Atsakymai į uždavinukus jau atskryninti ir papildyti, galite pažiūrėti čia – http://rokiskis.popo.lt/2008/05/15/uzdavinukai-patiems-gudriausiems/
Ponny1, vse otvety teper jest, možeš posmotret zdes – http://rokiskis.popo.lt/2008/05/15/uzdavinukai-patiems-gudriausiems/
Kadangi Žalias Bebras visokius uždavinius dalina, tai ir aš duosiu (lyg ir nebuvau šitų rašęs):
1. Kiek bus 2 padalinta iš 1/2 ir padauginta iš 2?
2. Stovi namas, ketursienis, kiekvienoj sienoj po langą, visi langai į Šiaurę. Nuo ko numirė kiemsargis?
3. Kambary degė keturios žvakės. Vieną užpūtė skersvėjis. Kiek žvakių liko?
Nagi, kas pas mus gudriausias? Ar atsiras nors vienas, kuris atsakys visus tris klausimus? 🙂
Visi komentarai skryninami, kad būtų įdomiau. O po poros dienų atskryninsiu visus atsakymus 🙂
Papildyta:
Taigi, buvo ir įvardinusių visus teisingus atsakymus, tačiau vardų neminėsiu – kai kurie „neteisingi“ atsakymai buvo dar įdomesni 🙂
Kad būtų aišku – štai teisingi atsakymai:
1. Atsakymas – 8
2. Atsakymas – namas Pietų ašigalyje, taigi, aišku, kad nuo šalčio ar su tuo susijusių reiškinių
3. Vieną žvakę užpūtė skersvėjis, likusios trys sudegė. Taigi, ilgainiui liko viena žvakė.
/
Specialno dlia Ponny1:
1. Budet 8.
2. Dom v Juznom poliuse, znacit dvornik umer ot holoda ili s nim sviazanih javlenij.
3. Tri sveci sgoreli, odna ostalas 🙂
Taigi, kartais būna nerimtai, o kartais – ir daug rimčiau. Štai toks vat straipsnis – gal kažkuo ir vienpusiškas, gal kažkam ir skaitytas. Bet man jis patinka – jame yra kabinama tam tikra multikultūralizmo ir tautinės integracijos pusė, kuri daugeliui mūsų tikrai svarbi.
Straipsnis paimtas iš ten, kur ir dažniausiai imu – http://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?f=17&t=3939
Sebastianas Vivaras Rodrigezas (Sebastian Vivar Rodriguez, kartais dar minimas, kaip Sebastian Vilar Rodrigez ar Sebastian Villar Rodriguez) – ispanų žurnalistas, kurio vardu 2004 parašytas straipsnis apskriejo visą Internetą.
Europa mirė Aušvice
Aš ėjau Barselonos gatve, kai staiga supratau siaubingą tiesą – Europa mirė Aušvice. Mes nužudėme šešis milijonus žydų ir pakeitėme juos dvidešimčia milijonų musulmonų.
Aušvice mas sudeginome savo kultūrą, mąstymą, kūribingumą, talentą. Mes sunaikinome išrinktąją tautą, tikrai išrinktąją, nes jie mums davė didžius ir nuostabius žmones, pakeitusius pasaulį. Šių žmonių įnašas juntamas visose gyvenimo srityse: moksle, mene, tarptautinėje prekyboje, jie atnešė mums žinias, grožį, kultūrą ir, svarbiausia, sąžinės sąvoką. Visi šie žmonės buvo nukankinti, išprievartauti, sudeginti.
O paskui, užsidengę pakantumo kauke, norėdami įrodyti sau patiems, kad jau išsigydėme nuo rasizmo ligos, mes atvėrėme vartus dvidešimčiai milijonų musulmonų, kurie atnešė mums kvailumą bei nemokšiškumą, religinį ekstremizmą ir netoleranciją, nusikaltimus ir skurdą, kylantį dėl nenoro dirbti ir išlaikyti savo šeimas.
Jie perkėlė mūsų nuostabius Ispanijos miestus į trečiąjį pasaulį, paskandindami juos purve bei nusikaltimuose. Jie keliasi į butus, kuriuos jiems nemokamai suteikia valstybė ir ten ruošia planus, kaip išžudyti ir sunaikinti naivius šeimininkus. Tokiu būdu, savo nelaimei, mes iškeitėme kultūrą į fanatikų neapykantą, kurybinius sugebėjimus – į troškimą naikinti, išsilavinimą – į atsilikimą bei prietarus.
Mes iškeitėme nenumaldomą žydų norą išgyventi, sugebėjimą rūpintis savo vaikų ateitimi, jų norą gyventi, jų tikėjimą, kad gyvenimas šventas, į tuos, kurie garbina mirtį, į žmones, kurie apsėsti troškimo atnešti mirtį sau bei kitiems, savo ir mūsų vaikams.
Kokią siaubingą klaidą padarė vargšė Europa…
——
Straipsnis buvo išspausdintas 2004, Ispanų laikraštyje „Gentiuno“. O jau po kelių metų Didžiosios Britanijos mokyklose iš mokyklinių istorijos programų buvo panaikintos visos užuominos apie Holokaustą – atseit, tai įžeidžia musulmonus, teigiančius, jog Holokausto niekada nebuvo.
Tai grėsmingas požymis, kad siaubas iš lėto užvaldo pasaulį, bauginanti užuomina apie tai, kaip lengvai ištisos valstybės pasiduoda naująjam ideologiniam marui.
Praėjo daugiau, nei 60 metų nuo tada, kai pasibaigė Antrasis Pasaulinis karas. Karas, kuris nusinešė 6 milijonus žydų, 15 milijonų rusų, 7 milijonus vokiečių, 5 milijonus lenkų, milijonus kitų tautų žmonių gyvybių. Jie buvo nužudyti mūšiuose, nukankinti, sudeginti, mirė iš bado – štai ką mums atnešė fašizmas.
O dabar į Europą ateina nauja fašizmo banga – šį kartą jau iš kitų, tolimesnių šalių, skelbiančių, kad Holokausto niekad nebuvo. Ir tik nuo mūsų priklausys, ar praras Europa paskutiniuosius savo kultūros likučius.
Kadangi protingos mintys visus užknisa, tai štai jums geriau apie maistą 🙂
Imam bulves, plaunam vandeniu, nušveičiam šepečiu, metam į skardą, užbarstom druskos (tris kartus daugiau, nei šiaip kepant bulves), įdedam truputėlį taukų, uždengiam skardą dangčiu ir kepam valandą-pusantros maždaug 250 laipsnių karštyje. Arba dar karščiau – kuo karščiau, tuo geriau. Jei jūsų skarda neturi dangčio, galite ją pridengti folija.
Prieskonių barstyt nereikia – visvien išdegs ir nieko neduos. Bet jei labai norit, galit į tą pačią skardą įmesti nenuluptą česnako galvą – ji duos bulvėms aromato, o paskui ją bus galima išlukštenti ir valgyti su bulvėmis keptus česnakėlius.
Taip keptos bulvės valgomos su grietine ar žemaitišku kastiniu. Taip pat labai tinka vietoj garnyro prie silkės.
Esminiai privalumai: skanu, tikrai pigu, maistas natūralus, reikia labai nedaug darbo. Tiesa, kepimas orkaitėje užtrunka. Dar vienas privalumas – taip keptos bulvės visiškai nepraranda skonio, jas paskui pašildžius mikrobangėje krosnelėje.
Anoks Maliboo užvedė mane ant šios temos. O kadangi man tais laikais teko truputį susidurti su tokios muzikos gamyba, tai vat jums ir papasakosiu, kaip tai būdavo gaminama. Tiesą sakant, ir dabar technologijos ne itin sudėtingesnės, tik kad semplų pasirinkimas geras pasidarė 🙂
Tuo metu atsirado labai daug visaip nerišliai grojančių techno „grupių“ iš vieno žmogaus (ne visada drįstančio prisipažinti, kad tai DJ), kurios darydavo tokius BUM-BUM-BUM gabalus. Tūkstančiai „grupių“, kur visi gabalai vienodi. O jų tarpe – daugybė „grupių“, kurios gamino tokį jau visai BUM-BUM-BUM.
Visa tokia muzika kuriama labai paprastai – paima vaikinukas kelis semplus (kelių sekundžių trukmės įrašo gabaliukus) iš kokios nors pop grupės gabalo ir paskui sudėlioja vieną prie kito, taip kad gaunasi kitokia muzika.
Taigi, kaip atsirado tas klaikiai džeržgiantis skambesys? Ogi idijotiškai. Digitaizinant garso įrašą su prasta korta, o dar ir norint jį išsaugoti (norom nenorom – kaip WAW) mažam, kelių megabaitų Atari diske, tekdavo nukarpyti bitus. Dėl to nusikirpdavo aukšti tonai ir atsirasdavo ūžesys bei džeržgesys. Paskui kiti tokie pat išradėjai paimdavo semplus nuo tokio mixo, ir vėl digitaizindavo. Per kokius 10-20 kartų garso kokybė sugesdavo taip, kad viskas pavirsdavo į džeržgimą ir kriokimą. Taigi, galų gale atsirado net ir tokių, kurie šituo ėmė mėgautis.
Ta proga nukopijuosiu pas save tą patį gabalą iš Maliboo – jei kas pas jį nesilankote, tai pasiklausyt galėsite ir čia 🙂
Ir dar – kadangi tie patys vaikėzai buvo visiškai be supratimo apie muziką, jos sroves ir pakraipas, tai jie savo kūrybą pavadino „hardcore“, net neįtardami, kad visai kitas taip besivadinantis muzikos stilius egzistuoja jau gerą dešimtmetį 🙂
