Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Šiuolaikinės žiniasklaidos problemos

Žiniasklaidos problemos

Informacija kartą per dieną? Vakarykštė? Popieriuje? Internete naujienas galima sužinoti per keletą minučių. Žiniasklaida feilina kasdien.

Žiniasklaidoje galime įžiūrėti tokius pat procesus, kaip ir muzikos industrijoje. Įdomių naujienų paieška, vertingų straipsnių rašymas – labai daug kainuojantis užsiėmimas. Žinot, kiek trunka parašyti rimtą analitinį straipsnį su gera skaičių analize, o dar ir tokį, kurio kokie nors konkurentai nebūtų parašę? Trunka mažiausiai savaitę pilnaverčio darbo – kol surandi tinkamą temą, kol ją prakapstai, kol praanalizuoji – jei labai pasiseks, tai užims keturias dienas knaisiojimo, o dar vieną dieną užims straipsnio sudėliojimas ir parašymas. Žmonės, galintys tai rašyti, kainuoja didelius pinigus. Paprastai tai specialistai, gaunantys nuo ~4000 litų per mėnesį į rankas. Ir beje, dauguma tokių rašyti įdomiai nemoka, tad iš jų tarpo ką nors atrasti – labai sudėtinga. O ir išvis, analitika yra toksai darbas, kurį ganėtinai sunku dirbti laisvalaikiu, tad ir autoriams sudėtinga. Pasiseka nebent laikraščiui ar žurnalui, kuris gauna straipsnį iš kažko, kas kokią nors temą analizavo dėl kokių nors kitų priežasčių.

Nei kiek ne lengviau ir su žurnalistiniais tyrimais: jei, pvz., nori atrasti realiai korupcinį valdžiažmogių tinklą, turi dirbti savaites ar netgi mėnesius vien tam, kad išsiaiškintum ryšius, sukauptum informaciją, atrastum liudininkus ir dokumentus, etc.. Vieno tyrimo savikaina gali būti dar dešimteriopai (o išimtiniais atvejais – ir šimteriopai) didesnė, nei kokios nors analizės, o privalumas čia tiktai tas, kad apie vieną dalyką straipsnių galima parašyti kelis ar net kelias dešimtis. Bet taip ar anaip, savikaina visvien gaunasi nežmoniškai didelė.

Taigi, dabar pabandykit atrasti Lietuvoje leidinį, kuris už vieną straipsnį mokėtų nuo 1 iki 2 tūkstančių litų į rankas. Na? Nemanau, kad lengvai pavyktų. Čia ir yra žiniasklaidos bėda, kurią laikraščiai ir portalai sprendžia elementariu būdu – ieškodami pigių informacijos tiekėjų. Taip atsiranda kelios specifinės informacijos tiekimo nišos, kur gaminamas kombikormas broileriams, kitaip tariant – buka, standartinė, masinei publikai skirta atliekų lygio informacija.

Naujienos broileriams

SPAM

Ėskite SPAMĄ, ėskite daugiau SPAMO, ėskite dar daugiau SPAMO! Jums visiems tiks SPAMAS, apie nieką negalvokite, ėskite SPAMĄ!

Pirmas toks standartinės, kombikormizuotos informacijos šaltinis – tai naujienų agentūros. Lietuvoje jų yra kelios, tačiau lyderė – BNS, nuo jos gerokai atsilieka ELTA, tuo tarpu visokia smulkmė, kaip kad AINA – išvis vargu, ar labai verta paminėjimo. Naujienų agentūros darbas savo gilumine esme yra labai paprastas: imama kokia nors užsienio ir šalies žiniasklaida ar agentūriniai pranešimai, imami visokie įmonių ir įstaigų presrelyzai, kai kurie kitais kanalais gaunami įvykiai (pvz., biržų informacija, orų informacija ar pan.), visa tai verčiama, redaguojama, dedama į agentūrinį formatą (trumpi pranešimai) ir platinama. Taip šimtai visokių laikraščių ir portalų gauna visiškai standartinį informacijos srautą – kombikormą, kur nieko neieškodami ir nesirinkdami, gali imti dėti į lesyklas savo broileriams. Pigu ir efektyvu.

Tačiau naujienos – tik dalis reikalo, nes žmonėms norisi ir pramogų. Taip atsiranda antra niša, kur yra Natalija Zvonkė bei daugybė visokių kitokių žvaigždžių ir žvaigždučių. Jos nekonkuruoja su žiniasklaida, jos sugeba pritraukti visokių idiotų dėmesį, o jų vadybinikai ir marketingistai žiniasklaidai ruošia gatavą medžiagą. Pavyzdžiui, „Mija žiauriai suraižė Zvonkę“, „Radžio gerbėjos grasino susidorojimu“, „Šapras šlykščiai papiktino žiūrovus“, etc.. Kartais – ir dar žemesnio lygio, apie kokį nelabai net norisi kalbėt. Žinoma, kad tai puikus kombikormas broileriams.

Dar viena niša – tai visokia politinė ir vertelgiška beliberda, užsakomieji straipsniai ir visokių firmelių bei partijų presrelyzai. Čia išvis puikus biznis – kokia nors mėsos atmatų asociacija sugalvoja, kad reikia dar labiau pagerinti išmatinių dešrų gamybos technologiją, bet tam reikia pakeisti įstatyminę bazę, mat pagal įstatymus draudžiama dėti į dešras fekalijas. Taigi, dešrininkai susiranda kopyvraitinančią PR agentūrą, kuri prirašo straipsnių apie tai, kaip visame pasaulyje į dešras dedama fekalinė masė, todėl laikas ir Lietuvoje įvesti šią puikią patirtį, kuri pagerins tautinių dešrų kokybę bei konkurencingumą**. Labai panašiai eina ir politikų straipsniai ar išvis kokių nors laikraščius nusipirkusių oligarchų rašliavos. Ir skaitytojai vėl džiaugiasi, nes gauna visokio kombikormo.

Todėl galų gale gaunasi taip, kad vis daugiau žmonių skaito ne vietinę žiniasklaidą, o blogus ir užsienio naujienų šaltinius. Aš irgi. Kadaise buvo kas rytas su Delfi. O dabar – kas rytas be Delfi. Nes žiniasklaida užkniso juodai.

Reklamos rinka ir žiniasklaida

SPAM

Tai tu dar bandai išsisukti nuo SPAMO? Te tau tiek SPAMO, kad paspringtum! Dar niekas neišvengė SPAMO! ĖSK SPAMĄ, ĖSK DAUGIAU SPAMO!!!

Žinoma, kad į tokią kombikorminę-broilerinę rinką orientuota žiniasklaida yra susijusi ir su lygiai tokia pat kombikormiškai-broilerine reklamos rinka. Kokios reklamos eina? Na, žinoma, dar visokie ten masinių produktų reklamavimai, pavyzdžiui, degtinė, alus, limonadai, higieniniai įklotai, šokoladukai ir t.t. – tradicinis kombikormas broileriams. Kelios dešimtys populiariausių prekių, kurių vertės didžiąją dalį sudaro žvėriškai išreklamuotas prekės ženklas.

Tiesa, paskutiniu metu atsirado ir naujų vėjų tarp reklamos užsakovų. Pavyzdžiui, kokia nors Provea/Miriale reklamuojasi visokiuose portaluose, turėdama verslo modelį, kur įsiūlo kam nors triusikus išbandyt už dyką, o paskui ima siųst žmonėms triusikus po belenkiek litų be jokios realios galimybės atsisakyt ir su kažkokiais grąsinimais atiduot skolų išmušėjams ir pasodint ant visokių skaitliukų (čia, beje, man klausimas apie tai, kur žiūri policija ir kodėl tų veikėjų nepasodina, nes tai yra neteisėtai vykdomi agresyvūs pardavimai, kas yra nusikalstama ir draudžiama įstatymų). Arba visokie ten greiti kreditai, kurie yra ne menkesnė beprotybė (berods, iki neseniai priimtų įstatymų pataisų dešimttūkstantiniai metiniai procentai būdavo), arba dar kokie nors nesveikėliai su piramidiniais fufeliais ir t.t., ir t.t.. Iš esmės, tradicinė reklamos rinka juntamai ribojasi su visokiais pusiau ar visai nusikalstamais smegenų krušimo reikalais.

Ir aš jau nekalbu apie tas reklamas, kurios portalus užšika tiek, kad tais portalais išvis neįmanoma naudotis. Čia, beje, ir vėl pasimato žiniasklaidos mėšlizmas: jie nusistato kainas už reklamą, o paskui bijo tas kainas didinti, o parduoti reklamos nori kuo daugiau. Kodėl taip atsitinka? Žinoma, kad tiktai dėl idiotiško reklamos firmų modelio: šios nesugeba įvertinti, kiek gerai reklama nusitaiko į pirkėją, kiek žmonių ją įsimena, etc., todėl nenori mokėti kelis kartus daugiau už reklamą, kuri yra švariame puslapyje, tokiame, kur į akis nelenda visokie panaudoti prezervatyvai***.

Žiniasklaida, blogosfera ir socialiniai tinklai

Socialiniai tinklai - LinkedIn, Twitter, Youtube, Facebook ir kiti

Tuose socialiniuose tinkluose ir Velnias koją išsisuktų, o viskas tik dėl to, kad ten elementarus chaosas. Internetinis kaimas su milijardais gyventojų.

Neabejotina, kad žiniasklaida puikiai supranta savo bėdas. Ir jie puikiai supranta, kad visas visuomenės informavimo modelis keičiasi, verčiasi aukštyn kojomis ir griūna. Anksčiau nedidelis kiekis žiniasklaidos kontroliuotojų valdė visą informaciją. Dabar viskas sprūsta iš jų rankų, informacijos sklaida keičiasi taip, kad dar kokie dešimt-dvidešimt metų ir žiniasklaidos išvis neliks. Liks tiktai asmenybės, besidalinančios informacija su kitomis asmenybėmis bloguose, socialiniuose tinkluose ir pan.. Būtent todėl žiniasklaida siunta ir nežino, ką daryti.

Lietuva yra kiek atsilikusi nuo Vakarų šalių – ten šios problemos buvo imtos nagrinėti dar prieš kokius 7-8 metus, o lūžis prasidėjo prieš kokius 3-4 metus. Panašus lūžis Lietuvoje vyksta dabar: kai 2010 pradžioje Google Trends lietuviškame segmente Facebook aplenkė Delfi portalą, šis momentaliai krito žemyn trigubai. Delfi – nors ir internetinis portalas, savo esme – tai visiškai tradicinė žiniasklaida.

Būtent todėl didieji portalai – Delfi, Lietuvos Rytas, Diena ir pan. kuria blogofermas. Būtent todėl atsiranda visokie projektai, kaip kad Delfi Pilietis (šį vėliau staigiai nusiklonavo ir kiti portalai). Tačiau koją kiša eilinės žiniasklaidiškos paradigmos – galima parašyt į Delfi Pilietį, bet ten kažkas spręs, ar leisti, ar neleisti, redaguos, išmėtys nuorodas ir išvis neaišku, ar paskelbs. Jūs pabandykit įsivaizduoti: aš savo bloge rašau, ką tik noriu, nes aš ne žiniasklaida, o pats sau žiurkėnas. O kažkoks, atleiskit portalas, jei mano rašliavos ten pakliūtų, tai išcenzūruotų kažką, nusprestų neleist, o jei ir paskelbtų, tai dar galimai net ir autorystės nenurodytų. Taip, jie gyvena tomis idėjomis, kurios buvo įprastos praeitame tūkstantmetyje. Tačiau tūkstantmetis jau kitas.

Menami žiniasklaidos privalumai

Picture unrelated

Didžiausias žiniasklaidos privalumas - visiems aktualios ir reikšmingos žinios apie tai, kaip Rumunijos prostitutė pavogė mobilų telefoną, jį įsikišusi į patys žinot, į kur, o paskui bėgdama nuo policijos, padarė avariją, kurioje jos gyvybę išgelbėjo papuose sprogę implantai. Šias naujienas (kaip ir kitas) žiniasklaida gauna iš internetų, tik su metų-dviejų uždelsimu.

Žiniasklaida dabar bando cypčioti apie tai, kad blogai ir socialiniai tinklai esą bejėgiai ten, kur svarbus naujienų operatyvumas ar patikimumas. Gal Lietuvoje tuo kas nors ir tiki. Vakarų pasaulyje – jau nelabai. Dar 2004, kai Indijos vandenyno pakrantes nusiaubė vienas iš klaikiausių žmonijos istorijoje cunamių, pirmos po pasaulį pasklidusios nuotraukos buvo padarytos blogerių. Žiniasklaida feilino. Tas pat dalykas pasikartojo ir per žemės drebėjimą Haityje – pirma filmuota medžiaga atėjo per socialinius tinklus, Youtube. O ir tada, kai vyko žemės drebėjimas bei cunamis Japonijoje, daugiausiai medžiagos atėjo vėlgi per Youtube ir kitokius internetus, o ne per žiniasklaidą. Savo operatyvumu ribotas kiekis žurnalistų niekada neprilygs neribotam kiekiui paprastų žmonių.

Ir pas mane, beje, kartą matėt tokį pavyzdį: net iš anksto nesiruošdamas, per porinkimines riaušes Baltarusijoje aš aplenkiau tautinę žiniasklaidą per visus galus, netgi totalinės cenzūros ir informacinės blokados sąlygomis. Ir tai nėra mano nuopelnas: tie, kurie patys sėdėjo Tviteryje ir apsiėjo be manęs (aš juk tik papildomas sugedęs telefonas) – informaciją gavo dar operatyviau. Beje, jei kas nors sekate naujienas ar mėgstate jomis dalintis – eikit į Twitter ir registruokitės, tai absoliučiai nesulyginamai tobulas dalykas, reikia tik įsikirst.

Apie žiniasklaidos objektyvumą ir patikimumą, kuris irgi bandomas pateikti, kaip esą privalumas, lyginant su blogais – irgi vargu, ar verta ką nors kalbėt. Pakanka paskaityt tuos straipsnius, kuriuos žiniasklaidai skelbti duoda jos savininkai ir šitas klausimas atkrenta be nagrinėjimo.

Kas išvis yra objektyvumas? Tai tiesiog patikima ir subalansuota informacijos srautų atranka, kai vertinami keli galimi šaltiniai, jų galimas patikimumas, įvykių realistiškumas, etc.. Kas tą atranką daro? Žinoma, kad tai daro žmonės. Tad žiniasklaidos patikimumas čia niekuo nesiskiria nuo blogų patikimumo. Vieni blogai rašo, atrinkdami ir pasverdami informaciją labai kruopščiai (puikus pavyzdys – Commonsense.lt ), kiti – mėgsta ir patys pabalamutinti, pateikdami rimtesnę informaciją pramaišiui su trolizmais (čia aš apie save), yra ir tokių, kurie elementariai kliedi. Su žiniasklaida – lygiai tas pat: yra visokių, bet kiekvienas iš mūsų pats atsirenka, nustato patikimumo ir objektyvumo kriterijus.

Čia reiktų atkreipti dėmesį, iš kur išvis atsiranda ta priešstata, kad „mes, žiniasklaida, esam patikimi, o tie blogeriai – nepatikimi„. Ji atsiranda tik iš to, kad žiniasklaida nenori, kad skaitytojai analizuotų informacijos patikimumą. „Imkite informaciją ir ja tikėkite, ji jau patikima“ – tai eilinių bullshito platintojų bullshitas. Žinoma, jie norėtų, kad visi jais tikėtų ir viskas. Bet tai net ne saviapgaulė, o tik nykus bandymas meluoti savo auginamiems broileriams.

Paprasta socialinių tinklų ir blogosferos esmė

Socialiniuose tinkluose ir blogosferoje žmonės dalinasi informacija taip, kaip dalindavosi tais laikais, kai žiniasklaida neegzistavo. Žinot, kaip tai veikdavo graikų poliuose? Kas tik nori, išeina į turgaus aikštę ir skelbia savo nuomonę. Kas nori – klausosi, kas nenori – nesiklauso, kiekvienas renkasi, ko klausyt, kiekvienas gali su kažkuo padiskutuot. Tai nauja (o išties – labai sena) paradigma, su kuria žiniasklaida neįstengs sukonkuruoti ten, kur kiekvienas gali susikurti nuosavus informacijos gavimo ir platinimo kanalus. Neįstengs todėl, kad internetas – tai tiesiog didžiulis kaimas, kur centralizacija, paremta išimtinėmis žiniasklaidos galimybėmis, neveikia. Centralizacija neveikia, nes eilinis žmogus galimybių gauna daugiau už žiniasklaidą.

CNN, Tumblr, WordPress ir Twitter

Čia iliustracijoje (pagal spalvas) CNN palyginimas su TumblrWordPress ir Twitter. Žiniasklaida krenta, o internetai auga. Čia, beje, dar Facebook neparodžiau, nes kai jį įdedi, tai išvis nieko nesimato – su juo palyginus, visi kiti pasidaro kaip skruzdėlės.

Ir žinote, kuo aš džiaugiuosi? Tokiame didžiuliame kaime neveikia toji tradicinė korporacinė reklama, pritaikyta marginaliai debilavotų broilerių masei. Nes žmonės išsifiltruoja informaciją, atskirdami grūdus nuo pelų. Atsimenate, kažkada rašiau truputį apie No Bullshiting? Tai va, tradicinė reklama, kaip ir tradicinė žiniasklaida – paremta būtent bullshiting (mėšlinimo, šikimo) idėja. Arba, kaip pasakytų Pipedijos chebra – šūdų paradigma. Šita paradigma blogosferoje neveikia.

Blogosferoje informacija sklinda iš žmonių žmonėms, kiekvienas blogosferos skaitytojas skaito ne vieną „teisingą“ portalą, o dešimt, dvidešimt, kartais – ir šimtą visokių įvairių blogų. Čia norom nenorom privalai vertinti ir atsirinkinėti tikrą informaciją nuo visokio šlamšto. O vos tik išmoksti tai daryti – jau negali naudotis portalais (ar, bendriau žiūrint, tradicine žiniasklaida), kaip pagrindiniu informacijos šaltiniu: tai kaip jungiklis – išmokai ir viskas, kelio atgal į bukumą nėra. Žinot, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad procesas yra vienakryptis. Žiniasklaida negali išlaikyti savo publikos, ji visvien migruoja ir migruos į socialinius tinklus, forumus, blogus ir t.t..

Pakartosiu esminę mintį dar kartą (jūs irgi pakartokit): išmokęs filtruoti informaciją, žmogus daugiau nesinaudoja žiniasklaidiniu kombikormu. Jo daugiau netraukia fufelis. Išmokęs nardyt blogosferoje, išmokęs surasti bei atsirinkti informaciją ir jos šaltinius, žmogus yra prarastas žiniasklaidiniam smegenų plovimui ir tradicinėms reklamos agentūroms. Tai vienakryptis procesas. Todėl tradicinė žiniasklaida ir tradicinės reklamos agentūros žlugs.

Žinoma, kad pirmiausiai blogus ima skaityti intelektualesni žmonės (juk reikia laiko, norint išmokti naudotis internetais), tačiau net ir durniausi ilgainiui nusėda kokiame nors Facebook ar pan., kur susiranda daug geresnes galimybes savo pramogoms, nei bet kokiame žiniasklaidiniame portale.

Galimi žiniasklaidos pokyčiai

Žiniasklaidos Evoliucija

Ką daro žiniasklaida šiais laikais? Ogi bando kaip nors prisivyti paprastus Facebook naudotojus, kurie žiniasklaidą paliko subinėj. Aš jau nekalbu apie blogerius, nuo kurių žiniasklaida išvis atsiliko tiek, kad žiūri, kaip į nesuvokiamybę.

Žiniasklaidos pokyčiai, kurie vyksta – labai akivaizdūs: prieš 10 metų rimtai Internete sukosi tik Delfi, o dabar? Kita vertus, Internetas keičiasi dar greičiau, nei žiniasklaida. Pastaroji jau iš principo negali konkuruoti su blogosfera, socialiniais tinklais bei visokiais kitokiais internetais. Vienintelis būdas jiems išlikti – tai visiškai transformuotis. Tačiau tai gan sudėtinga – juk negali imti ir atsisakyti vis dar veikiančio verslo modelio, tiesa?

Taigi, žiniasklaida (o tiksliau – žiniasklaidininkai, nes tai žmonės), iš esmės, susiskirsto į tris akivaizdžias grupes:

  1. Pirmoji grupė aktyviai priešinasi visokiems internetams, bandydami kovoti tiesiogiai. Prieš kokius 10 metų panašiai elgėsi Lietuvos Rytas, kuris pamatė, kad žmonės, skaitantys jo portalą, neperka laikraščių. Bandymas buvo labai tragiškas, pakliuvęs į lietuviškų internetų analus: berods po kelių mėnesių portalą įjungė vėl, nes pamatė, kad visa publika surado informaciją kitur – Delfyje. Iki to savo portalo atjungimo Lietuvos Rytas man rodos, kokius 10 kartų lenkė Delfį lankomumu, tačiau nors vėl įjungus, buvo imta skelbti netgi daugiau medžiagos, Lietrytis savo lyderio pozicijų neatgavo iki šiol. Panašiai pabandė elgtis ir Verslo Žinios, tačiau kiek švelniau – pirmiausiai privalomos registracijos, paskui – berods iki 10 straipsnių neregistruotiems vartotojams per dieną. Greitai jie vėl tą informaciją padarys prieinama visiems be jokių ribojimų. Nes labai paprasta – kol riboji priėjimą, tol kiti auga, o tu pats, netgi geraiusiu būdamas, tik vegetuoji.
  2. Antroji grupė elgiasi pasyviai – tiesiog neskuba ir laukia, kas bus. Pvz., Respublika, kuri berods tiktai pernai ar užpernai atsidarė savo internetinį puslapį. Ir nors jie tenai ėmė skelbti labai daug medžiagos, jų galimybės taip ir liko prarastos. Jei mano info nemeluoja, 2010 metais visas jų portalas teturėjo maždaug pusantro tūkstančio lankytojų per dieną. Daugelis smulkesnių laikraštukų išvis neįsivaizduoja, kas tas yra internetai, tad kai kurie net ir dabar dar neturi portalų, bet tai laikina. Jie žlugs, kai jų skaitytojai įsigis kompiuterius, o tai bus pakankamai greitai.
  3. Galų gale trečioji grupė – tie, kurie kažkaip bando judėti link naujesnių dalykų, nors kartais net ir nesuprasdami pokyčių, kurie vyksta. Tarp sėkmingiau judančių senbuvių – neabejotinai Delfi, kuris prieš dešimt metų kėlė Lietuvoje internetinės žiniasklaidos revoliuciją. Tačiau praėjo vos dešimtmetis ir didysis portalas, daugeliui buvęs interneto sinonimu, jau ima atsilikti, tapdamas tiesiog vienu iš daugelio. Dabar yra naujesnės žvaigždės – 15min. Šie veikėjai padarė… Ar dar nesuprantat, ką jie padarė? Jie padarė tiesiog navarotų prikimštą blogą, kuriame bendrai rašo visa redakcija. Didžiausią Lietuvos blogą. Pagaunat?

Akivaizdu, kas juda priekyje, o kas atsilieka. Pirmauja visad tie, kurie bando prisitaikyti prie visiškai naujų internetinės informacijos sklidimo būdų, bet ne keisdami visuomenės įpročius, o keisdamiesi ir prisitaikydami patys. Gerokai atsilieka visi, kas tik bando kovoti, priešintis. Tačiau geriau jau priešintis, nei išvis nieko nedaryti. Tie, kurie ateina į internetą pavėluotai – žinoma, kad pavėluoja. Tiesiog pavėluoja ir viskas. Šitas traukinys juda greitai ir net nestabteli stotelėse – įšoka tik tie, kas labai pasistengia. Ir tai ne visi (vien Lietuvoje žlugusių internetinės žiniasklaidos projektų – ko gero, dešimtys – pvz., kas prisimena tokį savo laiką aplenkusį ir dėl to po traukinio ratais pakliuvusį TVnet.lt?).

Socialinė žiniasklaida

Savadarbis automobilis

Žiniasklaida - kaip didžiulis klaikiai perpildytas autobusas, pilnas bezdančių keleivių ir važiuojantis visai ne ten, kur nori. Kam tas autobusas, kai šiais laikais kiekvienas gali pasidaryt nuosavą blogomašiną, o tie, kas dar durnesni - gauti nemokamą mopedą iš Facebook ar Twitter?

Matyt šie probleminiai reikalai jau senokai kamuoja visus, kas tik dirba žiniasklaidoje. Jie juk net naują terminą sugalvojo – „socialinė žiniasklaida“. Išties tai tik dar vienas mėšlizmas (bullshit). Neegzistuoja jokia socialinė žiniasklaida. Kai du žmonės keičiasi savo sužinotomis naujienomis ar nuomonėmis – tai jokia ne žiniasklaida. Tokį procesą vadinti žiniasklaida – tai, atleiskit, tas pat, lyg koks nors Andrius Kubilius sugalvotų, jog kai pasiskolini iš kolegos litą tam, kad įmestum į parkavimo automatą – tai čia jau bankininkystė, paskolų išdavimas ir t.t., kitaip tariant – socialinė bankininkystė. Beje, visa laimė, kad kliedesių apie socialinę bankininkystę jie dar nedasiprotėjo. Nes su savo visokiais PSD, natūrinių pajamų ir bulviakasių apmokestinimais pilnai galima tikėtis, kad ir tokią „šešėlinę bankininkystę“ jie gali apmokestint.

Visa ta „socialinė žiniasklaida“ – tai kliedesiai, kai bandoma visuotinius procesus (bendravimą) apibrėžti, kaip specifinio proceso (žiniasklaidos) dalį. Tai tiesiog situacija, kur bandoma realybę apversti aukštyn kojomis, kuriant absurdiškus apibrėžimus, iš konkrečių dalykų darant nesąmoningus apibendrinimus. Ir beje, tai simptomatiška – tai rodo, kiek smarkiai žiniasklaidininkams bei reklamščikams yra persisukusios smegenys.

Prisiminkim, kad pokyčiai vyksta – dar prieš kokius 10 metų Delfi visiškai neatrodė, kaip konkurentas televizijoms ar laikraščiams. Dar daugiau: jiems tekdavo netgi įrodinėti kai kuriems bukenoms, kad Delfi – tai žiniasklaida. Nes tuo metu taip kai kuriems neatrodė. O dabar Delfi iš esmės yra pripažintas etalonas, su kuriuo save lygina visi – ir tie, kurie prastesni, ir tie, kurie nori būti geresniais. Bet net ir dabar dar žiniasklaida nėra pilnai perėjusi į Internetą, dar ir dabar vos koks trečdalis Lietuvos daugmaž naudojasi Internetu, o patyrusių internautų – vos kokie pora šimtų tūkstančių. Bet tendencijos, kur einama – akivaizdžios.

Taigi, dabar, jei paskaitėte šitą straipsnį iki galo, galite suprasti, ką reiškia tos kalbos apie tai, kad blogai negali konkuruoti su žiniasklaida ir pan.. Tos kalbos reiškia tiktai tai, kad blogai nesuderinami su mėšlizmu, įprastu daugeliui žiniasklaidos korporacijų bei reklamos agentūrų. Bet tradicinės žiniasklaidos korporacijos ir agentūros – jau dabar ant žlugimo ribos. Laiks nuo laiko išlendantys tradicinės žiniasklaidos finansiniai rodikliai (kur vieni nuostoliai ir tie nuostoliai kasmet vis didesni) kalba apie realybę žymiai geriau, nei bet kokios žiniasklaidininkų ar reklamščikų demagogijos. Jie tiesiog miršta, todėl jie ir kliedi.

 

——————

* Broileriai – tai tokie vištgaidžiai, kurie praktikoje net neišauga iki to, kad normaliai daugintųsi: juos augina paukščių fermose – milžiniškuose fabrikuose, kur šeria specialiai paruoštu hormoniniu kombikormu. Tik ką išsiritęs viščiukas, šeriamas tais kombikormais, auga tokiais neįtikėtinais tempais, kad jau po poros mėnesių sveria kelis kilogramus, tad yra paskerdžiamas, išdorojamas, supakuojamas ir parduodamas. Fabrikai dirba neįtikėtinai efektingai, moderniose paukštidėse viskas automatizuota tiek, kad vos keli žmonės prižiūri fermą, kas mėnesį pagaminančią (sąmoningai sakau pagaminančią, o ne išauginančią) dešimtis tūkstančių vištų.

** Taip, aš truputį perdedu apie fekalijas dešrose, tačiau labai nesmarkiai. Prieš kelis dešimtmečius fekalijų panaudojimas maisto pramonėje buvo labai aktyviai tiriamas – kaip viena iš sudedamųjų kombikormui. Nes fekalijose yra daug mikroelementų, nemažai vitaminų, taip pat labai didelis kiekis steroidinių junginių, kurie gerokai paspartina vištų augimą. O dėl dešrų – Lietuvoje prieš kokius penkis metus buvo bandoma legalizuoti kraujo plazmos naudojimą mėsos gaminiams, įskaitant ir aukščiausios rūšies gaminius. Tada kaip tik ir ėjo visokie straipsniai apie tai, kokia gera ta kraujo plazma.

*** Būtent tokią reklamą kadaise pasitaikė užtikt kažkokiame portale, dabar jau neatsimenu, ar lietuviškame, ar užsieniniame. Įsivaizduokit, atsidarai straipsnį, kur kažkas parašyta, o tiesiai ant teksto atsiranda reklama, kurioje pavaizduotas panaudotas prezervatyvas. Aš manau, kad tai puiki reklama, kuri parodo ir šiuolaikinės žiniasklaidos, ir reklamščikų bėdas: vieni kitus, atleiskit, dulkina, o panaudotus prezervatyvus kiša skaitytojams. Tai nepaprastai simboliška.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook65Share on Google+0Share on LinkedIn2Tweet about this on Twitter

88 thoughts on “Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą

  1. Paulius_A

    Geras. Man patiko. Dabar norėtųsi tik to, kad popo.lt savo išvaizda primintų http://www.huffingtonpost.com/, kad jį skaityti būtų galima kaip delfi ir gauti koncentruotos geros informacijos dozę (taip, teisingai, tai būtų šioks toks apkombikorminimas, bet visada smagiau blog’ų community rasti patraukliu formatu vienoje vietoje, negu lakstyti per visus ir ieškoti ar kąnors gero parašė).

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visų gerų blogų niekada nebus vienoje vietoje. Nes jie visi skirtingose vietose -- kur kuris nori. Galima naudoti gal kokį RSS readerį, tai išspręstų problemą.

      Reply
      1. Paulius_A

        Na, realiai portalas, kuriame akumuliuojami blogai būtų kaip ir verslo forma, patrauktų reklamdavių dėmesį.

        Reply
      1. Aurelijus

        taip.
        ir vienas kitas jau keleri metai taip šneka -- kad ir kažkuriame „blogine“.

        tik tiek, kad kadangi mes turime laiko daugiau apie tai galvoti, tai manau, kad kaip nors vis dėlto išsikapstysime.

        ramiai, taikiai ir džiugiai priėmę naują tikrovę.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas, tamsta esate pirmas Lietuvoje, pabandęs blogosferą apjungti su popieriumi. Ir sėkmingai. Taip gavosi klasiška klasė 🙂

          Bet kita vertus, procesas yra spartėjantis. Vat kame yra didžioji kliūrka.

          Reply
            1. Rokiškis Post author

              Jo, straipsnis geras pas tą Leo Kaganovą. Taip, aš irgi panašiai kažką galvoju. Ir kad kol kas vis dar sunku suprasti, kas vyksta. Šiaip, manau, kad vyksta poslinkis į asmenybes.

              Reply
      2. Ashtroka

        Gali būti.
        Jau seniai reikia nukelti karūną nuo V.I.P.
        P.S. Aš jau kelinti metai pradedu rytą ne delfiais/lryčiais, o blogosferos naujienomis 🙂

        Reply
  2. nb

    „Žinot, kiek trunka parašyti rimtą analitinį straipsnį su gera skaičių analize, o dar ir tokį, kurio kokie nors konkurentai nebūtų parašę? Trunka mažiausiai savaitę pilnaverčio darbo – kol surandi tinkamą temą, kol ją prakapstai, kol praanalizuoji – jei labai pasiseks, tai užims keturias dienas“
    -- pritariu. O jei dar rašymu užsiimi laisvu nuo darbo laiku, jo pavogdamas nuo kitų pomėgių ir šeimos, viskas užtrunka dar ilgiau. Be to, vienas svarbus faktorius -- blogeriai dažnai rašo apie tai, kuom gyvena 10 ar 20 metų, kame turi teorinės ir praktinės patirties. Įprastoji žiniasklaida (bent jau mažoje šalyje, tokioje, kaip LT) negali sau leisti išlaikyti žurnalisto, kuris specializuotųsi tik vienoje kokioje sferoje, ko pasekoje gaunasi nebūtinai teisingai sintezuota informacija, pametami priežasties -- pasekmės ryšiai (turiu reikalų su atstovais spaudai, matau kaip jie dirba).

    p.s. vis tik manau, kad „Fabrikai dirba neįtikėtinai efektYVIAI“.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Fabrikai -- taip. Bet, kaip neseniai ponas Aurelijus savo bloge minėjo -- 3D spausdintuvai po truputį gali ir fabrikams atnešt paradigmos šiftą.

      Reply
  3. Andrius

    Kelios pastabos, gerai?

    1. Tik nereikia taip stipriai subanalinti žiniasklaidos turinio ir jo šaltinių, gerai? Taip, mes turim daug blogų pavyzdžių. Bet kartu turim ir gerų pavyzdžių. Be to, kas, jei ne žiniasklaida, parodo tau valdančiųjų nuodėmes ir piktnaudžiavimus? nesakau, kad visus; bet bent tokią dalį, kuri verčia juos bent šiek tiek baimintis to rimbo, kuriuo jie gali gauti.

    2. Informacijoje nardyt galima ir tradicinėje žiniasklaidoje. Delfis, lrytas, alfa, dark kažkas pateikia skirtingus pasaulio vaizdus ir realiai tu turi atsirinkti, kas ir kaip.

    3. Dauguma žmonių rašyti arba nemoka, arba nenori. Tokių kaip tu, sugebančių sukalti įdomesnį straipsnį, yra niekinga mažuma -- less than, say, 3-5%. Kiti arba nerašo, arba nesugeba to padaryti. Rašymas visuomet yra ne tik autorefleksija, bet ir skaitytojui skirtas veiksmas.

    O tai, savo ruožtu, yra viena priežasčių, dėl kurių žiniasklaida niekaip nemiršta.

    4. Daugumai žmonių užtenka masinio produkto, ir tai normalu. Visose srityse: visada bus tokių, kurie vairuoja išskirtinę auto, bet daugumai OK yra normalūs avtopromo modeliai. Visada bus drabužių dizainerių klientų, bet daugumai tinka standartiniai rūbeliai. Visuomet bus gurmanų, einančių į išskirtinius restoranus, bet daugumai OK įprastas maistas.

    „Įprastas“, „Standartinis“ ir „masinis“ šiuo atveju nereiškia „nekokybiškas“. Anaiptol, visose srityse kokybė lieka svarbi. Tu tiesiog negauni tam tikros kokybės premijos; gauni, bendrą kokybės lygį -- ir drabužiuose, ir maaisto pramonėje, ir žiniasklaidoje taip pat.

    Čia kokybė iš esmės yra „nešališkumas“, „Išsamumas“, „operatyvumas“. Tai nebus toks operatyvumas kaip tavo atveju iš minsko; bet bus garantija, kad ryte straipsnį rasi. Tu gali užgert alaus, todėl garantijos neduodi; laikraštis / portalas duoda.

    Tas pats su išsamumu ir nešališkumu. Žiniasklaida turi pateikti bent minimalią informaciją apie įvykį ir kontekstą, ir padaryti tai nešališkai. Jei turi interesų, privalo deklaruoti. Beje, vienas tokių pavyzdžių yra paskutiniame IQ.The Economist puslapyje: ties straipsniu apie energetiką yra disclaimeris apie žurnalo savininko -- energetikų -- interesus. ir čia jau tavo smegenų reikalas, ar vertinti tai, ar ne.

    taip, šiandien ant Lietuvos žiniasklaidos kokybė rieda apačion. bet čia ir smagumas būt laisvoj rinkoj: tauta nėr durniai ir atsirinks. ir atsirenka, žiū tiražus ir reitingus ir klikus.

    Blogosfera čia yra tas stimulas, kuris skatina žiniasklaidą keistis. bet socialinė medija (o medija nėra žiniasklaida, plačiąja prasme) jos nepakeis, bent jau ne tokia kaip šiandien.

    Plačiąja prasme blogų vertybė -- laisvas žodis; jei žiniasklaida anksčiau kovojo su valstybe -- visais istoriniais laikais- ir jos bandymais kontroliuoti, ką žiniasklaida sako, tai blogai yra kovos su kita laisvo žodžio kontrolės forma -- korporacijomis, kurioms priklauso žiniasklaida. Ir tai skatina tą pačią žiniasklaidą neužmerkt akių į daugelį dalykų.

    Todėl bent aš manau, kad išsprendusi kokybės ir verslo organizavimo problemas žiniasklaida niekur nedings. Bus ir toliau. Kaip ir blogai nedings ir bus toliau. Kaip ir socialinė medija, ir dar kažkas, kas ateis po jų.

    Nes, žinote, laikraštį jau žudė radijas. O tą žudė telikas. O visus juos kilino interneto portalai. Dabar giltinės dalgiu mosuoja blogai ir socialinė medija.

    Visais ankstesniais atvejais pranešimai apie mirtį buvo ankstyvi. Kodėl šis kartas turi būti išimtis?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Andriau, kiek vėliau pabandysiu papunkčiui. O dabar trumpai: tamsta darot vieną labai kardinalią klaidą -- pokytis yra ne techniniame kanale (kaip buvo, atsiradus radijui, TV, internetiniams portalams ar pan.). Pokytis, kuris vyksta dabar -- paradigminis.

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      1. Taip, žiniasklaida yra visokia. Bet pokyčiai vyksta nekokie -- prieš kažkiek metų buvo pakeistas visuomenės informavimo įstatymas taip, kad daliai žmonių buvo atimta galimybė užsiimti žiniasklaida, kartu įvedant nuostatą, kad valstybinės institucijos neprivalo reaguoti į žiniasklaidoje skelbiamą informaciją -- t.y., žiniasklaida padaryta uždara ir kartu beteisė. Trendai didesnėse šalyse rodo, kad valdžios tarkavimo funkciją ilgainiui perima blogai -- tai ryškiai matosi Rusijoje, kur žiniasklaidai uždėtas apinasris.

