Ar žinote, kad išmatuoti galima bet ką? Taip, kartais matuoti yra sunku, kartais net neaišku, ko griebtis, norint gauti prasmingus skaičius. Bet įmanoma išmatuoti viską. Neseniai aš sužinojau, kad galima išmatuoti net ir žmonių susvetimėjimą (o tuo pačiu – ir atvirkščią rodiklį – gebėjimą vieniems kitus suprasti ir užjausti). Ir išmatuoti tai galima labai prasmingai, teisingai ir be jokių ten neadekvačių prielaidų. Aišku, jei turi proto*.
Merė Popins (Mary Poppins) buvo praktiškai ideali visais atžvilgiais. Todėl, kad ji žinojo, kaip išmatuoti viską. Būtent jos žinios pavertė ją idealia. Absoliuti dauguma žmonių beveik nieko nežino apie matavimus, todėl jie nei iš tolo neprilygsta Merei Popins.
Apie tai, kaip matuoti susvetimėjimą, man papasakojo vienas ponas (jūs pasakėte man stebuklingą dalyką, ponas Sauliau, todėl dar kartą tamstai dėkoju), dirbantis su kalinių probacija. Nuteistieji, anksčiau laiko paleisti į laisvę ar nuteisti lygtinai, yra prižiūrimi probacijos inspektorių ir savanorių, norinčių padėti žmonėms grįžti į visuomenę. Tačiau dalis nuteistųjų suklumpa ir padaro klaidas vėl. Ir sėda į kalėjimą. Tačiau kita dalis ilgainiui tampa pilnaverčiais visuomenės nariais. Pagrindinė priežastis, nuo kurios priklauso nuteistojo sėkmė – tai grįžimas į visuomenę. Žmonės, susiradę darbą ar ėmę mokytis, beveik niekad nenusikalsta pakartotinai. Žmonės, kurie nei mokytis, nei dirbti nepradėjo, paprastai nusikalsta vėl ir pakliūna už grotų.
Ar žmogus ras darbą, ims mokytis ir pradės naują gyvenimą, labiausiai priklauso nuo jo aplinkos. Kai jo artimieji, draugai, pažįstami, kaimynai ir šiaip atsitiktiniai sutikti žmonės padeda – jis grįžta į visuomenę. Mažuose miesteliuose į normalų gyvenimą grįžta dauguma, nes žmonės pažįsta vieni kitus, bendrauja, užjaučia. Didmiesčiuose problemų daug daugiau – žmonės nesudaro bendruomenių, nepalaiko tokių artimų santykių, yra susvetimėję.
Taip, susvetimėjimą vienareikšmiškai rodo paprastas skaičius – procentinė pakartotinai nuteistų asmenų dalis. Šis skaičius tuo geresnis, kuo geriau sugyvena žmonės bendruomenėje. Tačiau aš ne apie tai čia noriu parašyti, o apie kai kuriuios kitus su rodikliais susijusius dalykus. Juos, beje, labai taikliai užkabino ponas Skirmantas Tumelis, kurio straipsnį apie rodiklius siūlau paskaityti. O aš čia užkabinsiu ne taip įdomiai, iš metodinės pusės.
Juoba čia įdomu ir dar kitu kampu pažvelgus: štai jau ir politikai sujudo dėl rodiklių, nes matyt, kad Commonsense.lt kapsino, kapsino ir dakapsino. Vat netgi ponas Viktor Uspaskich žada, kad matuos pagal rodiklius Lietuvą, kai laimės rinkimus**.
Kartą, kai rašiau apie mirtinas įmonių ligas, identifikuotas pono Edwards Deming, jau minėjau valdymą pagal metinius rodiklius. Dabar papasakosiu šį bei tą plačiau, nes kiekviena iš tų minėtų mirtinų ligų nusipelno atskiro straipsnio. Jos gi ne šiaip sau yra mirtinos – jos yra mirtinos dėl to, kad jomis sergančią įmonę tegali išgelbėti stebuklas. Ir metiniai matavimai, nors atrodo nelabai pavojingai, yra būtent tokia liga, kurios apimta įmonė degeneruoja, tampa palaida bala, švaistančia pinigus ir negebančia reaguoti.
Kai įmonė dirba ir teikia visokias paslaugas, aišku, kad būna visokių dalykų. Kartais atsitinka, kad ir nekokybės atsiranda, ir nenumatyti veiksniai suveikia, ir nelaiku kažkas būna, ir savikainos kartais gaunasi didesnės, nei planuota. Priežasčių būna visokių ir jos susijusios: jei kažkur kažkas sulūžo, kilo variacija, susieikvojo krūva darbo – tai prekės ar paslaugos savikaina nuo to padidėjo. Padidėti ta savikaina gali ir tuo atveju, jei kažkas vėlavo, todėl teko panaudoti daugiau resursų, norint laiku tą prekę ar paslaugą suteikti.
Japonai su savo Kaizen yra išvedę tokią sąryšių seką: muri, mura ir muda. Muri – tai proceso neapibrėžtumai, mura – tai variacija (nuokrypis nuo reikalavimų), o muda – tai nereikalingas darbas. Iš muri kyla mura, o iš mura kyla muda. Holistinis TQM požiūris į vadybą sako dar paprasčiau: variacijos būna įvairios, tarp jų – ir variacijos valdyme bei proceso organizavime, todėl visas nenumatytas blogis – tai variacija, kurios priežastis reikia atrasti.
Kadangi visas blogis yra variacijos, tai su variacijomis reikia kovoti. Paprastai kovoti – ieškoti variacijų šaltinių ir juos šalinti. Ten, kur yra stabilus gamybos ar paslaugų teikimo procesas, visa paieška tampa elementaria – tereikia rasti, kur kažkas vyksta vis kitaip, išsiaiškinti, kodėl kažkas keičiasi, patvarkyti tų nuokrypių priežastį – ir liuks, viskas veikia idealiai.
Čia paimtas paprastas alkoholinių psichozių modelis, kuriame yra įvesti keli įtakojantys faktoriai, pvz., padidėjęs girtavimas savaitgaliais, priklausomybė nuo atlyginimo gavimo datos, sezoniniai svyravimai, surogatinio alkoholio kontrabanda - jei grafikas šiuos faktorius leidžia aptikti, tai mes galime sumažinti jų įtaką, gaudami puikius rezultatus. Bet pažiūrėkim, ką mato darbuotojai, priklausomai nuo matavimų dažnumo: kasdien mato, kad skaičius gerokai skiriasi - būna, kad nei vieno neatveža, o būna, kad ir keturis. Dviejų dienų grafikas leidžia įtarti apie tai, kad vyksta savaitiniai svyravimai. Savaitinio grafiko bangos kelia aiškius įtarimus, kad alkoholikai geria žemarūšį pilstuką, atvežamą didelėmis partijomis. Panašius įtarimus, kad ir silpnai, bet kelia dar ir mėnesinis grafikas (atkreipkite dėmesį, kad dėl per ilgo periodo jis kartais jau rodo kritimus ten, kur realiai yra pakilimai). Ketvirtinis grafikas jau nerodo nieko, o pusmetinis tampa visiška beprasmybe. Metinis grafikas mums sakytų, kad situacija yra stabili, nesikeičianti. Dauguma Lietuvos valdiškų įstaigų tenaudoja metinius rodiklius. O kai kurios net ir metinių neturi.
Gyvenime variacijos būna įvairiausios – tai ir ligos, ir mašinų gedimai, ir pamesti pinigai, ir suplyšę drabužiai, ir prastai suskaičiuota grąža parduotuvėje. Viskas, kas tik vyksta negero, nenumatyto – tai variacija. Ir mes esame įpratę tą variaciją pastebėti ir šalinti jos priežastis, nors kartais apie tai net nesusimąstome.
Įsivaizduokite, kaip kasryt keliatės į darbą: suskamba žadintuvas, jūs atsibundate, keliatės, ruošiatės, išeinate iš namų ir t.t.. Tai standartinis vyksmas, procesas. Jei šiame procese ims streikuoti jūsų žadintuvas, tai atsiras variacija – į darbą jūs vėluosite, gausite velnių nuo viršininko, o paskui būsite atleistas, nes jūs parduodate savo darbą kažkokiai įmonei, kuri nepatiria pasitenkinimo (taip, įmonė – tai jūsų klientas, perkantis jūsų darbą), nes jūs neužtikrinate atitikties reikalavimams.
Vat jei jau paėmėm pavyzdžiu žadintuvą, tai pažiūrėkim, kokios gali būti priežastys, dėl kurių jo variacija kilo:
- Žadintuvas tiesiog sugedo ir neveikia
- Žadintuvo baterija nusėdo ir dėl to jis nepypsi
- Žadintuvo baterija nusėdo ir dėl to jis atsilieka – suskamba gerokai vėliau, nei turėtų
- Žadintuvą pasukiojo vaikai ir jis rodo ne tą laiką
- Jūs elementariai užmiršote vakare jį įjungti
- Jūs vėlai nuėjote miegoti ir per miegus tiesiog jo neišgirdote
- Jūs labai norėjote miego, ryte jį išjungėte ir paskui neatsiminėte, kad pats išjungėte
- Jūs tiesiog pasidarėte atsparus žadintuvams ir jų negirdite
- Lietuvoje eilinį kartą įvyko Andrikienės laikas, o jūs tame nesusigaudėte
- Darbas tą dieną prasidėjo valanda anksčiau, o žadintuvas buvo nustatytas, kaip įprasta
- Žadintuvą išjungė jūsų antra pusė, nes jai trukdė miegoti
Kaip matome, priežasčių, dėl kurių žadintuvas nesuveikė, gali būti daug. Normalus žmogus, jei kokį kartą nesuveikia žadintuvas, ima tikrintis, kas per problemos, bet jei viskas atrodo tvarkoje, tai nutaria, kad čia koks nors nesisteminis, pavienis atvejis, į kurį nereikia kreipti dėmesio. Tai natūralu ir teisinga. Bet jei toks pat atvejis pasikartoja kitą dieną, normalus žmogus ima tikrintis giliau. O jei ir trečią dieną – tai ima aiškintis priežastis labai rimtai, nes tokia nuolatinė žadintuvo neatitiktis reikalavimams – tai jau didelė problema, tokią variaciją reikia šalinti žūt būt, nes procesas dėl jos neveikia.
Štai dabar ir sugrįžkime prie matavimų, nuo kurių pradėjome: kaip dažnai mes vertiname (matuojame – veikia ar neveikia) žadintuvo veikimą ar neveikimą? Ogi akivaizdu, kad kasdien. Nes kėlimosi į darbą proceso ciklo standartinė trukmė – tai viena para. Kas bus, jei matuosime žadintuvo veikimą kartą per savaitę? Ogi bus visiškas pravalas – jis galės savaitę laiko neveikti, o tik tada mes nutarsime, kad reikia imtis kažkokių veiksmų. O kas bus, jei matuosime kartą per mėnesį? O kas bus, jei matuosime kartą per ketvirtį? O kas bus, jei matuosime kartą per metus?
Esminis dalykas, kurį matome – tai priklausomybė tarp optimalaus matavimų periodo ir proceso ciklo trukmės: geras, sveikam protui neprieštaraujantis matavimas turi būti daromas panašiais periodais, kaip ir proceso ciklas. Žadintuvas naudojamas kartą per parą – vadinasi, kartą per parą reikia nuspręsti, ar viskas yra tvarkoje. Jei matavimas ilgesnis – jo prasmingumas dingsta, jis pavirsta į visišką absurdą.
Jei ciklo trukmė nežinoma (kaip, pvz., alkoholinių psichozių atveju) – reikia dirbti rimčiau, daryti krūvas įvairių grafikų: vieni parodys vienus faktorius, kiti – kitus. Sunkesniais atvejais, pasikrapštę, galime padaryti ir grafikus su akumuliuojančiais kintamaisiais, pokyčių amplitudės grafikus, etc. – statistinių priemonių yra daug ir jos tikrai nuostabios.
Grįžtant prie pradžios – kaip dažnai reiktų vertinti savo susvetimėjimą ar gebėjimą vieniems kitus suprasti, užjausti, padėti? Kartą per metus? Kartą per gyvenimą? Kokia yra standartinė gėrio ciklo trukmė? O kokie įtakojantys faktoriai? Kokie šiųjų ciklai?
——————–
* Kaip matuojama, kai sveiko proto nėra, man papasakojo vienas draugas. Pasirodo, prieš kažkiek laiko kokie tai valdžiažmogiai sugalvojo paremti darbo vietų kūrimą visokiuose mažuose miesteliuose. Aš nekalbėsiu apie tai, kad jiems neužteko proto suvokti, jog darbo vietų kūrimas ir mokėjimas kam nors atlyginimų – tai skirtingi dalykai. Aš jums pasakysiu, kokie jiems gavosi matavimai. Jie sugalvojo, kad darbo vietos bus kuriamos, jeigu jie užsakys krūvas šaligatvių. O paskui, kai jau reikėjo atsiskaitinėti už tas darbo vietas, pasigirdo kalbos, kad matavimai blogi, todėl nerodo realybės, nes šaligatviai nekoreliuoja su įdarbinimu. Suprantate, jie darbo vietų kūrimą sugalvojo matuoti šaligatviais. Būtent taip, šaligatviais. Žinote, aš nenustebsiu, jei jie emigraciją sugalvos matuoti bebrais, o mokesčius – tamponais. Kita vertus, reikia neužmiršti, kad matavimai kartais būna gana netrivialūs – kadaise jau rašiau apie tai, kaip raketiniai varikliai matuojami sekundėmis.
** Štai čia jau kitą dalyką reiktų pastebėti: be matavimo ciklų, yra dar ir rodiklio uždelsimas, galintis atsirasti dėl įvairių (ir išvengiamų, ir neišvengiamų) priežasčių. Ponas Viktor Uspaskich kaltina kažką blogais rodikliais, kažkaip užmiršdamas, kad ekonominiai rodikliai ne per mėnesius ir netgi ne per metus pasikeičia. Tie ekonominiai skaičiai, kuriuos turime apie 2011 metus, didesne dalimi rodo pasekmes veiksmų, darytų prieš kokius 2-3 metus arba netgi dar seniau (stambesni ekonomikos ciklai yra pakankamai ilgi, plg. su realiai metiniu bulvių auginimo ciklu, kuris dar nėra labai jau didelis). Čia, beje, ir dar kartą galim pagalvoti apie matavimo dažnį: jei matavimai metiniai – tai vien matavimas duoda iki metų uždelsimą. T.y., primeskim scenarijų: ateina konservai į valdžią ir mato apie daugumą dalykų tik 2006 skaičius, nors jau yra 2007 pabaiga ir krizė ateidinėja. O ko reikia, norint imtis gerų veiksmų? Aišku, kad einamųjų duomenų. O jų, žinote, nėra. Nes suprantate, bet kuris nomenklatūrininkas jums pasakys, kad nėra jokios prasmės matuoti dažniau, kaip kartą per metus. Ir netgi per metus pernelyg jau dažnas matavimas, nes išvis nieko matuoti nereikia, nes tai tik darbui trukdo.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Is cia isvardintu zadintuvo nesuveikimo atveju nepaminetas vienas, kuris man ivyko, ko pasekoje gavau is vado ispejima (3 ispejimai = 1 papeikimas) kai dirbau karo reikaluose pries daug metu.
O buvo taip, kad besivartydamas nakti netycia nustumiau zadintuva nuo spinteles, tas minkstai ir tyliai nukrito ant salia padetu tapkiu, bet iskrito AA tipo galvaninis elementas, ko pasekoje pabudau 30 minuciu veliau iprastinio kelimosi laiko.
Buvau saziningas ir vadui pasakiau visa tiesa ir nieko iskyrus tiesa, tas pasisypsojo pazvenge, pasake, kad tokios istorijos dar nebuvo girdejes, o ju girdejes jis jau tikrai nemazai, ir likau ispetas 🙂
Cia aisku ne i tema, tik siaip smagu prisiminti..
Taip, čia irgi variantas, kur priežastį galima nustatyti ir problemą išspręsti -- pakanka žadintuvą statyti kiek toliau, kad neišeitų bemiegant jo numesti.
Turiu pastebėti, kad tie japonų principai labai keistai veikė Tarybų Sąjungoje. Nors planinėje ekonomikoje muri nebuvo, bet fabrikuose dirbo labai daug mudakų, tai gamybos rezultatas dažnai gaudavosi vsiška mura.
Ponuli, tai, ką tamsta parašėte -- tai stebėtinai didelis ir koncentruotas atsitiktinių nesąmonių kratinys vienoje vietoje.
Atsiprašau gerbiamo autoriaus, ne pabandžiau poezija vietoj analizės užsiiminėti. Daugiau taip nedarysiu.
labai rimtus klausimus uzdavet, Rabinoviciau…Bandau bent jau sau saziningai atsakyti ir kazkodel nesiseka. Vis lenda i galva mintis apie tai, kad yra dalis zmoniu , kurie ir uzjaucia ir padeda vedami paprasciausios puikybes. Buvau gerokai suglumusi, kai kazkada tai supratau.
Viskas labai paprasta. Vertinti reikia įvykus kiekvienam ryšio seansui su bet kuriuo individu. Tą padaryti nelengva ir ne visada pavyksta padaryti gerai tai darant iš karto. Va čia matau informacijos agregavimo, pagal savo paties elgesio/žodžių kriterijus, prasmingumą. Iš principo tą ir darome visada, bet reikėtų tai daryti sąmoningiau ir su griežtesne mąstymo disciplina. Ir ne per retai: prisimenate visus, su kuriais bendravote prieš savaitę?
Aš manyčiau, kad tiesiog daugelis užkibo ant gėrio ciklų. Panašiai, kaip ponia Kita, pasakiusi visišką kliedesį komentaruose.
Gėris yra siekiamybė, o prie jo artinantys veiksmai gali turėti pačias įvairiausias trukmes, todėl jo matavimai nėra trivialūs -- reikia vertinti labai daug skirtingų periodų 🙂
Aš tiesiog viską supaprastinau iki bendravimo kokybės ir refleksavimo pabendravus.
Viena vertus viena siekiamybė yra, kad įprotis refleksuoti kaskart pabendravus virstų grynu pajautimu, t.y. automatiniu jausminiu atsaku, kad viskas gerai… arba nelabai gerai. Nes refleksuoti apie kiekvieną pabendravimą neįmanoma dėl žmogaus dabartinio gyvenimo apribojimo (gal tai tiktų tik kokiam Robinzonui Kruzui). Kita vertus, vien jausmu pasikliauti irgi negalima, nes pasitikėjimas vien jausmu gali greitai nuvesti šunkeliais. Taip ir blaškosi žmonės -- šimtą kart pasikliauna jausmu, o šimtą pirmajį parefleksuoja. Manau toks elgesio modelis persiduoda ir kitoms gyvenimo, darbo sritims.
Taip, jei nėra vertinama. Matuoti savo kuriamą gėrį yra labai sudėtinga. Gal dėl to ilgainiui atsiranda tam tikri ritualiniai matavimai, pvz., išpažintis bažnyčioje, kurios metu iš esmės tam tikru būdu paskaičiuojami geri ir blogi darbai.
Bet tai nėra lengva, matavimus čia sunku pritaikyti. Kita vertus, gan simboliška, kad religijos įveda per gyvenimą padarytų gerų ir blogų darbų matavimus, apie kuriuos kalba, įvardindamos, kas bus po mirties. Ir gan simboliška, kad kai matavimas viso gyvenimo trukmės (t.y., vienkartinis, ilgo periodo), tai visiems tiesiog dzin 🙂
jusu irasas kaip zadintuvas sucirske. manyciau, sutiksite, o gal sis irasas ir buvo to isdava, kad matuojame bent karta per metus: ar per gimtadieni, ar per naujuosius, ar kaledas ar visus tuos kartus. vieneri metai per daug simboliska atkarpa savo esme, kad ju negaletume laikyti ir standartine gerio ciklo trukme, tik gal kartais tie ciklai kartais persipina del skirtingu atskaitos tasku
Vienas pažįstamas kartą taip pasakė apie metinius vertinimus: „Jei pusę metų žudysiu žmones, o kitą pusę metų darysiu geriausius darbus ir aukosiuos dėl Tėvynės, tai man nieko nebus?“
Čia jums apie standartinę ir simbolišką jūsų metinę gėrio ciklo trukmę.
Mintys galvoj kiek prasisklaide ir supratau, kad atsakymai i paties klausimus gana paprasti. :)Pagrindinis itakojantis faktorius yra MEILE SAu. Butent sau, o ne zmonijai, artimiesiems ir pan. Ne veltui yra pasakyta : “ Mylek savo artima, kaip pats save.“ Jei saves nemyli, tai kaip tada ta artima mylesi, nezinodamas kas ta meile ? Tik nepainiokit meiles su savimyla ir egoizmu. Tarp ju nieko bendro nera. Myledamas save , mylesi ir savo artima ne ciklais, ne kartkartem, ne saligatviais :), o kiekviena karta, kai jausi, kad tavo meile , supratimas, gailestis, uzuojauta ir pan. yra reikalingi.
Aš čia matau ir vieną šiokią tokią problemėlę: yra tikimybė ir galimybė, kad gali išbraukti neegzistuojančią variaciją ir taip sugadinti duomenis: pvz, nutaręs kad apyvartą įtakoją mėnulio fazė, pataisai modelį pagal mėnulio fazę. Matematika tai ledžia: beveik bet kurią funkciją gali išskaidyti į daugybę periodinių funkcijų (žymiausias pavyzdys Furjė eilutė). Išbrauki neegzistuojantį periodinį veiksnį, tačiau net nežinai, kad tas veiksnys buvo tau reikiamų duomenų dedamoji.
Su statistika esu nedaug suispažinęs, daugiau su visokiais signalų apdorojimo metodais: turbūt yra ir matematinių bei statistinių metodų, kaip tą problemą spręsti, bet vistiek lieka problema iš tyrimo pusės: kaip neatmesti/nepriskirti reiškinio ir nepervertinti jo įtakos? Po to gali gautis, kad tavo apyvartą veikia mėnulio fazės ir panašūs neegzistuojantys vaiduokliai ir problemos nerandi, nes tavo svarbi vaizdinio dalis buvo grubiai atmesta ir priskirta toms pačioms mėnulio fazėms.
Ponuli, aš nesupratau, ką tamsta norėjote pasakyti. Kokį dar veiksnį išbraukti? Kodėl išbraukti? Apie ką tamsta? Aš, atleiskite, kažko čia nesupratau tame, ką tamsta norėjote pasakyti.
Tiesiog norėjau pasakyti, kad gali pamatyti ciklą ar variaciją kur jos realiai nėra ir to nė nežinodamas pakeisti galutinį rezultatą. Visai reali galimybė.
Taip, kai kurios variacijos gali būti menamos, todėl sukurti gerus rodiklius nėra paprasta. Dažniausiai bandomi vieni, kiti, treti rodikliai ir periodai, kol galų gale atrandami tokie, kurie leidžia gerai orientuotis ir rodo realybę.
Vienas iš dažnesnių probleminių dalykų, kur svyravimų priežastys būna neakivaizdžios, o duomenys gaunasi iškreipti -- kelių dažnių interferencijos. Ten grafikuose matosi kai kurie neatitikimai, kai savaitiniuose grafikuose matomi pakilimai, o mėnesiniuose -- kritimai. Tiesiog susideda keliais skirtingais dažnumais einantys svyravimai.
Bendru atveju tai sprendžiama labai paprastai -- sudaromi keli grafikai su skirtingais dažniais. Kitas variantas, sudėtingesnis padaryti, bet geresnis rezultatais -- akumuliuoti grafikai. Dar vienas būdas, kuris kartais padeda -- matuoti ne absoliutinius dydžius, o pokyčius.
Taip ar anaip, gerus rodiklius pasidaryti -- tai nėra labai trivialus uždavinys.
Rokiškis:“Žmonės, susiradę darbą ar ėmę mokytis, beveik niekad nenusikalsta pakartotinai. Žmonės, kurie nei mokytis, nei dirbti nepradėjo, paprastai nusikalsta vėl ir pakliūna už grotų“.
Klasikinis pavyzdys, kuomet pasekmė painiojama su priežastimi.Esmė tame, kad pradėjimas mokytis ar dirbti yra ne priežastis (kad nėra recidyvo), o pasekmė visai kitų dalykų.
Ponas Policija, tamsta įsivaizduojate, kad tamsta padarėte atradimą, jog žmonės darbinasi ir mokosi su kažkokiu tikslu, o tada ėmėte ir pasipiktinote, net nesupratęs to, kas yra savaime aišku netgi eilinei bobutei: jei žmogus dirba, jis turi už ką prasimaitinti, o jei neturi -- tai eina vogt.
Gal malonėtumėte pažiūrėti šią nuorodą, ji labai tamstai pravers, nes labai derinasi su šia tema: http://bit.ly/LJjXEk
Rokiški, jus man čia neaiśkinkite to, ką tamstai aš galiu geriau išaiškinti. Juo labiau, kad šioje dalyje tikrą fufelį parašėte, kas rodo, jog kai ko nesuvokiate. Vagys vagia ne todėl, kad neturi darbo daugumos suprantama prasme, o todėl, kad jų darbas ir yra vogti. Bent jau jie taip galvoja ir gyvena, bei iš to prasimaitina.
Ponas Policija, vagių ir nusikaltėlių būna labai įvairių, o įdomūs čia yra tie, kas yra pataisomi. T.y., tie, ką išvis verta nagrinėti, nes nepataisomi yra asisteminiai, t.y., išvis nenagrinėtini, o sodintini (t.y., priskirtini neperdirbamam neatitiktiniam produktui). O štai tie vagys, kurie yra pataisomi -- jie toli gražu negalvoja, kad jų darbas yra vogti.
Žmonės paprastai nelinkę ideologizuoti savo darbo, nesvarbu, koks jis bebūtų: jie dirba tokį, koks jiems paprastesnis, mažiau problemų keliantis ir daugiau pinigų atnešantis. Toks darbas, kurį jie moka dirbti.
Jei žmogus nemoka dirbti normalaus darbo, bet moka vogti -- tai ir vagia. Pamato, kad normalų darbą įmanoma susirasti, o vogti neapsimoka -- ima normalų darbą dirbti.
Vagis savo gyvenimo problemas sprendžia paprastai, čia vat visa vagies mąstymo esmė: http://toc.brigin.lt/dilemma-solver-lt.php?kr=8bca552aa2f31c2e88a5cbc38251feab
Bet kai vagis susiduria su tuo, kad gali būti pagautas, jam kyla kita dilema, dėl kurios jis nusprendžia nevogti:
http://toc.brigin.lt/dilemma-solver-lt.php?kr=276ebe030cd6efb83aaf15268a4401b4
Tiesa, spėju, kad tamstai šitos dilemos bus pernelyg sudėtingos, nes čia nėra buki dvinariai, kaip tamsta įsivaizduojate. Tai kodėl tada jūs čia pas mane atėjote ir komentarus rašinėjate?
šiaip pastebėjimas. teksto necituosiu.
sprendžiant pagal susvetimėjimo ir bendruomeniškumo kriterijų aprašymą, galima teorinė situacija, kai bendruomenę sudaro vien buvę kaliniai bendruomenėje atliekantys jai naudingus darbus, o nusikaltimus darantys už bendruomenės ribų.
apie straipsnį -- nepastebėjau, bet gal vertėtų pridurti, kad vienas (sausas) vieno įvykio grafikas, kad ir kaip gerai rodys pikus, neduos didelės naudos (kai kuriais atvejais negalėsi net pasakyti ar geras tas pikas ar blogas), t.y. reikia dar ir kitų įvykių tos pačios laiko sekos grafikų, kad galima būtų atrasti sąsajas.
P.S. o gal ir praktinė situacija galima pavyzdžiui tautinė bendruomenė gyvenanti netoli Kirtimų, kurios tikrai neapkaltinsi susvetimėjimu vienas kitam
Taip, būtent tokioje situacijoje, kai susidaro ištisa nusikalstama bendruomenė, pataisyti kažką yra labai sunku. Kita vertus, bendruomenė irgi bendrauja su aplinka, tad gaunasi tam tikras segregacinis procesas, savo esme labai artimas tam pačiam susvetimėjimui. Tik šiuo atveju jau ne pavieniai žmonės, o visuomenės grupės atsiskiria viena nuo kitos.
O dėl grafikų -- komentaruose kažkur čia jau užkabinome šitą reikalą. Problema būna tada, kai dėl skirtingų dažnių susdedamųjų (įskaitant ir matavimo dažnį) grafike gali atsirasti mūša. Kita problema -- vieni svyravimai gali užgožti kitus, ypač kai skaičiai maži. Todėl išties vienas iš paprasčiausių būdų -- tai naudoti kelis matavimų dažnumus. Kitas būdas -- naudoti kiek sudėtingesnius kintamuosius.
Čia nedėjau tokio grafiko, bet įdomiau atrodo pvz., toks, kur kintamasis lygus 1 einamąjai dienai + 0,9 prieš tai buvusios dienos + 0,8 dar prieš tai buvusios + 0,7 dar prieš tai buvusios ir t.t.. Tada triukšmai užsikloja ir kompensuojasi, o naudingas signalas matosi žymiai aiškiau.
ė, nu, gi statistikos departamentas matuoja kas ketvirtį, ne tik kas metus… 🙂
Statistikos departamento funkcijos truputį kitokios -- jie ne save matuoja, o kitus. Bet bendrai imant, apie ketvirtinius matavimus -- tame pavyzdiniame grafikų rinkinyje labai gerai matosi, kokia iš to nauda. Netgi mėnesiniai grafikai geba beveik nieko nerodyti, o ketvirtiniai -- praktiškai tas pat, kas ir metiniai.
O dar kita vertus, statistikos departamentas yra aiškus SPOF visos Lietuvos mastais, nes valdymo informacijos pakankamumas ir aktualumas visada yra lemiantis veiksnys. Tai reiškia, kad statistikos departamentas yra vienas iš esminių blogos Lietuvos ekonominės padėties kaltininkų.
Su valdininkų atliekamais matavimais neretai būna kitokio pobūdžio problema. Matuoja daug, dažnai ir viską iš eilės. Bematuodami trukdo realų darbą dirbti, nes vietoje darbo, reikia visokiausias ataskaitas pildyti, neretai keliems departamentams lygiagrečiai, nes anie nesugeba tais matavimais pasidalinti. Bet bėda tame, kad niekas tų matavimų rezultatų nenaudoja, jie reikalingi tik darbui imituot. Matuojama dėl matavimo, o ne dėl konkretaus rezultato.
Pvz kaune kažkada buvo įsteigtas toks „Švietimo ir kultūros įstaigų veiklos analizės skyrius“. O jo egzistencinė esmė -- viso labo suteikti viršininkui darbo vietą, kai buvo panaikintos apskritys. Vat ir sėdi, kažką matuoja, kažką analizuoja, alga gauna…
Panašiai kažkada spauda rašė apie krašto apsaugos ministeriją -- irgi ten gal keliasdešimt etatų užsiėmė tik tuo, kad spaudą analizavo…
Tas dalykas, kurį minite, savo esme yra ne matavimai, o išvis neaiškios ataskaitos kažkokios. Ir jos taip pat yra visokios metinės ir panašios, su realijomis neturinčios reikalo.
Ačiū už įdomų bet gana sunkų straipsnį!
Pingback: Nacionalinis liberalizmas arba Lietuvos ekonomika iš kitos pusės « Rokiškis