Sovietmetis: reklaminiai katalogai po 100 rublių

Kur geriausia propaganda? Aišku, kad reklamoje. Taigi komerciškai kuriama, žymiai efektyvesnė už politinę, puikiausiai pateikianti visas gėrybes – geras gerai, o kitas – dar geriau, nei realybėje.

Prekių katalogai Neckermann, Otto, Quelle ir reklaminis šlamštas

Netgi tokių katalogų spaudos kokybė buvo tokia, kad tai stulbindavo ne mažiau, už jų turinį. Panašaus kokybiškumo spauda SSRS buvo naudojama tik meniniams albumams

Otto, Neckermann ar Quelle prekių katalogai, kitaip tariant, fufeliška 1000 puslapių storumo reklama – tai buvo vėlyvojo sovietmečio turtingumo simbolis. Juodojoje rinkoje panašūs katalogai kainavo apie 100 rublių, priklausomai nuo nutrintumo. Primeskit, tai maždaug vidutinis to periodo mėnesinis atlyginimas. Tokį katalogą žmonės pirkdavo ne todėl, kad labai kažką galėtų užsisakyti (nors berods nuo kokių 1989 Vnešposyltorgas padarė galimybę užsakinėti per kažkurį iš jų). Tiesiog visiems norėdavosi pažiūrėti į prekes, kurių niekas nematydavo gyvai. Į tą visą neįsivaizduojamą prabangą – mašinų jų detales, magnetofonus, televizorius, drabužius ir t.t.. Į viską, kuo turtingi Vakarai. Į tai, kaip galima gyventi.

Užsieniuose šie katalogai buvo nemokami. Ir kai kurie laimingieji, dirbantys kokiose nors ambasadose ar jūreiviaujantys, prisidurdavo sau antrą atlyginimą vien iš to, kad atveždavo tokį šlamštą ir parduodavo. Ir žinot, kažkuriais atžvilgiais SSRS sugriovimui šie katalogai padarė gal net daugiau, nei Amerikos Balsas, Laisvės Radijas ir pan.: žmonės tiesiog žiūrėdavo į tą gausybę prekių ir banaliai suprasdavo, kad Vakaruose yra visko, nes visą tai gali nusipirkti kiekvienas.

SSRS trūko visko. Netgi, atsiprašant, džinsai – tai buvo lygis. Džinsai ne tik kainavo normalaus žmogaus mėnesio uždarbį – jų beveik neįmanoma buvo gauti. Per visą Sovietų Sąjungą džinsus siuvo vienintelė siuvykla kažkur Lietuvoje, besivadinanti „Šatrija“. Šie džinsai buvo gan prasti, bet net ir juos gaut įmanoma buvo tik per didelį blatą. Beje, jau dabar primiršta sąvoka – blatas, tačiau tada ji reiškė viską. Blatas buvo tiesiog pažintys ir galimybės ką nors gaut.

Beje, blatas galiojo visur, ne tik tarp šiaip žmonių, bet ir pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose – Algirdas Mykolas Brazauskas, LTSR vadas, garsėjo savo sugebėjimu susitarti su kuo reikia (matyt iš to ir visas socdemų šūkis – „svarbiausia žmogus“). Gal dėl to sovietinė karta jį taip ir gerbė.

Tačiau grįžkim prie mūsų avinų. Tiesiog pabandykim pamedituoti ir pajusti, kaip čia taip buvo, kad už spaminį katalogą žmonės būdavo pasiryžę sumokėti mėnesio atlyginimo didumo sumą. Tai labai svarbu bendram to periodo pajautimui. Kas šiais laikais turėtų atsitikti, kad už spaminį katalogą sumokėtum kokį tūkstantį litų ar daugiau ir dar džiaugtumeis, didžiuotumeis, kad pavyko tą daiktą gauti, kad dabar turi ypatingą vertybę?

Pameditavę, suprasit, kodėl žmonės dešimtis metų atidžiai saugodavo ir iškilmingoje vietoje salone, kaip ant altoriaus pastatytą (paprastai – ant specialiai tam skirtos nėrinių servetėlės, toje sekcijos nišoje, kur laikomas televizorius ar net ant žurnalinio staliuko vidurio!) laikydavo kokią nors sunaudotą skarbonkę nuo „Coca Cola“ limonado. Arba kodėl paprastas polietileninis maišelis su „Marlboro“ reklama buvo kietesnis už… Už, ko gero, bet kokią aprangos detalę.

Primeskit, žmogus, nešdamas rankoje polietileninį maišelį su užsienine reklama, pasipuošia iki tokio lygio, kad žmonės į jį atsisuka gatvėje!

 

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook16Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

9 thoughts on “Sovietmetis: reklaminiai katalogai po 100 rublių

  1. FINLANDija

    iš kur čia tokia info pas jaunuolį? Mama pasakojo, kaip džinsus už 80 rublių pirko. Žinoma, per blatą, ir ne Lietuvoj siūtus, o iš užsienio parvežtus. Bet kad už žurnalą kas būtų tiek mokėjęs… 10 rublių jau brangu, bet 100…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai ir tamstos mama jauna, o ne tik tamsta tais laikais negyvenot, tiesa? Džinsai (ir kitos užsieninės prekės) atpigo, prieš griūnant SSRS -- labai daugelis gavo galimybę lengvai išvažiuodinėt į Lenkiją ir užsieninių prekių srautas plūstelėjo Lietuvon, pirma mažesnis, o paskui -- jau kaip reikiant.

      O apie tai, kaip ne žurnalas, o 1000 puslapių storumo prekių katalogas tiek kainuot galėjo -- pamedituokit. Gal truputį kažkas dašils.

      Gal dašils netgi tai, kodėl ružavai sovietmetį piešiančius durnius vadinu durniais 🙂

      Reply
  2. skirtumas

    Aš tai iš tų laikų atsimenu tik tą bajerį apie nuogo vaikščiojimą bute ir Primos rūkymą iš Marlboro pakelio 🙂

    Reply
  3. Rokas Arbušis

    betgi tuose kataloguose mergos plikos buvo!
    na kaip plikos… plikesnės, nei nežinia kiek kartų perfotografuotuose porno nuotraukose.
    o bibliotekos jų gaudavo. kaip pešdavosi bibliotekininkės, kuri paskaityti ims!
    ir dar buvo (gal kiek vėliau) mezgimo žurnalai užsieniniai. irgi aukso vertės.
    menu, nes vaikystėje bibliotekoje praktiką atlikau. aišku, kad per blatą 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, moterys ten būdavo su nėriniuotais apatiniais. Buvo šitas aspektas, reikia pripažinti.

      O mezgimo žurnalai tikrai -- taigi moteriškės ištisus raštus iš jų persipaišinėdavo. Visas tas schemeles, kaip ką numegzt, kokį raštą kaip supint. Ir klonuodavo paskui madingiausius vakarietiškus megztukus savo rankomis.

      Reply
  4. Kaspinuotis

    O katalogus tai net aš žinau. Pamenu, vaikystėj pats linksmiausias žaidimas būdavo sėdėt, vartyt juos ir rinktis ką pirktum, jei galėtum.

    Taip, pradžioje jie tikrai kainavo apie šimtą rublių, atpigo tik vėliau, sovietmečiui jau praėjus, kai buvo pradėti pardavinėti Gariūnuose -- pasak mamos, tuo metu tai buvo greičiausiai išgraibstoma prekė.:]

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kiek teko girdėti, kai tuos katalogus platino Vakaruose nemokamai, tai sovietiniai žmonės į sovietmečio pabaigą juos tokiais maišais rinkdavo ir veždavo, kad paskui tuos katalogus Otto, Neckermann, Quelle ir pan. firmos padarė mokamais. Nes suprato, kad išsileis ant jų spausdinimo -- visi ima, o prekių neužsako 🙂

      Irgi, kaip sakant. Matyt, vienas iš pirmų Vakarų pasaulio susidūrimų su sovietine komercija 🙂 Vėliau, beje, su visokiais testeriais panašiai vykdavo -- sovietiniai prekeiviai nemokamus testerius šluote šluodavo iš parduotuvių tol, kol vakariečiams dašilo, kad šiuos ruso turisto pelningai pardavinėja 🙂

      Reply
  5. Jurgis

    Keletą tokių žurnalų atsivežė mano tėvas. Tai buvo pakankamai didelė relikviją -- pamenu vienas draugelis pasiskolino mašinų katalogą su tikslu perfotografuoti jį ir tas nuotraukėles pardavinėti autofanams.

    Dėl džinsų tai mes jų tiesiog neturėjom, vienintelį kartą buvo gauti kažkokie iš po blato už 25 rublius. O dar kas keista -- kad metus ar du metus patrinti, ir net įplyšę turėjo neblogą vertę.

    Perestroikos pabaigoje atsirado žurnalas Burda -- jį pradėjo versti į rusų kalbą ir čia pardavinėti. O kadangi daugelis tarybinių moterų dar ir siūt mokėjo -- tai buvo puiki galimybė pasisiųdinti drabužėlių pačioms -- ten buvo spausdinama gan konservatyvūs naujų madų modeliai. Gal tik su medžiagom prasčiau buvo…

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *