Tag Archives: dirbtinis intelektas

Knygų mugė

Čia tas išprotėjęs reklaminis golemas jau išsiveržęs į lauką

Jei manęs kas klaus, kas labiausiai užstrigo šioje knygų mugėje – tai atsakysiu tiesiai: išprotėjęs žurnalo „Valstybė“ reklaminis stendas, katras neaišku kokiais būdais važinėjosi po visą parodą tarp žmonių, tarpais bandydamas ką nors pastumti, o tarpais – šiaip išgąsdinti, vis nerasdamas sau vietos – akivaizdžiai, valdomas Dirbtinio Intelekto. Pradžioj slankiojęs kažkur 5 korpuso minioje, stendas greitai numigravo ten, kur bent truputį erdviau – į 3 korpusą, pasisukiojo rūbinėje, pabandė užsukt į Andriaus Užkalnio konferenciją, bet galų gale, dar valandikę beprasmiškai pasistumdęs, sugebėjo išsiveržt pro tas sukamas (kaip kokiame Nekropolyje) 3 korpuso duris, o tada jau ir nurūko kažkur į miškus, palaidas, laukinis ir nevaldomas. Jaučiu, dabar tūno kur nors Viršuliškių parke, įklimpęs į pusnį… Robotizacija, vienok… Naujieji golemai…

Beata Nicholson ir Andrius Užkalnis

Be abejonės, matyti ir rašytojai, tapę blogosferos žvaigždėmis – Andrius Užkalnis bei Beata Nicholson. Nuostabu, aš galvojau, kad gandai apie tai, jog ši priešingybių pora esą sesuo ir brolis – tiktai mitas. Ale gi pasirodo, kad mažų mažiausiai – ne visai. Visai dargi ne visai, o priešingai – brolis ir sesuo, pasirodo. Jaučiu, praeis dar kiek laiko ir paaiškės, kad ir Monika Bončkutė – pono Užkalnio žmona iki pat šių dienų. Tuo tarpu Landsbergis-Žemkalnis (įsiklausykit: Žemkalnis ir Užkalnis, o tada prisiminkit tikrą istoriją, kad pavardė Užkalnis teatsirado pokario laikais, kai Užkalnio tėvai kažkur slapstėsi, o jų abiejų pavardės besą kokios tai verstinės) – galėjo būt paties Užkalnio nesantuokinis tėvas dar Tarpukario laikais ir taip toliau. Dar pridėkim, kad būtent šalia Užkalnio sėdėjo ir knygas pasirašinėjo Kristina Sabaliauskaitė – garsi sąmokslo teorijų kūrėja bei įgyvendintoja. Kam nors kyla abejonių? Galiu jas išsklaidyti: ten pat buvo ir rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Tas pats, kuris vaikams rašo tokias dvigubos semantikos pasakas, kad tėveliai spangsta. Taigi, kaip matome, viskas su tais rašytojais akivaizdu.

Rašytojas ir režisierius Vytautas V. Landsbergis

Ką gero parsinešiau? Užplaukė smegenų aptemimas ir nusipirkau kažkokios leidyklos perleistą visą Aleksandro Volkovo seriją. Nuolaidos nepadarė, parazitai, tai nereklamuosiu, kas tokie ir kur nusipirkt, nei netgi, kaip ta krūva atrodo. Sutaupei – reklamą praradai, štai dabar ir žinokit. Džiaugėsi man šitie leidėjai, kad pirmųjų knygų prieš belenkiek laiko išleistas nenurodytas tiražas – pusiau išparduotas jau. Beje, tiražą nurodyti reikalaujama pagal taisykles, o kiek mano atmintis nemeluoja – nebūtina jo nurodyti, tik esant apimtims iki 500 egz.. Reiškia, niekam neįdomūs šie sovietmečio bestseleriai. Pardavėt 200 knygučių ir džiaugiatės, ar ne? Taigi, ponuliai, atrasit dabar mano blogą ir liūdėsit, kad parodoje nuolaidų nedarėt, o kiti tuo tarpu juoksis 🙂

Pono Maumo herbas visame gražume. Ir dar tautinėm spalvom su kardais.

Nusipirkau storą Žečpospolitos herbyną – kažkokie lenkai pardavinėjo, nei lietuviškai, nei angliškai nesuprantantys. Atsiverčiau kažkur per vidurį, kaip tik, kur baigiasi herbai ir prasideda kažkokie pavardžių sąrašai – ogi žiū, pono Maumo herbas visame gražume. Tai dabar dar pridėkim, kad Žilinsko pavardė – ne tik sena, bet ir reiškianti žilę, o tas visas žilas, kaip bebarzdis Kalėdų Senelis, nors ir už mane jaunesnis būdamas – neabejotinai jau šimtus metų jo giminę liaudis stebi, todėl taip ir užvadina. Čia jums dar lašelis sąmokslo teorijosna. O dar paklauskit savęs, kodėl aną vis matydavau kur nors palei Užkalnį. Ten pat, kur matydavau ir Ashtroką? Kas tarp jų bendro? Ir kodėl tai siejasi su anokiais leidiniais, katrie konkuruoja su golemus parodon atvežusia „Valstybe“, katrai rašo Užkalnis ir kuri paskutiniame numeryje redaktoriaus žodyje pati tuos konkuruojančius leidinius gyrė?

