Žinot, aš netgi nežinau, nuo ko čia pradėti tą temą, nes pernelyg ji plati, o užkabint tepavyktų visvien vos kelis procentėlius viso to sudėtingumo – kas gi galėtų būti naudinga visai Lietuvai ir jos gyventojams, kokios yra bendros sisteminės problemos ir kokių sprendimų reiktų. Viskas pernelyg kompleksiška, kad imtum, užkabintum ir sugalvotum sprendimus. Nebūna gi taip. Tačiau jau kelinti metai įvairūs žmonės vis man sako, kad parašyčiau, tai matyt, kad anksčiau ar vėliau reikia tai padaryti.
Taigi, dabar ir parašysiu jums sudėtingai, bet visvien gan paviršutiniškai. Ir ne apie viską, o tik fragmentiškai ir daugiau visokiais iš lempos išgalvotais pavyzdžiais. Bet visgi gausit kažką, ką gal būt galėtų būti užvadinta tokiais žodžiais, kaip liberalnacionalizmas ar nacionalliberalizmas ekonomikoje: valstybės valdymas, orientuotas ne į kokias nors abstrakčias gėrio-blogio idėjas, o į labai pragmatišką valstybės ekonominių pranašumų auginimą. T.y., tiesiog apie laisvarinkišką (beveik ultradešinįjį) ekonominį nacionalizmą.
Jei jau norim žiūrėt į valstybės gerovę nacionalistiškai, tai žiūrėkim taip, kad būtų galima kažką realiai pagerinti. Ekonomikoje ant idėjiškumo toli nenuvažiuosi – čia veikia labai pragmatiniai dalykai, galutiniame rezultate matuojami tiesiog pinigais.
Pirmiausiai, prieš pradėdamas, aš jums pasakysiu vieną labai abstraktų, tačiau būtiną įvardinimą, kurį reikia turėti omeny: tarp valstybės ir piliečio yra amžinas konfliktas. Viena vertus, mes suprantame, kad kartu galime pasiekti daugiau, todėl valstybė tampa neišvengiama. Kita vertus, valstybė, kuri apriboja piliečius, tampa negyvybinga ir žlunga. Beje, dar toksai senovinis Adam Smith įvardino, kodėl žlugo vergovinės valstybės: ogi todėl, kad darbas jose klaikiai neefektyvus – ekonomika nekonkurencinga, o tai buvo dėl vergovės – valstybės prievartos prieš žmogų. Taigi, valstybės sėkmė priklauso nuo to, kiek laisvių turi visi piliečiai. Bet kita vertus, visiškos anarchijos įvesti irgi neįmanoma, tad reikia gerai apgalvoti, kur ir ką galima reguliuoti ir ar valstybė savo purvinomis kanopomis visko nesugadins.
Bendras, beveik visada veikiantis ekonominis dėsnis yra toks: laisva rinka yra kardinaliai (t.y., daug kartų, matuojant santykį tarp išleistų pinigų ir rezultato) efektyvesnė už valdžios veiksmus.
Dabar pabandykim į viską pažvelgti iš kitos, truputį labiau praktinės pusės: štai yra Lietuva, kurioje gyvena trys milijonai žmonių. Visi jie turi įvairių interesų, tačiau kokie tie žmonės bebūtų, visi supranta, kad egzistuoja tam tikri bendri tikslai ir sprendimai, kurie gali nulemti visų žmonių gerovę ar negerovę. Taigi, galim vertinti valdžios sprendimus pagal paprastą kriterijų: jei nuo tų sprendimų Lietuvos gyventojams bus kažkaip geriau, tai jie yra geri. O vat jeigu bus blogiau – tai tie sprendimai yra blogi. Atrodo lyg ir logiškai, tiesa?
Galima sakyti, kad tinkami sprendimai didina Lietuvos, kaip valstybės, konkurencingumą: šalis daugiau uždirba, gyventojai irgi daugiau uždirba, ir Lietuva auga sparčiau, nei kitos šalys, t.y., laimi konkurencinėje kovoje. O jei taip, tai šitai yra gerai Lietuvos gyventojams. Taigi, kiekvieną valstybės sprendimą galime analizuoti visai paprastais klausimais:
- Ar dabar yra problema, kuriai spręsti reikalingas sprendimas? Jei problemos realiai nėra – tai kam išvis kažką keisti, juk visi pakeitimai patys sukelia problemas?
- Kaip mes įsivaizduojame situaciją, kur nėra tos problemos ir pagal ką mes tą situaciją galėtume įvertinti? Jei negalėsime įvertinti, tai gal tas sprendimas visai nieko neišspręs?
- Kaip kažkoks siūlomas sprendimas išsprendžia turimą problemą ir sukuria tą gerą situaciją? O kokias blogas pasekmes jis duoda? Ar tikrai geros pasekmės yra daug geresnės už blogas?
Vat čia pažiūrėkim į šitus reikalus truputį detaliau. Nes kai kurie dalykai neretai tampa lazda su dviem galais. Ir kai pabandai tą paanalizuoti, tai gaunasi kažkokia keistoka ekonominė koncepcija: lyg ir visiškai nacionalistinė, bet kartu labai jau link liberalizmo pasukta. Tai aš jums duosiu krūvą visokių hipotetinių pavyzdžių iš lempos, o paskui jau pažiūrėkim, kas iš to gausis.
Problemų ir jų sprendimų kriterijai
Akivaizdu, kad jei nėra problemos, o siūlomas sprendimas, tai niekam jis nereikalingas. Nereikalingas jis ir tuo atveju, jei problema yra, bet sprendimas situacijos nepagerina. Bet štai įvertinti, kur yra problemos ir ar tinka sprendimai – jau sudėtingiau. Žvelgiant iš nacionalistinės pusės, problemų rūšys yra dvi:
- Viena rūšis problemų – tai vidinės. Kitaip tariant, tokios, kur ne kažkur išorėje kažkas kaltas, o tiesiog mes patys esame kažkuo atsilikę ir nesugebantys, tačiau galime tas problemas išspręsti šalies viduje. Pavyzdžiui, jeigu yra problemos dėl to, kad tuntai įmonių negeba normaliai gerinti savo veiklos, tai tas problemas galima išspręsti, tiesiog mokant įmonių vadovus ir darbuotojus geresnio darbo organizavimo. O jei problemos yra dėl to, kad IT darbuotojų trūksta, galim išspręsti problemas, sumažinę mokesčius IT prekėms ir taip paskatinę įmones, kad jos pačios specialistus augintųsi.
- Kita rūšis problemų – tai išorinės. Kitaip tariant, tokios, kur mes nelabai galime pagerinti situaciją šalies viduje, tačiau gerai prisitaikę, suradę kažkokių kontrpriemonių ar išvis netrivialių sprendimų, gal būt galime išlošti. Pvz., jeigu Lietuvoje yra problemų dėl to, kad dujų kainos didelės, galime pastatyti dujų terminalą ir tada, netgi jei jis nebus naudojamas, bent jau būsim užtikrintais, kad kainos nepadidės iki neadekvataus lygio – beje, savo laiku Būtingės naftos terminalas būtent taip ir leido susitvarkyti su naftos tiekimo problemomis.
Gana nesunku suprasti, kad jau pats problemų analizavimas suponuoja, kad neįmanoma išvengti tam tikro nacionalizmo: esame mes, valstybės gyventojai, t.y., tam tikra žmonių grupė, o yra jie – išoriniai mūsų valstybės konkurentai. Šitaip žvelgiant į šalies valdymą, gaunasi lygiai dvi sprendimų rūšys:
- Sprendimai, dėl kurių tiesiog žmonėms Lietuvoje geriau, nesvarbu, ar žmogus būtų Lietuvos pilietis, ar nebūtų juo. Kaip pvz., Lietuvos įmonės pradeda dirbti didesniu našumu, o tai reiškia, kad išlošia ir Lietuvos gyventojai, kurie daugiau uždirba, ir užsieniečiai, perkantys iš Lietuvos eksportuojamas prekes, ir išvis visi, kas su tuo susiję. Aišku, išskyrus Lietuvos konkurentus, kurie nesugeba pasididinti savo našumo.
- Sprendimai, dėl kurių yra geriau Lietuvos gyventojams, o vat kokiems nors užsieniečiams tai gal ir nelabai. Kaip pvz., jei yra muitai, tai kažkokioms užsienio šalims gal ir nelabai gerai, nes jų prekės praranda konkurencingumą Lietuvoje, bet štai Lietuvai tai gerai (bent teoriškai, nes praktiškai taip prasideda muitų karai), nes vietinių gamintojų prekės yra konkurencingesnės, todėl daugiau žmonių turi darbo, daugiau uždirba ir taip toliau.
Štai čia ir pamatome, kad tokie sprendimai – tai grynas ekonominis nacionalizmas: savos ekonomikos skatinimas ir protegavimas gali duoti labai gerus išlošimus mūsų šaliai. Ir neabejotinai, jei šitaip valdžia elgtųsi, situacija gali smarkiai pagerėti. Tik vat yra čia krūvos įvairių niuansų, kurie yra pakankamai nelengvi, kartais atrodantys lyg ir nesusiję su ekonomika, tačiau labai smarkiai įtakojantys reikalus. Vieni iš tų niuansų yra tokie, kad bandymai kažką gerinti virsta pabloginimais, o kiti – tokie, kad jei juos valdžia vykdytų, tai dar neaišku, per kurį galą tai išlįstų.
Štai pavyzdžiui, toks visai neesminis dalykėlis, kaip Europos Sąjungos reguliavimai: tenykščiai biurokratai puikiai supranta, kad nacionalizmas yra labai naudingas paskiroms ES sudarančioms šalims, tačiau šitaip kyla lokalūs optimumai – paskiros ES valstybės ima peštis tarpusavy, tempti antklodę į save ir deda ant tų didelių bendrų interesų vardan savo smulkių nuosavų išlošimų.
Kartais net gaunasi tokie bajeriai, kaip su Vokietija ir Gazpromu: viena iš svarbiausių ES valstybių lengva ranka kadaise aukojo trečdalio ES interesus vardan geresnių dujų kainų ir gerų santykių su Rusija (tarp kitko, Estija paskui tą vokiečių kanclerį paskelbė nepageidaujamu asmeniu). Rezultatas – trečdalis Europos tiesiog prievartaujama, keliant dujų kainas iki neadekvataus lygio, o Vokietijos išlošimas vargu ar bent dešimtadalį ES praradimų galėtų padengti. O kartais būna ir bajerių, kurie dar bjauresni – čia pakanka prisiminti Graikiją, kuri numelžė kitas ES šalis tiek, kad net kilo rimtas klausimas, ar neapsimokėtų jų išvis iš ES išmesti.
Būtent todėl bendra ES biurokratų pozicija yra labai paprasta ir vienareikšmė: bet koks nacionalizmas, nesvarbu koks jis bebūtų, turi būti naikinamas bet kokia kaina. Naikinamas tiek, kad bet kokios tautos ar valstybės išnyktų – tada paskirų valstybių interesai irgi praras prasmę, o ES galės geriau tvarkytis žiūrėdama kažkokių bendrų tikslų.
Tačiau žmogiškas pragmatinis požiūris sako visai kitaip: jei pvz., aš gyvenu kokioje nors šalyje, tai net jei aš po kokio dešimtmečio iš jos išvyksiu, dabar mano interesas yra būtent tos šalies gerovė, kur aš dabar gyvenu. Tai tiesiog labai banaliai naudinga man: jei čia ekonomika bus stipresnė, aš uždirbsiu daugiau. T.y., aš tampu ekonomiškai suinteresuotas gerove šalies, kurioje gyvenu, netgi jei nesu jos pilietis ar nepriklausau nacionalinei jos daugumai. Taigi, jei jau aš gyvenu Lietuvoje, man labai norisi, kad Lietuva suktųsi kuo geriau, nes tada ir man geriau bus. O jei gyvensiu kur nors Austrijoje, tai tikrai norėsiu, kad šiai šaliai eitųsi geriau, nei aplinkinėms. Trumpai tariant, nacionalizmas gali būti net ir visai nenacionalistinis, o banaliai ekonominis.
Korupcija – ekonomikos stabdis
Bėda yra ta, kad labai jau dažnai nacionalizmas pakliūna į spąstus: kažkas ima eitis ne taip, o galų gale laimi visai kitos šalys, kurios lyg ir neturėjo tokios nacionalistinės doktrinos. Pasigilinus į tokius žlugimus, paaiškėja, kad beveik visada didžiausia bėda tampa įvairiarūšiai pakrikimai – labai dažnai įvairus durnumas, kai pusgalviai ima vadovaut, bet dažniausiai – tiesiog korupcija, kaip nacių Vokietijoje, kur Hitlerio gauja tiesiog išsunkė visą ekonomiką ir įvėlė šalį į totalinį karą.
Štai čia pažiūrėkim į kokį nors scenarijų, pvz., su tuo, kaip protekcijos metodais (per muitus ar jiems analogiškas priemones) galima bandyti apsaugoti kokius nors dešrų gamintojus ir kas iš tų bandymų gaunasi, kai įsivelia korupciniai faktoriai. Tarp kitko, čia ir per kitą galą įdomus klausimas, nes protekcionizmas ir muitai labai lengvai gali įvelti į muitų karus, o jei tie prasideda, laimi tos valstybės, kurios yra didesnės, nes jose yra didesnės rinkos, leidžiančios užaugti galingesnėms įmonėms. Tarp kitko, ir ES dėl to buvo sukurta, ir Lietuva, kadangi maža, yra suinteresuota, kad bendras protekcionizmo lygis būtų kuo mažesnis. Tačiau tarkim, kad galime įvesti atsargų protegavimą, neiššaukiant atsakomųjų reakcijų. Pažiūrėkim, kas tada gaunasi:
- Jei Lietuva turi nuosavus dešrų gamintojus, jai gali apsimokėti įsivesti kokią nors tautinio paveldo skatinimo programą, per kurią būtų sumažinti mokesčiai tautinio paveldo kriterijus atitinkančioms dešroms – šitaip padidės vietinių gamintojų konkurencingumas Lietuvoje.
- Tačiau per korupciją dešrų gamintojai gali pasiekti to, kad tautiniu paveldu bus paskelbtos dešros, kurios niekuo nesiskiria nuo kokių nors vokiškų ar ispaniškų. O tai reikš, kad greitai kils skandalai ir šitokia mokestinė lengvata bus staigiai panaikinta, o negana to, ES gali imtis kažkokių nemalonių sankcijų.
- Kita vertus, tokius protekcinius įstatymus gali blokuoti ir dešrų importuotojai, kurie išlošia iš pirkimo-pardavimo, o ne iš kokios nors vietinės gamybos, nes jiems labiau apsimoka importuoti iš pigesnių šalių. Taigi, jei tik bus landų korupcijai, geras įstatymas bus tiesiogiai ar netiesiogiai blokuotas.
- Dar blogiau, jei dešrų gamintojų tarpe yra ribota konkurencija ir stiprios sąsajos su valdžia: tokiu atveju jie gaus galimybę pardavinėti prastos kokybės dešras, išvengdami užsienio konkurencijos, o tai reiškia, kad jie bus orientuoti į žemą efektyvumą, o todėl ilgalaikis efektas dėl tokio protegavimo išvis bus neigiamas – Lietuva taps tiesiog atsilikėle.
Beje, atkreipkite dėmesį, kad jau randasi visokių ispaniškų dešrų, kurių kokybė – geresnė nei bet kokių lietuviškų, o kaina – juntamai pigesnė. Jei nenagrinėsim visokių fufelių, kuriuos kai kurie gamintojai pasakoja apie dvasingas lietuviškas dešras (kurių sudėtį galim paskaityti etiketėse), tai problema matyt elementari: ispanai žiūri kokybės, neprideda į dešras visokio mėšlo, o darbo efektyvumas pas juos žymiai geresnis.
Trumpai tariant, patraukėm virvutę ir gavome problemą – korupcija sugriauna protekcionizmo priemones ir bandymai gerinti situaciją vien korupcionierių dėka virsta realia žala ekonomikai. Galim pažiūrėti ir į kitą scenarijų, kur atradę, kad didžiausias importo segmentas – tai energetiniai resursai, vėlgi bandome tą bėdą išspręsti:
- Akivaizdu, kad svarbiausi importo punktai – tai dujos, nafta ir elektros energija. Elektros energija yra brangiausia šių resursų rūšis, o nafta – turi elternatyvinių tiekimo kanalų. Situacija Lietuvoje smarkiai pagerėtų, jei elektra būtų gaminama vietoje, geriausiai iš šaltinių, kurie leistų išvengti didelio kitų resursų importo. Taip pat labai pagerėtų situacija, jei atsirastų alternatyvų dujų importui.
- Tačiau korupcionieriai visada yra paperkami tų, kurie turi pakankamai pinigų. Pvz., kokie nors kyšininkai gali pasiekti to, kad vietiniai korupcionieriai vietoje branduolinės energetikos imtų stumti biokurą, viską apiformindami taip, lyg biokuras būtų pigesnis, nes vėlgi dėl korupcinių fokusų bus įvestas biokuro subsidijavimas.
- Lygiai taip pat kokie nors korupcionieriai gali pradėti siekti, kad Lietuvoje elektrinės nebūtų, o būtų elektrinė kur nors Karaliaučiaus srityje arba Gudijoje. Nes esą Lietuva elektrinės pastatyti nesugebės, o tenykščių elektra būsianti pigesne. Ir t.t..
- Lygiai taip pat korupcionieriai gali blokuoti dujų terminalo statybą, remdamiesi skaičiavimais, pagal kuriuos dujos nebus importuojamos per ten, nes Gazpromas sumažins dujų kainas. Nors kaip tik tokio sumažinimo ir siekiama, statant dujų terminalą.
Arba štai dar pavyzdys, kaip viskas stringa, jei tik yra korupcija, o norime kažką pagerinti visai neprotekcionistiniu, o skatinimo būdu (šitą, beje, palaiko ir ES, nes tai nesukuria lokalių optimumų problemos, o duoda bendrą situacijos gerinimą):
- Tarkim, yra kelios pramonės sritys, kur Lietuva turi labai ryškių privalumų, lyginant su dauguma pasaulio valstybių. Tarp tokių sričių – ITT (informacinės technologijos ir telekomunikacijos), biotechnologijos ir lazeriai. Labai natūralu, kad parėmus kokias nors iš šių gamyklų valdiškais pinigais, jų konkurencingumas padidėtų, o kažkurios, kurios gal ir prasčiau besitvarkė, galėtų išlikti ir augti.
- O vat čia susiduriame su tokiu niuansu: išlošti labiausiai galėtų tos, kurios realiai labiausiai orientuotos į rinką, gerai dirbančios ir pan., tačiau būtent tokios įmonės paprastai visai nesiorientuoja į ryšius su valdžia. Tuo tarpu tos įmonės, kurios orientuotos į ryšius su valdžia, paprastai dirba kardinaliai prasčiau, nes joms svarbu ne realus konkurencingumas, o tiesiog valdiški pinigai (aš čia neminėsiu pavyzdžių, bet jūs puikiai patys juos galit sugalvoti – krūvos jų).
- Taigi, gaunasi taip, kad valdišką finansavimą dėl korupcinių ryšių gautų prastos įmonės, o tuo tarpu geros – prarastų savo konkurencinį pranašumą prieš prastas. Tai reiškia, kad situacija gali vėlgi pablogėti. Ir beje, kartais taip ir atsitinka, gal netgi ir be korupcijos kartais – čia galim prisiminti, kaip viena Lietuvos Vyriausybė prieš kelioliką metų suteikė neadekvačias sąlygas vienai telekomunikacijų bendrovei: labai staigiai Lietuvą ITT segmente aplenkė visi, kas tik netingėjo, įskaitant netgi Estiją ir Latviją.
Iš kur randasi korupcija
Kaip matome, korupciniai niuansai suveikia ir suveikia pačiais blogiausiais būdais, griaudami bet kokias pastangas kažką pagerinti. O ką su jais daryti – pakankamai neaišku. Prisiminkim, kad jei jau norime kažką gerinti, reikia suprasti, kokią problemą sprendžiame, o ne daryti kažką, kas visai neaišku, ar padės. Todėl čia pasižiūrėkim, iš kur, pavyzdžiui, gali atsirasti korupcija, kurią jau identifikavome, kaip vieną iš esminių gerinimo stabdžių:
- Jeigu kažkur yra reguliavimai ir ribojimai, tai atsiranda biurokratai, kurie iš to gyvena – gauna atlyginimus už visokių pažymų išdavimą, tikrinimą, tvirtinimą ir taip toliau.
- Kuo daugiau yra visokių tikrinimų, tvirtinimų, pažymų, derinimų ir panašiai – tuo daugiau reikia biurokratų, todėl jie vien dėl šios priežasties (tiesiog reguliuodami ir ribodami) užkerta kelią bet kokiam finansavimui, bet kokiam normaliam ekonomikos reguliavimui ir bet kokioms įmonėms, kurios kažką galėtų pasukti į geresnę pusę.
- Tačiau stiprėjant biurokratijai, vis daugiau įtakos ima daryti tam tikri biurokratai, kurie yra paperkami. Kuo daugiau biurokratijos, barjerų, patikrinimų ir reguliavimų – tuo daugiau korupcijos. O korupcionieriai, kurie iš tų reguliavimų, draudimų ir t.t., užsidirba kyšius, yra kraštutinai suinteresuoti tuo, kad būtų kuo daugiau reguliavimų.
- Negana to, pertekliumi reguliavimų yra labai suinteresuotos tos įmonės, kurios dirba prastai, tačiau išsilaiko todėl, kad turi protekciją iš korupcionierių – šitaip jos sugeba nugesinti visokius konkurentus, kurie dirba geriau.
Taigi, matom kad korupcija randasi iš noro reguliuoti, o tas noras reguliuoti – iš to, kad yra visokių nekonkurencingų įmonių ir korupcionierių. Ciklinis procesas, žinote – užburtas ratas visame gražume. Arba pažiūrėkim į visai kitą pjūvį, irgi tokį įdomų, tik daugelio nepastebimą:
- Sakykim, yra valdininkas, kuris yra gėjus. Ir sakykim, kad jei paaiškės, kad jis gėjus, jį visi aplinkiniai pradės terorizuoti, išjuokinėti, jo atsisakys šeima ir taip toliau. Natūralu, kad valdininkas, nebūdamas durniumi, visą savo homoseksualumą slėps kiek įmanydamas, nes supras, kad jei reikalas paaiškės, jam bus labai blogai.
- Akivaizdu, kad tam tikros grupuotės panašius reikalus apie tą valdininką gali išsiaiškinti. Ir štai jums kuo puikiausias šantažo įrankis, kuris užtikrina, kad korupcija bus, jei tik gėjai bus persekiojami.
- Aha, dar pridėkim tai, kad toks tokį atpažįsta, taip kad jei jau šantažas bus, tai korupcionierių kiekis valdžioje ilgainiui didės dėl visiems suprantamų priežasčių.
Taigi, ką mes gavome? Ogi labai įdomų reikalą: truputį šaržuojant, jei norime, kad lietuviškos dešros būtų konkurencingos ir smarkiai eksportuojamos, viena iš būtinų sąlygų – tai padaryti taip, kad visiems būtų giliai indiferentiška, kas yra gėjus, o kas nėra gėjus. Maždaug iki tokio lygio, kad jei gėjai sugalvos vaikščioti su savo paradais gatvėse, tai visiems šitai reikštų maždaug tiek, kiek kokių nors avienos mėgėjų demonstracija – niekam neįdomu. T.y., čia ir homoseksualų nekentėjams reikia suprasti: kad ir kaip blogai vertintum gėjus, problemos dėl jų persekiojimo yra dar didesnės.
Tarp kitko, nukrypstant nuo temos – homoseksualumas pirmiausiai JAV, o paskui ir Europos valstybėse buvo imtas dekriminalizuoti, legalizuoti ir taip toliau po kai kurių tyrimų, kai paaiškėjo, kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose gėjų yra daug, identifikuoti jų nepavyksta, o visokios užsienių žvalgybos kaip tik į gėjus ir taikosi, norėdamos pašantažuoti. Kadangi gėjų valdžioje išvengti neįmanoma iš principo, tai galų gale paaiškėjo, kad vienintelis būdas problemoms spręsti – tai homoseksualumo pavertimas norma, kuri niekam neįdomi. Taigi, čia labai gerai apie tai pagalvokite, kas yra naudingiau, net jei esate gėjų nemylėtojai: ar tiesiog nekreipti į gėjus dėmesio ar juos persekioti ir turėti krūvą korupcijos?
Kad dar bendresnis vaizdas susidarytų, štai dar vienas pavyzdys jums apie korupcijos atsiradimo mechanizmus:
- Tarkim, yra kokia nors organizacija, pvz., kokia FNTT, kuri gaudo visokius ten finansinius nusikaltėlius ar dar kažkas tokio. O kur stambesni finansiniai nusikaltimai, ten ir dideli pinigai. O kur dideli pinigai – ten ir visokia politika. O tada jau ir visokios rizikos gali atsirasti.
- Štai taip gaunasi, kad jei tik kokie nors pareigūnai užkabins kokią nors finansinę struktūrą, susijusią su kokiais nors nešvariais pinigais, tai gali atsitikti taip, kad krūvos politikų ir šiaip korupcionierių ims labai rūpintis tuo, kad tuos pareigūnus nušalinti.
- O jei jau tie pareigūnai bus nušalinti, tai reikš, kad išloš korupcinės struktūros, kurių konkurencingumas pasaulinėje rinkoje yra labai menkas, nes jos gyvena iš to, kad melžia valdiškus pinigus, o ne iš normalaus verslo. O tokios struktūros gero gyvenimo Lietuvoje tikrai nepadeda sukurti.
Kelia jau kokias nors asociacijas šitokie pavyzdžiai? Tai tada, kad maža nepasirodytų, štai jums dar vienas korupcinis ciklas, iš kurio matosi, kad įprasti biurokratiniai kovos su korupcija metodai negali būti efektyvūs, o situaciją gali tik dar labiau pabloginti:
- Jeigu korupcija yra labai didelė, aišku, kad norisi kokios nors organizacijos, kuri tuos korupcionierius ir jų šantažuotojus gaudytų, tam kad tie nekeltų Lietuvai grėsmės.
- Bet jei tik atsiranda tokia organizacija, jos darbuotojų įtaka ir galia tampa nepaprastai didelė, tuo tarpu galimybės juos pačius kontroliuoti – labai labai mažos.
- Taigi, tokie žmonės tampa itin patraukliu taikiniu visokiems šantažuotojams, papirkinėtojams ir taip toliau, o jų pačių korupcijos išnaikinti išvis pasidaro neįmanoma, tad tokia organizacija nesunkiai gali pati imti kovoti prieš tuos, kas kovoja su korupcija.
- O jau paskui pasklinda kalbos, kad kažkur veikia kažkoksai mistinis žydrųjų albinų klanas.
Panašių pavyzdžių apie tai, per kur ir kaip atsiranda korupcija, galima labai daug prigalvoti. Ir visur, kur tik korupcija pradeda suktis, atrasim, kad vienaip ar kitaip ji tampa ekonominės stagnacijos bei atsilikimo priežastimi. T.y., korupcija neša totalinį blogį Lietuvos ekonomikai, negana to, daugeliu atvejų – ji yra giluminė prastos ekonomikos priežastis. Ir blogiausia – kad ten, kur korupcija yra, iš principo neįmanoma pagerinti nieko, nes visi bandymai racionaliai pagerinti situaciją būna sugriaunami nevaldomų ir neprognozuojamų (t.y., iracionalių) faktorių.
Tikiuosi, kad visai pribaigsiu jus paskutiniu pavyzdžiu apie tai, kaip korupcijos dėka geri norai virsta ne tai kad pravalu, bet tiesiog visiška tragedija:
- Sakykim, ES duoda Lietuvai milijardą pinigų, kuriuos visokios Lietuvos įmonės gali įsisavinti ir pagerinti savo veiklą. Tačiau skirsto pinigus visokie korumpuoti biurokratai, kurie viską analizuoja, sprendžia ir dalina pinigus pagal atkatines schemas, besidangstydami kažkokia teisėtumo ir dar ten kažko priežiūra.
- Taigi, rezultate ES pinigus gauna įmonės, kurios yra smarkiai susijusios su korumpuotais valdininkais, t.y., taip vadinamas biurslas (biurokratų ir vertelgų simbiozė).
- Tokios įmonės išgyvena dėl to, kad gauna pinigus iš valdžios, tuo tarpu realiai jos būtų nekonkurencingos. Bet dėl valdiškų pinigų jos vietinėje rinkoje nukonkuruoja realiai geras įmones, kurios valdiškų pinigų negali gauti, nes tiesiog su valdžiažmogiais nebendrauja. Taigi, jei korupcija yra, gali gautis taip, kad europiniai pinigai labai realiai žlugdo Lietuvos ekonomiką.
Dabar užduokime klausimą: koks būtų didesnis pinigų skirstymo efektyvumas – per menamai sąžiningas biurokratines schemas, kur viskas labai tikrinama ir šnekami visokie vėjai apie tai, kad negalima duoti nesąžiningiems verslininkams, kurie neaišku, kur ten tuos pinigus išleis, ar gal tiesiog būtų geriau mėtyti tuos pinigus iš lėktuvų virš visokių Lietuvos miestų ir miestelių? Gerai pagalvokit. Nes vienu atveju pinigai tampa žala, o kitu atveju – jie tiesiog atneša mažai naudos.
Na, gerai, dar pridėkim paskutinį pastebėjimą: tarkim, koks nors aukščiausio rango valdžiažmogis gali pavogti milijoną, o tokių valdžiažmogių – tarkim, koks šimtas. Taigi, gausis kad jie pavogs vidutiniškai po milijoną per metus – viso šimtą milijonų. Bet pas tuos valdžiažmogius yra tuntas pavaldinių ir krūvos pavaldžių įstaigų, kurios daro krūvas visokių viešųjų pirkimų ir taip toliau. Tas įstaigų, valdiškų UAB, VŠĮ, VĮ, ir šiaip visokio plauko kontorėlių kiekis – sunkiai įsivaizduojamas. Tarkim, grubiai – kokie 7 tūkstančiai, jei atmintis nemeluoja. Vat dabar paskaičiuokite, kaip vidutiniškai po kokį milijoną kiekviena iš šitų įstaigų pavogs, iššvaistys, neaišku kokiems kliedesiams išleis ir taip toliau. Taip, jūs teisingai supratote: smulkūs korupcionieriai yra daug didesnė didesnė bėda, nei tie, kurie stambūs. Ir tų smulkiųjų – visas legionas, daugiau nei įmanoma išgaudyti.
Nacionalistinės ekonomikos gairės
Čia mes pasižiūrėjom tiktai trupučiuką fragmentų, susijusių su visokiais ekonominio gerinimo reikalais. Tai tiesiog fragmentai, nes visko yra pernelyg daug, tačiau labai tikiuosi, kad kažkiek bendresnio vaizdo visgi ir taip turėjote. Žodžiu, tikiuosi, kad pagaunat, link ko suku: tam, kad būtų teigiami pokyčiai, reikia, kad galėtų veikti tam tikri aiškūs mechanizmai.
Pabandykim vėlgi, nelabai tesigilindami, pasižiūrėti į kai kurias sąlygas, kurios būtinos, norint pagerinti Lietuvos padėtį labai pragmatiškai, nesvaičiojant apie kokias nors dvasingas ideologijas. Grynai pagal TB metodologiją, sąrašėlis problemų jums:
- Korupcija yra daug didesnė, nei norėtųsi. O norėtųsi kuo mažesnės korupcijos, nes ji kokia ji bebūtų, visada ji bus per didelė. Kur priežastis? Ogi tiesiog tame, kad visokių valdininkų per daug, o jų galios drausti yra nesaikingos. Pasižiūrėkit į tai, kaip Vilniaus senamiestyje senoviniai pastatai po truputį virsta griuvėsiais – tai pati geriausia valdininkų veiklos vizualizacija.
- Reguliavimai yra daug didesni, nei žmonės gali suvokti. O dėl nesaikingo reguliavimų kiekio dar ir korupcija yra nesaikingai didelė. Žinote, kiek reguliavimų yra Lietuvoje? Ogi aišku, kad ne, nes skaičiaus išvis niekas neturi. Bendras verslą reguliuojančių įstatymų, poįstatyminių aktų ir visokių kitokių taisyklių skaičius, kurį teko girdėti – gerokai virš 10000. Taip, jūs neapsirikote – čia nėra pertekliaus nulių – virš dešimties tūkstančių.
- Yra didžiulės valstybės valdomų įmonių ir organizacijų kiekis. Kur tik valdiškos įmonės – ten korupcija, mažas efektyvumas, švaistomos lėšos ir klestintis biurslas.
- Ribojimai, trukdantys žmonių pasirinkimą, neleidžia vystytis ekonomikai. Kiekvieną kartą, kai valdininkai nusprendžia, kad jie geriau žino, ko jums reikia, miršta kokia nors įmonė, o žmonės lieka be darbo.
- Emigracija, kylanti dėl žmonių bejėgiškumo ir negalėjimo ką nors pakeisti. Kur priežastys? Ogi aukščiau paskaitykite.
- Galų gale, rodikliai: jei negalime skaičiais vertinti, kas vyksta ir kokius kyla problemos ir rezultatus duoda vienos ar kitos priemonės, esame bejėgiai. Bet kokie veiksmai tampa tiesiog pinigų metimu į balą, nes niekas negali patikrinti, ar iš tų veiksmų buvo naudos ir ar išvis tų veiksmų reikėjo.
O dabar detaliau apie tą patį, su kai kuriais konkrečiais veiksmais, kuriuos galima padaryti ir su rodikliais, kuriuos galima matuoti:
- Reikia mažinti valdininkų skaičių, nes kuo mažiau valdininkų – tuo mažiau bardako ir korupcijos. Čia nereikia per daug galvoti – reikia tiesiog atleidinėti ir viskas. Nes valdininkai bei kiti valdžiažmogiai, kurie nuolat skundžiasi klaikiais kiekiais darbo, patys sau tą biurokratinį darbą ir susikuria.
- Išimtį turėtų sudaryti Seimas: didelis jo narių skaičius yra bent šiokia tokia garantija, kad lengvai pakankamo kiekio seimūnų bet kas papirkti negalės.
- Valdininkų kiekį mažinant, jų atlyginimai turi būti didinami – tai sumažina valdininkų pagundas korupcijai.
- Valdininkų darbas turi būti matuojamas ne tuo, kiek jie pridarys reguliavimų, o tuo, kokia situacija yra Lietuvoje. Pvz., jei yra maisto ir veterinarijos tarnyba, tai ji gali būti matuojama infekciniais susirgimais, o jei yra priešgaisrinė inspekcija – tai gaisruose žuvusių skaičiais.
- Bendri valdininkijos lygio matavimai labai paprasti: valdininkų/pareigūnų skaičius, tenkantis gyventojų skaičiui.
- Reguliavimų kiekį reikia mažinti, nes kuo mažiau reguliavimų – tuo mažiau korupcijos. Netgi tais atvejais, kai atrodo, jog reikia reguliavimų, dažnai geriau tų reguliavimų atsisakyti, nes be tiesiogiai matomos naudos, jie visada atneša žalą – korupciją ir barjerus verslui.
- Visiems pažymų, leidimų ir pan. dalykų išdavimams nustatyti sutrumpintus laikus. Jei verslui reikia 10 tarpusavy susijusių pažymų ir leidimų, o kiekvienam gauti prireikia savaitės – sumoje gauname kokius tris mėnesius tąsymosi po įstaigas. Tai neadekvatus laikas. Pažymų išdavimą daugelyje sričių galima be problemų sutrumpinti iki kelių valandų. O jei taip nesigauna – tai jau tie valdininkai bus suinteresuoti, kad reguliavimų būtų mažiau.
- Bet koks valdininkų patikrinimas, leidimų išdavimas ir pan. turi turėti teigiamą sprendimą pagal nutylėjimą. T.y., jei valdininkai kažko netinkamo nespėjo atrasti per nustatytą laiką, reiškia, kad leidimas galioja.
- Matuoti reguliavimus galima paprastai – reguliuojančių ir reikalavimus nustatančių dokumentų puslapių skaičiumi. Arba tuose reguliavimuose esančių raidžių skaičiumi – kaip patogiau. Dar vienas geras rodiklis – tai būtinų leidimų tvarkymosi vidutinė trukmė paskiroms verslo sritims.
- Pinigų perskirstymus reikia mažinti kiek tiktai įmanoma. O kur tik perskirstymai yra – orientuotis į privatų verslą, nes valdiškos įstaigos – irgi valdiškos, valdomos valdiško biurokratinio aparato.
- Jei tik yra tą patį dirbančių privačių įmonių, o segmentas nėra natūrali (neišvengiama) monopolija – valdžia turi finansuoti verlso įstaigas taip pat, kaip ir valdiškas. T.y., jei tik yra kokia privati mokykla – tegul valdžia jai skiria tokius pinigus, kaip ir valdiškai, o be to su minimaliais ir lengvai patikrinamais reikalavimais (kad iš to neatsirastų korupcijos). Jei yra kokia privati poliklinika – tegul valdžia irgi jai skiria pinigus. Tai bus efektyviau, nei išlaikyti valdiškas kontoras.
- Bendras rodiklis – valstybės valdomame viešąjame sektoriuje dirbančių žmonių santykis su kitose srityse dirbančių žmonių skaičiumi. Kuo mažesnė dalis yra valdiški – tuo geriau.
- Bet kokie ribojimai asmeninėje piliečių veikloje turi būti mažinami. Ir ne tik ekonomikoje, bet ir politikoje, ir išvis visose srityse. Kai koks nors meras sugalvoja nuspręsti, kam leisti išeiti į gatves, o kam neleisti – tai nenormalu. Lygiai taip pat nenormalu, kai valdžia sugalvoja įvesti kažkokias institucijas, kurios nekotroliuojamai galėtų spręsti, kas ir kaip gali auginti savo vaikus. Svarbu suvokti vieną dalyką: bet koks valdžios kišimasis į žmonių reikalus atsispindi ir ekonomikoje – kuo daugiau valdžiažmogiai turi galimybių kažką drausti piliečiams, tuo mažiau piliečiai gali tuos valdžiažmogius įtakoti.
- Emigracijos problema turi būti sprendžiama ne kažkokiais valdininkiškais kliedesiais ir panašiomis nesąmonėmis, o labai konkrečiais veiksmais, nes tai yra absoliučiai kritinė problema, kuri jau dabar yra tokio masto, kad tai galima vadinti katastrofa.
- Naujai įsteigtų įmonių visiškas atleidimas nuo mokesčių tam tikram laikui, jei jos steigėjas yra fizinis asmuo ar asmenų grupė, kurie neturėjo nuosavos įmonės pastaruosius metus laiko. Tai paskatintų ir bendrai žmones užsiimti verslu, ir santaupų turinčius emigrantus grįžti į Lietuvą.
- Jau minėti korupcijos barjerai turi būti naikinami visais įmanomais būdais, nes būtent nesąmoninga biurokratija, valdininkija, reguliavimai ir t.t. yra viena iš svarbiausių (o pagal kai kurius tyrimus – svarbiausia) emigracijos priežasčių.
- Nesąmoningo PSD panaikinimas arba apjungimas su Sodros mokesčiu: faktinis pagalvės mokestis, tiktai skatinantis labiau registruotis bedarbius ir atbaidantis emigravusius žmones nuo grįžimo į Lietuvą.
- Įstatymų pakeitimai taip, kad visi emigrantai galėtų lengviau atgauti Lietuvos pilietybę. Taip pat – lietuvio kortelės įvedimas, kad tais atvejais, kai pilietybės nesigauna sutvarkyti dėl kokių nors konstitucinių priežasčių, būtų alternatyva.
- Emigrantų sąryšio su Lietuva tvirtinimas paprastaisiais būdais, pvz., valstybei finansuojant emigrantų vaikų vasaros stovyklas Lietuvoje, suteikiant emigrantų vaikams nemokamus vadovėlius, suteikiant nemokamą nuotolinį mokymą internetu, kokybiškos nacionalinės atributikos gaminimas ir platinimas užsienyje, kultūrinių centrų steigimas ir pan..
- Prasmingi rodikliai turi atsirasti visose valdžios srityse, nes jei jie neatsiranda, neįmanoma pasakyti, kas yra blogai, kas yra gerai, ką reikia keisti ir ar išvis kokie nors pokyčiai duoda naudos. Visas planavimas turi būti orientuotas į tai, kad būtų gerinami vieni ar kiti pamatuojami dalykai, todėl rodikliai – absoliučiai būtina sąlyga.
- Kiekviena valdžios įstaiga turi turėti aiškiai apibrėžtą veiklos tikslą, kuriame būtų įvardinama, kokią naudą ji neša Lietuvai ir kam ji išvis reikalinga. Tas tikslas turi būti išmatuojamas vienu ar keliais paprastais ir prasmingais skaičiais.
- Įstaigos, kurios savo tikslo prasmingai apibrėžti negali, yra nereikalingos ir turi būti uždarytos, nes jei jau įstaiga pati nesugeba paaiškinti, kam jos reikia, tai jos ir nereikia.
- Rodikliai negali būti kiekybiniai (labai blogų, bet realių rodiklių pvz.: kiek sukurta pranešimų spaudai, kiek patikrinimų atlikta įmonėse, kiek vaikų atimta iš asocialių šeimų, kiek išdalinta bedarbio pašalpų ir pan.), o tiktai kokybiniai, tokie, kurie rodytų, jog reali situacija gerėja ar blogėja, t.y., rodikliai turi skatinti dirbti prasmingai. Gerų rodiklių pvz.: kiek yra verslo sukurtų darbo vietų, koksai gimstamumas Lietuvoje, kokia darbo užmokesčio mediana (būtent mediana – dažniausias dydis, o ne vidurkis), kokia dalis žmonių žūsta nelaiminguose atsitikimuose ir pan..
- Skaičiai, rodantys situaciją Lietuvoje, turi būti pakankamai dažni, kad pagal juos būtų įmanoma vertinti realią situaciją. Metiniai rodikliai – tai ne rodikliai, o šyvos kumelės kliedesys. Apie rodiklių dažnumą, beje, esu kartą rašęs. Visų organizacijų skaičiai turi būti savaitiniai ir mėnesiniai. Organizacijose, kurios nesugeba pasakyti, kuo jos užsiima (t.y., negeba pateikti skaičių), turi būti keičiama vadovybė irba tokios išvis turi būti panaikinamos, kaip niekam nereikalingos.
- Statistikos departamentas, kuris negeba suteikti valdymui pakankamų duomenų apie Lietuvos skaičius, o turimus duomenis skelbia su nesuvokiamai dideliu uždelsimu irba už tuos duomenis dar ir bando užsidirbinėti pinigų iš gyventojų bei verslo, turi būti optimizuotas griežtuoju būdu.
- Turi atsirasti tam tikras kiekis bendrų, visos valstybės būseną rodančių ir viešai skelbiamų rodiklių, pagal kuriuos būtų galima vertinti valdžios darbą. Irgi mėnesinių, o ne metinių. Kaip galimų visos valstybės būseną rodančių rodiklių pvz.: savižudybių skaičius tūkstančiui gyventojų, emigracijos skaičius tūkstančiui gyventojų, vidutinė naujo verslo pradžios trukmė (nuo pirmų popierių tvarkymo pradžios iki realaus darbo pradžios), darbo užmokesčio medianos* santykis su būsto kainos mediana, vidutinė gyvenimo trukmė, versle dirbančių gyventojų dalis, žemiau skurdo ribos gyvenančiųjų dalis, importo-eksporto saldo, išvestinis (kompleksinis) gamtos užterštumo lygis, gyventojų vertinamas korupcijos lygis.
Ir dar pastebėjimų apie gerinimo sritis
Yra krūvos sričių, kur valdžia galėtų situaciją pagerinti labai kardinaliai ir greitai, jei tik užtektų politinės valios. Daugelis tokių sričių buksuoja tik dėl to, kad yra tuntai visokių suinteresuotų valdininkų, korupcionierių ar šiaip kokių nors biurslo segmentų. Va, čia jums irgi gabaliukas pamąstymui:
- Švietimo sistema – ji faktiškai mirusi jau dabar. Ir jau visiškai neprisitaikiusi prie tų pokyčių, kurie savaime prasideda: Internetas sukuria absoliučiai naujas galimybes mokiniams mokytis, neretai tokias, kad didelis klausimas, ar moksleivis daugiau išmoks bimbinėdamas po visokius pusiau atsitiktinius internetus, ar lankydamas mokyklą.
- Švietimo sistema visiškai neorientuota į realius tikslus, o orientuota tik į tai, kad moksleiviams prikišti galvas neaiškaus reikalingumo informacijos. Sudarant mokslo programas, jokia regresinė žinių reikalingumo analizė nėra taikoma ir į realius poreikius niekaip neatsižvelgiama. Rezultatas – įsivaizdavimas, kad jei moksleivis iškals atmintinai trimis formulėmis daugiau, tai bus geriau, o ar jis išmoks bent jau pajamas nuo išlaidų atskirti – niekam neįdomu.
- Stojimas į aukštąsias mokyklas turi būti paremtas aukštųjų mokyklų specialybėms būtinais kriterijais, o ne valstybiniu egzaminu mokyklose. Kai stojimui į fiziką įtaką gali daryti lietuvių kalbos žinios, o stojimui į muziką – koks nors chemijos pažymys – tai yra šyvos kumelės kliedesiai.
- Egzaminų centras yra sisteminis pūlinys, dėl kurio švietimo sistema blogėja ir blogėja: šios įstaigos faktinė funkcija yra tiesiog parazitavimas ant esamos švietimo sistemos, nieko naudingo nesukuriant.
- Autorių teisių sistema yra neefektyvi, daugeliu atvejų parazitinė ir didesne dalimi nenaudinga Lietuvai, nes krūvos pinigų nuteka į užsienį, tačiau eksportas čia yra labai silpnas ir niekada stipriu jis netaps. Negana to, dėl sukuriamų ribojimų autorių teisių sistema apriboja visą ekonomiką, o naudą atneša tik kelioms autorių teisių agentūroms, kurių pačių nauda – visiškai neaiški.
- Kūrinių naudojimas ar keitimasis asmeniniais tikslais turi būti visiškai neribojamas.
- Patentų sistemoje neturi būti pripažįstami jokie patentai algoritmams, genams ar procesams.
- Autoriams turi būti suteikta teisė administruoti savo kūrinių apmokėjimą patiems, nes šiuo metu autoriai tokios teisės neturi – tai gali daryti tik agentūros.
- Keli prioritetiniai ekonomikos segmentai, kuriuose Lietuva yra pakankamai stipri ir galinti konkuruoti visame pasaulyje. Šiuose segmentuose turėtų būti kardinaliai sumažinti mokesčiai ir skiriamas papildomas finansavimas verslui.
- Konkrečios sritys, kur turi būti stiprinama valstybės parama ir remiamas visas verslas:
- Lazerių technologijos
- ITT (informacinės technologijos ir telekomunikacijos)
- Biotechnologijos
- Kad nesuveiktų korupciniai barjerai, paramos suteikimas didesne dalimi turi būti organizuotas kaip mikromokėjimai – vieno puslapio tikslinė (projektinė) paraiška, su faktais, įrodančiais subjekto veiklą tam tikroje srityje ne mažiau kaip metus, o finansavimo dydis turi būti pakankamai nedidelis (~1000-10000 litų). Taip paramą po krūvą kartų gautų daugybė įmonių, kartu išvengiant biurslo įtakos. Tai, kad kažkokia dalis taip smulkiai ir be tikrinimų skirstomo finansavimo bus sunaudota neefektyviai – neturėtų būti argumentu prieš, nes statant biurokratinius barjerus, finansavimas panaudojamas dar blogiau. Kalbant liaudiškai – jei už tuos pinigus koks nors pusėtinas kompiuterastas nusipirks sau naują kompą – tai galim neabejoti, kad iš to visvien bus naudos.
- Energetika – tai sritis, kur importo lygis yra milžiniškas, o biurslas daro nepaprastai didelę įtaką. Turi būti finansuojami alternatyvūs šilumos šaltiniai, alternatyvūs importo kanalai, etc..
- Konkrečios sritys, kur turi būti stiprinama valstybės parama ir remiamas visas verslas:
Pabaigai: aš pilnai suprantu, kad kai kurie iš mano pastebėjimų yra ginčytini ar šiaip neakivaizdūs. Kita vertus, be šių pastebėjimų galima pridėti ir krūvas kitų – tokių, kurių nepastebėjau aš. Svarbu tik tai, kad viskas būtų be kokių nors abstrakčių dvasingumų, o įvardinant tris esminius dalykus: esama situacija (problema), norima situacija (tikslas), sprendimas, kuris mus perkelia nuo problemos prie tikslo.
Mano tikslas – bent jau pradėti analizavimą iš racionalios ir labai pragmatinės pusės: kur yra problemos, ko norėtųsi ir ką reiktų padaryti, kad viskas būtų geriau būtent Lietuvoje. Todėl noriu, kad prisijungtumėte. Bent jau kad pagalvotumėte, o jei galite – ir patys papildyutmėte. Jei apie tai pradėsime galvoti mes, apie tai po kiek laiko ims galvoti ir kiti žmonės, o galų gale – ir valdžia.
—————
* Mediana – tai tiesiog dažniausias (vidurinis) dydis. Valdžiažmogiai labai mėgsta vietoje medianos pakišinėti vidurkius, nes taip gali pagražinti duomenis. Tačiau vidurkis labai dažnai rodo nesąmones: pvz., jei turime įmonę, kur yra 100 darbuotojų, gaunančių po 1000 litų ir vienas direktorius, gaunantis 100000 litų, koks bus vidurkis? Ogi beveik 2000 litų. Nors visi supranta, kad tipinis atlyginimas – tai 1000 litų. Mediana ir parodys tą tipinį atlyginimą. Taigi, kai kokie nors valdžiažmogiai ims jums kalbėti apie atlyginimų vidurkį, žinokite, kad jums kruša protą. BTW, darbiečių siūlytas minimalus atlyginimas – 1600 litų berods, yra gerokai daugiau, nei faktinė mediana. Kas reiškia, kad realiai jie žadėjo minimalų atlyginimą, kuris didesnis už vidutinį. Taigi, darykitės išvadas, kas gaunasi, kai nėra skaičių, pagal kuriuos galima vertinti situaciją.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Protingas Jūs pelėnas, Rokiški. Bet, pas mus politinis procesas yra veik = beprotybei. O kas yra beprotybė? Tai yra tai, kai tu n+k kartų darai tą patį vildamasis gauti skirtingus rezultatus. Tai jei mes renkame tuos pačius žmonės, kurie lipdo tas pačias koalicines Vyriausybes ir prieš rinkimus gieda tą patį repertuarą, o mes iš to tikimės sulaukti skirtingo (geresnio) rezultato… Beprotybė tai Rokiški, o mes bepročiai (dauguma), nepaisant visų Jūsų šviesių minčių. 🙂
Taigi, čia dar viena problema. Ir jeigu ją paskaidysime ir priežastis panagrinėsime, tai ir jai galima rasti kokį nors nelabai paprastą, bet kažkokį sprendimą.
Vargu ar verta, kadangi šioje lygtyje primu smuiku gros dabartinio elektroato galiojimo laikas (kad ir kaip žiauriai tai skambėtų). O laiko funkcijos, kol kas, dar niekam nepavyko apžaisti. O bandė, ir fizikai, ir muzikai, ir ypatingai ekonomistai. 🙂
Tamsta darote prielaidą, kad rinkėjų pasirinkimas yra konstanta. Ši prielaida yra neteisinga.
Čia ne prielaida, o realija. Virtualiai pasirinkimas yra, realiai -- ne. O dėl ko ne? O gi dėl to, kad „partinių piliečių“ Lietuvoje, turbūt, nėra nei 1/5, tie žmonės yra politinio proceso užribyje, kas 4 metus iškilmingai iškviečiami į aikštę sužaisti rinkimus. Čia yra virtuali partinė demokratija. Bėda žinoma, konstatuoti lengva, bet pasiūlyti nelabai turiu ką, apart laiko resursą. 🙂
Ponas Šimoni, nedemagoguokite ir nedepresuokite čia man visokiais fatalizmais. Būtų konstanta -- nebūtų rinkimų svyravimų. Taigi, jei ne konstanta -- tai reiškia, kad įtakos galimybė yra.
Statistiškai nereikšmingi tie svyravimai. Paimk paskutines 5 Vyriausybes ir pasižiūrėk, kas tokie rengė sprendimus ir kas nustatinėjo valstybės „kursą“. Vyriausybėje, komitetuose, netgi Prezidentūroje tais svyravimais net nekvepėjo. Sutinku, tai ne konstanta, bet ir ne dinamiškas reiškinys.
Nesipykim, turim savas nuomones.
Skaičiai rodo pokyčius. Kai įvyksta vieni pokyčiai, tada galimi kiti pokyčiai. Ir taip toliau. Aš suprantu, kad tamsta sakote, kad stebuklų nebūna -- jų išties nebūna.
Tačiau mažiukai pokyčiai duoda didesnius pokyčius, o tie -- visai jau didelius pokyčius, o šitie -- grandiozinius pokyčius. Taip kad stebuklų nebuvimas nėra pagrindas pokyčių neigimui.
Norit fakto, kuris būtų įtikinamas ir humanitarui -- ogi palyginkit dabartinę Lietuvą su ta, kuri buvo prieš 20 metų. Viskas iš mažų pokyčiukų susideda.
Tamsta, ponas Šimoni, esate koks tai fatalistas, idealistas ir absoliutistas. O būkit truputį daugiau pofigistas ir optimistas 🙂
Kad gerėjimas pagerėjo, pastebėjau, ir tikrai džiaugiuosi dėl to.
O fatalistu mane padarė socdemų valdžia prie Brazausko.
Idealistu mane daro meilė Tėvynei.
Absoliutistu -- mano profesija.
Dėl pofigisto ir optimisto.. pagalvosiu, gal ir verta pasistengti 🙂
O kokia, jei ne paslaptis, toji tamstos profesija, kad tamsta viską skirstot į juodą ir baltą? 🙂
Čia kažkurioje temoje su pačiu diskutavome apie pačio teiginį, jog nekuris ekonomikos sektorius vagia pridėtinę vertę.
Tai aš čia kaip ir tas vagis būčiau, bet, mėgindamas išlaikyti šiokį tokį „orumą“ pasakysiu, kad specializuojuosi vogime iš vagių. 🙂
Ghrmz… Nelabai atsimenu kažkaip… Grhmz… Kiba teisininkas?
Nors ne, teisininkai paprastai nebūna absoliutistai, o vis kažko nežino. Nors kita vertus jo -- teisininkai vis visiems aiškina, kad kažko negalima ir neįmanoma.
hedge operations
A, nu taip, nu taip -- parazitų parazitas, tas tiesa 😀 Ale negaliu pykt -- visa sistema tokia jau yra 😀
Juokingi liberalfašisto kliedėsiai. Tiek teksto prirašyta, o visi pasiūlymai -- kyšininkus uždaryt į kalėjimus ir privatizuoti teisėsaugą. Taip gali tik visiški silpnapročiai parašyti, neturintys jokio supratimo apie ekonomiką. Nusivyliau šiuo blogu, nors anksčiau buvau gerbėjas. Autoriau, jeigu gali nerašyti -- nerašyk!
Su ES pinigais verslui kolkas viskas gerai. Po to, kaip VU pasijuto tų lėšų dideliu šeimininku, besiderant dėl 2007-2013 m. finansavimo laikotarpio iš Lietuvos buvo išreikalauta tvarkingo administravimo ir visi buvo aiškiai perspėti, kad daugiau jokie fokusai nebus toleruojami.
Dar tebeyra visokių korupcinių fufelių, bet tiems tikslams nueina gal 5% viso finansavimo. Duomenys yra pateikti viešai, ir galima matyti, kad absoliutūs paramos surinkimo lyderiai yra visokie Fermentai, Altechnos, Nsoftai, Eksplos, Thermo Fisheriai ir pan. T.y. tie, kas orientuoti į rinką, į savo augimą ir rodo nuolatinius gerus rezultatus. Ten pat galite pastebėti itin didelį visokių rubikinių paraiškų atmetimo kiekį maždaug 2008-2009 m., kai buvo rimtai pažiūrėta į Briuselio nurodymus. Biurslas dabar pinigus tręšia iš ten, kur jokia ES pinigų leidimo nekontroliuoja -- viešų pirkimų. Jie pagal savo specifika ne itin daug skiriasi nuo ES paramos, tai su savo analogijom smarkiai neprašovėte.
Šiaip mes turim vieną labai įdomią skatinimo priemonę – mokestinę MTEP lengvatą. Jos esmė yra tokia, kad jei UABas kažkiek skiria pinigų RnD veiklai, jam atitinkama suma sumažėja pelno apmokestinimas. Šita, kaip ir daugelis kitų iniciatyvų, buvo blogai iškomunikuota ir tuo dabar naudojasi vos pora šimtų įmonių. O idėja gera, nes protas yra labai svarbus resursas ir visokios inovacijų bazės plėtimas yra labai naudingas dalykas. Šitą dalyką galima būtų išplėsti, išlaiptuoti ir visaip kitaip tobulinti, bet dėl pagrindinės vyriausybės problemos – mėginimu imtis visiškai visko ir finale turėti krūvą neblogų pusiau skustų, pusiau luptų darbų, šis dalykas yra įdomus tik labai siaurai auditorijai įmonių.
Dėl biurokratų mažinimo pilnai sutinku. Pigiau mokėti pašalpas ir išeitines, nei leisti jiems siautėti ir daryti nuostolius.
Vienas valstybiniais IT projektais užsiimantis veikėjas man pasakojo, kad valdininkų skaičių galima būtų sumažinti kaip minimum trečdaliu vien normaliai kompiuterizavus valstybės veiklą. O tas normaliai reiškia – paleisti pirkimus per CPO ir užsakymus leisti vykdyti ne paskiroms ministerijoms sava diskrecija, o iš vienos (pvz. -- susisiekimo), iš ministerijų tik gaunant specifikacijų rinkinį, dar padaryti taip, kad visos sistemos ir duombazės kalbėtųsi tarpusavyje.
Gaila, tik kad čia utopijos, nes iš dabar esančių valdžioje partijų šie dalykai yra įdomūs nebent vienai su puse partijos.
Prielaida, kad su ES pinigais viskas gerai -- sunkiai pagrindžiama. Problema yra netgi ne korupcijoje, o verslo orientacijoje: įmonės, kurios orientuotos į rinką, dažnai net nerašo paraiškų visokiai paramai. Tuo pat metu į paraiškas orientuotos -- į rinką kreipia daug mažiau dėmesio. Tai yra didelė bėda, dėl kurios atsiranda iškreipimai.
Čia siūlyčiau bandyti remtis lyginimu: sakykim, imam ir paskirstom fondų pinigus visoms kažkurio segmento įmonėms, kurios dirba ne mažiau, nei metus, su sąlyga, kad paskirti pinigai sudarys ne daugiau, kaip 10% įmonės praėjusių metų pajamų (saugiklis nuo fake įmonių). Kiek smarkiai tikslinis skirstymas pagal paraiškas skirsis savo efektyvumu nuo tokio plokščio skirstymo?
Dėl viešųjų pirkimų -- taip. Kol beveik visi pirkimai vyksta decentralizuotai, o kriterijai neretai yra tiesiog keisti, o negana to -- krūvos sunkiai suvokiamų ribojimų -- tol ten yra tiesiog milžiniška šėryklų sistema visokiam biurslui.
Dėl MTEP ir RnD -- norėtųsi plačiau. Tai daugeliui gali būti įdomu.
Dėl IT -- čia yra problema: šiuo metu kompiuterizavimo projektai valdžios įstaigose yra ne kas kita, kaip milžiniškas pinigų plovimo unitazas. Nes valdžiažmogiai masiškai įsivaizduoja, kad per IT galima išleist milijonus bet kam, o kas iš to gausis -- jiems nusispjaut. Rezultate pridaroma niekam nereikalingų fufelių už neadekvačias sumas, o darbo efektyvumas nuo to nedidėja anei kiek. Čia labai skausmingą vietą tamsta užkabinot.
O dėl valdininkų skaičiaus -- jų kiekį vidutiniškai trečdaliu būtų galima sumažinti visai be jokių kompiuterizavimų, o tiesiog paprastuoju atleidimo būdu. Darant tikslingus mažinimus -- niekas net nepajustų, kad kokių nors įstaigų veikla pasikeitė.
Darote klaidingą prielaidą, kad įmonės rengia ir teikia paraiškas. Yra ES paramos konsultantai, kurie pagal kvietimą suranda labiausiai tinkančių įmonių, parašo jiems paraiškas ir suadministruoja projektus. Pačios įmonės mažai kur tame procese dalyvauja, todėl ir viešuose šaltiniuose (kad ir esparama.lt) pamatysite labai krūtų įmonių, kurios orientuotos į rinką. Su konsultantais teikti paraišką joms yra beveik 0 pastangų, todėl ir rašo. Aš net nežinau nei vienos kokiose nors gazelėse sureitinguotų įmonių, kurios parama nesinaudotų. O aukštų technologijų sektoriuje visos ligi vienos gauna paramą. Vokietijoje prieš porą metų net šumas buvo ir laikraščiai rašė kaip lietuvių visokios altechnos šluoja užsakymus Europoje ir dar gauna injekcijas iš ES biudžeto, kurios skirtingais atvejais sudaro virš dešimčių procentų kompanijos pajamų.
Toliau įmonių praeinamumo kriterijai jau yra tokie, apie kokius dabar kalbate. Nulinei įmonei paramos gauti nerealu, nebent turės apyvartos 0,5 – 1 mln ir turės pinigų sąskaitoj, kad padengtų projekto išlaidas. Taip pat pinigų gauti nėra šansų tiems, kurie neturi realių ir apčiuopiamų projekto finansavimo šaltinių. Dar yra labai rimtai žiūrima į įmonės patirtį ir jei ji tokios neturi, arba nėra prisitraukus darbuotojų su adekvačiais sugebėjimais, tai joks dešrų gamintojas biotechnologijoms paramos negaus. Be to, jau dabar yra remiamas tam tikras segmentas įmonių. Jei norima finansuoti aukštų arba vidutiniškai aukštų technologijų projektus, tai tokios įmonės renka nepadoriai daug balų ir pagrinde surenka liūto dalį finansavimo. Galiausiai – Šimonytė vargais negalais prastūmė vieną svarbų dalyką – nuo 2012 m. visos įmonės, kurios nevykdo projekto įsipareigojimų, privalo grąžinti 20% paramos. Kas lyg ir nėra daug, bet jau LVPA komentuoja, kad rizikingų projektų ženkliai sumažėjo.
Su MTEP nuolaida yra taip – visų pirma yra reikalingi kieti konsultantai. Jie iš pradžių įsitikina ar veikloje yra RnD požymių (žinau atvejį, kai su VU siejamas chemikalų gamintojas kaip RnD išlaidas norėjo nurašyti 70 vnt. vagonų po 60t chemikalų), tuomet visas kūrimo procesas yra aprašomas ir pateikiamas VMI, kurie tą dalyką įvertina ir pabendravus su konsultantais skiria lengvatą. Simple, kai žinai kur stuktelėti plaktuku.
Įdomi vieta, kad MTEP lengvatą galima taikyti atbuline data, nuo kada įsigaliojo pelno mokesčio pataisos.
Dar yra pelno mokesčio lengvata investiciniams projektams (tik įmonė gali jais pasinaudoti du kartus) ir nusidėvėjimui, kai įranga priskiriama RnD kategorijai, ją galima kurkas greičiau nudėvėti.
Čia keliais štrichais būtų tie apie MTEP lengvatą.
Dėl valdininkų tai manyčiau, kad reikia įvesti fiksuotą kvotą – X% nuo privačiame sektoriuje dirbančių žmonių. Kitaip padėtis negerės, nes kai sunkmetis, lyg ir apsivalo, bet pakyla ekonomika ir vėl apauga nauja gvardija veltėdžių.
Ok, pataisą dėl finansavimo priimu, nes tikrai nežinojau, kad yra proaktyvinis pinigų skirstymo procesas. Jei taip yra, tai labai gerai, netgi nepaisant padidintų rizikų, susijusių su ekspertų diskrecija. Jei yra papildomų problemų nekeliantys saugikliai -- tai irgi labai gerai.
Dėl valdininkų -- kvotos, kaip ir bet kokie kiti normatyvai, yra žiauriai rizikingas dalykas, kuris tik teoriškai atrodo gerai, o praktiškai -- momentaliai pavirsta į normatyvo vykdymą. Atvejų, kada normatyvai pagerintų kažką -- tiek mažai, kad jie kaip unikalūs ir labai laikini fenomenai būna, tampantys realiais vadybiniais anekdotais.
T.y., jūs įvesit kvotą, kaip viršutinį barjerą, o jis dar tais pačiais metais taps apatiniu barjeru. Tiesiog dėl to, kad visi šauks, jog kvotos dar nepasiekė ir kad kvota per maža. Todėl vietoje kvotų turi būti rodikliai, kurie verstų gerinti situaciją nuolat.
Kaip turėtų atrodyti tų rodiklių įvykdymo mechanizmas? Ir kaip užtikrinti, kad būtų skelbiami teisingi rodikliai, o ne tokie, kurie lengviausiai pasiekiami?
Esu intymiai susipažinęs su valdininkų darbu ir žinau, kad jie gali nupaišyti tokius rodiklius, kokius reikia. Jie puikiai moka veikiančias reformas parodyti kaip nepasisekusias, o rezultatų neduodančias, kaip nesusvietnus pasisėkimus.
Mano galva – valstybė savo dabartinėje formoje yra XVIII a. menanti atgyvenusi idėja. Kad ir kokia liekna ir efektyvi ji bebūtų, valdžia nuolat keliais žingsniais atsilikinės nuo progreso ir bus pagrindinis jo ir visuomenės išsivystymo stabdis.
Pagrindiniai rodikliai kiekvienai įstaigai turi būti iš išorės gaunami -- tada negali atsirasti falsifikavimo. Kaip pvz., darbo, priešgaisrinės, maisto-veterinarijos inspekcijų esminiai rodikliai -- iš ligoninių.
Kita vertus, visoms sritims geras rodiklis -- tai žmonių apklausos pagal atitinkamą temą: kad ir kaip jas kas nors neigtų, jos visgi rodo bendrą realią situaciją. Beje, čia labai įdomių minčių kelia korupcijos rodikliai, kuriuos daugelis valdininkų labai neigia 🙂
Galų gale, yra ir kai kurių audito metodų, kurie leidžia falsifikavimus nesunkiai identifikuoti.
O štai dėl to, kad visokie valdininkai labai norėtų dirbti be rodiklių, o savo esminiu pasiekimu laikyti pinigų įsisavinimą -- tai neabejoju.
tu matyt nesi buvęs teisme dėl ginčo klausimo: kas yra MTEP? MTEP lengvata visiškas korupcinio biurslo išmislas. jie iki šios dienos remiasi Frasconi žodynu… tai patologija padidinta 20 kartų…
Vat man irgi vienas dalykas kliūna -- esmė ta, kad normaliai susiminimizuoti mokesčius galima tiesiog per investicijas, kas ir daroma būna.
Kita vertus, jei yra pelno lengvata, tai anoji leidžia lengviau akcininkui pasiimti pinigus iš įmonės, t.y., skatina priešingą efektą. Vat čia toksai niuansas, kur man galai su galais truputį irgi nesueina.
Arba aš kažko nesuprantu, nes kažkaip stengiuosi su tais valdiškais pinigais nieko bendra neturėt, tai ir nežinau.
Vat ir pasimatė visame gražume kaip būna, kai įmonė nori korupciniais būdais prafinansuoti MTEP ten kur jo nėra ir nebuvo.
Dažna problema, kai kokie aferiūgos konsultantai pripučia arabų, kad tuoj iš namudinės veltinių gamybos padarysim MTEP, tik sumokėkit avansus. Tada standartinė schema – paima kokius 10-15k avansai (vietoje rinkoje įprastų 3-5k), išsitraukia seną MTEP aprašymą, per porą valandų papoliruoja, įrašo užsakovo pavadinimą ir numeta VMI. Kai prasideda problemos, tai dar iš užsakovo papildomai kokius 10-15k ištraukia už atkatus. Po visko gūžteli pečiais ir šunis sukaria ant nesukalbamų biurokratų. Kaip ir visur yra sąžiningų ir nesąžiningų specialistų. Pvz. yra advokatų, kurie pripučia arabų, kad jau faktiškai pralaimėtą bylą galima išlošti ir porą metelių smagiai čiulpia pinigus už orą, bet tai dar nereiškia, kad teisingumo sistemą reikia drausti, nes kažkas gali sugalvoti ją išnaudoti.
Visų pirma FRASCATI VADOVAS (ne frasconi žodynas, kas puikiai parodo tamstelės totalų nesigaudymą temoje) yra labai puikus dalykas, nes yra dokumentas, kuris Europoje dėl tų pačių korupcinių ir menko MTEP apibrėžtumo perėjo ugnį, vandenį ir varines triūbas. Po visų pataisų ir pakeitimų jame dabar labai aiškiai parašyta kas yra MTEP ir dar parašyta taip, kad interpretacijoms vietos nėra.
Visos tikrai RnD darančios įmonės, neprastuminėjančios sąstato chemikalų kaip MTEP išlaidų ir nekliedinčios, kad 95% išlaidų paskyrė RnD be problemų gauna tas lengvatas. Teismai prasideda tik kada vyksta aiškia korupciniai fufeliai. Tuo galima įsitikinti eteismai.lt sistemoje, kur iškart pasimato, kad dėl MTEP nekylą klausimų nei altechnoms nei fermentams, bet kažkodėl bėdos būna su visokių avižų augintojais, tautinio paveldo šaukštų drožėjais ir vienadieniais patentų prisipirkusiais startupais (čia btw atvejai iš tikro gyvenimo).
Ilgas, bet įdomus skaitinys. Norėčiau tik paargumentuoti, kad būtų buvę žymiai mažiau graudu skaityti, jeigu būtų dar kažkokia apžvalga to, kas jau pasiekta. Ypatingai buvusios vyriausybės, bet šiaip jau Lietuvos apskritai. Tai iš tokių dalykų būtų galima įvardinti, kad visgi etatų mažinimas, valstybinių įstaigėlių naikinimas ir visa kita, gal ir ne iš gero gyvenimo, bet praūžė krizės metu. Galima sakyti, kad per mažai, ir aš pilnai su tuo sutikčiau, bet visgi šioje srityje Lietuva buvo viena iš lyderių ES. Einant toliau, Šimašiaus veiklą irgi būtų galima prisiminti, kiek palengvėjo įmonės kūrimo procesas ir pan. Ar tik ne 3 dienos dabar užtrunka įmonę įkurti? Ir tai dar internetu galima daryti. Neaišku tik kokiu būdu anoje kadencijoje liaudis prastūmė tą kalbajobų išsigalvojimą apie UAB pavadinimų patikrą. Na ir šiaip, galima vertinti visokius tokius tyrimus skeptiškai, bet tie visi Doing Business ir panašūs indeksai gal be reikalo ir nerašytų, kaip čia pas mus galima gerai ir su mažai apribojimų kurti verslą. Korupcija vėlgi -- ji yra didelė, bet blemba, ji smarkiai sumažėjusi ir vis dar mažėjanti.
Kalbant apie švietimo sistemą -- čia yra pasaulinės problemos, įgūdžių neatitikimas rinkos poreikiams labai daug kur stebimas. Ko gero dar bus kažkokie sprendimai daromi kad ir ES lygmeniu, tai gali būti, kad net ir prispausti būsime kažką daryti. Aišku, galime būti tie, kurie pradės laužyti ledus ir to reikia siekti. Na, Pavalkis bent jau gražiai nevyniodamas į vatą pasakė, kaip yra. Žiūrėsim, ar apie tai ką nors darys. Dėl kompų irgi -- tos švietimo sistemos nelabai dar kur pasaulyje sureagavo į pokyčius. Ir čia yra kažkoks pasipriešinimas ar kažin kas. kai aš pasakau kokiems draugams, kad mano manymu, pirmiausia šiais laikais reikia vaikus mokyti greitai rašyti klaviatūra, o po to rašyti ranka (dėl viso pikto, jei patektum į tokią situaciją), į mane žiūri geriausiu atveju kaip į šventų vertybių išniekintoją, o kartais kaip išvis į durnių. Bet juk vaikus gyvenimui ruošti reikia, o gyvenime jiems klaviatūros daugiau prireiks, bent jau kol kažkas protingesnio neateis į madą. Ir jei prieš 10 metų tą dar buvo sunku pasiekti, tai dabar kompas kainuoja visiškas kapeikas, mažiau nei buto nuoma mėnesiui.
Žinoma, konservatoriai visgi yra konservatoriai ir gėjų nekenčia, socdemų tarpe juos myli tik retas, ir tik liberalai atvirai remia partijos lygiu. Sutapimas ar ne, bet liberalų lyderiai kaip tik ir yra gerokai jaunesni.. Gal čia šiek tiek kartų klausimas?
Na ir pats baisiausias -- emigracija. Tai visų tų aukštesnių problemų išdava, bet visgi siejasi su ekonomika. Po truputį ji vis mažėja -- štai ir dabar rodikliai sako, kad per pirmą 2012 metų pusmetį saldo buvo -10000, o per pirmą 2013 m. pusmetį -8000. Prieš tai skaičiai buvo žymiai baisesni. Esmė tame, kad visgi mes vejamės. BVP yra jau tik aštuntas nuo galo ES. Kažkada tai visgi persivers. Žinoma, būsimos demografinės problemos gerai žinomos, čia jau matysime, kokie bus sprendimai -- įsivežti gruzinų ir ukrainiečių, didinti pensinį amžių iki life expectancy ribos ar dar koks velnias. Čia gaima irgi sutikti, kad daroma per mažai konkrečių dalykų emigrantams susigrąžinti. Su visa t susijęs dar vienas dalykas, ką aš kartais sakau savo draugams, o po to jie žiūri į mane kaip į nesveiką. Sakau, tegul sau stagnuoja ta Europa į sveikatą. Ar būtinai tai turi būti blogai mūsų ekonomikai? galime juk išstumti kažkuriuos kitus, tegul jie subankrutuoja, ir net be kitų augimo galėsime augti patys. Arba eiti kažkur į kitas rinkas, kurios auga. O ten, kur yra laisvas darbuotojų judėjimas, tegul greičiau ateina ta žadėtoji konvergencija ir baigiasi emigracija. O ji greičiau ateis, jei mes sugebėsim augti Europai stagnuojant arba krentant.
Dar demografijai svarbu aišku ir sveikatingumo tobulinimas bei nereikalingų mirčių vengimas, nes juk gali žmogus būti darbingas ir žymiai ilgiau, negu tas nustatytas pensinis amžius. Jeigu žmonių amžius apskritai ir sveikas amžius tik ilgės, tai ir ta demografinė krizė bus mažiau baisi.
Na, su buvusių pokyčių apžvalga mažai kas teprisidėtų, nors turiu pasakyti, kad ankstesnė vyriausybė darė neabejotinų judesių tinkama linkme. BTW, visų keikiama Birutė Vėsaitė irgi pasiekė to, kad atsirado darbo vietų skaičiai -- iki tol net ir anų nebuvo. O dėl kalbainių ir Šimašiaus -- ten problema buvo ta, kad anie buvo tokiu, kaip čia pasakius, grakščiu būdu išmesti iš įmonių registracijos reikalų, o paskui anie kelis metus isterikavo, pakol su griežtais apribojimais sugrįžo į tą procesą, kuriame jie jau porą dešimtmečių yra sprendėjai pagal įstatymus.
Dėl švietimo sistemos -- atsimenu, kaip prieš kokius 15 metų Lietuva buvo pirma pasaulio valstybė, kurioje atsirado realiai veikianti nuotolinio mokymo sistema -- pačių pedagogų sukurta paprastuoju būdu -- per elementarius interneto puslapius ir emeilus. Ir visa tai veikė kuo gražiausiai. O paskui reikalą perėmė kažkokie švietimo sistemos biurokratai, sukišo krūvas pinigų ir viskas išvirto į nelabai aišku ką.
Dėl emigracijos -- jo, padėtis taisosi, bet bendrai visų valdžių požiūris lieka tas pats -- kišti galvą į smėlį ir vaizduoti, kad nieko nevyksta. O vat su kalbomis apie pigios darbo jėgos įsivežimą -- tai realiai gali būti labai didelių problemų.
O dėl demografijos -- buvo labai žostki skaičiai dar prieš keletą metų pasirodę. Tokie, kad amžiaus didinimas nelabai padės -- jau pradedame pereidinėti į tą periodą, kur neišvengiamai įvyks dabar veikiančios Sodros sistemos kolapsas (pirmus požymius, beje, jau matome iš Sodros skolų -- o griuvimas dar neprasidėjęs). Ir tada jau maža nepasirodys. Todėl investuoti į gimstamumo didinimą išties reikia nesaikingai.
BTW, dėl demografinės situacijas -- rašiau kartą. Ten ir grafikėlių yra, ir negana to, jie dar švenūs, juose į emigracijos mastus neatsižvelgiama.
http://rokiskis.popo.lt/2011/06/29/zygimantas-mauricas-keli-metai-pasiruosti-dienai-p/
Na aš suprantu, kad rekomendacijos nesikeistų. Ir daugumai jų pritariu. Bet mūsų pažanga nuo sovietmečio daugelyje iš tų sričių šiaip jau yra milžiniška, ir tuo reikia tikrai didžiuotis. Tik tą norėjau pasakyti.
Apie demografiją tą straipsnį skaičiau ir lyg diskutavau. Na, kažkas įdomaus įvyks. Mano manymu -- visgi bus imigrantų vežimasis. Kažkuriais metais pradės trūkti darbo jėgos, o verslininkai gi nenorės taip paprastai nutraukti veiklos ar mažinti apimčių. Iš pradžių aišku tai kirs į konkurenciją tarp darbdavių ir algų kilimą, bet po to visgi vienas po kito nuspręs, kad verta pasižiūrėti kitur. Viskas įvyks tyliai, ramiai ir greitai, taip, kad niekas net nepajus. Yra ir dabar mechanizmas tuos piliečius atsivežti, kreipkis į darbo biržą, surašai reikalavimus pozicijai, negavai tinkamo žmogaus -- valio, vežkis ką nori. Paspaus truputį vienas kitas verslininkas, tai dar ir supaprastintas šitas dalykas bus.
Kad tai sukurs milžiniškų problemų savo ruožtu -- neabejotinai. Tų pačių kaip matome Švedijoje, UK ar Prancūzijoje. O gal tokių kaip latviai ir estai turi su rusais. Bus visiškai nauji iššūkiai tada jau. Bet kadangi niekas nenorės, kad būtų tragedija, kai nebus kam dirbti, vis tiek tai darys.
Imigrantų vežimasis problemas pataiso labai silpnai, o vat katastrofiškas bėdas sukelti gali.
Čia reikia pažiūrėti labai pragmatiškai: kad kažkokiam verslininkui pritrūko grioviakasių ir jis išsprendžia tai pigiu būdu iš kokios nors Tadžikijos ar ten Kazachijos atsivežęs pigių darbininkų -- tai yra jo lokalus optimumas.
Valstybės mastais lokalūs optimumai gali sukelti labai dideles bėdas. Ir vat čia jau reikia politinės valios: lygiai taip, kaip mes norime savo lokalaus optimumo, kurio nenori ES, lygiai taip savo lokalių optimumų nori ir įvairios smulkesnės grupės.
Ir vat čia jau yra klausimas, ar valdžia gali būti pakankamai pajėgi, kad augintų Lietuvos optimumą ir neleistų daugintis visokiems nenaudingiems smulkiems optimumiukams.
Visokios technokratinės idėjos į galvą dabar lenda. Pvz. ar išmanusis telefonas gali įvertinti sveikatos būklę kaip nors? Tarkim, kokį regėjimą arba dantų sveikatą? Pvz. padarai nuotrauką ir koks nors algoritmas pataria (arba dar glušiau — tiesiog nusunčia daktarui pasižiūrėti ir tada jau gauni žinutę), kad tamstai jau reikėtų apsilankyti pas specialistą, nes reikia akinių, kurių stiprumas yra ~X. Jei dabar išmanieji telefonai negali to padaryti tik dėl technologinių priežasčių (kiek atsimenu akis tikrino kompiuteriu ir jis atspausdino receptą akiniams), tai ko reikėtų, kad galėtų?
Arba, ar būtų naudos daktarus aprūpinant kokias Google Glass, kurie visas apžiūras išsaugotų kokiam tai registre su vaizdu irba dar krūva papildomos informacijos, o ir per pačias apžiūras ką nors bandytų patarti?
Mobiliakai vargu ar labai padėtų. Bet vat išmanieji unitazai tai galėtų netgi labai nemažai padaryt. Kadaise Japonijoje atsirado tokių, darančių kai kuriuos primityvius tyrimus. Dabar galėtų būti ir žymiai geresnių.
čia gausi kažkoks oftopikas, bet gal šeimininkas nesupyks. žodžiu kažkada šio amžiaus pradžioje vienoje kurortinėje vietovėje, ne sezono metu, viešbučio tame pačiame aukšte, kur gyvenau aš praktikavosi viena gydytoja-stebukladarė diagnozuojanti ligas kažkokiu kosminiu būdu. ir žmonės pas ją ėjo šniūrais. iš taikęs progą įkišau nosį ir aš. nediagnozuotis, o šiaip pabendrauti prie arbatos puodelio. tai kosminė technologija pasirodo yra tokia: uždeda kažkokias ausines, pasodina prieš vamzdelį iš kurio kala kažkoks nematomas spindulys, sukeliantis smegenų vibracijas, kurias sugaudo minėtos ausinės ir nutransliuoja į laptopą, o pastarasis išmeta diagnozes (tiksliau paveiksliukas iš kurių jau gydytoja buria).
praėjo 10 metų ar tai gali būti telefone? manau taip: ausinė yra, programą sukurti ir pakrauti galima. belieka tik sugalvoti būdą kaip sukratyti smegenis (o gal jau sugalvotas?).:)
beje, anot gydytojos, minėtą metodą sukūrė rusų mokslininkai siekdami diagnozuoti kosmonautų esančių kosmose būklę per atstumą.
metodo neišbandžiau, nes nesulygom dėl kainos.
Tamstai krušo protą ne kažkas, o tikra proto krušimo profesionalė. Jei ją sutiksite, perduokite jai linkėjimų, nes ji tai gerai daro.
Aš vat pamenu, senobiniais laikais mokykloje buvau pasidaręs aparačiuką, iš batareikės, dviejų laidų ir lemputės -- tipo intelektui matuoti: pridedi kontaktus prie kaktos, ir kai kuriems lemputė užsidega. Buvo klasiokų, kurie tuo prietaisu tikėjo, neįtardami, kad užsidega lemputė tik nuo suprakaitavimo.
Visiems aiškinau, kad tai slaptas kosminis išradimas, bet paskui atsirado tokių, kurie susiprato, kad kažkas čia ne taip.
Aš panašų buvau pasidaręs su fotorezistorium, voltmetro skale ir baterija. Pakreipi nuo šviesos -- pakyla rodyklė.
Ponas žiurkėnas kaip visada giliai kabina ir sprendimus mėgsta „kapitalinius“ 🙂
Biurokratijos augimo bėda yra tame, kad jinai užauga dėl iš pirmo žvilgsnio gerų paskatų:
-- kai įvyksta kažkas negero, pvz vagystė, apsinuodijimas, žūsta žmogus, arba išduodamas leidimas ne tam, kam galima. Po to seka taisyklių sugriežtinimas, kuris skirtas geram tikslui, tačiau tuo pačiu papildomai suvaržo visus kitus.
Ir čia galioja pareto dėsnis. Pagrindines bėdas sutvarko mažoji dalis kontrolės, tačiau lieka visokia egzotika, kuriai reikia sukurti neproporcingai daug taisyklių ir patikrinimų, kurie savo ruožtu ėda visų (ir kontrolierių, ir kontroliuojamųjų) laiką, pinigus ir nervus.
Vat čia ir reiktų atskirti, kurie atvejai yra sisteminiai, o kurie yra asisteminiai. Ir asisteminius atvejus spręsti, labiau remiantis specialistų diskrecija, ekspertize, sveiku protu, bendrais kriterijais ir precedentine praktika. Tai reikalauja visai kitokio priežiūros modelio, tačiau tai žymiai efektyviau.
„Pvz., jei yra maisto ir veterinarijos tarnyba, tai ji gali būti matuojama infekciniais susirgimais, o jei yra priešgaisrinė infekcija – tai gaisruose žuvusių skaičiais.“ -- priešgaisrinė infekcija, būtų fainai infekcija nuo gaisro, bet man rodos miss-type’as 🙂
„kokybiškos nacionalinės atributikos gaminimas ir platinimas užsienyje“ -- čia Andriui Užkalniui užsidegė lemputė. Bet man rodos visa ta pastraipa suformuotų kokią nors komisiją, kuri sukurtų „emigrantų kultūrinės raidos ir tradicijų perėmimo strategiją“, kurią paskui per viešuosius pirkimus implementuotų tas kas reikia, na bet čia aišku mintis pati nebloga.
Pastebėjimas dėl statistikos departamento. Tai Hong Kong’e (http://www.guardian.co.uk/news/2006/feb/08/guardianobituaries.mainsection) -- Asked what the key thing poor countries should do, Cowperthwaite once remarked, „They should abolish the office of national statistics.“ He refused to collect all but the most superficial statistics, believing they led the state to fiddle about remedying perceived ills, thus hindering the working of the market.
Tai realiai jo, ten turėtų likt vienas klerkas skaičiuojantis BVP. Arba išvis funkcijas sumažini, perkeli Lietuvos Bankui ir tą panaikini.
Šiaip nenorėčiau sutikt dėl verslo skatinimo. Čia kaip darbuotojų motyvacijos gerinimas -- geriausia, ką gali padaryt, tai tiesiog niekada darbuotojo nedemotyvuot, o motyvaciją jis jau susiras pats. Taip, kad geriau reikia susifokusuot į galvojimą kaip patraukt nuo verslo nagus ir visiškai nuo jo atsiknist. Biotech/ITT/lazeriai tikrai neprapuls, o iš man atrodo, kad iš galvojimo, kad jiems galima/reikia padėt (t.y. ne tik iš korupcijos) atsiranda visokie biurokratiniai mechanizmai. Na, bet čia kaip sakyt gal tik man taip atrodo 🙂
Jo, matyt man su tomis inspekcijomis ir infekcijomis susibalamūtijo viskas. Daug raidžių, tai ir gaunasi kartais taip.
Dėl atributikos -- taip, ten labai didelė rizika yra korupciniams kraneliams. Bet kažkaip ten reikia tą realizuot.
Dėl statistikos -- yra kiek kebliau: statistika gali duoti labai gerus duomenis, bet reikia apie tai galvoti, kaip apie menedžmento reportingą. T.y., vadovybinę apskaitą, kuri gerai veikia tik tada, kai tą apskaitą realizuoja labai didelę kompetenciją turintys žmonės. Tikrai ne kokie nors statistikos mėgėjai. Ir tamstos mintis, kad čia galėtų būti Lietuvos Banko funkcija -- labai verta dėmesio.
Dėl verslo skatinimo -- yra tokios dvi labai paprastos problemikės: viena -- kad pinigų krūvos iš ES eina, o tai yra krūvos pinigų. Tikiuosi, kad tai suprantate.
O antra, kur jau daug kapstyt -- kad tiesiog yra toks reikalas, kaip investavimas į ilgalaikius projektus, o ten verslas paprastai nelinkęs kišt nosies. Todėl ir reikia valdiško kišimosi.
BTW, dėl biotech, lazerių ir ITT -- išskirtinės Lietuvos galimybės čia atsirado tikrai ne savaime, o tik dėl to, kad į šius segmentus kelias dešimtis metų iš eilės buvo kišami milžiniški pinigai -- dar sovietmečiu.
Kita vertus, tamsta visgi esat teisus dėl to, kad dažniausiai geriausias dalykas, kurį valdžia gali padaryt -- tai atsiknist ir netrukdyt. Nes bendrai tai valdžios pagalba -- kaip meškos paslauga.
Papildau savo pamąstymais dar pora momentų ir atsakau.
Statistika aišku gali duot gerų dalykų, bet tam reikia aiškiai žinot, ką ir dėl ko matuojam. Toks į valstybės klestėjimą orientuotas valdymas labiau primena valdymą kokios didelės korporacijos. Ir jiems šiaip esmė vienaip ar kitaip yra bottom line’as. Tai čia gal būtų į temą dar kelios šlapios svajonės:
-- Norėčiau, kad Lietuvos Bankas kaip koks Lietuvos finansų departamentas ne tik rinktų statistiką, bet ir perimtų mokesčių surinkimo ir skirstymo funkciją (taigi įjungiam ir VMI ir SODRA). Taigi būtų toks vienas grand IŽDAS. Nesu tikras dėl tokio apjungimo teisibes, bet man šitai patiktų idėjine prasme, kad turim tokį darinį. Ir mokesčių administravimas tada būtų lengvesnis, vietoj to bullshitinio išskirstymo į kelis mokėjimus, būtų flatrate’as darbo apmokestinimui -- 65% (kas ir dabar yra maždaug jeigu sumoki 1000 tai kažkur netoli 650 turi padėt mokesčiam).
-- Jeigu tarkim susitvarkom su mokesčiams, tai dar turėtume duot galimybę piliečiams patiems paskirstyt savo mokesčių reikšmingą dalį. Maždaug kaip tuose valstybės biudžeto planavimo žaidimuose. Pvz. puse savo mokesčių gali išdalint ir tai padaryt tam tikrom proporcijom, kiek nori skiri krašto apsaugai, kiek nori švietimui, kiek nori policijai ir t.t.
—-
Nežinau dėl biotech ir lazerių, bet kalbėdamas apie ITT daugiau turėjau omeny softą, na o softas kaip toks kokį žinom šiandien vistiek jau atsirado vėliau. Bėda čia yra, kad daug IT įmonių (vos neparašiau institucijų, nes beveik taip ir yra) yra prisicementavę prie valstybinių projektų. Čia ypač tai svarbu visokioms alnoms ir bluebridge’ams. Beje ten jose ir daug konservų interesų, tai socdemai dabar užsuko IT kraniuką labai smarkiai ir pikti liežuviai sako, kad big IT tuoj tuoj lenksis jeigu nepersiorientuos. Vienok skatint high-tech biznį reikėtų galbūt investuojant į tokių specialistų paruošimo skatinimą. T.y. populiarint tokias specialybes tarp vis jaunesnių studentų -- kuo daugiau studentų rinksis eit tenai, tuo daugiau turėsim inžinierių ir tuo daugiau iš inžinierių rasis verslininkų (best kind verslininkų IMHO 🙂 ).
Taip, suprantu ES pinigų dilemą. Iš vienos pusės negalim nustot juos įsisavint, iš kitos pusės neapsimoka tai daryt. Čia ne mano jėgoms net kažką komentuot, ką su tais pinigais veikt. Na, nebent… įkurtume „Nacionalinio liberalizmo tyrimų ir plėtros institutą“ -- tokį think tank’ą, kur šitus savo komentarus perkeltume į kalbėjimą prie gražiuose ofisuose ir pan. 😀
Pora žodžių apie atlyginimų vidurkių skaičiavimą valdžiažmogių galvose.
Realiai jie skaičiuojami pagal sistemą, kad net sunku patikėti. Paimant pateiktą žiurkėno pavyzdį, 100 eilinių darbuotojų uždirbantys po 1000Lt ir viršininkas uždirbantis 100000Lt. Matematika tokia, kad išvedamas vidurkis pagal pareigybę, t.y. „tikrasis“ vidurkis mūsų atveju yra (1000+100000)/2=50500Lt
Įrodymas -- Vilniaus AVPK:
http://vilnius.policija.lt/index.php/lt/veikla/darbo-uzmokestis
Nugi rimtai, kaip matau iš jų ekselio, jie taip ir skaičiuoja… Ghrmz… Einu, pasimelsiu už Lietuvą.
Nugi ne, normaliai ten bent jau 2013 antram ketvirtyje yra tikras aritmetinis vidurkis =AVERAGE(F4:F16) ir pan.
Ponas Povilai, ten skaičiuojamas vidurkis ne iš atlyginimo, o iš pareigybės atlyginimo.
Aaa, supratau. Joooo, velniava tada ir aš einu atsiverst į tikėjimą ir melstis.
Na man lyg atrodo, kad jie lyg ir teisingai skaičiuoja -- atlyginimų vidurkis yra paimti visi atlyginimai ir padalinti iš jų skaičiaus, o, tarkim, vidutinis atlyginimas būtų tai ko reikia iš tikro reikia… ;-D
Bet taip -- aš suprantu viso šito absurdą ;-D
Neteisingai, ten ne paimti visi atlyginimai, o paimtos visos pareigybės. T.y., būtent ta situacija, kaip įmonėje būtų 100 darbininkų po 1klt ir 1 direktorius po 100klt ir skaičiavimas būtų vidurkis iš dviejų pareigybių -- direktoriaus ir darbininko, t.y., ~50klt.
Atsiprašau… Būtent tą turėjau omenyje -- ne taip išsireiškiau :).
Pirašė čia Rokiškis visokių protingų dalykų ir dar visokiais ne visai tiksliais apvėlė (pavyzdžiui, kad muitai, tipo, muitus įvedusios šalies vartotojams gerai… Nors aš gal ten teksto nesupratau?..)
O šiaip tai sena tiesa -- jei neleidžiame judėti prekėms ir kapitalui, juda žmonės. Kitaip tariant, jei nenorime laisvos rinkos prekėms, tai iš ten, iš kur prekių neįsileidžiame, atkeliauja darbuotojai.
O kad geraisias nacionalizmas yra padaryti savo Tėvynę klestinčią -- tai faktas 🙂
Muitai gerai pirmame cikle: vietinė gamyba sustiprėja vertikaliai, o tai reiškia, kad didėja efektyvumas. Apie vartotojus čia nevertėtų kalbėti, nes vartotojai -- lokalus optimumas, o analizuojame bendrą optimumą, kuris išreiškiamas tiesiog prekybos balansu: pinigams nutekėjus į užsienį, tie patys vartotojai lieka pralošusiais, o jau kokia dalimi tie pinigai iš užsienio grįš atgal -- tai jau ganėtinai diskutuotinas dalykas.
Kita vertus, dėl muitų krenta konkurencijos stiprumas vietinėje rinkoje ir jei rinkos viduje konkurencija nepakankama, rezultatas gali gautis prastas, nes gamintojai ima stagnuoti. Vat tada jau pralošia visi.
O apie tai, kad muitai sukelia dar ir muitų karus, kuriuose visada išlošia didžiosios šalys -- jau rašiau. Taigi, bendrai reiktų žiūrėti to, kad muitai ar jiems analogiškos priemonės yra taikytinos tik labai atsargiai.
Dėl muitų laimi gamintojai, o pralaimi vartotojai. Problema, kad laimėjus gamintojams jie dažnai gali ne papildomais pinigais didinti savo konkurencingumą, o kaip tik „užmigs ant laurų“ ir leis savo konkurencingumui smukti, nes „vis tiek pirks, nes kitos išeities netur“. O tas veda tik į stagnaciją.
Muitai, mano nuomone, pateisinami tik tada kai:
1) Šalyje kuriasi naujas inovatyvus, konkurencingas sektorius, bet jis kol kas dar silpnas ir jei nebūtų jokio protekcionizmo jį stipresni užsienio konkurentai (dažnai remiami nuosavų vyriausybių) labai greitai suvalgytų. Bet tik tuo atveju jei vidutiniame laikotarpyje aiški perspektyva, kad jie sugebės išsilaikyti ir be protekcijų.
2) Verslo sritis visiškai aiškiai strateginė ir iš esmės labai arti natūralios monopolijos. Čia būtų daugiausia energetika ir pan. Protekcija ir šiek tiek brangesnių vietinių išteklių naudojimas pateisinamas jei kitu atveju nelikus vietinio verslo valstybė taptų priklausoma nuo vieno ar kelių užsienio šaltinių, kurie darytų labai didelę įtaką tokiam svarbiam šalies ekonomikos sektoriui.
Nereikia mokesčių lengvatų tam tikroms sritims. Nes tai ta pati nauja vieta pasireikšti biurokratinei korupcijai. Prie to pačio: IT specialistų trūksta ir šioje srityje mūsų pranašumas nėra toks didelis. Būtent dėl švietimo sistemos supuvusios iš vidaus ir kurioje dar daug ką reikia tvarkyti.
Vietoje mokesčių lengvatos sritims, vertėtų įvesti Sodros įmokų lubas (kurios jau yra IDV) arba (bent jau) nuimti išmokų lubas.
Dėl IT specialistų -- praktiškai visi jie yra paruošiami versle. Švietimo sistema su tuo mažai ką bendro turi. Tik aš vat abejoju, ar šioje srityje išvis švietimo sistema gali kažką labai padaryt.
O vat dėl Sodros lubų visokių -- čia jau nesupratau, kuo tai siejasi su mokesčių lengvatomis. Jei bendrai apie Sodrą -- įmokų lubos tik paspartins Sodros griuvimą, o tada -- plokščios pensijos pareis. Ir nebus jokių lubų, o tik mokesčiai ir socialinis biudžetas. Ir viskas. Tai liūdna realybė.
Švietimo sistema gali šį tą padaryti, pirmoje eilėje nustojant deklaruoti, kad ji jau sugeba ruošti specialistus kur dar toli iki to. Imho programuotojus ruošiančios neuniversitetinės įstaigos šiai akimirkai yra daug efektyvesnės negu universitetai, nes neapsimetinėja kuo nėra ir po truputi dirba savo darbą. Spėju, taip yra nevienoje srityje. Universiteto žinios yra/gali būti reikalingos, bet tik tada, kai jau yra pagrindai ir norima lipti laipteliu aukščiau.
Kalbant apie Sodra -- išmokų flat rate valstybinių pensijų nėra blogiausia, kas gali atsitikti. Šią akimirką ji beveik pasiekiama ten, kur žmogus uždirba (pagal DS) tiek, kiek vidutinės ar net žemesnės negu vidutinės grandies specialistas Europoje. Ryšium su tuo, Sodros garantijos netenka dalies savo prasmės ir (jei niekas nesikeis) nebus tvari. Net dabartinėje privačių pensijų rėmimo programoje rėmimo dydis iš principo yra fiksuotas (2% nuo vidutinės algos MAX), kas daro kitus kaupimo būdus patrauklius maksimizavus šį.
Kitais žodžiais -- tol, kol skaičiuojantys žmonės jaus, kad maksimizuoja Sodros naudą labai greitai, toliau pastangos bus kreipiamos į įmokų minimizavimą = užprogramuotos problemos. O šie mokesčiai liečia ir įmones, galinčias laisvai judėti aka paslaugos arba (o siaube) tam tikra dalis IT. Tiesą sakant, jei mes nelabai nusileidžiame įmonių pelno mokesčio žemumu Airijai, tai vidutinės /žemesnės grandies specialistų (tarptautiniu mastu) apmokestinimas pas mus didokas įmonėms, kur tai sudaro didesnę kaštų dalį. Tai vėl ta pati grupė įmonių, minėta anksčiau.
Su Sodra esmė tokia, kad jai norint išlikti (tai esant demografinėms problemoms nebus lengva, bet iš esmės dar būtų šiek tiek įmanoma) reikia atsisakyti „socialinio teisingumo“ t.y. perskirstymo f-jos (o jai, dėl didelio gyventojų skaičiau žemų pajamų rėžyje, tenka labai didelė dalis išlaidų) ir tapti visiška draudimo sistema kai išmokama suma visiškai lygi įmokėtai su tam tikra logiška grąža (o ne politikų sugalvota, kad „pensininkai gerai gyventų“).
Pajamų perskirstymo f-ja turi tekti valstybės biudžetui ir, jei manome, kad jos reikia, ji turi būti finansuojama ne tik iš darbuotojo mokesčių, nes dabar darbuotojas yra labiausiai mokesčių prasme skriaudžiamas asmuo (nuo jo atlyginimo realiai atskaitoma virš 40 proc. mokesčių). Tai iš dalies padėtų spręsti ir emigracijos problemą, nes dėl to sumažėjus darbuotojo apmoekstinimui realiai ir ženkliai pakiltų darbuotojo disponuojamosios pajamos.
Dėl Sodros -- kaip tik tas modelis, kur kažkokia įmokėta suma su kažkokia grąža -- čia jokios Sodros nereikia. Bendrai, apie tas Sodros bėdas esu rašęs -- iš esmės tai yra ganėtinai panašus į MMM daiktas. Ir kai dirbančiųjų pradeda staigiai mažėti, o nedirbančiųjų -- daugėti, šita piramidė yra pasmerkta kolapsui.
Dėl asmens (ne darbdavio) sumokamų mokesčių -- tamsta suklydote dėl realios apkrovos -- ji ne 40, o juntamai virš 50%. Tamsta tiesiog praleidote, kad paskui dar nuo visų tų pinigų paskui nuskaičiuojamas ir PVM, kuris apmokamas tų pačių darbuotojų pinigais.
O bendrai, darbuotojo apmokestinimo lygis Lietuvoje tikrai yra ganėtinai per aukštas, kas kelia labai dideles problemas mažoms įmonėms, o tai yra tikrai aktualus faktorius emigracijos problemoje.
Klausimas čia gal netgi ne tiek darbuotojo pajamose, o darbdavio rizikoje, kuri paskui dar pakelta, neadekvačiai padidinant MMA ir visokiais ribojimais atleisti darbuotoją iš darbo. Sudėjus mokestinius ir reguliacinius faktorius, gausim aiškiai virš 100% atlyginimo pabrangimą darbdaviui. O tai jau labai rimta bėda.
Iš dalies Sodra nebūtų toks blogis (ypač kai dabar yra nemažai nepadengtų įsipareigojimų), jei būtų laikomasi tvarumo principo ir skaičiuojama grąža būtų normaliai nuosaiki. Tokiu atveju nors pajamos ir augtų, išlaidos iš principo būtų laikomos žemesniame lygyje ir būtų kaupiamas rezervas, kurį būtų galima naudoti blogėjančios demografijos laikotarpiais.
Vakarų šalys daugmaž nuo 6-7 dešimtmečių taip ir darė, apie 90’uosius turėjo sukaupę didelius rezervus ir lengvai sau leido atlikti reikiamas reformas nesukeldami baisaus skolos išaugimo. Aišku, jei laikysime, kad demografija dabar blogės nuolat tai ne išeitis, bet galimybė mažiau skausmingai pereiti prie pensijų kaupimo principo bent šiek tiek vykdant dabartinius įsipareigojimus.
Tu teisus, aš skaičiavaus tik tiesioginius mokesčius. Su nuliniu NPD aš gavau beveik 42 proc.
Iš esmės irgi. Kita vertus, darbdavio rizika ir darbo vietų skaičius bei atlyginimo dydis turi labai stiprią atvirkštinę priklausomybę. 🙂
Papildysiu. Nes norint pereiti prie kitokios nei „pay as you go“ pensijų sistemos didžiausia problema yra jau dabar prisiimti įsipareigojimai, kurių nevykdyti negali. Taigi arba dabartinę sistemą reiktų marinti iš lėto, arba iš karto perkelti įsipareigojimus valstybės biudžetui, kas irig būtų labai skausminga.
Lietuvoje Sodra irgi buvo sukaupusi gerus rezervus. Tik tokia veikėja, kai kur žinoma, kaip Blinkė, kartu su andai buvusia valdžia, labai sėkmingai sugebėjo viską iššvaistyt kaip tyčia prieš pat krizę.
O Sodros įsipareigojimai perkelti ant valdžios jau anksčiau -- Konstitucinio Teismo dvasios sprendimu.
Hmz, skatinančią ekonominę politiką šalies atžvilgiu būtų galima apibrėžti keturiais žodžiais: nevok iš savų, nepirk iš svetimų.
Tada visas darbas bus naudojamas vertei kurti, perkamoji galia maksimaliai naudojama šalies ūkiui remti.
Betgi asmeniniai kiekvieno interesai lemia, kad paprasčiau gauti – paimti iš kaimyno, o lietuviška preke prieš tą kaimyną nepasipuikuosi. Taip ir gaunasi, kad viską darom atvirkščiai. Jei šis požiūris būtų įkaltas visuose lygmenyse nuo makro iki mirko, gyventume kaip šveicarai.
Labai daug protingų ekonomistų įrodė, kad kapitalistinė ekonomika be valstybės vykdomo perskirstymo netvari. Spėju, kad Rokiškis su tais darbais nesusipažinęs, ir net jei kas pirštu parodytų, skaityti nenorėtų.
Neskaitęs nesupranta Schahcht’o reformų. Ten įvyko adekvatus to meto politinei situacijai resursų mobilizavimas, gudriai finansuojant tai užbalansiniais finansiniais aktyvais.
Likusi teksto dalis daugiažodiška ir kiek kontraversiška, bet jeigu žmonėms patinka -- diskutuotina.
Ponas Vakrina, iš tamstos isteriško pasisakymo suprantu, kad tamstai problemos su argumentais, o štai šiaip imti ir sutikti -- nenorite.
Tai aš tamstai padėsiu labai paprastai, kad nereiktų kankintis: nemažas perskirstymų lygis yra labai gerai, jei tai yra švarūs perskirstymai (ale surinkom mokesčius proporciškai ir išskirstėm visiems po vienodai), nes tai kompensuoja kapitalo koncentraciją.
Problema su perskirstymais yra ta, kad nagus prie jų prikiša biurokratai, kurie netgi neiššvaisto tuos pinigus (jei iššvaistytų -- tai dzin, tikslas pasiektas), o panaudoja tuos pinigus biurslo auginimui, verslo bei žmonių terorizavimui ir dar didesniam kapitalo koncentravimui.
Perskirstymus reikia mažinti ne todėl, kad jie savaime būtų kažkuo blogi, o tik todėl, kad iš jų gyvena parazitai: su gerais norais kurta sistema ilgainiui feilina.
Savo isteriškame pasisakyme, Rokiški, nekalbu apie mažą ar didelį valstybinio perskirstymo lygį, ir visiškai nekritikuoju Jūsų minčių apie praktiškai neoptimalius perskirstymo mechanizmus.
Ir perskirstymo lygis verčiau būtų optimalus, ir metodai kuo mažiau administraciniai. Svarbu, kad diskusija apie tų dalykų vertinimo kriterijus būtų produktyvi.
O kad ta diskusija būtų produktyvi, reikia tam tikro intelektualinio atvirumo, neužsidarymo dogmoje, laiko skyrimo pašnekovo argumentų supratimui.
Manau, kad „nacionalistiškai liberalinis“ matavimo kriterijus „kuo mažiau, tuo geriau“ yra legitimus įėjimo į tokią diskusiją būdas.
O mokėjimas užduoti klausimus -- metodas. O kultūros įsigilinti į atsakymus turėjimas -- sugebėjimas kvadratu.
Pavyzdžiui aš manau, kad
1) iš visų korupcijos formų baisiausia, koncentruota yra bankinė korupcija,
2) kad indėlių Snore mainais už negražintinas paskolas Austrijos banke istorija ( https://plus.google.com/u/0/112660548392159196898/posts/R2BvpuDGFcf ), trumpai paminėta delfi.lt galėjo būti ne vienetiniu „aktyvų apsikeitimo“ sandoriu. Vėliau tie litiniai indėliai kažkaip iš nelaimingo rezervų stokojančio Snoro „kažkaip“ „išplaukė“. Kur?
3) Ar po kelių operacijų netapo tie fiktyvūs indėliai „Lietuvos bankų sistemos“, o po laukiamo lito konvertavimo į eurą jau ir Lietuvos valstybės kam bebūtų įsipareigojimais?
Visa tai rašydamas aš nesu korumpuoto „objektyvių pinigų“ perskirstymo, o korumpuoto „bankų įsipareigojimų a.k.a. pinigų“ perskirstymo paradigmoje.
Suvokiate skirtumą?
Ponas Vakrina, mane, nepaisant nieko, visgi džiugina tai, kad daugeliu atvejų su tamsta įmanoma diskutuoti netgi nepaisant viso to tamstos išankstinio įsižeidimo. Tai yra gerai ir už tai tamstai dėkoju.
Taip, tamsta teisus dėl bankinės korupcijos -- visa sistema yra tokia, kad ji tiesiog bendrai yra kažkokia pagedusi. Tai kiek didesnis reiškinys, nei šiaip korupcija. Ką su tuo daryti -- nežinau, bet matau vieną artėjantį pokytį, kuris gali baigtis dviem variantais:
1. Dėl informacinių technologijų gali atsirasti išvis totalitarinė visų žmonių kontrolė, o ilink to aiškiai einama, vykdant pinigų elektronizavimą ir naikinant grynuosius.
2. Dėl tų pačių technologijų bankinė sistema gali tiesiog šiaip žlugti, nes gali prasidėti pinigų decentralizacija, kur sandėriai vyktų tiesiogiai, išvengiant trečiųjų šalių įsikišimo per pinigus.
Dėl 2 -- nežinau, negaliu komentuoti.
Dėl 3 -- irgi negaliu komentuoti.
Tamstos požiūrį suprantu -- bankai nusemia pinigus panašiai, kaip ir biurokratinė sistema, tik per kitą galą.
Tik čia, suprantate, yra su viena problema: šitas dalykas pernelyg globalus ir neišsprendžiamas jau šimtus metų. O aš žiūriu paprastai: ką įmanoma padaryti -- tą ir reikia padaryti, o kur nėra paprasto ir lengvai įgyvendinamo sprendimo -- ten nereikia švaistyt resursų.
1. Jau yra. Gal ne totalitarinis. Bet, ie US rinkoje yra prekiaujama vartotojų informacija. ie tai kas underlyina vartojimą. Prekybos centrai, paslaugos, krepšelių kategorijos ir struktūra, netgi komunaliniai reikalai etc. Pilkojoje rinkoje už „papildomai“ galima įsigyti ir ‘asmeninės informacijos modulį’ -- amžius, lytis, rasė, pajamos, išsilavinimas etc. Kas yra parduodama juodojoje, manau pats nujauti. Na va, visa tai supliusavus gaunam puikų vartotojo portretą, kurį sutikrinus (dažniausiai atlieka indai, bangladeshas etc) su viešai prieinama informacija (facebookais, linkedinais etc) jau galima kišti į padorų modelį. Ir „užsiimti parazitavimu“. 🙂
Bet, jeigu, kaip mėgsti sakyti, paskaidysi šią problemą (jeigu tai problema), akivaizdžiai pamatysi, kad kliauza yra ne pas bankininkus, o pas biurokratus t.y. Jei bankinis sektorius nuleakina krūvą anoniminių elgsenos tapatybių lentelių, tai biurslas nuleakina tai, ką vadiname piliečiu.
2. Irgi jau yra, tik ne pinigų decentralizacija, o fin. aktyvų, bendresne prasme. Grynai dėl technologijų, informacijos prieinamumo ir inovatyvios minties nulemtų pastoviųjų kaštų susitraukimo. Tie reiškiniai, kol kas, labiau matosi fin. centruose, bet, ilgainiui išplis ir į „provincijas“.
Dėl 1 -- klausimas ne dėl šiaip informacijos, o dėl to, kad netinkamas žmogus gali būti finansiškai nudėtas (ar tiesiog visiškai išmestas iš visuomenės ir pasmerktas mirčiai iš bado) tiesiog vienu kokio nors biurokrato mygtuko paspaudimu.
Dėl 2 -- klausimas, ar praktikoje įmanoma įmonėms prekiauti tarpusavy, išvengiant pinigų. Jei to nėra -- apie decentralizaciją kalbėt negalim.
Čia jau būtų aukščiausia biurslo evoliucijos forma, totalus absoliutas. 🙂
Dėl antro, tai fin. sektorius tą daro kiekvieną dieną, tai vadinasi swaps’ai. ne fin. sektoriui turbūt būtų -- barteris. Bet čia gan komplikuotas, nepatogus reikalas, žodžiu kerėpla.
Šiaip, į pinigų decentralizaciją siūlyčiau pažiūrėti ne „klasikiniu“ požiūriu, bet per pinigų atliekamų funkcijų prizmę. Sakykime, jei mes paimtume maržinę prekybą, tai pinigų funkcijos susiaurėja iki 1 -- kaip apskaitos vienetas. Na dar skolų apmokėjimo funkcija galima būtų pridėti, nors tai ir susitarimo reikalas.
Barteris Lietuvoje, beje, vystėsi, ir kaip tik elektroninis -- maždaug iki kokių 2000 gal. Buvo netgi ėmę rastis klyringo kompanijų. O paskui jį nukirto paprastuoju uždraudžiamuoju būdu.
O vat dėl pirmo -- kad vienu mygtuko paspaudimu ką nors nukirsti -- gerai pagalvokit, jei rimtai. Ir tada kils klausimas, kokioje mes visgi būsenoje esam.
Tame antrame mano paminėtame punkte, apie kurį rašote „nežinau, negaliu komentuoti“ yra atsakymas į Jūsų abu supunktuotus variantus.
Teisė emituoti pinigus yra galios teisė, ir esminis galios santykių indikatorius. Pats čia kažkur rašėte, kad barteriai (piniginių santykių pakaitalas) Lietuvoje buvo uždusinti. Pasaulio mastu -- valstybėse, bandžiusiose kurti alternatyvas dolerio zonai, vyko „pavasariai“ su oro erdvės kontrolėmis. ECB ekonomistai monitorina ir rašo ataskaitas apie žaidybinius (Second Life) pinigus. (Dėjau nuorodą G+). Bitcoin’as jau „sureguliuotas“.
Jokios pinigų decentralizacijos nevyksta.
Kas link asmeninės kontrolės -- niekas neturi intereso visų reguliuoti, tik interesą kontroliuoti. Kaip teisingai pastebite, kad nekuriuos galima būtų „išjungti mygtuko paspaudimu“. Šiuolaikinės dusinimo versijos, anksčiau vadintos tiesiog „juodaisiais sąrašais“. Vėlgi, valdžios koncentracija.
O ta Snoro istorija, kurią vis vienur ar kitur paminiu, atskleidžia ir tos valdžios prigimtį. Yra žmonių, turinčių teisę tiesiog rašyti pinigus į sąskaitas. Visada tokių buvo. Visada tai buvo slapta, o čia ėmė, ir išlindo.
—
Iš esmės žmogaus gyvenimiška pozicija tokioje situacijoje yra arba siekis dalyvauti ir konkuruoti „matricos“ viduje, arba protestas.
Eurolojalizmas šiame kontekste yra siekis pinigines galias deleguoti toliau nuo galimų protestuotojų.
Vytautai, na, Jūs čia surašėte, taip teisuoliškai viską 🙂
Nėra tos „teisibės“ , niekada nebuvo ir nebus jos.
Pasaulis visada priklausė gudresniems, greitesniems arba suktesniems. Nematau jokio „genetinio“ fundamento, dėl ko turėtų būti kažkaip kitaip.
Dabar jeigu paskaidysite tuos protestuotojus, pamatysite, kad ten sluoksniai yra tokie: a) išspjauti iš sistemos, b) beveik idiotai utopistai nuplyšę nuo realybės c) turėję didelius lūkesčius tačiau per gyvenimą jų nerealizavę ir galiausiai d) savanaudžiai kurie siekia mobilizuoti a+b+c ir pajungti savo užmačioms, jie tuos protestus ir daro organizuotus. (ale okupuok kažką, jei visiškus kraštutinumus imsim) Viskas, taškas. Ta visuotina „teisibė“ yra lygiai toks pats išmislas, kaip ir patys pinigai.
Tad jei esi gudresnis, greitesnis arba suktesnis, tau nėra jokio pointo kažką bandyt keisti. Jei nesi, klausimas toks, kokios emocijos tave skatina protestuot? Ir ar jos neateina iš tų pačių gelmių kaip ir tų suktensiųjų. 🙂
O tai, ką parašė pelėnas dėl „mygtuko“, išties, klausimas pogilis. :/
Jeigu prieš neteisingumą (tokį, kaip visuotinai suprantamas) (jeigu norite vadinkite tai „teisibe“) protestuoja išsppjauti iš sistemos, idiotai, nerealizavę lūkesčių, savanaudžiai ir gal dar kokie kitaip netobuli/ydingi žmonės, tai mano požiūriu labai gerai.
Išperka kaltes ir protingėja. Civilizacija laikosi ant kultūros, o ne galios santykių.
Požiūris, esą galios santykiai visada egzistavo, o protestavo prieš juos vien nevykėliai, iš esmės kertasi su mūsų kultūrine tradicija. Pamąstykit apie tai kokią minutę 😉
Vytautai, su ta kultūrine tradicija, Jūs smūgiuojat žemiau plintuso 🙂
Nesakau, yra prasmės pačio mintyse, labai tikėtina, kad ateis metas, kai reikės „išpirkti“ nuodėmes, jeigu eis pasirinkti norėčiau „atgailauti“ Tėvynėje, bet esmės tai nekeičia, teisingumas nėra emocinė kategorija, tai išvestinė sąvoka -- „kreatūra“, kurią suponuoja puokštė dominuojančių jausmų: ie. pavydas vs. puikybė. Bet kultūriškai, ypač per politinį procesą, tai įaugo į kolektyvinės pasąmonės audinį kaip „teisingumo jausmas“. Ir pagal „poreikį“ jis yra aktyvuojamas, taip kad tuose protestuose aš įžvelgių daugiau manipuliacijų nei prasmės.
Civilizacija laikosi ant kultūros, kultūra laikosi ant ekonomikos (kultūrą kuria tik tie, ką ekonomika įgalina nedirbti kasdien duonai kasdienei), o ekonomika laikosi ant galios santykių. Taigis visko pradžia yra galios santykiai. Nebus galios centrų -- nebus civilizacijos. Nevaldoma tauta tėra gyvuliška banda, anarchija visame gražume, pvz. Somalis: nusirito iki anarchijos, ir liks anarchijoj kol arba ateis kokie vikingai iš išorės arba vidinės piratų gaujos bekovodamos tarpusavy išgeneruos pakankamai stiprią grupuotę, kuri vėl sugebėtų diktuot žaidimo taisykles visam Somaliui; apie kokį nors šiandienio Somalio kultūringumą galima tik kliedėti.
Pastaruosius keliasdešimt metų pasaulyje vyko financializacija ir galios koncentracija finansų sektoriuje.
Interneto atsiradimas tą tendenciją papildo ir atveria dvi perspektyvas, galimybes. Viena -- asinchroninio tinklinio pilietinio aktyvizmo, nukreipto „už teisbe“ ir gal būt duodančio kokius pozityvius rezultatus. Kita -- visuomenės išsiskaidymo į kastas, apatinius sluoksnius kontroliuojant privalomais nešioti, jeigu ne implantuotais elektroniniais davikliais. (~Nustokite kliedėti apie demokratijas…)
Ponas Vakrina, taip, tam tikri subjektai gali emituoti pinigus, kiek faktiškai jiems reikia, nors tų pinigų ir nepadengia. Taip yra ir tai yra bendrai sisteminė bėda, nes to neįmanoma uždraust. Tai vat apsiribojama multiplikatoriumi, kuris ir neadekvatus, ir apeinamas be problemų, ir veikia skirtingiems subjektams skirtingai.
Ir tiesa yra ir tas, kad niekam valdžios nuosavų valiutų leist neduos. Nes jei nori leisti nuosavą valiutą -- malonėk būti tokiu turtingu, kad valstybę nusipirktum.
Kita vertus, dėl sąmokslo apie Libiją -- nemanau, kad tame labai tiesos daug, nes kiek beturėtų Kadafis aukso, bandant jį tiesiogiai paleist, jis užsilenktų pats -- tiesiog dėl to, kad pernelyg daug vertės su valiuta atidavinėtų. Žodžiu, visi katučių paplotų džiaugsmingai.
O šiaip tai tiesiog yra problemų, kurias išspręsti įmanoma, o yra problemų, kurių sprendimas yra toksai sunkus, kad labai verta pagalvoti, ar jas išvis spręsti verta. Ir ne tik dėl pastangų ir barjerų, bet ir dėl pasekmių.
Pažiūrėkim praktiškiau į reikalą tada: neribotas emitavimo ir manipuliavimo galimybes teikia elektroninė bankininkystė. Popierinė, kurią bandoma sunaikinti -- kardinaliai ribotesnė. Tai praktiškiau žiūrint, reiktų pagalvoti visgi apie popierių, kaip apie šiokią tokią vis dar gyvybingą alternatyvą elektriniams skaičiukams.
BTW, yra dar vienas niuansas: kariniu požiūriu valstybė, kuri pereina prie elektros bankininkystėje, yra absoliučiai neatspari niekam. Nei terorizmui, nei priešo puolimui. Ir netgi be jokių ten virusų ar įsilaužimų.
Tas praktiškumas yra daromas per pinigų ekvivalentus -- bondus ir sertifikatus ar kitas pinigų rinkos priemones, kurias pagal pareikalavimą gali materializuot ir laikyt seife ar po pagalve. Čia neperseniausiai ‘japoškas’ berods italai prigavo su keliais lagaminėliais valstybės įsipareigojimų 🙂 Bet aišku, rimto karo atveju jie, kaip ir ‘siaurieji’ pinigai, pataptų eiliniais popiergaliais. Ir šiaip, karas, dėl ‘interconnectedness’ nuneštų visą finansinę sistemą, net jeigu ir būtų maksimaliai ‘popierizuota’.
Na, kad popierinius nuneštų šiaip karo atveju, tai turi būti okupacija, o šiaip -- nebent vertės kritimas, bet ne prarastas pinigų funkcionalumas. Tuo tarpu elektroninius nunešti gali tiesiog sukėlę ryšio ir elektros sutrikimus.
Tiesą sakant, tamsta net neįsivaizuojate, kaip lengvai galėtų kokie nors teroristai sukelti staigią atsiskaitymų krizę, tiesiog targetindami kokias nors kortelinio atsiskaitymo sistemas, ir dar tokiais būdais, kad kokiems nors saugumu užsiimantiems kompiuterastams tai net nesisapnavo. Ir visa laimė, kad teroristai pernelyg buki.
O vat kokie nors išvestiniai įrankiai ar kiti papildiniai iš esmės šiais požiūriais yra tiesiog irelevantiški.
Na, dėl atsiskaitymų sistemų, aš čia menkas žinovas. Bet, kadangi nudardėjom čia nuo pinigų decentralizacijos, tai čia turime akivaizdų mokėjimų decentralizavimą. Sakykime, „nudosinti“ retail’ą i.e. Visa gal ir įmanoma (kuriam laikui), bet kaip „nukilinti“ interbank’ą… čia jau prilygtų fort knox’o užėmimui. Ir net jei pavyktų, tai dar reikėtų lygegriačiai „nukilinti“ ir decentralizuotus likvidumo provaiderius, nes kaip minėjau fin. aktyvai (įskaitant metalus), labai smarkiai decentralizuojasi ne tik valdytojų atžvilgiu, bet ir geografijos. Labai jau rimta diversija čia būtų, toks globalinis teroristų ėjimas žirgu. 🙂
O kam interbankus kilint, jei pakanka to, kad žmonės kokią savaitę ar kelias negalėtų atsiskaitinėt kortelėmis? Kai dėl to prasidėtų badas, tai niekam nerūpėtų jokie ten interbankai.
Nu tai įsivaizduok, nuo dabar nebeveikia Visa sistema. Ką darai, nueini į banką ir pasiimi grynųjų, nėra grynųjų (likvidumo krizė) išsitrauki iš stalčiaus apdulkėjusią čekinę knygelę, netinka čekiai, užsisakai paralelinės atsiskaitymo sistemos kortelę, ie MasterCard, PCard ir pan. Čia aš apie US mokėjimu/atsiskaitymų įpročius labiau kalbu. 🙂
Šiaip jei tokią diversiją įmanoma, tai turėtų būti labai globali ir „žirgiška“ smogti retailui, kai visos pajegos bus nukreiptos į rakinėsis po tą šieno kupetą, kaltį kuolą į „širdį“, t.y. į likvidumo variklį. Tada sistemą ištiktų rimtas paralyžius. Bet aš čia jau fantazuoju, atostogų ritmu, kai saka… 🙂
Na, čia yra daug tų niuansų netikėtų.
Visada sakiau, kad valstybė turi turėti parengtą pinigų (ir ryšių) sistemos alternatyvą krizinėms situacijoms. Ar net kelias -- vieną finansinės, bet ne elektroninės krizės atvejui, kitą -- elektroninei krizei.
Elektroninė krizė, jeigu tokia įvyktų (regis egzistuoja tokio tipo ginklai, o minimi ir saulės magnetinių audrų pavojai) būtų gerai, kad bet kokią visuomenę atmestų kuo mažiau metų atgal.
Tokių hipotetinių situacijų suvaldymui reikalingos rezervinės struktūros, ir tai liečia ne tik pinigus.
Na, čia tada dar prisiminkim vieną niuansą: kai parėjo krizė, tai daliai verslo, kuri buvo šešėlyje, situacija beveik nepasikeitė, bet vat tiems, kas buvo labai išsibalinę, atėjo sunkus periodas. Tai irgi kelia minčių apie stabilumą.
Pasikartosiu: pinigai (ir pinigų ekvivalentai) yra viso labo tik valstybės ir privačių, valstybės tam tikru mastu apdraustų, bankų įsipareigojimai.
Elektroninė bankininkystė yra viso labo tų įsipareigojimų apskaitos sistema. Elektroninė todėl, kad progresas atvedė. Apskaitos sistemos „elektroniškumas“ nieko nesako apie tų (pinigais vadinamų) įsipareigojimų vertę, o vertę lemia pati sistemos vidinė logika. Jeigu logika yra, jeigu ji saugoma, kontroliuojama, tuomet įsipareigojimai vertingi.
Niekas neturi niekam drausti prisiimti įsipareigojimų, niekas neturi nieko prievartauti juos vykdyti. Bet be jų sistemos gyventi (tipo, su aukso standartu) irgi nebegalime.
Tai nusistatome taisykles ir skaičiuojame. Dėl (bankininkystės) taisyklių visame pasaulyje vyksta aktyvios diskusijos, man asmeniškai patinka Moslerio pasiūlytas „siauros“ bankininkystės (paprasta, garantuota, valstybės prižiūrimų taisyklių rėmuose) modelis. Ko valstybė kontroliuoti negali, ne tik kad neprivalo garantuoti, o PRIVALO negarantuoti. Pvz. fiksuoto visų tų bendrų, bet laisvai taisyklių rėmuose emituojamų įsipareigojimų (pinigų) kurso ko nors atžvilgiu.
—
Kas link karų -- ne taip jau viskas sudėtinga.
Įsivaizduokite, kad kokia nors valstybė ima, ir labai patobulina bankų sistemos (įsipareigojimų) kontrolę, priežiūrą, ir apskritai ekonomiką. Aplinkinių valstybių tironams labiau apsimoka toje valstybėje parkuoti savo aktyvus, nei su ja kariauti.
Beje, jeigu aplinkinių, o šiais laikais ir viso pasaulio aktyvų laikytojai rinktųsi kokią valstybę savo aktyvų saugykla, tai valstybei neišvengiamai tektų spręsti savo pinigų kurso mažinimo problemą, kaip neseniai teko tai daryti Šveicarijai.
Vytautai, apie šitą:
„Bitcoin’as jau “sureguliuotas”“
Čia kad MtGox išpiso JAV? Ar kažkas kitko?
Taigi, bendrai -- straipsnis labai geras, bet kadangi ponas Rokiškis pageidavo būtent kritikos, štai kelios man įstrigę vietos. (Gavosi ilgas tekstukas, atsiprašau. Nesitikiu atsakymo į viską, ką prišnekėjau).
Dėl korupcijos -- rašoma taip, tarsi korupcija atsiranda dėl to, kad yra reguliavimai kažkokie, ir jiems įgyvendinti reikalingi biurokratai, kurie kuo daugiau gauna galios, tuo daugiau atsiranda korupcijos. (“Jeigu kažkur yra reguliavimai ir ribojimai, tai atsiranda biurokratai Kuo daugiau biurokratijos, barjerų, patikrinimų ir reguliavimų – tuo daugiau korupcijos”). Ar gali būti taip, kad kaip tik yra priešingai – kad užėmus kokį nors, kad ir nereikšmingą valstybinį postą, ieškoma būdo, kaip čia įvesti kokį nors reguliavimą, už kurio tikslingą nevykdymą galima būtų imti kyšius? T.y., kad ne biurokratija gimsta iš reguliavimų, o reguliavimai iš biurokratijos. Realiausia, kad čia yra feedback loop‘as, bet labai retai matom tokius reguliavimus naujai įvestus, kurie būtų nuoširdžiai visuomenės gėriui, o ne tam, kad žmonėms gyventi trukdyti ir kyšius susirinkti.
Taip pat apie korupciją, paliksiu pasvarstymui klasikistų liberalų (nebeatsimenu kurio tiksliai) pastebėjimą, kad ir ta pati korupcija gali būti gynybinė ir puolybinė – viena, kai valstybė įveda durną reguliavimą, ir žmonės moka kyšius, kad prie jų nelįstų (ginasi nuo valstybės), ir šiek tiek kas kita, kai duodami kyšiai, kad būtų įvestas palankus reguliavimas, kuriuo iš rinkos išspaudžiami konkurentai (puolamasis kyšis). Vienu atveju reguliavimo kūrimo procesą inicijuoja biurokratas (su galimu tikslu po to rinkti kyšius), kitu atveju – pats kyšio davėjas. Galutinis rezultatas abiem atvejais blogas, žinoma. 🙂
Dėl rodiklių – žinoma, kai valdžia apsiima spręsti kažkokią problemą, geriausia, kad ji ir būtų vertinama pagal tą rodiklį, kuris atitinkamas tai problemai, ir geriausia rezultato, o ne proceso rodiklis (kodėl pavadinote „kokybiniai“ ir „kiekybiniai“? Ne tą tie žodžiai reiškia. Visi rodikliai, kur objektyvūs skaičiai – jau kiekybiniai). Kita vertus, ar neprasidės taip, kad bus kuriami rodikliai tam, kad po to valdžia turėtų pretekstą kišti savo purviną leteną į to rodiklio gerinimą? Gal šalia „mažiau valdininkų, mažiau perskirstymo, mažiau ribojimų“ reikia pridėti ir dar šitą – „mažiau problemų, kurių sprendimas atimtas iš pačių žmonių ir iš rinkos, o perimtas į valdžios rankas“ (t.y. „mažiau rodiklių“).
Švietimo sistema – reikia galbūt kelti kritiškesnį klausimą, ar išvis aukštojo mokslo sistema save pateisina ir jei taip, kiek. Akivaizdu, kad šiuo metu aukštasis mokslas neprideda tiek žinių, kad padengtų savo išlaidas – todėl ir verkia studentai, kad studijos neturėtų kainuoti. Nes visi supranta, kad tokių pinigų, kokių prašo, tikrai tos studijos nevertos. O bankai irgi skolina tokiomis palūkanomis, kad valstybė turi kompensuoti – nes realiai palūkanos aukštos, nes taip ir turi būti, nes tam tikra abiturientų dalis tikrai nesugebės jų grąžinti. Reiškias, rizika. Galbūt visuomenei (Lietuvos valstybei) naudingiau būtų išvis nusimesti tą fetišą diplomams ir sertifikatams, braukti lauk visas kompensacijas ir subsidijas studijoms ir studentų krepšeliams ir siųsti visus į darbo rinką vykdyt neapmokamos praktikos ir taip susirinkti darbo įgūdžius. Kas norės labai jau labai tų studijų, galės iš savų susimokėti, arba bankui įrodyti, kad tos studijos jo algą taip reikšmingai padidins, kad verta investuoti. O ne dabar visokie filosofai ir istorikai magistrai, kur kavą pilsto už pusę etato.
Ponas Petrai, dėl reguliavimų, biurokratų ir korupcijos -- būtent kaip sakot, fydbekinis lūpas. Kitaip tariant, neigiamas ciklas, aka užburtas ratas, o kai kuriais atvejais -- netgi mirties spiralė. Ir beje, kadangi labai mažai sudedamųjų turinti, tai viena vertus, akivaizdi, o antra vertus, kelianti klausimą, dėl kiaušinio ir vištos pirmenybės.
Bendras ciklas yra toks: kadangi biurokratai gali kažką uždrausti ir nuspręsti, tai dėl to prireikia daugiau biurokratų, kurie spręstų daugiau dalykų, o dėl to kyla daugiau problemų 🙂
Pastebėjimas apie dviejų rūšių korupciją keliančius reguliavimus -- labai geras. Ir priėjimo ten reiktų matyt kažkiek skirtingo, nors bendras rodiklis visvien tas pats -- reguliuojančių puslapių skaičius.
Dėl rodiklių — ne aš pavadinau kiekybiniais ir kokybiniais, o tai yra bazinė vadybinė terminija. Negalima kokybinio rodiklio vadinti kiekybiniu ir toksai painiojimas yra maždaug tokio lygio reiškinys, kaip painioti kolūkiečius su bulvėmis.
Kiekybinis rodiklis — tai tas, kuris tiesiog rodo kažko kiekį ir viskas. Kokybinis — rezultato gerumą. Viena su kita kartais gali sutapti, bet visgi beveik visada tai būna skirtingi dalykai — kokybinis rodiklis dažnai yra imamas kaip santykis tarp dviejų kokių nors kitų kokybinių ar kiekybinių dydžių.
Kaip pvz., mirčių skaičius — kiekybinis rodiklis, kuris savaime jis nieko nesako. Bet vat santykis tarp mirčių ir gyventojų skaičiaus per periodą — jau yra labai daug pasakantis rodiklis.
Šituos skirtumus tarp kokybinių ir kiekybinių rodiklių, kaip ir apibrėžimus, žinoti reikia būtinai, o filosofavimams ir išvedžiojimams apie tai, kad ir ten kokie tai skaičiai, ir ten irgi skaičiai — čia vietos nėra.
O dėl to, kad valdžia gali gerinti rodiklius — tai šitaip ir turėtų būti. Ir rodiklių rinkinys turi būti būtent toks, kad gerintų tai, ką reikia, o ko nereikia — negadintų.
Rodiklių skaičius, kaip rodiklis — nėra prasmingas, nes tiesiog nieko nereiškia. Bet vat reguliavimų apimčių matavimai — tai jau geras dalykas.
Dėl aukštojo mokslo -- bendrai tai duoda labai didelį atsiperkamumą, kurį intuityviai galime suprasti tiesiog iš to, kad skirtingai nuo kokių nors Afrikos šalių, gyvename gerai. Kita vertus, pamatuoti šitai labai sudėtinga, todėl ir kyla abejonės.
Tokio tipo atvejais reikia žiūrėti labai banaliai ir remtis vertėtų totalinio gerinimo prielaida: jei negalim nustatyti, kur kažkas gerai ar blogai, gerinti reikia viską. Tik čia reiktų pagalvoti apie tai, kad švietimo sistema, ypač aukštojo, save bando matuoti išleistų pinigų kiekiais, o tai yra labai negerai, nes jokio ryšio su rezultatais neturi.
Taigi, verta paprastai pažiūrėti: jei negalime rasti totalinio sprendimo viskam, tai žiūrėkim konkrečius atvejus. Pvz., kuriem galam reikia vadybybininkų visokių, kurie tik tam tetinkami, kad gatves šluot? O kita vertus, gydytojų be didžiulių mokymų nepadarysim, o be gydytojų neapsieisim. Ir t.t..
O dėl istorikų, filosofų ir pan. -- tam tikrais kiekiais jų reikia, tiesiog dėl kultūrinės infrastruktūros. Tai labai netiesiogiai atsiperkantis, bet visgi svarbus reikalas.
Su švietimo rodikliais problemos dvi: pirmoji, naudojami ne tie, kurių reikia, antroji -- kratosi atsakomybės švietimo sistema ir nuo tų, kuriuos naudoja.
Pvz, „baigusių absolventų skaičius“ būtų pusė velnio rodiklis, jei a) paruošti absolventai būtų iš tikro paruošti tam tikrai sričiai b) paruošti absolventai planuotų/dirbtų toje srityje Lietuvoje.
Bet
a)bakalaurai dažnai būna niekam tikę, nors formalius reikalavimus įvykdo.
b) universitetas pradeda pasakoti gražias istorijas kaip ruošia mokslininkus, galinčius dirbti aukštesniame lygyje ir spręsti sudėtingas problemas, o ne eilinius darbuotojus. Taip maskuojama problema, kad dėstytojai nesupranta patys ko reikia praktikoje.
c) kalbama apie tai, kad studentai patys pasirenka ką toliau dirbti ir universitetas čia ne prie ko (net jei studentas negali dirbti pagal specialybę). Arba kad darbų nėra, nors tais pačiais metais pirmakurisams bus suokiama apie milžiniškas perspektyvas gauti darbą, ypač ministerijose.
d) ir dar sėkmės istorijos apie universiteto nuopelnus ruošiant žmones, dirbančius nuo antro kurso (tarkime) ir paskaitose nelabai besilankiusius.
Taip, tamsta apie tą pseudomokslinį diskursą teisingai įvardinot -- pvz., Vilniaus Kolegija kai kurių specialybių rengime lenkia VU maždaug tiek, kiek VU lenkia kokį nors Kalabybiškių proftechą, o VU, vietoje to, kad pabandytų kažką gerinti, kliedi fufeliais apie menamą mokslą ir tai, kaip praktika esą tam trukdo ir yra nesuderinama.
O paskui iš po ekonomikos fako išeina vadybybininkai, kurie literaliai nesugeba atskirti pelno nuo išlaidų. Ir aš neperdedu, nes aš realiai tokių mačiau ir tikrinau. Čia panašiai, kaip koks nors matematikos fakulteto bakalauras negebėtų atskirti sudėties nuo dalybos.
Tai yra tikras užribis, kurio aš čia neįvardinsiu tam tinkamais žodžiais tik dėka to, kad esu nepaprastai kultūringas ir visokių šiknasmegenių supistagalvių grubiais žodžiais nevadinu.
Ir t.t., ir .t.t.. Ai, ir dar kalbos apie tai, kaip koks nors ISM esą vagia iš VU kokius nors krepšelius.
Dėkui už išsamius komentarus.
Dėl terminologijos rodiklių kokybinių vs kiekybinių -- galbūt ir per stipriai pasakiau. Man tie terminai yra atėję iš tyrimų metodologijos, kur kokybiniai duomenys yra interviu ir apklausos visokios, o kiekybiniai -- tai jau statistika. Galbūt šitoje srityje terminai vadinami kitaip.
Apie rodiklius turėjau omeny, kad pats rodiklio suformavimas kaip ir suteikia valdžiažmogiui įgaliojimus imtis kažkokių ribojimų/valdymų/skatinimų tą rodiklį gerinti, neatsižvelgiant į tai, ar išvis valdžiažmogio teisė į tą sritį kištis.
Dėl švietimo suformuluosiu problemą taip:
Ar švietimas (aukštasis mokslas) didina žmogaus būsimą produktyvumą? Jei taip, tai yra elementari investicija į žmogiškąjį kapitalą, ir ją galima vykdyti privačiomis priemonėmis -- žmogus arba iš savų pinigų moka už mokslą, arba skolinasi. Deja, dabar panašu, kad žmogus nenori nei mokėti, nei skolintis, matomai todėl, kad ateityje didesnio produktyvumo nenusimato. Dar vienas neblogas argumentas -- jei studijos taip ženkliai didina produktyvumą, kodėl bankai nedalina paskolų su geromis žemomis palūkanomis? Galbūt nes per didelė rizika, kad žmogus pabaigęs mokslus išeis nieko ne protingesnis nei atėjo, ir tų pinigų nesugebės grąžinti.
Dėkui už diskursą. 🙂
Bankai juk ne labdara -- jie neturi šelpti kažkieno studijų, o kaip tik nori uždirbti, tad palūkanos bus tokios didelės, kokias tik jie įstengtų gauti.
O dėl valdžiažmgių -- jei jis niekaip neturi į tam tikrą sritį kištis -- tai pirmiausiai reiktų užduoti klausimą ne apie tai, ar valdžiažmogis teisingai matuojamas tokiu rodikliu, o apie tai, ar jis išvis reikalingas.
Jei valdžiažmogis visgi reikalingas tam tikrai sričiai, tai tokiu atveju visgi jis kišasi į tą sritį ir atitinkamai reikia jį matuoti.
Bankai ne labdara, bet jeigu investicija į studijas nėra rizikinga, elementarus konkurencingumas nustums palūkanas žemyn. Panašu, kad ta investicija yra pakankamai rizikinga, kad bankai skolina tik su garantijomis ir subsidijomis. Even more importantly, kodėl patys universitetai negarantuoja paskolų savo studentams? Nes nėra tokia jau tikri, kad jų studentai po to susiras darbo?
Dėl rodiklių ir valdžiažmogių -- pavyzdys: Įsivaizduokim, liaudis labai pasipiktino, kad pas mus šalyje nebegerbiama santuoka ir kad kas antra santuoka išsiskiria. Pridaro mokslinių tyrimų, ir tikrai -- išsiskyrusioje šeimoje vaikai nelaimingesni, prasčiau mokosi, išsiskyrę žmonės sunkiau darbą susiranda, skyrybų metu dar visokių ekonominių ir socialinių blogybių atsiranda. Ką tada daryti? Įkurti „Valstybinę santuokos tvarumo skatinimo instituciją“, kurios darbas būtų atkalbinėti norinčius skirtis žmones, kad jie pagalvotų susimildami apie savo sprendimo pasekmes, ir kad negriautų šalies ekonomikos savanaudiškais sprendimais. Štai jums ir dar viena agentūra, pilna valdžiažmogių -- vien todėl, kad tam tikri liaudies veikėjai prastūmė skyrybų statistiką kaip rodiklį. Kaip manot, ponas Rokiški?
Dėl pirmo -- taip, rizikinga. Bet palūkanos visada maksimizuojamos, o vat dėl to, ar yra reali konkurencija tarp bankų Lietuvoje -- čia dar kaip pažiūrėsim. Tokie fokusai, kaip gaunamų pinigų apmokestinimas, verčia labai tuo abejoti.
O dėl rodiklių -- klausimas, ar tamstos pavyzdyje sugalvota institucija pagerins rodiklius? Jei nepagerins, tai tą ir matysime. Tuo tarpu būtent tada, kai rodiklių nėra ir niekas nieko negali patikrinti, valdžiažmogiai ir imasi kurti visokias kliedesiškas institucijas bei šeimos koncepcijas.
O gal ir pagerins, ir atkalbės žmones nuo santuokų. Gal kaip nors skyrybų procesą apsunkins, arba apmokestins skyrybų metu dalinamą turtą, ar dar kokį velnią. Iš to gausis, kaip ponas Šimašius neseniai rašė, „gerai ant popieriaus“. Bet esmė juk ne tame -- esmė tame, kad žmogaus prigimtinė teisė (tikint liberalumais) yra su žmogumi išsiskirti.
Dar labiau kapstant rodiklius, kaip jums toks rodiklis, kaip alkoholio vartojimas, tenkantis vienam žmogui? Lyg ir gerai būtų, jei tauta nebūtų prasigėrus kaip rusai kokie, bet ar tai valdžios reikalas nacionalizuoti alkoholio prekybą ir šampaną tik švenčių dienomis pagal paraiškas dalinti? Pripažinkite -- visuomenei į naudą būtų, jei alkoholio mažiau vartotų. Kaip su tokiu variantu? Suprantu, kad jau aiškiai jūs parašėte, kad „kuo mažiau reguliavimų“ ir kuo mažiau kišimosi, bet problema, mano nuomone, yra ta, kad radus pasiteisinimą, vis tiek norėsis valdžiažmogiui kištis į asmeninius žmonių reikalus, „vardan bendrosios gerovės“.
O vat čia ir kyla klausimas, kokie išties turėtų būti geri rodikliai. Problema realiai būna tada, kai rodikliai yra nepakankami arba naudojami visai ne tie, kurie turėtų būti naudojami.
Ir be abejonės, visokie valdžiažmogiai labai nenori matavimų. Nes daug kas pasimato. Daugelis jų tiek pripasakotų apie tai, kaip matuoti neįmanoma, beprasmiška, nenaudinga, labai daug kainuoja, trukdo darbui ir t.t., kad kai kurie net ir patikėti tuo gali.
O jau jei matuot, tai pagal valdžiažmogius reikia įsisavintų (realiai -- iššvaistytų) pinigų kiekius -- kuo daugiau, tuo geriau. Ir būtent tokio tipo matavimai yra pirmoji problema. Jie būtent tenai nori kištis.
turiu pasiulyma aukstojo svietimo reformai vykdyti, taciau tema pernelyg sudetinga, kad tiek raidziu vienu prisedimu isspausdinciau, todel labiau buciau linkes prie alaus apsneket.
is esmes mano manymu reikia finansuoti, ne tam tikrus universitetus, mokymosi kryptia ar specialistu rengima, bet pacius paciausius (kaip tai nustatyti atskiras klausimas)zmones. paimti skaiciu x kiekvienais metais studentu ir leisti jiems tiesiog studijuoti bet ka, ka jie nori, bet kur kur jie nori pasaulyje -- be jokiu apribojimu ir reikalavimu atidirbti valstybei.
del to tikriausiai bankrutuotu didzioji dalis lietuvos universitetu, bet jei jie nesugeba laisvoje rinkoje pateikti tinkamo produkto klientams (studentams), jog jie uz tai moketu savo pinigus, tai tokiu verslu subsidijavimas nera valstybes prioritetas.
šiaip šį ratą sulaužyti galima gana paprastai ir per kitur -- valstybiniuose universitetuose įteisinant diplomų pardavimą, ribojant diplomo kainą 1000 LT bei pripažįstant juos lygiaverčiais visiems kitiems išduodamiems diplomams. universitetai atsikratytų pseudo klausytojų, turėtų pakelti išsilavinimo lygį, valstybinės įstaigos pradėtų taikyti tai, ką privačios taiko jau dabar -- žinių patikrinimą vietoje diplomų tikrinimo, dingtų bereikalingi reikalavimai aukštojo diplomui ten, kur jis neturėjo prasmės.
Be to, būtų labai linksma stebėti besiputojančią „akademinę visuomenę“ kol ši nesupras, kad reikia pradėti dirbti rimtai siekiant išsaugoti vietas, nes studentai būtų motyvuoti rinktis tik tokias studijas, kurios atneša realią naudą.
Jo, diplomų pardavimas pataisytų tą situaciją. Nes koks skirtumas jei pusei baigusių universitetus tereikia popieriaus? Tas pat ir su daugiau kaip puse visokių reikalavimų, kur diplomo reikia.
Beje, čia galim prisiminti, kaip buvo prieš kokius 20 metų, kai eidavo skelbimai, tipo, „reikia vairuotojo, aukštasis išsilavinimas būtinas“.
Valstybinėse įstaigose žaidimas diplomų reikalavimais gajus ir dabar 🙂
Geras straipsnis, like 🙂
Komentarų jau nebeužetko jegų skaityti 🙂
O iki kokio lygio siūlote mažinti biurokratiją?
nes ar geriau būtų, jei pvz, visai nebūtų savivaldybių, valdiškų poliklinikų, mokyklų ir pan? Kažkoks klajoklių genčių modelis gautųsi… bet gal ir optimaliau 🙂
Klausimas truputį ne į temą. Tai taip išeina, kad ne gydytojai kalti dėl homoseksualų perkėlimo iš ligų į gyvenimo būdo sąrašą, o politikai? Gydytojai šiuo atveju tik iešmininkai? Gal galėčiau gauti kokią nuorodą į šaltinius šio reiškinio?
Visa tai, kas čia parašyta, yra techniniai dalykai, jei galima taip įvardinti. Rokiškis gali paruošti kad ir 1000 puslapių odoje įrištą Demingo principų projekciją į Lietuvos Respublikos administravimo aparatą, bet iš to nebus naudos, kol neatsiras tam tikras kiekis politinės valios. Ta prasme, problema ne tame, kad nėra žinoma, kaip valdyti valstybę. Problema yra savo interesų iškėlime virš pareigos. Na, tiesmukai, savanaudiškumas. Daug kas sako, kad situacija taisosi. Na, duok Dieve 🙂
Rokiški, jei inžinieriaus balsas eina į dangų -- kaip padaryti taip, kad žmonės tiesiog natūraliai nejaustų poreikio imti svetimą? Ar tas įmanoma išvis? Į šitą atsakius, galima dėlioti sekančius veiksmus.
Pingback: Ar didesnė kontrolė padeda?