Kauno autobusų gamykla buvo įkurta dar Tarpukariu, tačiau tais laikais jos gamybos apimtys nebuvo didelės. Tuometinė gamykla gamino autobusus daugiausiai vokiškų ir amerikietiškų važiuoklių pagrindu. Po II pasaulinio karo gamykla buvo pervadinta į Kauno autoremonto dirbtuves, greitai pratęsusias tą pačią veiklą. Nors ir pavadintos automobilių remonto dirbtuvėmis, šios iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ne tik remontavo, bet ir gamino autobusus, tiesa, maždaug nuo 1960 metų – vis mažesniais kiekiais.
Nuotraukoje - KAG-3 autobusas Klaipėdoje
Pirmieji pokario autobusai buvo daromi vokiškų važiuoklių pagrindu – taip gamykla perdarydavo trofėjinius sunkvežimius. Tačiau gamybos kiekiai buvo labai menki, tad greitai pradėti gaminti visai įprastų rusiškų L-1 klonai – šie jau buvo daromi rusiškų ZIS-150 sunkvežimių bazėje, tiesa, supaprastinti, lyginant su originaliais L-1, gamintais Leningrade. Šeštojo dešimtmečio pradžioje jau imtas gaminti nuosavos konstrukcijos autobusas KAG-1, sukurtas GAZ-51 sunkvežimio pagrindu.
Šeštame dešimtmetyje inžinierius V. Paulavičius sukūrė ir patį masiškiausią autobuso modelį – KAG-3. Šis buvo gaminamas kelis dešimtmečius. Autobusas buvo labai savotiškas – turėjo medinį karkasą. Šio savikaina, kaip ir įprasta mediniams automobilių karkasams, buvo gerokai didesnė, nei metalinių, o mechaninis atsparumas – žymiai menkesnis. Tad ganėtinai greitai pasimatė ir problemos: avarijos atveju autobusas sukiūždavo, kartais – ir užsidegdavo. Keliose iš skaudžiausių avarijų KAG autobusuose sudegė dešimtys žmonių, tad kaip maršrutiniai autobusai, šie greitai buvo išstumti modernesnių, metalinių – daugiausiai rusiškų PAZ.
Nors ir užsidegantis, medinis karkasas turėjo vieną privalumą: daug didesnį atsparumą smūginėms apkrovoms ir dideliems išklaipymams, todėl šiuos autobusus itin pamėgo Kaukazo respublikose: kalnų keliuose lietuviški autobusai buvo žymiai pranašesni, kai metalinį karkasą turintys neretai sulūždavo jau per kelis pirmus eksploatacijos mėnesius.
Problemas dėl medinio karkaso buvo bandoma spręsti: jau 1959 metais buvo sukurtas KAG-4, kuris buvo demonstruojamas visokiose parodose, tačiau taip ir nepradėtas gaminti serijiniu būdu. Kažkas valdžioje nutarė, kad Lietuvai to nereikia – pakaks įvežtinių PAZ, turinčių panašias charakteristikas. Tačiau medinius karkasus turinčių KAG-3 gamyba nesustojo – jų ir toliau reikdavo Kaukaze, o vėliau paaiškėjo, kad prireikia ir specifinių mašinų, pavyzdžiui, skirtų kelininkams. Tad nedideliais kiekiais autobusai buvo gaminami maždaug iki 1990.
Per keliasdešimt darbo metų Kauno autoremonto dirbtuvės pagamino daugiau, kaip 12 tūkstančių autobusų, kai kurie iš jų gatvėmis važinėja iki šiol.
Dar žr. – http://www.autogallery.org.ru/i/ykag.htm
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
<autobusas buvo labai savotiškas -- turėjo medinį karkasą.
Tai tikrai.
Man rodos, niekada ne mačiau.
Tur būt matei, tik tiek, kad neužstrigo atminty. Nuo kokių 1970 jie Lietuvoje beveik nebuvo naudojami, kaip maršrutiniai, dauguma pasiliko arba įstaigose, daugiausiai pas kelininkus, arba buvo perdirbami į furgonus, pvz., duonai vežioti ir pan.
xe-xe-xe 😉
Žiūriu, mudviejų estetinis grožio supratimas identiškas http://www.grumlinas.lt/?p=14141 😀
Oj blyn, būčiau žinojęs, būčiau nerašęs 😀
O dėl PAZ -- tie apvalaini tai išties fantastiški buvo. Nuostabūs autobusiukai, tarp kitko, pravažumas jų -- nerealus buvo, o skirtingai nuo kitų mažesniųjų, kratė sąlyginai menkai. O vat lietuviškus KAG atsimenu nuo vaikystės, ir visad man kildavo klausimas, kur gi jie gaminti, nes atrodydavo, lyg kokie savadarbiai -- ir klaikiai sukalti iš kažkokių skardų ir faneros, ir nudažyti baisiai. Tik neseniai sužinojau, kad tai buvo lietuviška produkcija.
Yep, PAZus iki šiol atsimenu, nekart kaiman juo važiuota. KAGai buvo daugiau naudojami kolūkiuose ir įmonėse -- PAZams limitų negaudavo
Kelininkai labai ilgai turėjo dar KAGų. Čia dar pliusas buvo -- jei kas, patiems pasitvarkyt, pasitaisyt, čia pat ir perdirbt kaip nors.
Kiek teko kolūkiuose studentu būnant „talkose“ dalyvauti -- arba KAGas, arba GAZ53 kėbulas 😀
Nu vat aš kažkaip tų kolūkių išvengiau, pats nežinau net kaip gavosi. Tai ir nemačiau. Tik pas kelininkus ir elektrikus visokius 🙂
Nepasakyčiau, kad pas PAZ kažkoks stebuklingas pravažumas- ta pati GAZ penkiasdešimt trečios važiuoklė, kol kelias lygus važiuoja gerai, bet kokiame molyne ar ant sniego paklimpti nesunku.
Mūsų mokykloje toks surinkdavo vaikus iš kaimo, tai kokius pora kartų per žiemą priguldavo į griovį nuslydęs nuo kelio, tai koks kaimo vaikas atsivarydavo traktorių ir ištraukdavo.
Šiaip teko važinėt sovietiniais autobusais jau nepriklausomybės metais, tai atsiminimas toks- žiemą šalta, amžinai kas nors pareina ir iš vis nepasirodo, vėjas traukia skersai išilgai ir visada smirda dujom (dyzeliai buvo tik iš broliškų respublikų).
Pravažumą lyginkim su kitais sovietiniais autobusais 🙂 Su GAZ-66 gi nelyginu 🙂
O šiaip tiesa -- sovietiniai autobusai ganėtinai šlykštūs būdavo. Tiesa, PAZ visgi turėjo šildymą, o ir variklis viduj duodavo savo, tai dar dar, o kiti sovietiniai autobusai tai išvis retas brudas. Berods priemiestiniai LAZ buvo itin klaikūs -- būtent šie atrodo ir būdavo dujiniai, o šalta juose būdavo netgi tada, kai prisigrūdę pilni žmonių.
Su kitais lyginanat pliusas tas kad trumpesnis, bet užtat neturi svorio virš galinių ratų. Šiaip visų sovietinių dviem ratais varomų transporto priemonių pravažumą gadindavo ir puikios sovietinės padangos, sukibimo nerasta net ir ant gero kelio, plius dažnai jos dar ir gerokai plikos.
Dar ir dabar daugelis mažesnių miestelių autobusų parkų trina PAZus, tik ten jau naujesni modeliai su traktoriniu Belaruso dyzeliu. Paz irgi pasitaikydavo su dujomis, bet rečiau, nes nera tokios patogios vietos kaip LAZ balionui prisukt.
Geriausią kiek mačiau LAZ tiuninga tai vairuotojas šone savęs buvo pasistatęs špižinį radiatorių ir atsivedęs nuo galo du vamzdžius centrinio šildymo stilium.
Žiaurus su špyžiniu radiatorium. Tikrai žiaurus. Aš tai atsimenu, kažkaip aliejinius radiatorius vairuotojai pasijungdavo, ir netgi tų su kaitrine viela (kur tokia spiralė raudonai švytinti) esu matęs kažkokiu būdu perdirbtų ir pajungtų. Bet špyžinis -- tai tobula.
panašu, kad Statoilas prie Giraitės žiedo
Nu, man tai sunku atpažint, bet kažkaip spėjau, kad Klaipėdoj turėtų būti. Nežinau tiksliai -- labai jau seniai ten buvęs.
Panašu į šitą vietą http://maps.google.com/?ie=UTF8&ll=55.702733,21.137985&spn=0.001962,0.004292&t=h&z=18
tu rokishki negalvok kad chia nusuksi tema ir rashisi visai kas nesvarbu kitom temom. tavo draugai tave prisimena. bus tau izheidineti zhmones ir darit visokius samokslus ir skandalus. ir izheidimus prisimint gali dabar nekaltiem zhmonem. dreba dabar shirdele, dreba. ir teismai taves laukia, ir padpiske pasirashyta, ir pradejo lyst tavo neshvarus darbeliai. pazhintys visokios, galvoji tau chia pades? visi mato, kas tu per zhmogus.
PAZiukais teko dar pavažinėt vaikystėje, o kad Kaune gamino KAG’us -- net nežinojau.
Man tai visad atrodė, kad KAG buvo gaminami tik iki II pasaulinio. Tik neseniai, kai kažkur užtaikiau apie juos, sužinojau, kad ir pokario metais, o tada ėmiau aiškintis. O tada sužinojau, kokiais kiekiais. Reiškia, kad gamybos piko metu surinkdavo mažiausiai keletą tų KAG autobusų per dieną -- o tai jau rimta, pilnavertė serijinė gamyba, paprastos, kad ir kokios didelės dirbtuvės tokiu srautu iš principo dirbti negali.
vaikysteje teko KAG`u vaziuoti,imone, kurioje dirbo tevas turejo. atsimenu kaip ji vadino -- „medinis turistas“, turekit omeny, kad prasmatniausias tu laiku autobusas buvo ikarus turist 🙂 bent jau taip tuos ikarusus su minkstom sedynem vadino pas mus.
Aha, Ikarus buvo tobulybė. Netgi palyginus su visokiais LAZ (pastarieji buvo geriausi ir prašmatniausi sovietiniai autobusai) -- šie po Ikarus atrodė, kaip kokie barškalai. O aš iš vaikystės dar atsimenu tokį Ikarus-55 Lux, tai šitas buvo išvis tobulas žvėris. Kiek ankštesnis už tuos vėlesnius kampuotus Ikarus tarpmiestinius autobusus, bet su kosminiu salonu, spalvoto stiklo langais beveik per visą stogą, etc.. Tiesa, man atrodo, nei vieno tokio Ikaruso neišliko, o ir turėjo jų berods tik Kauno autobusų parkas, tad Vilniuje jie buvo retoki.
O KAG autobusus Lietuvoje, kolūkiuose ir kaimo vietovėse į pabaigą didesne dalim išstūmė berods KUAZ, ar kokie ten -- visiškai su tokiu pat snukiu, kaip ir GAZ sunkvežimių, iš esmės, tas pats sunkvežimis, tik su autobuso kėbulu užstatytu ant viršaus.
Aha, vadinasi su šituo autobusu vieną 1989 metų vasarą teko ir man važiuot Vilniaus rajone. Įstrigo todėl -- kad tik 1 durys ir fanerinis!
Pingback: Pabiros apie sovietmečio miesto transportą « Rokiškis
Pingback: Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje « Rokiškis
Šakės, Ikarus Lux tikrai autobusas kosmonautas! Norėtau prasilėkti šituo gražuoliu: http://www.drive2.ru/users/kolomenski/blog/288230376151745109/