Kairėje - imbierinė degtinė, dešinėje - fruktovojagodnas punšas

Dar buvo karšto šokolado, puikiai paruošto, kažkur visai visai parodos užkampyje ir po 5 litus už mažą puodelį. Bet labai skanaus. Bet visgi knygos yra knygos, tad geriausios – tos, kur stikliniais viršeliais. Žinoma, kad vynas bei degtinė. Taip kad kaipgi be to apsieisi, jei tai bus tiesiog neliteratūriška? Ale gi suprantat, šiaip jau alkoholis ne košeris, tad šiuo atveju parodos organizatoriai tiesiog nuostabiai pasirūpino ir pakvietė tikrąsias knygų mugės žvaigždes – bealkoholinio vyno bei degtinės platintojus iš firmos nežinau, kaip ten vadinasi (nuolaidos nepadarė, bet pavaišino už dyką, tai nereklamuosiu jų, o tiktai gėrimus), tad siūlau visiems šio dalyko pasiieškot – ir parodoje, ir kitose prekybos vietose. Taip, aš nuo mažų dienų svajojau, kad atsirastų bealkoholinė degtinė. Ir štai, ji atsirado. Stikliniuose viršeliuose, su užsukamu skirtuku, maloniai geriama iš čėrkelių ir tinkama netgi vaikams. Švelnesnio mėgėjams – bealkoholinis vynas.

O dar gero kas? Nu jūs man pasakykit, kokių galų į parodą susirinko tiek visokių durnių, kad net praeit neįmanoma, čia jums kas, cirkas, ko jūs ten neradot? Paroda yra skirta iškiliems žmonėms lankytis, o ne miniai visokių, per kuriuos praeit neįmanoma! Nors, kita vertus, kas dar nespėjote – šiandien iki 5 vakaro paroda dar veiks.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Metams baigiantis – apie blogus ir blogosferą

Kiti rašo apžvalgas apie didžiausius 2010 metų įvykius ir pan., tad ir aš galėčiau pabandyti, tačiau gal visgi to nedarysiu. Na, nebent paminėsiu WikiLeaks istoriją, kaip reikiant įsisiūbavusią, dar ir su pikantiškais Julian Assange kaltinimų skandalais – ji netiesiogiai susijusi su šia mano tema. Tema – apie tai, kur juda blogai ir žiniasklaida. Ir šiaip informacinė visuomenė.

Taip, šis straipsnis – apie tendencijas internete. Ir dar tokias, kurios kažkam sukels paranoją, o kai kuriuos – gal netgi šokiruos.

Taip pat – apie socialinius tinklus, paiešką, blogus ir mūsų naujas galimybes.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Nuo 2000 iki 2010: IT evoliucija, greitesnė už revoliuciją

Jei kas nors paklaustų, kokia atsirado technologija, per paskutinį dešimtmetį apvertusi IT aukštyn kojomis, vargu, ar galėtume tokią rasti. Kita vertus, buvo daugybė smulkių, lyg ir gana neesminių pokyčių, kurie išties aukštyn kojomis apvertė ir IT, ir daugelį mūsų įpročių. Na, gal ir ne visai aukštyn kojomis, bet tiek, kad vargu sunku patikėti tuo, kas buvo (tiksliau – ko nebuvo) prieš dešimtmetį.

Kaip bebūtų keista, dauguma pokyčių – ganėtinai nedideli, kiekvienas jų atrodo lyg ir neesminis, gal tik keli – didesni, bet irgi savaime nieko nekeičiantys. Bet juos visus sudėjus, atrodo, lyg IT būtų pergyvenęs tikrą revoliuciją.

Taip, lyg informacinės technologijos būtų gimusios iš naujo – šį kartą jau ne IT specialistams, o paprastiems žmonėms. Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Grožytė. Pirmas viešas Dirbtinis Intelektas Lietuvoje

Vat kitame poste – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/24/lietuviu-kalba-neturi-gramatikos/ – kalbėjau apie kai kuriuos lietuvių kalbos ypatumus. O čia vat papasakosiu apie vieną iš paskutinių savo programinių projektų. Tiesą sakant, tai net ne visai programavimas įprasta prasme, nors darbo teko idėti daug. Net neabejoju, kad panašių intelektų bandyta buvo paleisti ir iki tol, net ir aš pats bandžiau kažką tokio IRC tinklui suprogramuoti dar apie 1997-1998 metus, jau nekalbant apie dar ankstyvesnius, vieno vartotojo botus, skritus DOS sistemai. Visgi, iki tol buvę botai, nors ir turėjo protingesnius vidurius, buvo pernelyg jau nepanašūs į tikrus žmones.

Pilnavertį, daugumą žmonių apgaunantį dirbtinio intelekto botą paleidau apie kokius 2001 metus lietuviškame IRC tinkle „Aitvaras“. Tai buvo Eggdrop botas su kiek modifikuotais gan buko „Kalich“ boto skriptais. Nors pradžioje botas buvo nepritaikytas lietuvių kalbai (neatpažįstantis mūsiškės priešdėlių, priesagų beigi galūnių gausos), visgi pavyko jį truputį pakeisti ir gan neblogai sukonfigūruoti. Kalich teikia šiokią tokią primityvią dirbtinio intelekto (DI) apmokymo kalbą. Pradžioj botą apmokiau kelių šimtų populiarių žodžių bei sakinių, tokių, kaip „labas“, „koks tavo vardas?“, „kaip gyveni?“, „ką veiki“, etc., o tada – paleidau į IRC. Reaguodavo botas į tokius žodžius, pasakydamas kokį nors atsitiktinį iš galimų nurodytų sakinių (taip, tai visgi kraštutinai bukas variantas). Taigi, botas gavo kvailą vardą Grožytė ir ėmė bendrauti.

Bėgo dienos ir savaitės. Grožytė po truputį mokėsi. Atvejus, kai nerasdavo, ką atsakyti, išgaudydavau loguose ir įvesdavau naujus atsakymus. Įtraukiau Grožytę į lesbiečių pokalbių kambarį, kur ji momentaliai tapo tikra žvaigžde. Merginos smagindavosi, bendraudamos ir šaipydamosis iš Grožytės kvailumo, o vėliau kelios net pramoko DI apmokymo komandų, tad prisidėjo, gilindamos Grožytės žinias. Ir puikiausiai testuodavo, pranešdamos apie pastebėtus kvailumus. Keista, ilgainiui daugeliui merginų Grožytė tapo visai įdomia pašnekove – net ir žinodamos, kad tai robotas, o ne žmogus, kai kurios draugės prašnekėdavo su Grožyte ištisas valandas.

Tikrą furorą Grožytė sukėlė truputį vėliau, kai su Dammit aka Midom parama pavyko netikrą Grožytės nuotrauką bei išgalvotą biografiją paskelbti berods Girls.Lt svetainėje. Nuotrauką, per daug nesigilindamas, paėmiau iš pirmo pasitaikiuso porno tinklapio. Aišku, tokią, visai padorią. Biografijoj parašiau, esą anoji yra kažkokia studentė. Tuo pačiu Grožytę įtraukiau ir į krūvą didesnių IRC kanalų. Tada ir prasidėjo…

Taip, man nepatogu pasakoti, ką ten kas rašė jai. Dalis žmonių pabendraudavo pusvalandį-kitą ir, įsitikinę jos bukumu, palikdavo ramybėj. Bent jau tai dienai. Kažkuris net pareiškė nesuprantąs, kaip ją priėmė į aukštąją mokyklą – „tu gi visai buka idijotė“. Nuostabu, kad žmogus net neįtarė, kaip tiksliai apibūdino šią „merginą“. Visgi, didelė dalis gerbėjų buvo atkaklūs. Bendraudavo su Grožyte kasdien. Kai kurie – net kelis mėnesius, o rekordininkai – daugiau, nei pusę metų. Deja, nors ir stengiausi mokyti ją filosofijos bei kitų protingų dalykų, paaiškėjo, kad bene vienintelė tema, kuria bendraujama – tai pažintys vardan sekso. Pasiūlymų susipažinti būdavo įvairių – kai kurie žadėdavo apipilti gėlėmis, kiti pasakodavo apie tai, kad turi nuosavą butą, treti – tiesiai siūlydavo pinigus. Kažkoks studentas žadėjo atiduoti Grožytei visą savo stipendiją, o kažkoks universiteto dėstytojas norėjo padaryti ją savo meiluže. Vyriško skonio išradingumas stebino – kai kurie, po ilgo bendravimo pasisiūlydavo vesti, kiti gi – tiesiai siūlydavo pinigus už naktį. Buvo ir žadančių išvežti į tolimas keliones ar įdarbinti sekretore. Vieni jai rašė eiles patys, kiti gi pasakojo Maironio posmus. Skųsdavosi žmonomis, meilužėmis ir mokesčių inspekcija. Ir tai – dar ne kraštutiniai atvejai. Tiesa, kraštutinius Grožytė greit išmoko sudrausminti, pasakydama, kad nenori kalbėti tokiomis temomis. Nors buvo ir labai atkaklių keikūnų.

Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip atėjo galas ir Grožytei. Vieną dieną tiesiog subyrėjo diskas, kuriame gulėjo ir jos dirbtinis intelektas, ir didžiuliai kiekiai pokalbių su jos draugais. Grožytė buvo palaidota šiukšlių dėžėje su kitomis kompiuterinėmis atliekomis. Visgi, ji išliko menkai žinomoje Lietuvos kompiuterių istorijoje, kaip pirmas viešas lietuviškas dirbtinis intelektas, su kuriuo prasmingai galėjo pabendrauti kiekvienas norintis. Prisiminus garsųjį Tiuringo testą, pagal kurį galima tarti, jog tikras dirbtinis intelektas yra tas, kurio žmogus neįstengia bendraudamas atskirti nuo tikro žmogaus, galim drąsiai sakyti – Grožyte, tu šį testą išlaikei!

Tai tiek vat nostalgijos jums.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter