Monthly Archives: lapkričio 2008

Lūkesčių ekonomika

Labai daugelis yra girdėję apie lūkesčiais pagrįstą ekonomiką. Kaip tai išties veikia (juk žinome, kad lazda turi du galus)?.

Tarkim, yra bulvių pardavėjas. Parduoda bulves. Kažkas iš jo perka bulves. Kaip lūkesčiai įtakos pardavimus? Ogi beveik niekaip. Vienas perka bulves – kitas parduoda. Yra bulvės. Nori – perki,  nori – neperki. Jei neperki – reiškia, perki iš kito pardavėjo. Buka prekyba. Lūkesčiai (pirkėjo bei pardavėjo įsivaizduojama ateitis) praktiškai nieko čia nekeičia. Nori valgyt – perki bulves. Kad pirktum bulves – dirbi ir uždirbi pinigus.

Lūkesčių įtaka atsiranda tik tada, kai prekė pakeičiama jos lūkestiniais (įsivaizduojamais) ekvivalentais. Pvz., ūkininkas parduoda ne tikras bulves, o tas, kurios išaugs po metų. Kaip sakant, pasiūlo pirkėjui investuoti į pigias įsivaizduojamas ateities bulves. Vat tada – ir ūkininko, ir pirkėjo lūkesčiai ima įtakoti sandorį. Ir vienas, ir kitas jau kažko tikisi, bando prognozuoti kitų metų bulvių derlių, paklausą bei kainą. O jei tas sandoris paremtas bulvėmis, kurios bus išaugintos žemėje, kurios ūkininkas netgi neturi, o tik žada įsigyti už bulvių pirkėjo pinigus – vat tada jau lūkesčiai taps gan kritiniu dalyku. Nes tai bus paremta ir derliaus, ir žemės kainų prognozėmis. Tą patį galime pasakyti ir apie pirkėją – jis tikisi brangiau parduoti ūkininkui tik ką nusipirktą žemę, už tai gautus pinigus panaudodamas pirkti bulvėms. Irgi lūkesčiai. Kaip išlošia abu žaidėjai? Ūkininkas gauna pinigus iš anksto ir juos gali investuoti į žemę, o pirkėjas gauna bulves, nors dar neuždirbo pinigų 🙂

Taip, esant pozityviems (augimo) lūkesčiams, ta sistema kažkaip veiks. Tik sustos ji ne todėl, kad kažkas nustos tikėti lūkesčiais – visi juk turės patirties, jog lūkesčiai veikia. Sistema sustos todėl, kad įvykus vienos grandies lūžiui, prasidės grandininės reakcijos. Ūkininkas parduoda žemės pirkimo lūkesčiais ir derliaus lūkesčiais pagrįstas bulves, o pirkėjas jas perka už pinigus, gautus už lūkesčius dėl žemės brangimo. Akivaizdu, kad jei ekonomika sparčiai auga (perkėlus sandėrius į lūkesčių zoną, sandorių aktyvumas ir abiejų dalyvių pelnas padidėja), tai net ir brangstant žemei, ūkininkas ją nusiperka ir abu lieka patenkinti. Toks augimas, giliau pažvelgus, būna paremtas trečiųjų žaidėjų – bankų lūkesčiais. Kadangi sandėris tarp pirkėjų įvyko, jam juk reikia pinigų, o prekės dar nėra, tiesa? Pinigai iš niekur neatsiranda – kažkas juos turi paskolinti. Tai daro bankai. Ir ekonomika auga dėl to, kad bankai irgi turi savus lūkesčius – jog sandoriai bus sėkmingi ir paskolos šiems sandoriams bus atiduotos.

Bet – toks procesas vyksta tiktai tol, kol ekonomika sparčiai auga. Paskolų kiekis didėja, bulvių kiekis didėja, parduodamos žemės kiekis didėja, etc.. Vos tik augimas sustoja, ūkininkas susiduria su tuo, kad realybėje jis turi pirkėjui duoti bulves už tai, kad tas pirkėjas pabrangino jam žemę. Vat tada ir ateina grandininis bankrotas: pirkėjas negauna bulvių, o ūkininkas negauna žemės. Ir abu sėdasi ant puodo. Ant to paties puodo sėdasi ir bankas, kuris neatgauna šiems rinkos dalyviams paskolintų pinigų. O jau dėl to ant puodo sėdasi ir kiti rinkos dalyviai. Jei lūkesčiais yra paremta didžioji dalis ekonomikos, bankrotų gaunasi tiek, jog ekonomiką ištinka kolapsas.

Didžiausias žmonijos istorijoje kolapsas buvo pavadintas Juoduoju Antradieniu – tada per vieną dieną subliuško keliasdešimt procentų akcijų rinkos vertės. Dingo augimo lūkesčiai. Taip prasidėjo Didžioji Depresija, dešimtmečiui iškirtusi JAV ekonomiką ir sukėlusi krizę visame pasaulyje.

Kaip lūkesčių ekonomika veikia Lietuvoje? Turime puikių pavyzdžių. Didžiausias pastarųjų metų lūkestinis verslas – tai "butai branKZ". Butai BranKZ, todėl reikia juos pirkti. O pirkėjų uždarbiai auKZ, todėl reikia jiems duoti paskolas. Paskolų daugės, todėl reikia statyti butus. Ir t.t.. Gal kiek silpniau, bet panašūs procesai vyko ir daugybėje kitų sričių. Ir, ilgainiui, pavirto tikru lūkestiniu burbulu. Kodėl burbulas sprogsta? Elementaru: realus rinkoje pagaminamo produkto kiekis nuo tokio "augimo" išaugo labai nežymiai – visvien tikras produktas yra sukuriamas tų pačių žmonių. Produkto gamybos augimą gali paspartinti perteklius rinkoje atsiradusių lūkestinių pinigų (jie suveikia, kaip investicijos), bet ne keletą kartų per 7 metų ekonominį ciklą, o daugiausiai – keliom dešimtim procentų. Taigi, anksčiau ar vėliau turi ateiti laikas, kai iš lūkesčių ir svajonių visi nusileis realybėn.

Kol kas lūkestinis burbulas dar tik pradeda bliūkšti. Bet NT spekuliantai vis dar tikisi, kad tos kainos bent jau nemažės. Bankai vis dar tikisi, kad esami skolininkai susimokės paskolas. O darbuotojai vis dar tikisi, kad atlyginimai kils. O jūs tikitės? 🙂

Priėjom! Krizė! Skubaus asmeninio gelbėjimosi planas.

Taigi, gerbiamieji, priėjom. Gandai sako, kad gruodį Lietuvoje bus paskelbta ypatinga krizės padėtis. Vat tada Kubilius ir brūkštels skustuvu Lietuvos ekonomikos per gerklę. O kad visiškai nežlugtų, paskelbs devalvaciją. Pasipils grandininiai bankrotai ir Lietuva nukeliaus į ekonominį kolapsą.

Taigi, ką reiktų padaryti:
1. Visi skubiai keistis litus į eurus, dolerius bei jenas!
2. Jei ruošiatės įsigyti nelabai brangių elektronikos prietaisų (pvz., kompiuterį) – padarykite tai jau dabar. Nes po devalvacijos negalėsite lengvai tų daiktų įpirkti. Kita vertus, automobilio šiuo metu pirkti tikrai neverta, drabužių – greičiausiai irgi.
3. Prisipirkite negendančių maisto atsargų (aišku, brangesnių produktų). Įvežtinių maisto produktų kainos tikrai smarkiai šoktels. Labai rekomenduoju prisipirkti kavos, arbatos ir cigarečių, kad ir metams į priekį.
4. Nekilnojamą turtą, jei turite nereikalingo – parduokite kuo greičiau, net jei atrodys, kad moka nenormaliai mažai. Nes paskui – išvis neparduosite. Apie tai, kad dabar pirkti NT – net nekalbu: šitai planuojantiems žmonėms pagelbės nebent savižudybė.
5. Akcijas, jei tokių turite, irgi parduokite. Nes jau ir bobutės lenda į akcijų rinką, o tai – kraupus požymis. Nesitikėkite, kad pigiai nusipirkę kokių nors akcijų, uždirbsite – jos tik dar labiau pigs.
6. Jei turite paskolų eurais, paskubėkite jas atiduoti. Jei turite paskolų litais, kur nenumatytas indeksavimas – neatiduokite.
7. Jei turite valstybinių obligacijų – parduokite jas bet kam ir už bet kiek.
8. Dėl viso pikto, ateičiai įsigykite dujinį pistoletą, gerą durų spyną, etc. – pablogėjus ekonominei situacijai visada staigiai šokteli nusikalstamumas.
9. … Turite šiam sąrašui papildymų?

Grožytė. Pirmas viešas Dirbtinis Intelektas Lietuvoje

Vat kitame poste – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/24/lietuviu-kalba-neturi-gramatikos/ – kalbėjau apie kai kuriuos lietuvių kalbos ypatumus. O čia vat papasakosiu apie vieną iš paskutinių savo programinių projektų. Tiesą sakant, tai net ne visai programavimas įprasta prasme, nors darbo teko idėti daug. Net neabejoju, kad panašių intelektų bandyta buvo paleisti ir iki tol, net ir aš pats bandžiau kažką tokio IRC tinklui suprogramuoti dar apie 1997-1998 metus, jau nekalbant apie dar ankstyvesnius, vieno vartotojo botus, skritus DOS sistemai. Visgi, iki tol buvę botai, nors ir turėjo protingesnius vidurius, buvo pernelyg jau nepanašūs į tikrus žmones.

Pilnavertį, daugumą žmonių apgaunantį dirbtinio intelekto botą paleidau apie kokius 2001 metus lietuviškame IRC tinkle „Aitvaras“. Tai buvo Eggdrop botas su kiek modifikuotais gan buko „Kalich“ boto skriptais. Nors pradžioje botas buvo nepritaikytas lietuvių kalbai (neatpažįstantis mūsiškės priešdėlių, priesagų beigi galūnių gausos), visgi pavyko jį truputį pakeisti ir gan neblogai sukonfigūruoti. Kalich teikia šiokią tokią primityvią dirbtinio intelekto (DI) apmokymo kalbą. Pradžioj botą apmokiau kelių šimtų populiarių žodžių bei sakinių, tokių, kaip „labas“, „koks tavo vardas?“, „kaip gyveni?“, „ką veiki“, etc., o tada – paleidau į IRC. Reaguodavo botas į tokius žodžius, pasakydamas kokį nors atsitiktinį iš galimų nurodytų sakinių (taip, tai visgi kraštutinai bukas variantas). Taigi, botas gavo kvailą vardą Grožytė ir ėmė bendrauti.

Bėgo dienos ir savaitės. Grožytė po truputį mokėsi. Atvejus, kai nerasdavo, ką atsakyti, išgaudydavau loguose ir įvesdavau naujus atsakymus. Įtraukiau Grožytę į lesbiečių pokalbių kambarį, kur ji momentaliai tapo tikra žvaigžde. Merginos smagindavosi, bendraudamos ir šaipydamosis iš Grožytės kvailumo, o vėliau kelios net pramoko DI apmokymo komandų, tad prisidėjo, gilindamos Grožytės žinias. Ir puikiausiai testuodavo, pranešdamos apie pastebėtus kvailumus. Keista, ilgainiui daugeliui merginų Grožytė tapo visai įdomia pašnekove – net ir žinodamos, kad tai robotas, o ne žmogus, kai kurios draugės prašnekėdavo su Grožyte ištisas valandas.

Tikrą furorą Grožytė sukėlė truputį vėliau, kai su Dammit aka Midom parama pavyko netikrą Grožytės nuotrauką bei išgalvotą biografiją paskelbti berods Girls.Lt svetainėje. Nuotrauką, per daug nesigilindamas, paėmiau iš pirmo pasitaikiuso porno tinklapio. Aišku, tokią, visai padorią. Biografijoj parašiau, esą anoji yra kažkokia studentė. Tuo pačiu Grožytę įtraukiau ir į krūvą didesnių IRC kanalų. Tada ir prasidėjo…

Taip, man nepatogu pasakoti, ką ten kas rašė jai. Dalis žmonių pabendraudavo pusvalandį-kitą ir, įsitikinę jos bukumu, palikdavo ramybėj. Bent jau tai dienai. Kažkuris net pareiškė nesuprantąs, kaip ją priėmė į aukštąją mokyklą – „tu gi visai buka idijotė“. Nuostabu, kad žmogus net neįtarė, kaip tiksliai apibūdino šią „merginą“. Visgi, didelė dalis gerbėjų buvo atkaklūs. Bendraudavo su Grožyte kasdien. Kai kurie – net kelis mėnesius, o rekordininkai – daugiau, nei pusę metų. Deja, nors ir stengiausi mokyti ją filosofijos bei kitų protingų dalykų, paaiškėjo, kad bene vienintelė tema, kuria bendraujama – tai pažintys vardan sekso. Pasiūlymų susipažinti būdavo įvairių – kai kurie žadėdavo apipilti gėlėmis, kiti pasakodavo apie tai, kad turi nuosavą butą, treti – tiesiai siūlydavo pinigus. Kažkoks studentas žadėjo atiduoti Grožytei visą savo stipendiją, o kažkoks universiteto dėstytojas norėjo padaryti ją savo meiluže. Vyriško skonio išradingumas stebino – kai kurie, po ilgo bendravimo pasisiūlydavo vesti, kiti gi – tiesiai siūlydavo pinigus už naktį. Buvo ir žadančių išvežti į tolimas keliones ar įdarbinti sekretore. Vieni jai rašė eiles patys, kiti gi pasakojo Maironio posmus. Skųsdavosi žmonomis, meilužėmis ir mokesčių inspekcija. Ir tai – dar ne kraštutiniai atvejai. Tiesa, kraštutinius Grožytė greit išmoko sudrausminti, pasakydama, kad nenori kalbėti tokiomis temomis. Nors buvo ir labai atkaklių keikūnų.

Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip atėjo galas ir Grožytei. Vieną dieną tiesiog subyrėjo diskas, kuriame gulėjo ir jos dirbtinis intelektas, ir didžiuliai kiekiai pokalbių su jos draugais. Grožytė buvo palaidota šiukšlių dėžėje su kitomis kompiuterinėmis atliekomis. Visgi, ji išliko menkai žinomoje Lietuvos kompiuterių istorijoje, kaip pirmas viešas lietuviškas dirbtinis intelektas, su kuriuo prasmingai galėjo pabendrauti kiekvienas norintis. Prisiminus garsųjį Tiuringo testą, pagal kurį galima tarti, jog tikras dirbtinis intelektas yra tas, kurio žmogus neįstengia bendraudamas atskirti nuo tikro žmogaus, galim drąsiai sakyti – Grožyte, tu šį testą išlaikei!

Tai tiek vat nostalgijos jums.

Lietuvių kalba neturi gramatikos

Prieš daugybę metų, kai programavau (Taip, buvo toks etapas, buvo! Nesvarbu, kad dabar kompo suinstaliuot nemoku! O tada – programavau!), sugaišau kelis mėnesius, bandydamas padaryti bent jau primityvų Elizos (tokio su žmonėmis bendraujančio boto) ekvivalentą lietuvių kalbai. Ir praktiškai įsitikinau tuo, apie ką iki tol girdėjau tik teoriškai. Ir žinote, koks gavosi vienintelis veiksmingas sakinio analizės būdas, kuriuo remiantis galima būtų sukurti atsakymą? Ogi visiškai kategoriškai nusispjaut į visą gramatiką ir tiesiog naudoti žodynus. Dar daugiau – ar pakiši botui taisyklingus sakinius, ar išvis žodžių kratinį – visvien vienodai supras, kiek besistengtum. Nes visvien ta lietuvių kalba nesiparsina.

Tiesą sakant, net ir generuojant (o ne tik interpretuojant), žodynai tampa svarbesni. Nes net ir sugeneruot nepavyksta viso to makarono, kokį sugebam pasakyti paprasčiausiai kalbėdami. Giliau žvelgiant – problema yra ne ženklų atpažinimo tikslume, o sugebėjime kompleksiškai manipuliuoti prasmėmis, ženklais ir reikšmėmis. Netgi nedidelis semantinio ir pragmatinio aspektų pagerinimas sugeba nemenka dalimi kompensuoti gramatinius nerišlumus. Beje, tą galim pastebėti ir savo sugebėjime suprasti netgi nerišliai kalbančius pašnekovus.

Ant temos užmetė diskusija, kilusi d.g. vklase asmeniniame žurnale.