Kartais tenka pastebėti diskusijas LJ ir kitur apie nacionalizmą ir multikultūralizmą. Ale kažkaip vis pasigendu požiūrio iš šalies: dažniausiai tenka susidurti tik su vienos iš kraštutinių pakraipų šalininkais.
Kokias problemas valstybei gali sukelti nacionalizmas – visi žinome (ryškiausias pavyzdys – visiškas Vokietijos krachas 1945), ši tema jau tiek nuvalkiota, kad nesinori apie tai net kalbėti. Bet multikultūralizmas – tai „modernesnis“ reiškinys. Ir jo šalininkai kartais bando jį pateikti, kaip panacėją nuo politinių problemų. Apie multikultūrinių visuomenių problemas irgi galime prisiminti (kad ir arabų maištai Prancūzijoje). Ale tai irgi jau gerokai nuvalkiota 🙂
Tiesiog pažvelkime į tai iš šalies, kaip į reiškinį, kada valstybė gali svyruoti nuo multikultūrinės iki nacionalinės vienoje ar kitoje savo vystymosi stadijoje ir kokias tai pasekmes jai atneša.
Pirmiausiai ta norėčiau priminti LDK istoriją: būtent protomultikultūralizmas, išsikerojęs Lietuvoje, tapo pagrindine LDK ekspansijos priemone: užimti kraštai būdavo greitai integruojami, neverčiant jų kaip nors keistis. Greičiausiai dėl to LDK tapo viena iš sparčiausiai istorijoje besiplėtusių imperijų. Multikultūriškumas LDK buvo toleruojamas kaip niekur daugiau Europoje. Tačiau ilgainiui tas pats multikultūriškumas tapo pagrindine LDK žlugimo priežastimi: tiesiog nebuvo valstybę vienijančio pagrindo. Skirtingai nuo multikultūrinės Lietuvos, Lenkija turėjo silpnesnį multikultūrinį užtaisą, todėl nukentėjo žymiai mažiau. Bet net ir Lenkijos atvejis nebuvo linksmas – net nedidelė iš LDK paveldėto multikultūriškumo dalis šiai šaliai tapo bomba.
Galime prisiminti ir kitą, dar didesnę multikultūrinę valstybę, pilnai toleravusią tautines specifikas – tai buvo Mongolų Totorių imperija. Anoji plėtėsi dar sparčiau, nei LDK, o paskui tiesiog išnyko. Kur dingo anie chanų palikuonys? Vieni tapo rusų dalimi, kiti – persimaišė su turkais, treti – tapo kiniečiais, ketvirti – dar kažkuo. Valstybė dingo be pėdsakų. Dar vienas pavyzdys – SSRS, kuriai plėstis padėjo „tautų draugystė“, o paskui – ta pati „tautų draugystė“ ją ir suskaldė.
Taigi, akivaizdu, kad multikultūralizmas yra tinkamas valstybės ekspansijos metu, tačiau visiškai pražūtingas, norint stabilizuoti šalį ir užtikrinti jos tęstinumą. Ryškiausi istorijoje multikultūralistines idėjas propagavusių valstybių kūrėjai buvo ir kraštutinai ekspansyvūs: Totoriai mongolai, LDK, Britų imperija, SSRS (atkreipkim dėmesį – dabartinė Rusija yra greičiau nacionalistinė, nei multikultūriška), o dabar – JAV bei EU. Tai šalys, kurios plečiasi, todėl joms reikia kažkaip tvarkytis su užimtomis teritorijomis 🙂 Ir priešingai: ilgą istoriją bei tęstinumą turinčios šalys buvo monokultūrinės, pvz., Graikija, Japonija, Korėja, Italija… Ir man ryškiausiu atrodantis monokultūrinės valstybės pavyzdys – Izraelis: šioji šalis sugebėjo atsikurti netgi po veik du tūkstantmečius trukusio valstybingumo praradimo.
Tiems, kurie klaustų manęs „tai tu už multikus ar už nacbolus?“, galiu dar daugiau papezėti šia tema. Bet atleiskit, kad vis viena neatsakysiu į šį klausimą tiesiai:
Pirmiausiai paklauskime savęs, koks idealus valstybės plėtimosi scenarijus? Ogi paprastas: sukuriamas stiprų identitetą turintis branduolys, paskui vykdoma ekspansija, kuo švelniau užimant gretimas šalis (multikultūrinė valstybė), tada vykdomas šiose teritorijose gyvenančių žmonių eliminavimas arba asimiliavimas, besibaigiantis stabilios supervalstybės atsiradimu.
O dabar – ką patiria maža ar silpna valstybė, pakliuvusi į ekspansijos zoną? Ją užima, tada kruša protą apie tautų vienybę (Žečpospolita), broliškus slavus – lietuvius ir rusus (carinė Rusija), geruosius baltaodžius indėnų draugus (Britai/JAV), tautų draugystę (SSRS), multikultūrinę visuomenę (JAV, EU), o paskui vykdoma asimiliacija arba genocidas. Galų gale silpnos šalies gyventojai arba išnyksta, arba tampa didelės šalies gyventojais, netgi niekinančiais savo šaknis (prisiminkime Lietuvos bajorus).
Būna ir neįprastų atvejų. Jei mažesnė/silpnesnė šalis yra stipresnė savo kultūriniu identitetu, suveikia kiniškasis scenarijus. Tūkstantį metų aną šalį užkariaudavo visi, kas tik netingi, ir užkariavę, patys asimiliuodavosi. Bet tai labai netipiškas, unikalus atvejis. Kitas scenarijus – žymiai kvailesnis: tautinį identitetą turinti valstybė pati susikuria sau bombą, augindama savyje neintegruotas, neasimiliuojamas kitų kultūrų dalis (pvz., ta pati SSRS, dabartinė Prancūzija). Kita vertus, neabejotina, kad galimi ir sėkmingi integracijos atvejai, pvz., Lietuvoje buvusios karaimų bei Krymo totorių bendruomenės, ilgą laiką veikusios, kaip vienas stipriausių valstybingumo ramsčių. Galų gale, sėkmingos integracijos pavyzdžiu galėtų tapti net ir žydai, padėję Lietuvai atkurti valstybingumą 1918.
Apibendrindamas, noriu pasakyti štai ką: nacionalizmas ar multikultūralizmas savaime nėra blogai. Svarbu tik žvelgti į jų privalumus ir trūkumus, į pritaikomumą, pasekmes bei tikslus. Kaip sakė mūsų senoliai – lazda turi du galus. Taigi, pirmiausiai nustatykime, kas tą lazdą laiko (ar mes, ar kažkas kitas) ir už kurio gi galo ją laiko, o paskui – galvokime, ką galime padaryti 🙂
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Khhm, nesinori smarkiai kritikuoti, bet dingojasi man, kad tekste truputį painiojamos sąvokos -- pvz. „multikultūralizmas“ ir „imperija“, kas visai nėra tapatu.
Yra ir tiesiog labai ginčytinų teiginių, pvz. „..sėkmingos integracijos pavyzdžiu galėtų tapti net ir žydai, padėję Lietuvai atkurti valstybingumą 1918.“. Prisiminus tolimesnę šios bendruomenės padėtį LR ir liūdną jos likimą, vargu ar taip galime teigti.
jep, man irgi pasirodė kažkas ne taip su terminais:
The term multiculturalism generally refers to a de facto state of racial, cultural and ethnic diversity within the demographics of a specified place, usually at the scale of an organization such as a school, business, neighbourhood, city or nation.
Some countries have official, or de jure policies of multiculturalism aimed at recognising, celebrating and maintaining the different cultures or cultural identities within that society to promote social cohesion. In this context, multiculturalism advocates a society that extends equitable status to distinct cultural and religious groups, with no one culture predominating.
Ir kur čia tamsta matote kokį nors prieštaravimą ar neatitikimą kokiam nors teiginiui? 🙂
na gerai, ar galite, tamsta, apibūdinti multikultūtalizmą savais žpdžiais?
Kartoju dar kartą: aš neprieštarauju apibrėžimui, aš tiesiog sakau, kad multikultūralizmas -- tai viena iš imperinių valstybių socialinio vystymosi stadijų. Ir todėl prieštarauju nepagrįstam teiginiui, esą yra painiojama imperijos ir multikultūriškumo sąvoka.
Dar kartą: imperija -- politinė sąvoka (apibrėžianti valstybės santykį su kitomis valstybėmis). Multikultūralizmas -- socialinė sąvoka (apibrėžianti valstybės gyventojų grupių tarpusavio santykius).
tai gal kultūrinis imperializmas?
Ar imperinis kultūrializmas? 😉
tai aišku: batarios apvaleikos
Gal skamba kvailai, bet atkreipkime dėmesį į tai, kad visokios kultūrinės ideologijos, neretai reguliuojančios netgi menininkų kūrybą, itin būdingos visokioms imperijoms, ypač -- XXa.. Taigi, šitoks reiškinys vertas atskiro pavadinimo -- „kultūralizmas“ ar pan.. Vėlgi, prisiminkime tą patį žodį „multikultūralizmas“ 🙂
Įprasta multikultūralizmo sąvoka
Multikultūralizmas -- politika, nukreipta į kultūrinių skirtumų išsaugojimą ir vystymą atskiroje valstybėje ir pagrindžianti tokią politiką teorija arba ideologija. Remiasi kultūrų lygiavertiškumo postulatu.
Re: Įprasta multikultūralizmo sąvoka
Taip, būtent apie šitokį multikultūralizmą ir kalbu (beje, formalus ideologinis pagrindimas tokiems reiškiniams nėra būtinas). Ir kur čia koks nors prieštaravimas ar neatitikimas? 🙂
Tiesiog paklauskime savęs, kokioje valstybės vystymosi stadijoje tai naudinga ir į ką tai ilgainiui turi išvirsti 🙂
Re: Įprasta multikultūralizmo sąvoka
Tiesiog paklauskime savęs, kokioje valstybės vystymosi stadijoje tai naudinga ir į ką tai ilgainiui turi išvirsti 🙂
Ėėėė, problemą matau tame, kad istoriniai ekskursai apie Senobės Imperijas šiuo atveju mažai ką duodą šiandienos Lietuvos realijų ir galimų problemų aptarimui -- berods, teritorinės ekspansijos vykdyti neketiname, todėl visos tos nuorodos į Romas, Bizantijas ir kitokias Britanijas mažai ką duoda esminiam aktualios problematikos supratimui.
Trumpiau tariant, niekas nenori užginčyti teiginio, kad kuriant naują imperiją patartina atsižvelgti į naujai prijungtų provincijų/kolonijų kultūrinius ypatumus ir turėti omenyje jas administruojant, bet kas iš to XXI a. atveju..? Kažkodėl man atrodo, kad su multikultūralizmo niekinimu pačiam teko susidurti ne diskutuojant apie Senobės Imperijas..;)
Re: Įprasta multikultūralizmo sąvoka
Istoriniai diskursai -- tam, kad suprasti reiškinį bendrai. O mes dabar tiesiog atsidūrėme priešingoje lazdos pusėje: kažkada mes buvome multikultūrinė imperija, labai nesėkmingai vykdžiusi jos dalių integraciją. O vėliau patys tapome viena iš tokių integruojamų bei asimiliuojamų tautų.
Bet ir vienu, ir kitu atveju (ir esant imperija, ir esant integruojama šalimi) būtina suvokti visą reiškinį. Vienu atveju -- tam, kad galėtum ilgainiui asimiliuoti mažesnius, kitu atveju -- tam, kad galėtum atsilaikyti prieš asimiliacijos bandymus.
Taigi, dabar mus integruoja… Tiksliau kalbant, jau net ne tik integruoja, bet ir asimiliuoja. Taigi…
Re: Įprasta multikultūralizmo sąvoka
Na, gal šiuo atveju tiesiog nesupratome vienas kito -- neturiu nieko prieš istorinius diskursus, tiesiog nenoriu veltis į mažai vaisingas teorines ar istorines diskusijas, nes man jos įdomios tik nūdienos problemų ir iššūkių svarstymo kontekste.
Todėl truputį nustebino šis teiginys:
Taigi, dabar mus integruoja… Tiksliau kalbant, jau net ne tik integruoja, bet ir asimiliuoja. Taigi…
Kad bando integruoti į ES struktūras ir primesti nekurias ideologines nuostatas -- tai faktas, bet kad asimiliuoja -- tai vargu bau..? Leisi sau paklausti -- kas ir į ką asimiliuoja mūsų brolį lietuvį..?
Re: Įprasta multikultūralizmo sąvoka
Integracija -- tai tik antras etapas. O trečias, etapas, į kurį pavirsta tos integracijos -- tai ir yra asimiliacija. Štai pirmi integracijos, pereinančios į asimiliaciją, požymiai: mes jau dabar turime krūvas KULTŪRINIŲ reikalavimų, atėjusių iš EU -- gėjų teisės, čigonų teisės, „lenkiškas“ Vilniaus kraštas, „skriaudžiami“ rusai (mažųjų grupių iškėlimas -- tai priemonė susilpninti didesnes), de facto imantis veikti draudimas naudoti pasuose tautybę, kraštutinai įdomūs konstitucinio teismo sprendimai, susiję su pilietybe, milžiniška emigracija su visomis teisinėmis pasekmėmis (prisiminkime Ingos Rinau bylą ar problemas, kurias patiria net laikinai užsienin išvykę dirbti tėvai, kai gimsta vaikas), etc.. Galime tik spėlioti, kas bus po keliolikos metų…
Sakyčiau, šiuo metu EU mes dar turime du pliusus, kurių dėka vis dar nejaučiame didelio spaudimo:
1. Nėra vieningo kultūrinio centro, kuris verstų taikytis prie vieno kultūrinio standarto, vienos kalbos, etc. -- stipriausios narės -- Prancūzija, Vokietija, D. Britanija dėl to pešasi tarpusavy.
2. Tos pačios senosios narės -- Prancūzija, Vokietija, D. Britanija turi tiek problemų su vidinėmis grupėmis, kad joms ne iki mūsų.
Re: pasitikslinkime…
..Štai pirmi integracijos, pereinančios į asimiliaciją, požymiai: mes jau dabar turime krūvas KULTŪRINIŲ reikalavimų, atėjusių iš EU -- gėjų teisės, čigonų teisės, „lenkiškas“ Vilniaus kraštas, „skriaudžiami“ rusai (mažųjų grupių iškėlimas -- tai priemonė susilpninti didesnes), de facto imantis veikti draudimas naudoti pasuose tautybę, kraštutinai įdomūs konstitucinio teismo sprendimai, susiję su pilietybe, milžiniška emigracija su visomis teisinėmis pasekmėmis (prisiminkime Ingos Rinau bylą ar problemas, kurias patiria net laikinai užsienin išvykę dirbti tėvai, kai gimsta vaikas), etc..
Ėėėė, belieka pasitikslinti -- kuria prasme šiuo atveju vartojama sąvoka „asimiliacija“, kuri iš jų turima omenyje:
Etninė asimiliacija? Kultūrinė asimiliacija? Kultūrinė akumuliacija?
Re: pasitikslinkime…
O ar galime etninę asimiliaciją atskirti nuo kalbinės ar kultūrinės asimiliacijos? Ar atskirti gyventojų praradimą nuo tautos nykimo? Visa tai -- asimiliaciniai reiškiniai, kurie efektyviai mažina ir lietuvių identitetą („lietuviškumą“), ir bendrai lietuvių kiekį.
Ir jau tikrai čia nematau jokios kultūrinės akumuliacijos.
Sąvokos nepainiojamos, o susiejamos. Tamstą truputį stebina požiūris? 🙂 Tada laukiu prieštaravimų 🙂
Atskirai apie žydus -- Atkurtoje Lietuvoje tais laikais buvo netgi žydų reikalų ministras, daugybė žydų dalyvavo laisvės kovose, vėliau žydai nulėmė tai, kad Vilniaus krašto plebiscitas formaliai taip ir liko neįvykusiu -- žydai jam paskelbė boikotą. Taigi, galime kalbėti apie visai neblogą integraciją. Kas buvo vėliau -- tai jau kitas reikalas.
Sąvokos nepainiojamos, o susiejamos. Tamstą truputį stebina požiūris? 🙂 Tada laukiu prieštaravimų 🙂
Visgi painiojamos, nes kalbant apie valstybių kūrimosi ištakas ir istorinę raidą nederėtu vartoti sąvokos „multikultūralizmas“, kaip imperijos sinonimo. Ir priešingai -- kalbant apie XX a. poimperinės Europos valstybių vidaus reikalus, kurių atžvilgiu ir atsirado bei taikoma multikultūralizmo sąvoka, neverta pravedinėti paralelių su daugiataučių imperijų reikalais.
Atskirai apie žydus -- Atkurtoje Lietuvoje tais laikais buvo netgi žydų reikalų ministras, daugybė žydų dalyvavo laisvės kovose, vėliau žydai nulėmė tai, kad Vilniaus krašto plebiscitas formaliai taip ir liko neįvykusiu -- žydai jam paskelbė boikotą. Taigi, galime kalbėti apie visai neblogą integraciją.
Matau, kad mes skirtingai suprantame termina „integracija“ -- šiuo atveju tai yra ne tiesiog pakankamai taikus sugyvenimas vienos valstybės rėmuose, kaip tai išplaukia iš Tamstos pavyzdžių, bet vystymosi procesas, kurio rezultate pasiekiamas vieningumas ir nedalomumas sistemos viduje, paremtas atskirų specializuotų elementų tarpusavio priklausomybę.
Šiuo atveju tai, kad LR buvo atskiras „žydų reikalų ministras“, mums aiškiai parodo, kad „žydų reikalai“ buvo aiškiai skiriami nuo bendrų „visų kitų“ reikalų. Juk mes dabar neturime jokių rusų ar lenkų reikalų ministrų -- tam nėra poreikio, nes tos tautinės mažumos yra integruotos į mūsų visuomenę, ko negalima pasakyti apie prieškario žydus, kurie visomis išgalėmis siekė (ir gan sėkmingai) turėti savo valstybę valstybėje -- autonomiškas švietimo įstaigas, autonominę socialinę infrastruktūrą, netgi atskirus žydiškus bankus ir nekurių ūkio šakų monopolizavimą.
Trumpiau tariant, prieškario žydai visiškai nebuvo integruoti į LR visuomenę -- priešingai, jie visomis išgalėmis tos integracijos vengė, aiškiai skirdami „savo reikalus“ nuo lietuvių reikalų ir sudarydami lygiagrečią visuomenę, kurių interesai galėjo ir nesutapti.
Beje, minėtą paramą LR nepriklausomybei žydų bendruomenės lyderiai teikė vadovaudamiesi savo interesais ir išskaičiavimais, kurie tuo atveju sutapo su lietuvių. Reikia tai aiškiai suprasti.
Nepainioju daugiataučių imperijų su multikultūralizmu. Manau, kad tai vieno ir to paties reiškinio (kai vienoje valstybėje yra kelios tautos ar kultūros) skirtingos pusės (imperija -- politinė, o multikultūralizmas -- socialinė).
Dar daugiau -- noriu pabrėžti, kad multikultūralizmas -- tai naujas žodis, bet ne naujas reiškinys. O esmė -- ta pati: nevientisa valstybė, sudaryta iš krūvos tautų ir tautelių. Ir pats kultūrinis nevientisumas, kurio priežastis -- aktyvi ekspansija.
Dėl integracijos -- taip, galimai mes suprantame tai skirtingai. Aš sakyčiau, kad integracija -- tai atskiros grupės sugebėjimas veikti, kaip valstybės dalis, ginant bendrus interesus. Bet tai tikrai ne asimiliacija, kai tam tikra tauta ar kultūra tiesiog pradeda tirpti, prarasdama savo atskirumą. Plg. su musulmonų Prancūzijoje situacija: tai priešingas integracijai atvejis -- tiesioginė priešstata tarp valstybės ir tam tikros etninės/kultūrinės grupės.
Sakyčiau, galima reiškinį apibūdinti trimis stadijomis: priešstata -- integracija -- asimiliacija. Ir, tarp kitko, pastebėkime, kad tai atitinka ir tą pačią politinės ekspansijos idėją: pirma tautinė/kultūrinė/geografinė žmonių grupė užgrobiama, paskui integruojama, o galų gale asimiliuojama (plg. su SSRS vykdyta „tautų draugystės“ politika ir skirtingais tautų statusais: Varšuvos bloko šalis, SSRS respublika, RSFSR respublika, RSFSR autonominė sritis, kaip įdomius pvz., žr. Bulgariją -- „16-ąją“ respubliką, Karelijos SSR).
naujas žodis, bet ne naujas reiškinys….
..multikultūralizmas -- tai naujas žodis, bet ne naujas reiškinys.
O esmė -- ta pati: nevientisa valstybė, sudaryta iš krūvos tautų ir tautelių. Ir pats kultūrinis nevientisumas, kurio priežastis -- aktyvi ekspansija.
Esmė visgi skirtinga -- nevientisa daugiatautė valstybė, susidariusi teritorinės ekspansijos rezultate, kurios kultūrinis nevientisumas yra objektyvus reiškinys, nėra tapatu politikai, sąmoningai siekiančiai to kultūrinio nevientisumo atsiradimo, skatinimo ir išsiplėtojimo ten, kur jo nebuvo ir kur jo atsiradimas nėra neišvengiamas -- šalyje nevykdančioje teritorinės ekspansijos.
Re: naujas žodis, bet ne naujas reiškinys….
Esmė ta pati. Skirtingas tik propagandinis pagrindimas ir ekspansijos metodai. Apie pastaruosius galiu tik tiek pasakyti, jog ekspansija nebūtinai turi būti teritorinė -- tai gali būti ir darbininkų importas, taip didinant savo šalies ekonominius pajėgumus ir silpninant kitas šalis (JAV atvejis -- itin ryškus).
Dabartiniai EU skelbiami aiškinimai apie multikultūralizmo naudą -- tai tik eilinis propagandinis mėšlas. O realus tikslas -- priešstatoje esančią kultūrinę grupę integruoti, o paskui -- ir asimiliuoti. Labai tipinis pavyzdys -- kad ir „multikultūriškos“ britų mokyklos, kur eina lietuvių vaikai, ir kur net ne pamokų metu broliams ir seserims draudžia tarpusavy kalbėtis lietuviškai. Štai jums ir multikultūralizmas.
Re: naujas žodis, bet ne naujas reiškinys….
Esmė ta pati. Skirtingas tik propagandinis pagrindimas ir ekspansijos metodai. Apie pastaruosius galiu tik tiek pasakyti, jog ekspansija nebūtinai turi būti teritorinė -- tai gali būti ir darbininkų importas, taip didinant savo šalies ekonominius pajėgumus ir silpninant kitas šalis (JAV atvejis -- itin ryškus).
Visgi nesusišnekame…:(
USA, visą eilę metų importuojanti darbo jėgą, tradiciškai vykdė vadinamą lydimo katilo politiką, kuri yra multikultūralizmo politikos priešingybė, nes emigrantai patirdavo rimtą spaudimą kuo greičiau prisitaikyti prie dominuojančios kultūros ir aplinkos -- rezultate susiformavo amerikiečio tipas. Be to buvo vykdoma imigrantų srautų selekcija, užkertant kelią visai svetimos kultūros srautams ir skatinant baltųjų europiečių imigraciją. Tik nuo XX a. 60-ųjų vidurio ši politika pasikeitė į multikultūralizmą ir selekcijos panikinimą: pasekmės USA gan liūdnos…
Todėl ką iliustruoja USA pavyzdys pas patį -- nesupratau….:(
Dabartiniai EU skelbiami aiškinimai apie multikultūralizmo naudą -- tai tik eilinis propagandinis mėšlas.
Deja, deja -- ne tik…. Eilėje valstybių ilgus metus tai buvo ir realiai vykdoma politika..;(
O realus tikslas -- priešstatoje esančią kultūrinę grupę integruoti, o paskui -- ir asimiliuoti.
Kažkaip labai gudriai suki… Multikultūralizmo politika, kaip parodė praktika ir kas buvo seniai aišku ir be to bent kiek proto turintiems žmonėms, yra pati netinkamiausia tokiai grupei integruoti ir daro asimiliacija beveik neįmanomu dalyku.
Todėl niekaip man neina suprasti, ką pats tuo bandai pasakyti: kad multikultūralizmas tebuvo maskuotė, o realiai ES šalyse buvo vykdoma sustiprinta imigrantų asimiliacija? Labai nustebsiu, jeigu taip…
Labai tipinis pavyzdys -- kad ir „multikultūriškos“ britų mokyklos, kur eina lietuvių vaikai, ir kur net ne pamokų metu broliams ir seserims draudžia tarpusavy kalbėtis lietuviškai. Štai jums ir multikultūralizmas.
Tai čia gal dabar į protą po truputį ateina, kai nekalbančių angliškai mokinių skaičius nekuriuose mokyklose artėja ar net perlipa 50 proc., o šiap būtent UK garsėja savo multikultūriniais užmetimais, pradedant nuo draudimo nešioti antsiuvus su kryžiaus formos Anglijos vėliava kalėjimų prižiūrėtojams ir baigiant visokiais paršeliais vitrinose -- pavyzdžių N.
Re: naujas žodis, bet ne naujas reiškinys….
Jau po truputį susišnekame 🙂
JAV buvo vykdoma EKSPANSIJA, tiesa, daugiau ekonominiais metodais, importuojant darbo jėgą. Ne karinė ekspansija į naujas teritorijas, o ekspansija, susiurbiant kitų šalių gyventojus ir juos asimiliuojant. Tiesiog jiems ilgą laiką netrūko nei žemių, nei kokių kitų resursų, išskyrus žmones. Tokiomis sąlygomis šaliai naudingiau asimiliuoti, nei integruoti imigrantus 🙂
Su tuo, kad multikultūralizmas daugeliui savo galią bandžiusių didinti valsybių davė daug žalos, irgi pilnai sutinku. Manau, kad tie, kas tą multikultūralizmą propagavo, pvz., Prancūzijoje, daugeliu atvejų tiesiog nesuprasdavo, ko siekia ir kokių priemonių tam reikia. Nesunku suprasti, kad diegiant multikultūralizmą tautiškai vieningoje šalyje, tiesiog griaunamas valstybės kultūrinis ir socialinis vientisumas.
Manau, britiško ir prancūziško multikultūralizmo priežastys bent dalinai yra istorinės: daugelis Europos valstybių labai sėkmingai taikė multikultūralizmą savo imperiniais laikais, sėkmingai užimdamos daugybę kolonijų, todėl priprato tuasoti mažumas ir su jomis nekonfliktuoti, įsitikino, kad tai pasiteisina. O dabar, kai kolonijos prarastos, o savi gyventojai miršta, tos pačios šalys bando pritaikyti JAV patirtį -- atsivežti naujų gyventojų iš užsienio. Bet metodai taikomi seni, tie kurie tiko kolonijinės ekspansijos laikais. Štai jum ir pasekmės.
O šiaip, bent jau Lietuvai iš to multikultūralizmo -- nieko gero. Ypač turint omeny, kiek daug ir kokių didelių iki šiol turime vidinių kultūrinių grupių, kiek stipriai dalį jų įtakoja priešiškos užsienio valstybės, etc..
Kaikas jau tik pradėjus skaityti užkliuvo:
Kaikurios istorinės analogijos atrodo pritemptos už ausų. Kalbėti apie multikultūralizmą LDK ar Aukso Ordoje , tai ,hm, per drąsu būtų. Per daug skirtingos tada buvo ir yra dabar valstybės ir jų suverenai, kad tokias analogijas daryti.
Dar norėčiau plačiau pakomentuoti šitą vietą:
“Kokias problemas valstybei gali sukelti nacionalizmas -- visi žinome (ryškiausias pavyzdys -- visiškas Vokietijos krachas 1945), ši tema jau tiek nuvalkiota, kad nesinori apie tai net kalbėti”
Gal ir nesąmoningai, bet čia jūs darote vieną tipišką klaidą (daug kas tai daro ir sąmoningai, su tikslu kompromituoti savo oponentus) sutapatinamas nacionalizmą ir nacional-socializmą.
Iš tikrųjų nacionalizmas ir nacionalsocializmas neturi nieko bendro. Aplamai, bent jau mano nuomone, nacionalsocializmas, nėra net savarankiška ideologija, o tik Europos alerginė reakcija į bolševizmą (internacionalsocializmą). Nebūtų bolševizmo, nebūtų atsiradęs ir nacionalsocializmas. O taip, tai pamatė vokiečiai Bavarijos Sovietų respubliką ir kitus panašius komisarų kūrinius ir nusprendė, “na jau ne, geriau jau Hitleris”.
Žodžiu, konkurencinę kovą tarp internacional-socialistų ir nacional-socialistų, laimėjo antrieji. Bet vieni ir kiti užima tą pačią vietą politiniame spektre, yra totalitariniai kairieji. Taip sakant, konkuruoja jie dėl tos pačios ekologinės nišos.
Beje, jei kada paskaitysite “Main Kampf”, nustebsite, kad būsimas fiureris savo knygoje vokiečių “volkish” nacionalistus keikė dar pikčiau nei žydus ar komunistus. Dar galima ir prisiminti ir tai, kokie žmonės organizavo vienintelį, beveik pavykusį pasikėsinimą į Hitlerį 1944m. liepą.
Na, bet visa tai jau tolimos praeities dalykai. Dabar aktualu yra tai, kad tiek internacional-, tiek ir nacional-socializmas, bei modifikuotas internacionalsocializmas, dabar vadinamas multikultūralizmu, yra totalitarinės, imperialistinės ir antinacionalinės ideologijos.
Simptomatiška dar yra tai, kad pagrindiniai multikultūralizmo ideologai yra tie patys vakarykščiai trockistai ir kitokie marksistiniai totalitaristai. Tokia Frankfurto mokykla yra labia tipiškas pavyzdys…
Totalitarinės multikultūralizmo propagandos pavyzdį mes jau matome ir Vilniaus gatvėse. Argi lozungas “Yra viena rasė-žmonių rasė” nėra totalitarinis, niveliuojantis ir neigiantis rasinę žmonijos įvairovę ir tiesiog tamsuoliškai antimokslinis ?
Yra dar keletas įdomių jūsų teiginių, kuriuos norėtųsi pakomentuoti, bet ,deja, gal kada vėliau, kai vėl turėsiu tam laiko.
Laukiau šių prieštaravimų. Tikrai, laukiau 🙂
Taigi, apie totorių imperiją ir LDK: pilnai sutinku, kad nei vieni, nei kiti neturėjo multikultūralistinės IDEOLOGIJOS. Bet faktas, kad nei vieni, nei kiti nebandė vykdyti tikslingos asimiliacijos, įvesdami paprastą normą: tikėkit, kuo norit, kalbėkit kaip norit, kokie norit, tokiais būkit, bet jūsų priklausomybė, prievolės, mokesčiai -- yra tokie ir tokie. Natūralus protomultikultūralizmas, tiesiog dar neturintis idėjinio apvalkalo.
O apie skirtumus tarp nacionalizmo ir nacionalsocializmo -- kaip sakė vienas mano pažįstamas, susigalvojęs ideologinio rato teoriją, „priešingos“ ideologijos labai susisiekia 🙂 Nacionalsocializmą vertinčiau, kaip kraštutinę nacionalizmo formą, peržengiančią sveiko proto ribas (sakyčiau -- būtent tai yra komunistų įtaka nacionalizmo idėjai). Vėlgi, pratęskime imperijų vidinių ideologijų seką: priešprieša -- integracija -- asimiliacija -- genocidas. Argi ne? 🙂 Kaip, beje, šalia priešpriešos galime irgi pridėti kitą kraštutinį vidinių ideologijų atvejį -- separatizmą 🙂 Rašydamas visgi galvojau, kad apie separatizmą ir genocidą kalbėti neteks, bet, kaip matome, teko…
O šiaip, labai malonu, kad mūsų nuomonės susiderina (tik įvardinimai truputį skiriasi). Taigi, truputį perfrazuosiu tamstos žodžius: multikultūralizmą bei asimiliaciją propaguoja totalitarinės imperijos bei tautų skirtumus niveliuojančios antimokslinės socialistų grupuotės.
Šiaip pastebėjimas -- nacbolai -- tai nacionalbolševikai, neturintys nieko bendro su nacionalistais, oponuojančiais multikultūralizmui.
Na, čia buvo tiesiog tokia mano graži meninė-literatūrinė išraiška 🙂
O dėl Vokietijos pavyzdžio tai vėlgi -- kuo ji netinka į pavyzdžius kitoms imperijoms? ten buvo ne nacionalizmas -- ten būta šovinizmo ir imperializmo.
Šiaip tai visiškai sutinku, kad LDK daugiakultūriškumas buvo viena žlugimo priežasčių, sutinku ir su daugeliu kitų teiginių.
Tik, man rodos, nacionalizmas vėl suprantamas ta XIX amžiaus didžiųjų valstybių prasme -- Europos imperijų „nacionalizmas“ buvo minėtieji, vėliau Trečiajam reichui būdingi šovinizmas ir imperializmas, o ne nacionalizmas. Tuo tarpu būtent nacionalizmui galima dėkoti už atsikūrusias mažąsias Europos šalis.
Sakykim taip -- Hitlerinės Vokietijos ideologija buvo kraštutinis nacionalizmo atvejis. Primenantis tą, koks buvo ir Turkijoje keliais dešimtmečiais anksčiau. Lygindami Trečiąjį Reichą su kitomis imperijomis, turim pastebėti, kad tai buvo kraštutinai nesėkmingas ekspansijos atvejis. Ir akivaizdu, kad esminė nesėkmės priežastis buvo pernelyg greita ekspansija, iškart pradedant užimtų šalių asimiliaciją ir net genocidą, bet nevykdant integracijos. Manyčiau, buvo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių Vokietija pralaimėjo karą: vietoj to, kad užimtos valstybės taptų sąjungininkėmis, jos tapo stipraus pasipriešinimo sritimis.
Ir dar: nenorėčiau tiesiogiai priešpastatyti nacionalizmo nacizmui. Tai būtų tas pat, kas priešpastatyti švedišką socializmą rusiškam komunizmui. Išties -- esminis idėjinis pagrindas yra daugmaž tas pats, didesni skirtumai -- jau ideologiniame antstate ir tame, kiek radikalių priemonių imasi atitinkamų ideologijų atstovai. Pvz., jei vieni -- tai sveiki socialistai, tai kiti -- milijonų žmonių žudikai. Tą patį pasakyčiau ir apie nacionalizmą bei nacizmą: vienu atveju -- tai sveikas bandymas išsaugoti ir auginti tautinę kultūrą, o kitu atveju -- jau nacionalinė psichozė. Beje, dar pvz., tas pats jaunaturkių vykdytas armėnų genocidas -- irgi XIX a. nacionalinio judėjimo pasekmė.
Taigi, sakyčiau, nacionalizmas -- kaip druska: jos BŪTINAI reika maistui, bet nereikia persistengti 🙂
Galų gale, paskutinis tamstos sakinys -- tai būtent tai, ką bandau analizuoti: nacionalizmas tampa esmine priemone, leidžiančia mažoms Europos tautoms pasipriešinti didžiųjų valstybių vykdomai integracijai bei asimiliacijai.
Įspėjimas: deja, neturiu galimybės ilgai diskutuoti apie apibrėžimus ir pripažįstu, kad jų nemoku. Bet šiaip įdomu, kas čia aš tokia, jei pvz. man patinka visuomenė, kurios visi nariai moka daugumos (valstybinę) kalbą, moka elgtis pagal daugumos papročius, galiausiai -- jaučiasi šios valstybės piliečiais (o ne kurios nors kaimynės pamirštais našlaičiais), tačiau kai kurie jų turi kitą gimtąją kalbą, nuosavus papročius, o valstybės politika orientuota į tokios situacijos palaikymą? Pati valstybė yra sukurta pirmiausia nacionaliniu pagrindu, ekspansija užsiimti neketina, tapti imperijos dalimi -- irgi ne.
Draugai iš Rusijos mane berods lietuvių nacionaliste laiko 🙂
Nežinau, kodėl čia įspėjimas 🙂
O šiaip, greičiausiai draugai iš Rusijos teisūs: tu esi lietuvių nacionalistė, tik su gražiais idealais. Deja, aš abejoju, ar tavo aprašyta integracijos situacija (mažosios grupės išlaiko savo papročius, kalbą, etc.) yra įmanoma ilgainiui. Manau, kad tokia situacija negali būti stabilia: arba tos grupės ima eiti link segregacijos (ankstesnių laikų karaimai, totoriai, žydai, dabartiniai čigonai) ir net separatizmo (XXa. pradžios ir dalinai -- dabartiniai lenkai, gal ir rusai), arba -- link asimiliacijos.
Noriu pasikartoti: visa multikultūrinė visuomenė -- tai tik pereinamoji stadija tarp tarpusavy atskirtų, gal net priešiškų grupių ir vienos didelės grupės. Ir šita pereinamoji stadija yra laikina.
Turint mažą, ne imperinę šalį, bet siekiant stipraus kultūrinio vientisumo, reiktų daryti tą patį, ką daro ir imperijos: asimiliuoti atskiras grupes, ypač tas, kurioms gali būti daroma įtaka iš išorės. Ir kartu nepasiduoti išoriniams kultūrinės integracijos bei asimiliacijos bandymams.
Bet va, visiška asimiliacija vestų į vienalytiškumą -- o aš kažkur miglotai girdėjau (per paskaitas, bet ne humanitarines, o biologijos mokslų pakraipų), kad visada atsparesnė sistema, kurios viduje yra įvairovė. Teisybė: tokia sistema, kurioje vyrauja ne suvienodėjimas ar arši konkurencija, o posistemių kooperacija, visada natūraliai linkusi pasukti į vieną iš pirma minėtų būsenų; harmoningai įvairovei palaikyti reikalingos nuolatinės aktyvios pastangos.
Aš manau, kad tokie privalumai atsiranda tik tada, kai vykdoma nuolatinė ekspansija. O tuo atveju, jei ekspansija nevykdoma, nevienalytiškumas skaldo visuomenę 🙂
Ale čia jau mes labai gilią filosofiją užkabinome 🙂