.

Gyvenę sovietmečiu galėtų prisiminti tuomet galiojusius žiaurius bet kokios nacių simbolikos draudimus, išmoktus kiekvieno moksleivio – už sąsiuviny nupieštą svastiką galėjai išlėkti iš mokyklos, o apie Hitlerio gimimo dieną visi sužinodavo iš anksto: juk bus patikrinimas, ar kas neužmiršo spalinuko (žinot tokias kirmėles – spalines?) ar komsomolo ženklelio įsisegt, ar pionieriškos „silkės“ ant kaklo užsirišt. Natūralu, kad daugelio galvose nacizmas susitapatino su antisovietiniu pasipriešinimu, o to paties Hitlerio gimtadienį daugelis sovietinių mokyklų auklėtinių iki šiol žino atmintinai. Tai irgi tabuizacijos pasekmė. Kažką panašaus dabartinės Lietuvos valdžia pabandė padaryti ir su sovietine simbolika, ją uždrausdama ir taip įkaldama visiems ją į galvas žymiai geriau, nei galėtų, vykdydama tikslingą sovietinių idėjų propagandą.

Kaip ir kiti sąvokų keitimo metodai, tabuizacija suveikia ne išsyk – reikia ilgokai kalti į galvas, kad kažką sakyti draudžiama, nepadoru. Pradžioj neutralaus žodžio „negras“ pakeitimas žodžiu „juodaodis“ atrodo kvailai, kaip kažkoks kalbainiškas nesusipratimas. Vėliau jau imi abejoti: gal išties kažkam tai gali būti įžeidu? Dar vėliau – įsitikini, kad yra juodaodžių, kurie pasipiktina, pavadinti negrais (o šiuos juk lygiai taip pat mokina įsižeisti). Po kiek laiko jau pripranti prie skirstymo: žodis „negras“ – įžeidimas, nešantis neigiamą prasmę. O žodis „juodaodis“ – nėra įžeidimas. Galų gale pats atrandi, kad jau žinai žemesnės rasės sąvoką.

Dar prieš šešis dešimtmečius George Orwell savo romane „1984“ aprašinėjo naujakalbę – galingiausią smegenų plovimo įrankį. Tačiau gal net ir jis neįsivaizdavo, kokiais rafinuotais būdais toji naujakalbė bus kuriama bei diegiama. Pasirodo, mes, atsisakantys žodžio „negras“, atsisakome jo tam, kad „padėtume“ jiems. O išties – įkalame į galvas visiems, netgi sau patiems, kad negrai yra negrai blogąja (ir, pastebėkime – naująja, dirbtine) to žodžio prasme. O norėdamas juos pavadinti neutraliai – turi sakyti „juodaodžiai“. Netgi Joseph Goebbels galėtų pasimokyti tokių fantasmagoriškų visuomenės nuomonės transformacijų.

Kai žvelgiu į absurdiškus draudimus bei kai kurių lygiateisiškumo gynėjų pasisakymus apie tai, kas padoru, o kas ne – kaskart užduodu sau klausimą: ar jie  tokie silpnapročiai, kad nesuvokia, ką daro? O gal jie visgi supranta, ką daro, bet išties nekenčia visų tų, kieno teises, atseit, gina? Pastaruoju atveju galėtume kalbėti apie tikrą pasaulinį „tolerastų“ sąmokslą, nukreiptą prieš gėjus, negrus, moteris ar dar kokias nors „ginamas“ visuomenės grupes. Tabuizuodami ištisas sritis, tokie veikėjai užtikrina, kad  negrų diskriminacija bus sukurta netgi tuščioje vietoje, kad sovietiniai ar nacistiniai kliedesiai susilauks naujų pasekėjų, kad kažkas nekęs žydų, kad vietoj lygių teisių moterys bus tyliai laikomos kvaišomis vien todėl, kad jos moterys. Ir taip toliau.

Nuostabiai atrodo amerikietiška politkorekcija, jau senokai peržengusi visas ribas: po išoriškai gražiu tolerancijos apvalkalu besislepianti neapykanta tiesiog pribloškia – tereikia užeiti į kokį nors cenzūrai bei teisėsaugai neprieinamą interneto forumą, pavyzdžiui tokį, kaip garsusis 4chan – pamatysite tokį rasizmą, nuo kurio net „rasistiškiems“ lietuviams plaukai ant galvos pasišiauštų. Bet man dar labiau į akis krenta Amerikoje sukami filmai – šalyje, kurioje filmus kūrė žanro kūrėjas Charlie Chaplin, dabar dominuoja dvi apgailėtinos pokštų temos: patyčos iš kitų, rimtesnių filmų bei humoras apie išmatas (scenas, kaip kas nors, atsiprašant, apsitriedžia, pamatysite net vaikams skirtose komedijose). Juk iš ko daugiau juoktis, visa, kas buvo juokinga – jau uždrausta ar bent jau gali sukelti abejotiną kažkieno reakciją?

Manote, kad nepageidautinas žodis „negras“ – tai pavienis atvejis, kai lietuviškiems politkorekcijos adeptams aptemsta protas? Galiu paminėti kažkieno sugalvotus bandymus tyliai uždrausti žodį „čigonas“ (reikia sakyti „romas“!), ir netgi žodį „žydas“ paskelbti nepadoriu (taigi kažkam panašus į rusišką įžeidžiantį „žyd“, todėl reikia sakyti „žydų tautybės asmuo“!). Žydiškus anekdotus išdrįsęs spausdinti laikraštis jau rizikuotų pakliūti į smurtinės spaudos sąrašus. O juk ne taip seniai šie anekdotai buvo vieni populiariausių… Pensininkus kažkieno aptemusios smegenys jau sugalvojo pervadinti „senjorais“, o rusus tapo įprasta politkorektiškai vadinti „rusakalbiais“. Dar prisiminkim, kaip Lietuvoje menkai paplitę anekdotai apie blondines per vieną dieną tapo kultiniais – užteko tik kažkuriai lygių galimybių kontrolierei pareikšti, esą šie anekdotai kažką ten diskriminuoja.

Seniai žinoma, kad uždraustas vaisius – saldžiausias. Bet pagalvokim ir apie tai, kad uždraustus vaisius augina būtent jų draudėjai.

————————
P.S.: Ginta, publikuoju šitą straipsnį užrakintą, pažiūrėk, ar tiktų jums 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter