Dažnas posovietinis šiukšlė ima ir pareiškia – „kas tam Rokiškiui Rabinovičiui leido taip šnekėti?“ Dabar jau, aišku, šitaip klausinėjančių durnių yra gerokai mažiau, nes visi žino, kad aš pats sau leidžiu tai, ką noriu. O tokiems vat durniams, kuriems kažkas turi leisti arba neleisti – aš arba leidžiu, arba neleidžiu.
Totalitarizmo esmė – kad draudžiama viskas, kas nėra atskirai leista. Todėl visai jau totalitariniuose režimuose valdžia reguliuoja netgi tai, kaip žmonėms leidžiama rengtis ar kokias šukuosenas turėti. Taip, Šiaurės Korėjoje netgi tas reguliuojama. Ir yra minios valdininkų kurie sako, kad jei jų nebus, tai kas gi reguliuos, kas leidimus išdavinės?
Tiesiog jei koks nors durnius yra toksai durnas, kad galvoja, jog kažkas gali leisti ar neleisti, tai reiškia, kad jis pats negali spręsti, o atitinkamai – už jį sprendžia tie, kas gali spręsti. O aš galiu spręsti, todėl ir galiu nuspręsti už tokį durnių, ar jis gali šnekėti, ar negali šnekėti.
Atitinkamiems durniams aš uždedu baną ir tada jau niekada jie negali šnekėti pas mane ko nereikia. Nes banai yra labai gera demokratijos įgyvendinimo priemonė. Nes aš galiu sau tai leisti. Ir be to, kaip tik tokiems durniams to ir reikia – tvirtos rankos, kuri už juos nuspręstų.
O dabar kiek rimčiau, nes aš apie tai, kad ponia Lidžita užkabino mane su savo postu apie idealizmą ir vietoje jo besirandantį nihilizmą.
