Tag Archives: vadyba

Vadybiniai smagumai

Kartais norisi visokiais smagumais pasidalinti. O kadangi vis apie vadybos, optimizavimo, organizacijų valdymo ir panašius reikalus rašau, ir apie vertinimo rodiklius kokius nors, matavimus, metrikas, ir apie analizes, ir taip toliau – nagi reikia ir apie grafikus, diagramas, visokias pasiskirstymų kreives ir kitą vizualiką parašyti šį bei tą?

Pats gražiausias pasiskirstymų grafikas, nes jame matai tai, ką nori matyti.

Pats gražiausias pasiskirstymų grafikas, nes jame matai tai, ką nori matyti.

Grafikai būna labai įvairūs. Kartais būna labai kompleksiniai, kartais ir paprasti visai. Būna, kad pasidarai kokį nors trimatį stulpelinį grafiką su kokiais nors 20000 stulpelių (išdėstytų, pvz., kaip 100x20x10), žiūri į jį ir bandai pamatyti kokį nors pokyčių paterną, kuris kažką reikštų, o tada darai kitą panašų grafiką, kur vėl 20000 stulpelių, tik jau kokiu nors kitu pjūviu.

Continue reading

Žmonių džiaugsmas – verslo pagrindas

Neseniai pasitaikė sudalyvauti vienoje tokioje konferencijoje, kurią surengė Kitokie Projektai. Buvo konferencijoje ir pora nuostabių pranešėjų iš Swedbank – ponios Rūta Simanonytė ir Ugnė Juodytė. Pasakojo jos apie tai, kaip darbuotojams padeda ir skatina burtis į grupeles, kuriose jie gali ir mokytis, ir šiaip laisvalaikį sau kurti. Tiesiog kad būtų linksma, galima būtų bendrauti, ryšius užmegzti, žinias gauti, žaisti ir taip toliau. Ir kad tai yra gerai visam bankui.

Jei darbuotojai gali darbo metu pūsti muilo burbulus ir visaip kitaip džiaugtis - tai aiškus požymis, kad verslas sėkmingas. O gal ne tik požymis, o gal ir sėkmės priežastis?

Jei darbuotojai gali darbo metu pūsti muilo burbulus ir visaip kitaip džiaugtis – tai aiškus požymis, kad verslas sėkmingas. O gal ne tik požymis, o gal ir sėkmės priežastis?

Žinote, kas mane nustebino? Ogi nustebino tai, kad salėje atsirado keletas žmonių, kurie nustebo – „kaip taip gali būti, kad verslas žmonėms leidžia laisvalaikį turėti?„. Ir netgi dar labiau nustebo – „kaip taip gali būti, kad dar ir darbo metu leidžia darbuotojams laisvalaikiu užsiimti?„. Na, žodžiu, jūs supratote.

Čia yra wow klausimaai, kurie atrodo labai paprasti, bet išties labai geri, nes apie pačius vadybos pagrindus. Tobuli klausimai, nes ir rodantys visišką vadybos nesupratimą, ir prašantys paaiškinti, ir kartu kabinantys pačią esmę – tai, kur išties slypi bet kurios organizacijos sėkmė.

Continue reading

Visivisi šlovė internetuose

Pakilo kalbos internetuose apie kažkokių duris statančių įmonių veiklą. Pirmiausiai ponia Enorca parašė atsiliepimą apie tai, kaip kažkokia firma Visivisi jai duris dėjo, o per kažkiek laiko istorija keistai pavirto į tokią įdomią diskusiją apie tai, kaip čia gaunasi, kad kartais klientas būna neteisus ir kaltas dėl visko, nes klientas kaltas ir pardavimai dėl jo krenta.

Kartais būna, kad katės bando dirbti statybose ar kokiu nors verslu užsiimti, paslaugas kam nors teikti. Štai jums ir prašom.

Kartais būna, kad katės bando dirbti statybose ar kokiu nors verslu užsiimti, paslaugas kam nors teikti. Štai jums ir prašom.

Kadangi aš pats tų durų ir dulkių gyvai nemačiau, kaip ir kalbose su ta įmone nedalyvavau, o rašau apie bendrą savo pamatytą ginčo situaciją, tai aš čia leisiu sau tiesiog pacituoti viso to proceso esminę dalyvę ponią Enorcą, kuriai teko didelis smagumas dėtis duris ir paskui gal dar ir visaip keiktis (čia aš gal ir meluoju truputį – ta ponia išties yra labai kultūringa ir nesikeikia), o galų gale dar ir kažkaip keistai aiškintis su ta firma – „Visivisi“, ar tai kažkaip panašiai besivadinančia:

Vakar buvau susitikusi su durininkų atstovu. Jie prašė manęs ištrinti tą blogo įrašą ir labai graudeno. Bet taip graudeno, kad net sakyčiau įžūliai graudeno. Jie neneigia to, ką pridirbo ir net nesako, kad blogai, jog taip atsitiko. Sako, kad blogai, nes jų pardavimai krenta.

Aš jiems gal aštuonis kartus sakiau, kad ištrinti tą įrašą būtų didžiausia blogybė jiems, nes gi dabar kiti blogeriai galės supulti perpostinti, jei bus išsisaugoję, o aš tikrai pas kiekvieną nevaikščiosiu su botagu, kad vagia mano intelektualinę nuosavybę. Nu nebent gražiai paprašys, kad ateičiau ir duos botagą tie blogeriai ;D

Tai va, ištryniau. Dabar niekada nebekelsiu kai jie man skambins, neeisiu į susitikimus ir iš vis jie man nusibodo.

Žodžiu, ką aš galiu pasakyti apie tai, ką perskaičiau pas ponią Enorcą feisbukuose ir ką supratau? Ogi tai, kad kažkas galvoja, jog dėl to, kad klientas skelbiasi apie tai, kuo yra nepatenkintas, jiems pardavimai krenta. Atrodo kažkaip nerealu, kad kažkas šitaip gali mąstyti, nes nu negali tiesiog būti taip. Bet visgi patys matote*.

Suprantate, klientas sakosi esąs nepatenkintas, todėl pardavimai įmonei krenta. Dėl nepatenkinto kliento kaltės krenta pardavimai. Suprantate?

Toks nesusivokimas yra daugelio įmonių bėda. Visgi šita istorija man taip bado akis, kad aš nenoriu jos praleisti, nes ji verta panagrinėjimo, kaip apibendrintas atvejis (ir išvis, case study). Ir norėčiau, kad ir šita įmonė pergalvotų, ar tikrai teisingai susivokia savo pačių situacijoje, ir kad kitos kokios nors įmonės irgi pamąstytų apie kokybės vadybą. Tiesiog pamąstytų, kaip ir kodėl išties turi būti skundų valdymas organizuojamas ir darbo kokybė užtikrinama**.

Continue reading

Apie motyvaciją, gėrį ir blogį

Čia toksai dalykas, kuris pernelyg paprastas, kad norėtųsi straipsnį rašyti, bet jis taip dažnai užmirštamas įvairiose įmonėse, kad manau, jog reikia visgi užkabinti, nes tai visiškas beisikas, kurį kaip 2×2 turi mokėti visi vadovai.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Jei išmoksite žaisti gėriu ir blogiu, tai galėsite žaisti. O jei neišmoksite, tai žaidimas nesigaus.

Yra dvi motyvacijos rūšys: teigiama (paskatinimai) ir neigiama (bausmės). Ir labai dažna situacija, kai vadovai darbuotojams taiko tiktai vieną iš šitų dviejų rūšių, užmiršdami kitą bei išvis nesusimąstydami, kurią motyvaciją kada reikia taikyti. Ir rezultatas būna prastas, tada dėl to prasto rezultato pereinama prie klaikių motyvacinių schemų, nieko iš to nesigauna ir taip toliau.

Įsiminkit paprastą schemelę iš dviejų punktų:

  • Jei norite, kad darbuotojas kažką darytų, duokite teigiamą motyvaciją – pagyrimus, premijas, gerus žodžius, dovanas, etc., ką tik sugalvojate. Už viską, kas yra daroma gero – duokite gėrį.
  • Jei norite, kad darbuotojas kažko nedarytų, duokite neigiamą motyvaciją – nuobaudas, įspėjimus, barimus ir taip toliau. Už tai, kas neturi būti daroma – duokite blogį.

Viskas.

Išties čia visa žmogiška psichologija – mes nenorime daryti nieko, kas nemalonu. Jei darome kažką, kas sukelia nemalonumą, tai išmokstame to nedaryti. Ir kartu mes norime daryti viską, kas malonu. Jei darome kažką, kas duoda malonumą, tai išmokstame tą daryti.

Bausmės niekada nepaskatina daryti kažką gerai, atsiduodant darbui. Kaip ir apdovanojimai nepaskatina nedaryti prasižengimų. Todėl reikia labai griežtai ir aiškiai skirti, koks motyvatorius kada yra taikomas.

Kadangi organizacijos visgi būna orientuotos į pozityvų rezultatą (kad kažkas būtų pasiekta), pagrindiniu įrankiu turi būti teigiami motyvatoriai – pagyrimai, šventės, dovanėlės, džiaugsmai ir taip toliau. Nereikia galvoti nieko pernelyg sudėtingo – išties tai dauguma tų dalykų tėra bendravimas. Kai vadovas elgiasi kaip žmogus, galvoja apie darbuotojus, nori jiems duoti kažką teigiamo. Kartais pakanka šypsenų, kad situacija pasikeistų į gerą.

Netgi įmonėse, kur yra daug daug problemų su darbuotojais, teigiama motyvacija turi siekti apie 80%. Jei pas jus įmonėje teigiami ir neigiami paskatinimai dalinasi maždaug per pusę, aš jus užjaučiu.

Taip, aš žinau, kad būna visokių išimčių, specifinių segmentų, netinkamos komforto zonos, etc., bet turėkite omeny ir tai, kad komforto zona susidaro tada, kai nėra pakankamai teigiamos motyvacijos. Todėl pirmas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – tai už ką ir kaip bandoma motyvuoti ir ar teigiamos motyvacijos pakanka. Antras dalykas, į kurį verta kreipti dėmesį – tai bendra motyvacinė situacija, kuri nusako ar pats darbas darbuotojui duoda džiaugsmą (kur darbas stresinis, pvz., helpdeskas, ten negiama motyvacija yra savaiminė, todėl teigiamos reikia daug). Ir jau paskui verta galvoti apie kokius nors motyvacijų balansavimus.

Tai vat tiek.

Vadybinis anekdotas

Yra šiek tiek visokių vadybinių anekdotų, kurie suprantami tiems, kas užsiima visokių organizacijų valdymu. Bet ir kitiems jie irgi naudingi, nes pamokantys. Vat čia šiandien irgi šioks toks labai dažnas elgesio modelis, kurį verta pažiūrėti ir pataisyti.

Kartais reikia pamąstyti, ponai ir ponios. Štai ši beždžionė meldžiasi man, nes daviau jai proto ir ji dėl to gavo bananų.

Kartais reikia pamąstyti, ponai ir ponios. Štai ši beždžionė meldžiasi man, nes daviau jai proto ir ji dėl to gavo bananų.

Trumpai tariant, mokslininkai nutarė padaryti bandymą, ar skiriasi nuvuorišo intelektas nuo beždžionės. Uždarė beždžionę ir nuvuorišą į narvus, pastatė po stulpą narvo vidue, pakabino po bananą ir laukia, kas bus.

Beždžionė pamatė bananą, užsliuogė stulpu, nurovė ir suvalgė. Nuvuorišas pabandė užsliuogti, suprato, kad nieko nebus ir ėmė kratyti stulpą. Nuo kratymo bananas nukrito, nuvuorišas jį paėmė ir suvalgė.

Na, pirmas etapas sėkmingas – mokslininkai nutaria padaryti uždavinį sudėtingesniu, pažiūrėti, ar kas pasikeis, jei stulpą tepalu išteps, kad beždžionė neužliptų ir vėl pakabino bananą.

Vėl beždžionė pamatė bananą, pabandė užsliuogti stulpu, nesugebėjo, tada ėmė kratyti stulpą, bananas nukrito, beždžionė jį suvalgė. Nuvuorišas irgi pakratė stulpą, bananas nukrito, nuvuorišas irgi jį suvalgė.

Tada mokslininkai nutarė uždavinį padaryti dar sudėtingesniu – bananą tvirtai prikabino, kad nukratyti jau niekaip nepavyktų. O į narvus ir beždžionei, ir nuvuorišui įmetė po pagalį.

Vėl beždžionė pamatė bananą, pabandė pakratyti stulpą, nukratyti nepavyko, pabandė užsliuogti – irgi nepavyko, tada pamatė pagalį, pabandė juo pasiekti – ir vėl nepavyko, tada ėmė mėtyti pagalį į bananą – gavosi numušti. O vat nuvuorišas tuo tarpu priėjo prie stulpo ir krato. Ir krato, krato, krato. Valandą, kitą, trečią. Pailsi kažkiek ir vėl krato.

Mokslininkai, galų gale neapsikentę, priėjo prie nuvuorišo ir klausia:
– Žiūrėk, o kodėl tu vis kratai tą stulpą?
– Kad bananas nukristų.
– Na, pažiūrėk, vis nesigauna tau, o pagalys guli šalia, supranti, paimk tą pagalį ir gal pagalvok kažką.
– O ką čia galvot? Nėra čia ką galvot, čia kratyti reikia!

Moralas išties toksai, kad jei keičiasi kažkokios sąlygos, seni veiklos modeliai nustoja veikti. Ir štai dėl to kartais reikia tiesiog sustoti ir pagalvoti, o ne kartoti ir kartoti tą patį. Tačiau mes labai natūraliai darome sprendimą kartoti ir kartoti seniau pasiteisinusius veiksmus, save jiems atiduodami visu pilnumu, nors jie tiesiog neveikia.

Ponai ir ponios, kai kažkas nesigauna, visgi verta pergalvoti. Net jei atrodo, kad elgiatės teisingai. Kartais galite nustebti, kiek akivaizdūs buvo sprendimai ir kaip jūs gebėjote tų sprendimų nematyti ir nepastebėti savo vis tęsiamo seniai išmokto, bet jau seniai neteisingo elgesio. Tas neteisingas elgesys gali būti ir šiaip išmoktas, ir įtvirtintas organizacijos taisyklėmis, ir netgi paremtas kažkokiu gilesniu neteisingu situacijos supratimu.

Tiesiog kartais, kai atrodo, kad vis kratyti reikia, o nesigauna, reikia sustoti ir sugalvoti naują elgesio modelį.