Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

30 thoughts on “Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

  1. skirtumas

    Nusiimk tą sup!@#$ slide show laiko limitą!!! O tai žiūrau gražią fotkę, o ji pyst ir pasikeičia. Ot nervina!

    Reply
  2. skirtumas

    oi… Prisikeikiau čia tau į komentarus… O pasirodo pats tai galiu išjungt 😉 ghghgh 🙂 Pypt… tskant… 🙂

    Reply
  3. c2h5oh

    Gal reikėjo dar ilgiau „pavirškinti“ straipsnį? Nes gavosi gerokai reklaminis. Tinkamai atskleisti įmonės marketologų akcentuojami privalumai, pvz. „vieninteliai etiketėje rašo išpilstymo datą“. O koks skirtumas? Juk produktas vistiek galioja 4 ar 6 mėnesius (gamintojas tą garantuoja, ir dar gi neidealiom parduotuvinėm sąlygom), tad jo skonis nesikeičia.

    O kuo skiriasi „Ragučio“ pastangos susikurti seną istoriją nuo kitų? Kiek man žinoma, Volfas, Engelman ir Ragutis buvo trys skirtingos daryklos, paskui pirmosios dvi susijungė į Volfas-Engelman, o visas jas į vieną (pavadinimu „Ragutis“) sujungė jau tik tarybų valdžia.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Skonis alaus keičiasi per tuos kelis galiojimo mėnesius, ir dar kaip. Galiojimo laikas reiškia tiktai tiek, kad alus per tiek laiko neprarūgs.

      O kuo skiriasi istorija -- dvi kitos seniausios didelės alaus daryklos yra jau uždarytos. Likę tiktai pavadinimai.

      O kad tamstai šiaip atrodo, kad jei kažkas rašoma teigiamo, tai jau reklaminis -- tai aišku, pabandykit atspėti, kiek man už tai sumokėjo.

      Reply
      1. Piktuolis

        Ot ir nė velnio -- Ragutis/Žalsvytis/Kauno alus neuždarytas ir vis dar verda šimtą kartų skanesnį alų už VE. Ir dar gerokai pigesnį 🙂

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas, o argi aš sakiau, kad jis uždarytas? Jūs gal truputį pagalvokite pirmiau, ką skaitote. Jūs gal geriau pagalvokite, kokios dvi seniausios didelės alaus daryklos uždarytos yra.

          Reply
          1. Piktuolis

            Na reiškias ne taip supratau, persiprašau. Nes man kažkaip iš karto prisiminė istorija kaip tas pats VE ir atsisakė savo pimojo, seniausiojo bravoro vardan gamybos optimizavimo. Beveik prieš šimtą metų tas buvo , tai gal čia tokių tradicijų siekiasi dabartiniai aludariai? 😉
            Nes kol high gravity linija sukasi, o ne jų muziejuje rodoma, kitoks apibūdinimas kaip pizdiož i propaganda neateina galvon.

            Volfo bravoras beje tebestovi, neužkastas, archeologiniu tyrimų nereikia.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Šiaip tai nedemonizuokim to high gravity išties. Kai jis naudojamas ne tam, kad išvirt 15 laipsnių šamarliaką, kuris paskui paverčiamas 5 skirtingomis rūšimis, o tik taip, kaip leidžiama įstatymais Lietuvoje (t.y., keletas procentų ar kiek ten korekcijos) -- tai iš esmės, high gravity mechanizmas laipsnių stabilizavimui, bet ne high gravity alus.

              Reply
      2. c2h5oh

        Reklaminis ne dėl to, kad „užmokėjo“, o dėl to, kad seki dabar „ragučio“ marketingistų akcentuojamais štampais („šviežias“ ir „istorinis“). Lyg reklaminio bukleto referatas.

        Apie skonio keitimąsi -- taip, yra daug alaus rūšių, kurių skonis ženkliai keičiasi. Arba labai sparčiai prastėja (ir tada tikrai aktualu nusipirkt šviežią, t.y. kuo anksčiau nuo pagaminimo), arba kaip tik gerėja (bręsta butely). Bet Ragutis tokių rūšių, kiek aš žinau, negamina. O standartinei produkcijai svarbu (gamintojai labai stengiasi), kad produktas būtų kuo vienodesnis per visą galiojimo laiką. Manau, kad jų naudojama įrangai tą leidžia pasiekti.

        Apie istoriją -- jeigu kitos Kauno daryklos jau nebeveikia, tai tada jų istorija atitenka „VE“? Reklaminiams tikslams gal ir taip, bet apie jokį tęstinumą (taigi ir apie „tikrą“ istoriją, kurią galėtume užuost jų daromame aluje) kalbėt negalima. Beje, istorija, tradicijos, tęstinimas -- tai visai naujas Ragučio valdžios kursas. Iki šiol Ragutis pasižymėjo greičiausia ir chaotiškiausia pavadinimų ir alaus rūšių kaita.

        Reply
        1. Piktuolis

          Man regis Rokiškis ne apie Kauno daryklas uždarytas rašė.

          Jūs irgi gal truputį pagalvokite pirmiau, ką skaitote. Jūs gal geriau pagalvokite, kokios dvi seniausios didelės alaus daryklos uždarytos yra. Kartu pagalvokim. 🙂

          Reply
        2. Rokiškis Post author

          Ponas c2h5oh, jūs čia kam knisti protą norite? Jūs čia apie kieno marketinginius štampus ir triukus rašote? Aš rašau apie faktus: įmonė turi savo vidinį muziejų, kuriam perka relikvijas ir yra vienintelė iš didesnių gamintojų, rašanti gaminimo datą ant butelių. Jei tamstai tai yra ne faktai, o marketinginiai štampai, tai man rodos, kad tamsta žinote, kur tamstai keliauti, nes realybę neigiantiems projektyviniams kleidėtojams aš nejaučiu tolerancijos.

          O dėl alaus skonio kintamumo, man rodos, kad tamsta kažką nusišnekat. Nes šiltoje parduotuvėje per tą galiojimo pusmetį alaus skonis gali pakisti labai nemenkai -- taip, kad neatpažintumėte, jog ta pati rūšis. Ir jei tamsta tokio dalyko nesate pastebėjęs, tai tamsta turite skonio pajautimo problemų.

          Aš tokiu atveju tamstai rekomenduočiau gerti ne alų, o išvis negerti, nes tamsta turite problemų su skonio pajautimu ir todėl, jei geriate, reiškia, kad geriate ne dėl skonio, o tik tam, kad pasigert, vadinasi esate alkoholikas. Taip kad čia aš jums sakau aiškiai: negerkite alkoholio išvis, nes prie gero tai neprives.

          Reply
          1. Piktuolis

            Disclaimerius: žinau, kad internete nieko niekuo neįtikinsi ir kad Rokiškio žodis bus paskutinis, bet vistiek traukia velnias už liežuvio…

            Apie marketinginius štampus ir triukus: faktas, kad aludarystė yra ta sritis, kur tradicijos, patirtis, tęstinumas, etc. etc. yra vertinamos labiau bei parsiduoda geriau už modernias technologijas ir bravorai rungtyniauja, bandydami išknisti kuo gilesnę šaknį savo kieme. Faktas, kad prašmatnus raudonasis kampelis tikrai prisideda prie šio įvaizdžio formavimo. Bet ne faktas, kad muziejus kažką sako apie dabartinio alaus kokybę. Nes galų gale čia ne šeimos verslas, kur anūkas tęsia senelio darbus, čia kažkokia suomių kapitalo įmonė.
            Ir dar faktas: mano skonio receptoriai sako „yra blogesnių, bet tikrai dar ne laikas už šitą produktą mokėti tokius pinigus“. Norėčiau klysti.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Matot, čia yra viskas labai paprasta, tik tamstai reiktų ne apie alų galvot, o apie vadybą: muziejinis kampelis skirtas ne gatvei. Ir daiktai jame nėra skirti visai rinkai demonstruoti. Tai yra tiesiog požymis to, kad įmonė turi apibrėžtus tam tikrus iracionaliuosius, imperatyvinius dalykus, susijusius su vizija, misija ir vertybėmis, kitaip tariant, požymis, kad strateginis valdymas yra veiksnus.

              Čia, žinote, tiesiog reikia žinoti paprastą (ir kartu labai keblų, nes fundamentalų) dalyką iš vadybos: pridėtinės vertės ciklas yra ne savaiminis, o imperatyvų varomas. Imperatyvų organizuotumas visada reiškia, kad pridėtinio ciklo eigai yra skiriamas dėmesys, t.y., pridėtinės vertės procesai yra ne savaiminiai, o varomi priekin. Tai labai paprasta, bet tai tiesiog vadybiniai dalykėliai, išties nieko bendro neturintys su alumi. Ir jei norite apie tai kalbėtis, pirmiausiai pamirškite apie alų 🙂

              Konkrečiu atveju tereikia užduoti klausimą, ar įmonė savo istoriją kapsto tam, kad padarytų iš jos marketingą (o tai jau ne imperatyvas, o tik vienas iš pridėtinės vertės ciklo procesų), ar tam, kad ja paremtų kažkuriuos savo imperatyvus (o tai jau reiškia įtaką visiems pridėtinės vertės ciklo procesams). Pagal tai ir nustatom, kas ką reiškia.

              O jau ar tai yra suomių, ar dar kieno nors kapitalo įmonė -- tai jau yra dar kitos operos dalykas.

              Reply
    2. McF

      Pritariu, kad kažkoks ne koks straipsnis apie mano buvusią darbovietę… 🙂
      Puse straipsnio apie Ragutį, po to nuotraukos, o 1/3 straipsnio -- receptas…
      Gal receptą (imho) reikėjo parašyti atskiru įrašu…

      Reply
  4. Gintaras Rumšas

    nu liuks įspūdžiai, wszystko tak i bylo w tym Kownie, w Ragutisie 😉
    kaslink pakabintų straipsnių -- ir pas mane išplėstinis straipsnis apie Ragutį gėdingai tebekabo, bo fotkių niekaip neprisiruošiu išpidirasint publikacijai 🙁

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Biškį pastebėjau, kad tamsta lietuviškų raidžių nemokate. O kitą kartą, beje, už spaminius pr0n linkus tamstą nuredirektinsiu ten, kur tamstai nebus gera.

      Reply
  5. Naminis

    Klausimas tas pats, kaip ir po pijarinio straipsnio apie švyturį -- kodėl didieji alaus pramonininkai nesikviečia apie alų rašančių blogerių? T.y. išmanančių, ar bent jau norinčių išmanyti daugiau apie šį gėrimą? O pasikviečia kelis mainstreaminius blogerius bei verslo konsultantus, kurie yra arba suinteresuoti arba nieko nesuvokia apie alų bei jo gamybą?

    Reply
    1. Pastebėjimas

      Tai visgi norintys ar suprantantys ?
      Gal nereiktų saves taip aukštinti, nes kiek tenka skaityti tuos, ką vadinate mainstrymu, žmonės gaudosi tame, apie ką rašo…

      Reply
      1. Naminis

        O jūs jaučiatės galintis atsakyti už tuos, kam skirtas klausimas? Jei jaučiatės, tai atsakykite prašom, o ne kliedėkite. Ačiū.

        Reply
  6. mhm

    alkoholio oponento straipsnis apie alkoholio gamintoją. nais:)) nu bet bile tau gerai.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Matot, aš šiuo atžvilgiu nesu kategoriškas. Manau, kad alkoholizmas -- tai pirmiausiai problema pas žmones galvose.

      Reply
  7. Rombi

    Koks barškėjimas! Neišlaikiau…
    Turbūt ir pats neturite kantrybės perskaityti ką parašęs, o vertėtų, pusę ištrintumėte.
    Tas pat ir su nuotraukomis. Prieš keliant aparatą prie nosies reikėtų žinoti ką nori fotografuoti, dar reikia prisiminti apie nuotraukos kompoziciją ir tik po to spausti mygtuką.
    Koks žavus aprašymas apie neveikiančią foto aparato atmintinę, apie akumuliatorių -- graudūs apsileidėlio nuotykiai.
    Autoriui pasirodė, kad ten viskas iš vario. Iš tikro, dabar varis naudojamas tik elektrotechnikoje (maža varža), visa kita iš žalvario (varis+ cinkas) ar bronzos (varis+ alavas, aliuminis ar nikelis). Minkštais variniais durklais per varinius šarvus badėsi tik Iliados herojai.

    Reply
  8. Mindaugas

    O gal žinote kuris Lietuvos aludaris orentuojasi ne tik į Lietuvos rinkas, bet ir į užsienio?

    Reply
  9. Mindaugas

    Na, Rokiški, nieko kažkaip apie patį alų be skaniai (mintyse) nuskambėjusio receptuko taip ir nepapasakojai daugiau. O gaila.
    O ant vadybininkų nereikia užsirėkti jei niekaip nedrįsti akmens amžiaus fotoaparato iš rankų paleisti (leisk atspėti, turbūt koks senas „Olympus“ su xD kortelėmis arba „Fuji“ su dar senesne SmartMedia kortele?). Nekainuoja jie nė trečdalio „minimumo“ (o tokia mada dabar IT direktoriams, vadovams ir visokiems pasikėlusiems individams tik tiek išstenėti) nekaštuoja. O tavo toks senukas gal ir dėžę kokio Volfas Engelman tekaštuotų 🙂

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *