Tag Archives: chloras

Cheminio ginklo panaudojimo taktika

Šis straipsnis bus kiek labiau apie chemijos naudojimo būdus bei istoriją ir tik truputį (visai truputį, iš konteksto) ir apie spėliones, kodėl Bashar al-Assad režimas gana drąsiai tą chemiją panaudojo netgi po visų sankcijų. T.y., kodėl galėjo naudoti cheminį ginklą, tikėdamasis kad nepaisant naudojimo, tas panaudojimas liks neidentifikuotu ar bent jau neįrodytu. Tokios Assado padarytos neįrodomumo prielaidos labai derinasi su panaudojimo taktika, kuri buvo matyta visai neseniai įvykusioje atakoje: pirma įprasti ginklai, paskui zarinas, paskui vėl įprasti ginklai.

Rusų kariškiai naikina kažkokią cheminę bombą utilizacijos fabrike. SSRS buvo prisigaminusi tiek cheminių ginklų, kad vargu, ar kokia nors kita šalis ją galėtų pralenkti. Prisigamintą cheminį ginklą paskui labai sunku ir sunaikinti. Žodžiu, nieko gero.

Beje, politinės Assado situacijos (jo režimas Vakarų atžvilgiu dabar jautėsi netgi saugiau, nei 2013 metais) aš čia išvis nenagrinėsiu, nes manau kad tai akivaizdu: kai pas save turi Rusijos kariškius, Rusijos bazes, naują priešlėktuvinę gynybą ir dar visokius Kremliaus pažadus, o kartu Vakarų šalys parodžiusios, kad rimto atsako dėl chemijos nesiima (raudona Obamos linija liko tik kalbomis), tai tą chemiją naudoti norisi dar labiau. Nes tiesiog matai, kad gali naudoti ir lieki nenubaustu.

Praktikoje pamatėme, kad Assadas visgi suklydo – gavo raketų į oro aviacijos bazę. Turint omeny, kad aviacija – tai esminis įrankis, kurio dėka Assado režimas sugeba atsilaikyti prieš sukilėlius, pasiryžusius geriau mirti, nei pasiduoti, smūgis Sirijos valdžiai buvo labai skausmingas.

Beje, prisiminkim kaip Bašaro tėvas Hafez al-Assad surengė Hamos skerdynes 1982 ir kaip panašios politikos laikėsi ir tuometis, ir vėlesnis (dabartinio Assado) režimas, ir tada jau klausimų nei apie Assado režimo metodus, nei apie sukilimo priežastis, nei apie sukilėlių požiūrį daugiau nekils, kaip nekils ir klausimų apie tai, kad Assadas gerai supranta, jog karas ten mirtinas – arba laimi sukilėliai, arba jis. Sirijos režimas yra pakankamai baisus, kad galėtų vienoje gretoje būti su Šiaurės Korėja, Saddamo Husseino Iraku ir panašiomis valstybėmis.

Visgi šįsyk ne apie Siriją. Šiandien aš jums papasakosiu apie kai kurias chemijos naudojimo specifikas ir skirtingų metodų bei ginklų skirtumus, o taip pat ir apie tai, kaip karuose jis pasiteisindavo, o kartais ir ne. Tada bus lengviau suprasti ir Assado taikomus metodus, kurie kažkiek skiriasi nuo daugelio kitų cheminio karo atvejų. Šiuo atveju pasakojimas bus paremtas istoriniais pavyzdžiais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vėl cheminės atakos Sirijoje. Kas kaltas?

Kadaise, kai buvo pirmosios cheminės atakos Sirijoje, aš parašiau apie tuos cheminius ginklus, kurie ten buvo naudoti ir kiek tuos cheminius ginklus galėjo panaudoti sukilėliai. Aišku, aš rėmiausi prielaidomis ir bendromis žiniomis, bet praėjus kuriam laikui, tas pačias išvadas pateikė ir Jungtinių Tautų ekspertai. Cheminį ginklą tąsyk panaudojo Bašaro al-Assado režimas.

Khan Sheikhoun, Idlib, Sirija. Tėvas su dviem dukrytėmis, nužudytomis cheminės atakos metu.

Dabar vėl naujas atvejis, žuvusių skaičius, pagal viską – tarp 50 ir 100, gali būti ir dar keli šimtai sužeistųjų. Pabandykim tiesiog pasižiūrėti, kas galėjo vykti. Ir kas negalėjo vykti. Ir kas už tai atsakingas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dar šiek tiek apie cheminio ginklo gamybos ir panaudojimo specifiką

Čia tiesiog tam, kad neliktų klausimų visokiems durniams, kurie nesugeba perskaityti, kas buvo parašyta apie tas teroristų galimybes prisigaminti zarino bei patiems pasitikrinti. O taip pat ir tiems, kam įdomūs yra kai kurie specifiškesni niuansai apie tuos cheminius ginklus, jų gamybą ir naikinimą, nes įdomumų ten daug visokių. Kartais – ir ganėtinai keistų, o kartais – ir išties sunkokai atrandamų.

Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.

Rusiška karinė RHBZ apranga yra klaikiai nepatogi ir varginanti, tačiau laikoma visgi labai patikima apsauga nuo chemijos, lenkiančia daugumą įprastų vakarietiškų priešcheminių lauko kostiumų. Gal taip yra dėl to, kad ta pačia apranga turėjo rengtis ir einantys į mūšį, ir dirbantys su cheminiais užtaisais (Vakarų šalyse tam naudojami visiškai skirtingi kostiumų tipai). Visgi, nepaisant savo patikimumo, šita rusiška apsauga praktiškai nepadeda apsisaugoti nuo fluoro vandenilio rūgšties.

Pradėkim nuo to, kad kažkodėl daugelis įsivaizduoja, jog cheminius ginklus kažkas gali gaminti kokiame nors garaže. Tai durnas įsivaizdavimas. Aišku, yra buvę tokių I Pasaulinio karo cheminių ginklų, kur išties įmanoma šiek tiek jų pasigaminti labai primityviomis sąlygomis – pvz., nedidelį kiekį chloro. Tiesa, irgi ne taip lengvai, kaip daugelis įsivaizduoja – paprasta elektrolize gausit chloro ir vandenilio mišinį, kuris, lengvai susprogs jums savaime, ištaškydamas visą laboratoriją (reikia pasakyti, pakankamai tipinė baigtis). O ir gavus tą chlorą, būtų didelis klausimas, kur jį sukišti, nes normalias medžiagas jis ėda stebėtinai smarkiai. Halogenas juk.

Kiti koviniai junginiai sintezuojami dar gerokai sunkiau – pvz., fosgenui reikia gan komplikuoto aparato, kur maždaug kažkokioje ten temperatūroje per aktyvuotos anglies granules būtų leidžiamas chloro ir anglies monoksido mišinys. Reakcija egzoterminė, šilumos išsiskiria daug, o vat truputį padidinus laipsnių kiekį, visas tas fosgenas suyra. O jei yra vandenilio, kaip kad būtų, jei bandytumėte chlorą gauti per elektrolizę – gautųsi ne tiek fosgenas, kiek mišinys iš visokių chemijos atliekų. O chloras, turiu pasakyti, prie tos reakcinės temperatūros puikiausiai ėda viską, kas papuola, tad kokių nors teroristų pasigamintas reaktorius greitai išdegtų ir visas tas fosgenas išeitų lauk. O dar, beje, rekcijoje neturi būti ir vandens, o normaliu atveju – ir kitų dujų, tad monoksido gamybai irgi reiktų atskiro proceso (pvz., tos pat anglies oksidavimas grynu deguonimi, kas suprantantiems išsyk atima bet kokį norą tuo užsiimdinėti). Žodžiu, patys pabandykite įsivaizduoti, kaip tokią gamybą organizuoti, norint gauti kad ir kokį kilogramą fosgeno.

Tai čia, beje, patys primityviausi junginiai, kurie labai paprastai gaminami ir praktiškai tokie prasti ir nepatogūs naudoti, kad terorizmui iš esmės netinkami. Minimalus karinis panaudojimas tokioms dujoms, kaip fosgenas ar chloras – nuo keleto tonų, kurias pasigaminti, kaip jau supratom, reikia fabrikėlio. Bent kiek juntamoms teroristinėms atakoms irgi reikalingi panašūs kiekiai.

Žodžiu, aš tikiuosi, kad jau ima dašilti, kad yra labai specifinių niuansų su šita chemija ir praktikoje viskas čia kitaip, nei mokyklose pasakoja apie visokias reakcijas. Ir manau, kad jau galit numanyti, jog tikrų cheminio ginklo receptų (o ne dezų) visokiose vikipedijose nerasit, nes tai ką rasit – greičiausiai bus visokie makaronai. Žodžiu, niuansai ir niuansėliai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Pabiros apie sovietmečio katastrofas Lietuvoje

Su sąlyga, kad jums patiko apie sovietmečio katastrofas, čia jums tiesiog duosiu pabirų apie Lietuvoje buvusias ir paprašysiu jūsų pagalbos, kad kas žinote, pasidalintumėte apie nepaminėtas čia blogo komentaruose su manimi ir kitais. O kas nežinote – paklausinėtumėte pažįstamų ir man patys parašytumėte, kokios buvo ryškesnės sovietmečio katastrofos, avarijos ir panašūs dalykai Lietuvoje.

Suprantate, kaip gaunasi: pabandžiau aš pakapstyti apie įvykius visokius, o beveik nieko rasti apie tai neįmanoma – informacija slepiama buvo pakankamai gerai, kad jos beveik neliktų. Na, taip, Jonavos „Azotas“ ar koks „Globe Asimi“ – tai yra. Kažkas dar ir Žaslių traukinio avariją prisimena ar kokį pontoninio tilto Vilniuje griuvimą. Bet kiek tų katastrofų niekur nefiksuota, nes  visur amžinai viskas buvo tiktai gerai ir laiminga socialistinė tarybų Lietuvos darbo liaudis kovojo už šviesų komunistinį rytojų?

LTSR dvasingi pasiekimai, tarybinė liaudis čia viską sukūrė, brangi ir laiminga tarybų Lietuva, svarbu tik kad visur plakatų visokių būtų kuo daugiau belenkokių.

Kaip pavyzdys: apie 1950-1970 buvo komplektas avarijų su krūvomis aukų, kur suduždavo ir sukiužę užsidegdavo autobusai KAG: kėbulas neatlaikydavo, o kai viskas buvo iš medžio, o dar kai ir benzinas išsiliedavo – tik blykst ir dega aukos. Buvo viena ar kelios avarijos, per kurias sudegė kelios dešimtys žmonių. Tačiau pabandžius paieškoti ko nors internetuose – riebi špyga apie tai.

Aišku, turiu visgi pripažinti vieną dalyką: lyginant su SSRS mastais, Lietuva gyveno nepaprastai saugiai ir gerai. Tos superkatastrofos, kurios buvo klaikios mums, kai kuriose sovietinės imperijos vietose atrodytų kaip kažkokie vidutinio ar netgi smulkaus masto įvykiai. Bet mums jie buvo pakankamai dideli, kad prisiminti vertėtų.

Bet nesivelsiu čia dabar į nuokrypius, tad geriau šiaip pavardinsiu vietinių pavyzdžių pamečiui – labai tikiuosi, kad mane papildysite. Manau, kažkam vėliau tai pravers: bent jau pradžiai už kažko užsikabint bus galima. Kita vertus, kadangi esu blogas ir negeras, tai aš jums nuorodų jokių neduosiu, bet jei ieškosite – maždaug pusė informacijos randama tiktai kvadratinėmis raidėmis.

Turėkite omeny, kad nukentėjusių žmonių skaičius šiame sąraše gali būti pakankamai klaidingas: duomenys būdavo nukarpomi ir mažinami visais įmanomais būdais, kad tik atrodytų ne taip baisiai, taigi, neretu atveju nukentėjusių skaičiai gali būti ir daug (gal net 10 kartų) didesni. Skaičių iškraipymai ir šiaip slaptumas irgi varijuoja – pvz., nuo Perestrojkos ir Glasnost pradžios informacijos staigiai daugėja, o skaičiai ima artėti prie realių. Kiek geresnė situacija ir prie Chruščiovo. Vėlyvojo brežnevizmo periodas – slaptumas pakankamai aukštas, o duomenų patikimumas – gal netgi maženis, nei stalininių.

Duomenys apie katastrofas labiau išlikę iš vėlyvojo sovietmečio, o apie senesnius laikus – tik fragmentiški faktai. Taigi, jei ką atsimenate daugiau – nepatingėkite į komentarus man parašyti. Mano paties šaltiniai dažnai buvo nepatikimi ir labai fragmentiški, tad jais pernelyg smarkiai remtis nepatariu, bet gal kažkam tiesiog kas nors padės užsikabinti ir išsiaiškinti truputį daugiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter
Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

  • Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
  • Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
  • Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter