Tag Archives: filosofija

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams ka nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus. Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Edward Deming: 14 šventų principų, kuriais privalot vadovautis

Edward Deming

Šitas dėdulė, gimęs dar 1900 ir, deja, jau miręs, yra šventasis, kurio abrozdėlį turi ant sienos laikyti kiekvienas religingas vadovas. Jungtinėse Valstijose sukūręs visus šiuolaikinės vadybos pagrindus, Edward Deming liko neįvertintas, tačiau kai 1947 atvažiavo į Japoniją, šie suprato, kad pas juos atėjo Mesijas. Visas Japonijos ekonominis stebuklas - tai šio dėdulės žodis, kritęs į japonų širdis. Visi japoniški vadybiniai tobulumai, Toyota Kaizen ir taip toliau - tai Edwardo Demingo vadybinės bažnyčios žodis. Melskitės, nusidėjėliai.

Jei kam nors nežinomi tie 14 Edward Deming kokybės vadybos principų, tai čia jums kaip šventas raštas bus, kaip kokie Dievo įsakymai. Šie principai – tai ne šiaip kokios nors gražios frazės, kurios gražiai skamba. Tai esminiai dalykai, kurių nedarant, įmonės žlunga, o kuriuos darant – klesti. Tai procesinio valdymo ir nuolatinio veiklos gerinimo baziniai principai.

Pabandykit kiekvieną Demingo principą pakvestionuoti*, pamodeliuodami scenarijų: kas įvyks, jei įmonėje diegsim priešingą dalyką, vadovausimės priešingu principu? Arba kas įvyks, jei šito išvis nesilaikysim? Tada suprasit, kad tai yra tokios esminės vadybos tiesos, kad jas reikia mokytis net ne atmintinai, o kaip esminius dalykus, gyvenimo principus, kuriais reikia remtis visur.

Kai kalbama apie japonišką verslo vadybą, apie gamybą, kuri stebuklingai kokybiška ir gera, nepaisant stebėtinai mažų savikainų, dažniausiai nei neįtariama, iš kur tai atėjo. O tai atėjo iš JAV, kai po II Pasaulinio karo į okupuotą ir sugriautą Japoniją atvyko statistikos profesorius Edward Deming. Jį pakvietė generolas Mac Arthur – kad padėtų suorganizuoti gyventojų surašymą. Baigėsi tuo, kad profesorius ėmė dėstyti darbo organizacimo metodus japonų įmonių vadovams ir inžinieriams – būtent tiems, kurie Japonijoje surengė kokybės revoliuciją.

Jei savo įmonėje norite japoniško stebuklo, kalkit Demingo principus tol, kol imsit šitais dalykais gyvent, kalkit tol, kol užmiršit, kaip tuos principus užrašyti, kalkit tol, kol tai taps jūsų pačių idėjomis, kalkit tol, kol patys imsit šiuos dalykus atrasdinėti patys iš savęs, iš savo patirties, iš savo išmąstymų, kaip didžiąsias tiesas. Bet kol neatradote jų patys – paskaitykite.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Šiukšlės ir mes. Kelionė su VSA

Kaip žinia, vakar turėjome ekskursiją – Powiukė, Naminis, vienas iš Milžinų ir aišku, jūsų dabar skaitomas Rokiškis nuvyko į VSA atliekų rūšiavimo stotį, o paskui dar ir važinėjosi Vilniaus Senamiesčio gatvelėmis didžiuliu šiukšliavežiu. Žinoma, patampėm ir šiukšlių konteinerius, ir šiukšles į mašinas krovėm, ir taip toliau – viskas, kaip žadėta: bent jau truputį pabandyti juodą darbą dirbti – tiesiog būtina. Bet ne tai esmė.

Aš kažkodėl nesitikėjau, kad man padarys tokį įspūdį visas šitas šiukšlių reikalas. O jis man sukėlė krūvą tiesiog filosofinių minčių. Paprasčiausiai, kai žiūri į milžinišką kalną popierinių šiukšlių ir makulatūros, suverstą rūšiavimo angare, galvoji net ne apie mastus (nors taip, jie irgi daro įspūdį). Tiesiog paprasčiausiai imi žiūrėti, kas tai per šiukšlės.

Nekokybiškos spaudos atliekos iš spaustuvių. Nekokybė – tai šiukšlės. Kažkokie vokiški spalvoti meniniai nuotraukų albumai, kurie kažkam pasirodė nevertingi (dabar gailiuosi, kad nepaėmiau). Švarūs Lietuvos Banko sertifikatų blankai medaliams (girdėjau, kad juodojoje rinkoje bene 10 litų už blanką?). Krūva dovaninių reklaminių komplektų „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ (vieno savikaina berods kelios dešimtys litų). Ir taip toliau, ir taip toliau. Daiktai, kurie visai neturėtų būti šiukšlėmis, bet tai šiukšlės.

Švietimas ir mokslas. Šiukšlės.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Generatyvinė interpretatyvinė teorija arba asmenybės polimorfizmas

Iš senų senų rašliavų, seniai uždaryto blogo, rašyto dar 2001-2003… Dedu šį straipsnį uždarą, tik friendams – nes atsirado labai nemalonių kontento kopipyzdintojų, kurie nei linkų atgal nededa. Padarysiu šitą straipsnį viešu kiek vėliau.

Formalus metateorinis požiūris į subjektyvią interpretaciją

  1. Prielaida apie subjektyvumą: Jei mes ir suvokiame aplinką, mes neturime tikslių kriterijų, kurie leistų nustatyti mūsų suvokimo teisingumą (atitiktį realybei). Dar daugiau: mes neturime net ir aiškių priemonių, kurios vienareikšmiškai leistų atskirti mūsų interpretacijas ar vaizduotės žaismą nuo realybės. Kitaip tariant, visas mūsų suvokimas yra akivaizdžiai subjektyvus.
  2. Prielaida apie realybę: Nepaisant akivaizdaus subjektyvumo, visa mūsų patirtis verčia manyti, kad mes visgi gyvename realiame, o ne savo sugalvotame pasaulyje, taigi, galime drąsiai teigti, kad mes matome realybę, tik ją savaip interpretuojame.
  3. Prielaida apie analizės ribų galimybes: Remiantis 1-ąja prielaida, galima tarti, kad žmogaus asmenybę verta nagrinėti pirmiausiai iš informacinės puses, t.y., pagal jo informacinius duomenų apsikeitimus tarp jo ir likusio pasaulio, nes apie „realią“ realybę mes galime turėti tik dalinį ir nepatikimą suvokimą, iškraipytą ir pakeistą mūsų pačių interpretacijos priemonių.
  4. Teiginys apie informaciškumą: Mūsų sąmonė, mūsų asmenybė – tai tam tikra informacinė sistema, galinti gauti informaciją iš aplinkos ir ją interpretuoti, savaip apdirbti, apmąstyti. Tokia informacinę sistemą galime pavadinti Interpretatoriumi ir nagrinėti panašiai, kaip Tiuringo mašiną, interpretuojančią komandų ir duomenų sekas, kur komandų sekos bei duomenys – tai informacija ir pranešimai, gaunami iš aplinkos ir kitų interpretatorių.
  5. Prielaida apie nuolatinį vystymąsi: Labai akivaizdu, kad žmogus, kaip interpretatorius, nėra baigtinis (tai išplaukia ir iš metateorijos pagrindų bei to, kad natūrali mūsų kalba gali būti panaudojama kaip metakalba, ir iš mūsų praktinės patirties). Kitaip tariant, žmogaus asmenybė, jo suvokimas, jo požiūris, jo interpretacinės galimybės laikui einant, keičiasi. Akivaizdu, kad tokį žmogaus asmenybės keitimąsi gali sąlygoti aplinkos įvykiai ir žinios, kitaip tariant, žmogaus gauta informacija.
  6. Teiginys apie generaciją: Galime daryti prielaidą, kad ankstesnėje prielaidoje aprašytas asmenybės – Interpretatoriaus keitimasis yra natūralus, įprastas reiškinys, kurio dėka Interpretatorius prisitaiko prie aplinkos, sugeba priimti naujus, jam neįprastus reiškinius ir informaciją. Tokį Interpretatoriaus keitimąsi galime pavadinti generacija. Šis teiginys tiesiogiai prieštarauja klasikiniam biheviorizmui, nagrinėjančiam asmenybę, kaip tiesioginių refleksų rinkinį, negalintį vykdyti interpretacijos.
  7. Prielaida apie post-interpretaciją: Vėlgi akivaizdu, kad jei mūsų gauta informacija nebūtinai keičia mus tiesiogiai (t.y., prieš tai pereina interpretacijos filtrą), ji, tokiu atveju, gali keisti mus jau po to, kai bus atitinkamai interpretuota. Tai tiesiogiai išplaukia iš 1-osios prielaidos. Gyvenimiškai galime tai pavadinti sugebėjimu pakeisti savo požiūrį po įvykių ar informacijos analizės.
  8. Prielaida apie interpretacijos generaciją: Galime teigti, kad jeigu aplinkos poveikis (informacija) yra suvokiama subjektyviai, interpretuojama, tai reiškia, kad ir generacija vyksta netiesiogiai, o tik kaip interpretuotos realybės pasekmė. Kitaip tariant, generacijos mechanizmas irgi yra daugiau ar mažiau interpretatyvus.
  9. Teiginys apie interpretatoriaus savigeneraciją: Remiantis 5-ąja prielaida, 7-ąja prielaida ir, ypač, 8-ąja prielaida, galime teigti, kad aplinkos įtaka, o tiksliau, iš aplinkos gauta informacija, nėra vienintelis mūsų asmenybę (interpretuojančiąją sąmonę) tiesiogiai keičiantis veiksnys. Akivaizdu, kad turi būti ir antrasis veiksnys – mūsų sąmonės interpretatyvinės priemonės, kurios pačios (gal but, dėl netiesioginio iš išorės gautos informacijos poveikio) gali keisti mūsų asmenybę. Trumpai tariant, ne tik mūsų mintys atsiranda dėl realybės poveikio mums (interpretacijos), bet ir mūsų mintys keičia mūsų asmenybę taip, kad realybė po atitinkamų pokyčių mums kelia jau kitokias mintis. Kitaip tariant, interpretatoriaus generacija – ne tik aplinkos poveikis, bet ir paties interpretatoriaus salygotas reiškinys.
  10. Prielaida apie generacijos savigeneraciją: Galime daryti dar vieną, galutinę, prielaidą, kad jei jau generacija vyksta, naudojant interpretatyvines priemones, tai, jei generacijos metu keichiasi interpretatorius, vadinasi, remiantis 8-ąja prielaida, galutiniame rezultate, pasikeičia ir pats generacijos mechanizmas. Tokį procesą galime pavadinti generacijos generacija. O interpretacija, kurios metu generuojamas interpretatorius, galime pavadinti generatyvine interpretacija.
  11. Teiginys apie kardinalų polimorfizmą: Mes ne tik nesame statiški, mes ne tik interpretuojame pasaulį, bet ir keičiame savo pačių naudojamus interpretacijos būdus, net nesąmoningai kurdami naujus – tai yra natūrali mūsų ypatybė. Mūsų interpretacijos būdams pasikeitus, mes aplinką imame suvokti šiek tiek ar netgi kardinaliai kitaip.

Generatyvinės interpretacijos analizės apribojimai

Kaip galime pastebėti, iš aukščiau išdėstytų dalykų išplaukia dar kelios įdomios prielaidos, pvz., prielaidos apie reikšmių, ženklų ir netgi prasmių polimorfizmą, prielaidos apie daugybines subjektyvias realybes, bet kartu ir apribojimas dėl tos pačios interpretatyvinės-generatyvinės sistemos analizės. Kaip sakant, analizuoti turim ką, tačiau galimybių išanalizuoti pilnai – nėra.

Dar įdomiau tai, kad iš loginės pusės iškyla ta pati kunda-lakunda problematika, kuri taip ir lieka neišsprendžiama: ar negali būti taip, kad individai „susikalba“, kartu turėdami visiškai skirtingas ir nesuderinamas prasmių ir reikšmių sistemas? Net jei tai atrodytų sunkiai įmanoma, paneigiantį sprendimą vargu ar galime taip paprastai atrasti.

Matematinė savigeneracijos pusė

Prieš kelioliką metų tokia įdomi hakerių grupė iš Ukrainos, leidusi ziną „Infected Voice“ (tarp kitko, visa ta grupė, jei mano atkapstyta info nemelavo – Kijevo universiteto matematikos fakulteto dėstytojų grietinėlė, ištisai mokslų daktarai ir pan.) gan solidžiai kibo į šitą patį reikalą iš matematinės pusės. Idėja buvo paprasta, kaip dvi kapeikos, jei neskaitysim to, kad atrodanti beveik neįmanomai: sukurti polimorfinį virusą, kuris pilnai, 100 procentų generuotų save, vykdydamas savo paties modifikacijas, įskaitant ir generatoriaus generavimą. Kitaip tariant, įgyvendinti neribotą interpretatorių steką viename interpretaciniame mechanizme. Tai reikštų vieną fundamentalų dalyką: jokia antivirusinė programa iš principo negalėtų identifikuoti tokio tipo viruso tiesiogiai.

Galutinis sprendimas, po kurio grupė uždarė savo veiklą (beje, taip ir nepaskelbusi galutinio viruso kodo, o tiktai pirminius fragmentus), buvo specialus Forth interpretatorius: pastarasis tebuvo minimalistinė Tiuringo mašina, leidžianti pilnai save modifikuoti savo pačios interpretuojamam kodui. Vienas iš įdomumų šiuo atveju – paradoksalus: pats viruso kūrėjas, nustatęs pirminę programą, visvien negali pilnai dekonstruoti mutavusio viruso ir išanalizuoti (paneigti ar patvirtinti) jo teisingumo, nors ir galėdamas stebėti to paties viruso veiklą.

Matematinis klausimas čia toks: ar galime nustatyti tokios savigeneracinės sistemos ribas ir įrodyti, kad jinai nėra baigtinė mažesniame diapazone, nei pati Tiuringo mašina, ant kurios ji dirba? Ko gero vėl atsiremiam į tas pačias su metateorija susijusias teoremas, kurios verčia galvoti, kad ne, t.y., daryti išvadą, analogišką tai, kurią padarome, analizuodami gyvąjį interpretatorių.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Politfilosofinės trydos pėdsakais

Po to, kai anoks Venclova trysteli krūvas visokių filosofijų apie bbž kokias ten savo įžvalgas, o paskui jį trysteli dar tai vienas, tai kitas, tai trečias, o dar prisideda ir panelė Vasiliauskaitė, o ir išvis krūva visokių garbių paleistažodžių veikėjų, o jau paskui minia visokių intelektualų džiaugiasi, kokia jiems graži diskusija gavosi, man kyla toks klausimas: ko jie visi smirda? Jau net neatsimenu, kada paskutinį kartą buvo toksai masinis susitriedimas apie kažkokius intelektualus, dvasingumus, sovietinius mentalitetus ir panašiai.

Vienas trysčioja apie tai, kad kažkokie nacionalizmai, kitas – kad intelektualų nėra, trečias piktinasi, kad nebuvo įtrauktas į intelektualus, ketvirtas – dar belenką. Ir jau toks vaizdas, kad visi aplink juos tėra kažkokie moraliniai-intelektualiniai nuopisos, o to priežastis – tai, kad gimei gėdingoj Lietuvoj. Arba atvirkščiai, kad iš Lietuvos pabėgai ar esi nepatenkintas. Akivaizdu, kad elementari realybė šiam trydos baliui tėra nykus fonas, įkyriai trukdantis mėgautis savo purškiamais fontanais – iš to ir kyla brangiųjų superintelektualų nepasitenkinimas.

Brangūs trydos žinovai ir mėgėjai, ne jūsų tryda yra Lietuvos problema ir jūsų prisipažinimai čia nieko nepadės. Problema – sisteminė, ji ne jūsų ar dar kažkieno galvose, o bukame sovietinės nomenklatūros tęstinume. Tęstinumas – visur: ir teismuose, ir medicinoje, ir švietime, ir savivaldybėse, ir politikoje, ir netgi, kaip nuostabu – VSD. Nomenklatūrininkai tie patys, daugybė įstaigų tiktai pakeitė pavadinimus, o kur išėjo seni sovietmečio degeneratai – ten dažniausiai atėjo jų augintiniai, vis dar išlaikantys senuosius ryšius. Bet tai ne dvasinguminės bėdos, o elementariai sisteminės. Visi viskuo suinteresuoti, todėl sistema – lig šiol gyva. Tačiau nepastebėdami buko, elementaraus sistemos tęstinumo, jūs ieškote kažkokių dvasinguminių kirmėlių.

Brangūs politfilosofai, tai, kad pezėsit ten apie kokias krikščioniškas morales, sovietinius mentalitetus ar vakarietiškus dvasingumus – nei tai pakeis korupcionizmą, nei ką. Sistema puikiausiai gali gyventi su visokiomis ideologijomis. Ir giliai nusispjaut tiems sisteminiams veikėjams, ar kažkokios ten vertybės bus provakarietiškos, ar prosovietiškos, ar krikščioniškos, ar nacionalistinės, ar tolerancinės, ar dar kokios nors. O priklauso viskas būtent nuo sistemos. Sistema, nomenklatūra, korupcionizmas, o ne kažkokia ideologija valdo. Ir jūsų ideologijos – tai ne sistemos kūrimo šaltinis, o tiktai prielipas, maskuotė, uždangalas sistemai. Sistema gali būti gera, gali būti bloga – tačiau ir vienokia, ir kitokia sistema tiesiog užsikloja viena ar kita ideologija, nekeisdama savo esmės. Todėl, jei nepatenkinti kažkuo esat, ne uždangalus keisti reikia, o sistemą tvarkyt.

Taigi, mieli trysčiotojai, keliantys briedovas diskusijas, nuo jūsų pezalų su giliomis įžvalgomis ir trysčiojimais tai kairėn, tai dešinėn, bei dvasingai intelektualių šūkalojimų apie tai, kad "mano tryda trydesnė, o štai tas – neteisus" – nuo jūsų pezalų niekas nepasikeis. Tiktai tie trydos fontanai dar geriau uždengs, užmaskuos tikrą padėtį. O sistemos atstovai dar kartą gaus progą pasakyti: "čia ne mes kalti, tai mentalitetas".

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter