Rokiškis Rabinovičius

Šitą straipsnį apie sąsajas tarp automobilių markių ir žmonių elgesio parašiau dar prieš 3 metus, kaip tęsinį straipsniui apie kelių šiknapaukščius. Net nežinau, kodėl jo tuomet nepaskelbiau. Straipsnis apie šiknapaukščius tapo vienu iš labiausiai skaitytų mano straipsnių. Šitas gi – atvirkščiai, nesusilaukė nei vieno skaitytojo, nes aš jo netgi nepublikavau.

Aš manau, kad niekas nei nebandys ginčytis, kad visokių išimčių būna įvairiausių, o ir ne mašinos markė nustato, kaip žmogus vairuos, o žmogus pats pasirenka, kaip jis vairuos ir kokią mašiną rinksis. Tačiau tam tikros tipinės, stereotipinės elgsenos žmonių pasirinkimuose yra pastebimos, nes žmonės automobilius renkasi pagal savo natūrą. Todėl matyt yra tam tikros tiesos nuomonėje, kad golfukais važinėja pacukai, o FIAT sau perkasi žmonės, kurie į mašiną žiūri taip pat, kaip ožys į naujus vartus. Visa tai natūralu: automobilių pardavėjai orientuojasi į specifines klientų grupes, kurdami labai konkrečius, tam tikroms pirkėjų grupėms skirtus mašinų įvaizdžius, o jau patys klientai mašinas renkasi pagal savo pačių sugedimo laipsnį.

Čia dar galime pridėti, kad tiuninguotojai, pasirinkę ir ėmę „tobulinti“ savo mašinas – tai dar specifiškesnė grupė žmonių: jiems trūksta smegenų, bet jiems labai reikia savivertės. Įvaizdis yra viskas, realios išlaidos ir patogumai – tai niekas, užtat tiuninginio pacuko mentalitetas – kaip ant delno. Tačiau kai kurios mašinos turi tokį stiprų įvaizdį, kad jas perka net netiuninguotas. Jos savaime duoda dar daugiau įvaizdžio, nei bet koks tiuningas. Tai irgi daug sako apie tokių mašinų savininkus.

Kartais galim tarti paprastai: pasakyk man, kokia tavo mašina ir aš pasakysiu tau, kas tu toks esi. Savaime aišku, toks spėjimas ne visada bus teisingas, tačiau juk pakanka to, kad jis bent kažkiek pasitvirtintų, tiesa? Na, gal ir netiesa (nes tai tik stereotipai), tačiau tam tikrą labai aiškią semantiką konkrečios mašinos neša. Ir pagal tą semantiką galime labai daug spėti. Pažiūrėkim į skirtingas markes ar modelius bei tipinius jų vairuotojus. Visiškai subjektyviai, projektyviai ir neteisingai, bet užtat labai stereotipiškai, kad patiems būtų smagiau.

Paprastai pažiūrėkime, nesigilindami. Nebūtinai teisingai, o geriau šabloniškai, nes daugelis pirkėjų patys stengiasi visokius šablonus atitikti, nes jie būtet tokiais ir nori būti, jiems tai yra kieta ir solidu. Jie patys save mato įspūdingai, bet nesuvokia, kaip atrodo iš šalies.

• 

  Tokioje padėtyje pagulėti tenka daugeliui BMW mašinų

  BMW nuo seno yra ta markė, kurią pacukai itin mėgsta, bet sunkiai įperka. Kita vertus, BMW turi išskirtinai stiprų prekės ženklą, susietą su būtent tuo pačiu pacukiškumu: lakstymu keliuose, pasikėlimu, etc..  Kas daro posūkį, nei negalvodamas rodyti posūkio? Žinoma, kad BMW vairuotojas. Bet čia pažvelkim į modelius konkrečiau, nes jų vairuotojai skiriasi labiau, nei kai kurių visai skirtingų markių savininkai:

  • BMW trečiukas – pigi pacuko mašina. Jei tokį nusiperka ne pacukas – tai jau savaime kažkoks nesusipratimas. Naujas trečiukas – paprastai vos inteligentiškesnio, pinigų turinčio kieto bachūrėlio įvaizdis, nusipirktas dėl to, kad jo draugai už tai jį įvertina. Senas trečiukas keliuose aptinkamas rečiau nei aukštesnės klasės modeliai: šios mašinos į avarijas pakliūna dažnai, drožiamos smarkiai, remontas brangus, tad pigaus, visai varganiems pacukėliams pritaikyto BMW varianto tiesiog nebūna.
  • BMW penktukas – rimtas birbalas. Naują penktuką gali įsigyti tik turtingesni žmonės, tačiau jie keliuose neretai elgiasi, kaip pamišėliai – nardo ir laksto, lyg būtų užsidegęs elektrinis sėdynių šildymas. Kita vertus, jei tas BMW – kokia nors emkė, ja sunku nelakstyti. Senesnį BMW penktuką perkasi irgi kažkuo panašūs žmonės. Dažniausiai penktukus vairuoja prityrę, tačiau rizikingi ir gana įžūlūs vairuotojai, nelinkę galvoti apie kitus eismo dalyvius – jie save lygina su Formulės vairuotojais ir įsivaizduoja tikrais ereliais. Prastų penktukų vairuotojų gatvėse nėra daug, nes tokiems tenka gydytis po avarijų, o naujam penktukui paskui pritrūksta pinigų. BMW penktukų vairuotojai vertina greitį ir realius vairavimo sugebėjimus, tad tarp jų nerasite tiek daug visiškų bukapročių, kiek gali atrodyti pagal anekdotus: būtent dėl dažnų avarijų gaunasi natūrali atranka, kurios dėka durnių nelieka gyvųjų tarpe, o tie, kas lieka – jau turi truputį suvokimo.
  • BMW septintukas – tai dideli pinigai. Naujas modelis kainuoja labai daug, o senas modelis ėda benzino tiek, kad vėlgi paprastas pacukas sau to neleis, netgi įsistatęs dujas. Galų gale, tai jau didelė mašina, mažiau pritaikyta dragams. Septintukais važinėja solidesni dėdės, nors vis dar nepraradę tų polinkių, kokius turėjo, važinėdami penktuku. Kita vertus, daugelis septintukų savininkų pasižymi šiokiais tokiais prestižinės savivertės kompleksais, todėl karatis būna ganėtinai agresyvūs, ypač jei neturi pinigų naujai mašinai, o perka seną grabą, skirtą tik pasivaizdavimui.
• 

  Išties VW Golf yra vienas iš geriausių pasirinkimų: važiuoja, pigus remontas ir taip toliau. Pacukai ne tokie jau ir durni, kad perka šitas lūženas, nes grynai finansiniu požiūriu tai toks taupus variantas, kad sunku kažką taupesnio rasti. Netgi ne bene geriausias, o gal netgi nesulyginamai geresnis už bet kokį kitą.

  Volkswagen – klasikinė vokiška kokybė. Nebrangi patvari mašina, kurios remontas pigus ir kuri yra tiesiog klasikinė. Tai niekada nėra prestižinė mašina (nors Volkswagen vadovybė ir bando iškelti šią markę į aukštesnį segmentą), tad jei žmogus vairuoja Volkswagen, jis greičiausiai nėra dėl savivertės pamišęs pusprotis. Bet ir čia yra variacijų:

  • Volkswagen Golf – tai pigus modelis, kuris yra pacukų svajonė. Ypač dar kai kažkas kažką yra girdėjęs apie kokius nors GTi. Pacuko svajonė tai tik todėl, kad pacukas teturi 300 litų visiškai senai ir supuvusiai mašinai. Jam tai yra daug. Jis į baką įsipila 1 litrą benzino ir su savo golfuku patamsyje važiuoja į šokius. Patamsyje – tam, kad niekas nepamatytų skudurais užkamšytų skylių slenksčiuose. Turtingesni pacukai perka naujesnius golfukus, tačiau tai visvien tie patys pacukai, kuriems nuolat trūksta pinigų. Jei jie turėtų pinigų, pirktų brangesnę mašiną. Bet kai brangesnės nusipirkti negali, tai visiems pasakoja, koks geras yra VW Golf.
  • Volkswagen Passat – tai ideali ūkininko mašina. Į ją telpa šeima, daug bagažo ir maišų su bulvėmis, o pasiremontuoti ją galima, tiesiog padaužius per variklį kirviu. Na, gerai, perdedu. Bet visgi tai pigus remontas ir ilga eksploatacija. Į Passat telpa 20 bulvių maišų netgi kai tai sedanas. O jei universalas – telpa net 60 bulvių maišų. O jei visas sėdynes sulankstysi – net 100 bulvių maišų. Aišku, dalį maišų teks krauti ant stogo, bet visvien tiek telpa. Ir ta mašina, prikrauta tiek maišų, netgi važiuos, tegul ir persikreipusi, kaip nuo Parkinsono ligos. Neretas atvejis, kai Passat mašiną nusiperka koks nors pacukas, prieš tai turėjęs Golf – kaip žymiai prestižiškesnį modelį. Tokie keliuose elgiasi labai agresyviai ir pavojingai: savivertė trykšta per kraštus, bando lenktyniauti, etc., tačiau nei mašina tam pritaikyta, nei patirties jie turi. Jei pamatysite tiuninguotą Passat – saugokitės, nes jį vairuoja būtent toks pacukėlis.
  • Nauji Volkswagen modeliai – padauginkite seno VW Passat savininko savybes iš Lexus savininko savybių ir pamatysite kaip gausis praktiškas vokiškos kokybės šalininkas, visai ramiai ir maloniai besielgiantis gatvėje. Padori ir gerbtina vairuotojų rūšis.
• Mercedes-Benz – tai, ko gero, išskirtinis patologinės savivertės atvejis. Aišku, nekalbėkim apie taksistus, kurie tiesiog blaiviai skaičiuoja sanaudas ir senų mersų neįtikėtiną resursą. Mercedes – tai mašina, kuri visiems rėkia: „aš esu labai brangus ir prestižiškas“. JAV panašiai rėkia BMW, tačiau Europoje ir ypač postsovietinėje erdvėje, o ypač dar buvusioje SSRS teritorijoje yra labai konkretus įvaizdis: Mercedes – tai didžiausias turtas. Koks nors Mercedes savininkas gali net nežinoti, kas yra „Rolls Royce“ ar „Daimler“. Jam tai kažkokie fufeliai. Mercedes – tai vienintelė kietumo viršūnė. Ir net ne tiek svarbu modelis, kiek pati markė. Turėk kad ir kokį Mercedes, reiškia jau esi kietas. Todėl, vertindami Mercedes vairuotojus, mašinas čia turime suskirstyti į tris kitas rūšis, ne pagal modelius, nors tipinis elgesys iš serijos užlįsti priekin visų, sukant į kairę – būdingas bet kurios rūšies Mercedes vairuotojams:
  • Naujas Mercedes – tai tikras ir visiškai faktualus įrodymas, kad jo savininkas pertekęs pinigais. Įmonės neperka savo darbuotojams mersų. Mersus perkasi patys žmonės. Ir jei žmogus už savo pinigus nusipirko naują mersą – jis tikrai turtingas. Jam to pakanka. Jis gali važiuoti negreitai, gali vilktis už kokios nors fūros 50km/h greičiu ten, kur leidžiama 70km/h. Jam tai nesvarbu. Jei jam reikia – jo mašina yra pakankamai galinga, kad varžytųsi su kokia nors M serijų BMW. Bet jis ją nusipirko ne lenktynėms, o savo galios įrodymui bei visiškam komfortui. Jis gali sau leisti važiuoti lėtai ir atsipalaidavęs, nes jis gali sau tai leisti. Naujas Mercedes iš Didžiosios raidės. Tai sako viską. Tai labai arogantiški, tačiau nelabai konfliktiniai vairuotojai. Tai tiesiog žmonės, kurie jums rodo savo piniginę vertę, nes galvoja, kad ji yra svarbi.
  • 

    Nusipirkę 30 metų senumo puveną, savininkai paprastai ją čiustina tol, kol toji ima blizgėti. Labai primena tuos pačius sovietinių mašinų savininkus – kai kurie iki šiol yra išlaikę kokį nors 1972 žigulį visai blizgančioje būsenoje. Taip ar anaip, juodas Mercedes – tai mašina, kuri ypač patinka agresyviems isteriškiems liurbiams

    Senas, nudrožtas mercedes. Tai žmonės, kurie labai nori turėti didelę vertę, tačiau jos neturi. Dalis tokių žmonių – tai tie, ką verčia aplinkybės (tipinis atvejis – Kaunas, kur verslininkas tiesiog turi turėti mersą arba su juo nieks nekalbės). Blogesnis atvejis – tai neurotikai, kurie nuolatos nori būti kietesni, nei yra išties. Neretai būna taip, kad žmogus, teuždirbantis porą tūkstančių litų per mėnesį, taupo keletą metų, paskui dar pasiima paskolą už baisius procentus ir nusiperka nudrengtą 10 ar net 20 metų senumo Mercedes – vien tam, kad pavaizduotų labai vertingą. Nes tai Mercedes. Tam, kad nusipirktas puvėkas nebadytų akių, nuoširdžiai užkamšo visas skyles, nudažo, nulakuoja, nupoliruoja – stengiasi taip smarkiai, kad kartais net sunku pasakyti, kiek išties tam mersui metų. Tokių mercedes vairuotojai yra vieni iš konfliktiškiausių keliuose. Jei esate kamštyje, kuris kas pusę minutės pasislenka 5 metrais, o vos priekinei mašinai pajudėjus, kažkas jums ima pypsinti iš galo – labai tikėtina, kad tai koks nors sename merse sėdintis dibilas. Nes jo mersas yra senas, jo savivertės nepakanka, jam reikia konflikto, jam reikia pavaizduoti kažką prieš aplinkinius. Jei su panašaus Mercedes savininku susidursite, išvažiuodamas iš kiemo, kur vienai iš mašinų reikia pasitraukti atgal, toks žmogus nenorės trauktis, net jei jam pakaks pasitraukti metrą, o jums – išvis nebus vietos į kur pajudėti. Jei jums teks išlipti iš mašinos santykių aiškinimuisi, patariu užantyje turėti ginklą apsigynimui (kad ir kokį didelį veržlėraktį), nes panašūs psichai būna neprognozuojami.

  • 

    Galimai pats šlykščiausias vairuotojų tipažas – tai važinėjantys tiuninguotais mersais. Jiems nepakanka merso teikiamos savivertės.

    Tiuninguotas (papildomais šūdais apkarstytas, chromuotais lietnykais puoštas ar ryškiais metalikais perdažytas) senas mersas. Taip, yra tokių dibilų, kuriems nepakanka to, kad Mercedes yra iš Didžiosios raidės. Jie neturi pinigų naujam mersui, jie turi seną mersą, bet jiems reikia, kad tas senas mersas kietumu kaip nors aplenktų naujus mersus. Tai neįmanoma, tačiau jei žmogus yra išties pamišęs, realybė jam neegzistuoja. Jam egzistuoja tik kliedesiai. Ir jei jis perka mersą – tai savivertės kliedesiai. Tiuninguotas mersas reiškia, kad jo vairuotojas greičiausiai yra tiesiog koks nors banditėlis ar šiaip turginis veikėjas, su smegenine, veikiančia taip pat, kaip pas 1992 metų mafukus. Visai gali būti, kad tai vagis, kokios nors gaujos torpeda ar dar kas nors panašaus. Jei jums teks susidurti su tokiu autoįvykyje, nelipkite iš mašinos, neatidarinėkite durelių, skambinkite policijai ir praneškite apie užpuolimą ar grasinimus. Nes grasinimų tikrai susilauksite. O gal ir bandymo užpulti. Net jei jis bus 100 procentų kaltas. Gatvėje tokie dibilai elgiasi labai paprastai – pypsina ar netgi važiuoja ant žmonių, einančių per perėją, kamščius bando aplenkti šalikelėmis ar skiriamosiomis juostomis (su sąlyga, kad tai nepakenks mašinos poliruotei), etc.. Tai yra bene šlykščiausias ir pavojingiausias vairuotojų tipažas visais atžvilgiais.

• Opel – žmonės, kurie nežiūri į markes ir viską linkę spręsti savo galva. Opel Lietuvoje turi stebėtinai įdomiai ir paradoksaliai kilusią reputaciją: apie 1990, kai atsirado galimybė parsivaryt mašiną iš Vakarų, žmonės važiuodavo ir ieškodavo tenai bent kokios nors, kad ir pigiausios mašinos. Nes Lietuvoje mašiną turėjo gal kokia viena šeima iš dešimties. Tačiau sovietiniai žmonės turėdavo tiek mažai pinigų, kad teįstengdavo nusipirkti 30 metų senumo opelį. Vienintelė kita mašinų markė, pasižyminti panašiu ilgaamžiškumu, buvo Mercedes, tačiau šie jau būdavo per brangūs, neįperkami. Taigi, lietuvis nusiperka visiškai supuvusį Opel Record ar Opel Ascona už 300 markių, parvažiuoja juo Lietuvon, o po kelių mėnesių mašina ima byrėti gabalais – visgi keliai ne vokiški. Gavosi keistas paradoksas: vienos iš kokybiškiausių mašinų tapo prasčiausios kokybės simboliu. Dabartiniai Opel jau nepasižymi tokiu ilgaamžiškumu (ilgaamžiškumas seniai išbrauktas iš visų gamintojų prioritetų, net Mercedes to atsisako), tačiau tai visvien yra geros mašinos. Bet dėl to, kad jos tapę blogio simboliu, jas perka tiktai tie žmonės, kuriems nusispjaut į senus mitus. Jiems tiesiog reikia mašinos ir jie ją renkasi. Gatvėse tokie žmonės nepsichuoja, yra visai pagarbūs kitų eismo dalyvių atžvilgiu.

• Audi – paskutinė iš minimų vokiškų mašinų. Kažkada seniai daugelis audinių tebuvo tiesiog Volkswagen modelių versijos (gan panašiai, kaip šiais laikais SEAT ir Škoda), tačiau turinčios pagerintą komplektaciją, pagražintą išvaizdą ir didesnę kainą. Kai kas nors norėdavo gauti mašiną, kuri būtų tas pats Volkswagen, tačiau su didesniu prestižu, tai ir rinkdavosi Audi. Situacija nepasikeitė ir dabar: kai nėra pinigų mersui nusipirkti, mašina yra reikalinga kelionėms, daiktams, bulvių maišams vežioti ir pan., o norisi kuo daugiau galimybių kažką vaizduoti, žmonės perka Audi. Audi vairuotojų simptomatika daug kuo primena, tačiau daug kuo ir skiriasi nuo tų trijų mercedes vairuotojų rūšių. Čia galim palyginti:
  • Naują ar ypač ponauję (kelių metų senumo) Audi perka žmonės, kurie negali nusipirkti naujo Mercedes ar naujo BMW. Jie nori lakstyti ir būti prestižiškais, tačiau jiems lieka audinė. Ubagų mersas, kitaip tariant. Atitinkamai, pas tokius žmones savimeilė lieka nepatenkinta: jie yra daug naglesni, nei naujų mersų savininkai, o kelyje bando nardyti, kaip BMW vairuotojai, nors iki emkių audinės netraukia nei iš tolo. Kalbant apie ponaujų audinių vairuotojus, norom nenorom tenka prisiminti tuos pačius senus Mercedes – tai beveik tas pats, tik truputį pinigingesnis pirkėjų segmentas – atitinkamai, arogantiškesnis, tačiau gal vos vos mažiau konfliktiškas ir labiau nardantis gatvėse. Jei koks nors dibilas pastato mašiną invalidų vietoje arba šiaip per dvi stovėjimo vietas – tai stebėtinai dažnai būna naujos Audi savininkas. Nes jam reikia kažkaip pabrėžti savivertę. Paskui toks pats savininkas baisiai stradalina, kai jo savivertę kokia nors pikta supermama subraižo raktais, o viską matę aplinkiniai tiktai juokiasi ir sako, kad nieko nematė. Kaip ir pagyvenusių mersų savininkus, taip ir naujų audinių savininkus kelyje laiks nuo laiko ištinka pykčio ir agresijos priepoliai.
  • Senos audinės – tai kaip senų mersų mišinys su senais pasatais, tačiau visgi ne toks neurotiškas – greičiau kaimietiškas. Šie žmonės ramesni už Mercedes vairuotojus, netgi galima tarti, kad jie ne tiek neurotikai, kiek apynormaliai žmonės, turintys kažkokio iracionalaus tikėjimo, kad Audi yra geresnė, nei Volkswagen. Nesvarbu, kiek tas tikėjimas pagrįstas, tačiau pastebėtina, kad kaimo gyventojai senas audines kažkodėl mėgsta daug labiau, nei miestiečiai. Faktas, kad normaliomis mašinomis audinių nepavadinsi – naujesnę, prabangesnę, kokybiškesnę ir rečiau gendančią japonišką mašiną galima nusipirkti pigiau. Netgi vokiškas ir idealiai panašus Volkswagen modelis – žymiai pigesnis.
  • Tiuninguotos audinės – tai visai kažkoks kliedesys. Žmogus neturi pinigų mersui, tačiau turi pinigų neadekvačiai kainuojančiai audinei. Ir dar ją tiuninguoja. Ubagų mersas atgimsta karikatūrišku vaizdu ubagų audinėje. Skirtumas čia tik vienas: Audi tiunintojai žymiai aštriau suvokia savo nepilnavertiškumą, tad pasižymi daug mažesniu agresyvumu, nei tiuninguotų Mercedes vairuotojai. Kita vertus, tokie vairuotojai labiau draskosi kelyje, nes nori bent kažkaip pasijausti kažkuo kietais, o gerai vairuoti, skirtingai nuo BMW, nemoka. Vieni iš bjauresnių tipų.

• Citroen – tai markė, kuri vis dar daugeliui asocijuojasi su senais laikais, kai vietiniai garažėlių meistrai sugebėdavo Citroen variklį išardyti, bet paskui nesugebėdavo jo surinkti. Tačiau mašina turėjo ir turi savus gerbėjus – tai segmentas, kuris kažkuo panašus į Mac vartotojus, o kažkuo – į įvairius gykus, technomaniakus ir kompiuterastus. Tiesa, šis žmonių grupė iš esmės orientuota į „tikruosius“ Citroen, kitaip tariant, į tas mašinas, kurios turi hidropneumatinę pakabą. Tai Citroen BX, XM, Xantia, C6 ir panašūs daiktai. Citroen savininkai gatvėse nepsichuoja, tai inteligentiški ir kultūringi žmonės, nepasižymintys jokiu išskirtiniu elgesiu kelyje. Ne kelyje – tai yra žmonės, kurie gyvena visokiomis idėjomis. Jų savivertė dažniausiai priklauso tiktai nuo proto. Mašina su prestižu tokiems žmonėms paprastai ničniekaip nesiasocijuoja: tai greičiau žaislas, kuris turi daug visokių įdomių savybių – kuo daugiau, tuo smagiau. Tokie vairuotojai gatvėse nelaksto, elgiasi maloniai, linkę kitiems padėti. Bene maloniausias tipažas.
• Peugeot – ganėtinai panašus atvejis, kaip ir Citroen, tačiau čia – daugiau komforto, grožio ir blizgesio, tačiau mažiau visokių techninių stebuklų. Didesnė dalis Peugeot savininkų yra tiesiog žmonės, norintys patogumo ir, gal būt, šeimyniškumo. Gatvėse tokie vairuotojai būna sąlyginai pagarbūs aplinkiniams, nelinkę į agresiją kitų vairuotojų atžvilgiu, tačiau kartais visgi pasidrasko. Kai kurie Peugeot savininkai turi kažkokį nelabai aiškų, tegul ir silpną savivertės kompleksiuką – taip ar anaip, juk firma bando taikyti į prestižinį segmentą.
• 

  Renault 19 – tai jau klasika: iš išorės didumo, kaip Golf, viduje talpi, beveik kaip Passat, galinti būti 1990 grožio etalonu ir ėdanti vos 4-5 litrus 100 kilometrų.

  Renault kadaise buvo praktiškumo idealas, tačiau Lietuvoje perėmė būdingą prancūziškų mašinų reputaciją: sovietmečio mechanikai nesugebėdavo susigaudyti, todėl keikdavo mašinas. Senesni Renault modeliai būdavo tiesiog neįtikėtinai talpūs, patogūs ir ekonomiški, tad juos pasirinkdavo itin šeimyniniai, praktiški žmonės. Naujesni Renault, deja, kažką tokio prarado: firma pabandė navarotais pasivaikyti paskui Peugeot ir Citroen, o tas vaikymasis išvirto neįtikėtinais kiekiais elektronikos gedimų. Kita vertus, šeimyniškas Renault įvaizdis išliko. Dauguma atvejų, jei vyksta koks nors policijos reidas, pareigūnai net nežiūri į Renault savininkus, nes jau pagal markę supranta, kad vairuoja ne kažkokie pacukai (nes tie tik aiškina rusiškus bajerius – „reno gavno„), o ramūs žmonės. Beje, nors ir prancūziškos mašinos, Renault užėmė nišą tarp ūkininkų: seni Renault Espace minivenai yra visai pigūs, tačiau tokie talpūs, patogūs ir universalūs, kad su jais niekas negali sukonkuruoti.

• 

  Eilę metų FIAT Multipla buvo šlykščiausia pasaulio mašina. Kai pirmą kartą pamačiau gyvai, nepatikėjau savo akimis – pagalvojau, kad tai kažkokie girti Kazachijos kaliniai kūrė. Jau paskui sužinojau, kad tai FIAT. Tačiau šitą šlykštynę aplenkė japonai ir dabar FIAT Multipla yra antra pagal šlykštumą mašina pasaulyje po Nissan Juke.

  FIAT – tai kažkoks kliedesys. Kadaise, kai į Europos rinką ėmė veržtis korėjiečiai, italai nutarė, kad jiems reikia konkuruoti su visokiais Hyundai ir pan. mašinomis, mažinant kainą. Idiotams iš vadovybės (o kad tuomet ten buvo idiotai – galima pamatyti iš paskutinių dešimtmečių finansinės FIAT istorijos) kilo tokia absurdiška mintis. Ir jie ją realizavo – mašinas atpigino tiek, kad jos pavirto į kažkokias skarbonkes ant ratų. Savaime aišku, tokia gavosi ir mašinos reputacija. Todėl FIAT neperka tie, kas žiūri markės, FIAT neperka tie, kas nori navarotų, FIAT neperka tie, kas vadovaujasi vien sveiku protu, FIAT neperka niekas. Išskyrus kai kurias įmones, kurios nusiperka FIAT dėl prastai realizuotos ABC apskaitos (neadekvataus taupumo, kai neskaičiuojami dėl prastovų prarasti pelnai), o paskui pasimoko iš savo klaidos ir taip pat daugiau neperka. Todėl jei žmogus nusiperka sau FIAT už savo paties pinigus, tai reiškia, kad jis yra ufonautas, kuris neturi draugų, o mašiną tokią nusipirko su niekuo nesitaręs, o gal ir dar blogiau – nes kas nors iš pažįstamų išsityčiojo ir įkalbėjo tik tam, kad padarytų šposą iš durniaus. Gatvėse FIAT vairuotojai būna užguiti. Jie greitai įsisavina, kad jų kledarai yra kledarai, kad juos niekina netgi labiausiai supuvusių golfukų vairuotojai, todėl elgiasi ramiai, neagresyviai, o pavojų kelia nebent tada, kai padaro kokią nors neprognozuojamą nesąmonę dėl to paties proto trūkumo, dėl kurio nusipirko FIAT. Ganėtinai nepavojingas ir bejėgiškas vairuotojų tipažas.

• 

  VOLVO – tai ideali mašina kaimiečiui. Talpi, pravaži, atspari, ideali. Tai tiesiog mažytis sunkvežimis, vaizduojantis lengvąją mašiną.

  VOLVO – keista švediška mašina, kuri visada buvo kuriama, kaip tikras lietuviško kaimiečio idealas – bulvėms ir mėšlui vežioti. Geras pravažumas, didelė bagažinė, etc.. Tačiau paradoksaliu būdu gavosi taip, kad pozicionuojamos šios mašinos ankstyvais Nepriklausomybės laikais buvo kaip konkurentės Mercedes markei. Atseit, baisus prestižas, o ir radiatoriaus grotelės chromuotos. Gavosi taip, kad kaimiečiai ir dabar neperka VOLVO, nes žino, jog nepataisys taip pigiai ir lengvai, kaip kokios senos audinės ar VW. Bet užtat neretas miestietis nusiperka VOLVO, kaip baisiai presižišką, tačiau itin pigų Mercedes surogatą. Aišku, paprastai išlieka kažkoks nerišlus supratimas, kad VOLVO kažkuo prasčiau, nei Mercedes. Kitaip tariant, gaunasi toksai keistokas, kiek neurotiškas, tačiau ir kažkiek praktiškas vairuotojų tipažas, pasižymintis saikingu agresyvumu keliuose. Kita vertus, po truputį jau ir pas mus ima nugalėti supratimas, kad VOLVO – tai patogi, gana brangi mašina, skirta ilgiems užmiesčio keliams ir bulvėms vežioti. Todėl VOLVO vairuotojus prognozuoti sudėtinga – kai kurie iš jų elgiasi vos ne taip pat isteriškai, kaip ir senų Mercedes savininkai, o kiti – remiasi labai blaiviais ir šeimyniškais vertinimais, lyg turėtų ne VOLVO, o Renault mašiną. Tarp kitko, daugelis senesnių VOLVO ir Renault modelių yra labai unifikuoti – buvo planuojama kontoras apjungt. Bet kažkodėl nesigavo.

• 

  Išsyk matosi, kas ir kaip šitas mašinas darė. Dizainerių toje kontoroje nėra. Inžinieriai suprojektuodavo, o paskui patys ir užtiunindavo, kad gražiau būtų. Visa laimė, kad išvaizda spinduliuoja inžinieriniu mąstymu, nes kitaip galėtų konkuruoti šlykštumu su FIAT Multipla

  SAAB vairuotojai kažkuo primena ir BMW, ir Citroen mėgėjus vienu metu. Lietuvoje ši markė gavo klaikią reputaciją prieš porą dešimtmečių: automechanikas atidarydavo kapotą, norėdamas pakeisti žvakes ir aptikdavo, kad… Kad negali apkeisti žvakių, nes reikia keisti visą žvakių bloką, o be to, ten nėra net bobinos, nes kiekviena žvakė tame bloke turi nuosavą bobiną. O naujas žvakių blokas kainuoja tiek, kad už tai naują seną mašiną galima nusipirkt. Trumpai tariant, mitai apie SAAB nepataisomumą išplito ne menkesni, nei apie Citroen, todėl šias mašinas mėgsta technofilai, tačiau nepakenčia tie, kas perka VW ar Audi. Kita vertus, turbininės didesnio litražo SAAB visad būdavo lengvos ir galingos mašinos, galinčios laisvai varžytis su M serijų BMW. O ir išvaizda pirkėjams viską pasakydavo: tokį dizainą gali sukurti tik visiškai grožio nesuprantantis inžinierius, vadinasi mašina tiesiog gera, nes galvota apie realias savybes. Aišku, dėl to SAAB pirkdavo žmonės, neskiriantys grožio nuo išsigimėliškumo. Taip buvo iki tol, kol šios markės nenusipirko General Motors, ėmusi štampuoti opelius su SAAB ženklu. Trumpai tariant, markė žlugo, tačiau SAAB vairuotojų vis dar galite pastebėti gatvėje: jie beveik tokie pat ramūs, kaip ir Citroen ar Peugeot savininkai, nepasižymi agresija, labai retai – rizikingu vairavimu. Technopatai, kuriems stilius ir išvaizda nereiškia nieko arba dezaineriai, kuriems stiliumi tampa šokiruojančiai nenormali išvaizda.

• 

  Apglaistytas Toyota šleikštamobilis, kurio išvaizda nesvarbi jo savininkui, nes jis remiasi tiesiog praktiniais argumentais

  Toyota – tai mašinos, kurios tradiciškai neturi supermodernių ir superdidelių navarotų, yra įperkamos, yra kokybiškos, yra idealios. Jas perka žmonės, kurie galvoja apie kainą, negendamumą ir mažas kuro sąnaudas. Jiems reikia mašinos ramiai kelionei iš taško A į tašką B. Toyota savininkams nesvarbi mašinos išvaizda (o daugelis Toyota modelių yra pakankamai baisūs, kad jų dizaineriai kūrybiškumo galėtų net iš rusų autopromo pasimokyt), tačiau pirkėjams yra svarbios praktinės savybės. Jie vertina objektyviai ir nesuklysta: dauguma atvejų – tai idealus pasirinkimas. Kelyje tokie žmonės irgi yra tokie pat praktiški: jie nelinkę rizikuoti, jie nelinkę konfliktuoti, jie yra tiesiog ramūs ir puikūs eismo dalyviai – tokie pat kokybiški, kaip ir jų mašinos. Nei apie Toyota vairuotojus, nei apie pačias Toyota mašinas išties neįmanoma pasakyti nieko blogo, išskyrus tai, kad jų išvaizda šleikšti. Nes tie Toyota veikėjai netgi išvaizdą vertina pagal kažkokius kokybės standartus – kad tiktų kuo didesniam kiekiui žmonių, t.y., kad būtų kuo vidutiniškesnė.

• 

  Apvalaini snarglių burbulai – tai vizualinis prototipas, kurio pagrindu fantazavo Nissan dizaineriai, sukūrę šitą neįtikėtiną šlykštynę. Nežinia, ko galima laukti iš vairuotojų, pasirenkančių tokią mašiną, tačiau aišku, kad geriau nuo jų laikytis atokiau, nes padorų žmogų gali supykinti vien nuo žvilgsnio į šią kraupeną.

  Nissan – dar viena japoniška markė, tradiciškai pasižyminti kokybe ir negendamumu (bent jau jei lyginsim su naujesniais Renault), neaukšta kaina ir taip toliau. Tačiau jei lyginsim su Toyota, paaiškės, kad Nissan tiktai vejasi. Gana sėkmingai, bet vejasi ir vis atsilieka. Atitinkamai ir Nissan vairuotojai – panašūs į Toyota vairuotojus, kokybiški, neagresyvūs, ramūs, bet atsiliekantys ir pavėluotai reaguojantys į aplinką. Jei pamatote gatvėje 10 japoniškų mašinų, o viena iš jų važiuoja lėčiausiai – tikėtina, kad tai bus tiesiog Nissan. Prieš 10 metų kažkas iš pažįstamų taip apibūdino šią markę: „Toyota pensininkams„. Kadaise Nissan dizainas buvo vidutiniškas, panašesnis į užvėlintą europietiškų mašinų pamėgdžiojimą, tad atrodė geriau, nei Toyota, tačiau dabar situacija keičiasi: šlykštynių tarpe ši firma aplenkė netgi FIAT Multipla – po to, kai išleido išsigimėlišką Nissan Juke (pretenduojantį tapti šlykščiausiai atrodančia visų laikų mašina ever). Todėl dabar firmos rinka išsiplėtė ir šiomis mašinomis važinėja ne tik pensininkai, bet ir viena kita isteriška supermama šmaikštašiknė, daranti absoliučiai neprognozuojamus kliedesius, o paskui dar ir pasipiktinanti kitais eismo dalyviais. Vienas Nissan modelis buvo pavadintas „QUAISHASHIKAI“ ar tai kažkaip panašiai. Kai tą žodį pabandai perskaityti balsu ir suprasti, ką jis reiškia, supranti viską.

• 

  Kol kas didžiausias Honda pasiekimas konkurencijoje su BMW – tai Honda CRX, idealus triperis pacukams, kurie neturi pinigų trečiukui. Tokiais važinėjantys yra pavojingi dėl rizikos, kita vertus, šitos mašinos pasižymi ypatingai plonomis skardomis, tad dauguma jų jau spėjo supūti. O kurios nesupuvo – buvo sudaužytos.

  Honda – japonų įmonė, kuri jau keliasdešimt metų bando vytis BMW, gamindama mašinas, kurių kokybė/kaina sulyginama su Toyota. Vidutiniškas (varijuojantis tarp vidutiniško ir prasto, bet bent jau ne šleikščiai vidutinybiškas) dizainas daro žymiai geresnį, nei kitos japaškės įspūdį. Honda – tai neblogos mašinos, kurias perka dažniausiai ganėtinai naujas, nes kaip ir visos nebrangios japoniškos mašinos, jos yra brangiai remontuojamos, o pasibaigus kokių 10-15 metų resursui, ima gesti stebėtinai dažnai. Beje, jei kas nors norite pasiginčyti dėl gendamumo – šansų neturite, nes faktai kalba už save: 30 metų senumo vokiškų triperių vis dar pilnos gatvės, bet pamatyti tokio senumo japaškę – tai jau kažkas. Kadangi Honda mašinų segmentas kažkuo taikantis link sportiškumų (Honda keliasdešimt metų atkakliai bando pralenkt BMW rekordus pagal variklių maksimalias apsukas, tiesa, kol kas sukonkuravo tik pigiausiame segmente, visgi įgydama „ubagų bemso“ pavadinimą), iš kitų japaškių vairuotojų Honda savininkai išsiskiria stebėtinai rizikingu ir durnu vairavimu, kažkuo primenančiu senesnių laikų VW Golf vairuotojus. Ypač jų tarpe išsiskiria visokie pigiausiais modeliais važinėjantys pacukėliai. Bet jie yra stebėtinai ramūs ir saugiai besielgiantys, jei palygini su BMW savininkais.

• Mitsubishi kažkada buvo vienintelės japoniškos mašinos, turinčios stabiliai padorų dizainą ir būdingą japonišką kokybę. Mitshubishi Galant savo savybėmis netgi aplenkė Honda Accord ir bandė užkabinti kai kuriuos BMW mėgėjus (vos ne „pirk Galantą, gausi semiorkę už troikės kainą“). Bet kartą toje įmonėje kažkas ėmė ir pasikeitė: kokybė smuko iki kliedesių lygio, o dizainas pasidarė ne geresnis, nei pas Honda. Taigi, atitinkamai ėmė keistis ir Mitsubishi savininkų segmentas: vis daugiau nesusipratėlių, supermamų ir FIAT mėgėjų. Atitinkamai, kai kurie iš Mitsubishi vairuotojų ima elgtis neprognozuojamai. Bet tai visgi retas atvejis. Tarp kitko, apie Mitshubishi kokybę aš žinau iš istorijos, kadaise nutikusios vienam draugui: jis nusipirko naujutėlę Charizma modelio mašiną, o po kelių mėnesių jam nulūžo vairas. Taip, literaliai – nulūžo, darant ramų ramiausią posūkį į kažkokį kiemą.
• Mazda – kokia dar mazda? Ai, dar viena japoniška markė. Tokia neišskirtinė, vidutinė ir niekuo nepasižyminti, kad buvau išvis užmiršęs. Kokia mašina, tokių ir vairuotojų galima tikėtis: tokie patys, kaip ir vidutiniškiausi vidutiniškų japoniškų mašinų vairuotojai. Norintys praktiškumo ir kokybės, sąlyginai tvarkingai besielgiantys kelyje. Ko dar norėti iš mašinos, kurios net ir markės niekas neatsimintų? Nors bendrai yra čia specifikų: seną 323 modelį nusiperka „sportiško“ mašiniuko norinčios šmaikštašiknės, kurios paskui bando važiuoti su tokiu trantu nelyg su kokiu BMW. Arba dar blogiau, jei nusiperka kokie pacukai, vietoje golfuko. Vaizdas tragiškas, o baigiasi irgi kartais tragiškai.

• Lexus – japoniška markė, kuri turi lašą prestižiškumo: dalis pirkėjų – tai žmonės, kurie ieško kažkokio prestižo už mažesnę kainą, kitaip tariant, kažkuo primena Audi savininkus. Kita vertus, čia vėl suveikia japoniškų mašinų dėsniai: pirmiausiai tai praktiški žmonės, norintys maksimalios kokybės už minimalią kainą ir visai nesiruošiantys draskytis. Vienas kitas nudurnėjęs, keliuose besiardantis ir fakus kažkam rodantis Lexus savininkas visgi nekeičia bendros situacijos: tai visvien tie patys tipiški japoniškų mašinų savininkai. Ramūs, tik turtingesni, kartais truputį arogantiški ir įžūlesni, nei įprasta japaškių savininkams, kita vertus – ir labiau išskaičiuojantys. Keisti gandai sklando, kad Lietuvoje Lexus savininkų yra daugiau, nei Vokietijoje. Matyt, lietuviai yra velniškai praktiška tauta. Dar praktiškesnė už vokiečius. Šiaip jau Lexus gamina ta pati Toyota, taikanti į brangesnį segmentą, tad kokybė čia užtikrinta, o kaina, lyginant su BMW ar Mercedes – gana juokinga.

• Subaru iš japoniškų mašinų išsiskiria visiškai. Tiek, kad atrodo, jog tai kažkokia kita Japonija: tai vienintelė japoniška markė, kuri realiai įsiterpia į pigesnių BMW klientų segmentą dėl savo charakteristikų: tai greitos ir geros mašinos, kurios pritaikytos prastesniems keliams. Senas senutėles Subaru mašinas pas mus nepaprastai mėgsta kontrabandininkai, kurie išties vairuoja puikiai, tačiau laksto tiktai darbo metu. O štai naujesnes Subaru perka pacukai, kuriems nepakanka pinigų BMW, o draskytis norisi taip, kad nors šikną persiplėšk. Rezultate Subaru savininkai daro išskirtinai daug rizikingų manevrų keliuose, ypač užmiestyje. Dažnas Subaru vairuotojas – tai prakutęs vadybybininkas, kuriam buvo pasirinkimas: pirkti BMW trečiuką ar kokį subariką. Jei vadybybininkui svarbiau draskymasis, nei prestižas tarp draugelių, tai jis ima ir nusiperka kokį subariką. Ir paskui draskosi. Gal ir visai variantas, kai panašus pacukas užsimuša, važiuodamas vienas kur nors užmiestyje, dėl didelio greičio neišėmęs posūkio ir nesukeldamas kitų aukų. Bendrai imant, subaru vairuotojai nėra agresyvūs kitų atžvilgiu, tačiau labai dažnai tai yra absoliutūs vairavimo neadekvatai (rašiau sykį apie panašius dibilus), galintys sukelti avariją netgi tada, kai avarijos sukelti, atrodo, neįmanoma.
  • Keistu būdu Subaru turi ir dar vieną segmentą pirkėjų, kažkuo primenantį VOLVO savininkus: tai žmonės, kurie nori kažko panašaus į džipą, nes važinėja kur nors į kaimą, tačiau nenori džipo, nes nori paprasčiausios lengvosios mašinos. Tokius galit atpažinti iš to, kad savo Subaru mašiną jie vairuoja taip, lyg čia būtų ne Subaru, o kažkokia įprasta Toyota. Išties tai tie patys Toyota pirkėjai, kuriems tiesiog banaliai prireikė padidinto pravažumo, todėl jie vietoje Toyota ir pasirinko tokias mašinas.
• Ford – vienintelė amerikietiška markė, kuri pas mus paplitusi. Tai trantai, duodantys bene mažiausiai kokybės už tą pačią kainą: paskaičiavus negendamos eksploatacijos periodą kainai už navarotų lygį, gali gautis gal net prasčiau, nei FIAT. Savo navarotais Ford mašinos tradiciškai atsilieka nuo japaškių, jau nekalbant apie Citroen ar BMW, kiekvieno naujo Ford išvaizda – tai kažkokia 15 metų senumo vidutinybė, o patogumais, ilgaamžiškumu ir kokybe… Ko gero, tai mašinos, kurios galėtų būti kažkur tarp itališkų ir rusiškų. Todėl ryškiausia Ford vairuojanti asmenybė – tai kokių 60 metų diedolikas iš kokio nors kaimo, neturintis jokių pretenzijų į prestižus ir jokių norų draskytis. Tai žmogus, kuris savo supuvusioje mašinoje veža pusę tonos bulvių į turgų. Toks diedolikas seną fordą nusiperka tik todėl, kad jis išskirtinai pigus, o be to – tai amerikoniška mašina, didelė ir gana talpi, skirtingai nuo japoniškų, o be to, jis dar tiki mitais apie byrančias prancūziškas mašinas, galvoja, kad VOLVO yra per brangus prestižas, o be to juk būtent Henris Fordas ėmė mašinas gaminti, todėl esą Ford negali būti prastas pasirinkimas. A, tiesa, anksčiau Ford Siesta pacukų tarpe dar konkuravo su Golf, nes buvo dar pigesnė, tačiau dabar jau iš kelių šios mašinos išnyko, nes savo puvimo tempais nenusileido FIAT ir Opel kledarams. Taigi, girti chuliganiškai vairuojantys pacaniukai su fordais kelyje pasitaiko labai retai. A, tiesa, dar yra tokie Ford Focus, bet čia jau įstaigų pirkiniai – pigus trantas vadybybininkų pervežimui. Pastarieji būna naglesni kelyje – kažkas panašaus į VW Golf vairuotojus.
• Škoda. Tos pačios Volkswagen savybės, padaugintos iš sumažintos kainos. Ir išvis, kam pirkti Volkswagen, kai gali nusipirkti Škodą? Praktiški žmonės, elgesiu kelyje gerokai primenantys japoniškų mašinų savininkus, tiktai dar ir konservatyvūs. Mandagūs ir malonūs žmonės, nedarantys kliedesių ir ramiai reaguojantys į aplinkinius. Vieni iš teigiamiausių vairuotojų, kurių dėka apie Škoda kyla tik šilti jausmai. Net atkakliausi burbekliai jau pamiršo tas sovietūchines Škoda „Favorit“, panašias į žigulius. Niekam jau nerūpi ir tai, kad Škoda gamina troleibusus. Dabar Škoda – tai tiesiog mašinos, duodančios veik tobulą santykį tarp kainos ir kokybės. Čia netgi Toyota sunkiai gali konkuruoti.
• SEAT perka truputį nesigaudantys, kad juntamai pigiau gali nusipirkti geresnę Škoda mašiną – atitinkamai, jie mažiau gaudosi ir kelyje, kartais darydami kažkokias nesąmones. Tačiau daug kuo panašūs į škodų savininkus. Sunku pasakyti kažką blogo. Šiaip kažkokie nesuprantami žmonės. Gal todėl tokių yra labai mažai, o dauguma SEAT mašinų – gerokai padėvėtos ir pirktos pigiau, nei praktiškai tokios pat VW.
• Hyundai, Daewoo, KIA ir panašus korėjietiškas šlamštas. Žinot, apie kokybę. Kaip ten sako, kad už vokiškos mašinos kainą nusiperki tris tos pačios klasės Hyundai, kurie tarnaus kiekvienas dvigubai trumpiau, tačiau visvien gausi daugiau. Ir panašiai. Praktikoje tokie bajeriai nepasitvirtina. Kraštutinai pigios korėjietiškos mašinos pasižymi nuostabiu gendamumu*, tačiau jų pirkėjai kelia tokius menkus reikalavimus, kad jie lieka patenkinti viskuo: netgi visiškai nesuvokiamų gedimų jie nelaiko gedimais**. Net kai po kelių mėnesių eksploatacijos mašina sugenda, Hyundai savininkas lieka laimingu, nes nors savaitę neturi kuo važinėti, jis juk išleido keletą kartų mažiau pinigų mašinos pirkimui (esą „būčiau galėjęs dar antrą mašiną nusipirkti, tai galėčiau važinėti – reiškia kokybė geresnė už tą kainą„). Todėl korėjietiškos mašinos savininkų apklausose paradoksaliu būdu jau taiko į pirmąsias kokybiškumo vietas, sukurdamos konkurenciją netgi Toyota. Kita vertus, tokie žmonės Hyundai ir perka: tie, kas nesusigaudo realybėje ir kam lengva pripudrint smegenis. Atitinkamai tokie žmonės yra labai ramūs gatvėje. Nes jiems mašina yra didžiulė sėkmė, laimė, kad jie gali važinėti. Ir ne šiaip važinėti, o nauja mašina, nusipirkta už kainą, už kurią galima nusipirkti nebent kokį nemenkai padrožtą golfuką. Šie žmonės puikiai žino, kad jie yra žemiausiame prestižo laiptelyje, žemiau net už FIAT savininkus. Todėl jie nebūna agresyvūs, nors keliuose elgiasi pagal savo protą, kitaip tariant, kartais daro ir nesąmones. Anksčiau pasitaikydavo oluchų, kurie nusipirkdavo brangiausius Hyundai modelius, tikėdamiesi, kad šie sueis už mersą. Tokie tipai būdavo agresyvūs***, bet per kelis mėnesius susiprasdavo, kad aplinkinių akyse krito žemiau už FIAT savininkus, tad po kiek laiko iš gėdos visai nustodavo kur nors važinėti. Bendrai imant, nuosavas Hyundai paprastai vairuoja gana ramūs žmonės.
• Rusiškas mašinas vairuoja nebent tie, kas jaučia nostalgiją sovietmečiui, kitaip tariant, elementariai tūpi anachronistiniai dibilai. Prieš 10 su viršum metų kažkas bandė jas importuoti į Lietuvą, tačiau šios šūdinos mašinos nesugebėjo konkuruoti su niekuo, nepaisant mažesnės už Hyundai kainos**** ir storų, tradiciškesnių geležų. LADA kokybė būdavo prastesnė už bet ką. Tai toksai fufelis, kad neįmanoma rasti kažko prastesnio. Net jei nusipirksite 20 metų senumo korėjietišką mašiną ir į baką supilsite jai kilogramą cukraus, tai ji visvien važiuos geriau ir ilgiau, nei naujutėlė rusiška. Todėl rusiškų mašinų gatvėse nėra. Daugeliui atrodo, kad rusiški trantai nekelia pavojaus: galingiausias žigulys ima nepakeliamai drebėti jau važiuodamas 50km/h greičiu, o stabdymo kelią turi ilgą, kaip traukinys, todėl jo vairuotojas nelekia keliu, nes bijo užsimušti. Negana to, vairas be stiprintuvo neleidžia rusiškų mašinų savininkams nardyti. Deja, šie vairuotojai visvien dažnai būna pavojingi. Dažniausiai rusiškas mašinas vairuoja 60-70 metų amžiaus žmogėnai, gavę vairavimo įpročius dar tais laikais, kai kamščiu būdavo vadinama eilė iš 2-3 mašinų. Jie įsivaizduoja, kad be jų gatvėje nėra daugiau nieko, todėl drąsiai suka kairėn ar dešinėn, nei nepažvelgę į veidrodėlį arba išlenda iš šalutinio kelio prieš pat atlekiančios mašinos nosį. Ilgą laiką rusiškų mašinų savininkai galvodavo, kad kažkas, jiems pasiūlęs už 300 litų važiuojantį vakarietišką auto, tiesiog bando apgaut ir išviliot pinigus, nes juk jie patys mašinai taupė visą gyvenimą. Bet dabar tuos žmones vis dažniau galima pamatyti už vakarietiškų mašinų vairo: važiuoja užmiesčio keliu kokių 40 km/h greičiu, baisiai įsitempę, stikliniu žvilgsniu žiūrintys priekin ir nematantys nieko aplink save.

 

————

* Gal įdomiausias nesusipratimas, kuris man apie tų mašinų kokybę pasakė viską, buvo prieš kokius 7-8 metus. Aš išsikviečiau taksi ir atvažiavo kažkoks Daewoo. Mašina klaikiai džeržgė, tai atrodė lyg 40 metų trantas, išlikęs per stebuklą. Kai kurios skardos buvo sutvirtintos vielomis. Bet modelis visai kažkoks naujas pasirodė. Paklausiau taksisto, kaip čia yra, o tas tiesiog pasipiktinęs ėmė plūstis: „šitam šūdui nėra dar pusantrų metų, o jau praėjo du kapitalinius remontus!!!“

** Man įstrigo atvejis, kai pažįstamas Hyundai vairuotojas po kelių mėnesių pastebėjo, jog mašina neužsiveda net per menkus šalčius – orui atvėsus vos iki +5. Pasirodo, šildymas mašinoje buvo elektrinis, maitinamas nuo akumuliatoriaus. Atvėsus orui, akumuliatorius būdavo negyvai užmušamas per mėnesį-du dėl krosnelės. Tačiau nei pats pirkėjas, nei pardavėjas nelaikė to gedimu, o tiktai kažkokia tokia nelabai Lietuvai pritaikyta mašinos savybe – juk atseit negalima reikalauti, kad mašina už tokią kainą gerai veiktų, todėl natūralu, kad reikia be šildymo važinėti. Žodžiu, be komentarų.

*** Prieš kelioliką metų buvo labai daug Hyundai reklamų per TV, tai man pasakojo atvejį, kaip kažkoks vertelga nusipirko naują Hyundai Sonata mašiną, o paskui, pakliuvęs į kažkokį eismo įvykį, bandė šakotis prieš kokį tai seno supuvusio Mercedes savininką, mat primetė, kad tas senas mersas kainuoja dešimt kartų pigiau. Tačiau protas nepadėjo – merso savininkas buvo mafukas, kuris į tą Hyundai savininką ėmė šaudyt iš dujinio pistoleto, o paskui tiesiog nusiplovė. Mafuko akimis viskas buvo aišku: Hyundai – lūzerių mašina, pagarbos verti bičai į tokias net girti nesėda.

**** Rusiškų mašinų kainos stulbina, bet jos visvien neatitinka neįtikėtinai prastos kokybės. Prieš kokius 10 metų esu gavęs pasiūlymą pirkti visiškai naują žigulį už kokius 8 tūkstančius litų (taip, būtent taip). Panašiai kainuoja koks nors padoresnis 20 metų senumo vakarietiškas kledaras, kuris visvien bus komfortiškesnis ir rečiau gendantis.