Tag Archives: nepriklausomybė

Jau 25 metai, ketvirtis amžiaus

Visai dar nesenai sveikinau ir rašiau, kad Lietuva dabar nepriklausoma jau ilgiau, nei išbuvo Tarpukariu. Praėjo kažkiek laiko – ir štai jau Nepriklausomybės jubiliejus: ketvirtis amžiaus, ištisi 25 metai nuo tos Kovo 11, kai mes pasiskelbėme vėl laisvais.

Laisvę Lietuvoje paskelbė tiesiog paprasti žmonės. Tokie patys kaip aš ar jūs, čia skaitantys. Paprasčiausiai visi nusprendėme, ėmėme kalbėti, išėjome į gatves - štai ir viskas. Galvojate, kad jūs kitokie? Aš jums tiesiai ir aiškiai sakau: jūs taip pat viską galite spręsti ir nuspręsti.

Laisvę Lietuvoje paskelbė tiesiog paprasti žmonės – čia mitingas 1990 sausio 10 dieną, reikalaujant Nepriklausomybės. Tie žmonės, kuriuos matote – tokie patys žmonės, kaip aš ar jūs, čia skaitantys. Paprasčiausiai visi nusprendėme, ėmėme kalbėti, išėjome į gatves – štai ir viskas. Galvojate, kad jūs kitokie? Aš jums tiesiai ir aiškiai sakau: jūs taip pat viską galite spręsti ir nuspręsti.

Aš atsimenu tą laiką prieš ketvirtį amžiaus. Tai atrodė realiai neįtikėtina, tai buvo kaip stebuklas, euforiška laisvės dvasia buvo tokia stipri, kad jausmas buvo kaip sapne. Atrodė, kad tai neįmanoma, bet tai įvyko ir tai pavyko. Realiai tai net neatrodė kaip stebuklas – tai buvo stebuklas realybėje. Buvo visiškai nerealu.

Continue reading

Sausio 13 prisimenant

Aš Sausio 13 nenoriu pasakoti kažkokių istorijų. Gal nebent pasiūlyčiau paskaityti vieną, kuri pačią esmę parodo – ją ponas Vytautas Vorobjovas labai gražiai aprašė. Būtent tokiose istorijose ir pasimato, kaip žmones suvienija bendras supratimas apie kiekvieno laisvę. Aš gal ir nenorėčiau aiškinti, nes tai šiaip jau senų perdylų užsiėmimas – pasakoti apie praeitį ir taip toliau. Bet nu ką daryt, jei tas jaunimas nesupranta? 🙂

Išsyk pasakysiu svarbiausią: nesvarbu, kas ką bešnekėtų, žmonės eitų ginti savo laisvės vėl. Eitų ne todėl, kad šita valdžia gera ar šita valdžia bloga, o eitų tiesiog dėl savo asmeninės laisvės. Eitų todėl, kad tai yra Lietuva, kurioje kiekvienas iš mūsų gyvename taip, kaip nusprendžiame. Eitų todėl, kad tai laisvė rinktis pačiam, nesvarbu, koks bebūtum. Eitų todėl, kad niekas nenori savo paties laisvės atiduoti į svetimas rankas.

Laisvė kelio ženklas

Laisvė - tai tiesiog galimybė rinktis. Ir arba gali rinktis, arba negali. Tie, kas žuvo Sausio 13, pasirinko laisvę. Nes kitaip jie nebūtų galėję rinktis. Mes visi pasirinkom laisvę. Taip Lietuva ir išėjo iš Sovietų Sąjungos. Nepriklausomybė pasidarė faktas.

Jei manęs kas paprašytų apibrėžimo, negalėčiau pasakyti, kas išties yra Lietuva. Tai, tur būt, yra kažkokia kiekvieno iš mūsų bendra dalelė, kuri mus jungia. Kažkokia dalelė, kur nevalia kištis niekam iš šalies. Kiekvieno iš mūsų, skirtinga, bet visvien mūsų, o ne pašalinių Lietuva. Lietuva, kuri yra mūsų galvose. Ir nesvarbu netgi kaip kiekvienas tą Lietuvą apibrėžiame: mes čia tiesiog gyvename, čia mūsų draugai, čia mūsų gabalėlis laisvės ir galimybių, čia mūsų giminės, čia mūsų atsiminimai, vaikai, praeitis, ateitis, svajonės, norai ir dar kažkas. Kiekvieno kažkas. Kažkas, ką nori išsaugoti. Kažkas, ko nenori prarasti. Kažkas, kas yra mums svarbu.

Kiekvienas mes turime tą bendrą kažką, kas mus jungia. Kažką, kas bendra man, kokiam nors mokytojui, darbininkui, šlavėjui, ministrui, valkatai ir menininkui. Kažką, kas tiesiog mums leidžia jaustis savimi ir būti kartu. Kartu – vienoje šalyje, nesvarbu, kokie mes bebūtume. Gal būt tas mus jungiantis dalykas vadinasi laisvė. Teisė spręsti pačiam. Gal ji sunki, bet tai laisvė.

Žmonės, kurie Sausio 13 ėjo ginti TV bokšto, Aukščiausios Tarybos, Vyriausybės, LRT – tai tiesiog paprasti žmonės. Tokie, kaip kiekvienas iš mūsų, nes mes ir buvom kiekvienas toks. Mes ėjom ne dėl to, kad valdžia kažkokia, o tik dėl to, kad visi labai gerai supratome: yra žmonių pasirinkimo laisvė ir yra režimas, kuris tos laisvės nepalieka. Kiekvienam buvo aišku, kad jokios laisvės nebus, jei ta trapi, dar tik žodžiais nepriklausoma Lietuva žlugs.

Lietuvos Nepriklausomybė tuo metu buvo tik deklaracija, tačiau ji buvo kiekvieno laisvės deklaracija. Ir kiekvienas pats tiesiog apsispręsdavo: būti nepriklausomu ar likti vergu. Ir atitinkamai žmonės ėjo. Ėjo, nes teisė nuspręsti pačiam – tai tokia teisė, kurios negali atsisakyti.

Budėti ėjo dešimtys ir šimtai tūkstančių. Budėti eidavo kiekvienas tada, kai galėdavo. Daugybė žmonių tiems, kas sėdėdavo ten naktimis, nešė maistą, daugybė prie Parlamento praleisdavo dienas, naktis ir ištisas savaites. O budintys tiesiog laukė, kol atvažiuos tankai, kareiviai ir ims šaudyti. Laukė tiesiog tam, kad gyventų laisvais. Arba kad mirtų, bet visvien liktų laisvais. Tai juk paprasta.

Būtent tada, Sausio 13, viskas stojo į vietas galutinai: yra sena nusikaltėlių gauja, žudikai, kurie tos laisvės nenori duoti. Ir yra nauja, mūsų galvose esanti Lietuva – tas kažkas, ko aš išties negaliu apibrėžti. Ir laisvė priklauso tik nuo mūsų, nuo kiekvieno iš mūsų. Ir geriau mirti, negu prarasti savo laisvę spręsti, nes be laisvės gyvenimas nėra gyvenimas.

Tai buvo paprasta, visus vienijanti mintis. Tokia paprasta, kad ją vienodai suprato kiekvienas – pradedant buduliais ir baigiant inteligentais. Tuo metu dingo bet kokie barjerai – megztos beretės rado bendrą kalbą su pankais, turginiai – su policininkais, įstaigų vadovai – su darbininkais. Rusai, lenkai, lietuviai, tikintys ir ateistiški, jauni ir seni – visiems galvose buvo tas pat: arba pats renkiesi, arba už tave nuspręs kiti. Ir tie kiti tau laisvės neduos.

Po Sausio 13 žmonių minios aplink Aukščiausią Tarybą nesumažėjo – gal netgi atvirkščiai, išaugo. Kai kuriuos užsieniečius stebino, kad tėvai ateidavo su vaikais. Labai paprastai viską įvardino viena mama, sėdėjusi prie laužo su savo vaikais: „geriau mes mirsim čia, negu liksim gyvi tame režime, nes taip, kaip mano tėvams teko gyventi teko prie Stalino, geriau negyventi išvis„. Visiems ten buvusiems šitai buvo tiesiog savaime aišku.

Po Sausio 13 šitai pasidarė aišku ir tiems, kas žudė. Jie suprato, kad laisvę iš mūsų atimti gali tik vienu būdu – per kalnus lavonų, per kraujo upes, per beginklių žmonių skerdynes, kurias pamatytų visas pasaulis. Jie tai būtų galėję padaryti, bet tai būtų sukėlę staigią visos Sovietų Sąjungos katastrofą, kuri ir taip jau buvo netoli. Jie išsigando mūsų. Mes laimėjome, nes mes patys nusprendėme likti laisvais.

Dabar tie, kas tada buvo vaikais, jau išaugo. Išaugo, gal nepamatę visus traiškančios sovietinės sistemos, bet užtat pamatę laisvę, kurioje patys gali nuspręsti, ką daryti. Nuspręsti, ar būti kairiuoju, ar dešiniuoju. Nuspręsti, kur mokytis, kur dirbti. Nuspręsti, ar gyventi Lietuvoje, ar emigruoti. Nuspręsti praktiškai viską, ką galima nuspręsti. Ta laisvė yra tokia didelė, kad daugelį ji baugina, bet būtent laisvė yra tas dalykas, kurio negali atsisakyti, ją gavęs.

Būtent todėl aš labai gerai žinau: nesvarbu, ką šneka kokie nors propagandistai – jei vėl taip būtų, vėl viskas būtų taip, kaip jau buvo. Minios žmonių eitų ginti Parlamento – ir ne dėl valdžios, o dėl savęs, dėl savo laisvės.

Politšvietimo valandėlė ir nelabai konspirologiniai dalykėliai Lietuvos-Rusijos santykiuose

Aš čia mažai kalbėsiu apie tai, kaip prieš Arvydą Sekmoką buvo daroma interpeliacija (kuri parodė, kiek seimūnų išlaiko Gazpromas) ir juolab nekapstysiu apie Dainiaus Kreivio istoriją (nors rekomenduoju prisiminti ją, kaip pavyzdinę). O ir išvis truputį neseku jau tos politikos. Tiesiog noriu užkabint kiek plačiau ir pro kitur.

Vladimiras Leninas, didysis revoliucijos teoretikas ir praktikas, visai neslėpė esminio dalyko: revoliucijos varančioji jėga – tai liumpenproletariatas. Kitaip tariant, specifinė skriaudžiamųjų rūšis, iškritusi iš visuomenės. Labai svarbu nepamiršti vieno esminio momento: liumpenai neturi politinių idėjų, jie tiesiog yra sistemos priešai. Bet kokios sistemos, nes jie yra atmatos – vieni savo noru, kiti – dėl to, kad juos atmetė visuomenė.

Prostitutės, vagys, benamiai, banditai, neprižiūrimi psichikos ligoniai, elgetos, alkoholikai, nelegalūs ir pusiau legalūs migrantai, vogto turto perpardavėjai, sociopatai, narkomanai, buki buduliai ir pan., kitaip tariant – tie, kuriuos paprastai vadiname atmatomis. Tie, kurie iškritę iš visuomenės. Būtent šita žmonių masė įvykdė Spalio perversmą Rusijoje. Būtent šitą žmonių masę Leninas prisakė sunaikinti pačią pirmą po revoliucijos pergalės – tam, kad daugiau niekas kitas negalėtų sukelti revoliucijos, kad niekas negrėstų bolševikų valdžiai.

Liumpenų panaudojimas kovoje prieš valdžią – puikiai žinomas iš sovietinių laikų. Ir puikiai atidirbtas. Visokios raudonosios brigados, kompartijos demonstracijos Vokietijoje, Italijoje ir pan. nuolat buvo organizuojamos ir remiamos KGB. Metodai buvo atidirbti tiesiog idealiai. Gorbačiovo perestroikos metu finansavimas toms revoliucinėms programoms buvo nutrauktas, tad visokie rotfrontai bei kiti atmatos didžiąja dalimi išsisklaidė, jų vietą dalinai užėmė islamistiniai judėjimai. Tačiau tai įvyko tiktai Vakarų šalyse, tuo tarpu Lietuvoje gavosi kiek kitaip.

Daugelis dar atsimenam tokią Jedinstvo organizaciją, kuri pas mus darė tą patį, ką ir Vakarų šalių „darbininkų“ judėjimai, lygiai taip pat ir apsimesdama darbininkus atstovaujančia jėga. Ir tai – dar SSRS sudėtyje, bet jau Lietuvai ruošiantis paskelbti nepriklausomybę. Ir paskelbus – irgi. Bet suirus SSRS, viskas kuriam laikui aprimo. Maždaug iki tol, kol Rusijos valdžion atėjo Vladimiras Putinas. Buvęs KGB darbuotojas. Puikiai įvaldęs judesiuką.

Rusijoje tasai veikėjas pasitelkė visokius neokomsomolcus, pvz., visokius Naši, o kitose šalyse – kūrė specialias naujas grupuotes ar, panaudodamas senus ryšius, vėl gaivino senas. Estijoje, pvz., tas pats Rusijos FSB (anksčiau vadintas KGB, o dar anksčiau – MGB ir NKVD) sukūrė visokius „nočnoj dozor“ būrelius – smogikus iš praplautasmegenio jaunimėlio, vaizduojančius kovą prieš kažkokius kažkokių veteranų žeminimus ar tai kažkokį panašų kliedesį.

Lietuvoje taip nesigavo – rusakalbių mažai, o ir tie rusakalbiai daugiausiai gana neblogai suvokiantys realybę (taip, žinau, kad yra pridūrkų, panašių į kokį nors Ibicus ar Szhaman, bet tai greičiau išimtys). Nelabai sėkmingais gavosi ir nuo pat sovietmečio pabaigos vykdyti bandymai kaip nors sukiršinti lietuvius su tuteišiais, juoba, kad čia savo koją įkėlė Lenkija, bent dalinai išstumdama FSB.

Taigi, ar jau kyla minčių?

Gerai, iš kitos pusės pažiūrėkim: kokia grupė atkakliausiai ir sėkmingiausiai stumia pačius absurdiškiausius ekonominius sprendimus, tuo pat metu prisidengdama visokiais „darbo žmonių“ interesais ir grąsindama visokiomis demonstracijomis ir mitingais? Taigi net durnam atsakymas akivaizdus: profsąjungos. Tos pačios, kurios reikalauja padidinti minimalų atlyginimą, nors jau dabar yra vos ne 20 procentų bedarbystė. Tos pačios profsąjungos, išlaikiusios savo tęstinumą dar nuo sovietmečio. Akivaizdu, kad minimalaus atlyginimo didinimas realių pajamų (t.y., pagal prekinį ekvivalentą) niekam nepadidins, tačiau juntamai padidins bedarbystę. Ir tos patirties mes turime.

Tačiau skirtingai, nei kažkada, turime kitas dvi bėdas: visų pirma, bedarbystės lygis jau senokai yra kritinis, tad bet koks jos didinimas yra politiškai labai rizikingas (bet naudingas tiems liumpenų vadeivoms – jų toks tikslas ir yra); antra, anksčiau legaliu buvęs verslas didžiule dalimi jau ir taip perėjo šešėlin, tad padidėjus verslo išlaidoms, galima gauti labai staigų šešėlinės rinkos šoktelėjimą, o kaip to pasekmę – staigų per mokesčius surenkamų valstybės pajamų kritimą. Neabejotina, kad tai irgi yra akivaizdus profsąjungų tikslas.

Kam nors dar kyla abejonių apie tai, kieno čia ranka veikia? Prisiminkit, kas ten ta senoji „darbo liaudies“ draugė Šatrija, besivienijanti su Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rosija“ ir koks ten Frontas kartu su profsąjungomis mitingus bei riaušes darė, pasinaudodamas akivaizdžiu skilimu tarp valdžios ir visuomenės, ir kas ten pro kur pinigėlius iš Latvių gatvės gauna? Beje, ar žinote, kokio didumo yra Rusijos ambasada? Jei nežinote – pasidomėkite, tada savaime kils klausimas apie tai, ką jie čia Lietuvoje daro. Visur susijusios chebrytės – vienos tiesiogiai, kitos per įvykius, kuriuos gerų dėdžių patarimu puikiai susiderina.

Ir žinoma, paskui į tai įsijungia būriai veikėjų, kliedinčių visokiomis komunistinėmis teorijomis (Kasparas Pocius – puikus pavyzdys), net neaišku, kiek sąmoningai pridengiančių tas pačias finansuojamas atmatas, tad triukšmo kiekis gaunasi pakankamai geras, jog mišką per medžius net ir ne visi dešinieji pamato. Ai, dar pridėkim kokį nors nelabai rišlų, bet irgi puikiai susiderinantį (tik neaišku, kiek per idėjas, o kiek per finansus) NK-95 judėjimą. Ir dar kokias nors populistines atmatas, finansuojamas gazpromų. Ir stebėtinai reguliariai daromas provokacijas, kuriomis bandoma supriešinti lietuvius su žydais. Ai, dar pridėt galim kad ir kokį nors Pervyj Baltyjskij kanalą, kuris, beje, nemenkus pinigėlius kainuoja Rusijos biudžetui.

Beje, kai buvo tas liūdnai pagarsėjęs gėjų paradas – taip ir liko neatsakyta į klausimą, kas tenai kelis mėnesius iš eilės pro visur skleidė propagandas apie visuomenės pasipiktinimus, būsimas protestuotojų minias ir t.t., kol sueskalavo viską iki Lietuvoje dar niekad nematytų mastų. Tai vat, padarykit sau prielaidą, kad kažkas viena ranka organizavo gėjų paradą, o kita ranka – organizavo jau protestuotojus prieš gėjų paradą. Panašiai, kaip per Kovo 11 eiseną pernai ar tai užpernai – viena ranka kažkas ten apmokėjo kelis vaikinukus, kad tie pašūkautų „juden raus“, o kita ranka – padarė iš to skandalą, tiktai mažesnį. Ir dabar priminkit man, kas ten organizavo interpeliaciją prieš Sekmoką? Ar jau matosi mozaika? 🙂

Tiktai kokie nors požiopliai anarchistai vaizduojasi sau revoliucinę kovą, o idealistiškai nusiteikęs ir realybės nematantis Darius Pocevičius galimai sapnuoja savo politines svajas. O būriai kitų durnelių puikiausiai pasiduoda visokioms provokacijoms, puikiai susiskaldydami į priešingas grupes ir tapdami puikiais įrankiais. Ai, o kokios kontrpriemonės iš valdžios pusės? O ką, nematot? Paklauskit Tomo Čyvo, sužinosit.

Kodėl aš apie tai rašau? Todėl, kad istorinis ciklas tęsiasi apie kokius 20 metų, ne taip jau seniai rašiau apie tai. Plg., Lietuva gavo Nepriklausomybę 1918, prarado 1940 – tai 22 metai, numalšinus pasipriešinimą maždaug apie 1950 (karo periodas permuša vietinį cikliškumą), po 22 metų susidegino Romas Kalanta – tai kitos judėjimo už laisvę bangos kritimas, tačiau dar po poros dešimtmečių mes vėl atgavom Nepriklausomybę.

Tai štai imkit ir pagalvokit, ar Vytautas Landsbergis buvo teisus, šitiek metų kalbėdamas apie Rusijos bei FSB grėsmę arba kokioje stadijoje tas politinis ciklas būtent dabar. Ir kas tai daro. Tiktai nenuvertinkit priešininko.

Sausio 13

Kažkada aš rašiau, kodėl nenoriu kalbėti apie Sausio 13. Trumpai tariant, todėl, kad tai tiesiog ne ta tema, kur labai norėčiau dalintis savo jausmais ar prisiminimais. Kita vertus, visgi aš noriu parašyt, ką galvoju. Gal tiesiog tam, kad lengviau būtų suprasti tiems, kas yra jaunesni.

Sausio 13 – tai tikrosios pergalės diena. Tikros, o ne vien deklaruotos nepriklausomybės diena. Tada dar tai neatrodė taip tikra, bet mes tuo tikėjome taip labai, kad buvome pasiryžę viskam. Praėjo pora dešimtmečių – ir mes jau ne tikime, o žinome. Tai atrodė labai naivu, bet labai tikra – stovėti kažkur gatvėje tam, kad tave galėtų nužudyti. Būtent tam, kad tave galėtų nužudyti. Kad nužudę, jie pralaimėtų. Ir jie pralaimėjo. O mes laimėjome.

Rytas Staselis siūlė pažiūrėti į Sausio 13-osios sąrašą, kuris Vikipedijoje kažkodėl pavadintas aukų sąrašu. Visi šie žmonės sąmoningai ėjo į kovą. Tai didvyriai ir didvyrės, sąmoningai pasirinkę mirtį vardan laisvės. Būtent tai reikia išvysti jų akyse – jose nėra aukos bejėgiškumo, jose yra valia atiduoti save vardan laisvės.

O dabar – viskas kitaip. Galim kalbėti apie įvairiausius to „kitaip“ aspektus – ir politinius, ir ekonominius, ir socialinius. Kas nors gali sakyti, kad „ne dėl tokios, blablabla“, o aš atsimenu vieną: mus buvo taip užveikę, kad buvo geriau mirti, nei gyventi okupacijoje. Tai buvo tiesiog pasirinkimas.

Būtent tai po Sausio 13 suprato Michailas Gorbačiovas – kad jam tiesiog teks žudyti tūkstančius, dešimtis tūkstančių, šimtus tūkstančių nesipriešinančių žmonių, pasirinkusių geriau žūti, nei likti vergovėje. Dėl savo pasirinkimo mes laimėjome.

Gal mes kartais paprasčiausiai nesugebam įvertinti to, ką turime.