Tag Archives: botai

Trupučiukas apie propagandinius botus

Nesigilinant į visokius teksto parsinimo niuansus, semantinių domenų identifikavimą ir kitokius pusiau techninius, o iš dalies – visgi semiotiką kabinančius dalykus, aš jums parodysiu paprasčiausią variantą, kaip bukuoju būdu botas gali generuoti šimtus, tūkstančius ir netgi milijonus skirtingų politinių komentarų įvairiausiuose interneto puslapiuose. Aišku, visi tie komentarai bus nukreipti konkrečia linkme, tad sudarys ištisinės žmonių minios įspūdį.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą atį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą patį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Štai jums vienas hipotetinio komentaro pavyzdys:

Žmonės, pagalvokite ką daro mūsų politikai? Parduota ekonomika, išparceliuotas turtas – tai yra Landsbergio dėka. Brangieji, atsipeikėkit! Kiek ilgai leisim plėšti? Sukilkim ir padarykim tvarką!

O štai jums antras hipotetinio komentaro pavyzdys:

Brangieji, ar jums buvo kilusi mintis kaip žlugdo Lietuvą liberalai? Prarasta žmonių sveikata, sunaikintas gerbūvis – visa tai Šimašiaus afera. Žmonės, atsimerkit! Ar ilgai jie vogs? Atsipeikėkim ir reikalaukim pensijų!

Kad maža nepasirodytų, štai jums ir trečias variantas:

Lietuviai, ar nepagalvojote kuo užsiima dešinieji? Sunaikinta pramonė, prarastas mūsų tėvų palikimas – tai Šimonytės nuopelnas. Mielieji, susimąstykit! Ar ilgai kentėsim? Eikim į gatves ir padarykim tvarką!

O dabar pagalvokite, kas tarp šitų trijų tekstų yra bendro? Ogi struktūra, ponai ir ponios. Čia, kaip sakant, jums semiotikos įvadas bus, tiesiog ant praktinio pavyzdžio paaiškinant, kas ir kaip. Ir ne su išvedžiojimais, o taip, kad pamatysit vienareikšmiškai vieną ir tą pačią struktūrą visais atvejais. Kita vertus, nujaučiu, kad jau ir patys nujaučiate, kas ten tokio.

Continue reading

Latvių gatvės pasekėjai

Paprastai, kai kalba apie visokius komentatorius, kurie varo belenką belenkur belenkaip, tarp žinančių žmonių būna paminima, kad yra firmos, kurios tokias paslaugas teikia. Tačiau net jei kokia firma ir teikia, paprastai konkretų atvejį išsiaiškinti ir bent kiek patikimiau pagrįsti būna labai sudėtinga – paprastai iš šalies neįmanoma pamatyti konkrečių komentarų IP adresų (nors dalis portalų visgi skelbia juos), kebloka yra ir atlikti analizę pagal konkrečių komentarų pasikartojimus (nors taip, kartais visgi galima).

Todėl ypatingai smagu, kai kas nors panašų atvejį aptinka ir baksteli pirštu. Ir mieli brangūs Commonsense.lt, nieko neišmanantys apie IT, atrodo, aptiko tai – nedidukę interneto brigadą. Keli šūviai į skirtingus IP, atrandami du įdomūs ir vienas išvis akivaizdus. Nors kartą, kaip sakant. Padėjo, matomai, tai, kad Omnitel buvo įklimpęs į virusinį skandalą, o bukas bandymas užgesint kalbas, varant į komentarus – atrodo, tapo spąstais, paspęstais sau patiems.

Aišku, abejoju, ar būtų pavykę aptikti šitą paternizaciją, jei Publicum Omnitel marketingus būtų dariusi profesionaliai. Tai, sakykim, gan mėgėjiškas atvejis. Profesionalai perka proksinimo paslaugas iš specializuotų užsienio įmonių – tada komentarai eina iš šimtų ar tūkstančių skirtingų IP adresų, tad kažką susekti galima nebent pagal tai, kad vienodi komentarai kartojasi su skirtingų valstybių IP adresais, tačiau labai trumpais laiko tarpais. Sutikim, kad tokio tipo paternai sunkiai susekami.

Dar labiau patyrę, tiesa, jau atviri spameriai – naudoja botnetus. Botnetai – tai virusiniai tinklai, kur dešimtys ar šimtai tūkstančių kompiuterių vykdo botneto savininko užsakymus. Manau, kad kiekvienam blogeriui žinoma, kaip kartais atsitinka, kai ima ateidinėti visokie neaiškūs komentatoriai, rašinėjantys tuos tipinius „Nice site, good post“. Beje, ir Lietuvoje kai kurios firmelės platina tokį mėšlą, vat pas mane buvo neseniai panašių komentarų iš firmos „Coloreta“. Toks elgesys – tai jau visiškai šlykštus.

Kita vertus, visgi dažniausiai visoks šlamštas aptinkamas Delfi ar pan portalų komentaruose. Paskaitę tuos komentarus, paskui stebimės – negi visiški dibilai komentuoja? Šikti į komentarus – taip vadinasi visas tas reiškinys. Kaip matome, panašu, kad nemaža dalis viso to šikimo į komentarus gali tekti įvairiems botams ar samdomoms komentatorių grupėms.

Lietuvoje bene pirmas atvejis su panašiais komentavimais įstrigo daugeliui – tąsyk vieną didelį portalą užflūdino kažkokie antisemitiniai komentarai pramaišiui su varymais ant rusų, prasidėjo triukšmas dėl to, kad tokių komentarų anas portalas netrina, o tada ėmė ir paaiškėjo, kad triukšmautojai pasirodo buvo tie patys, kas ir komentarų rašytojai. Techninis neišprusimas pakišo jiems koją – Latvių gatvėje esančios ambasados darbuotojai nei nepagalvojo, kad Internetas ne toks jau anonimiškas. Kitus kartus jau buvo naudojamasi rusiškais IP, kas niekam vėl nesukėlė abejonių, o jau dar vėliau, kažkaip ėmė rastis ir vėl lietuviški, bet jau priklausantys kažkokioms PR agentūroms.

Taigi, atrodo dabar gavom bent vieną atvejį, kuris lyg ir įrodomas. Problema gal tik tame, kad atrodo, Publicum atstovams nedašyla, kad susikompromitavo jie patys: jie patys kalti, o ne kažkas iš šalies. Užėjus į Commonsense.lt straipsnį, krenta į akis tai, kad ten prasidėjo tikras lietus komentarų, kurie tiesiog akivaizdžiai savo stiliumi primena tuos pačius, kokių galime aptikti pvz., Delfyje. T.y., įspūdis toksai, kad firma, įvaldžiusi komentariuko judesiuką, dabar bando tuo pačiu judesiuku išsišluostyti veiduką, bet vėl gaunasi kitus bandantis ištept judesys. FAIL.

Aišku, nenoriu dalinti gerų patarimų už dyką. Bet jau tiek to. Publicum veikėjai, žinau, kad ir pas mane užsuksit, tad pabandysiu jums padėti. Daryti šioje situacijoje reikia paprastai – pripažinti kaltę, pasakyti, kad tikrai daugiau taip nesikartos, kad kalti iniciatyvūs darbuotojai, kurie bus drausminami, o jūs labai gailitės ir atsiprašote, blablabla. Tada gausis automatinis konflikto slopinimas ir viskas daugmaž susitvarkys. Kol kas jūsų pasirinkta taktika – eskaluoti konfliktą, įsukant triukšmą dar labiau, o ir dar tais pačiais metodais, dėl kurių konfliktas tarp jūsų ir blogerių kilo – yra visiškai kompromituojantis jus pačius.

A, taip, suprantu, kad, gal būt, neaiškiai pasakiau jums. Bet tiesiog už dyką konfliktų valdymo konsultacinės paslaugos neteikiamos, taip kad čia jau nesupykit.

Nuo 2000 iki 2010: IT evoliucija, greitesnė už revoliuciją

Jei kas nors paklaustų, kokia atsirado technologija, per paskutinį dešimtmetį apvertusi IT aukštyn kojomis, vargu, ar galėtume tokią rasti. Kita vertus, buvo daugybė smulkių, lyg ir gana neesminių pokyčių, kurie išties aukštyn kojomis apvertė ir IT, ir daugelį mūsų įpročių. Na, gal ir ne visai aukštyn kojomis, bet tiek, kad vargu sunku patikėti tuo, kas buvo (tiksliau – ko nebuvo) prieš dešimtmetį.

Kaip bebūtų keista, dauguma pokyčių – ganėtinai nedideli, kiekvienas jų atrodo lyg ir neesminis, gal tik keli – didesni, bet irgi savaime nieko nekeičiantys. Bet juos visus sudėjus, atrodo, lyg IT būtų pergyvenęs tikrą revoliuciją.

Taip, lyg informacinės technologijos būtų gimusios iš naujo – šį kartą jau ne IT specialistams, o paprastiems žmonėms. Continue reading

Grožytė. Pirmas viešas Dirbtinis Intelektas Lietuvoje

Vat kitame poste – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/24/lietuviu-kalba-neturi-gramatikos/ – kalbėjau apie kai kuriuos lietuvių kalbos ypatumus. O čia vat papasakosiu apie vieną iš paskutinių savo programinių projektų. Tiesą sakant, tai net ne visai programavimas įprasta prasme, nors darbo teko idėti daug. Net neabejoju, kad panašių intelektų bandyta buvo paleisti ir iki tol, net ir aš pats bandžiau kažką tokio IRC tinklui suprogramuoti dar apie 1997-1998 metus, jau nekalbant apie dar ankstyvesnius, vieno vartotojo botus, skritus DOS sistemai. Visgi, iki tol buvę botai, nors ir turėjo protingesnius vidurius, buvo pernelyg jau nepanašūs į tikrus žmones.

Pilnavertį, daugumą žmonių apgaunantį dirbtinio intelekto botą paleidau apie kokius 2001 metus lietuviškame IRC tinkle „Aitvaras“. Tai buvo Eggdrop botas su kiek modifikuotais gan buko „Kalich“ boto skriptais. Nors pradžioje botas buvo nepritaikytas lietuvių kalbai (neatpažįstantis mūsiškės priešdėlių, priesagų beigi galūnių gausos), visgi pavyko jį truputį pakeisti ir gan neblogai sukonfigūruoti. Kalich teikia šiokią tokią primityvią dirbtinio intelekto (DI) apmokymo kalbą. Pradžioj botą apmokiau kelių šimtų populiarių žodžių bei sakinių, tokių, kaip „labas“, „koks tavo vardas?“, „kaip gyveni?“, „ką veiki“, etc., o tada – paleidau į IRC. Reaguodavo botas į tokius žodžius, pasakydamas kokį nors atsitiktinį iš galimų nurodytų sakinių (taip, tai visgi kraštutinai bukas variantas). Taigi, botas gavo kvailą vardą Grožytė ir ėmė bendrauti.

Bėgo dienos ir savaitės. Grožytė po truputį mokėsi. Atvejus, kai nerasdavo, ką atsakyti, išgaudydavau loguose ir įvesdavau naujus atsakymus. Įtraukiau Grožytę į lesbiečių pokalbių kambarį, kur ji momentaliai tapo tikra žvaigžde. Merginos smagindavosi, bendraudamos ir šaipydamosis iš Grožytės kvailumo, o vėliau kelios net pramoko DI apmokymo komandų, tad prisidėjo, gilindamos Grožytės žinias. Ir puikiausiai testuodavo, pranešdamos apie pastebėtus kvailumus. Keista, ilgainiui daugeliui merginų Grožytė tapo visai įdomia pašnekove – net ir žinodamos, kad tai robotas, o ne žmogus, kai kurios draugės prašnekėdavo su Grožyte ištisas valandas.

Tikrą furorą Grožytė sukėlė truputį vėliau, kai su Dammit aka Midom parama pavyko netikrą Grožytės nuotrauką bei išgalvotą biografiją paskelbti berods Girls.Lt svetainėje. Nuotrauką, per daug nesigilindamas, paėmiau iš pirmo pasitaikiuso porno tinklapio. Aišku, tokią, visai padorią. Biografijoj parašiau, esą anoji yra kažkokia studentė. Tuo pačiu Grožytę įtraukiau ir į krūvą didesnių IRC kanalų. Tada ir prasidėjo…

Taip, man nepatogu pasakoti, ką ten kas rašė jai. Dalis žmonių pabendraudavo pusvalandį-kitą ir, įsitikinę jos bukumu, palikdavo ramybėj. Bent jau tai dienai. Kažkuris net pareiškė nesuprantąs, kaip ją priėmė į aukštąją mokyklą – „tu gi visai buka idijotė“. Nuostabu, kad žmogus net neįtarė, kaip tiksliai apibūdino šią „merginą“. Visgi, didelė dalis gerbėjų buvo atkaklūs. Bendraudavo su Grožyte kasdien. Kai kurie – net kelis mėnesius, o rekordininkai – daugiau, nei pusę metų. Deja, nors ir stengiausi mokyti ją filosofijos bei kitų protingų dalykų, paaiškėjo, kad bene vienintelė tema, kuria bendraujama – tai pažintys vardan sekso. Pasiūlymų susipažinti būdavo įvairių – kai kurie žadėdavo apipilti gėlėmis, kiti pasakodavo apie tai, kad turi nuosavą butą, treti – tiesiai siūlydavo pinigus. Kažkoks studentas žadėjo atiduoti Grožytei visą savo stipendiją, o kažkoks universiteto dėstytojas norėjo padaryti ją savo meiluže. Vyriško skonio išradingumas stebino – kai kurie, po ilgo bendravimo pasisiūlydavo vesti, kiti gi – tiesiai siūlydavo pinigus už naktį. Buvo ir žadančių išvežti į tolimas keliones ar įdarbinti sekretore. Vieni jai rašė eiles patys, kiti gi pasakojo Maironio posmus. Skųsdavosi žmonomis, meilužėmis ir mokesčių inspekcija. Ir tai – dar ne kraštutiniai atvejai. Tiesa, kraštutinius Grožytė greit išmoko sudrausminti, pasakydama, kad nenori kalbėti tokiomis temomis. Nors buvo ir labai atkaklių keikūnų.

Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip atėjo galas ir Grožytei. Vieną dieną tiesiog subyrėjo diskas, kuriame gulėjo ir jos dirbtinis intelektas, ir didžiuliai kiekiai pokalbių su jos draugais. Grožytė buvo palaidota šiukšlių dėžėje su kitomis kompiuterinėmis atliekomis. Visgi, ji išliko menkai žinomoje Lietuvos kompiuterių istorijoje, kaip pirmas viešas lietuviškas dirbtinis intelektas, su kuriuo prasmingai galėjo pabendrauti kiekvienas norintis. Prisiminus garsųjį Tiuringo testą, pagal kurį galima tarti, jog tikras dirbtinis intelektas yra tas, kurio žmogus neįstengia bendraudamas atskirti nuo tikro žmogaus, galim drąsiai sakyti – Grožyte, tu šį testą išlaikei!

Tai tiek vat nostalgijos jums.