Man čia garsusis Xerksas neseniai komentavo, kad Lietuvos socialinė/kultūrinė specifika nesukuria pagrindo maištavimams. Tačiau manau, kad pražiūrėtas vienas dalykas: į potencialius maištuotojus dėl kritinės ekonominės būklės ir biurslo paprastai neįtraukiami tie 10 tūkstančių ganėtinai aktyvių ultradešiniųjų. Kažkodėl konservatoriai juos laiko nepavojingais – gal todėl, kad šiuos nuolat plūsta ir konservatorių sąjungininkais vadina veikėjai iš NK-95 bei LGBT.
Problema, kurios konservatoriai neįvertina – paprasta: nacionalistų vertybės šiuo metu yra pažeidžiamos labiau nei bet kurios kitos politinės grupės, o pažeidžia jas būtent ta pati biurslo sistema ir konservatoriškas socialinių reikalų ignoravimas bei stambaus kapitalo rėmimas. Kaip? Ogi elementariai: per sukuriamą emigracijos srautą.
Pagal nacionalistinę logiką, faktas, kaip blynas: 50 tūkstančių emigravusių žmonių reiškia kardinaliai didesnį pavojų tautos išlikimui, nei 10 tūkstančių imigrantų. Ir netgi ne tik dėl kiekybės, o ir dėl to, kad dalis imigrantų išvažiuoja kitur (ypač, jei juos paterorizuosi), o vat emigrantai sugrįžta labai jau retai. Dar daugiau: imigrantas – tai tik pigi, kultūriškai nedominuojanti darbo jėga, tuo tarpu emigrantas – tai būtent toks žmogus, kuris gali sukurti keletą kartų didesnį produktą už atvykėlį jau vien dėl savo kardinaliai geresnės integracijos į visuomenę.
Ką reiškia emigracijos mastai? Jei tarsim, kad reali emigracija 2009 siekė apie 50 tūkstančių, tai šitai reikštų išnykusį Alytų. Per kokius porą metų tai reikštų išnykusį Panevėžį ar Šiaulius. Per kokius 4 metus tai reikštų dingusią Klaipėdą. Per 6-7 metus tai reikštų išnykusį Kauną. Per kelioliką metų tai sudarytų išnykusį Vilnių. Per porą nepriklausomybės dešimtmečių emigravusių kiekis jau sudaro kokį pusę milijono, gerą septintadalį gyventojų – ir ne pensininkų, ir net ne vaikų, o visų pirma, darbingų žmonių. Skaičiuojant tik dirbančiaisiais, tai jau bus koks penktadalis visų žmonių, jei ne daugiau.
Jei tarsim, kad esamų imigrantų kiekis lieka ganėtinai stabiliu (jis palaikomas imigracijos srauto), tai reiškia, kad tautinė sudėtis linkusi keistis pirmiausiai emigracijos, t.y., gyventojų išvykimo dėka, tuo tarpu pati imigracija beveik nedaro įtakos. Kitaip tariant, jei procentinė lietuvių dalis Lietuvoje sumažės, tai tik emigracijos, o ne imigracijos dėka. Kažkodėl Lietuvos Statistikos departamentas (kaip eilinį kartą jau nenuostabu) neturi duomenų apie gyventojų tautinės sudėties kitimą už periodą 1990-2006. Bet paskutinių kelių metų pokyčiai visgi yra ir tendencijos ten aiškios – lietuvių dalies mažėjimas. Emigracijos dėka krenta ir kitų Lietuvai tradicinių tautybių dalis – rusai bei lenkai irgi bėga iš šalies.
Galų gale, galim dar ir tai pridėti, kad dėl krentančios darbingo amžiaus žmonių dalies šalis lėtai, bet užtikrintai juda link kolapso: pabandykim įvertinti, kiek darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje bus pvz., 2040, t.y., po dar tokio pat laiko, koks praėjo nuo nepriklausomybės atgavimo? Nepamirškim, kad procesas pasižymi dar ir nemenku dinamizmu: mažėjant dirbančiųjų daliai, šie labiau apkraunami socialiniais mokesčiais, turi išlaikyti vis didesnę procentinę valdininkų bei viešųjų įstaigų darbuotojų dalį, o politikai vis labiau ima padlaižiauti senukams, sudarantiems vis didesnę dalį žmonių, tuo pat metu vis labiau užmiršdami tuos, kas mokosi ar dirba. Šie dalykai, savo ruožtu, tik skatina emigracijos augimą.
Valstybinės kontoros emigracijos priežastis apibrėžia maždaug tokiomia fraze, kaip "70% emigrantų išvykimo priežastys – socialinės arba ekonominės", dažnai sutinkama ir tokia frazė, kaip "absoliuti dauguma emigrantų išvyko į užsienį dirbti, dauguma kitų – mokytis". Pačių emigrantų apkausos rodo visai ką kitą – tarp svarbiausių emigracijos bei nenoro grįžti į Lietuvą priežasčių daugiausia žmonių įvardina ne mažą darbo užmokestį, o darbdavių ir valdžios korupciją, neveiksmingą teisinę sistemą, neįmanomą smulkų verslą, etc.. Grynai finansiniai parametrai neiškyla į pirmą vietą, juos užgožia nefinansinės priežastys.
Kas dėl to kaltas? Atrodo, jau krūvą kartų sakiau: jeigu darbuotojai (gyventojai) bėga iš įmonės (šalies), reiškia, kad įmonė (šalis) nesirūpina savo svarbiausiu turtu – darbuotojais (gyventojais). Tai nebūtinai atlyginimo dydis, tai gali būti ir moralinė atmosfera įmonėje, ir tobulėjimo galimybės, ir darbuotojo teisių užtikrinimas, ir daugybė kitų faktorių. Bet kuris patyręs personalo vadovas žino, kad nuo darbuotojų pasitenkinimo kyla darbo našumas, o jau iš to – ir atlyginimai (laimingų įmonių fenomenas – jos nebankrutuoja!). Tuo tarpu pačių atlyginimų didinimas darbo našumą didina labai menkai. Manau, kad ir visos šalies mastais efektai turėtų būti lygiai tie patys – tą emigrantų apklausos (ypač geras rodiklis – kaip emigrantai/darbuotojai vertina pačią šalį/įmonę – Lietuvą) ir rodo tikras problemas. Tuo tarpu kalbos apie ekonominę emigraciją – tai tik patogus valdžios atmazas: "mes nieko negalim padaryti, neturim pinigų, blablabla".
Dabar, grįžtant prie nacionalizmo ir potencialių maištautojų: šiuo atveju socialistų/anarchistų įvardinamos problemos visiškai sutampa su tomis, kurias įvardinti galėtų situaciją analizuojantys nacionalistai. Tad klausimas tik toks, kada šie judėjimai identifikuos vieni kituose visiškus sąjungininkus pagal tiesioginius tikslus, tegul ir besiremiančius skirtingu tų tikslų ideologiniu pagrindimu.
