Rokiškis Rabinovičius

Aš jau sakiau, kad aš baisus cinikas. Gal todėl mane vieni išvadina sovietiniu reliktu, kiti – šlykščiu savanaudžiu, kuris už pinigus ir žmones žudytų, treti – fašistu, nekenčiančiu negrų, ketvirti – marksistu ir komuniaga, o penkti, būna, kad ir idealistu 🙂 Čia kaip visokiose diskusijose dėl mirties bausmės – vieni piktinasi, esą aš mirties bausmės šalininkas ir visus į konslagerius suvaryčiau (tikrai teko bendrauti su žmonėmis, kurie taip teigė), o kiti sako, esą aš absoliutus mirties bausmės priešininkas. Ir taip toliau, ir taip toliau 🙂

O taigi viskas paprasčiau – aš žiūriu iš ciniko pozicijos. Tiesiog pernelyg daug teko pamatyti, kad dar žiūrėčiau naiviai.

Vat jums keletas ciniškų klausimų:

1. Jei vergovėje žmonės dirba 7 dienas per savaitę ir po 18 valandų per parą, tai kodėl kapitalizmas, netgi turėdamas 5 darbo dienų savaitę su 8 darbo valandomis, gaunasi ekonomiškai efektyvesnis (turtuoliams pelningesnis) režimas? Klausimas nekvescionuojamas, ši realybė išnagrinėta dar Adam Smith.

2. Kuriem galam egzistuoja demokratija? Kodėl JAV, įsivedusi demokratiją ir panaikinusi vergovę, sugebėjo tapti turtingiausia (didžiausius pasaulio katpitalus valdančia) šalimi? Kodėl demokratijos įvedimas nuolat susisieja su ekonomikos pakilimu, o totalitariniai režimai nuolat skursta? Jei ką – galiu duoti užuominą: bankai.

3. Kuriem galam kai kurios šimtmečius kapitalizme pragyvenusios šalys (Švedija, Austrija, Olandija, etc.) suteikia tokias sanatorijas kaliniams – kriminaliniams nusikaltėliams? Tik nereikia man pasakoti apie žmonių gerumą 🙂

————————————

Štai jums geras ciniškos ekonomikos pavyzdėlis:

Bene prieš kokius kelioliką metų, bado kamuojamos Etiopijos vyriausybė atsisakė priimti humanitarinę pagalbą iš Europos ir JAV. Aišku, sukėlė baisų pasipiktinimą – juk Etiopijoj badmečiai tuomet jau buvo kasmetiniai, mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. O situacija labai paprasta: humanitarinė pagalba, nesvarbu, ar tiesiog dalinama, ar pakliuvusi į juodąją rinką, nukonkuruoja net ir menkučius žemdirbius. Rezultatas – dar vienas, tik jau dar didesnis badas. Etiopija sugebėjo daugmaž išspręsti bado problemą tik tada, kai nepaisydama Vakarų grąsinimų ir sankcijų, atsisakė humanitarinės pagalbos. O dabar jums klausimas: kam pelninga toji humanitarinė pagalba?

Štai paprasta analizė, kas ir kaip vyksta realybėje:

Afrikoje, gerai irigavus žemes, galima auginti tris derlius per metus. Arba net keturis. Su pigia pigia darbo jėga. Tiek pigia, kad kilogramas ten išaugintų bulvių tekainuotų kelis centus. O Europoje darbo jėga brangi, žemė brangi, derlių – vienas per metus (na, gerai – kai kur gal ir du). Taigi, kuriem galam olandų, vokiečių, ispanų ir t.t. žemdirbiams konkurentai iš Afrikos? Taigi, mielieji. Štai jums ir humaniška humanitarinė pagalba. Logika paprasta: tegul negrai dvesia, bet mes juos už dyką pamaitinsime, kad jie nekonkuruotų su mumis. Taip pelningiau. Bet tik pamaitinsime. Jokių traktorių ar užtvankų jie tegul nelaukia 🙂

—————————

Aš jau nekalbu apie tokius akivaizdžius atvejus, kaip kad Irakas: Vakarų šalys pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip Saddamas Husseinas cheminiu ginklu bombardavo kurdų miestus – iki šiol nieks gerai nežino, kiek žmonių ten žuvo. Tos pačios Vakarų šalys jam ir pastatė tuos cheminio ginklo fabrikus ir pardavė krūvas kitų ginklų. Ir dar pavadino jį demokratijos ir taikos garantu Persijos įlankos regione. Bet vos tik Saddamas Husseinas susilpnėjo (nesigilinkim į tas peripetijas), iškart jis tapo priešu, kurį „nunulino“ ir atėmė iš jo naftą. Juk dideli pinigai.

Apie draugišką sovietinę pagalbą broliškų šalių liaudžiai – išvis, tur būt, neverta pasakoti. Pagelbėjo ir mums – iki šiol neatsigaunam :-/

Tai vat ką noriu pasakyti – viskas daug klaikiau, nei atrodo :-/

Nuoširdžiai laukiu jūsų komentarų ir, jei kažkam norisi -ir keiksmų – kažko mane ant filosofijos patraukė 🙂