Tag Archives: receptai

Apsilankymas Volfas Engelman (Ragutyje)

Štai jau praėjo kelios savaitės gal jau daugiau, kaip mėnuo keli mėnesiai nuo to, kai apsilankėm keliese tokioje garsioje Kauno alaus darykloje – Volfas Engelman, kuri dar neseniai buvo visiems žinoma, kaip Ragutis. Per tą laiką, kuris praėjo, šis bei tas susigulėjo galvoje, šis bei tas kažkaip persimąstė, o naują postūmį parašymui sukėlė jau net ne alus, o limonadas „Limpa“, bet kažkodėl vis kažkas galvoj nepersisukinėjo, todėl kaip ir parašytas straipsnis kabojo ir kabojo, kol štai dabar vat visvien jums jį duodu. Aišku, turėkite omeny, kad parašiau jį visgi dar prieš belenkiek laiko, o paskui jau tris kartus pertaisinėjau, nes vis kitos mintys lindo – tiesiog taip jau būna, kad kartais straipsniai man kabo* ir kažko vis jaučiu kažkokį stabdį, trukdantį publikuoti**. Štai ponas Grumlinas jau rašė, ponas Vidmantas irgi rašė, o aš vat vis ir neprisiruošiu, nors vis prisimenu ir įspūdžiais pasidalinti noriu.

Nežinau, ar ten pat, kur lankiausi, tasai limonadas ir verdamas (kiek atsimenu, lyg ir ten), ar kur kitur, tačiau vakar jo nusipirkau, perskaitęs jo sudėtį – jokių saldiklių, o tik cukrus. Mano vaikystės laikais toksai limonadas ir vadinosi tiesiog limonadu, buvo absoliučiai tokio pat skonio, tad kažkokią nostalgiją sukėlė. O aš kadangi nesu didelis alkoholio mėgėjas, o greičiau konkretus oponentas, tai matyt taip keistai ir gaunasi visas reikalas***, kad limonadas man su Ragučiu asocijuojasi labiau, nei alus. Nors šiaip, žinoma, čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas.

Žodžiu, net nežinau, kaip čia taip, bet ponas Nerius iš Commonsense.lt, ponas Grumlinas iš Grumlino palėpės bei ponas Vidmantas iš Nulis.lt atlėkėm į Ragutį, kur buvo viena iš malonesnių ekskursijų, kokių esu gyvenime patyręs. Maloni ne tik todėl, kad šiaip įdomi, o ir dėl to, kad žmonės išties nuostabūs, neslepiantys, pasakojantys viską tiesiai ir be gudravimų. Aš jau ne sykį esu kartojęs, kad verslo sėkmė – tai sąžiningumas ir tiesumas, kaip sakant, tasai patsai „no bullshitting“ principas. Ir iš Volfas Engelman (Ragučio) vadovybės tai jaučiasi. Ir net nežinau, kaip čia gražiau tai suformuluoti.

Gal pasakysiu paprastai: įmonė, kuri ieško savo istorijos, daro vos ne archeologinius tyrimus, perka savo muziejui šimtmečio senumo relikvijas, bando atrasti tikrą, o ne marketinginį tęstinumą sau patiems, o paskui tas atrastas tradicijas jau realiai perkelti į produktus – tai yra puiku. Įmonė turi viziją ir vertybes, tad man čia net visai nesvarbu, kiek jų vizija su vertybėmis yra apibrėžtos – jie visą tai sąmoningai augina ir po truputį verčia tikrove – ir rinkoje, ir savo pačių galvose. Ir Ragučio muziejinis kampelis – tai tiesiog to suvokimo atspindys. Įsivaizduokit, jie savo mažą muziejuką yra apiforminę, kad pamatęs, pasijunti, lyg atėjęs į kokią tikrą koplyčią su šventu alaus altoriumi!

Ir lygiai toks pat suvokimo atspindys – tai pačios ekskursijos. Netgi kai į ekskursijas pakviečiami tokie žvėriški baisūs blogeriai, kaip aš (o aš – tikrai baisiausias, čia aiškint nereikia). Aš galiu užtikrinti, kad tokia įmonė plėsis, nes galvoja ne apie pakazūchas, o apie realų savo pačių požiūrį į darbą. Juk tai paprasta: kai nori dirbti gerai, tai ir gaunasi gerai.

Čia gal kitas dalykas man įdomus: kai kurios įmonės deda ant etikečių kažkokius priešistorinius įkūrimo metus, pasakoja apie visokias istorijas, tačiau uždaro savo alaus bravorus, kuriuose ir virė tą tikrą tradiciją. Kitos gamyklos kažkaip priešingai – bando tikrovėje atkurti savo seną istoriją. Ir žinot, kadangi manau, kad visgi iracionalūs dalykai nulemia mūsų pasiekimus, būdami pirmine priežastimi tam, ką išvis darome, galiu spėti, kad Ragučiui (dabar – vėl Volfui Engelman) seksis. Net nepaisant to, kad Tarpukariu jie priklausė kokiam tai alaus karteliui: dabar tai yra bene vienintelis alaus bravoras Lietuvoje (bent jau iš stambesnių), kuris rašo ant etikečių alaus išpilstymo datą.

Taigi, kad jau gražiausių nuotraukų gal ir neliko, tai čia jums kas liko, gražiai pateikiu (paspaudę ant nuotraukos, rasite trumpą aprašymą, kas ten tokio, o kai tai, kas yra kai kuriose iš nuotraukų – visgi pakankamai įdomu):

Galų gale, kad jau apie alų, tai štai jums paprastas receptas (nes alus geriausiai tinka maistui, kai alkoholio jame nelieka), kuris, pažadu, bus toksai skanus, kad pirštus laižysitės, netikėdami, kad taip skaniai ir paprastai kažką įmanoma padaryti namie (čia kiekius paskaičiavau, kaip normaliems žmonėms, o ne kaip man, taip kad tokiais kiekiais ir imkit):

  • Pusė kilogramo kiaulienos kumpio, galima ir riebesnio kokio, o jei su plonu lašiako sluoksneliu – išvis idealu
  • Koks kilogramas bulvių
  • Menkas trupučiukas taukų (mėsai apkepti)
  • Butelis alaus (geriau šviesaus, su mažiau apynių)
  • Druskos (rekomenduoju jūros druską iš dėžutės, kur su laiveliu – tokia daug skanesnė)
  • Saujos spanguolių (tinka ir džiovintos)
  • Pusės galvutės česnako
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų

Idealiai patogu, jei turite tokią gilią keptuvę, kuri gilumu primena puodą, bet galima apsieiti ir be to – svarbu tik, kad puodas būtų tinkamas orkaitėn įdėt, nes paskutinei kepimo stadijai to prireiks.

Žodžiu, imam mėsos gabalą, jo niekaip nepjaustę, grubiai apkepam ant taukų (kas keps ant aliejaus – tas yra supermama šmaikštašiknė), nereikia, kad iškeptų vidus, pakanka tiesiog, kad apskrustų paviršius. Per tą laiką puode užverdam vandenį – jo reikia tiek, kad galėtų pilnai apsemti mėsą. Vandeniui užvirus ir mėsai apskrudus, metam mėsą vandenin. Jei darote viską gilioje keptuvėje – galima tiesiog virdulyje užvirintu vandeniu užpilti. Užpylę, suberiam spanguoles, pasūdom ir verdam maždaug pusantros valandos. Svarbu prižiūrėti, kad vandens netrūktų, bet turėkite omeny – kai baigsit virti, bulvės turi likti kažkur aukščiau paviršiaus ir jos neturi būti pilnai apsemtos.

Kai mėsa jau gerai apvirė, suberiam bulves (jų smulkint nereikia, pakanka kad būtų ~100g gabalais, žodžiu, šiaip tokios bulvikės ir viskas). Ir verdam dar pusę valandos, esant būtinybei, papildom puodą verdančiu vandeniu, bet tik tiek, kad jos neliktų iki galo apsemtos, po to, kai vėliau supilsim alų.

Kai bulvės jau suminkštėja, darom stebuklą: imam atsargiai ir iš lėto į puodą pilti alų iš butelio. Aš jus įspėju: iš lėto ir atsargiai pilti alų, plona lėta srovele. Jei supilsite greitai, tai pamatysit iš puodo kylantį tokį putų srautą, kokio dar gyvenime nematėt. Taip kad turėkit omeny. Tai vat, alaus butelį puodan supilam per kokią minutę-dvi, atsargiai, kad išsiputotų. Ir leidžiame pavirti dar kokias 15 minučių.

Per tą laiką alaus aromatas stebuklingai pasikeičia: pradžioje juntamas alkoholio kvapas dingsta, atsiranda duonos ir apynių kvapas, o paskui jis keistai transformuojasi į aromatą, kurio jūs neužmiršit niekad. Tas aromatas nieko bendra neturi su alumi. Tai salstelėjęs, melasą ir vaikystę primenantis kvapas. Tame kvape jau neatpažinsite alaus ar kokio nors alkoholio, nes alkoholis išgaruoja labai greitai. Ten atpažinsite tiktai saldų kvapą iš nuostabiausių kulinarinių sapnų. Čia pasikartosiu: alkoholio kvapas turi dingti, tai yra sąlyga, tad ne per trumpai su alumi virkit.

Štai tada suberiam smulkiai smulkintus česnakus, maltus pipiriukus ir pašaunam puodą orkaitėn. Orkaitėj puodą laikom be dangčio, geriausiai – jei orkaitė gali kaip grilis kaitint iš viršaus. Kai tik bulvės apskrunda (o tam ir reikia, kad jos nebūtų iki galo apsemtos), traukiame ir valgome.

Aš jums pažadu, kad jūs, paragavę šio paprasto patiekalo, garbinsit mane. Ir dar, aš jums patariu pasikviesti ta proga svečiuosna kokį nors užkietėjusį veganą, kad jis verktų kruvinom ašarom ir palūžtų. Taip jūs išgelbėsit nekaltą dūšią nuo vegetariškos pražūties, nes jis ims valgyti mėsą.

Tai tiek šiandien jums apie alų. Girdėjote mano žodį ir tebūnie pagarbintas alaus ir giros dievas Ragutis.

———-

* Tokių kabančių straipsnių jau gal kokia dešimtis, o gal ir dar daugiau kabo, apie įvairias temas, tačiau kažkoks pas mane įsijungęs stabdys trukdo. Kai kurie straipsniai taip kabo jau apie metus.

** Tą stabdį parašyt kažkaip dar palaikė smulkios, bet užknisančios nesėkmės su nuotraukomis: pirma paaiškėjo, kad pasiėmiau visiškai perpildytą kortelę, iš kurios tiesiog neturėjau, ką ištrint, paskui paaiškėjo, kad silpnapročiai iš Elektromarkt (kur užsukau, tikėdamasis nusipirkti kortelę), man aiškina, kad mano fotikas yra tipo pasenęs ir jie kortelių neturi.  Apytikslė vadybybininko citata: „tokių kortelių jau daug metų niekas negamina, jokie fotoaparatai seniai tokių neturi“. Ir tas asilas sako tai su nuolaidžia šypsena. Aš čia galiu pasakyti tokiam asilui, kad jis todėl ir dirba šūdvadybininkiu prekybcentryje, per ketvirtį metų neuždirbdamas tiek, kiek tas mano pasenęs fotikas kainuoja, nes jis neišmano apie tai, kuo prekiauja ir dar naglai bando krušti protą, kai parduotuvė kažko neturi. Taip ir reikia asilams. Bet aš čia nukrypau nuo temos, nes bent dalinai bėdą išsprendė ponas Vidmantas, pas kurį užsiliko menka atsarginė, bet visvien keliasdešimt kadrų talpinanti kortelė, kurią man paskolino ir aš už tai labai dėkingas. Tai vat, paskui jau, pačiame Ragutyje paaiškėjo, kad dar ir batarkė baigia nusėsti, nes pakrauti pamiršau. O dar paskui, jau grįžus namo, kai kam prireikė vietos ir tas kai kas ėmė ir pratrynė man apie pusę fotkių, kaip esą nereikalingas. Taip kad nuotraukų liko vos truputis.

*** Aišku, kad straipsnis užsakytas, kaip ir visi mano straipsniai, aš iš tokių užsakymų jau tris vilas, penkias jachtas, naftos verslą Kuveite ir dangoraižį Tokijo centre nusipirkau, o be to man dirba pusė Seimo narių ir vienas iš didelių Lietuvos bei Europos bankų. Be melejono pinigų į mane net nesikreipkit.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kokteiliai. Koks skaniausias, geriausias ir, svarbiausia – kertantis per smegenis?

Aš tikrai nesu geras kokteilių maišytojas, o ir gerti jau nustojau senų seniausiai, nes sveikatos tai neprideda. Bet jaunystė – durnystė. Būdavo, kai primaišau, tai pats nežinau, kas gaunasi. Kartais – kokia nors šlykštynė. O kartais – ir kas nors gero. Kadangi mano kokteilinės veiklos rezultatai neprognozuojami, tai stengiuosi to ir nedaryti. Nors vieną sykį pavyko padaryti maždaug 50-60 laipsnių bombą, kuri turėjo tokį švelnų skonį, kad gėrėsi, kaip kokia arbata. Gaila, neužsirašiau, ką aš ten pyliau…

Štai Andrius Užkalnis, mane neseniai taip plūdęs, kartą parašė tikrai nuostabų postą apie įvairius kokteilius, su receptūromis – http://uzkalnis.blogspot.com/2008/01/kokteiliai-klasikos-apologija.html

Visai verta paskaityti, nors jo teiginys, esą „Long Island Iced Tea“ esą stipriausiai merginas nugirdantis mišinys – sakykim, gana juokingas. Pigiausias šampanas su degtine, tepasiekiantis kokius 30 laipsnių, bet gerai putojantis, dar truputis likeriuko į jį kvapnesnio ir rūgštesnio (puikiai tiktų gal koks spanguolinis) – vat jums ir bomba, kurios taurę-dvi išsiurbusi mergina atsiduria po stalu, o tada jau galit tratinti bejausmį kūną. Aišku, jei jums tokie iškrypimai patinka.

Šiuo atžvilgiu savotiškai tobulas (bet klaikias pagirias sukeliantis) mišinys – tai gryna 40 laipsnių bobelinė. Moterims ir merginoms dažniausiai ji labai patinka, tačiau laipsnių kiekio joje nesijaučia visiškai. Galima gerti, kaip kompotą. Tačiau į šitą mišinį įpylus ko nors gazuoto, panikė dar ir nuspręs, esą dabar gėrimas silpnesnis. O veltui…

Visgi, neabejotinai galingiausias gėrimas buvo kelių legendinių veikėjų sugalvota gazuota degtinė: gyvendami istorikų barakuose (tuose, kur ant Tauro kalno), šieji kažkaip įsigijo sifoną. Ir kartą, teturėdami vieną butelį degtinės ant penkių, sugalvojo eksperimentą: supylė į sifoną ir užgazavo. Gautas gėrimas tapo legenda: gertas stikliukais, visus penkis (beje, nemenko sudėjimo) tiesiogine to žodžio prasme nuvertė po stalu jau po 10 minučių ramaus pašnekesio. Atsibudo visi sutartinai, praėjus kokioms 4-5 valandoms. Didžioji dalis gėrimo vis dar buvo likusi sifone, taigi, pratęsė – po porą stikliukų ir vėl miegas po stalu. Vėl atsibudo paryčiais, o sifonas dar buvo neišbaigtas…

Labai lengvą ir malonų kokteilį kažkada sugalvojau pats, visai netyčia: 1 dalis viskio, 2 dalys raudono sauso vyno, 3 dalys Pepsi. Geriasi maloniai ir skaniai. Aišku, galit pabandyti ir atvirkščiai, irgi visai įdomu: 1 dalis Pepsi, 2 dalys raudono sauso vyno, 3 dalys viskio – pastaruoju galite ir nugirdyti, ypač dar jei gėrimas šaltas, o aplinka – karšta 😉

Puikiai tinka ir pagerinta, visai silpnutė „atsuktuvo“ versija – tiesiog vietoj apelsinų sulčių imame greifrutų sultis, o vietoj paprastos degtinės – spanguolinę, kokią nors „Finlandia“. Mišinys gaunasi nepaprastai skanus, gaivinantis , o laipsniai jaučiasi labai menkai, tad moterys šitą daiktą siurbia, kaip vandenį, greitai nusitašydamos.

Galų gale, dar vienas paprastas variantas: šaltutėlis absentas su citrinų sultimis ir trupučiu ledukų. Nepamirškit tik cukraus, kad būtų saldžiau. Net lėtai geriant, alkoholio dozė gaunasi keleriopai didesnė, nei kas nors galėtų tikėtis.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Troškinys per valandą ar net mažiau :-)

Tai tikrai įmanoma, dar ir kaip. Ir be jokių manipuliavimų laikais. Troškinys skanus, primenantis čenachus (specialiai čenachus prisiminęs ir kūriau jį), o svarbiausia – labai greitai išverdamas: tepraeis maždaug valanda nuo to momento, kai pradėsite ruoštis iki tol, kol jau galėsite valgyti. O jei stengsitės – gal ir dar greičiau suspėsit 🙂

Vienintelis specifinis dalykas, kurio prireiks – tai gili keptuvė, iš tų, kurios panašesnės į puodą, nei į keptuvę.

Ko reiks?

  • Pusės kilogramo kiaulienos (puikiai tinka kumpis)
  • Pusės kilogramo bulvių
  • Kelių vidutinių svogūnų (galima ir daugiau – kuo daugiau, tuo bus skaniau)
  • Pusės indelio pomidorų padažo (rekomenduoju Kėdainių gamybos padažą stiklainiuose)
  • Kelių skiltelių česnako, poros laurų lapų, gero žiupsnio maltų ar sveikų kvapiųjų pipirų, truputį (pagal skonį) maltų paprastų pipirų
  • Trupučio (šaukšto-dviejų) kiaulienos taukų
  • Virdulio verdančio vandens
  • Žinoma, druskos 🙂

Ir dar grietinės bei duonos – kad būtų skaniau :-)Ką darom?

  • Į keptuvę įdedam taukų ir užkaičiam ant gana karštos ugnies
  • Per tą laiką, kol taukai lydosi ir kaista, mėsą pjaustom posmulkiais (1-2cm) gabaliukais ir metam keptuvėn, truputį pasūdom
  • Kai visa mėsa sumesta, imamės svogūnų – lupam juos ir smulkinam
  • Imamės lupti bulves… Tik neužmirštam žvilgčiot į keptuvę.
  • Pasižiūrim į keptuvę, pamaišom – kai mėsa nustoja virti savo sultyse, o truputį apskrunda – suverčiam svogūnus, truputį pasūdom
  • Bulves baigiam lupti, imame smulkinti nedideliais gabalėliais (kaip sriubai ar kepimui)
  • Vis pamaišydami, mėsą su svogūnais, žiūrim, kol svogūnai ims rusvėti – tada suverčiam bulves, vos vos pasūdom
  • Kepam, kol bulvės irgi apskrus, pasidarys minkštos, daugmaž prakepusios
  • Visą mėsos-svogūnų-bulvių mišinį keptuvėje praskleidžiame, kad keptuvės vidury atsirastų kuo daugiau laisvos vietos – ten supilam pomidorų padažą, kuris irgi turi gerai prakepti
  • Tuo pat metu užkaičiame vandenį virdulyje, kad užvirtų
  • Padažui parusvėjus, išmaišom, minutėlę-kitą dar prakepam (per tą laiką būdingas ketčupo kvapas turi pakisti į keptų pomidorų kvapą) ir supilam verdantį vandenį
  • Susmulkiname česnakus – per tą laiką troškinys ims burbuliuoti. Pragaujam, ar pakanka druskos – jei reikia, pasūdom dar. Suberiam česnakus, kvapiuosius pipirus, laurų lapelius, etc..
  • Dar 10-15 minučių virimo – ir galima valgyti

Turėtų gautis potirštės sriubos arba poskysčio troškinio pavidalo patiekalas, skoniu labai primenantis čenachus. Valgome su grietine, duona užsikąsdami 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter