Į „Švyturį“ vykom dviese: aš, katras nei pats nežinau, kodėl vadinuosi Rokiškis (su šiuo miesteliu neturiu nieko bendra) ir mano kolega Galvažmogųpuošia iš Commonsense.lt blogo, ne internetuose žinomas, kaip Mindaugas Voldemaras. Mindaugas – labai rimtas žmogus, kažkada buvęs vienu iš „Mažeikių Naftos“ vadų (viešasis šios kompanijos veidas), dabar yra vienas iš garsiausių Lietuvoje rinkodaros ir vadybos ekspertų. Ir žinoma, jis dar ir mėgėjas – blogeris, rašantis apie tai, ką mato ir ką galvoja. Taip pat – ir apie maistą bei gėrimus – apie kelionę į „Švyturį“ jis parašė kiek anksčiau už mane.
Cha, tai gal pirmas kartas Lietuvoje, kai tokia didelė įmonė kviečiasi pas save blogerius, o ne profesionalius žurnalistus (nors kartais gal ir sunku nusakyti ribą tarp žurnalisto ir blogerio). Beje, mieli ir brangūs žurnalistai, už ką jūsų visi taip nekenčia? Kai mes atvykom į „Švyturį“, Dainius Smailys (korporatyvinių reikalų direktorius) pareiškė: „atvažiavot, pasižiūrėsit, vėl sensacijų pridarysit, žinau aš jus“. Deja, Dainiau, vienintelė sensacija šį kartą – tai, kad „Švyturys“ pasikvietė blogerius, o visa kita – įdomu, bet visai nesensacinga.
O viskas prasidėjo nuo to, kad į savo blogą eilinį kartą parašiau (gal tiksliau – išsiplūdau) apie tai, ką pagalvojau. O pagalvojau tąkart apie tai, kad valgome ir geriame – ką papuola, bet tik ne tai, ką norėtume, netgi dešras, kuriose nei pėdsako mėsos. Ir kaip vieną iš tokių „neaišku ko“ pavyzdžių pateikiau „Švyturį“. Greitai mano komentarą paskelbė ir „Lietuvos Rytas“. O dar po kiek laiko – gavau malonų kvietimą atvykti, pasižiūrėti ir išsiaiškinti, kas ten ir kaip – sužinoti tai, ko nežinau. Štai ir nuvažiavom dviese, pažiūrėti, kas tame „Švyturyje“ gero.
Iškart perspėju: dialogai – mano atkurti iš atminties, o ir supratimas mėgėjiškas, tad jei ką priblūdijau ir išsigalvojau, tai jau neužpykit – rašau, ką galvoju…
Džiuljeta Armonienė – nuostabi ir žavinga moteris, sukūrusi geriausias „Švyturio“ alaus rūšis, pasitiko mus klausimu: „na, tai papasakokit man, kas tas „high gravity“ alus?“. Po mano nerišlių „blablabla, alų skiedžia…“, gavom atsakymą: „taip, išties yra tokia technologija, bet tai, kas kalbama apie ją – visiški mitai: alų taip virti dar sudėtingiau, bet iš skonio jūs nei neatskirtumėte, kuris alus kaip padarytas. Dar daugiau – griežtai žiūrint, „high gravity“ vadinamas net ne skiedimas, o tiesiog tirštas alus. O skiesti galima ir prieš misos virimą, ir prieš rauginimą, ir prieš pilstymą: visvien aluje 80-90% vandens, visvien vanduo pilamas, nesvarbu, kaip tą alų virsi. O skonį išties keičia visai kiti dalykai“.
Pakalbam ir apie alaus kokybę. Pasirodo, čia ir vėl įdomybės – Džiuljeta taria: „padėkit ryte alaus butelį ant palangės, kad dieną saulėje ir šilumoje pastovėtų, o vakare paragaukit, negalėsit gert“. Pasirodo, neretai tragiškas alaus skonis – parduotuvių nuopelnas. Jau po ekskursijos tuo įsitikinau pats: degustacijoje lyg ir iš tokio pat butelio įpiltas alus turėjo juntamai kitokį skonį, nei tas, kurį esu pirkęs parduotuvėje.
Čia į pokalbį įsijungia ir Dainius Smailys: „koks užsieninis alus jums skaniausias?“ Mindaugas Voldemaras išsyk pareiškia: „Carlsberg“. Ir gauna atsakymą į kaktą: „Taip, o jis ir gaminamas, naudojant high gravity“. Dainius tęsia: „alus – ko gero, vienintelis dalykas, kurį Lietuvoje visos įmonės daro vien iš natūralių medžiagų. Netgi alui auginami miežiai negali būti purškiami herbicidais ar pesticidais, nes tokie negalėtų sudygti – o dėl to neišeitų iš jų padaryti salyklo. Alus daromas iš salyklo, apynių, vandens ir mielių, net jei tai nerašoma etiketėse. O iš ko daromi kiti maisto produktai – patys žinote“. O Džiuljeta dar prideda: „alus susideda iš keturių svarbiausių dalių: vandens, salyklo su apyniais, mielių ir sąžinės, jei nėra bent vieno iš šių – nieko nesigaus“.
Štai čia aš pajutau, kad gal kažkur kažką įsivaizdavau visai ne taip, kaip gali būti iš tikrųjų.
„Švyturys“, palyginus su kitomis garsesnėmis Europos alaus daryklomis – tik mažytis bravorėlis, užimantis ne ką daugiau vietos, nei kokia nors mokykla. Daugelyje šalių „Švyturį“ net priskirtų mažiesiems alaus gamintojams. Viskas čia kvepia apyniais ir salyklu. Važiuodamas, galvojau apie bravore zujančias minias darbininkų, bet per visą kelių valandų ekskursiją tepamatėm kokius 20-30 žmonių.
Gamykla maža, tačiau tiktai ji gamina 4 brangiausias „Švyturio-Utenos grupės“ alaus rūšis: “Extra Draught”, “Baltijos tamsųjį”, “Nefiltruotą” ir “Baltą”. Kitos alaus rūšys gaminamos dar ir Utenoje: Džiuljeta Armonienė kelis metus vargo, kol sugebėjo išmokyti tenykščius darbuotojus dirbti taip, kaip dirba „Švyturio“ žmonės. Baigėsi tuo, kad dabar Džiuljeta vadovauja visai Klaipėdos gamyklai ir daliai Utenos: visai visų „Švyturio“ alaus rūšių gamybai nuo A iki Z. Pilnavertis procesinis valdymas, o kaip žargoniškai pasakyčiau – matrica su horizontaliais produktais ir vertikalia gamyba.
Dainius Smailys tiesiai šviesiai taria: „jūs esat neišmanėliai ir nieko nesuprantat, bet mes parodysim viską – sužinosit ir kaip alus gaminamas, ir koks alus geras, ir koks blogas, pavaikščiosim – savo akimis pamatysit“. Man patinka žmonės, kurie šneka be užuolankų, juolab Dainius čia visiškai teisus: aš išties neišmanėlis. Net ir po labai išsamios ekskursijos nieko nesuprantu. Bet laikausi tų pačių principų, kaip ir Dainius – sakau ir rašau tai, ką galvoju. Manau, kad taip geriausia.
Mūsų kelionė po gamyklą prasideda nuo salyklo cecho: šis traiškomas (ne malamas, nes grūdai turi skilti vos į kelias dalis) iš dvieilių miežių (neklauskit, ką tai reiškia – mums paaiškino, kad šie skaniausi). Atrodo gražiai ir labai kvepia. Kvepia taip, kad kyla noras paragauti. Iki šiol gailiuosi, kad nepaprašiau – įdomu, koks tas salyklo skonis? Visas salyklo malūnas, ar kaip ten vadinasi ta vieta – kaip kokių 5 aukštų namas, viršuje – kažkokie garsiai burzgiantys sijojimo aparatai, apačioje – kažkokie sriegiai transportavimui. Trumpai tariant, čia iš grūdų padaromas tas dalykas, iš kurio verdamas alus.
Taigi, einame toliau ir pakliūname į kitą cechą – ten stovi tie bosai, kokius galim pamatyti daugelio aludarių reklamose. Patalpa – nuostabi, visa švytinti, lyg veidrodžių salė ir šilta, kaip kokie tropikai (ten dar auga ir kažkokios palmės). Džiuljeta pasakoja apie tai, kaip alus tampa alumi: svarbiausias dalykas – ne tik salyklą ir apynius pamirkyti karštame vandeny, bet viską daryti tinkama tvarka, tikslioje temperatūroje, konkretų laiką – tai trys ketvirtadaliai alaus skonio. Aš fotografuoju blizgančius alaus bosus ir nuotraukose viskas gaunasi dar gražiau, nei tikrovėje – kaip koks švytintis kosmosas.
O paskui prasideda atradimai: mes nusileidžiame į ten, kur alus rauginamas. Grindys šlapios – akivaizdžiai tik ką išplautos, per vieną jose nutiestą kanalą teka rusva putojanti srovė, kvepianti alumi. Čia Dainius Smailys ir pareiškia: „žiūrėkit, alus į kanalizaciją bėga“. Matyt, mūsų akys išdavė, kad nieko nesuprantam: „KPŠ?“, tad Dainius paaiškina: „kiek lieka vamzdynuose ir kitoje įrangoje po plovimų, misos maišymų, alaus raugimų ir taip toliau – tai beveik tas pats alus, tačiau mes jį išpilam. O kokie nors vokiečiai – pilsto į skardines, o paskui lietuviški supermarketai pardavinėja po litą. O žinot, kad pas mus litrui alaus pagaminti sunaudojami 5 litrai vandens? Taip ir sunaudojami…“
Dar vienas cechas, didumo – kaip kokia mokyklos klasė, tik lubos aukštesnės: čia alus filtruojamas. Filtrai daromi iš sumaltų jūros kriauklių, per juos praeina tirpios medžiagos, bet užsilaiko visokios nuosėdos – taip alus tampa skaidriu.
Galų gale einame link išpilstymo cecho – ten mūsų jau neįleidžia, sako, kad ar koks butelis sprogs, ar maža, kur galvą įkišim – ten žmonės pakliūna tik po kažkokių specialių darbų saugos kursų. Viskas puikiausiai matosi pro langą: didelis besisukantis ratas, kuriame į butelius išpilstomas alus, butelių srovė, kažkoks raitytas vamzdis, kuriame vyksta pasterizacija… O, pasterizacija – čia tas dalykas, kur alus užmušamas? Džiuljeta vėl aiškina: esant pasterizacijos temperatūrai, skonis nei kiek nesikeičia, o alus netampa negyvu, mielės išlieka, tuo netgi galima įsitikinti – jei butelį laikysi šilčiau, nei nurodyta etiketėje, alus gali prarūgti – nuo išlikusių mielių.
Dainius tuo tarpu ima pasakoti kitus dalykus: nepasterizuotas alus būna statinaitėmis tiekiamas barams – jei nori „gyvo“ – prašom. Kai kurie barai gudrauja, pilsto po to, kai alaus galiojimo terminas pasibaigęs. „Švyturys“ rengia patikrinimus ir jei atranda kokį nors barą kur alus pasenęs, statinaitėse jam alaus daugiau netiekia. Kad barai negalėtų padirbti datų, statinės žymimos specialiais kodais, pagal kuriuos „Švyturio“ darbuotojai gali nustatyti galiojimo terminą net tada, jei baras nutrintų datą.
Pati ekskursijos pabaiga – „Švyturio“ laboratorija, pilna visokių mėgintuvėlių. Ant darbuotojų stalų stovi alaus buteliai, kai kurie – pradaryti. Vaizdas – siurrealus, nes alaus buteliai bado akis. Bet ne, čia ne girtavimas darbo vietoje – tiesiog tiriama alaus sudėtis. Dainius pasakoja apie kas kelis mėnesius daromus „X“ testus, kuriais tikrinamas visų laboratorijų darbas: specialistai turi atrasti ir identifikuoti 50 skirtingų bakterijų rūšių. „Švyturio“ laboratorija – tarp 10 geriausių visoje „Carlsberg“ grupėje. Pasirodo, mažosios alaus daryklos tokių laboratorijų neturi, tad negali kontroliuoti alaus kokybės: vieną kartą gavosi vienaip, kitą kartą – kitaip, o kiek ten kokių susidarė kenksmingų priemaišų – nežino niekas. Švyturys iš kažkokios įmonės užsakinėja ir vartotojiškus testus: tyrėjai perka alų bet kokiose parduotuvėse ar baruose, tikrina, ragauja, o paskui pateikia nuosprendį. Nori gero rezultato – užtikrink, kad net pardavėjas negalėtų alaus sugadinti.
Pokalbį tęsiam degustacijų kambaryje: mums įpila po šlakelį alaus – tokį mažą, kad vienu gurkšniu gali nuryt. Džiuljeta paaiškina rūšių ragavimo eiliškumą: nuo silpnesnio prie stipresnio, nuo „liesesnio“ prie tirštesnio. Dar papasakoja, kad degustatorių atranka pas juos – klaikus darbas. Pirmiausiai iš daugybės kandidatų išrenkami žmonės, kurie skiria bent jau kelis sūrumo, kartumo, rūgštumo lygius, vienas iš kelių dešimčių pakliūna į kursus, o jau po kursų gerai, jei bent vienas iš dvidešimties paaiškėja besantis kažkam tinkamu.
Čia jau man įsijungia auditoriškas instinktas – klausiu, kaip koks biurokratinis buldogas: „kiek nusiskundimų dėl alaus kokybės pas jus registruota per 2009 metus ir kaip užtikrinate atgalinį ryšį iš vartotojų?“ Džiuljeta nei nesusimasto: nusiskundimai buvo trys, visi yra mano kompiuteryje, o ant kiekvieno alaus butelio užrašytas nemokamas kokybės telefonas. Sakau: o kodėl neturit ISO-9001? Džiuljeta ir vėl išpyškina: „„Carlsberg“ vidinis standartas apima visus tuos reikalavimus ir kartu krūvą, susijusių su alaus gamyba, tuo tarpu ISO užtikrina atitiktį produkto reikalavimams, įskaitant ir savikainą, bet ne bendrą lygį, mums reikia sudėtingesnio, specializuoto“. Vos susilaikiau, nepaprašęs parodyti veiksmų planą, skirtą skundų priežastims šalinti. Taip ar anaip, iš asmeninės patirties galiu pasakyti: jei be užsikirtimų šnekami tokie dalykai, įmonės vadyba negali būti bloga.
Degustacijų kambaryje – šaldytuvas, kuriame krūva konkurentų alaus. Aš pareiškiu, kad neatskirčiau pagal skonį „Bavaria“, „Millers“ ar „Bud“. Dainius paaiškina: „esminis dalykas, kuriuo skiriasi lietuviškas alus nuo importinio – tai galiojimo laikas. Jei alus galioja metus ar du – tai pagalvokit, kaip jį reikėjo apdirbti: pašalinti visas medžiagas, kurios per tiek laiko gali pakisti. Todėl ir viso to alaus skonis gaunasi panašus“.
Mindaugas vis nerimsta: „O kaip ten su „high gravity“, kokį gaminate?“ (šitą klausimą per apsilankymą kolega uždavė kokius 912 kartų, o gal ir keleriopai daugiau). Dainius kažkelintą kartą pakartoja: „„Švyturio“ gamykloje nėra netgi tokios įrangos, o mažiukai gamintojai apie tai, kaip apie blogybę, kalba tik todėl, kad patys neišgali nusipirkti. O štai Utenoje yra gaminamas ir tas „high gravity“ – tai „Tornado“ ir „Euro“ alus“.
Kalba pasisuka apie reklamą, aš pareiškiu, kad alkoholis visgi yra blogis, jo reklama –negerovė (prieš porą metų esu matęs degtinės reklamą vaikiško filmuko viduryje), ir čia jau Dainius atsako kategoriškai: „tos reklamos ir taip neliks nuo 2012 metų, o tikroji problema – kitur: alkoholio prekybos licencija kainuoja vos kelis šimtus litų, o aš padaryčiau, kad kainuotų keliasdešimt tūkstančių ir atimdinėčiau už pavienį pažeidimą – prekybininkams nesvarbu, kam pardavinėt, o šunis karia ant gamintojų, kurie tų pardavimų negali sukontroliuoti“. Negaliu Dainiui prieštarauti: išties prekybos tinklams esama tvarka – kaip rojus. Pats ne kartą mačiau, kaip didžiulėse parduotuvėse girti mažamečiai perka alkoholį, o pardavėjos net nedrįsta paprašyti dokumentų.
Pabandom paklausinėti apie konkurentus – „Ragutį“, „Taurą“, „Kalnapilį“, „Guberniją“, kitus alkoholio gamintojus. Dainius šneka nenoriai. Kažką tik burbteli apie degtindarius, kurie veža cisternomis spiritą iš Čekijos, kurį pilsto ir reklamuoja, kaip natūralų produktą. „Švyturys-Utena“ užima 43 procentus alaus rinkos, stambiausias konkurentas – porą kartų mažiau. Beveik visi alaus gamintojai konkuruoja tame pačiame segmente, tiktai Klaipėdoje gaminama „Švyturio kolekcija“ (ta, kur „reljefiniuose“ buteliuose) – kiek prestižiškesnė ir kokybiškesnė, tiesioginių konkurentų neturi.
Džiuljeta tuo tarpu nustebina: pasiūlo išsivirti alaus pačiam: „įranga kainuoja pigiai, medžiagos irgi, nieko ten sudėtingo, net gatavas salyklo koncentratas būna, tereikia į vandenį supilti ir palaikyti savaitę – pabandykite, pažiūrėsim, ar pavyks padaryti geresnį alų, nei verdame mes“.
Dar pakalbam apie sisteminius dalykus: etiketėse nerašoma alaus sudėtis, nežymima pagaminimo data ir vieta – vien tik galiojimo laikas. Gamykla tuos duomenis atseka pagal raidinius kodus, bet dažnas vartotojas irgi nori tai žinoti. Etiketėse nerašomas ir alaus „riebumas“, o tik alkoholio kiekis. Atsimenate, kažkada būdavo rašomi tokie procentai? Pagal juos labai lengvai galėjai nuspėti, kokio skonio tas ar anas alus, 11% “Žigulinis” nepaprastai skyrėsi nuo 21% “Biržiečių”. Dainius sako, kad butelio ir etikečių dizainas toks, kad visos tos informacijos sutalpint nėra kur. Vis dėl to, „Švyturio“ alus tarp kitų didesnių gamintojų turi trumpiausią galiojimo laiką (4 mėnesius, kai dauguma kitų – 6 mėnesius ar net ilgiau) ir trumpiausią apyvartumą (alus išparduodamas vos per 7 dienas), tad jei būtų rašomos datos, čia būtų ir pranašumas prieš konkurentus.
Paaiškėja įdomus dalykas: įstatyminiai aktai, apibrėžiantys alaus gamybą (kažkoks ten alaus reglamentas), daro „Švyturiui“ meškos paslaugą: sudėties nurodyti neprivaloma, gamybos datos – irgi, tad geriausius privalumus gauna prastesnio alaus gamintojai. Alaus reglamentą tvirtino berods Ūkio ministerija. Dainius pažada, kad imsis veiksmų, inicijuos pokyčius – ir gamykloje, ir reglamentavime. Tam reikia valstybės įsikišimo, kad ir „Švyturiui“, ir konkurentams būtų vienodos sąlygos.
Daug bjauresnės – importinio alaus keliamos problemos: pasirodo, lietuviškiems alaus gamintojams tas alaus reglamentas taikomas, o užsieniniai, įskaitant ir kitų Europos Sąjungos šalių gamintojus – pagal tą reglamentą nekontroliuojami. Todėl kitąkart, nusipirkęs importinio „alaus“ gali baisiai apsigauti. Gal būt, netgi nusipirkti „alaus“, kuris, jei būtų gaminamas Lietuvoje, negalėtų nei alumi vadintis: išvirto ne iš miežių, su cheminiais priedais ir pan. Ką daryti? Nebent keisti įstatymus. Kas tam prieštarautų? Tur būt, didieji prekybos tinklai: jiems bus keblu, jei ant pigiausio „alaus“ skardinių atsiras užrašai „alaus skonio gėrimas“.
Galų gale susiruošiam atgal. Gaunam po „kyšį“ – firminį „Švyturio“ butelių atidariklį atminčiai. Atsisveikinam. Džiuljeta ir Dainius, atrodo, atsidūsta su palengvėjimu, iš žvilgsnių matosi: „pagaliau nors šitie du žinos teisybę“.
Ir visą kelią į Vilnių kalbam, ką pamatėm. Mindaugas Voldemaras sako, kad nustebo, kokia ta gamykla mažytė. Mane labiau nustebino nuoširdumas – nors nesitikėjau, bet kažkaip tiesiog pajutau, kad ir Džiuljeta, ir Dainius tiki „Švyturiu“. Bet galų gale sutariam, kad abu labiausiai nustebino tai, kad „Švyturys“ pasikvietė ne kažin kokius rimtus žurnalistus iš spaudos, o tiesiog blogerius. Tai pats atviriausias žingsnis – gamykla rodo save paprastiems žmonėms.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
smagiai susikaitė. kaip ir Mindaugo rašinėlis 😉
Ačiū 🙂
Paskaičiau iki vidurio ir nebegaliu skaityti -- gerai jums išplovė smegenis. Jau commonsence.lt krūva paaiškinta komentaruose, apie jų „nuoširdumą“ ir pan.
Vien tik ko vertas tamstos pareiškimas:
„Dainius Smailys tiesiai šviesiai taria: „jūs esat neišmanėliai ir nieko nesuprantat, bet mes parodysim viską – sužinosit ir kaip alus gaminamas, ir koks alus geras, ir koks blogas, pavaikščiosim – savo akimis pamatysit“. Man patinka žmonės, kurie šneka be užuolankų, juolab Dainius čia visiškai teisus: aš išties neišmanėlis. Net ir po labai išsamios ekskursijos nieko nesuprantu.“
Tai tik patvirtina, kad smegenis jums plovė.
Tikrasalus.lt feisbuke buvo teisingai iškeltas klausimas -- kodėl jie nepasikvietė tikrasalus.lt blogerių, kurie apie alų daug daugiau išmano, nei jūs? Ar ne todėl, kad būtų pamatę tai ko nereikia, ir uždavę nepatogius klausimus? Lengva praplauti smegenis nieko neišmanančiam, ypač, kai smegenų plovimas yra jų pagrindinė verslo sėkmę užtikrinanti sudedamoji.
Sėkmės.
perskaites dar karta isitikinau kad nera praktishkai jokiu skirtumu „technologijose“ tarp didzhiausiu alaus skonio gerimu daryklu 🙂
Tai kad reik kap UK -- CAMRA palaikyt mazhas darykleles kurios gamina tikra alu.
Ar galima kelis sakinius, kas ta CAMRA? Truputį nesigaudau -- tai kažkoks konsorciumas?
http://www.camra.org.uk/ Campaign for real Ale
Lietuvoje berods Vidma Laurinavichius steigia Alaus Brolyja , tokios pat pakraipos 🙂
Kur išplovė? 🙂 Šiaip, jei pažinočiau tų blogerių, žinoma, kad būčiau pasikvietęs kartu. Matai, nereikia čia sąmokslų ieškot -- paaiškėjo, kad viskas ne taip jau ir blogai, kažkas pasitvirtino, kilo naujų klausimų, etc..
BTW, antrą pusę irgi perskaityk straipsnio, gal truputį kitaip galvosi 🙂
Na, vis dėlto skaitau toliau, ir apsidžiaugiu:
„Džiuljeta tuo tarpu nustebina: pasiūlo išsivirti alaus pačiam: „įranga kainuoja pigiai, medžiagos irgi, nieko ten sudėtingo, net gatavas salyklo koncentratas būna, tereikia į vandenį supilti ir palaikyti savaitę – pabandykite, pažiūrėsim, ar pavyks padaryti geresnį alų, nei verdame mes“.“
Haha, taip, pabandykite, ir pamatysite, kad išvirsite ir subrandinsite neprilygstamai geresnį alų 🙂
Apie tai kaip paprasta issivirti alaus namuose skaitykite fotoreportaza cia:
http://www.fotografuoju.lt/2010/03/reportazas-alaus-gamyba-namuose-1-dalis.html
Ačiū, kad lankotės 🙂 Beje, aš užsikabinau ir toliau verdu, net subdomeną tam sukūriau: http://alus.fotografuoju.lt -- toliau aprašinėju savo alaus gamybos bandymus namie. Tikiuosi, kad nereiks viso blogo pervadint ateityje… 🙂
GiN
kadaisei ash dirbau elektriku …Taure.
geriausi laikai mano gyvenime 🙂
Aš girdėjau legendų, kad Taure blaivų žmonių nebūdavo, bent jau apie 1990-1995. Nežinau, ar tai tiesa.
khmmm nu kaip chia pasakius :))))))))))))))))))
… budavo dalyku kuriu jus net neisivaizduojat :))))))))))))), bet deja jums to nepasakosiu, lietuva mazha -- nenoriu pakenkt Zhmoniu reputacijai. Viena galiu pasakyt -- kolektyvas buvo ishskirtinis, labai geri zhmones. Tuos laikus ir Zhmones prisimenu su malonumu 🙂
Жизнь хороша, когда пьешь неспеша?..;)
„„Švyturys“ pasikvietė ne kažin kokius rimtus žurnalistus iš spaudos, o tiesiog blogerius. Tai pats atviriausias žingsnis – gamykla rodo save paprastiems žmonėms.“
Dar kartą kartoju, jei jie būtų nuoširdūs, kviestųsi tą tema rašančius blogerius, pvz. iš tikrasalus.lt ir pan., kurie jau seniai rašo apie problemas su lietuvišku alumi, o ne diletantus. Nemaniau, kad Tamstą taip lengva „padaryti“.
Publicity. Kai alaus blogerių straipsniai pasieks Švyturį, tai gal ir juos pasikvies. Nereikia ieškoti sąmokslo, kur vargu, ar jį rasi 🙂
Viskas juos pasiekia, jiems parankiau kviestis diletantus, nes dar kartą kartoju tamstos žodžius:
„Dainius Smailys tiesiai šviesiai taria: „jūs esat neišmanėliai ir nieko nesuprantat, bet mes parodysim viską – sužinosit ir kaip alus gaminamas, ir koks alus geras, ir koks blogas, pavaikščiosim – savo akimis pamatysit“. […] Net ir po labai išsamios ekskursijos nieko nesuprantu.“
Jus paziurekit ir paklausykit saves tikrasaulus.lt zmones -- lojate per visus forumus ir tik priekabiu ieskote. Jus net nuvaziave ten, grize vistiek savo suvokimu taskytumetes, nors gal i akis Svyturiui nieko nepasakytumet. Jus iskart nusiteike priesiskai, todel jusu ir nekviecia -- jei nors kiek nurimtumet gal ir pakviestu kada kaip suaugusius zmones.
Aha, o Rokiškis nebuvo nusiteikęs priešiškai ir nesitaškė? Bet reikėjo tik išlysti tam pasitaškymui į respublikinę spaudą, kaip mat pakvietė, nepaisant visų prieš tai buvusių taškymų.
O „loja“ tikrasalus.lt žmonės todėl, kad puikiai supranta, koks gali būti alus, o kai visišką vidutinybę kiša kaip „tai ką turime geriausio“, bei girdo tautą, tai pyktis ir ima.
Heh 🙂
Atvirai nepasakei, bet paklausiu 🙂 dabar gali sakyti, kad „Švyturys“ yra ne high gravity alus? Patikėjai, įtikėjai ir atgailauji? 🙂
Šiaip šaunu, kad jus pasikvietė. Buvo įdomu sužinoti kaip ten kas.
Dabar belieka laukti (naivu, žinoma), kad koks mėsos gamintojas pakvies pamatyti, kaip gaminamos dešrelės, paštetas ir t.t. :DDD
Na, žinai, o kuo tikėti? Vieni sako vieną, kiti sako kitą, treti -- trečią. O tam, kad rimtai patikėčiau, turėčiau atlikti auditą, tokioje gamykloje rimtas patikrinimas užimtų dviejų žmonių savaitę -- tada niekas nepasislėptų. Bet aš juk važiavau, kaip blogeris, o ne kaip auditorius 🙂
Išties man bene rimčiausią įspūdį padarė tai, kad jie nutarė pasikviesti „blogus“ blogerius ir parodyti vietoje. Maža gamyklėlė. Daug kas, ką papasakojo Džiuljeta ir Dainius, išties sutapo su tais pasakojimais, kokius yra tekę girdėti, pvz., apie tą užsieninį alų, bet kai paaiškina skirtumus, priežastis ir parodo, kaip pila į kanalizaciją tokį alų, kokį kiti pilstytų į skardines -- tai visgi įspūdis 🙂
Kaip Mindaugas rašė -- „tikėk, kuo tiki“ 🙂
Jie pasikvietė Tave dėl to, kad Tu parašėi lietryty, ne dėl kitos priežasties. Apie jų problemas rašė daug anksčiau ir daug kompetetingesni blogai ir autoriai.
„Nupirktas, tendencingas straipsnis, autorius atstovauja gamintojų interesus, tokius rašinėlius rašėm 7 klasėje, autorius gaidys“ 😀
Nesupratau?
Kaip tai nesupratai? 🙂 Tai mano mėgstamiausia komentarų rūšis -- panašūs ypatingai džiugina 🙂
Tai ir nesupratau, nes mano komentaras visai nepanašus į Tavo pateiktą pavyzdį. Pats puikiai žinai, kodėl jie Tave pasikviete.
autoriui -- prashichiau zhodi Tauras pashalinti ish teksto, alaus darykla „Tauras“ nustojo egzistuoti 2006 rugsejo 1 diena.
Prekės ženklas vis dar yra, nors gaminamas kitur.
ant tvoros irgi parashyta „b***s“, bet pachio b***o ten kazhkaip nesimato 🙂
„Szhopen -- Tauras“ mire -- c’est la vie
Na, tuo atžvilgiu -- taip. Liko užrašas.
o apinėlio (ar kaip ta firminė parduotuvė vadinosi) dar ir šiandien ieško, vis tenka žmonėms aiškinti, kad seniai jau čia nieko nebeliko
😀
Nusivyliau 🙂
Kuo nusivylei? 😀 Pavaryk ant manęs, nes vienas žodis nieko nesako -- reikia plačiau.
Tekste nėra žodžių „durnius“, „debilas“ 🙂 O kad rokiskis apie kažką nusimano „megėjiškai“ -- čia išvis svieto pabaiga 😀
Negi jūs tikėjotės, kad ten vištos lakstys po cechą.
Žodžiu, aš čia manau, kad arba jum daug sumokėjo, arba paėmė vaikus įkaitais 🙂
Atitinkami žodžiai būna atitinkamiems atvejams. Ar jūs manote, kad mano žodynas skurdus, lyg gėzo plaukuosena? 🙂
O dėl sumokėjimo ar įkaitų -- matai, gal kontrastas, lyginant su tuo, ką rašiau anksčiau. Šiaip, žiūrėk faktinius turinio dalykus, jei ką 🙂
Vat man kaip visiškam to reikalo čainikui užkliuvo citatėlė „O Džiuljeta dar prideda: „alus susideda iš keturių svarbiausių dalių: vandens, salyklo su apyniais, mielių ir sąžinės, jei nėra bent vieno iš šių – nieko nesigaus“. Tai vat ir klausimas iš kur jie Klaipėdoj vandenį ima? Pumpuoja iš Vilhelmo kanalo? 😀 O jau šnekos apie sąžinę kaip sudedamąją dalį tai išvis nonsensas.
sazine -- turbut naujas reklaminis sukis 🙂 siandien jau maciau kaip kabino plakatus mieste ta tema 🙂
Čia musiet nauja receptūra, tik vat įdomu kokia procentinė tos sąžinės dalis aluje ir įdomu kokiais samčiais ją pilsto 😀
Gamyboje sąžinė apibrėžiama labai paprastai: procesinis valdymas ir orientacija į klientą. Gamykloje suradom aiškius to požymius.
Re: einame link išpilstymo cecho – ten mūsų jau neįleidžia,
Tai vanasi, ten, kur į alaus butelius slapta pripila to E621, taip ir nepakliuvot?:)
Ot tau ir blogeriai…
Re: einame link išpilstymo cecho – ten mūsų jau neįleidžia,
Nuslėpė, matyt 😀
Re: einame link išpilstymo cecho – ten mūsų jau neįleidžia,
o ash machiau kaip i misa pila shita bruda kartu su vitaminu c ir kazhkokiais enzymais
Re: einame link išpilstymo cecho – ten mūsų jau neįleidžia,
Rimtas? Eina peklon :-/
Re: einame link išpilstymo cecho – ten mūsų jau neįleidžia,
shita http://www.novozymes.com/en/MainStructure/ProductsAndSolutions/Brewing/Faster+throughput+and+more+extract/Ultraflo+Max/Ultraflo+Max tikrai pile
Re: einame link išpilstymo cecho – ten mūsų jau neįleidžia,
Švytury minėjo, kad ten jie nenaudoja jokių pagreitinimo priedų. Nežinau, kaip Utenoje. Bet atrodo įdomiai. Biotechnologijos. Įdomu, ar galima alų pagaminti be mielių? Teoriškai, jei išskirt mielių fermentus, tai įmanoma turėtų būt.
Re: einame link išpilstymo cecho – ten mūsų jau neįleidžia,
o taip, taip ir patikejau 🙂 „sake k***e kad nebesidulkins“ 🙂
man teko paragaut daug alaus rushiu ir apsilankyt keliose alaus daryklose uzhsienyje (kartais apgaule 🙂 ) . Tai ka norechiau pasakyt -- lietuvishkas alus toli grazhu nera geriausias pasaulyje kaip ji pozicionuoja lietuvos marketologai -- ordinary crap like everywhere in europe.
Pav. UK niekada negirdejau kad i alaus misa detu zhirnius arba kukuruze, o lietuvoje -- tai yra iprastas dalykas.
Žirniai šiaip jau lietuviška specifika, nežinau, ar gamyklose tai naudojama, bet tautinis senovinis alus, kiek senais laikais teko skaityti etnografinės medžiagos, būdavo nuo seniausių laikų verdamas su žirniais -- vardan putos. Bet pagal tą alaus reglamentą, jei dedami žirniai ar kukurūzai, turi nurodyti etiketėje.
O šiaip, UK alaus daryklų lygis turėtų būti labai geras, tenai per dieną galima tiek įvairių rūšių prisiragauti, kad Lietuvoje paskui viskas atrodo nykiai. Atsimenu iš senų laikų. Ir jų alaus skonis dažniausiai toks kiek kitoks, savotiškas.
vat taip brandinamas tikras alus
o ne CKT raketose
O kas yra CKT raketos? Kas su jomis blogai?
Čia Švyturio ta salė, kur rauginama ir iš kur išpilama į kanalizaciją tai, ką kiti skardinėse parduoda:
O tai kame problemos su tokiais daiktais?
blin nu vienas prie vieno kaip Taure fermentacijoje :)))))))))))))))))))
problemos…. zhinai vaika galima sukurt naturaliu apvaisinimu ir galima „menzurkoje“ :))))))))
Gali būti, kad panašu todėl, kad ir Švyturys, ir Tauras vienu metu priklausė tiems patiems savinkams.
naudojamos visai kitokios mieles. CKT daug pigiau eksploatuoti ir t.t. (apatine fermentacija), atviri tankai -- virshutine fermentacija, galvos skausmas del sanitarijos ir t.t.
CKT savaime nėra blogis, juose taip pat sėkmingai galima rauginti bei brandinti ir elius. Nepatogumas prasideda kai tos CKT yra po 10t talpos.
Būtent
Būtent taip ir šiandien brandinamas Biržų alus. Mačiau pats savo akimis. Dėl to ir skonis nepalyginamai geresnis negu švyturių-utenų-kalnapilių.
Nors mano mėgstamiausias netgi ne biržiečių, o Varniukų tamsus alus, tik, bent kol kas, neteko būti jų darykloje.
Re: Būtent
Ar atvira ar uždara brandinimo talpa reikšmės alaus skoniui neturi, nebent būtų rauginama atviroje, kad misa pasigautų natūralių mielių iš aplinkos, bet šiais laikais niekas praktiškai taip nebedaro -- nėra poreikio. Kad lengviau plauti ir prižiūrėti atviras talpas -- taip, bet ir lengviau alų užkrėsti.
Re: Būtent
O kaip tuomet paaiškintum, kodėl Biržiečių ir Varniukų alūs skirtingai nuo švyturių-utenų-kalnapilių yra skanūs?
Re: Būtent
Na tikrai ne dėl fermentavimo ar brandinimo talpos tipo. Gyvi, tikri, tai ir skanūs 🙂
Re: Būtent
O tai negi teigiate kad švyturiai-utenos-kalnapiliai -- negyvi ir netikri?
Negi neskaitėte gerb. Rokiškio ditirambų Švyturio-Utenos grupei?
Re: Būtent
Na, dėl skonio nesiginčysiu, kažkam skanus ir bud light, o tie tamstos išvardinti alūs negyvi, todėl ir netikri, o tik alaus gėrimai, bet ne alus iš didžiosios raidės.
Re: Būtent
Tai va ir man atrodo kad jie negyvi ir netikri. Bet anot gerb. Rokiškio p. Džiuljeta sakė, cituoju: esant pasterizacijos temperatūrai, skonis nei kiek nesikeičia, o alus netampa negyvu, mielės išlieka, tuo netgi galima įsitikinti – jei butelį laikysi šilčiau, nei nurodyta etiketėje, alus gali prarūgti – nuo išlikusių mielių.
Re: Būtent
Ji turbūt „pamiršo“ pridurti:
alus gali prarūgti – nuo išlikusių negyvų mielių lavonienos 🙂 Nes mielės yra gyvas organizmas, kuris prie 80 laipsnių turėtų žūti, tam pasterizacija ir daroma, kad nieko gyvo neliktų…
Re: Būtent
Pasterizuotas alus, yra pasterizuotas. Bet Svyturys dar gyvas „extra drought“ ir baruose irgi nepasterizuotas. tai cia apie gyvuma. o del to „alaus gerimo’ tai LT reglamentas yra kas yra alus.
Re: Būtent
tas reglamentas, kuris yra Lietuvoje, pritemptas prie didziuju gamyklu naudojamu technologiju, taigi ir pagal high gravity virtas alus atitinka regalamenta, o pagal mane alaus skiedimas vandeniu po fermentacijos yra alaus gerimo darymas.
ordinary crap like everywhere in europe.
Na, matyt kažkur taip, nors dar keli metai atgal visgi buvo prie geresnių, palyginus kad ir su tuo beskoniu Stella Artua, kurį, kiek teko matyt, daugiausiai ir plempia pabuose tiek England’e, tiek Scotland’e.
Iš nespecializuotuose aludėse ragauto alaus didžiausią įspūdį padarė Slovakija, Čekija, Bavarija-Vokietija, na dar Guiness’as Airijoje.
Visur kitur pilstomas alus -- identiškos beskonybės skystalas, dar prastesnis, nei lietuviškas alinių standartas -- Kalnapilis bei Švyturys.
Įdomu, kodėl Rokiškis nepaklausė, kodėl kadaise pilstoma Švyturio Ekstra buvo nuostabiai ryškaus skonio -- dar pamenu tą pirmą jo paragavimą Klaipėdos senamiestyje anuomet, o nūnai nieko panašaus tame skystale nebeaptinkame?
Re: ordinary crap like everywhere in europe.
Nepaklausiau todėl, kad tiesiog per paskutinius 5 metus vargu ar esu išgėręs bent 50 butelių alaus, iš to kiekio vargu, ar daugiau, nei porą kartų pasitaikė Švyturio Ekstra (net neatsimenu, tiesą sakant). Tad skonio pokyčių negaliu atsekti. Prieš 10-15 metų -- būčiau paklausęs 🙂
Re: ordinary crap like everywhere in europe.
Paskaitinėjau Commonsense ir atsakymą lyg ir gavau -- tas alus verdamas tiek Klaipėdoje, tiek Utenoje, o kadangi transportavimo kaštai kaip ir aišku, iš kur pigesni, tai Vilniuje mes tos klaipėdietiškos Ekstros ir nebematome.
Beje, įdomus momentas -- jus, vilniečius, kažkodėl pakvietė į Klaipėdos gamyklą, nors Utena gerokai arčiau.
Taip pat krito į akis Džiuljetos ir to vilniškio veikėjo akivaizdus nenoras komentuoti uteniškių alaus gamybos bei kokybės ypatumų ir pageidavimas remtis vien tik Klaipėdos pavyzdžiais, nors Švyturio-Utenos bendrovė tai viena ir kokybės standartai, technologijos bei receptūros turėtu būti identiškos.
Panašu, kad realybėje taip nėra…
Ar tik nebūsime susidūrę su įdomia situacija, kuomet dauguma vartotojų pretenzijų kyla dėl vienos gamyklos ypatumų, o blogeriai-kontrolieriai nuvežami patikrinimui visai į kitą?
Re: ordinary crap like everywhere in europe.
Transportavimo kaštai tikrai nesiskiria vežant į Vilnių iš Klaipėdos ar Utenos. Niekas iš gamyklų tiesiai į parduotuves seniai nebevežioja praktiškai nieko, ir pora šimtų kilometrų dabartinėms logistikos schemoms -- net domėn neimamas atstumas. Esu matęs schemą, pagal kurią Mažeikiuose gaminami ledai cisternomis šaldytuve vežami į Prancūziją, ten pakuojami, iš ten didžioji dalis grįžta į paskirstymo sandėlį Latvijoje, iš kurio jau vykdomas platinimas po Lietuvą. Taip kad nemanau, kad kas skaičiuotų degalų sąnaudų skirtumus tarp Utenos, Vilniaus ir Klaipėdos.
Re: ordinary crap like everywhere in europe.
chia visishkai sutinku.
Re: ordinary crap like everywhere in europe.
Viskas priklauso nuo transporto išlaidų dalies, tenkančios prekės apskaitomai vertei irba antkainiui. Bet taip ar anaip, dėl to, kad alaus atveju transporto išlaidų skirtumai sudaro nykstamai mažą dalį, dėl ko į jas neverta kreipti bent kiek didesnio dėmesio -- pilnai sutinku.
Re: ordinary crap like everywhere in europe.
Utena yra Utena, kaip suprantu ten TIK dali Ekstros gamina. Svyturys ir Utena net ir po susijungimo visada laikesi savo identiteto, jei sitoj temoj tas zodis tinka :)Tai nafig Svyturiui vezt kazka Utenos ziuret 🙂
Re: ordinary crap like everywhere in europe.
Logiška.
Bet viena geriausių Lietuvoje sukurtų alaus rūšių -- Širvėnos alus -- būtent su žirnių priedu. Tiesa, ir tą dabar jau sugadino…
beje vandeni jie kaip ir visos kitos alaus skonio gerimu daryklos gauna ish centrinio vandentekio :)))))))))))))))) ir nereikia sakyt kad yra kitaip! :)))))))))))))
Taip vandeni beabejo ruoshia, pashalina gelezhi, minkshtina, filtruoja ir t.t. bet jis lieka vandeniu ish „chiaupo“.
O zhinot kodel taip? Vandentekis ir kanalizacija yra viena kontora. Darykla yra labai purvinas ir nuodingas tershejas, ten chemikalu tiek naudojama kaip beveik niekur kitur -- visa PH grandine nuo sharmu iki rugshties. Jai daryklos naudos savo grezhinius (paslaptis -- Tauras tikrai savo turejo bet nesinaudojo) tai vandentekiui pasidaro neapsimoka aptarnauti toki vartuotoja nes shis labai pelningas shiuo atveju -- vandens sunaudojama tikrai labai daug savo gamybai, bet jai staiga jis prades naudot savo „nemokama“ vandeni ir toliau mest visoki bruda i kanalizacija… Ideja pagaunat? :))))))
O tai yra problemos kanalizacines nuotekas apmokestinti?
BTW, šiaip jau nežinau, kaip ten Klaipėdoje su čiaupiniu vandeniu, bet apie kažkokias to vandens problemas vis kalbama. Vilniuje tuo tarpu kažkokie ten arteziniai klodai didžiuliai, dėl to vanduo vos ne stebuklingu laikomas. Bet alui, kiek suprantu vendens kitokio reikia. Nežinau, nelabai aš čia gilinausi, kaip ten kas.
Vandentiekis labai sėkmingai apmokestina nuotėkas atskirai. Ir ‘apsimoka ar neapsimoka’ aptarnauti -- tokių sąvokų ten iš viso nėra. Tai savivaldybės įmonė su tam tikrais įsipareigojimais -- ji NEGALI susigalvot ir netiekt kažkam vandens.
Su gyventojais ar pan. -- tikrai taip, bet su pramoniniais užsakovais -- aš pats nedrįsčiau vienareikšmiškai teigti, kad yra taip, ar yra kitaip. Pačios nuotekos irgi skirstomos į pramonines ir buitines, o vandens tiekimo apimtys skiriasi gerokai, tad klausimų visokių čia lieka. Bet tai specifika, kurios negaliu komentuoti, nes kokių nors patvirtinimų neturiu.
Viešasis vandens tiekėjas turi išimtinę teisę ir pareigą tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas visose savivaldybės viešojo vandens tiekimo teritorijose.
Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas.
Turiu čia insaiderį namuose :). Negali netiekti, viskas ką gali -- tai derėtis dėl kainos ir apskaičiavimo metodikos, bet vėlgi, reglamento ribose ir tik vartotojų grupėms, o ne atskiriems vartotojams.
Vanduo iš vandentiekio, jei jis kokybiškas, o Vilniuje toks ir yra, pilnai tinka alui gaminti, pabandykite namie pasidaryti -- įsitikinsite.
Ar esi Klaipėdoj iš krano vandens gėręs?
Ne.
Aš esu ragavęs, tad suprantu, kodėl namuose pas žmones ten visokie filtrai 🙂 Bet kiek supratau, ta problema lyg ir ne visoje Klaipėdoje, o tik dalyje?
O del pamineto staripsnyje alaus daryklos darbuotoju draugishkumo -- visai REALUS dalykas,gaidzhiai alu neverda 🙂 , alaus daryklose prie alaus dirbantis visokio plauko imbicilai ilgai darbe neishsilaiko :))))))))))))))))))
…. „office prawns“ is completely different thing :))))))))))))))))))))) (puke)
to hydrocianyd
o gal tiesiog baik nuodyti eteri savo cianidinemis mintimis? nebuvai, nematei, o tavo kompleksus tekste skaityti visai nemalonu. atsiprasau rokiskio uz asmeniskumus, matyt, piktu keistuoliu buvo ir bus. siaip straipsnis tikrai geras, aciu, rokiski, kad suzinojau tiek naujo. nesu naivus vartotojas, kad priimciau viska uz gryna piniga, politikos ko gero yra visur ir visada, bet apie skirtinga alaus skoni, kai kaip kazkas rase „kartais taip maloniai geriasi, o kartais puse bokalo vos sulenda“, gavau nebloga paaiskinima. nulenkus galva, kita karta pagalvosiu, kur alu laikiau, su kuo geriu ir kaip jauciasi mano paties receptoriai. gerbiu pastangas su tikrai puikia iranga (kiek mate mano siek tiek ismanati megejiska akis) ir laboratorija islaikyti geriausia mylimo alaus kokybe „Svytury“. sekmes!
Re: to hydrocianyd
ka ash blogo apie aludarius pasakiau?
O kad office prawns yra imbicilai tai tikra tiesa ir tai nepriklauso nuo shalies arba industrijos shakos, nes nei rankomis nei galva dirbt nemoka.
Re: to hydrocianyd
Liko nepaminėtas dar vienas organas, kuriuo nemoka dirbti office prawns 🙂
Užtat jie moka rašinėti anoniminius komentarus tiek Delfyje, tiek netgi LJ.
tai shtai kaip zhurnalistai gyvena, parasho straipsni o paskui vazhiuoja babkiu i gamikla atsiimt. mol parashysim geriau. aishku kiek dabar liaupsiu visokiam shvyturiui. nu galim suprast aishku, ir zhurnalistai gyvent nori….
Manau delfi.lt komentatoriams cia ne vieta. Praeis dar daugybe laiko, kol siauros pasauleziuros zmones supras, kad net didieji gamintojai gali vykdyti sazininga versla ir nebijoti to deklaruoti.kas to nesupras -- neisgyvens.
Man nepatinka tokie straipsniai kai šitaip varoma ant gamintojų tik todėl kad kažkoks gamintojas nepatiko ir užkliuvo kažkuo. Yra daugybė prastesnių gamintojų nei Švyturys, nors aišku kai nori tai ir prie visko galima prisikabinti, tai sudėtis bloga, tai etiketė netokia, tai parduotuvės blogai laiko, tai alų ne Klaipėdoje, o Utenoje gamina ar ten kažkoks high gravity naudojamas. Prisifantazuoti galite ko norit. Viską nusprendžia pirkėjas kuris atskiria kuris skonis skaniausias. Tokio birzgalo kaip kažkoks Biržų ar Rinkuškių -- paragavau ir daugiau gyvenime negersiu, todėl nepakeisit mano nuomonės apie Švyturį ir nepriversit manęs gerti savo kliedesio.
Aš, kaip kartkartinis alaus pavartotojas, dažniausiai vasarą, galiu pasakyti tik tiek -- man nėra esmingai aktualu, kokią jie ten technologiją gamybai taiko -- su gravity, be jos, su apatine ar viršutine fermentacija, bet, kad didžiųjų gamintojų alus per pastaruosius 10 metų, o ypač kokiais 2008 -- aisiais tikrai suprastėjo -- jutau ir jaučiu visais tai galinčiais nusakyti receptoriais -- skonis nemalonus, puta, ypač iš butelių, kažkokia muilina. beje, ypatingai erzina padidėjęs skrandžio rūgštingumas rytą, po 3 bokalų. ir alaus kokybė, dėl kažkokių priežasčių, tikrai varijuoja -- būna kartais, to paties Švyturio alaus bokalas taip skaniai „sueina“, o būna, kad palieki pusę neišgerto. Tas pats ir su alumi buteliuose. mažųjų gamintojų alus man dažnai palieka įspūdį savo įdomiu skoniu, nors nepasakyčiau, ( o tai ir negali būti) kad visa jų produkcija yra „och ty ach ty“.
be didžiųjų gamintojų neišsiversi -- vien mažieji niekur nepatenkina visų rinkos poreikių, bet, kažkokiu būdu turi būti sudarytos sąlygos, kad ir mažieji gamintojai sugebėtų išsilaikyti, galimybės įvairovei -- aš esu už ją
+1
O žinai… O gal tai senatvė beldžiasi? 🙂
Labai malonus tekstas, matosi, kad Rokiškis ne koks piktažmogis, kad tik ant visų stumt, bet prisileidžyturio atstovai prisileidžia mintį, kad Švyturio atstovai tiesą sakė. Jei kada kam teko su p. Džiuljeta pabendrauti, žino, kaip žmogus savo darbu ir nuoširdumu dega. Ačiū autoriui.
Gavau laišką iš Dainiaus, kurį noriu parašyti -- manau, pradžiugins kažką iš Tikrasalus.lt blogo 🙂
Sveikas Ričardai,
Ačiū už objektyvumą ir geranoriškumą. Kaip matai iš komentarų, lietuviai nėra linkę tikėti gerais dalykais, tad ir pačiam kliuvo 🙂
Tikrasalus.lt blogeriai tikrai bus pakviesti į „Švyturį“, tegu tik jie nesinervuoja. Tikrai neturim, ką slėpti.
Jei dar kada reikės informacijos apie alų, jo gamybos subtilybes ar pan -- būtinai kreipkis.
Geriausi linkėjimai,
Dainius Smailys
man tik kazkaip keistai skamba -- Syturys gamina gera alu, o Utena susidaro ispudis, kad tik „High gravity“….?! esu tikras, kad ir tarp Utenos gaminamu produktu yra neprastesnio alaus…
Rokiskio parasyta, kad Utenoj yra iranga Hg technologijai, bet ji naudojama tik Tonado ir Euro. tad yra vilties, kad Utenoj viskas labai gerai -- Dzuljeta, kaip skaitau, savo ranka uzdejus laiko ir ten 🙂
Kazkur skaiciau, kad utenos alui irgi nenaudojami jokie hg, nors kuo toliau skaitau, tuo maziau manau, kad tas hg yra toks jau blogas daiktas. nu teko euro ragaut -- neslepsiu 🙂 kol saltas tai eilinis lageris
Saunuoliai Svyturys! Tik idomu kokius ten stebuklingus klausimus tikrasalus uzduotu 😀 ir kodel negalejo dar to padaryt, nes panasu, kad Svyturys labai nusiteike but atviri
Man tai susidaro truputį toks įspūdis, kad visi šitie pabėdavojimai dėl lietuviško alaus -- toks dar vienas lietuviškos saviplakos seansas. Iš operos ‘pas mus viskas blogai, o ten toli viskas gerai’ (Rokiški, čia ne tau, daugiau tavo komentatoriams :). Kad ir tai, kas su kuo lyginama. Man nelabai aišku, kodėl Švyturį ir kitus didelių gamyklų masinio vartojimo produktus reikia lyginti su elitinėmis, ueberbrangiomis mažų daryklų vokiško ar angliško alaus rūšimis. Dargi, dažnai parduodamomis tik tame konkrečiame regione. Ir dargi, dažniausiai, net su kitokiu alumi. Ne su Carling, ne su Tennants, ne su Heineken, Becks ar Holsten masiniais lageriais, o su retu ir brangiu anglišku eliu, vokišku rauchbier ar kuo panašiu. Tai tiesiog skirtingi produktai, su skirtingomis vartotojų grupėmis, kainų kategorijomis ir t.t. Tai tiesiog nepirkit, jei nepatinka. O dabar… atrodo kaip pretenzijos, kad Alitos brendis nelaikomas 50 metų rinktinio ąžuolo bačkose, į kurias kasdien nepastuksena specialus stuksentojas.
Gali būti. Daugelis nedidelių alaus daryklų dar tik dabar ima suprasti, kad reikia gaminti ne kuo pigesnį bambalinį alų, o kažkaip orientuotis į savitas rūšis, nišas, kokybę, etc., tačiau pokyčiai dar tik tik prasidėję, tad labai daug visokių neaiškumų. Prekybos tinklai irgi nelabai skiria -- visas alus jiems daugmaž vienodai rodo. Bet nieko, gal po kokių 10 metų jau turėsim normalią rinkos segmentaciją.
Teko dalyvauti paskaitoje , kur Vidmantas Laurinavicius iš „Alaus namų“ dėstė alaus gamybos niuansus Lietuvoje . Tarp pranešėjų buvo ir Džiuljeta iš Švyturio ir dar eilė aludarių. kaip nekeista kai Vidmanto tiesiai šviesiai paklausė apie Švyturio ekstros gamybą , nei vienu žodeliu nesuabejojo dėl jo kokybės. Tačiau internete po Zverakas nick`u varo ant to alaus be sustojimo. Piarina savo parduodamas rūšis alaus tai aišku ,bet šikti nepelnytai ant gerų produktų manau nesažininga. Suplaka į vieną krūvą viską , nors ir tie patys mažiukai kaip paaiškėja gudrauja gamindami
Autoriau kodel neparasai apie savo garsesnes keliones, kaip vezdavai mazametes prostitutes i Lenkija arba kaip savo autobusiuku darydavai keliones zmonems i Vokietija masinu pirkt ir palikdavai juos ant ledo be pinigu ir daiktu arba kaip bandei Kazachstano magnatams parduoti senaji merijos pastata Gedimino prospekte? Aisku neidomus jau tau tokie dalykeliai, geriau su Svyturiu machinacijas sukt, ne veltui vertelgiska prigimtis ima virsu.
Faktai
Taigi, faktai aiškūs: Švyturio Ekstra gaminama Utenoje, pagal Švyturį alų galima skiesti kaip nori ir skoniui tai nekenkia, high gravity naudojamas Utenoje, pakvietimai tik į gamyklą, kuri geriausia, o ne į tą, kur gaminama 90 procentų alaus ir taip toliau. Taip kad faktus dabar žinom. Ką ir reikėjo įrodyti.
Re: Faktai
Bet nu vat būna žmonių, kurie net faktus sugeba perfak…tuot 🙂 Gal tau nemalonu pripažint, bet tik dalis Švyturio ekstros gaminama Utenoj, Klaipėdoj -- visa tradicinė kolekcija. HG naudojama euro ir tornado alui, kurie Utenoj gaminami. Utenoje ta pati extra gamianama pagal tą pačią receptūrą -- visa tai šitame ir Commonsenso bloge parašyta. ir dar daug kas čia parašyta, kas paneigia net į žodį „debiliškas“ netelpančius nusipezėjimus apie visokias chemijas, skiedimus ir t.t. Beje, kokį alų tu mėgsti? 🙂
prisimenu, kaip per Jūros šventę prieš kokius 10 metų ten tiesiai iš daryklos pylėmės Ekstrą į bambalius ir šalia parkelyje ragavom. tiek prisiragavau, kad negalėjau paeit ir turėjo mane draugai palikt ten ant žolytės pailsėt…
Oj, Jūros šventės… Nuostabus dalykas, kiek ten patirta visko 🙂 Nors Klaipėda ir alus man kitaip asocijuojasi, kai būdavo, nuvažiuoji ten vasarą, o kioskuose, paprašius alaus, klausia: „šalto ar labai šalto?“ Ir jei paprašai labai šalto, tai duoda butelį su ištisiniu ledo gabalu viduje 🙂
Bet vieną dalyką priminsiu -- buvo tokia Alytaus alaus darykla, virė gyvą alų, brandino visais natūraliais būdais, „Dzūkų“ ir „Perlojos“ buvo išvis stebuklas. Vienu metu jis buvo pardavinėjamas keleto prekybos centrų tinkluose.
Kaip pasakoja liudininkai, po didžiųjų daryklų pareikalavimo iš prekybos centrų alytiškių alus buvo išguitas, dar keletą metų pavegetavo ir numirė. 🙁
Apie didziuju daryklu „sazine“ galite paskaityti cia:
http://archyvas.vz.lt/news.php?id=484939&strid=1002&rs=0&ss=&y=2006%2010%2016
Taip, straipsnis liūdnas ir sukeliantis visokių labai neaiškių minčių. Bet man kitkas iš jo užstrigo: apie ką galvoja smulkus aludaris, pavadindamas savo įmonę „Chimkora“?
2006 m. straipsnis. Negaliu tvirtint, kaip buvo tada. Bet apie 2008 niekas jokių dešimčių tūkstančių nemokėjo. Nemokama įranga/bokalai (su tam tikrais apribojimais) ir 5000-10000 litų vienkartinė išmoka, su sąlyga, kad pardavinėsi tik ŠU alų kelerius metus. Su Kalnapiliu panašiai. Mažieji…. didesniems barams, nekalbant apie tinklus, net negalėjo užtikrint pastovaus tiekimo. Bus, nebus… Kainos buvo geresnės, taip. Bet net atsisakius ŠU ar Kalnapilio bonusų, jie NEGALĖDAVO garantuot pastovaus tiekimo. Ir problemos ne tiek logistikos, kiek tiekimo. Iš čia dauguma ir bėdų. Artimose platumose esu matęs vieną daryklą, kuri sugebėjo kažkaip išspręst šitus klausimus ir prastūmė savo gyvą netgi nefiltruotą alų į vieną gretą su masiniais. Bent baruose. Toki SIA „Abula“ su marke „Brengulu“ Latvijoj, kurią daug kas, įskaitant ir mane, pavadintų moliu. Bet bent apie Rygą/Jūrmalą/Tukums šitas alus yra beveik visur (išskyrus Čili), kainuoja daugiau nei Aldaris, ir yra populiaresnis.
http://www.commonsense.lt/?p=1855&cpage=1#comment-35851
Keletas pastebėjimų (tiek šiam, tiek ir rokiškios straipsniui kartu):
1) šie chaotiški ŠUA veiksmai (aludarių gildija, ekstros kokybės deklaracija, blogerių ekskursija, reklama apie sąžinę, kitas pr’as ir pan) rodo, kad JIEMS DEGA SUBINĖS. Tai yra puiku. Iki šiol didieji gyveno šiltnamio sąlygom (visiškas dominavimas tiek baruose, tiek parduotuvių lentynose, tiek ir reklamoje), tad galėjo be baimės tiek optimizuotis gamybą, tiek ir išlaikyti nemažas kainas. Dabar gi konkurencija pamažu didėja.
2) Ši ekskursija visiškai neįtikina ir nieko neįrodo. Jie pasikvietė 2 blogerius, kurie patys pripažįsta, kad nieko nežino apie alaus gamybos technologijas. Ir jiems priešpastatė technologijos žinovę Džiuljetą. Rezultatas dėsningas – blogeriai buvo “suvartyti”, tiesiog paskandinti technologinėm subtilybėm. Bet šitai nieko neįrodo – juk jeigu blogeriai nežino, kaip gali arba turi būti, tai jie negali spręsti, ar tai, ką jie pamatė “Švyturyje”, yra gerai ar blogai.
3) kita vertus, galėjote, mieli blogeriai, ir geriau pasirodyti. Pvz paklausti, ar ŠUA naudoja apynius, ar apynių ekstraktą.
4) ŠUA atstovai patys sau prieštarauja. Jie teigia, kad “High gravity” yra puiki technologija, netgi brangesnė už “paprastą”, ir tuo pat metu aiškina, kad jos nenaudoja, na tik “tornado” ir “euro” alui.
5) “apie alaus kokybę gali spręsti tik ekspertai, o kadangi tokių nepriklausomų Lietuvoje nėra…” – atviru tekstu išdėstyta nuomonė apie savo klientus. Nesitikėjau tokio atviro ŠUA pripažinimo, kad pirkėjai yra durniai ir apie kokybę spręsti negali.
6) pasažas apie tai, kaip bačkų praplovimo skystis nubėga į kanalizaciją, o tuo tarpu kiti gamintojai jį pila į butelius ir pardavinėja – tiesiog komedija. Ar čia ŠUA atstovai nori parodyti, kad gali prikurti dar kvailesnių mitų apie kitus gamintojus, nei kad sklando apie juos?
7) komentatoriui, kuris rašė apie švarą “Ragutyje” – o kas sakė, kad alaus darykloje privalo būti švaru kaip operacinėje? Man teko būti Briuselio alaus daryklėlėje “Cantillon” – ten bačkos niekada neplaunamos (nes mediena tiesiog prisigėrusi mikroorganizmų, kurių veikla ir lemia alaus skonį), vėsinimo patalpa atvirais langais (nes gamyba tradicinė, o seniau buvo tikima, kad mikroorganizmus, atneša vėjas iš lauko), o ant langų – piršto storio voratinklių sluoksnis (kad nereikėtų musių nuodyti chemikalais, mat chemikalai gali sunaikint ir alui reikalingus mikroorganizmus).
Diagnoze
Man atrodo tavo pacio issakyti teiginiai nieko neirodo ir nepaneigia. Visus argumentus galim pateikti ir taip:
1. Ivairus veiksmai tavo sumineti -- normali alaus gamintoju reakcija i visokius debiliskas istorijas apie alu, kurias pirmiausia skleidzia tokie kaip tu, po to -- degtines ir vyno pardavejai, kuriems svarbu parduoti savo produkcija Lietuvoje. Jeigu galvoji, kad aludariai tyles kaip prisisike, kai apie juos bus skleidziami melai -- labai klysti. Pats irgi gini savo nuomone.
2. Pasikviesti blogerius ir parodyti jiems alaus gamyba -- blogai ar gerai? Pagal tave iseina kad blogai. Geriau nieko nerodom, viska slepiam? Bent du zmones dabar daugiau zinos apie alu ir veliau gales gilintis i tai ir tapti ekspertais -- jeigu nores, jei ne -- bent tures supratima kaip alus daromas. Pagal tave tai blogai? Kodel? Kaip galima atskirti gera alu nuo blogo, kai jame nieko nesupranti? Gal tau pikta, kad tie, kas supranta, jau nebetikes nesamonem?
3.Apyniu ekstraktas, granules ar istisi apyniai? Jeigu sakai, kad negerai jiems buvo atvaziuoti i Svyturi, tai kaip jie tuos dalykus gali skirti? Is tavo pasakojimu?
4.Is High Gravity bauba padare mazieji aludariai -- konkreciai Kauno alus ir Sexy Colos gamintojas Kuisys su Ponoru, nes jiems tai buvo naudinga -- tai pagrindinis jus pozicionavimo „arkliukas“. Visas Vynotekoje gamintas alus, pigesnis uz 7-8 litus yra gamintas su High Gravity. Visas čekiškas, vokiškas ir didelė dalis kitų. Paiskaitykit ant etikeciu ir paieskokit internete -- kam priklauso didzioji dauguma ceku , slovaku aludariu -- Vakaru koncernams ir dar gerokai didesniems nei Carlsberg. Ir ką -- nieko. Visi geria ir giria -- va čia tai alus… Siūlai žmonėms nieko neaiškinti?
5.Jeigu apie alaus kokybe idealiai gali spresti kiekvienas vartotojas, o Lietuvoje daugiausia parduodama Svyturio, vadinasi Švyturys -- kokybiskiausias. Tavo mintis yra butent tokia. Ir nepezek apie reklama, nes jos jau du metai kaip nera -- TV ir radijuje.
6.Kai paskutini karta Maximoje pirkai vokiska alus skardineje uz kaina artima 99cnt, tai buvo backu praplovimo vanduo, sustumtas dar karta i backa ir pafermentuotas. Netiki? Viskas, kas importas yra super, o lietuviskas gaminys yra š?
7.Jeigu nenori triesti kiekviena karta atsigeres alaus -- bravore turi buti svaru kaip operacineje. Nes dirbama su bakterijomis ir mielemis. Tavo mineta belgiska darykla yra visiskai kitokio proceso darykla. Apie tai jau yra labai geras komentaras -- nereikia Kamaz’o lyginti su Wolksvagenu ir stebėtis, kad Golfas net puses tiek nepaveza, kiek Kamazas gali. Tokiu komentaru tik parodai savo analfabetizma arba ziauru angazuotuma.
Re: Diagnoze
Dėl apynių -- minėjo, kad tikrus, granuliuotus apynius naudoja. Tiesiog informacijoss buvo tiek, kad atskirai akcentuoti nesigavo, tai atsifiltravo -- kitaip su panašiomis detalėmis teksto dar porą kartų daugiau būtų buvę.
O informacija apie tai, kad Ponoras gamina Sexy Colą -- įdomi aišku, kažkaip primena įstrigusį vaizdą iš sovietinių laikų -- du buteliai ant stalo, viename limonadas, kitame alus, ant limonado užrašytas gamintojas -- kažkokia „alaus gamykla“, o ant alaus -- kažkokia „nealkoholinių gėrimų gamykla“.
O dėl mitų -- didžiausius skleidžia kai kurie blaivybės šalininkai. Įskaitant ir pasakojimus apie alaus sukeliamą impotenciją, diabetą, vėžį ar kalbas, kad salyklas gaminamas kombikormo gamyklose, su visokiais antibiotikais, cukrus iš miežių išskiriamas sieros rūgšties tirpalu ir pan. -- su tuo palyginus, kažkoks high-gravity atrodo kaip nuoširdūs pagyrimai.
1. -- švyturio veiksmai pagaliau tapo logiški -- asmeniškai manau jau ir taip per ilgai kentėtas šmeižtas
2. -- Įrodo Švyturio atvirumą ir norą, kad vartotojai spręstų savo galvom, o ne prisiklausę konkurentų suplaktų ir išmėtytų šmeižtų
3. -- blogeriai jie, ne alaus ekspertai, be to jiems išaiškino iš ko ir kaip gaminamas alus, tai kam dar antrą kart klaust to paties.
4. -- manau čia jau daryklos politika -- orentuojamasi į tradicijas, tai HG kaip ir ne į temą būtų naudot.
5. -- dauguma paprastų žmonių tiesiog geria alų. Jiems jis skanus arba ne. Kaip manai, kokia būtų tokio „kokybės vertinimo“ nauda gamintojui? Netikiu niekaip, kad vartotojas galėtų pasakyt kažką apie alaus skonį/poskonį/ataskonį.
6. -- nežinau kas kur nubėga, bet kai užsienietiškas alus Lietuvos parduotuvėje kainuoja centus, tai kokybės tikėtis būtų kvaila.
7. -- 😀 Jei pakrapštei subinę, o paskui paglostei apynius -- gerai, nes plinta bakterijos ir neša gerąjį Dievo žodį „Tualetas už kampo, še „Vakaro žinias“.
Informacijos papildymas
Penktadieni susirinkime Utenoje imones vadovybe atsiprase darbuotoju uz neteisinga informacija pateikta siame bloge.
“ Kitos alaus rūšys gaminamos dar ir Utenoje: Džiuljeta Armonienė kelis metus vargo, kol sugebėjo išmokyti tenykščius darbuotojus dirbti taip, kaip dirba „Švyturio“ žmonės. Baigėsi tuo, kad dabar Džiuljeta vadovauja visai Klaipėdos gamyklai ir daliai Utenos: visai visų „Švyturio“ alaus rūšių gamybai nuo A iki Z.“
Darbuotojai tai prieme kaip izeidima ir ju nuvertininima. O Armoniene ten nieko nemoke dirbti.
Re: Informacijos papildymas
Tai kokiu būdu atliekama tada proceso kontrolė, jei Džiuljeta Armonienė tam nevadovauja ir nieko nemoko, kaip reikia dirbti, kaip daryti taip, kad abiejose daryklose verdamas alus būtų identiškas?
Re: Informacijos papildymas
Svyturio ir Utenos daryklos naudoja skirtingas alaus virimo technologijas ir vien jau del to alus negali buti indentiskas. Paklauskite kaip gamino Ekstra 95 metais ir kaip dabar. Netikiu, kad prisipazins jog naudojamos vaisai kitos technologijos.
Re: Informacijos papildymas
Tai cia ne Armoniene taip pasake, o parase tik taip vaizdingai.
Informacijos papildymas
Utena turi ir nuosava laboratorija ir technologus ir visa kita reikalinga kokybei muztikrinti. Galima pagalvoti, jog iki susijungimo su „Svyturiu“ ten nebuvo gaminamas alus.
Galite ant etiketes rasyti ka norite, bet Ekstra pagaminta Utenoje ir bus Utenos Ekstra.
Re: Informacijos papildymas
Laboratorija, technologai, etc. -- tai resursai, o ne valdymas. Klausimas, kas vadovauja būtent konkrečių produktų gamybai ir kontroliuoja.
Re: Informacijos papildymas
Tiketina, kad jei yra resursai, tai tais resursais yra naudojamasi kokybei uztikrinti, ar gi ne taip?
Re: Informacijos papildymas
Sakykit, o jūs skiriate procesą nuo resurso?
Informacijos papildymas
Pagal imonės strukturą, kiekvienoje darykloje yra atsakingi darbuotojai už kokybę. Jei Armonienė kontroliuotų ar mokytų vietinius darbuotojus, tai jie turėtų apie tai žinoti. Įdomu, kodėl įmonės vadovybė atsiprašė už tos žodžius ir apklatino Tamstą juos neteisingai supratus?
Re: Informacijos papildymas
Tai jūs norite pasakyti, kad Švyturys gamina Švyturio alų vienaip, o Utena Švyturio alų -- taip, kaip pati nori? Ta prasme, kad procesas nėra valdomas?
Informacijos papildymas
Procesas yra valdomas kaip ir bet kurioje darykloje. Bet tai yra dvi skirtingos gamyklos ir iš principo negali pagaminti vienodo produkto. Tik vadovybė ir marketingas yra bendri. Šiandien jų tikslas yra įrodyti, jog turinys nesvarbu- svarbu tik etiketė.
Re: Informacijos papildymas
Jeigu visi faktoriai gali būti kontroliuojami, dvi skirtingos gamyklos gali padaryti vienodą produktą. Tačiau tai įmanoma, tik vykdant visus reikalavimus ir turint procesinį valdymą su _proceso_ valdytoju, t.y., vykdant pilną kontrolę. Iš to, ką pasakojo Dainius ir Džiuljeta, supratau, kad procesas valdomas, tačiau čia matau, kad pasakojama, jog yra priešingai -- procesas nėra valdomas.
Žodžiu, dabar jau nei nežinau, ką galvot ir kaip ten kas yra.
Re: Informacijos papildymas
Tai aisku, kad valdomi. Maza to, tas valdymas ne toks jau sudetingas kosminis procesas.
Re: Informacijos papildymas
Kas valdo?
Re: Informacijos papildymas
neisgeres neusprasi 😀
Informacijos papildymas
Tavo sakinys:
„Jau po ekskursijos tuo įsitikinau pats: degustacijoje lyg ir iš tokio pat butelio įpiltas alus turėjo juntamai kitokį skonį, nei tas, kurį esu pirkęs parduotuvėje.“
atsako į šį klausimą. Gamykloje ragavai alų kuris gaminamas vietoje, o parduotuvėje ragavai tą kuris gamintas Utenoje. Klaipėdietiško alaus gali nusipirkti tik Klaipėdoje. Likusioje lietuvos dalyje parduodamas Utenoje gamintas. Iš čia ir skonio skirtumas, ir visai ne prekybininkų kaltė.
Pingback: Carlsberg Group knisa protą « Rokiškis
cia puiki jusu diskusija issirutuliojo:), bet pagalvokim paprasciau. kas svarbiausia geriant alu- palegva apsinesite, bendrauti su idomiais zmonem, dziaugtis gyvenimu ir tt ir tp. Nepaslaptis, kad vienas is svarbiausiu sios situacijos faktoriu -- yra GERAS ALAUS SKONIS 🙂
Taigi, sakyciau argi svarbu koks alaus pavadinimas ar brendas. Buna nusiperki to (kaip minejo dvasingoji technologe)is vokisko kanalizacijos alaus ir jis visai gerai susigeria. Aisku ten jau gal net nebe salyklas naudojamas, o tiesiog is mieziu, kazkokiu galingu pagalba, isgaunamas reikalingas cukrus misai. Turbut naudojami apyniu ekstraktai, bet susigeria tiesiog kaip gaivus gerimas.
Bet jei bare paragaujate alaus is krano, ir jau po puse bokalo burnoja kaip sodos pripilta, o jei dar isgeriai sesis bokalus (labai besiraukydamas), nes kompanija buvo linksma, ir nesinorejo niekur eiti :). Tai nakti gausi nerealu dziovinima, i tualeta lakstima ir puoda ant galvos ryte. Tai argi cia tas SVENTASIS ALUS :DDDD Ir tada jums visai nesvarbu kaip jis pagamintas, tegu net auksciausios prabos danisko aukso tankose, metus brandintas. Tegu ten dieviskiausias Utenos vanduo buna naudotas. Taigi paprasciausiai, paprasykite, kad jums is Danijos darugas atveztu Carsberg ar Tububorg alus po bonke, ir tada nusipirkite kokiame nors centre Lietuskus siu produktu analogus. Nu ir ka, pasidarykime sau degustacija. Labai greitai suprasite, koks cia gamyklos savininku nuosirdumas, ir kaip cia uzsienio investuotojai, i mus LIETUVIUS ziuri 🙂 Tuo labiau, ant Lietuvisko/Danisko alaus buteliuku parasyta :Pardavineti tik Lietuvoje , Latvijo ir Estijoje (neduok dieve i Danija papuls, ar i Cekija kokia, ka tada jie pagalvotu, toki paragave 🙂 Pagalvokite, koks turi buti stiprus Danu lobizmas, jei Lietuvoje (turbut irgi vienintelei saly Europoj), tik ant vienintelio maisto produkto- Alaus, nereikia rasyti sudeties. Uztenka uzrasyti: Sudetyje yra mieziu salyklo. Tai pagalvokim kokio ten „gerio“ dar yra. Kodel ant daktariskos desros neuztenka uzrasyti: Sudetyje yra mesos produktu
Prisipazinsiu is karto, nesu as nesuiteresuotas asmuo, bet tikra rasau nuosirdziai.
Ar nepuiku, kaip prie progos su gera chebra, kokiame nors pankiskame bare isgeri per vakara kokis 6-7 bokalus alaus, tikrai linksmai apsinesi. Grizti pesciomis ar su dviraciu namo. Visa nakti gerai issimiegi, veikiamas karciuju ir aromatinguju apyniu. Ryta atsikeli, lyg nieko nebutu buve, gali iakart aktyviai pradeti diena. Jokio dziovinimo ir jokio galvos skausmo. O cia tai GERIS
Jau kuri laika, geriu nano aludariu (namuose) gaminta alu arba Dunduli. Kartais paragauju, kokiu kitu mazu daryklu ar kainmisko alaus baruose. Skoniai ivairus, geresnia ar blogesni, bet gi cia ir yra KAIFAS. Galu gale, visi mes turime savo personalini skoni, ir yra super, kad jie skirtingi. Kaip sakoma: U kazdogo svoi vkus, skazal Indus, celuja v zopu antilopu 🙂
Bet tikrai niekad nebekyla noras paradauti Lietuvisko/Danisko alaus, jau tada geriau kava geriu 🙂 Nezinau, kaip jums, bet manau turetu buti panasiai
Ne siaip sau, visame pasaulyje aiski tendencija, kad mazu alaus daryklu gamyba visa laika dideja, o didziuju atitinkamai krenta. Jau ir hipnoze per TV ir kitas brangiausiais medias nebeveikia 🙂 Panasu, kad si tendencija po truputi ateina ir i Lietuva. Vien is jusu tokio puikaus aktyvumo ir siaip bendraujant su zmonem jauciasi. Tai yra puiku, galu gale parodo musu samoniguma ir pasitikejima savimi