Rokiškis Rabinovičius

Pati ponia Aušra Maldeikienė, kiek atsimenu, ne kartą yra sakiusi, kad nieko nesupranta ir yra neteisi: tai labai geras požymis, kad žmogus ieško, gilinasi ir kvestionuoja, o ne ima ir pasiremia tikėjimu, nes tai yra būtent tas procesas, kur kažką atrandi. Čia ir yra priežastis, dėl kurios daugybė žmonių ant ponios Aušros siunta: nesvarbu, ką bepasakytum, ji pabandys pakvestionuoti. Vat čia yra viena iš svarbiausių priežasčių, dėl kurių ji man labai patinka, nors aš su ja ir nesutinku, ir ji mane visaip čia kritikuoja ir taip toliau.

Bet aš nerašysiu išsamaus ginčijimosi su krūvomis nuorodų ir eksplanacijų bei paaiškinimų, nes akademiški rašymai man yra labai baisūs. Aš šiuo straipsniu tik peržvelgsiu tam tikrus pastebėjimus, kuriuos ponia Aušra Maldeikienė man parašė. Juose labai daug tiesos, tik vat ta tiesa kartais yra giliau, o kartais net ir ne ten. Kartais netgi ten, kur jos visai nesimato. Ir kartais išvis ta tiesa kitose kažkokiose plokštumose, dar vadinamose paradigmomis. Todėl į ponios Aušros teiginius siūlau pažiūrėti kuo pozityviau, ieškant daugiau patvirtinimų, o ne neigimų. Nes tai sukels daugiau klausimų apie tai, ar išties viskas taip, kaip galvojame.

Kai skiriasi paradigmos, susišnekėti beveik neįmanoma, nes lyg ir tie patys dalykai yra suprantami visiškai skirtingai. Ir skirtumai būna ne pačiuose dalykuose, o jų sąveikose, požiūrio taške ir svarbiausia – interpretacijos sistemoje. Todėl, jei nepagalvoji apie paradigmas, kartais gali gautis ginčas dėl smulkmenų, nepastebint kažkokios esmės, kuri nesimato, nes ji kažkur kitur.

Todėl bus čia tik truputis greitųjų pastabų apie tai, kas svarbu, kas yra labai tiesa, o kur reiktų pažiūrėti, ar nėra kažkokių dar faktorių, kurie nematomi, jei juos nagrinėji paprastuoju būdu. O pasimato tie faktoriai, kai imi žvelgti šiek tiek per kitą galą ir pabandai realiai dekonstruoti*, kas ten per problema už visko slypi.

Matote, išties yra toksai reiškinys, kurį aš pavadinsiu Maldeikienės problema. Ne todėl, kad tai apie ponią Aušrą Maldeikienę, o todėl, kad per mano ginčus su ponia Aušra susidėliojo vienas toksai reikalas, kuris yra daugeliui matytas, suprantamas ir kartu iki galo neiškrapštinėtas ir beveik visada analizuojamas išimtinai vienpusiškai: būtent dėl to reiškinio ir kyla krūvos triukšmingų ginčų tarp kokių papuola ekonomistų, o ypač tarp tų, kurie bando kažką idealizuoti ir kalbėti apie kokius nors dvasingus stebuklinius dėsnius, kurie esą viską sureguliuos savaime.

Nesureguliuos nieko savaime jokie dėsniai, ponai ir ponios. Deja, taip yra. Nes tie, kas turi reguliacinius svertus, reguliuos taip, kaip jiems reikia, o tie, kam reikia – tie tuos svertus ir turi. Ir dauguma ekonominių diskursų tiktai tuos svertų turėtojus ir teatspindi, o ne realią situaciją. Ir nereikia čia jokių sąmokslo teorijų – tiesiog visi mes esam žmonės su savais interesais. Lokalūs optimumai, kaip sakant, kur kiekvienas kaldrą traukia į save.

Ir nesuveiks paprasti mechanizmai, kur yra kažkas padaroma taip, kaip kažkur kitur. Mes galim atrasti, jog aukštas pragyvenimo lygis koreliuoja su progresiniais mokesčiais, galim atrasti ir koreliaciją tarp aukšto pragyvenimo ir santvarkos (konstitucinės monarchijos kažkodėl linkusios tapti itin turtingomis), galima rasti ir sąsajų gyventojų išsilavinimo ir pajamų lygio, ir taip toliau, tačiau norint atkartoti sėkmę, negalima remtis tiesiog panašumais. Būtinas labai konkretus visų mechanizmų supratimas ir holistinis požiūris. Priežastys turi pasekmes. Kažkuriems dalykams yra būtinos labai konkrečios sąlygos. Ir tam tikri veiksmai duoda konkrečius rezultatus.

Visgi čia aš jums duosiu vieną tokią dilemą, kad būtų paprasčiau kalbėti, kai užsiimsim kai kuria ekonomine dekonstrukcija, o ir šiaip – tai yra bendras sisteminis argumentas, skirtas visam ginčui. Šita dilema atrodo paprastai, bet realybėje ji yra klaikiai komplikuota. Ir jei ji bent dalinai išsisprendžia ar bent jau susibalansuoja – tai jau stebuklas.

Šioje dilemoje yra spąstai: atrodo, kad jos sprendimas visgi įmanomas ir pakankamai natūraliai ateina galvon krūvos visokių galimų variantų, pvz., nustatyti aiškias taisykles verslo kontrolei, nustatyti biurokratijos veikimo ribas, nustatyti aiškius įstatymus verslo reguliavimui ir panašiai. Bėda ta, kad interesai, besislepiantys tuos langeliuose, yra tokie galingi, kad bendru atveju dėjo jie ant visų tų jūsų sprendimų, ponai ir ponios, nes jie patys tuos sprendimus reguliuoja.

Ir bėda dar ir ta, kad visokie bandymai kažką spręsti dažnai užsuka kitus procesus, kurie neretai yra klaikesni, nei įmanoma įsivaizduoti. Realiai šioje dilemoje slepiasi dvi seserys – Kafka ir Vergovė. Ir vos tik pataisote šitą problemą, kažkuri iš tų seserų ima ir atsibunda. O sunkesniu atveju atsibusti gali ir abi. Ir dar taip, kad maža nepasirodytų. Žodžiu, nesitikėkit kažkokio lengvo gyvenimo čia.

Visgi, sprendimas tam jau yra, ir jis jau įgyvendintas, ir puikiai veikia, nes yra dar protingų žmonių Lietuvoje, kurie sugeba sukurti paprastus ir stebėtinai efektyvius sprendimus netgi tokioms klaikioms dilemoms, kaip aukščiau pavaizduotoji. Tik vat toksai niuansas vienas tame yra…  Toksai niuansas, dėl kurio tas sprendimas ir vadinasi Maldeikienės problema.

Visgi, kadangi užsišnekėjau, prasieikim greituoju (aha, kaipgi) paviršutiniu būdu per kai kuriuos argumentus, kuriuos ponia Aušra Maldeikienė išsako ankstesniame straipsnyje. Kad kitu straipsniu prasieitume giliuoju ir smegenis tirpdančiuoju būdu, tačiau jau kitu pjūviu. Taip kad čia atsakymas poniai Aušrai.

Aušra Maldeikienė neteisi ir viskas

Bendrai dėl koncepto

Ponia Aušra, tamsta priešpastatote liberalizmą ir nacionalizmą (kurį kažkodėl niveliuojate iki merkantilizmo) tarpusavy, o tada pripažįstat, kad visgi sintezė įmanoma ir pateikiat pavyzdžius (kad ir ta pati Japonija ar Pietų Korėja). Ir tada sakot, kad čia aukštasis pilotažas. Aš taip suprantu, kad sakot šitaip dėl to, kad netikit, kad šitai įmanoma Lietuvoje. Tačiau požiūris, kad esą neįmanoma, nes nepavyks – iš anksto feilinantis ir argumentu būti negali. Daryt reikia visapusiškai gerai ir pavyks, nes užtikrintai nepavyksta tik vienu atveju – kai nedarai.

Dar vienas tamstos kontrargumentas, esą laikas tam geram darymui jau prarastas – neteisingas dėl vienos priežasties: tai teiginys, esą gerinimas kažkada galėjo būti, bet jau dabar tai nepagerinsim. Šitai yra klaida, kuri tolesnės eksplanacijos nereikalauja. Kita vertus, aš suprantu, kad susiduriant su Lietuvos realijom, kartais rankos nusvyra.

Vis dėl to, mūsų asmeninės patirtys nelaikytinos ekvivalenčiomis struktūraliam požiūriui, taigi, pasikartosiu: Lietuva ir gali pagerinti situaciją, ir tą reikia daryti. Ir tai, kad kažkur pasikeitė sąlygos – tai nereiškia, kad gerinti nereikia.

Galų gale dėl teiginio apie pragmatiką vs. ideologiją: ideologija vadybiniu požiūriu yra iracionalus faktorius. Vadyboje iracionalūs faktoriai turi būti imami už tikslus arba susitaikoma su tuo kad jie yra ir turi būti adresuojami, kaip neįtakojamas faktas, nes kadangi jie iracionalūs, racionaliai jie negali būti valdomi. Šiuo atveju yra natūralu, kad iracionalus faktorius – noras gyventi geriau toje visuomenėje, kurioje gyvent įpratome, yra imtinas už tikslus. Štai taip praktiškai ir žiūrėkim.

Dėl valstybės ir žmogaus konflikto

Neigti valstybės ir žmogaus konfliktą vargu ar yra prasmė. Visuomenė vs. žmogus – tai tokia neišvengiamybė, kad tai tiesiog faktas ir viskas. Tą faktą jums patvirtins bet koks vertelga, kuris pasakys, kad valdžia mokesčius iš jo vagia, kaip patvirtins ir bobutė, kuri pasakys, kad valdžia vagia pensijas. Ir biurokratai kokie nors irgi pasakys, kad vagia iš valstybės ir vertelgos, ir bobutės.

Realija yra realija, tad į tą konfliktą nereikia žiūrėti, kaip į dviejų kraštutinių polių priešpastatymą (ir juo labiau neverta sakyti, kad Adam Smith buvo už valstybę), nes viena be kito neįmanoma. Šitas valstybės ir piliečio (ar žmogaus ir visuomenės) konfliktas – tai vienas iš iracionalių faktorių, kuriuos tiesiog reikia pripažinti ir su tuo kažkaip dylinti.

Paprasčiausiai žiūrėkim į tai bukai: yra tas konfliktas ir viskas veikia jo ribose. Ir arba kažkaip pavyksta padaryti, kad su tuo konfliktu būtų pakenčiamai, arba būna labai blogai, arba būna išvis katastrofa.

Dėl eksporto ir gerovės

Ponia Aušra, tamsta teigiate, kad eksportas yra ne rodiklis ir kad Adam Smith kalba apie tai, kad įvertinti visus išteklius ir taip toliau. Leiskite man sudėlioti čia kai kuriuos galus su galais, kad visiems būtų aiškiau.

1. Eksporto teigiamas balansas (kas yra netrivialiai suskaičiuojama dar ir dėl krūvos nematomų sudedamųjų, įskaitant ir tokias, kaip infliacija ir paskolos, tad žiūrėkim laivuoju būdu, kaip į galutinį balansą) yra būtina sąlyga, norint gerinti valstybės gerbūvį.
2. Tas teigiamas balansas nėra vienintelė sąlyga, nes savaime jis išties nieko negarantuoja. Bet tai yra sąlyga: arba valstybė uždirba daugiau, nei išleidžia, o jau iš to kažką gerina, arba ji išleidžia ir išleidžia, ir jei galutiniame rezultate visai išsileidžia, tai ir gaunasi kažkokia nesąmonė ir bankrotas.
3. Tiesiogiai tamstos neįvardintas mechanizmas, kuris turėtų tą teigiamo prekybos saldo panaudoti gerbūviui – tai tam tikras mechanizmas, kuris tą uždirbtą kapitalą kažkaip nusodintų valstybės viduje. Šitas nusodinimas gali būti ir natūralus, ir valstybės realizuotas. Variantų tam yra labai daug, nors vieno universalaus sprendimo ir nėra.
4. Reikia turėti omeny, kad yra ir priešingas nusodinimui procesas – įvairiarūšis kapitalo nutekėjimas.

Dėl visų išteklių sąžiningo įvertinimo per galimybę parduoti – tai yra taip. Šitai yra sąlyga. Bet tai nėra garantija, kad įvertinimas tikrai bus sąžiningas vien dėl to, kad tie ištekliai gali būti parduodami. Čia kad nebūčiau galaslovnas, priminsiu visus iškasenų prakeikimus bei klasika jau tapusią oldandišką ligą: resursų padaugėja, o įvertinimas pablogėja. Nes ne viskas taip paprasta. Lyg ir gavai daugiau, yg ir sąžiningai viskas gali būt, lyg ir rinka viską nustato, o kažkodėl galų gale gaunasi taip, kad tasai daugiau pasidaro mažiau. Taip kad čia kyla klausimas, ar tasai įvertinimas yra toksai, kokio reikia.

Tamsta kitur tam įvertinimui irgi bandot prieštarauti, sakydama, kad nekuriose laisvos rinkos šalyse kažkodėl nieko gero nesigavo, o taip ir liko kažkokie varguoliai, o tai atsitiko dėl pakankamai pajėgios valdžios trūkumo. BTW, žr. čia į dilemą, kuri aukščiau pavaizduota.

Iš to seka labai panaši sąlygų-galimybių struktūra, kaip ir eksporto atveju: teisingas įvertinimas yra besąlygiška sąlyga, bet turi būti ir tinkamas to įvertinimo rezultato realizavimas.

Dėl verslo nenoro išlaikyti darbuotojus ir krizės

Vat ponia Aušra, tamsta sakote, kad per krizę verslas nenorėjo išlaikyti darbuotojų. Čia didelis klausimas – ar nenorėjo, ar negalėjo, o taip pat kodėl negalėjo, o gal kažkur ir durni buvo. Variantų ten yra daug ir aš apibendrinti visko į vieną nenorėčiau.

Praktiškai pasakysiu tokį dalyką: verslas, kuris tvarkėsi apgalvotai – taip, kad nesmuktų per krizę, stengėsi išlaikyti visus darbuotojus. O štai tie, kurie galvojo, kad atleisdami sutaupys, o paskui bet kada vėl priims – daugeliu atvejų nukentėjo žiauriai. Tai ir yra rinkos ekonomikos esmė: tie, kas tvarkosi neteisingai, tie pralošia. Taip kad čia ne skųstis tokiais reiktų, o džiaugtis, kad tie, kas netoli žiūri, daro nesąmones.

Kartą Eliyahu Goldratt pateikė vieną pavyzdį iš krizės ankstyvo periodo: kažkuri elektronikos komponentų gamykla pamatė drastišką pardavimų kritimą, bet suvedė tai su tiekimo grandine: vartotojai ėmė pirkti tik vos vos mažiau, tačiau parduotuvės ėmė tuštinti savo sandėlius ir daug mažiau užsakinėti, didmenininkai dėl to pamatė jau didelį kritimą, dėl to ėmė tuštinti sandėlius ir visai mažai užsakinėti, o elektronikos gamintojai pamatė visai drastišką kritimą. O jau jų tiekėjai, gaminantys komponentus nutarė, kad ateina pasaulio pabaiga, nes pardavimai nukrito bedugnėn. Taigi, anoji gamykla nusprendė, kad po kritimo praėjus kuriam laikui, komponentų paklausa šoktels nevaikiškai, tad nieko neatleidinėjo, o kaip tik ėmė ruoštis dar didesnei gamybai. Jos konkurentai tuo tarpu atleido krūvas žmonių. Dabar spėkit, kaip verkė tie konkurentai, kai tiekimo grandinė aktyvizavosi?

Kita vertus, dėl to pasakymo, kad verslas nenori išlaikyti, o valstybė turi išlaikyti – čia pasižiūrėkim į tai, kad mokesčiai visgi mokami, o valstybė – tai ne kas kita, kaip žemo efektyvumo mokesčių perskirstymo aparatas. Taip kad nėra teisinga sakyt, kad juoda kažkur, o kažkur balta – nei ten valstybė yra kokia nors geroji išlaikytoja, nei ten tie atskiratinėtojai daro tiek baisumo. Matyt, viskas sudėtingiau.

Štai čia tą ir užfiksuokim: procesas pakankamai sudėtingas, todėl turime ieškoti ne paprastos tiesinės funkcijos, o kažkokio pakankamai kompleksinio mechanizmo.

Dėl verslo nenoro išlaikyti darbuotojus – kitas kampas

Aš jums geriau pasakysiu kitą paradoksą: viena iš esminių, bet nuolat nepastebimų (nes ekonomistai gi skraido padebesiais, jiems įmonių veikla atrodo žemas lygis) priežasčių, dėl kurių Japonija bei nekurios kitos Azijos šalys sugebėjo pasiekti išskirtinių rezultatų – tai tai, kad ten beveik neįmanoma atleisti iš darbo darbuotojų. Tiksliau įmanoma visai lengvai, bet kaip sako, dar ir dabar pasitaiko, kad atleidęs iš darbo darbuotoją, koks nors viršininkas nusikerta sau mažąjį pirštelį, todėl ir galim sakyt, kad praktikoje tai nelabai įmanoma.

Žinot, kokią tai duoda pasekmę? Ogi tai, kad darbdaviai yra priversti labai gerai apgalvoti darbuotojo priėmimą, o dar svarbiau – jei darbo efektyvumas pagerėja, vadovai žiūri ne kaip kažką atleisti, o kaip sukurti dar daugiau. Klaniniai papročiai ten duoda labai geras pasekmes, nors ir nesuvokiamas daugeliui vakariečių.

Vakarų pasaulyje tuo tarpu kokia nors įmonė prisitaiko sau kažkokias vadybines metodologijas, pasigerina efektyvumą, o tada nutaria sutaupyti pinigų. Dalis darbuotojų atleidžiami, o likę tada jau žino, kad bet koks darbo gerinimas – tai kelias į bedarbystę. Lietuvoje tai irgi labai paplitęs reikalas. Kuo bukesnis darbdavys, tuo labiau jis galvoja ne apie tai, kaip išaugti su savo žmonėmis ir dar daugiau pelno gaut, o apie tai, kaip ten kažkam mažiau sumokėt ir sutaupyt.

Čia gaunasi toksai Rytų-Vakarų paradigmų skirtumas: vakariečiai galvoja, kad laisvą darbo jėgą pasiima rinka ir gaunasi bendras efektyvumo didinimas, kai rytiečiai galvoja apie tai, kaip efektyviau gaminti daugiau pelno iš turimų resursų. Abi paradigmos nesusišneka tarpusavy, kažkur abi jos teisios, bet mes negalim vienareikšmiškai pasakyti, kad kažkuri yra pranašesnė, o kita – neteisinga. Tiesiog reikia pasirinkti vieną iš šių variantų.

Ponia Aušra, žinot koks galėtų būti labai žostkas ir politiškai neįgyvendinamas variantas, apie kurio pasekmes verta bent jau pagalvoti? Ogi padaryti taip, kad darbdavys už kiekvieną darbuotojo atleidimą būtų bauduojamas kokia nors klaikia bauda, pvz., tokio didumo, kaip visas darbuotojui per jo darbo laiką sumokėtas atlyginimas. Visi pradžioje prakeiktų šitokius sprendimus priėmusią valdžią (darbdaviai – dėl baudų, o darbuotojai dėl to, kad darbą pasidarytų daugybę kartų sunkiau rast), bet požiūris keistųsi kardinaliai. Tiesiog ir darbuotojai, ir darbdaviai imtų savo tarpusavio santykius vertinti labai rimtai. Pagalvokit, koks lūžis žmonių sąmonėse dėl to ilgainiui gautųsi.

Šiuo pavyzdžiu tiesiog noriu pasakyti vieną dalyką: Lietuvoje esanti darbuotojų atleidimo tvarka yra kompromisinė ir neveiksni, nes ir rinka neturi pakankamai laisvo darbo jėgos judėjimo, ir darbdaviai nepradeda galvoti apie tai, kaip kartu su darbuotojais augti.

Dėl to, kas yra valstybės sėkmė

Dėl valstybės sėkmės – galima ginčytis daug ir visaip, bet klausimas yra tiesiog dėl matavimų konsensuso. Tamsta, ponia Aušra, sakote, kad Užkalniui sėkmė vienokia, o jums sėkmė kitokia, tačiau tai tėra kelios skirtingos savybės, būdingos tai pačiai valstybei. Kažkam pirmiausiai svarbu socialinės garantijos, kažkam – galimybė laisvai kalbėti, o dar kažkam – pinigai, kuriuos galima uždirbti.

Visi šie dalykai turėtų būti įvardinami išmatuojamais kriterijais. Nes jei kalbėsim dvasingumus, tai ir bus, atleiskit, dvasingumai. Vat kaip pavyzdys išmatuojamų kriterijų:

• Pajamų medianos santykis su būsto kainos mediana
• Verslo sukurtų darbo vietų skaičius
• Gyventojų vertinamas žodžio laisvės lygis

Tokių matavimų gali būti ir daugiau. Aš apie tai rašiau, aname straipsnyje ir labai rimtai siūlau apie tai pagalvot. Nes arba atsiranda aiškūs kriterijai, arba ir toliau lieka kažkoks balaganas, kur visi šaukia, kad nori kažko, o niekas nežino, ko išties nori.

Dėl laisvos rinkos, valdžios ir nesusišnekėjimo

Ponia Aušra, tamsta pati suponuojate laisvos rinkos efektyvumą savo teiginiuose apie tai, kad reikia leisti nevykusiems verslams bankrutuoti ir taip toliau. Ir tai, kad laisva rinka efektyvesnė už planinę – tai yra faktas, kaip blynas ir to neigti nereikia, nes paskui tik ir pradeda užsipuldinėti jus kažkas, nors ir yra ten visokių niuansų. Todėl formuluoti reiktų grakščiau: laisva rinka yra sąlyga efektyvumui ir gerovei, tačiau yra dar ir kitų faktorių, kurie gali ir dar labiau pagerint rinkos veikimą, ir atvirkščiai – viską pagadint.

Vat tie kiti faktoriai ir yra labai įdomūs. Ir kartais per mažai kabinami, o kartais kabinami tik iš vienos pusės. Bet jų suplakimas su laisva rinka ar priešpastatymas laisvai rinkai – tai nėra teisingas dalykas. Valstybės aparatas nėra nei priešingybė laisvai rinkai, nei kažkoks tos rinkos prieštaravimas (beje, kitu rakursu tą patį matome asmens-valstybės konflikte). Tai tiesiog skirtingas faktorius, kuris gali laisvą rinką ir sustiprinti, ir pažeisti, priklausomai nuo to, ką daro.

Stipri valdžia toli gražu nėra pakankama sąlyga, kad ekonomika galėtų vystytis (plg., postsovietinėse šalyse, nepaisant visokių politikų, valdžios aparatas visur buvo ir liko labai galingas, bet rinkos veikimo rezultatai – labai įvairūs). Nėra pakankama sąlyga ir tiesiog rinkos dereguliavimas. Tų faktorių yra krūvos ir bandymas suvesti viską į vieną ar du – nėra teisingas. Modelis turi būti supaprastintas, bet tik tiek, kad visgi realybę atitiktų, nes klausimas ne apie pavienes sudedamąsias, o apie jų sąveiką, kuri gali būti pakankamai netriviali ir netiesinė.

Tarp tų faktorių, kurie rinką įtakoja – tai ne tik valdžios pajėgumas, bet ir korupcija (kuri, beje, ne tik valdžioje gali būti), ir išsilavinimas, ir geografinė padėtis, ir politinė situacija, ir dar belenkas. Kita vertus, tai nepaneigia fakto, kad laisvi rinkos santykiai beveik visada yra kardinaliai efektyvesnė už bet kokią planinio tipo ekonomiką. Išskyrus labai specifines išimtis.

Aš noriu pasukti link to, kad bėda, kurią tamsta matote, yra ne laisvoje rinkoje ir netgi ne valdžioje, o sąveikos tarp verslo ir biurokratijos mechanizmuose. T.y., tame, kaip valdžia ir verslas tarpusavy santykiauja. Būtent tenai slepiasi pagrindinis bėdų šaltinis. Aš kitu straipsniu jį parodysiu kiek aiškiau (tai vadinsis Maldeikienės problema), o kol kas tiesiog noriu, kad sutartume dėl bazinių dalykų ir jų nemaišytumėm, kad ir kaip jie būtų susiję.

Trumpai tariant, atskirkim sąveikų subjektus nuo sąveikų mechanizmo. Pakankamai atskyrę, galėsim kapstyti. Vat čia vėl pažiūrėkim į tą straipsnio viršuje esančią dilemą.

Dėl konkurencingumo didinimo

Ponia Aušra, tamsta sakote, kad kažkas, kas dabartyje didina konkurencingumą, gali mažinti jį ateity. Be abejonės, taip ir yra. Edward Deming tai įvardina kaip vieną iš didžiųjų vadybos ligų, kai vardan trumpalaikių pelnų pamirštami ilgalaikiai tikslai. Tokie variantai, kaip SSRS ar III Reicho ekonomikų „augimo“ periodai – tai ne ekonomikos augimas, o valstybės drožimas, paverčiant ją į mėšlo krūvą. Trumpai tariant, nenusileiskim iki to, kad diskutuot apie trumpalaikius, nes tai būtų tiesiog žemas lygis.

Konkurencingumas – tai nuolatinis augimas, o ne belenko drožimas ir aukojimas vardan to, kad staigiai nusičiupt truputį pelno. Jei norim konkurencingumo pavyzdžio – žiūrėkim į zaibatsu, chaebol ir keretsu modelius. Jiems prieštarauja ar juos niveliuoti bando visokios laisvarinkinės idėjos, bet tie modeliai puikiai rodo, kad tam tikri reguliaciniai valstybių valstybėje mecahnizmai kartais yra žymiai efektyvesni už pilnai dereguliacinį modelį. Klausimas yra tame, kiek tie reguliaciniai modeliai yra efektyvūs. Ir šitas klausimas yra iki šiol neišspręstas ir neaiškus, nes vienur vienaip kažkas, o kitur kitaip kažkas. Uždavinys, žinote, turi keletą sprendimų.

O vat čia pasižiūrėkim į vieną ypatingai svarbų dalyką: sprendimų gali būti keletas skirtingų, bet realizuoti tai reikia vieną (kaip jau matėm su darbo jėgos judėjimu). Jei turim pasirinkimą – statyti namą ar statyti tiltą, tai turim pasirinkti, o ne statyti pusę namo ir pusę tilto, nes nei pusė namo, nei pusė tilto neduos naudos. Apsispręsti reikia, nes kitaip gaunasi špagatas. Lietuvoje, beje, yra špagato požymių, kuriuos ir įvardinsiu kitame straipsnyje.

Tasai špagatas – tai ir yra toji Maldeikienės problema, kuri išlenda per aukščiau minėtą biurokratijos ir verslo dilemą, kai šioji išsisprendžia nelauktu būdu.

Dėl bankrutavimų ir dereguliacijos

Nėra taip, kad visada negalima gelbėti kažkokio verslo. Su galva reikia gelbėti. Nebūtų britai gelbėję iš bankroto Rolls Royce turbinų – neturėtų dabar vienos iš nuostabiausių pasaulio korporacijų. Gelbėjimui išleisti pinigai ten atsipirko ne kelis ir net ne keliasdešimt kartų, o išvis neaišku, kiek. Taip kad tam tikrais atvejais matome, jog gelbėjimas gali būti labai geru dalyku, o klausimas tik dėl to, kad tas gelbėjimų išimtis tinkamai padaryti.

Valstybės reikalas – augti ir būti konkurencingai, ir žiūrėkim čia ne šūkiais ir dogmomis (kad valstybė turi kištis ar neturi kištis), o labai paprastai: valstybės investicijos irgi turi būti pelningos. Ir jei tai yra rizikos investicijos, kaip kad Rolls Royce atveju, tai bendras atsiperkamumas visvien turi būti teigiamas, kad padengtų neigiamus atvejus. Ir galvot ne apie taupymą čia reikia, o galvot apie pelną.

Lygiai taip pat, kaip ir su įmonėmis: išlaidos šen, išlaidos ten, visur gal taupyti ir pinigų neleisti? Tai gal imkim ir uždarykim įmonę – taip dar labiau sutaupysim? Taupymas nėra tikslas. Tikslas yra pelnas. Štai čia ir galvokim, ar išties reikia, kad valstybė nesikištų, ar visgi tam tikrais atvejais visgi reikia tą valstybės pelną gelbėti.

Vienas iš dėmesio vertų modelių – tai valstybinių socialinio draudimo fondų perorientavimas į investavimą. Gaunasi ir taip, kad valstybė išgelbsti įmones, kurios turi realių perspektyvų ir paskui atsiperka, o be valstybės negautų tiek šansų, ir kartu taip, kad per šitą mechanizmą ir socialinės garantijos tam tikros atsiranda. Gali būti ir kitų modelių – pvz., per karinę pramonę, universitetus, etc.. Visi tie modeliai su trūkumais, bet ten kur jų nėra iš viso – ten ir gaunasi kažkokia Zimbabvė.

Vat čia pažiūrėkim: kažkur ten tamsta prieštaraujate laisvai rinkai ir sakot, kad valdžia per kažkur turi kištis, o kažkur sakot, kad valdžia neturi kištis. Tai visgi sutarkim dėl vieno dalyko: turi kištis ten ir taip, kur ir kaip reikia, o kitur – turi nesikišti. O vat jau kur ir kaip reikia – čia atskiras klausimas, kuris neturi bendro universalaus sprendimo.

Aušra Maldeikienė yra teisi

O vat čia – jau apie likusią dalį, kur tamsta, ponia Aušra, sakote, kad Lietuvos ekonomika yra nemoki. Na, dėl mokumo/nemokumo – tai čia kaip ką skaičiuosime, bet bendrai imant, pasakysiu taip: Lietuvos ekonomika yra klaikioje sisteminėje būsenoje ir labai didelis klausimas, ar su esama sistema valstybė išsilaikytų, jei mums neitų krūvos ES paramos. O krūvos ES paramos kaip tik augina krūvas tų, kuriuos tamsta labai keikiate dėl to, kad anie iš paramos ir gyvena.

Išvis, čia jei pažiūrėsim, tai gaunasi keistas paradoksas: krūvos verslininkų sako, kad dabartinė Lietuvos ekonominė sistema yra žlugęs reikalas, krūvos pensininkų irgi tą patį sako, krūvos emigrantų tą patį sako, krūvos darbuotojų tą patį sako, tamstą tą patį sakote, įvairūs tamstos nemylimi LLRI veikėjai tą patį sako, o ir aš tą irgi sakau. Gal tik ponas Andrius Užkalnis pasako priešingai, nes žino, kad visi tada užsitrolins.

Taigi, pasakykit man, kodėl visi dėl to sutaria, bet kažkodėl visi tarpusavy pjaunasi? Lyg ir dėl tam tikrų problemų pripažinimo kažkaip daugelis linkę sutarti, lyg ir proto turi, bet kažkodėl vis siūlomi visokiausi sprendimai, o kurie tarpusavy priešingi, o paskui visi susipjauna. Ir gaunasi kažkoks bardakas. O ar tikrai taip būtų, jei išties gerai žinotume, kur yra problema? Ir gal ta problema visai nėra taškinė (t.y., vienelementė), o išties kompleksinė?

Čia vėl pažiūrėkim į tą aukščiau buvusią dilemą, kaip į pjovimosi pavyzdį: vieni sako, kad vertelgos siautėja, o kiti sako, kad biurokratai siautėja. Ir visi teisūs, ar ne? Tik vat sprendimai pas vienus – kapoti biurokratiją, o pas kitus – kapoti vertelgas. O pas trečius – dar kitokie. O kaip identifikuoti, kur išties reikia daryti ir kaip išvengti kompromisinio varianto, kaip kad minėtas atvejis su darbuotojais?

Tai gal visgi reiktų nedaryti tos greitos prielaidos, esą apie problemas ir jų veikimo mechanizmus savaime suprantam viską, o panagrinėti tas problemas ir mechanizmus detaliau? Ir pažiūrėti pirmiausiai į tai, kas realiai yra ir kaip tai realiai veikia, o ne į tai, kaip reikia spręsti? Ir dar daugiau – gal pažiūrėkim dar ir į priežastis to, kodėl išvis kyla konfliktas ir kodėl vis tarpusavio pjovimasis paskui vyksta?

Vat kaip pavyzdys, tamsta, ponia Aušra, vis užsimenate apie mokesčius. Ir valdžia tarpais užsimena apie mokesčius. Ir verslas vis užsimena apie mokesčius. Ir jau netgi kaimo bobutės irgi kalba apie mokesčius. Ir tos kalbos kažkaip pas visus susiveda į vieną iš dviejų teiginių: arba kad mokesčiai labai maži, vieni mažiausių ES (ir tada pasakojama, kad čia, suprantate, tik kažkokie 15%), arba kad mokesčiai labai dideli, vieni didžiausių ES (ir tada jau paskaičiuojama mokestinė apkrova per galutinį atlyginimo gavėją, kur viską sudėjus, galim gauti gerokai virš 50%, o pagal kai kuriuos netiesinius vertinimus – netgi apie 70-80%, nuo ko plaukai piestu stojasi). Taigi – ar reikia mažinti mokesčius, ar didinti? O gal visai ne didume problema, o pvz., mokesčių struktūroje ir tuose, kuriems ta struktūra labai naudinga?

Žinote, yra vienas toksai požymis vadybinis: jei skirtingi žmonės pasakoja visiškai skirtingus ir tarpusavy prieštaraujančius dalykus, tai yra informacinė variacija, o jos priežastys yra kažkur valdyme. Blogame valdyme. Vadinasi, čia slepiasi problema, kurią reikia labai gerai pakapstyti, nes tikėtina, kad tie skirtinai pasakojantys išties mato tuos pačius dalykus visai skirtingose sistemose, t.y., paradigmose. Ir jau tai reiškia, kad turi atsirasti paradigmos poslinkis.

Ai, o dar sakote, kad aš pervertinu biurokratijos suvaldymo pasekmes? Tai tamsta dar nesudėliojot, iš kur ta visa negyvybinga ir iškreipta ekonominė sistema, apie kurią vis kalbat. Taip kad kitame etape aš parodysiu vaizdžiai. Ir tai vadinsis Maldeikienės problema, nes tenai bus į vietas sustatytos visokios baisybės, kaip sinergistinis aukščiau minėtos verslo ir biurokratijos dilemos sprendinys. Aš jums tą garantuoju.

Trumpai tariant, kadangi jau viską vis apibendrinu, tai čia apibendrinsiu vieną reikalą: mes matome krūvas simptomatikos, kuri dažnai atrodo tarpusavy prieštaringa. Tačiau tai išties reiškia, kad turime kompleksinį sąveikos mechanizmą, kurio nesuprantame.

 

———————-

* Paskutiniu metu daugėja visokių žmonių, kurie vis vartoja tą žodį – „dekonstrukcija“, įsivaizduodami, kad jie kažką dekonstruoja, nors ten dekonstrukcijos nei pėdsakų nėra. Dekonstrukcija – tai nėra ginčas ar diskusija, kaip nėra ir kažkoksai argumentų teisingumo/neteisingumo identifikavimas ar dar kažkas panašaus. Dekonstrukcijos esmė – tai atkurti ir išanalizuoti sistemą, t.y., tam tikrą struktūrą, kurios dėka gali atsirasti tam tikras ginčas ar diskusija. Tame nesikapsčiusiam žmogui dekonstrukcija gali būti panaši į ginčą, juoba kad kartais dekonstrukcija ir tam gali būti naudojama. Visgi, pati savaime dekonstrukcija nebūtinai yra kritika ar prieštaravimas, o argumentų teisingumo vertinimas visai nėra būtina dekonstrukcijos sąlyga: jos tikslas yra tiesiog analizuoti prasminę struktūrą, atsekant tam tikrą aksiomatiką, kuria remiasi vieni ar kiti diskursai. Trumpai tariant, nesigilinkit, jei neaišku.