Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

Pabūsiu Austrijos advokatu, pabandydamas paanalizuoti šį bei tą toje Austrijos istorijoje su Michailo Golovatovo paleidimu iš visai kitos pusės. Iš tos, kuri susijusi su kultūriniais dalykais, o ne kažkokių asmenybių sprendimais. Šį straipsnį rašiau, praėjus kelioms dienoms po įvykių, tačiau palikau jį susigulėti. Per tą laiką įvyko visai kitas dalykas: ganėtinai panašiai susimovė ir Lietuva, lyg patvirtindama mano mintis apie mūsų šalių keistus panašumus.

Austrijos herbas 1919-1934

Kai iš Austrijos valdymo pasitraukė Habsburgų šeima, šalies herbe atsirado pjautuvas ir kūjis. Atsirado ne šiaip sau, o kaip socialistinės Austrijos simbolis. Pirmas herbas, kurį sugalvojo anoks Karl Renner, buvo išvis panašus į RTFSR (ir kitų soc. respublikų) herbą - auksinių varpų vainikas, aprėminantis juodą bokštą, virš kurio raudoni plaktukai. Tačiau vėliau apsispręsta tiesiog modifikuoti seną Austrijos ir Šventosios Romos Imperijos herbą.

Įvykiai daug kuo priešingi – Austrija sąmoningai nusprendė paleisti žinomą nusikaltėlį, tuo tarpu Lietuva išdavė nekaltą žmogų – Baltarusijos organizacijos „Vesna“ vadovą Alesių Beliackį baltarusiškam saugumui. Kita vertus, abiem atvejais įvykiai velniškai panašūs: biurokratinė sistema, turinti vykdyti teisingumą tampa neteisingumo garantu, sukelia nukentėjusių šalių visuomenės pasipiktinimą, o visokiems valdininkams atrodo, kad viskas vyko teisingai, nes vyko pagal procedūras – kaltų lyg ir nėra. Simptomatiškas vienas iš paskutinių Remigijaus Šimašiaus pareiškimų, kad viena iš tarnautojų, atsakingų už duomenų apie Alesių Beliackį išdavimą, bus nubausta, jai skiriant įspėjimą už nepakankamą iniciatyvumą ir įžvalgumą, nes viską jinai darė pagal taisykles ir nieko neteisingo nebuvo. Galim suprasti, kad realiai kaltųjų nėra, o sistema juk niekad nebūna kalta už save. Taisyklės yra savaime, jos negali būti blogos, o atsakingų už jas, žinoma, kad nėra – jos gimsta iš nekalto prasidėjimo per Konstitucijos Dvasią, tad valdžia čia niekuo dėta, ji nekalta kaip šv. Mergelė Marija. Taip, tarp kitko, Austrija, kaip ir Lietuva – irgi labai katalikiška valstybė.

Michailo Golovatovo paleidimą Lietuvoje daugelis suvokia, kaip kažkokį nacionalinį įžeidimą, Austrijos pasikėlimą ir panašiai, nors išties tai tėra didžiausios Austrijos tragedijos simptomas. Mums derėtų užjausti tą šalį, o ne piktintis ja. Nes mes susidūrėme su tragedija, kurios sąmoningai neįstengia suvokti netgi daugelis austrų. Tačiau ta tragedija žymiai lengviau suvokiama mums – lietuviams. Tiesiog todėl, kad mes pergyvenome panašius istorinius įvykius, bet visiškai priešingai. Tai tiesiog austrų, kaip tautos problema – savivokos, visuomeninės atminties, saviidentiteto problema, išlendanti į paviršių per neurotiškus valdžios veiksmus. Tegul ir kitaip, Austrija atspindi mūsų pačių problemas. Jie paprasčiausiai negali kitaip. Pabandykime juos suprasti.

Austrija – ant imperijos griuvėsių įsikūręs biurokratų taboras

Erchercogo Franco Ferdinando nužudymas Sarajeve, 1914 metai

Austrija-Vengrija jautėsi laiminga ir galinga šalimi, tikra imperija, bandžiusia plėsti savo įtaką Balkanuose. Tam priešinosi silpna, tačiau psichavotų veikėjų valdoma Serbija, kurios valdžia buvo pakvaišusi dėl noro iš Austrijos atimti Bosniją-Hercegoviną. Šios sostinėje Sarajeve 1914 besilankęs sosto paveldėtojas erchercogas Francas Ferdinandas buvo nušautas serbų sąmokslininkų, to pasekoje Austrija-Vengrija paskelbė Serbijai karą, tada į Serbijos pusę stojo Rusija, o tada greitai viskas ir užsisuko į I Pasaulinį - kruviniausią karą žmonijos istorijoje.

Dar XXa. pradžioje Austrija buvo pilnavertės imperijos centras. Austrijos-Vengrijos Imperija, tegul ir būdama labiausiai nusususia iš visų to meto Europos imperijų, visgi buvo tikra imperija. Krūva tautų, daugybė užkariautų teritorijų, dideli kariniai pajėgumai. Beje, šita imperija savo laiku buvo viena iš trijų, sudraskiusių gabalais Abiejų Tautų Respubliką (pati atplėšusi Galiciją, o paskui – net ir Krokuvą) ir atidavusių Lietuvą į Rusijos Imperijos nagus. Su pastarąja Austriją labai įdomu lyginti, nes abi šios imperijos buvo multinacionalinės, įtraukiančios kitas tautas, abi tuo pat metu draskė mūsų šalį gabalais. Verta palyginti Austriją-Vengriją ir su Abiejų Tautų Respublika: panašiai, kaip Lenkija įtraukė imperijon Lietuvą, taip ir Austrija įtraukė savo imperijon Vengriją, palikdama gana nominalias teises, dvivaldystę, tačiau po truputį išsunkinėdama.

Savo nelaimei, Austrijos-Vengrijos Imperija įsivėlė į I Pasaulinį karą, ko pasekoje jau ir taip nusususi valstybė subyrėjo. Austrija prarado viską, nuo jos atsiskyrė kas tik galėjo. Netgi ištikimoji Vengrija atsiskyrė. Netgi nekenčiama, Pirmą Pasaulinį karą sukėlusi Serbų, Chorvatų ir Slovėnų Karalystė atsiriekė nuo Austrijos gabalus žemės, atimdama išėjimą į Viduržemio jūrą. Netgi Rumunija, kuri karo metu buvo tiesiog sutrypta Austrijos pajėgų, atsiplėšė nuo buvusios Austrijos-Vengrijos Transilvaniją, taip pasidvigubindama savo teritorijas. Austrų niekinti čekai atsiplėšė Bohemiją ir Sudetus. O Italija, kuri ir taip buvo laikoma išdavike, palikusia Vokietiją ir Austriją kare prieš Prancūziją bei Rusiją, atsiplėšė Pietų Tirolį bei ketvirtą pagal dydį Austrijos miestą – Triestą. Pastarasis Habsburgams (Austrijos monarchams) priklausė dar nuo XIVa., būdamas antru pagal svarbą vokiškai kalbančių imperijos gyventojų miestu ir dar daugiau – vienu iš svarbiausių Viduržemio jūros uostų. Netgi Lichenšteinas – mikroskopinė valstybėlė, kurios valdovai šimtus metų gyveno Vienoje, aplankydami savo šalį vos kartą per kelis dešimtmečius, nusisuko nuo Austrijos, paskelbdamas, kad ši kaip valstybė, neegzistuoja, todėl jis pereina į sąjungą su Šveicarija.

Po I Pasaulinio karo Austrija tapo tikra beviltiškos suirutės šalimi: ją dusino visi, kas tik nori, ją niekino buvę imperijos kraštai. Kai austrai pabandė išlaikyti bent jau vokiškai kalbančias Austrijos-Vengrijos dalis, jie kaip mat gavo į kaulus nuo dar neseniai žemintų čekų. Valstybė buvo sutrypta į purvą taip, kad tiesiog prarado savo identitetą, o į valdžią atėjo anokio Karl Renner vadovaujami socialdemokratai* (tarp kitko, austrų herbo – juodo erelio letenose laikomi pjautuvas ir kūjis – ne šiaip sau: tai tų pačių komunistų įdėti simboliai).

Tarpukaris: Austrijos siekis prarasti nepriklausomybę

Austrija, 1920 metų komunistų rinkiminis plakatas

Komunistų rinkiminis plakatas iš 1920 metų - darbininkas deglu padeginėja Austrijos parlamentą, o užrašas skelbia: "balsuok už komunistus". Socialdemokratai, komunistai, nacionalsocialistai ir kitos panašios partijos nulėmė tolesnę Austrijos istoriją.

Karl Renner bene pirmasis iškėlė idėją, kad Austrija turi susijungti su Vokietija. Būtent Karl Renner pats pirmas pavartojo žodį „Anšliusas“ – dar 1918, kalbėdamas apie pageidautiną Austrijos susijungimą su Vokietija – kaip tik tada jis buvo tik ką susikūrusios Austrijos respublikos vadovu. Tai jo iniciatyva į Austrijos konstituciją buvo įrašyta eilutė apie tai, kad Austrija yra Vokietijos dalis. Būtent komunistas Karl Renner, su kuriuo siejamas visas Austrijos Respublikos valstybingumas – tai žmogus, kurio veikla geriausiai gali mums paaiškinti tą austrišką politinę/teisinę sistemą, kuri paleido KGB žudiką Golovatovą.

Jau 1919 metais suirutė Austrijoje pasiekė tokį lygį, kad ėmė dominuoti dvi kraštutinės politinės grupės: socialdemokratai (su dabartiniais nedaug teturintys bendra – realiai tai buvo tie patys komunistai) bei naciai. Naciai atvirai skelbė, kad Austriją reikia prijungti prie Vokietijos, tačiau tą pačią idėją palaikė ir socialdemokratai, svaigstantys apie kažkokią Demokratinę Vokietiją, kurios sudėtyje būtų ir Austrija. Vienintelė partija, bandžiusi bet kokiomis priemonėmis išlaikyti Austrijos suverenumą, tapo kažkokie socialkrikščionys, rėmę didžiausius vietinius turčius ir aiškinę, kad Austrijos identitetas slypi katalikų bažnyčioje (beje, iki pat imperijos žlugimo Austrija laikė save tiesiogine Šventosios Romos Imperijos tęsėja, o visi jos valdovai turėdavo dar ir Jeruzalės Karaliaus titulą). Pastarieji greitai išaugo į pilnaverčius austrofašistus (austrofašistai – tai ne kokia mano išrasta etiketė, o pavadinimas būtent iš tų laikų), bandžiusius paprastomis fašistinėmis priemonėmis kovoti ir prieš komunistus, ir prieš nacius.

Valdančiųjų nenoras jungtis prie Vokietijos tebuvo paremtas nenoru dalintis valdžia. Austrofašistai išsilaikė aukštumoje labai neilgai: per kažkokius klastojimus užgrobę valdžią 1932, jau 1934 prarado savo lyderį, kurį tiesiog nužudė susijungimo su Vokietija norėję austrų naciai. Greitai šis reikalas išvirto į nedidelį pilietinį karą, kuriame vietiniai naciai kovojo prieš valdžią užgrobusius austrofašistus. O 1938 iš tos pačios Austrijos kilęs nacis Adolfas Hitleris**, palaikomas austrų daugumos, surengė dar komunistų sugalvotą Anšliusą, po kurio Austrija tapo tiesiog Vokietijos provincija. Daugelis austrų tuo apsidžiaugė, nes buvo išspręsta kelis dešimtmečius trukusi identiteto problema, o visokiems neramumams, atrodė, jau atėjo galas.

Anšliusas: Hitleris atvyksta į Austriją

Per Anšliusą austrai Hitlerį pasitiko su džiaugsmo ašaromis akyse, kaip tikrą gėrio nešėją. Prisijungimas prie Vokietijos išties buvo laisvanoriškas pačių austrų pasirinkimas, kuriam priešinosi valdantieji, bijoję prarasti savo privilegijas.

Plebiscito metu daugiau nei 99 procentai gyventojų balsavo už Austrijos prisijungimą prie Vokietijos. Nors plebiscitas nebuvo labai laisvas, jo rezultatai buvo ganėtinai skaidrūs, verčiantys manyti, kad austrų pasirinkimas nebuvo bent kiek smarkiau falsifikuojamas. Tą patį verčia manyti ir prieš Anšliusą austrofašistų bandyto surengti referendumo (kai spaudžiant Vokietijai, griebtasi šiaudo) klausimo formuluotė: „Ar esate už laisvą, vokišką, nepriklausomą ir socialią, krikščionišką ir vieningą Austriją taikai ir darbui, lygiateisiškumui visų, kas yra ištikimi žmonėms ir Tėvynei?

Mauthauseno koncentracijos stovykla, kaliniai lipa mirties laiptais

Nuotraukoje - vienas išradingiausių žudymo metodų: kaliniai lipa Mirties laiptais, nešdami keliasdešimt kg svorio akmens luitus. Viršuje esantys kaliniai, neišlaikę svorio, griūna, dėl kilusio domino efekto pargriauna kitus, akmens luitai ima riedėti žemyn, traiškydami žmones.

Dar iki Anšliuso visiems buvo aišku, kad Austrija nenori jokio valstybingumo, būtent todėl austrofašistai ir bandė bent jau klausimais suregzti viską taip, kad balsuojantys prieš galėtų būti baudžiami, kaip nusikaltėliai. Austrofašistams nepasisekė: Adolfas Hitleris primygtinai pasiūlė jiems dingti iš valdžios ir paprasčiausiai įvedė savo kariuomenę. Visai nenuostabu, kad komunistas Karl Renner, kadais agitavęs už Anšliusą, pasveikino įsiveržusius nacius ir dar nacių surengto plebiscito išvakarėse viešai paskelbė, kad kiekvienas austras turi balsuoti už prisijungimą prie Vokietijos. Gal todėl per visą Austrijos buvimo III Reiche laikotarpį šitas komunistas nebuvo persekiojamas, o ir į dalį kitų kairiųjų buvo žvelgiama pro pirštus: jie juk palaikė Hitlerio idėjas.

Tačiau naciai Anšliusu nebaigė: kadangi didžiausiais autoritetais, oponavusiais prieš Austrijos aneksiją, buvo Austrijos Imperijos valdovai Habsburgai (1918 formaliai praradę valdžią, tačiau realiai išlaikę labai didelę politinę įtaką), naciai nutarė sunaikinti ir šiuos, tad buvusiems monarchams teko bėgti į užsienį. Taip Austrija prarado paskutinius savo imperinio identiteto likučius. Vienas iš Vokietijos vadų – Rudof Hess po Anšliuso paskelbė, kad nominalus Austrijos valdovas Otto von Habsburg turi būti sušaudytas išsyk po suėmimo. Kiek vėliau, 1941, Adolfas Hitleris nuosprendį išplėtė visai Habsburgų giminei: suimti ir sušaudyti turėjo būti bet kas, galintis kaip nors pretenduoti į Austrijos sostą. Šiuos nacių sprendimus Austrija atšaukė tik 1966 metais – iki tol nominalus Austrijos monarchas buvo skelbiamas paieškomu nusikaltėliu. Nes būtent jis simbolizavo tikrąjį, seniai prarastą Austrijos valstybingumą. Kafkiška sistema, tiesa?

Atėjus naciams, Austrija tapo konclagerių šalimi: 1938 įkurtam Mauthausen-Gusen kompleksui priklausė apie 60 didelių ir maždaug 40 mažesnių koncentracijos stovyklų, išsibarsčiusių per visą Austrijos teritoriją. Nors formaliai šis kompleksas nebuvo priskirtas naikinimo stovykloms, Mauthausen dažniausiai vadinamas mirties stovykla, ir ne veltui: kaliniai čia būdavo naikinami išskirtinai sadistiškais, išradingais ir iškrypėliškais būdais. Jei Aušvicas buvo skirtas kuo efektyvesniam žudymui, tai Mauthausen buvo skirtas greičiau jau masiniams nukankinimams. Per maždaug 6 metus Mauthauseno komplekse nužudyta nuo 120 iki 320 tūkstančių žmonių. Tarp kankinančio žudymo metodų buvo nuolatinis marinimas badu, Mirties laiptai, sekinantis darbas be drabužių -30 laipsnių temperatūroje, Parašiutistų siena (kur vieni kaliniai buvo verčiami nustumti kitus kalinius nuo skardžio), laistymas šaltu vandeniu speige, sušaldant žmones į ledą, žudikiški medicininiai eksperimentai, marinimas badu bunkeriuose, mirtinas nukratymas elektros srove ir t.t. – pokario metais buvo aprašyti net 62 skirtingi sisteminiai žudymo būdai, naudoti Mauthausene ir Gusene.

Austrija po II Pasaulinio karo

Karl Renner

Karl Renner, Austrijoje vadinamas Austrijos Respublikos tėvu, tapo pirmuoju šalies vadovu 1918 metais, po imperijos žlugimo. Būtent šis komunistas sugalvojo, kad Austrijai reikia prisijungti prie Vokietijos, vėliau jis sugalvojo prijungti Austriją prie SSRS, tapo pirmuoju Austrijos vadovu po II Pasaulinio karo. Karl Renner davė pradžią tai korumpuotai, biurokratizuotai ir nevėkšliškai austriškai politinei struktūrai, kurią matome ir dabar.

II Pasaulinis karas Austrijai baigėsi geriau, nei prieš tai buvęs. Gal dėl to, kad politiniais sumetimais Sąjungininkai nusprendė paskelbti Austriją ne viena iš šalių-agresorių (nors realiai ji buvo agresorė), o priešingai – pažaisti žodžiais ir pavadinti tą valstybę pirmąja Vokietijos užpulta šalimi, nacių auka. Pagal Sąjungininkų planą, Austrija turėjo būti atskirta nuo Vokietijos (uždrausti Austrijos sąjungą su Vokietija bandyta dar Versalio, o paskui – Sen Žermeno sutartimi, tačiau nesėkmingai), todėl reikėjo bent jau kokio nors pagrindo tam atskyrimui. Būtent todėl ir buvo sukurta istorija apie menamą Austrijos okupaciją: juk reikėjo bent kokio nors preteksto.

Pagalvokit: Lietuva 1918 paskelbė Nepriklausomybę ir už ją kovojo, kol po poros dešimtmečių buvo okupuota, melagingai paskelbiant apie esą savanorišką prisijungimą prie komunistinės SSRS. Austrija dar 1918 prarado saviidentitetą ir nuo tada porą dešimtmečių visaip siekė būti prijungta prie nacistinės Vokietijos. Ir po laisvanoriško Austrijos prijungimo likęs pasaulis ėmė skelbti, esą Austrija buvo okupuota, o po karo atskyrė Austriją ir suteikė jai nepriklausomybę. Tuo pat metu sovietų okupuota Lietuva buvo tyliai pripažinta SSRS dalimi, skelbiant apie esą laisvanorišką prisijungimą. Kiek skirtingos patirtys, tiesa?

Besibaigiant karui, Austrija buvo užimta rusų, prancūzų, amerikiečių ir anglų dalinių – panašiai, kaip ir Vokietija, tačiau be ypatingų mūšių. Jei Berlyne ir Budapešte žuvo maždaug po 80 tūkstančių sovietų karių, Karaliaučiuje – apie 60 tūkstančių, Debrecene – apie 110 tūkstančių, tai Vienoje – 18 tūkstančių. Vienas iš svarbiausių ašies miestų pasidavė be jokių ypatingų mūšių – taip, lyg austrai būtų troškę priklausyti bet kam, bet kokiai didesnei imperijai – nesvarbu, ar vokiškai, ar rusiškai. Austrijos okupacijos sąlygos priminė tas, kurios buvo ir Vokietijoje: valdžia buvo Sąjungininkų statytiniai, buvo plėšiamos gamyklos, o austrai turėjo patys išlaikyti okupavusias kariuomenes. Ir vėlgi, panašiai, kaip ir Vokietijoje, buvo zonomis suskaidyta ir sostinė – Viena buvo padalinta į anglišką, rusišką, prancūzišką ir amerikietišką zonas.

Rimtesnis skirtumas nuo Vokietijos buvo tai, kaip Austrijos okupacija įvykdyta formaliu, politiniu požiūriu: tas pats jau aukščiau minėtas Karl Renner, besibaigiant karui, susisiekė su sovietais ir pasisiūlė tapti naujos, Sovietų Sąjungai ištikimos Austrijos vadu: lygiai taip, kaip prieš porą dešimtmečių jis kleidėjo apie susijungimą su Vokietija, taip dabar ėmė svaigti apie Austrijos SSR. Įsiveržus sovietų daliniams, Karl Renner gavo būrį apsauginių iš NKVD, krūvą patarėjų, etc. ir prieš pat pasibaigiant karui, paskelbė Austrijos nepriklausomybę nuo Vokietijos. Kadangi ši vyriausybė buvo atvirai remiama sovietų, o scenarijus, žvelgiant iš šalies, gerokai priminė standartinį sovietinį „liaudies revoliucijos“ planą, Vakarų šalys kelis mėnesius delsė Karl Renner valdžią pripažinti, tačiau niekur nesidėjo: šis politikas turėjo didelį politinį svorį, kaip pirmasis Austrijos Respublikos vadovas. Po kiek laiko Karl Renner tapo tikru Austrijos Kancleriu ir Prezidentu, greitai suburdamas po savo sparneliu ir kompartiją ir tuo metu nuo komunistų jau atsiskyrusius socialdemokratus, ir netgi socialkrikščionis, kitaip tariant – tuos pačius austrofašistus.

Po santykių su Vakarais paaštrėjimo Berlyne, kai sovietai ėmėsi Vakarų Berlyno blokados (1948-1949), o Vokietija suskilo į dvi dalis, Vakarų šalys nutarė, kad kažkas panašaus gali pasikartoti ir Vienoje bei Austrijoje, tad skubiai ėmėsi veiksmų: buvo pradėta stiprinti anglams, prancūzams ir amerikiečiams pavaldžių zonų savivalda, o siekiant išlaikyti bent kažkokį stabilumą, buvo faktiškai išteisinti visi naciai (vakariečių jie buvo suvokiami, kaip galimo pasipriešinimo sovietams branduolys) – ištisas pusė milijono austriškų NSDAP narių. Patyliukais imta ginkluoti žandarmerija, iš buvusių nacių smogikų bei kariškių pradėti rengti slapti policijos daliniai, stengiamasi visus NKVD patarėjus pakeisti austriškais, remiamais vakarų pinigais, etc..

Vakarų šalių išskaičiavimas buvo paprastas: geriau jau tegul atgimsta maža nacistinė valstybėlė su visomis nacistinėmis atmatomis, nei tą valstybėlę sovietai pavers sau placdarmu. Būtent todėl tikras nacių lizdas išvengė denacifikacijos, o Austrų policijoje visam laikui įsitvirtino supratimas, kad politinių nusikaltėlių reikia neliesti ir nutaisius buką miną vaizduoti, kad jų nėra – nesvarbu, kas per nusikaltėliai tai būtų. 1950 komunistas Karl Renner numirė, o JAV sustiprino slaptą Austrijos karinių pajėgų ruošimą. Šios, savo ruožtu, per austrų komunistus patyliukais sudarė sutartį su Josipu Broz Tito***, kad Austrijos konflikto su Sovietų Sąjunga atveju įsikiš Jugoslavija, išties – ta pati Serbija, kurios dėka kadaise kilo I Pasaulinis karas. Austrijoje atsirado netgi agituojančių už tai, kad Austrija galėtų tapti respublika Jugoslavijos sudėtyje. Oficialiai Austrija jokios kariuomenės neturėjo, tačiau realiai jos karinės pajėgos buvo ruošiamos pogrindyje, bandant sukurti antisovietinio pasipriešinimo branduolį iš buvusių nacistų.

Sovietai tuo tarpu nekreipdami į nieką dėmesio, vykdė masinę gamyklų ir bet kokių verslų nacionalizaciją, tiesa, labai keistais būdais: nacionalizuotos įmonės dirbdavo toliau, visą pelną atiduodavo SSRS, o Austrijai atsisakydavo mokėti net mokesčius. Šalis pavirto į šūdų kraštą (vėliau nemažai tokių šūdų valstybių atsirado Afrikoje): visi daro, kas ką nori, šalį valdo visokios grupuotės, gyventojus kamuoja badas (1949 Austrija priėjo iki to, kad jei ne Vakarų pagalba produktais, žmonės būtų ėmę mirti dešimtimis ir šimtais tūkstančių), o turtingais jaučiasi tik įvairūs nusikaltėliai, kariškiai ir užsienio kontorų pakalikai.

Situacija po truputį blogėjo, tačiau itin sparčiai ji blogėjo pirmiausiai Austrijos kompartijai: kadangi sovietinė okupacijos zona buvo maža, stabilios Rytų Vokietijos tipo valstybės sukurti buvo neįmanoma, o negana to, iš sovietų okupuotos teritorijos buvo išvežta viskas, kas tik įmanoma, sugriaunant ūkį iki negalėjimo. Negana to, Austrijos kompartija nesusiprato laiku užmiršti nacių ir nuolat šaukė apie kovą prieš nacizmą bei austrų nusikaltimus II Pasauliniame kare, tad rinkėjai nuo jų tiesiog nusisuko: juk niekam nesinori jaustis nusikaltėliu, net jei toks ir išties esi. Dar blogiau atrodė strateginė grėsmė: Vakarų Sąjungininkų okupuotos Austrijos teritorijos jungė Vakarų Vokietiją su Italija, tad galimo karo su SSRS atveju Vakarai faktiškai gavo koridorių kariuomenės permetimui.

Molotovas dovanoja Austrijai nepriklausomybę

Austrija, nepriklausomybės aktas, 1955 metai

Austrijos nepriklausomybės aktas demonstruojamas miniai - 1955 Sąjungininkai nutarė šią vietovę paversti valstybe.

Viskas netikėtai išsisprendė 1955****, jau po Stalino mirties, kai SSRS užsienio reikalų ministrui Viačeslavui Molotovui kažkaip toptelėjo, kad vis aštresnis bardakas Austrijoje, paraleliai stiprėjant problemoms kitose soc. lagerio šalyse, gali Austriją paversti į naują karo židinį – panašų į tą, koks 1950 kilo Korėjoje. Tik šį kartą karas kiltų nestabilioje, tačiau itin brangioje ir sunkiai užimtoje teritorijoje: tarp Austrijos ir sovietų bloko – Vengrija, kur gyventojai tiesiog pasiruošę sukilti prieš komunistus (1956 ir sukilo, neapsikentę Matyas Rakosi rengiamo nuolatinio teroro – žudynių, kankinimų, milžiniškų konclagerių), o Vakarų pajėgos – čia pat, jau užėmusios pusę Austrijos teritorijos. Jugoslavijos atskilimas nuo SSRS, Josipo Broz Tito žingsniai link Bulgarijos perėmimo į Jugoslavijos glėbį, 1953 įvykę sukilimai Rytų Vokietijoje bei Čekoslovakijoje – viskas rodė, kad Sovietų Sąjungos užgrobtos teritorijos gali išslysti iš nagų, o SSRS interesas buvo bent jau užtikrinti, kad per Austrijos teritoriją Vakarai negalėtų permetinėti kariuomenės tarp Italijos ir Vokietijos.

Štai čia Viačeslavas Molotovas bei Nikita Chruščiovas ir sužaidė politinį žaidimą, kuris Vakarų buvo suprastas, kaip politinis atšilimas (tiesa, vėliau išvirtęs į Karibų krizę): Sovietų Sąjunga praktiškai vienašališkai pasiūlė išvesti visus visų keturių Sąjungininkų karinius dalinius iš Austrijos, suteikiant šiai nepriklausomybę, su sąlyga, kad valstybė niekada nebus prijungta prie kitų šalių (t.y., nepasikartos Anšliusas), kad šalis laikysis neutraliteto ir kad neturės savo teritorijoje užsienio karinių bazių. Galų gale, ir Rytų, ir Vakarų šalys šiame sprendime pamatė ir dar vieną galimybę: gauti neutralią, tačiau nuo Rytų bei Vakarų priklausomą derybinę aikštelę*****.

Austrus, ištisą dešimtmetį kamuotus bado ir suirutės, ištiko šokas: sovietai siūlo jiems realų valstybingumą! Jūs tik pagalvokit: šalis, kuri pati atsisakė valstybingumo, šalis, kuri laisvanoriškai tapo nacistinės Vokietijos provincija, šalis, kuri be savo imperinių teritorijų buvo niekas – staiga gauna valstybingumą. Valstybingumą gauna šalis, kuri išvengė denacifikacijos, tačiau virto tokiu kraštu, kur valstybės tiesiog išvis nėra. Austrams sovietų žingsnis tapo vieninteliu ir pilnaverčiu pripažinimu iš šalies, kad jie yra valstybė, jie bent kažko verti. Jų valstybingumą neigė vokiečiai, iš jų tyčiojosi vengrai ir čekai, ant jų dėjo rumunai, Jugoslavija juos išvis laikė nuliu. O Sovietų Sąjunga, supervalstybė, sutriuškinusi Vokietiją, nusprendė, kad Austrija yra valstybė, o ne šiaip koks milijoninis komunistų bei nacistų taboras. Austrijai buvo atleistos nuodėmės, ji su visais savo NSDAP nariais (maždaug dešimtadaliu gyventojų) tapo idėjine SSRS sąjungininke, išlaikydama formalų karinį neutralitetą, tačiau tapdama visiškai priklausoma politiškai. Maža to, Nikita Chruščiovas austrams pasiūlė dar ir kompensacijas už sovietų išgrobstytas gamyklas bei išskirtines prekybos su SSRS sąlygas.

Taip neapsisprendėliška Austrija buvo pavergta dvasiškai: ji ėmė tikėti sovietais, dar visiškai neseniai prievartavusiais austrų moteris, plėšusiais butus ir gamyklas. Sovietai kartu su anglais, amerikiečiais ir prancūzais išvedė savo kariuomenes. Pati SSRS, kategoriškai iki tol prieštaravusi prieš bet kokią austrų kariuomenę (būtent todėl Vakarams reikėjo veikti paslapčia), prieš išeidama, ėmė ir sukūrė armiją, kurią dar ir apginklavo – tam, kad galėtų priešintis menamai Vakarų invazijai (o apie pastarąją gandai sklandė dėl JAV vykdytų antisovietinių programų).

Taigi, dabar primeskit: Sovietų Sąjunga, okupavusi ir Lietuvą, ir krūvą kitų šalių, tapo išgelbėtoja ir nepriklausomybės suteikėja vienintelei Europos valstybei – Austrijai. Austrijai – šaliai, neturinčiai jokio saviidentiteto, jokio savo tautos suvokimo: šį jie prarado, subyrėjus Austrijos-Vengrijos Imperijai. Jei lyginsime Austriją su kitomis šalimis, ko gero kažkuo panašiausiu taptų Baltarusija: tai irgi valstybė, kuri iki šiol neturi stabilaus saviidentiteto, todėl remiasi komunistiniais pezalais, II Pasaulinio karo prisiminimais ir absurdiškais kliedesiais apie LDK (čia ir vėl prisiminkim austriškus kliedesius apie III Reichą).

Per visą Šaltojo Karo laikotarpį Austrija buvo viena iš geriausius prekybinius santykius su SSRS turinčių kapitalistinių valstybių – šiuo atžvilgiu ji galėjo konkuruoti net su Suomija. Tačiau skirtingai, nei Suomija, Austrija nebuvo spaudžiama jokiais kariniais susitarimais******. Sovietų Sąjunga, naudodamasi Austrijos draugiškumu ir neutralitetu, dešimtis metų šėrė visus jų politikus (ir kairiuosius, ir dešiniuosius) pinigais*******. Iki pat SSRS subyrėjimo Austrija buvo bene svarbiausias KGB žvalgybinių operacijų centras: vietinė valdžia pro pirštus žiūrėdavo į bet ką, ką tik daro sovietai, o valstybei esant neutraliai, gaudavosi prasukti įvairiausias technologijų, informacijos ir net žmonių grobimo aferas.

Austriškų valdžiažmogių šliužiškumas

Franz Kafka, Der Prozess, 1925 metai

Kai Franz Kafka 1924 parašė "Procesą", austriška biurokratija lyg ir buvo apgriauta karo bei imperijos žlugimo. Bet ji negriuvo, o tiktai išsigimė į nesuvokiamą žmones traiškantį mechanizmą. Kafkos aprašytą sistemą daugelis suprato, kaip metaforą, tačiau metaforos ten buvo tik truputis. Išties tai buvo realybė, tik pamatyta kitu žvilgsniu, iš šalies. Dabartinė Austrijos biurokratija - tos pačios, dar Kafkos aprašytos sistemos tęsinys.

Nuo to laiko, kai subyrėjo SSRS, praėjo pora dešimtmečių, tačiau Austrija taip ir liko šalimi, kuri tėra kažkoks nerišlus, sovietų sukurtas darinys. Būtent todėl Austrija išdavė Rusijai Michailą Golovatovą. Biurokratinėje austriškoje sąmonėje Europos Sąjunga tėra nauja imperija, kuri mažai bendra teturi su Austrija-Vengrija, o tikras Austrijos valstybingumas yra vis dar susietas su Rusija. Eilinių austriškų valdžiažmogių supratimu, būtent Rusija yra imperija, o Europos Sąjunga – tik kažkoks nerišlus, nevieningas darinys, sukurtas Vokietijos, kuri tik ir nori Austriją užvaldyti, tačiau tai kelia grėsmę, kad gali pasikartoti II Pasaulinio karo istorija. Kita vertus, austriškų valdžiažmogių pasąmoningu supratimu, Austrija visvien nėra pilnavertė valstybė – tai tik šiaip kažkoks darinys…

Tokia šalis, kaip Austrija, niekada nesuvoks, kas yra kova už savo laisvę. Austrijai laisvės nereikėjo, jiems tik reikėjo priklausomybės nuo kokios nors didesnės imperijos. Netgi turėdami savo konstitucijoje griežtus draudimus bet kokioms politinėms valstybių sąjungoms, austrai nusispjovė ir susijungė su ES. Nes jiems jų pačių valstybingumas tiesiog nieko nereiškia, jie patys save laiko ne valstybe, o tik kažkokiu dirbtiniu dariniu. Būtent todėl jiems nieko nereiškia nusikaltimai, kuriuos padarė Michailas Golovatovas: vergiškoje austriškų valdžiažmogių sąmonėje KGB simbolizuoja imperinę jėgą – būtent tą, kurios austrai taip ilgisi. Todėl, austrišku supratimu, kova prieš KGB – tai kova prieš imperiją, amoralus kelias, vedantis į visišką bejėgiškumą ir suirutę.

Austrija saugojo nacių nusikaltėlius, o dabar Austrija saugo ir sovietų nusikaltėlius: ir vieni, ir kiti yra imperijų simboliai, duodantys austriškai sąmonei bent šiokį tokį pasitikėjimą. Ten, kur yra saugoma kokia nors imperija ir jos saugumiečiai (nesvarbu, ar gestapininkai, ar enkavedistai), ten, austriškos valdžios supratimu, galima jaustis stabiliau. Gal ir teisus Vladimiras Laučius, pavadinęs Austriją maža šūdų šalimi – jie juk tiesiog negali kitaip. Jų imperinis biurokratinis aparatas, kurio dėka Austriją ištiko suirutė per I Pasaulinį karą, buvo modifikuotas nacių, atėjusių per Anšliusą, o vėliau kažkokiu būdu išsaugotas ir Karl Renner dėka dar papildytas sovietinėmis nesąmonėmis. Tęstinumas, vienok.

Pabandykime juos suprasti: tai valstybė, kurioje iki pasąmonės įsitvirtinęs valdžios skuduriškumas, neatsakingumas, politinis parsidavėliškumas pramaišiui su aklu pasidavimu biurokratinei sistemai ir įtaką turinčių asmenų (net ne austriškų, o išvis bet kokių) įnoriams. Tai valstybė, kuri iki šiol neturi saviidentiteto. Tai valstybė, kur egzistuoja tyli nuostata: nusikaltimus reikia slėpti, jei juos padarę asmenys kur nors turi kokią nors įtaką. Austrų valdžiažmogiams paprasčiausiai nesuprantama, kaip galima persekioti nusikaltėlius. Austrų valdžiažmogiai nenori valstybingumo, jie nenori laisvės, jie apie tai net bijo pagalvoti, nes visa šalis gavo valstybingumą ir laisvę, visais būdais bandydami to atsisakyti. Jie vis dar nenori būti nepriklausoma šalimi. Visa, kas juos verčia dirbti – tai nesuvokiama, dar iš Austrijos-Vengrijos Imperijos laikų išlikusi biurokratinė sistema, įtraukusi į save komunistinius bei nacistinius valdymo metodus. Sistema, kuri galutinai išsigimė per karus ir perversmus, tačiau vis dar veikianti.

Ir čia dar kartą noriu prisiminti Lietuvą: daugybė valdžioje esančių sovietinio kirpimo veikėjų irgi nesuvokia Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, todėl mielai šoka pagal Rusijos ar dar kieno nors įnorius. Taip, čia didžiausias Austrijos ir Lietuvos panašumas, tegul ir išlendantis keistai kontrastuojančiais būdais – tai vergiškas, sovietinis valdžiažmogių mąstymas. Tai sistemos sraigteliai, kurie nesuvokia, kaip galima būti savarankiškais. Nes Lietuva irgi perėmė imperinę, dar sovietinę valdžios sistemą, tiesiog jos dalis pervadindama ir kažkiek modifikuodama.

Kaip eilinis lietuvis gėdinasi valdžios veiksmų dėl Alesiaus Beliackio, taip eilinis austras gėdinasi valdžios veiksmų dėl Michailo Golovatovo. Kaip eilinis lietuvis pasakytų, kad valdžioje pilna korupcijos ir vien apie savo postus tegalvojančių biurokratų, taip apie savo valdžią pasakytų ir eilinis austras. Mes keistai skirtingi, daug kur – diametraliai priešingi, bet mes ir keistai panašūs.

 

———————–

* XX amžiaus pradžios socialdemokratai mažai ką bendro turi su dabartiniais. Jei kalbėsim apie politines pažiūras, tuometiniai socdemai – tai tiesiog tie patys komunistai (prisiminkim, kad Leninas buvo Rusijos socdemų vadukas). Per eilę įvairių skilimų, pradedant II Internacionalo žlugimu per I Pasaulinį karą ir baigiant šiaip paprastais politiniais skilimais, nuo Europos socdeminių partijų vis atskildavo visokios komunistų, socialistų ir panašių istų grupuotės, tad ilgainiui susidarė žymiai nuosaikesnis, dabartinis socialdemokratų kursas. Todėl kalbant apie socialdemokratus, visada reikia turėti omenyje istorinį periodą: maždaug iki XIXa. pabaigos – tai durniausi komunistai, persimaišę su anarchistais ir išvis paprastais nusikaltėliais, kiek vėliau – jau šiaip elementarūs komunistai, o nuo kokių 1918, nuo socialdemokratų atskylant radikaliausiems kairiesiems, daugelyje šalių patyliukais ima išsiskirti ir truputį nuosaikesnės, nerevoliucinės socdemų kryptys.

** Iš Austrijos buvo kilęs ir Adolf Otto Eichmann, vienas iš pagrindinių Holokausto organizatorių. Pagal tuos pačius nacių planus po žydų turėjo ateiti eilė ir kitoms tautoms, tiesa, daugumai išnaikinimas buvo numatytas ne visiškas. Lietuviams, kaip įžūliai atėmusiems Klaipėdos kraštą, buvo numatyta apie 80 procentų tautos sunaikinimo, o likusi dalis turėjo būti asimiliuota.

*** Mažasis SSRS klonas – Jugoslavija nuo 1948 perėjo į stiprų konfliktą su Sovietų Sąjunga, plėsdama savo įtaką į kaimynines šalis – Albaniją, Bulgariją, Graikiją, Rumuniją, Austriją. Tiesiog generalisimusas Broz Tito siekė sukurti nuosavą imperiją Balkanuose ir aplink juos, visais įmanomais būdais stengdamasis perimti aplinkinių šalių kontrolę. Vėliau Bulgarija ir Rumunija pasirinko Sovietų Sąjungą, Graikija išsivadavo nuo Broz Tito įtakos tik po ilgo pilietinio karo, Albanija liko išvis atsiskyrusi ir išvengusi Jugoslavijos gniaužtų tik dėka išskirtinės geografinės padėties, galų gale Austrija dėl ten dislokuotų Sąjungininkų dalinių tiesioginės Jugoslavijos įtakos daugmaž išvengė.

**** Tais pačiais 1955 buvo sudarytas ir Varšuvos paktas, kuriuo visos Sovietų okupuotos šalys buvo susaistytos „draugiškos tarpusavio pagalbos“ susitarimais: pagal to paties pakto sąlygas, susilpnėjus komunistinei valdžiai, kitos pakto šalys galėjo tiesiog įvesti savo kariuomenę ir patvarkyt valdžios reikalus. O to nuolat prireikdavo. Dar viena iš priežasčių, dėl kurių SSRS norėjo duoti nepriklausomybę Austrijai – tai būtent tas dėmesio nukreipimas, leidžiantis įtvirtinti savo įtaką kitose valstybėse.

***** Jau 1961 ta derybinė aikštelė buvo panaudota ilgam ir triukšmingam susitikimui tarp Nikitos Chruščiovo ir John Kennedy, o gana greitai paaiškėjo, kad naudos iš to mažai: maždaug po metų, 1962, kilo Kubos raketų krizė, vos nepasibaigusi pilnaverčiu III Pasauliniu karu.

****** Suomija, nors sąlyginai nepriklausoma, po II Pasaulinio karo buvo susaistyta sutartimis į vieną karinį bloką su SSRS, tiesa, tai kiek skyrėsi nuo Varšuvos pakto valstybių – valdžia buvo suomiška, santvarka – irgi. Įsipareigojimai buvo tiktai kariniai.

******* Tarp kitko, Austrijos kompartiją, skirtingai nuo daugelio kitų šalių komunistų, po Stalino mirties finansavo ne tiek SSRS, kiek Rytų Vokietija. Sovietų Sąjungos požiūriu, Austrijos kompartija tebuvo nerišli ir politinės įtakos neturinti šutvė, tad sovietai mieliau pirko socialdemokratų bei krikdemų balsus, leisdami su austrais pasižaisti ir Rytų Vokietijos tovariščiams.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook11Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

52 thoughts on “Austrija: biurokratinė sistema, gyvenanti savo dėsniais

  1. Pseudohistorian

    Puikus straipsniukas, gerbiamasai, tik štai
    Verta palyginti Austriją-Vengriją ir su Abiejų Tautų Respublika: panašiai, kaip Lenkija įtraukė imperijon Lietuvą, taip ir Austrija įtraukė savo imperijon Vengriją, palikdama gana nominalias teises, dvivaldystę, tačiau po truputį išsunkinėdama
    Atvirkščiai, čia vengrų didikai laikė Hapsburgus už gerklės ir už kai kai ko jautresnio…

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Sutinku, po 1866 Austrijos-Prūsijos karo, 1867 Vengrija sudarė karalystę, paskirą nuo Austrijos Imperijos -- tai buvo pasikeitusios situacijos pasekmės, tad mano palyginimas aišku kiek pritemptas. Juoba ir Vengrija vis siekė nepriklausomumo, po truputį griaudama Austrijos-Vengrijos imperiją.

      Kita vertus, ir Austrijos imperatoriais, ir Vengrijos karaliais visvien liko Habsburgai, o Viena liko faktiškai pagrindine sostine. Tad sakyčiau, visgi nors ir ne tokie ryškūs santykiai, kaip Abiejų Tautų Respublikoje, bet panašumo buvo.

      Reply
      1. Pseudohistorian

        Oi, ne viskas liudniau (Habsburgams) ten buvo…
        Jeigu nieko prieš, aš pabandysiu atskyrąją nuomone kai kuriais Austrijos aspektais sukūrpti. Tik gal ne ši vakarą, nes jau šį tą ruošiu…

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Būtų puiku 🙂 O ir šiaip, beje, Habsburgų tema pati savaime velniškai įdomi, kelianti konspiracijas ir apie pačios Europos Sąjungos atsiradimą. Beje, jei ieškosim ES prototipų, tai Austrijos-Vengrijos imperijos paskutinis periodas, kur ji planavosi persitvarkyti į kažką artimesnio kokiai tai konfederacijai -- labai artimas.

          Reply
          1. Gintaras Rumšas

            Tai kad ir taip pati Austrijos Imperija (dalis Austro-Vengrijos) buvo mišrainė iš karalysčių, hercogysčių ir kitokių -landų), o Vengrijos Karalystė realiai buvo pridavusi austrams tik gynybą ir užsienio reikalus

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Taip taip taip. Būtent apie tai ir kalba: Austrija-Vengrija prieš I Pasaulinį karą ėjo link federalizacijos, kur tos kunigaikštystės, karalystės ir kiti landai gautų didesnę savivaldą.

              Tą palaikė ir po truputį stūmė Habsburgai, matydami tame visokių politinių bėdų sprendimą, tačiau to nepalaikė tie patys pono Pseudoistoriko minėtos Linco deklaracijos veikėjai.

              Ir beje, tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurių nušautas erchercogas Francas Ferdinandas -- Serbija toje federalizacijoje matė labai didelę grėsmę, galinčia susilpninti slavų pasipriešinimą Austrijoje-Vengrijoje.

              O štai jau vėliau vienas iš Habsburgų tapo Europos Sąjungos vienu iš svarbiausių organizatorių.

              Reply
              1. Gintaras Rumšas

                Europos federalizaciją gi buvo bandoma stumti, naikinant nacionalines valstybes per regionalizaciją -- iš pradžių šalis sutrupinti, o paskui iš tų gabalų klijuoti naują administracinį padalinimą. Bet panašu, kad iš pradžių toks perspektyvus Jevrosojūzas v.1.0 buvo nunuodytas sujungiant krūvon atskiras vaalstybes, o ne administracinius vienetus -- išcentrinės jėgos vistik veikia. Ar ir bus ir koks bus Jevrosojūzas v.2.0 -- matysim.

                Reply
                1. Rokiškis Post author

                  Tai ir dabar gi bando panaikinti tuos nacionalinius dalykus. Nes žiūri į tai, kaip į problemą. Iš esmės, toksai požiūris kažkada privedė Europą prie karų, o Austrijos-Vengrijos imperiją prie subyrėjimo. Tik dabar, kai jau šiek tiek pasimokę, jog tautų priespauda kelia pavujus, tai išvirsta kitais būdais -- per visokį multikultūralizmą.

                  Reply
              2. Erla Monis

                ir vienu is svarbiausiu gelezines uzdangos griovimo organizatoriu, vien viena piknika prisimint reiktu prie austro-vengrijos sienos 🙂

                paskaityk ju paciu puslapi oficialu ir kokius zmones isirase uz savo agentus 🙂

                Reply
  2. skirtumas

    […]Mauthausen-Gusen kompleksui priklausė apie 60 didelių ir maždaug 0 mažesnių koncentracijos stovyklų[…]

    Čia specialiai „0“? 🙂

    Reply
  3. kreivarankis

    Osterreich iš vokiečių kalbos išvertus ir reiškia „Rytinis reichas“ t.y. tarsi savo tapatybę konstruojant per kažką, kas yra į vakarus. Šaunu, kad tekste yra tiek daug faktinės medžiagos, bet asmeniškai aš ją būčiau virškinęs kiek kitaip -- pradėdamas nuo to, kad pati vokiška tapatybė yra gana daugialypė ir visas Vokietijos imperijos kūrimasis „geležimi ir krauju“ turėjo savo vidinę logiką. Galima, aišku, austrus vadinti padchalujais, tačiau kaip tuomet su pvz. saksais, bavarais? Jie tapo tiesiog vokiečiais ir gyvena be vargo. Galbūt kaip tik Austrija istoriškai turėjo didesnį tapatybės jausmą nei kitos vokiečių žemės ir dėl to kovojo su Prūsija, tiesa nesėkmingai. Bet vėlgi tada galima klausti, o tai kur tuomet liko „prūsiška“ tapatybė. Aš pasakyčiau, kad ji tiesiog ištirpo konstruojant vokiškąją.
    šiaip ar taip padirbėta iš peties, tik va šiek tiek nusivyliau, nes neradau paminėto vieno fakto, tiksliau vieno Austrijos politiko, kuris visai neblogai tiktų tai mentaliteto mozaikai, kurią čia sudėliojo gerb. Rokiškis. Apmaudus pražiūrėjimas 🙂 O būtent…
    http://en.wikipedia.org/wiki/J%C3%B6rg_Haider

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Sąmoningai nekišau tų neonacistinių, nes tai visgi jau naujoji karta, tegul savo kilme ir susijusi su sąmoningai užmirštu austrišku hitlerizmu.

      Mano pagrindinis tikslas buvo parodyti, koks Austrijos valdžiažmogių požiūris į SSRS ir kaip veikia sena imperinė biurokratija, nes kapstant viską -- gautųsi jau kažkoks Austrijos istorijos vadovėlis.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kiek suprantu, tamsta turit omeny tą 1926 Linz programą, kur buvo planuojamas kažkoks marksistinis Austrijos pertvarkymas ir susijungimas su Vokietija? Kažkaip apie ją beveik nieko neradau internetuose.

      Reply
      1. Pseudohistorian

        Ne 1882 m.
        Jos autoriai išmirė dar gerokai prieš WWII, bet jų biografijos, tiek pačios programos likimas, puikiai rodo, koks nesveikas mutantas buvo (iš dalies ir tebera) ta Austrija.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Oj, kaip aš šitą pražiopsojau blyn. Čia gi vambzdec.

          Jo, su sovietinių biurokratinių šliužų tema visiškai tiesiogiai gal ir nesibendrina, bet visą tą Tarpukario austrišką absurdą paaiškina labai gerai. Komunizmo ir nacizmo šaknys vienoje vietoje -- Austrijos prijungimo prie Vokietijos ideologų galvose. Jo, tai paaiškina labai daug.

          Grossdeutsches Reich kaip Austrijos marksistų kūrinys. Ir Austrijos Imperijos žlugimas, kaip įvairiarūšių socialistų kova prieš Habsburgus.

          Reply
          1. Pseudohistorian

            Galu gale pats Hitleris niekda netapo kuom tai daugiau nei Franzo Jozefo laikų Vienos politikierium.
            Kažkas yra pasakęs neblogą mintį, kai Hitleris įsakė po „Valkirijos“ iššaudyti krūvą prūsų generolų, galiausiai Viena atkeršijo Berlynui už 1866 m.
            Įdomiai skamba.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Jo. Čia, beje, susieina ir tai, kodėl Hitleris nelietė komunisto Karl Renner: jų abiejų idėjos ne šiaip sutapo, o buvo kilusios iš vieno ir to paties šaltinio. Ne veltui Karl Renner pasveikino Hitlerio įsiveržimą į Austriją.

              Na, taip. Trečioji Imperija, Trečiasis Reichas. Tų pačių veikėjų manymu, tam reikėjo atsikratyti Habsburgų bei Romos įtakos.

              Reply
  4. RascalLT

    Šiandien skaičiau Čekuolio straipsnį apie e-vadovėlius. Tai va jei Lietuvai kaip nors vieną tokį sulipdytume, būtinai jame turėtų būti ir „R.Rabinovičiaus raštų rinktinė“. Bo tamstos straipsniai tai bene pirmas kartas po mokyklos kai istorija yra įdomi.

    Reply
  5. Gintaras Rumšas

    Na, tavo istorijos interpretacijas reikia skaityti, istorijoje bent kiek nusimanant arba bent domintis 😉 Tada labai įdomiai nuskamba kai kurie istorijos momentai.

    Bet šiaip tai už kūją-pjautuvą ir lindimą Sovietams/Rusijai subinėn Austrijai aš niekad nesimpatizavau

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nu, kad tokio čia nusimanymo -- tereik žinoti, kas tas buvo I Pasaulinis karas, II Pasaulinis karas ir Austrijos-Vengrijos imperija. Aš gi ne koks istorikas, kad po visokias subtilias specifikas nardyčiau.

      Čia vat ponas Pseudoistorikas atėjo ir išsyk man uždavė visokių disonansų, ypačiai apie Linz deklaracijos autorius. Vat čia jau reikia nusimanyt, norint susirast kažką apie tai.

      Reply
      1. Gintaras Rumšas

        Vidutiniam lietuviui pateikei vieną visiškai nesuvokiamą dalyką (čia apie Austro-Vengriją), vieną galbūt girdėtą (čia apie 1PK) ir vieną girdėtą (apie 2PK). Taip kad istorinės mišrainės jų galvose užmaišei sočiai 😀

        A propos -- prieš 1PK AH imperatorius buvo kaltinamas pro-čekiškomis nuotaikomis 😉

        Tiesą pasakius, quasi-fašistinis/katalikiškas režimukas tarpukario Austrijoje ganėtinai įdomus reiškinys, vertas dėmesio (ir ypač 1934 pilietiniu karu). Aš asmeniškai visad pamąstydavau, kad būtų buvusi labai įdomi tarpukario katalikiška valstybė, sudaryta iš Bavarijos ir Austrijos 😉

        O va pons Pseudostorikas tikrai yra pavojingas, jei viską varyt tik „iš bendro išsilavinimo“ 😉

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Vidutinis prasilavinęs lietuvis yra bent jau skaitęs Šveiko Nuotykius, tad šį bei tą apie Austriją-Vengriją girdėjęs.

          Dėl kaltinimų pročekiškomis nuotaikomis -- tai jau aukščiau vienam atsakyme tamstai paminėjau apie federalizaciją ir tą patį Francą Ferdinandą. Buvo toks bandymas tyliai prastumti reikalavimus, kad Bohemijoje ir Moravijoje valdininkai mokėtų čekų kalbą. Tačiau nelabai sėkmingas. Tad vietinės savivaldos suteikimas taip ir liko tokiu daugiau planuotu dalyku, nei realiu.

          O dėl visokių valstybių susidarymo -- čia būtų buvęs labai įdomus variantas, jei Austrija būtų prisijungusi prie Jugoslavijos. Tegul ir nedidelis, bet buvo tam šansas pas Broz Tito. Ir tamstos mintis apie tai, kas būtų, jeigu būtų, čia labai daug leidžia paspėliot, nes Austrija -- išties geopolitinis Europos centras.

          Ir štai toksai variantas tai galimai būtų pakeitęs XXa. II pusės istoriją: staiga Jugoslavija tampa realiai aktyvia zona tarp Vakarų ir Rytų, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis ir visiškai perimtu Austrijos-Vengrijos imperijos geopolitiniu vaidmeniu -- t.y., realiu Europos Centru nuo pat Viduržemio jūros iki Vakarų Vokietijos. Savaime tai smarkiai paskatintų Vakarų šalis teikti Jugoslavijai karinę paramą (kurią ir šiaip teikė) ir gal net įtraukti į Maršalo planą su visomis pasekmėmis.

          Galima primesti, kad tokiu atveju Bulgarija galėjo apsispręsti susidėti su Jugoslavija, įgyvendindama Josip Broz Tito idėją apie didžiąją Europos slavų federaciją, to pasekoje Jugoslavija gauna išėjimą į Juodąją jūrą, bendrą sieną su Turkija, išplėstą įtaką ir kitokią (sau sėkmingą dėl JAV ir Anglijos draugiškumo, atitinkamai -- ir nesikišimo) pilietinio karo eigą Graikijoje. Tuo pat metu Austrijos dėka pas Jugoslaviją atsiranda daug didesnės galimybės kištis į Vengrijos ir Čekoslovakijos reikalus, o taip pat ir įtaka Rumunijai bei Lenkijai. Aišku, Vakarų šalys, esant tokiai eigai, skatina Jugoslavijos-SSRS nesutarimus ir remia Jugoslavijos kariškius.

          Atitinkamai, visas to periodo bardakas su sukilimais ir protestais Rytų bloko šalyse išvirsta kariniu konfliktu tarp SSRS ir Jugoslavijos, o paskui, per Kubos raketų krizę jau perauga į pilnavertį III Pasaulinį karą, ko pasekoje Lietuva atgauna nepriklausomybę, tegul ir tapdama išdegintomis termobranduolinėmis dykromis, teturinčiomis vos kelis šimtus tūkstančių gyventojų.

          Štai taip vat.

          Reply
          1. Gintaras Rumšas

            Balkanai -- minkšta Europos papilvė 😉 Iš ten beveik visos euro-bėdos XXa. lindo 😀
            Aišku, alternatyvi super-Jugoslavija būtų buvusi įdomus reiškinys, bet kad ten kaip ir tarpukariu, taip ir pokariu tos valstybėlės buvo varu suvarytos ir laikėsi tik jėga ir valdančiųjų grupuočių pastangomis.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Nu, pokariu tai Jugoslavija kurį laiką tvarkėsi gana stipriai. Pakol pūlinys galutinai nepritvinko. Beje, jei giliau pažvelgsim, tai nemenka dalim Otomanų imperijos palikimas tas pūlinys. Dar viena valstybė, kuri savo esme buvo realiai itin multikultūrinė, bet spaudusi užgrobtas tautas.

              Reply
              1. Erla Monis

                „Lietuva atgauna nepriklausomybę, tegul ir tapdama išdegintomis termobranduolinėmis dykromis, teturinčiomis vos kelis šimtus tūkstančių gyventojų.“ -- tiksliai tu cia pastebejai, tik nuostabu kad tokios perspektyvos tau atrodo daug patrauklesnes nei Snieckaus Tarybu Lietuva. Idomus poziuris, nors ir tvanas pas mus, svarbu kad pries rusus kariaut gautume.

                Ir gal dar sarasa pateikti galetum valstybiu kurios nespaudzia uzgrobtu tautu?? 🙂

                Reply
  6. Gerasirdis

    „sekinantis darbas be drabužių -30 laipsnių temperatūroje“
    Norėčiau paklausti, iš kur austrai gaudavo tokios temperatūros? Lietuvoj ir tai ne kiekvienais metais būna, o Austrija- gerokai į pietus nuo Lietuvos.

    „o tada greitai viskas ir užsisuko į I Pasaulinį -- kruviniausią karą žmonijos istorijoje.“
    Įdomu, kokiais šaltiniais remiesi. Vikipedija- ne aukso standartas žinoma, bet anot jos tai Pirmas Pasaulinis net į penketuką nepatenka.

    Čia tai smulkmenos, aišku, bet kalbėdamas apie teisingumą vs. procedūrinį teisėtumą praleidai, kad austrai sugebėjo pažeisti net ir pastarajį- paleido Golovatovą pirm nustatyto laiko, idant ginkDie nebūtų pažeistos jo žmogaus teisės, belaukiant dokumentų iš Lietuvos.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl temperatūros -- Austrijoje yra Alpės, tamsta tą kažkaip pamiršote, matyt.

      O dėl karo -- I Pasaulinis savo laiku tapo kruviniausiu iš visų karų, kuriuos galime įvertinti realistiškai -- iki tol nieko panašaus nebuvo. Tą ir turėjau omeny. II Pasaulinis, nors ir aplenkė, bet paskui. O dėl spekuliacinių istorijų apie kokius nors kruvinesnius mongolus ar dar ką nors -- galima belenkiek prispekuliuot.

      O dėl procedūrinio teisėtumo -- kai biurokratija pasiekia tam tikrą kritinę ribą, kiekvienai procedūrai galima surasti kontrprocedūrą. Tą austrai ir padarė. Lietuva su Beliackiu irgi kontrprocedūromis pasirėmė.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Šitos istorijos negirdėjau. Bet tai simptomas, vienok. Kaip minėjau, jie Otto von Habsburgą iki pat 1966 persekiojo.

      Kita vertus, čia galime prisiminti dar ir tai, kad Austrijoje dar 1947 bandantys į Izraelį emigruoti žydai buvo uždaromi koncentracijos stovyklose -- tuo užsiiminėjo britai, tačiau austrai visą infrastruktūrą ir personalą tam teikė. Žodžiu, įdomiai ten jie.

      Reply
      1. Erla Monis

        Habsburgas ramiai sau Bavarijoj visa ta laika gyveno, ES kure ir galiausiai Vienoj su visais fanfarais kaip valdovas buvo palaidotas, dargi ir pas mus Lietuvoj nusviete vos ne kaip musu globejas kad butu mires, nedaug truko kad pacio Breznevo laidotuves pranoktu.

        Reply
  7. Kęstutis

    Įdomus skaitymas.

    Mokykloje, kiek pamenu, visa pasaulio istorija baigėsi Vokietijai užpuolus Rusiją per II pasaulinį karą. O Lenkijos tam amžiuje išvis tarsi nė nebuvo.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, sovietiniais laikais istorija slidžių klausimų neliesdavo nei iš tolo. O tai ims ir sugalvos dar kas nors ką nereikia.

      Reply
  8. Vytautas Šaltenis

    Dėkui, užsikimšo kai kurios mokyklinės spragos.

    Ta proga, kad pagaliau perskaičiau, raportuoju mistaipus/miseditus: „mes pergyvenome panašius pačius istorinius įvykius“, „atsriekė“, „Plebiscito dėl metu“, „keidėjo“. Nežinau ar čia labai reikalinga, kai visi jau perskaitė, nu bet nenutylėt gi, kad jau pastebėjau 🙂

    Reply
  9. Erla Monis

    subyrejo Austro-Vengrija, sukure Europos Sajunga su tuo paciu 12 zvaigzdziu simboliu veliavoje pernesta nuo herbo 🙂

    Siaip apie Habsburg’us matyt autorius labai silpnai ismano, kaip ir apie tai kaip ta imperija kuresi ir uz kieno pinigus.

    Pirma Hitlerio auka buvo Reino zona, po to Ispanija, o taip pat ir pietryciu Europa jau buvo po Hitlerio padu ekonomiskai-politiskai, tame tarpe ir Latvija su Estija pries ansliusa.

    idomus tavo komentaras del 99% balsavusiu uz Austrijos prijungima prie Hitlerio Vokietijos, argumentai panasus kaip kas teigtu kad ir Stalino saules atvesti vaziavo musu delegatai liaudziai nubalsavus 99% uz tokia isvyka.

    ir siaip siai dienai Viena ir Austrija ekonomiskai dominuoja visose savo buvusiose kolonijose, plius ex-jugoslavija. o taip pat yra ir tarptautines diplomatijos centru.

    Reply
    1. bst

      Gal pasitikrintum pries teikdamas/-a del „ekonominio dominavimo“:
      Slovakia
      Export partners: Germany 20.1%, Czech Republic 12.9%, France 7.8%
      Import partners: Germany 16.8%, Czech Republic 12.3%, Russian Federation 9.0%
      Hungary:
      Main export: Germany 25.4%, Italy 5.2%, Romania 5.1%
      Main import: Germany 24.6%, Russia 8.7%, China 7.2%
      Czech:
      Main export: Germany 30.7%, Slovakia 8.7%, Poland 5.9%
      Main import: Germany 31.8%, Netherlands 6.7%, Slovakia 6.4%
      Kitu net tingiu tikrinti, nes is kart nustebino teiginys kad Austrija o ne Vokietija kazkur aplink kazkam kazka gali dominuot.
      Su istorinem ziniom geriau nei su ekonominem. „Manau“ nera „zinau“.

      Reply
      1. Erla Monis

        cia kaip paziuresi i statistika, ne fiziskom prekybos apimtim dominuoja, bet savo bankiniu sektorium (paziurek kokia rinkos dali valdo Austrijos bankai ar per juos), bei per tarptautines kompanijas kuriu dauguma centriniu bustiniu vidurio ir rytu Europai turi Vienoje.

        Reply
  10. Markas

    Vienas debilas parašo nesąmoningai ilgą tekstą apie tai, kaip šūdais tepliojasi veidą. Kiti debilai skaito 😀 😀 Apie ką čia mes? Apie iš Rokiškio pabėgusį psychą veikiausiai???

    Reply
    1. bst

      Parasyk geriau/dazniau/ivairiau/prasmingiau ir imesk nuoroda.Ivertinsim.Rusai sako „pizdet` tak ne meski taskat`:.

      Reply
  11. P.

    Kazkaip lyg buvai uzsimines pradzioj, bet paskui pametei viena diskursa.

    Tiek austrija, tiek lietuva -- ex imperijos.
    Vat is cia daug psichoziu ir kyla. Nes imperija prarasta. Neissiplesiu, ta issipletima daug geriau ir idomiau uzrase g.beresnevicius „lietuvos istorijos metmenys“

    Ai ir man rodos konClageriai (ne s), nes koncentruoti o ne konservai 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Aš tą klaidą su konClageriais darau ir darau. Senas kreivas išsilavinimas čia man koją kiša. Pataisysiu.

      O dėl imperijų -- čia yra įdomus dalykas, bet jis gana slidus. Lietuva visgi yra smarkiai primiršusi tą savo imperiškumą (jis daugiau likęs mitų, nei požiūrio lygmenyje), nors ir bandė užsienio politikoje vienu metu kažkokias pretenzijas į tai daryt. Kai kurie gandai sako, kad Beresnevičius tada truputį užsiėmė propaganda už URM pinigus.

      Visgi tokie postimperiniai kompleksai žymiai stipresni pas lenkus, o ne pas lietuvius. Lenkijos požiūris į Lietuvą ganėtinai ryškiai rodo tą. Vilniaus krašto užgrobimas Tarpukariu dabar tiesiog bandomas atkartoti kitu pavidalu.

      Bet kompleksai yra, kas be ko. Pas lietuvius jie yra jau gerokai aprimę, nes visgi kažkada susitaikėm su mažos tautos realybe. Mūsų kompleksai greičiau jau kiti -- kelis šimtmečius muštos, terorizuotos ir žemintos tautos problemos. Mūsų požiūris į aplinkinius paprastai yra ne imperinis, kaip į kažkokius valdomuosius, o atvirkščiai -- kaip į agresorius. Šiuo atžvilgiu esame kažkuo panašūs į žydus, kurie kitų tautų terorą patyrė kardinaliai skaudžiau.

      Pas austrus tie postimperiniai žlugimo kompleksai buvo pergyventi kraštutinai skausmingai ir staigiai -- iš to ir kilo visas tas savęs pačių neigimas, išvirtęs prisijungimu prie Vokietijos.

      Tarp panašiai, tik žymiai silpniau imperijos žlugimą patyrusių šalių, gavusių baisius kompleksus, galima paminėti ir Turkiją bei Rusiją. Pastaroji vis dar neprarado savo imperiškumo galutinai, tad vis bando tą kažkaip atkurti. Beje, pirmas to imperiškumo praradimo kompleksas (po I Pasaulinio karo) išvirto į hiperagresyvų SSRS plėtimąsi, ką ir mes patyrėme per Molotovo-Ribentropo paktą, o dabar po truputį patiriame vėl -- ir per tą skandalą dėl Golovatovo, ir per visokias dujotekanas.

      Kai kurios kitos imperijos, sąmoningai atsisakiusios imperiškumo, apsirgo šiokiais tokiais kaltės kompleksais -- Prancūzija ir Didžioji Britanija visai neblogi to pavyzdžiai.

      Reply
      1. P.

        Kas dėl Beresnevičiaus -- tai tas taip, ten visas jo tas veikalas buvo tokia geopolitinė provokacija. Turinyje tik kad įdomios mintys. Įdomios ir gal net kai kurios panaudojamos, pritaikomos -- nes net ir legendose likusį imperinį pradą galima būtų panaudoti kaip stimulą kuriant visokius pro-lietuviškus judėjimus, valant, kaip tamsta sakot, valdžiažmogių, protus ir t.t. Nu bet tai čia tam reikia politinės valios, o kai mes gyvensim toj „politinės-valios-kupinoj“ šaly, tai nebereikės tavo blogo 🙂

        Dėl požiūrio į kitus kaip į agresorius -- labai teisingai pastebėta, matome tą santykiuose su Rusija, Lenkija ar bet kuo didesniu, kas ką nors padaro ne taip kaip mums norisi -- žodžiu esam labai jau kaprizinga panelė.
        Tuo pačiu, patiko paties palyginimas lietuvių su žydais -- dar galiu pridėt kad ir diaspora vat vyksta 🙂

        Reply
  12. Pingback: Apie austrus, vengrus ir lenkus (1) | Pseudohistorian's Blog

    1. Rokiškis Post author

      Netryniau, ponuli, garbės žodis, netryniau. Čia mano matyt grubios rankos ir žlibos akys jį kažkaip pražiūrėjo. Jau radau ir padariau, kad rodytų.

      Jei būtumėt ponas nepasakęs, tai ir būčiau pražioplinęs, o dabar patvirtinau.

      Nes aš irgi darau klaidas, tačiau ne iš piktos valios, o tik dėl ribotų intelektinių galių.

      Reply
      1. grumlinas

        ufff, nuo širdies Puntukijus nukrito, bo pasimečiau, kuogi Jūsų Žiurkenybę užrūstinau 😉
        tai trink tą mano nevilčiaus kvyksmą 😉

        Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *