Rokiškis Rabinovičius

Vat čia jums senai kabantis ir matyt taip ir liksiantis nepabaigtu straipsnis. Nes tema tokia, kad spėlionių daugiau, nei faktų, o faktai – daugiau gandų lygio, nei kaip nors patikrinami ir netgi vargiai kaip nors sistematizuojami. Primeskit: bakteriologinio ginklo temos sovietmečiu buvo tokios įslaptintos, kad netgi tie, kas tiesiogiai su tuo dirbo, paprastai nieko nei neįtardavo.

Žodžiu, kažkas kažkur buvo, kažkas kažką girdėjo, tarpkais apie visokias biotechnologijas užuominų ir paminėjimų galima rasti – bet kur kas ir ką – visiškai neaišku. Būtent todėl išsyk sakau: skaitykite kaip truputį atrinktus ir su faktais permaišytus, tačiau gandus. Atskiru straipsniu šiuos gandus atskyriau nuo kitų visokių gandų apie sovietmetį, nes bakteriologinio ginklo tema daug platesnė, nei kitos – o kartu ir anksčiau mano kabinta.

Kai kurie gandai senais laikais sakė, kad Lietuvoje nebuvo nei tiriamos, nei kuriamos bakterijos, kurios žudytų žmones (nors tuo užsiimdinėjo ir galimai dar ir dabar užsiima ne taip toli esantis Baltarusijos Epidemiologijos ir Mikrobiologijos institutas), o tik buvo kuriamos kai kurios metodikos tų bakterijų auginimui ir tobulinimui. Kita vertus, čia irgi gandai – kad esą nekuriama buvo: kai neaišku, kas kuriama ir kokiomis apimtimis, tai ir lieka tik neaiškumai.

Iš senų laikų kai kurie atsimena apie bakterijas, kurios itin efektyviai galėtų naikinti visus naftos produktus, pradedant benzinu, dyzelinu bei tepalais ir baigiant netgi plastmasėmis ir guma. Tikslas – tiesiog supūdyti kurą vakarietiškiems tankams ir lėktuvams, o jei gaunasi – tai ir jų pačių kai kurias dalis supūdyt.

Kiek tie Lietuvoje vykdyti tyrimai buvo sėkmingi, o ir kokioje dalyje iš SSSR biologinio karo programų Lietuva dalyvavo – neaišku iki šiol, nes visa, kas buvo slapta, taip ir liko slapta, nes konkretūs faktai apie karinius reikalus, niekad nebuvo skelbiami, tad lieka tik spėlioti. Kita vertus, senas faktas, kad vienu iš tų tyrimų rezultatų tapo bakteriniai preparatai, kažkiek pasiteisinę, naikinant naftos užterštumą.

Kur tiksliai tos bakterijos buvo gaminamos – irgi neaišku (Kaune ar Kėdainiuose?), bet aišku tiek, kad su pusėtinais rezultatais jomis bandyta naikinti mazutą po Globe Asimi katastrofos – sako, smirdėdavo reikalas kaip reikiant, o dirbdavo žmonės su pilna apsauga -specialiais kostiumais ir dujokaukėmis, kaip skafandrais apsirengę. Ir tai nepaisant aiškinimų, kad niekuo tai žmonėms nepavojinga. Kurį laiką ir vėliau tos bakterijos buvo siūlomos užsienio rinkoms, irgi kovai su naftos produktų išsiliejimais. Gal ir dabar siūlomi tie biopreparatai iš Lietuvos – taip ar anaip, bent jau teoriškai turėtų būti neblogas dalykas.

Kai kurie kiti tyrimai buvę gerokai pavojingesni – susiję su specialios paskirties vakcinomis. Kaip žinia, bet kuris bakteriologinis ginklas gali tiek pat gerai išnaikinti ir savą kariuomenę, tad reikia turėti vakcinų, kurios padėtų ir nuo kovinių štamų. Kaip sako gandas, kai kurios tokios vakcinos bent jau vienu metu buvo gaminamos, o gal net ir kuriamos Lietuvoje – kažkur netoli Kauno buvusi kokia tai Biopreparat laboratorija su nuosavu gyvulių ūkiu, skirtu visokiems serumams gaminti, tik vat neaišku, ar nuo žmonių ligų, ar nuo galvijų. Beje, klausimas, ar nebuvo tenai kuriami ir kokie nors bakteriologiniai ginklai, skirti galvijų naikinimui – tai irgi svarbi biologinio karo sritis (ar žinote, kodėl tokį siaubą žemės ūkiui varo koks nors afrikinis kiaulių maras ar snukio ir nagų liga?).

Dar kai kurie kiti iš tyrimų buvo daug labiau komplikuoti, labai moksliniai ir mažiau susiję su tiesioginiais bakteriologinio ginklo reikalais, tačiau būtent Biopreparat sistemai skirti – esu kartą minėjęs, kad GMO tyrimai ir taikymas SSRS prasidėjo anksčiau, nei Vakaruose. Štai tais moksliniais tyrimais remiantis, Rusijos gilumoje buvo kuriami ir bandomi patys naujausi, visiškai nenormalūs bakterijų štamai (matyt, pagrindinai programa „Faktor“) – kaip tik tie, kur dar ir dabar atrodo kaip fantastika: visokie virusų ir bakterijų hibridai (taip, jūs teisingai supratote, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absurdas), užkrečiamieji vėžiukai, autoimunines reakcijas (ūminę sklerozę) sukeliantys legionelės štamai ir panašiai.

Bakteriologinis ginklas iš Lietuvos

Kaip sako dar vienas gandas, būtent įvairios Lietuvoje išvestos karinę techniką ėdančios bakterijos bandytos naudoti Afganistane, siekiant pakenkti mudžahedų ginklams ar sukelti lėtinius susirgimus dėl apsinuodijimo mikotoksinais (Afganistano „geltonojo lietaus“ atvejai). Bet kadangi mudžahedai gerai slapstėsi ir rezultatų patikrinti nesigaudavo, tai bent jau dalies bakterijų galutiniai bandymai vykdyti ant sovietinės karinės technikos. Kaip sako visokie nerišlūs gandai ir nuogirdos, reikalas nelabai pasiteisimo – bakterijų reikėjo labai daug, o efektyvumas buvo gan mažas – padangas šarvuočiams nuėsdavo tik kai tiesiogiai mišiniu aplaistydavo, o ir tai tik jei drėgmės būdavo daug. Kita vertus, sako, kad tie bakteriniai mišiniai pažeisdavę visokius guolius, nes tepalus suėsdavo, o negana to, bakterijos išskirdavo ir rūgštis, dėl kurių prasidėdavo sparti korozija, itin pažeidžianti pėstininkų ginklus (staiga imantys rūdyti automatai). Dar vienas efektas – kad tos bakterijos esą pažeisdavo šovinių laką, dėl ko šie tapdavo neatsparūs drėgmei. Dar kitos bakterijos, irgi iš mėgstančių sintetiką, prasiskverbusios į šaudmenis, turėjo maitintis nitroceliulioze – t.y., tiesiog paraku, po truputį jį ardydamos. Žodžiu, gal tie poveikiai ir nestiprūs ir sunkiai įgyvendinami, bet kita vertus – kompleksiniai, bendrai turintys sukelti didelę priešo kariuomenės galios degradaciją.

Su bakteriologinio ginklo ir jo gamybos priemonių kūrimu Lietuvoje pagal skirtingus šaltinius buvo siejami tokie pavadinimai, kaip Taikomosios Enzimologijos institutas, Onkologijos institutas ir Imunologijos institutas. Skirtinguose šaltiniuose minimos skirtingos įstaigos, tad gali būti, jog kažkur kažkas jas painiojo vienas su kitomis ar išvis viena ir tas pat tai buvo – taip ar anaip, pradžia matyt nuo Enzimologijos instituto. Negana to, vėliau vyko ir visokios reorganizacijos, tad dabar jau sunku ir pasakyti, kas ten ką darė. Kaip sako, absoliuti dauguma anų organizacijų darbuotojų net ir patys nežinojo, kam šitie institutai dirba ir apie savo darbą vaizdavosi, kad jie tiesiog šiaip mokslu užsiima. Kaip žinia, pats geriausias slaptumas toks ir yra, kai patys darbuotojai neįtaria, kad daro kažką slapto.

Kaune buvo ir tokia įdomi įstaiga – Bakterinių preparatų gamykla. Tačiau ji, po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo buvo tiesiog nugriauta, susprogdinta ir sulyginta su žeme, o paskui užlieta vandeniu. Sunaikintas septynių aukštų pastatas buvo pakankamai naujas (pastatytas 1987) ir didelis, o gamykla – lyg ir išsivysčiusi, bet kodėl nugriauta – taip ir liko neaiškia paslaptimi. Gandai sklandė, kad tas tankus ėsti turinčias bakterijas būtent tenai ir kūrė bei gamino, tad buvo nutarta to reikalo atsikratyti. Dar gandai sklandė, kad nors žmogui ir nelabai kenksmingomis, bet visgi pavojingomis bakterijomis ta gamykla buvo pakankamai užteršta, kad kitaip ir nebūtų pavykę su tuo susitvarkyti. Vėlgi, vienas senas gandas sako, viskas ten buvę pilte užpilta gydomosiomis chlorkalkėmis, bet norint šimtaprocentinės dezinfekcijos, reikėjo noromis nenoromis griauti sienas iki pat pamatų ir užlieti tirpalais.

Taip ar anaip, visi tie tyrimai buvo susieti su SSRS mokslinio-gamybinio susivinienijimo „Biopreparat“ veikla. Pastaroji organizacija buvo įkurta apie 1970 (išsyk po to, kai JAV 1969 nutarė atsisakyti bakteriologinio ginklo), vykdė krūvą visokių programų, įskaitant ir skirtas medicinai bei žemės ūkiui. Tačiau tos veiklos buvo daugiau priedangai, o pagrindinė sritis visą laiką buvo įvairūs bakteriologinio ginklo tyrimai ir gamyba.

Su tuo pačiu „Biopreparat“ kažkada buvo siejama ir seniai bankrutavusi pašarinių mielių gamykla – Kėdainių biochemijos kombinatas, oficialiai gaminęs beločnai-vitaminines dabavkes. Lietuviškiau kalbant – baltyminius-vitamininius priedus gyvulininkystės pašarams. Šitaip „Biopreparat“ sistemoje būdavo įvardinami bakteriologinio ginklo fabrikai, nes per dvigubą veiklos paskirtį gaudavosi užslėpti tikrą tokių gamyklų veiklą. Tuo tarpu reali, pirminė paskirtis, kuri buvo nustatyta pačioje pradžioje – paslaptis iki šiol: gal turėjo gaminti toksinus, gal kokias bakterijas, o gal tiesiog laukė, kol turės gamint. Sovietmečio pabaigoje, kai dėl „Biopreparat“ veiklos JAV ir Didžioji Britanija ėmė spausti SSRS, o Lietuvoje prasidėjo Atgimimas, iš gamyklos pašalintos užuominos, galinčios kelti įtarimų. Vėliau šita gamykla sukosi vis prasčiau ir neilgai tempusi, bankrutavo, nes tų pašarinių priedų matyt nelabai kam išties reikėjo, o bakteriologinio ginklo po SSRS žlugimo ten gaminti niekas nei negalvojo. Dabar gamyklos vietoje – griuvėsiai su vandeniu užlietais rūsiais.

Skirtingai nuo kai kurių Rusijos biochemijos, virusologijos ir pan. kompleksų, su Lietuvos organizacijomis nebuvo nei didelių incidentų, nei tokių atvejų, kaip jose dirbusių vadovų pabėgimas į Vakarus, tad informacija, kurią būtų galima bandyti patikrinti per kitus šaltinius – kraštutinai fragmentiška. Apie kai kuriuos specifinius dalykus vienas-kitas straipsnis yra buvęs Lietuvos spaudoje prieš porą dešimtmečių, tačiau dabar jau net ir neįsivaizduoju, per kur ir kaip būtų galima atrasti.

Truputis visokių BTW, skirtų tam, kad suvokimo atsirastų

BTW-1, jei tema kabina – rimtesniems paskaitymams, kur yra užuominų apie lietuviškas bakteriologinio ginklo srityje dirbusias kontoras ir pakankamai nemažai apie bendrą visos sovietinės bakteriologinio ginklo programos specifiką – Igor Domaradskij, Ken Alibek, Lev Fiodorov. Jei turite noro labiau kapstytis, patariu skaityti būtent tokia tvarka, kaip nurodžiau – geriau pagausit specifikas, nors pagal skaitymo lengvumą tvarka ir būtų atvirkščia. Igoris Domaradskis apie viską rašo, kaip tos sovietinės Biopreparat sistemos nomenklatūrinis ir aiškiai sovietinis mylėtojas, mokslininkas, likęs už borto, todėl jo piktose, tarpais kvankštelėjusiose kalbose atsiskleidžia kai kurie įdomūs niuansai. Ken Alibekov rašo, kaip vienas iš Biopreparat vadovų, pabėgęs į Vakarus, tad atsiskleidžia kai kurie kiti įdomumai, kiek iš aukštesnio skrydžio, labiau holistiškai. Galų gale Lev Fiodorov pabando kiek paviršutiniškai, tačiau labai plačiai apimt apie viską ir apibendrinti, o rezultatas gaunasi toksai, kad neskaitęs Alibeko ir Domaradskio, netgi nepagalvotum, kad Fiodorovas viską dar pakankamai kukliai aprašinėja. Taip pat yra ir dar tokia apžvalginė knyga iš amerikiečių pusės, šiaip jau labai gera, apjungianti daug šaltinių (ir nuosavų interviavimų), tik vat turinti kai kurių trūkumų – brangesnė.

BTW-2 ten irgi nėra bendro vaizdo pas visus autorius, nes sovietinio bakteriologinio ginklo programa Rusijoje visiškai įslaptinta iki šiol, oficialiai viską visi neigia netgi nepaisant buvusių aukščiausios Rusijos valdžios pripažinimų ir t.t.. Netgi garsusis juodligės epidemiją sukėlęs kompleksas Sverdlovske-19 veikia iki šiol (tiktai neaišku, ką – patys skelbiasi apie kažkokius briedus liaudies ūkiui ir žmonių sveikatai), o tarptautinės inspekcijos į jį neįleidžiamos. Pasikeitę reikalai tik tiek, kad atrodo, jog veiklos apimtys sutrauktos. Daugelis dalykų, kuriuos galima numanyti – labai fragmentiški, atsekami netiesiogiai, pvz., pagal vakcinų gamybos metodus, infekcijų tyrimus, vieną-kitą info nutekėjimą, sovietmečio medikams skirtą medžiagą apie infekcijas (hint-hint: kai į kokią nors retą infekciją dėmesio kreipiama keleriopai daugiau, negu į visur išplitusią – tai jau užuomina) ar šiaip kokius nors nerišlius požymius – žodžiu, tenka visokius puzlus dėlioti iš fragmentėlių.

BTW-3, jei savarankiškai ieškosit kvadratinėmis raidėmis, atkreipkit dėmesį į visiškai nesveikai didelį kiekį įvairiarūšės naujesnių laikų dezos, įskaitant ir tūpas falšyvkes, ir ganėtinai atidirbtą, sistemingą PR, skirtą aiškių nuomonių formavimui ir kokių papuola duomenų performavimui. Absoliučiai nenormali dezų gausa, palyginus su šiais laikais praktiškai nedengiama cheminio ginklo programa, kelia kai kurių ypatingai blogų minčių. Netgi tokių, kad galimai didžiosios valstybės bakteriologinį ginklą tiria, kaip galimai labiau tinkamą III Pasauliniam karui. Ir Rusija, nors kadaise prie Boriso Jelcino kardinaliai sumažino tempus, tačiau, atrodo, nesustojo – prie Vladimiro Putino vėl prasidėjo nelabai aiškūs dalykai.

BTW-4, ieškant užuominų, kurios dažnai tarp eilučių rašomos net ir šiais laikais, patariu atkreipti ypatingą dėmesį į viską, kas tik susiję su visokiomis gyvūnų, o ne žmonių infekcijomis. Tipiniai atvejai – tuliaremija, juodligė (Sibiro opa), bruceliozė, maras, įnosės, melioidozė ir pan. – visos šios bakterijos gan sunkiai persiduoda nuo žmonių žmonėms natūraliais būdais (t.y., epidemija nelinkusi plėstis savaime), tačiau užkrečiamumas paruoštu koviniu aerozoliu (plaučių forma) yra labai geras. Tuo tarpu būtent nekontroliuojamai galinčios plisti žmonių infekcijos, kaip kad dizenterija ar pan., tyrinėjamos juntamai mažiau, nes kariniu atžvilgiu pernelyg pavojingos – gali grįžti atgal. Taigi, jei kur nors atrasite, kad kažkur kažkas tyrinėjo visokių galvijų ligas ir dirbo taikiam žemės ūkiui, tai jau iškart įsijunkit sau padidintą įtarumą.

BTW-5, dar toliau nukrypstant nuo temos – įranga, skirta gaminti kiek aukščiau minėtas modifikuotas pašarines mieles (kaip Kėdainiuose), yra tokia pati, kaip ir įranga, skirta gaminti bakterinį ginklą. O dar, ta įranga iš esmės nesiskiria ir nuo įrangos, skirtos gaminti visokiam kefyrui (kuris išties gaminamas paprasčiausio bakterijų auginimo piene būdu). O pieno milteliams gaminti skirta įranga niekuo nesiskiria nuo tos, kuri yra skirta mielių ar bakterijų miltelių gaminimui. O visokios džiovintos bakterijos ir jų sporos – tai ir yra tasai bakteriologinis ginklas. O dabar pabandykite atspėti, kodėl iki sovietmečio pabaigos Vakarų šalys kategoriškai draudė į SSRS eksportuoti įrangą, skirtai pieno milteliams gaminti? Kaip tik tokia įdomi sritis, kur įmonės gali turėti dvigubą paskirtį.

BTW-6, nors iš principo kiekvienas pakankamai didelis pieno kombinatas, gaminantis jogurtus, kefyrus ir pieno miltelius, gali būti pertvarkytas į bakteriologinio ginklo gamyklą, tai visgi labiau principinis variantas karo atvejui, nei išplitusi praktika. Specialiai statytas dvigubos paskirties mielių gamyklas pertvarkyti yra lengviau. Kaip sako, schema tokia: į nieko neįtariančią gamyklą atvažiuoja speciali brigada, išpila visas mieles į kanalizaciją, praplauna bioreaktorius, supila maitinimo mišinius, įveda naujas programas (kiti temperatūriniai režimai, paskaičiuotas maitinimo mišinių, deguonies, etc. padavimas), supila į terpę kovines kultūras – visa tai užima kelias valandas ar netgi mažiau. Paskui per kokią savaitę viskas užauga, bakterijos išdžiovinamos (kaip sakant, vakuuminiu-pulverizaciniu būdu – kaip tie jau minėti pieno milteliai), o taip pagamintais miltukais jau galima užtaisinėti bombas.

BTW-7, bakteriologinis ginklas, kad ir sunkiai kontroliuojamas, visgi nėra toksai, kad kur nors išpylei mėgintuvėlį, o paskui kilo epidemija, nuo kurios visas pasaulis ėme ir numirė. Netgi pakankamai didelio efektyvumo koviniai bakterijų štamai nuo žmogaus žmogui džniausiai persiduoda gana ribotai (nors aišku, yra ir piktesnių infekcijų – galima prisiminti kad ir Marburgo virusą), tad pagrindinis panaudojimas – dideliame aukštyje paskleisti daug ypatingai smulkių infekcinių miltukų, kurie kuo plačiau pasklistų. Tam sugalvojamos labai įdomios bombų konstrukcijos (pvz., dideliame aukštyje išsklaidomi maži miltukuose suvoliotos vilnos kuokšteliai, kurie oru nuskrenda daug kilometrų, visą kelią skleisdami užkratą). Bet nepaisant to, visvien reikalingi nemaži bakterijų kiekiai – praktikoje tai būtų dešimtys, šimtai ir tūkstančiai tonų. O bakterijų ilgai laikyti nesigauna, nes jos dvesia labai sparčiai – neretai dešimtimis procentų per savaitę, tad netgi kelių mėnesių senumo miltukai kartais jau gali būti neveiklūs. Štai todėl ir turi būti galimybės labai staigiai pasigaminti tų bakterijų labai daug, o todėl ir reikia daugybės didžiulių dvigubos paskirties fabrikų.

Lietuviški toksinai ir enzimai

Kaip kitas gandas sako, Vilniaus Visasąjunginis Taikomosios Enzimologijos institutas buvo sukurtas dar ir tam, kad ieškotų ir tirtų galimybes naujiems bakteriniams toksinams panaudoti. Jokios patikimos informacijos apie tai nėra, bet gandai sklandė, kad tarp tyrimų – galimai ir botulizmo toksinas, stafilokokinis enterotoksinas, difterijos toksinas bei krūvos kitų. Visa tai, savaime aišku, buvo vienaip ar kitaip vystoma pagal SSSR įmonės „Biopreparat“ planus. Aišku, jei tai buvo daugiau, nei gandai.

Kita vertus, kiti tyrimai buvo žymiai įdomesni, ypač tie, kur susiję su imunologija ir onkologija: formaliai lyg ir paprasčiausiai moksliniai, realiai didesne dalimi tie atradimai nukeliaudavo į rankas bakteriologinio ginklo kūrėjams. Imunologijos duomenys būdavo panaudojami, didinant įvairių štamų virulentiškumą bei kuriant per imunosupresyvinius efektus suveikiančias nespecifines infekcijas. Mintis labai paprasta: jei kažkuri bakterija nuslopina imunitetą, žmogus ir lengviau užsikrečia, ir lengviau miršta nuo pavojingų štamų. Ir negana to, jei imunitetas nuslopintas pakankamai smarkiai, tai pavojų kelti gali ir tos bakterijos, kurios paprastai būna nekenksmingos.

Tarp kitko, labai panašiai suveikia ŽIV virusas, tiktai kad jo latentinis periodas yra toksai ilgas (krūva metų), kad karo tikslams jis visiškai netinka. Kariški užkratai turi pilnai suveikti daugų daugiausiai per kelias savaites. Beje, imuninę sistemą pažeidžiančios bakterijos savaime turėtų ir dar vieną privalumą: kai išsivystytų antrinių infekcijų simptomai, gydyti jau būtų per vėlu – imuninė sistema būtų pažeista nepataisomai. Kartu tai reiškia, kad jas ir sukurti paprasčiau (bent jau teoriškai): nereikia taip rūpintis atsparumu antibiotikams, kas kelia kitą bėdą – paprastai vaistams atsparios bakterijos praranda virulentiškumą.

Dar įdomesnis imunologinis variantas – tai galimybės sukelti autoimunines reakcijas: pvz., genetiškai modifikuota legionelė skleidžia mieliną, į kurį žmogaus organizmas ima reaguoti, kaip į kenksmingą baltymą. Po užkrėtimo imuninė sistema ima kovoti su nervų sistema, kur mielinas veikia kaip neuronų izoliatorius. Rezultatas – po kelių savaičių nuo apsikrėtimo, prasideda ūmi išsėtinė sklerozė, panaši į įprastą, tik daug kartų greitesnė. Imunologijos tyrimais užsiimdinėta ir Lietuvoje – matyt kažkam tai davė ne tik tą naudą, apie kurią oficialiai būdavo kalbama.

Remiantis imunologijos, genetikos ir enzimologijos tyrimais kažkokiuose Rusijos institutuose turėjo būti išvesti ir įvairūs mikrobai-chimeros, kai apsikrėtę žmonės suserga visai kitų rūšių ligomis – bakterijos turi modifikuotus genus, dėl kurių gali gauti visai kitų bakterijų bruožus. Čia irgi įdomus variantas: įsivaizduokime, kad turime kokią nors žarnyno bakteriją, kuri gamina kokius nors toksinus, būdingus difterijai – simptomatika primena difteriją, bet sukėlėjo taigi nėra, o tik kažkokios nekaltos ir visai įprastos žarnyno lazdelės. O šias naikinant – žmogui kiltų disbakteriozė, o tai vėlgi reiškia, kad žmogus bus išvedamas iš rikiuotės.

Kai kurie iš tų tyrimų, visa laimė, lyg ir ne per daug sėkmingų, buvo išvis užribiniai – bandyta netgi padaryti virusų ir bakterijų hibridus. Kaip pvz., kai kuriuos virusus modifikuoti taip, kad jie būtų padengti stafilokokų baltymais, maskuojančiais nuo organizmo imuninės sistemos (čia, beje, ta priežastis, dėl kurios stafilokokinės infekcijos pilnai negali būti išgydomos). Arba pavzdžiui, toksai variantas, kaip bakterijos, kuriose genetiškai įsiūtas žmogui kenksmingų virusų gaminimas: įsivaizduokit, apsergat jūs kokia nors virusine infekcija, kuri normaliai nuo žmogaus žmogui persiduoti beveik negali, bet kažkodėl persidavinėja. O persidavinėja tai todėl, kad bakterijos tą virusą skleidžia. O bakterijos – kokios nors visai nepavojingai atrodančios ir jokiems medikams įtarimo nekeliančios, tik kad plintančios labai sparčiai. Aišku, tokie dalykai kuriami buvo kažkur Rusijoje, bet lietuviškų genetikų tyrimai jiems greičiausiai buvo kritiškai svarbūs.

Visai kita tyrimų sritis buvo onkologija. Čia, aišku, užsiimdinėjo ir vėžio gydymu, bet čia pat buvo ieškoma ir vėžio atsiradimo mechanizmų, kurie iki šiol pakankamai neaiškūs. Kariškiams šita sritis gal ir ne tokia įdomi, nes vėžiukas nėra labai staigi liga. Kita vertus, tie patys tyrimai, susiję, beje, ir su aukščiau minėta imunologija, buvo labai svarbūs kuriant įvairius bakterinius ginklus, kurie turėtų užmaskuotus poveikio mechanizmus. Tačiau ypatingai šia sritimi domėjosi KGB, kurios specialistai dešimtis metų ieškojo vis naujesnių ir keistesnių būdų žmonėms naikinti. Visiems medikams įprastas ir jokių įtarimų nekeliantis vėžys būtų puikiu dalyku, tiesa? Ką ten ištyrė sovietiniais laikais – neaišku iki šiol, tačiau iš vėlgi netiesiogini šaltinių galima spėti, kad tyrimai galėjo būti susiję su mikotoksinais, gaminamais įvairių pelėsinių grybelių – kai kurie jų yra labai stiprūs kancerogenai. Ir čia vėl labai įdomus variantas galėtų būti – mikoinfekcijų ar netgi žmogaus simbiontinių bakterijų modifikavimas taip, kad jos imtų gaminti tokius toksinus, kurie galėtų sukelti vėžį.

Dar vienas iš įdomumų yra toks: žmogaus ląstelės turi visus reikalingus genus, kad galėtų įsijungti ir vėžys. Tačiau normaliai ląstelėje veikia tiktai dalis genų, kurie joje yra. Tačiau tam tikri cheminiai preparatai ar junginiai, išskiriami bakterijų, gali tinkamus genus suaktyvuoti. Gaunasi kaip ir tam tikros rūšies genetinis ginklas. Tinkamų genų aktyvavimas ar deaktyvavimas – tai ir yra raktas į vėžį. Vėlgi, kaip sako gandai, Lietuvoje būtent tokiais tyrimais, susijusiais su genų aktyvavimu, buvo užsiimdinėjama. Ar kas nors iš tų tyrimų buvo panaudota kariniams tikslams – neaišku.

Dar įdomesnis variantas – išvis genetiniai ginklai, kaip kad maro bakterijos, kurių plazmidės gali pernešti kokius nors kenksmingus genus, kuriuos, savo ruožtu, perdavinėti į normalias žmonių ląsteles. Ar ką nors tai kažkas darė Lietuvoje – vėlgi neaišku, bet faktas, kad info apie tokius sovietinius tyrimus buvo išlindusi, o apie tai, kad Lietuvoje buvo kuriami ir nauji genų perdavimo būdai (kaip anais laikais pasakydavo – „molekuliarinė biologija“) – taip pat buvo kalbama. Šiuo atžvilgiu SSRS itin tyrinėjo maro bakterijas – kaip sako vėlgi visokie gandai, jos netgi natūraliai kartais genus kitoms ląstelėms perdavinėja.

Kaip kiti gandai sako, taip pat ten vykdyti ir tyrimai, ieškant fermentų, galinčių sintetinti anestetikus bakterijose, kurtose pagal sovietines bakteriologinio ginklo programas. Pagal idėją, tokios bakterijos pradinėje ligos stadijoje žmones turėjo nuskausminti, kad simptomai ilgiau nepasirodytų. Kita vertus, atrodo, kad būtent šita sritis nepasiteisino: nuo tų pačių nuskausminančių medžiagų žmogus labai staigiai pasidaro apdujęs, tad simptomai tiesiog pasimato pernelyg anksti. Negana to, kai bakterija išskiria anestetikus, užmaskuoti bakteriologinio ginklo panaudojimą, kaip natūralią epidemiją – iš principo neįmanoma, nes labai jau viskas nenormaliai vyksta. O tai visgi yra labai svarbus kriterijus: kai tik kokia nors valstybė pamato, kad prieš ją naudojamas bakteriologinis ginklas, imamasi apsaugos priemonių, kurios bakterijų efektyvumą sumažina tiesiog drastiškai.

Kiti Lietuvoje gaminti preparatai buvo skirti CK Politbiurui gydyti – interferonai ir dar kažkokie citokinai, kuriais partinius veikėjus gydydavo nuo visokių užkrečiamų ligų, įskaitant ir dalį vėžio rūšių, kas buvo visiškai neprieinama paprastiems mirtingiesiems – t.y., būtent toji stebuklinga Brežnevo piliulė, kurios dėka jis gyveno, būdamas praktiškai lavonu. Dar vienas labai senas gandas (sklandęs dar sovietmečio pabaigoje) sakė, kad būtent dėl šitos priežasties keliose įmonėse Maskva buvo priversta toleruoti Sąjūdžio veikimą – bijojo, kad jei moksliukai supyks, tai neduos vaistų. Gal ir ironiška, bet vėliau paaiškėjo, kad tie interferonai praktikoje veikia daug prasčiau ir nuo mažiau ligų, nei buvo tikimasi – matyt partinius bonzas smarkiau veikė ne tiek tie preparatai, kiek tikėjimas superslaptų tyrimų stebuklais.

Įvairius enzimus (fermentus) prieš kokius porą dešimtmečių gamino Vilniaus gamykla „Biosintezė“, tačiau ar ji turėjo kokį nors ryšį su kariniu biologiniu kompleksu – nesigauna netgi spėti, nes taip ir nesigavo rasti, kada ir kaip ta įmonė įkurta, t.y., ar sovietmečiu ji taip pat egzistavo. Įmonė įdomi todėl, kad pramoninės didelių apimčių enzimų gamybos technologijos ganėtinai siejasi su toksinų gamybos technologijomis. Ir dar įdomesnė todėl, kad puikiai tvarkėsi ir su bakterinėmis, ir su grybelių kultūromis, kurios visgi gana skirtingos – tam reikia patirties. Aišku yra tiek, kad „Biosintezė“ puikiai sukosi iki 1999 Rusijos defaulto, sukėlusio krūvai Lietuvos įmonių krizę. Po to, tegul ir radusi investuotojų, įmonė pilnai atsigauti taip ir nesugebėjo, tad nepaisant plėtimosi ir persiorientavimo į Vakarus, 2006 jai Sodra iškėlė bankroto bylą, o po kiek laiko bankrutavusios įmonės turtą nupirko žymiai sėkmingesnis UAB „Fermentas“.

Apibendrinant

Fragmentų ir nuogirdų apie mikrobiologiją ir visokius slaptus dalykus galima prisirankioti gana nemažai. Tačiau daug daugiau lieka spėlionėms ir visokiems gandams – informacija fragmentuota pakankamai smarkiai, kad rankiotis kartais tenka po kruopelę ar nuogirdą, o bendras vaizdas taip ir nesusistato. Kiek tie gandai atrodo įtikinamais – spręsti jums.

Taip ar anaip, Lietuva dabar yra viena iš pasaulio valstybių, turinčių išskirtinai išvystytą biotechnologinį pramonės ir tyrimų segmentą. Galim šita sritimi didžiuotis, nes tai vienas iš rimčiausių (jei ne pats rimčiausias) Lietuvos mokslo segmentas. Tegul ir beprasmės buvo tos sovietmečio išlaidos, skirtos paties klaikiausio, realiai apokaliptinio ginklo kūrimui, bet jos davė bent jau tiek naudos, kad dabar tie mokslininkai kuria kažką, kas padeda žmonėms.

Dar kita vertus, reikia neužmiršti, kad biotechnologijos Lietuvoje buvo nuo seno, imtos vystyti gerokai iki ateinant sovietams – pirma biopreparatų įmonė atsirado dar 1918, o jau 1935 tokia bendrovė „Maistas“ įkūrė insulino gamybos cechą, kas anuomet buvo biotechnologijų tobulybė. Tais pačiais laikais Lietuva kūrė ir savo karines laboratorijas, tyrusias bakteriologinį ginklą – tiesa, ganėtinai ribotai, daugiau nagrinėjant galimybes apsisaugoti, nei galimybes panaudoti tokį ginklą kare. Kita vertus, tokie tyrimai irgi šį bei tą davė – matyt visgi ne veltui vėlesniais laikais SSRS ir nusprendė kurti krūvas „Biopreparat“ organizacijų pas mus.

Kita vertus, vėl pasikartosiu: sritis čia tokia, kad iki šiol tenka remtis gandais, spėlionėmis ir nuogirdomis.