Tag Archives: politkorekcija

Apie politkorekcinių lavonų smarvę

Politkorekcija – dar ganėtinai naujas reiškinys Lietuvoje, ale jis jau spėjo išplisti, kaip Sosnovskio barštis: keliantis alergiją, niekam nereikalingas, toksiškas ir šlykštus. Užgožiantis viską, kas tik yra gero.

Štai tokia ponia žurnalizdė G.Č. kažkur Facebook šiandien užvedė isterikavotą diskusiją, dvelkiančią tiesiog pavyzdiniu politkorekciniu šūdu. Tokiu pavyzdiniu, kad aš negaliu su jumis nepasidalinti – tai klinikinis atvejis, vertas vadovėlių. Anoji, suprantate, perskaitė kažkokį straipsnį apie prekybą lavonais ir pasipiktino. Ne prekyba lavonais pasipiktino, ne bandymais išlaužt sensaciją ten, kur jos gal būt ir nėra, o žodžiais „numirėlis“ ir „lavonas“.

Padvėsusi žuvis

Suprantate, čia ne padvėsusi žuvies stipena smirda, o miegantis žuvies kūnas kvepia. Nes jei negražiai pasakysi, tai kas nors gali įsižeisti. Ai, ir vietoje žodžio "įsižeisti" reiktų vartoti žodį "nemalonu".

Kad nebūčiau galaslovnas, čia jums ponios G.Č. citata, kurioje pati esmė – kova už žodinę teisibę:

Ar redakcijos turėtų geriau pagalvoti prieš vartodamos kai kuriuos žodžius mirusiam žmogui apibūdinti? Numirėliai. Lavonai.

Paskui diskusijoje ta pati ponia G.Č. skundžiasi, kaip ten negerai, kad numirėlius ir lavonus kažkas vadina numirėliais ir lavonais. Ir retoriškai klausia, kaip jaustųsi kažkas, jei jų artimuosius, numirusius, taip kažkas pavadintų. Ir aiškina, kaip čia reikia kažkokios etikos ir kažkokių taisyklių, kurios visiems reguliuotų. Ir kad reikia sakyti „mirusieji“ ir „kūnai“.

Man tai primena tokį atvejį, kai kažkokios politkorektinės lervos Tuskulėnų žudynių vietą pavadino „rimties parku“. Pradžioje mintis buvo paprasta – „mirties parkas“, bet kažkokioms lervoms, suprantate, nepriimtinu pasirodė žodis „mirtis“. Žodžiai pernelyg baisūs, suprantate. Baisesni už lavonus. Negalima sakyti žodžio „mirtis“, reikia sugalvoti kokį nors eufemizmą, kad tiktai nepasakytum kažko, kas pačiam kelia šiurpą.

Politkorekcijos esmė visada yra labai paprasta: žmonės turi kokių nors neurotinių bėdų, nesugeba su jomis susitvarkyti, reaguoja jautriai, todėl vietoje įprastų žodžių ima vartoti žodžius, kurie turėtų reikšti kažką kitą. Pvz., įprastas žodis „kūnas“ turėtų būti vartojamas vietoje žodžio „lavonas“. Arba žodis „mirusieji“ – vietoje žodžio „numirėliai“.

Tai, kad semantikos skiriasi, politkoretoriams visai nesvarbu, nes jų problema yra kitur: ne prasmėse ir ne žodžiuose, o tiesiog jautriose jų galvose. Kai kurios poniutės, manydamos, kad nepadoru sakyti žodį „smirda“, sako žodį „kvepia“, nes taip slopina neurotines problemas, susijusias su kažkokiais kvapais. Suprantate, negalima sakyti, kad šūdas smirda. Reikia sakyti, kad šūdas kvepia – tada jis nesmirdės. Na, blogiausiu atveju galima pasakyti „neskaniai kvepia“.

Politkorekcija yra ne šiaip veidmaininga – tai tiesiog tobula melo forma: kokia nors supermama šmaikštašiknė, turinti seną šunį ar katę, nuveža savo augintinį pas veterinarą, kad tasai nudėtų. Ir paskui pasakoja savo draugėms, kaip savo brangų šunelį „užmigdė“. Ir jaučiasi maloniai, nes taip gali pavaizduoti gailestingą dorybę. Suprantate, labai baisu nudėti šunį ar katę, nes tada bus šuns ar katės lavonas. Bet „užmigdyti“ galima. Poniutė tai ir padaro – veterinaro rankomis. Ir paskui skaudžiasi draugėms, kaip jai skaudu, kokia ji nelaiminga ir kaip tą gyvulėlį mylėjo.

Apsimestinė moralė yra šlykšti. Politkorekcinės atmatos galvoja, kad gali vietoje nuoširdžios moralės pezėti apie etikos normas, atitikdami kažkokias pro formas. Tame ir yra viso šio reikalo esmė: gali būti šlykščiu atmata, bet svarbu gražiai kalbėti. Negalima sakyti „lavonas“ – ir būsi moralus. Ai, ne, juk ir žodį „moralė“ reikia pakeisti žodžiu „etika“, nes suprantate, moralė būna nervinanti ir kažkam gali nepatikti.

Ai, ir žodis „kliedesiai“ irgi keistinas kitu žodžiu, nes suprantate, negalima sakyti, kad žmogus nusišneka – jis gi turi „nuomonę“.

Ponia G.Č., aš žinau, kad jūs čia perskaitysite, todėl aš jums rašau, ką aš apie jus galvoju. Rašau jums suprantama kalba: tamstos nuomonė kvepia musių maisteliu. Ir aš įtariu, kad tamsta esate tiesiog etinis kūnas.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Baltųjų beždžionių propaganda

Negalvok apie baltą beždžionę! Bent vieną minutę negalvok apie baltą beždžionę! Tiesiog paimk laikrodį ir žiūrėk į jį vieną minutę, ir per tą laiką nei už ką nepagalvok apie baltą beždionę! Tau negalima galvoti apie baltą beždžionę!

Negirdėjote tokio pokšto? Jei negirdėjote, pabandykite minutę nieko negalvoti apie baltą beždžionę ir pažiūrėsime, kas gausis. O jei girdėjote – manau, lengvai suprasite, apie kokią propagandą kalbu. Apie tą propagandą (gal būt – netgi neapgalvotą, netyčinę, o gal – net ir gerais norais vediną), kuri mums kala į galvas – „negalvok apie tą“, „negalvok apie aną“.

Prieš porą dešimtmečių vienas mano pažįstamas, su kuriuo kasdien bendravau kelis gerus mėnesius, į mano klausimą apie rasizmą Lietuvoje tiesiog išvertė akis ir pasukiojo pirštą prie smilkinio: „Gal tu durnas? Afrikoje – taip, ten baltųjų nekenčia, Amerikoje – nežinau, nebuvau… O čia, Lietuvoje – tai tik spokso, nes negro gyvai nėra matę“. Taip, tasai pažįstamas buvo negras. Vaikinukas, kuris apie tai net nesusimastydavo, nes jokio rasizmo čia nematė.

Tačiau laikai pasikeitė – dabar neretas jau žino, kad žodis „negras“ gali būti kažkam įžeidus. O žodis „nigeris“ – netgi pilnas atviros paniekos. Juk reikia kalbėti politkorektiškai, sakyti „juodaodis“, mat kitoks pasakymas kažkam gali priminti vergovę, pažeminti, priversti jaustis antrarūšiu. Prieš 15 metų nesuprantamai atrodžiusios socialinės reklamos apie tai, kad odos spalva nieko nereiškia („Visi skirtingi, visi lygūs“ – berods taip skelbdavo?), dabar jau įgyja prasmę: rasizmas po truputį tampa įprastu ir vis populiaresniu, tegul ir vis labiau draudžiamu, užslėptu, nedemonstruojamu viešai, tačiau daugeliui – netgi natūraliu. Kodėl? Vargu bau labai padaugėjo juodaodžių Lietuvoje. Neteko girdėti ir apie kokias nors marginalines grupes, kurias su juodaodžiais kas nors galėtų susieti. Kai kurie sociologai gūžčioja pečiais, kiti – bando paaiškinti tautiečių patirtimi, atsivežta iš užsienio. Treti gi sako, kad jokio pokyčio išties gal ir nėra, tik problemos išlenda į paviršių, tampa aiškiau matomomis. O aš apie tai turiu kitokią nuomonę. Paremtą laukinių Afrikos tautų įsitikinimais, šamanų idėjomis.

Kažkuri iš Afrikos tautelių ligšiol turi nuostabų paprotį: įamžindama žymiausių didvyrių atminimą, uždraudžia vartoti vieną iš žodžių, paverčia jį tabu. Metodas labai paprastas: koks nors hipotetinis didvyris Mabuntu gauna, pavyzdžiui, Dramblio vardą. Ir išsyk visiems uždraudžiama tą naująjį vardą minėti bet kokiu pretekstu – už ištartą žodį genties burtininkas gali prakeikti ir išvaryti žmogų į laukines džiungles, pasmerkdamas jį mirčiai – ar nuo laukinių žvėrių, ar nuo priešų strėlių. Nepaisant to, laiks nuo laiko, patyliukais, „tarp savų“, žodis „dramblys“ laiks nuo laiko minimas, visi jį žino – juk tai svarbus gyvūnas. Tačiau oficialiai visi vartoja „politkorektišką“ dramblio pavadinimą – „gyvūnas, kurio vardu pavadintas Mabuntu“. O apie patį Mabuntu kalba, kaip apie „tą, kuris pavadintas vardu gyvūno, kurio vardas suteiktas Mabuntu“. Juk sakyti „dramblys“ – draudžiama, tai – tabu! Taip visi norom nenorom tampa didvyrio įamžintojais. Vien todėl, kad vardas – uždraustas, tam tikra tema tabuizuojama, o jei tiksliau – visuomenė tiesiog dramblizuojama ir mabuntizuojama. Visi tampa didvyrio legendos nešėjais – pasakotojais ir klausytojais.

Taip, man tai nuostabiai primena tą politkorektišką ir tylų žodžio „negras“ draudimą – tabuizavimą. Kiekvienas, kas tik žino, kad žodį „negras“ vartoti draudžiama, automatiškai, netgi nepriklausomai nuo savo norų ar įsitikinimų, tampa nešėju tabuizuotos istorijos apie žemesnės rūšies žmones. Nes juk kiekvienas žino: jei draudžiama sakyti „negras“, tai tik dėl to, kad tai žemina negrus. Nes jie gi išgirdę tai, pasijunta antrarūšiais, nes tai būdas juos pažeminti. Nuostabu, bet didžiausiomis šitokio politkorektiškumo aukomis tampa patys juodaodžiai: iš lygiateisiškumo platintojų jie irgi sužino, kad jie – tai negrai, antrarūšiai, vergai, nigeriai ar netgi, atleiskite, „juodašikniai“! Sakyčiau, išskirtinis globalios tabuizacijos pavyzdys, kai draudimais stigmatizuojama didžiulė žmonijos dalis.

Gyvenę sovietmečiu galėtų prisiminti tuomet galiojusius žiaurius bet kokios nacių simbolikos draudimus, išmoktus kiekvieno moksleivio – už sąsiuviny nupieštą svastiką galėjai išlėkti iš mokyklos, o apie Hitlerio gimimo dieną visi sužinodavo iš anksto: juk bus patikrinimas, ar kas neužmiršo spalinuko (žinot tokias kirmėles – spalines?) ar komsomolo ženklelio įsisegt, ar pionieriškos „silkės“ ant kaklo užsirišt. Natūralu, kad daugelio galvose nacizmas susitapatino su antisovietiniu pasipriešinimu, o to paties Hitlerio gimtadienį daugelis sovietinių mokyklų auklėtinių iki šiol žino atmintinai. Tai irgi tabuizacijos pasekmė. Kažką panašaus dabartinės Lietuvos valdžia pabandė padaryti ir su sovietine simbolika, ją uždrausdama ir taip įkaldama visiems ją į galvas žymiai geriau, nei galėtų, vykdydama tikslingą sovietinių idėjų propagandą.

Kaip ir kiti sąvokų keitimo metodai, tabuizacija suveikia ne išsyk – reikia ilgokai kalti į galvas, kad kažką sakyti draudžiama, nepadoru. Pradžioj neutralaus žodžio „negras“ pakeitimas žodžiu „juodaodis“ atrodo kvailai, kaip kažkoks kalbainiškas nesusipratimas. Vėliau jau imi abejoti: gal išties kažkam tai gali būti įžeidu? Dar vėliau – įsitikini, kad yra juodaodžių, kurie pasipiktina, pavadinti negrais (o šiuos juk lygiai taip pat mokina įsižeisti). Po kiek laiko jau pripranti prie skirstymo: žodis „negras“ – įžeidimas, nešantis neigiamą prasmę. O žodis „juodaodis“ – nėra įžeidimas. Galų gale pats atrandi, kad jau žinai žemesnės rasės sąvoką.

Dar prieš šešis dešimtmečius George Orwell savo romane „1984“ aprašinėjo naujakalbę – galingiausią smegenų plovimo įrankį. Tačiau gal net ir jis neįsivaizdavo, kokiais rafinuotais būdais toji naujakalbė bus kuriama bei diegiama. Pasirodo, mes, atsisakantys žodžio „negras“, atsisakome jo tam, kad „padėtume“ jiems. O išties – įkalame į galvas visiems, netgi sau patiems, kad negrai yra negrai blogąja (ir, pastebėkime – naująja, dirbtine) to žodžio prasme. O norėdamas juos pavadinti neutraliai – turi sakyti „juodaodžiai“. Netgi Joseph Goebbels galėtų pasimokyti tokių fantasmagoriškų visuomenės nuomonės transformacijų.

Kai žvelgiu į absurdiškus draudimus bei kai kurių lygiateisiškumo gynėjų pasisakymus apie tai, kas padoru, o kas ne – kaskart užduodu sau klausimą: ar jie  tokie silpnapročiai, kad nesuvokia, ką daro? O gal jie visgi supranta, ką daro, bet išties nekenčia visų tų, kieno teises, atseit, gina? Pastaruoju atveju galėtume kalbėti apie tikrą pasaulinį „tolerastų“ sąmokslą, nukreiptą prieš gėjus, negrus, moteris ar dar kokias nors „ginamas“ visuomenės grupes. Tabuizuodami ištisas sritis, tokie veikėjai užtikrina, kad  negrų diskriminacija bus sukurta netgi tuščioje vietoje, kad sovietiniai ar nacistiniai kliedesiai susilauks naujų pasekėjų, kad kažkas nekęs žydų, kad vietoj lygių teisių moterys bus tyliai laikomos kvaišomis vien todėl, kad jos moterys. Ir taip toliau.

Nuostabiai atrodo amerikietiška politkorekcija, jau senokai peržengusi visas ribas: po išoriškai gražiu tolerancijos apvalkalu besislepianti neapykanta tiesiog pribloškia – tereikia užeiti į kokį nors cenzūrai bei teisėsaugai neprieinamą interneto forumą, pavyzdžiui tokį, kaip garsusis 4chan – pamatysite tokį rasizmą, nuo kurio net „rasistiškiems“ lietuviams plaukai ant galvos pasišiauštų. Bet man dar labiau į akis krenta Amerikoje sukami filmai – šalyje, kurioje filmus kūrė žanro kūrėjas Charlie Chaplin, dabar dominuoja dvi apgailėtinos pokštų temos: patyčos iš kitų, rimtesnių filmų bei humoras apie išmatas (scenas, kaip kas nors, atsiprašant, apsitriedžia, pamatysite net vaikams skirtose komedijose). Juk iš ko daugiau juoktis, visa, kas buvo juokinga – jau uždrausta ar bent jau gali sukelti abejotiną kažkieno reakciją?

Manote, kad nepageidautinas žodis „negras“ – tai pavienis atvejis, kai lietuviškiems politkorekcijos adeptams aptemsta protas? Galiu paminėti kažkieno sugalvotus bandymus tyliai uždrausti žodį „čigonas“ (reikia sakyti „romas“!), ir netgi žodį „žydas“ paskelbti nepadoriu (taigi kažkam panašus į rusišką įžeidžiantį „žyd“, todėl reikia sakyti „žydų tautybės asmuo“!). Žydiškus anekdotus išdrįsęs spausdinti laikraštis jau rizikuotų pakliūti į smurtinės spaudos sąrašus. O juk ne taip seniai šie anekdotai buvo vieni populiariausių… Pensininkus kažkieno aptemusios smegenys jau sugalvojo pervadinti „senjorais“, o rusus tapo įprasta politkorektiškai vadinti „rusakalbiais“. Dar prisiminkim, kaip Lietuvoje menkai paplitę anekdotai apie blondines per vieną dieną tapo kultiniais – užteko tik kažkuriai lygių galimybių kontrolierei pareikšti, esą šie anekdotai kažką ten diskriminuoja.

Seniai žinoma, kad uždraustas vaisius – saldžiausias. Bet pagalvokim ir apie tai, kad uždraustus vaisius augina būtent jų draudėjai.

————————
P.S.: Ginta, publikuoju šitą straipsnį užrakintą, pažiūrėk, ar tiktų jums 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Čyvas ir Labas, Lietuva!

Tiesiog paskaitinėjau Tomo Čyvo blogą (to paties, kurio taip nepakenčia   ), vienas straipsniukas buvo apie kažkokį Lietrytyje išspausdintą kliedesį, kur aiškinama apie tai, kaip Lietuva turi būti dėkinga Rusijai už viską. Ir aišku, paskui – diskusijos, diskusijos… Plačiai žinomas Labas, Lietuva! kleidėja apie tai, kaip LTSR buvo gerai, o Čyvas, užkibęs ant troliško kleidėjimo, bando paaiškinti kas tas buvo komunizmas.

Tai vat kilo tokių minčių… Visgi, net jei nesigilinsim į tai, kodėl Tomas Čyvas toks, o Labas, Lietuva! – kitoks, o koks nors Stoma – visai kitoks, matome, kad tai tiesiog pasaulėžiūros nesutapimai. Kardinalūs. Ir iš kur?

Koks nors Stoma (čia tik pavyzdys, išties Stoma pasirinktas atsitiktinai) ar kitas panašus daugelio mėgstamas politologinis veikėjas, palyginus su Tomu Čyvu ar Labas, Lietuva!, atrodo, kaip nuomonės neturintis ir nieko neužkabinantis skuduras. Toks, kuris sako "taip, jūs visi teisūs, o čia vat kažkas, neaišku, kas gal ir ne taip, bet mums reiktų pažiūrėti, kas iš to gausis, nes blablabla".

Čyvas gi – turi NUOMONĘ. Labas, Lietuva! – irgi turi NUOMONĘ. Pripažinkim, kad tokie žmonės žymiai įdomesni, ypač dar turint omeny, kad dabartinė visuomenė (ir žiniasklaida) jau kimšte prikimšta politkorekcijos ir savicenzūros, virstančios prisitaikėlišku ir stagnaciniu mėšlu.

Taip, kažką aštri nuomonė žeidžia. Bet ar tai priežastis, ar tik pasekmė?

Kodėl nekenčiamas Tomas Čyvas? Todėl, kad jis turi aiškią doros ir vieningos Lietuvos viziją, kurią skleidžia, atvirai atmesdamas prieštaravimus? Kodėl nekenčiamas Labas, Lietuva!? Todėl, kad jis mato dabartinę valdžios degeneraciją, kurią naiviai lygina su tos pačios valdžios sau priešpastatoma LTSR, apie kurią vaizduojasi, kad ji buvo viskuo priešinga dabartinei Lietuvai, vadinasi, jo akimis – gera?

Matydami aštrų idėjinį konfliktą, turim pamatyti ir tai, kad jis yra tiktai realybės atspindys. Tomas Čyvas – realybės veidrodis. Labas, Lietuva! – irgi. Ir Andrius Užkalnis mus priverčia pamatyt pasaulį, o ne tik mums įprastas savo pačių savirefleksijas. Stoma gi – neatspindi veik nieko, gal todėl jis daugeliui žymiai malonesnis. O gal nenorim to pamatyti, kurdami kiekvienas savo "realybę"? Tomas Čyvas ir Labas, Lietuva! – jie juk mums trukdo, laužo gražų mūsų nuosavą pasaulėlį, tiesa?

Kaip čia nepalyginsi to paties visų mylimo ir tolerantiško   su bene bjauriausiai kvankštelėjusiu ir neapykantos pilnu   ? Kas išties juos skiria? Argi tik elgseniška simptomatika, ar kažkas gilesnio?

O kas esi tu? Irgi turi savo pasaulėlį? Tyliai vaizduoji tolerancijos kupiną šventą teresėlę, slapčia kažko neapkęsdamas? Ar taškaisi, naiviai tikėdamas, jog nuo to kažkas pasikeis?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Politkorektiškumas

Taigi, Graikijoje vyksta neramumai, sudegintos 36 parduotuvės ir 35 bankai, kažkas tokio. O Berlyne protestuotojai užgrobė Graikijos ambasadą. Pasak žiniakslaidos, neramumai kilo po to, kai policininkas nušovė 15-metį, vieną iš maždaug 50 jaunuolių grupės, mėčiusios į policininką bei jo mašiną plytas ir akmenis. Įtariama, kad jaunuoliai ruošėsi užpulti kažkokius savo politinius priešininkus.

Tai man dabar toks klausimas – kodėl tiesiai neįvardinama, kad neramumus sukėlė turkų tautinės mažumos? Politkorektiškumas draudžia skelbti, kad šitaip turkų imigrantai gina savo teises?

——————

Upd.: Ok, gerbiamieji, kad užbaigti ginčus – kadangi šitą info (o gal – dezą, pats nežinau) numečiau, tad atsakyti už ją privalau. Bet gilintis po gandonešių teisingumą neturiu noro – todėl uždarom šią temą (nebent kam nors dar norisi diskutuoti apie tenykščius įvykius). Kadangi negaliu tinkamai atstovauti turkiškos versijos, prisipažįstu besąs neteisiu. mototarka , zvyras , unique_breed , zeppelinus , skimas , gal ir dar keli (atleiskit, jei praleidau) pateikė daug rimtų kotrargumentų prieš.

maumaz , kaip neretai, turėjo atskirą poziciją, kurios esmės, tiesą sakant, taip iki galo ir nesupratau, nors ir įtariu kažką apie "humaniškumas yra aukščiau teisybės". Ir šiuo atžvilgiu pilnai jį palaikau (jei tik ko nors nepripainiojau).

Kaip bendras pastebėjimas: Graikijos ir Turkijos santykiai iki šiol yra kraštutinai įtempti (ir Kipro klausimas, ir kažkada vykdytas graikų genocidas Turkijoje), tad tame kontekste atvejis visgi gavosi įdomus ir, reik pasakyti, gana paslaptingas. Galime pastebėti ir tai, kad net jei turkų mažumos į tai būtų įsivėlusios, toli gražu neaišku, ar Graikijos vyriausybė norėtų kaip nors tai akcentuoti. Kita vertus, Graikijos politinė praeitis – tikrai neeilinė, tai gan unikalų politinį knibždėlyną turinti šalis, kažkuo labiau primenanti Lotynų Amerikos, nei Europos valstybes. Galime prisiminti ir tai, kad Graikijai besant NATO nare, joje įvyko pora perversmų, pilietinis karas, o valdžios vos neužgrobė komunistai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter