Žinot, su tais tautininkais ir žaliaisiais visokiais, kur prasidėjo prieš kelias dienas triukšmeliai dėl Tautininkų frakcijos susikūrimo (beje, kaip įprasta, spauda sureagavo su nuostabiais uždelsimais) – problema yra labai paprasta: Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga savo esme yra socialistinė, netgi su visai raudonaisiais (Vitalijus Balkus, beje, vienas iš nedaugelio protingesnių) persimaišiusi politinė grupė.
Kai kam tai gali atrodyti, lyg kažkokia nesąmonė, tačiau šitaip atrodo tik tol, kol nepasižiūri į tautininkų tarpe vyraujančius požiūrius: šie irgi pakankamai nutolę nuo rinkos ekonomikos suvokimo ir linkę remtis ganėtinai socialistiniais (komandiniais ar klasiniais) konceptais. Kitaip tariant, ekonominis požiūris čia kardinaliai kairesnis, negu pas paksuolius, darbiečius ir socdemus.
Kad ir koks tas mielas vaikas būtų, niekas jam neduos spręsti rimtų dalykų, nes visi supranta, kad bardakas bus klaikus. Taip ir su partijomis, linkusiomis į socializmą.
Būtent todėl tautininkai ir pakliūna į spąstus: Tarpukaryje turėtas rinkos dėsnių suvokimas, kuris tuomečiams tautininkams buvo absoliučiai natūralus, dabar yra dingęs. Vietoje to – kažkokios postsovietinės žinios, kurios visiškai nesisieja su jokia ekonomine realybe. Gaunasi taip, kad daugelis tautininkų – visiški socialistai, įsivaizduojantys, kad ekonomika – tai kada iš vienų (blogųjų) atimi ir padalini kitiems (geriesiems).
Štai per tą galą ir gaunasi, kad Valstiečių ir Žaliųjų sąjunga gali prisijungti gabalą Tautininkų partijos: juk įsivaizdavimas, kaip reiktų tvarkytis – labai panašus. Giliau kabinant – tiesiog jokio įsivaizdavimo, išskyrus šūkius apie teisingą atimdinėjimą ir padalinimą.
Kažkodėl man tai primena kitą, ne tokį ryškų, tačiau irgi pastebimą procesą, vykstantį aplink tautininkus: nuo tautininkų prie nacionalsocialistų – vienas žingsnis. Ir tai yra būtent dėl socialistinio požiūrio, kuris ir yra nacionalsocializmo esmė (išties nacionalsocializmas – tai ne nacionalizmas, o tik socializmas, pridengtas nacionalistiniais šūkiais). O jau nuo nacionalsocialistų prie nacionalbolševikų – daugų daugiausiai pusė mažo žingsnelio. O vat čia jau ir komunistai, putinistai ir panašūs, kurie daro viską, kad tiktai kažkaip įsikabintų už nacionalistų, patraukdami šiuos nuo Vakarų link Rytų.
Pažvelgę į visas tokias problematikas, matome, kad visų bėdų priežastis yra viena: tautininkai neturi jokios aiškesnės ekonominės platformos, išskyrus kažkokius socializmus. Išspręsti tai būtų įmanoma labai lengvai, tiesiog ėmus dėlioti rinkos palaikymo priemones (parama smulkiam verslui, barjerų verslui šalinimas, rinkos dereguliacija kartu su deoligopolizacija, etc.) – visa tai kardinaliai pakeistų rinkėjų požiūrį ir kartu taptų neperžengiamu barjeru visokiems nacionalbolševikams ar kitoms grupėms, kurios norėtų tautininkus įtakoti.
Rinkėjai irgi nėra buki: per paskutinius rinkimus į Seimą nepraėjo nei viena realiai kairiąsias ekonomines pažiūras turinti jėga. Nei tie patys žalieji, nei tautininkai, nei frontas, nei dar kažkas. Socialistiniais aiškinimais netiki netgi tos bobutės, kurios reikalauja pensijų didinimo bet kokia sąskaita. Realų rinkėjų pasitikėjimą gauna tik partijos, kurios pagal savo ekonomines idėjas yra nuo centro (darbiečiai, paksuoliai, socdemai – visi ryškūs centristai, kovojantys už tai, kad nieko nekeisti) iki dešinės (konservai, liberalai – kovojantys už rinkos liberalizavimą). Trumpai tariant, išvados, į kur orientuotis – aiškios.
Visgi, nors ir atrodo, kad labai paprasta, bet aš abejoju, ar tautininkai sugebės susitvarkyti. Nes tam, kad nuslopintum socializmą ir sukombinuotum laisvos rinkos idėjas su nacionalizmu, reikia labai didelės politinės valios ir sveiko proto partijos viduje.