      2. Tradicinė žiniasklaida skiriasi tik paskiru informacijos segmentu. Delfis, Lietrytis, Alfa ir t.t. yra didesne dalimi sudaryti iš vienodo BNS naujienų srauto, atmiešto vienodu zvonkių naujienų srautu. Unikali informacija sudaro nedidelę dalį ir mažėja -- pvz., dar krizės pradžioje Lietrytis atleido krūvą žurnalistų, kūrusių unikalų kontentą. Kitur padėtis jau iki tol buvo prasta.

      3. 3 procentai nuo 3 milijonų -- tai 10 tūkstančių rašančiųjų. Tai visvien daug daugiau, nei žiniasklaidoje (aš spėju, kad jau dabar Lietuvoje blogeriai straipsnių parašo daugiau, nei visa žiniasklaida kartu sudėjus, o blogosfera kaip tik auga). Kita vertus, informacija -- tai ne tik straipsniai. Jei gauni žinutę FB su nuotrauka apie degantį kaimyno tvartą -- tai irgi informacija. Ir tokią info generuoja kiekvienas. Būtent tokios galimybės yra didžiausias kirtis tradicinėms žiniasklaidos priemonėms. Žiniasklaida dar nenumirė ne todėl, kad ji turi kokias nors geras galimybes, o tik todėl, kad tai tik pati pradinė stadija. Vis dar tėra tiktai kokie pora šimtų tūkstančių realiai aktyvių interneto vartotojų. Bet tas skaičius sparčiai auga.

      4. Geriausias standartinis produktas -- tai kaimynų ir pažįstamų pletkai, asmeniškai aktualios naujienos, parinktos pagal tavo draugų pomėgius. Žiniasklaida čia neturi jokių šansų bent kiek stipriau konkuruoti su buku FB. Grubiai tariant -- nieko nereiškia, kad kokia nors Zvonkė išsiskyrė su vyru. Bet jei su vyru išsiskyrė pana, kurią kadrinai prieš 10 metų -- čia jau gali būti aktuali info, tiesa? 🙂

      —--
      Toliau -- pagal nenumerius:
      Operatyvumas -- kai info seka tūkstančiai žmonių, jokio skirtumo, ar ta info ateis per mane, ar per tave, ar per dar ką nors. Ji ateis. Ir ateis ne po pusės paros, o po pusės valandos. Žiniasklaida neturi šansų. Neturi todėl, kad Minske buvo vos keli žurnalistai, tačiau tūkstančiai tokių, kas naudoja mobiliakus, turi dešimtis draugų ir deda informaciją į internetą. Čia yra paradigmos poslinkis -- kiekvienas įvykių dalyvis, kiekvienas žmogus tampa visam pasauliui prieinamos informacijos skleidėju.

      Tas pat -- su nešališkumu ir išsamumu. Bent jau lietuviška žiniasklaida, nuolat rėkusi apie Assange, kelias savaites nesugebėjo pateikti informacijos apie tai, kas ten realiai per byla prieš jį. Bet tą informaciją galėjo gauti tie, kas aktyviau nardo internetuose. Išsamumas ir nešališkumas -- ne žiniasklaidos, o būtent internetų stiprioji pusė.

      Tamsta esate visiškai teisus dėl laisvo žodžio. Tai yra viena iš stipriausių pusių blogosferoje ir socialiniuose tinkluose.

      O dėl to, kas ką žudė -- pasikartosiu: radijas, TV, laikraštis, interneto portalai -- visi jie veikia pagal tą patį modelį, kur informaciją surenka nedidelis kiekis išrinktųjų ir platina milžiniškoms auditorijoms. Eilinis žmogus negali nei pasirinkti specifinės info, nei paskleisti jos. Dabartinis paradigmos pokytis -- tai ne techninės priemonės, o informacijos sklaidos paternai.

      Tai, kas vyksta dabar -- tai tiesiog situacija, kai visi tampa pažįstamais arba pažįstamų pažįstamais. Kam reikia skaityti straipsnį laikraštyje, kai žymiai operatyviau, išsamiau, nuosekliau apie tuos pačius įvykius gali papasakoti juos gyvai matę, fotografavę ir filmavę feisbukiniai friendai?

      Reply
      1. Andrius

        Rokiški, daugeliu atvejų tai norimų dalykų vertinimas tarsi esančių. bet išsamiau pasisakysiu šįvakar, kai vaikas nueis miegot, arba ryt anksti ryte.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Andriau, ne norimų tarsi esančių. Pasižiūrėkit, ponas, kas Snukiaknygėje vyksta. Arba anglakalbiame Tviteryje. Tada neliks noro ginčytis.

          Prieš 10 metų daugelis į Delfį žiūrėjo, kaip į smulkmę 🙂 Dabar senos žiniasklaidos kontoros bando bent kaip nors prilygti tam, ką ta „smulkmė“ padarė.

          Kas bus pas mus po kelerių metų, galim pamatyti iš amerikonų pavyzdžio -- kad ir 4chan, kaip kraštutinio atvejo.

          Kaip konservatyvesnis ir kartu kontrastingesnis pavyzdys -- Vikipedija prieš senas enciklopedijas. Senas požiūris feilina netgi tada, kai naujas duoda nekokybišką produktą.

          Bet taip ar anaip, su tamsta įdomu diskutuoti, tad laukiu išsamesnio contra.

          Reply
          1. Andrius

            Va koks mano contra.

            Pradėkim nuo paradigmos. Ji keitėsi ne kartą; iš pradžių tu gavai galimybę girdėti, kas vyksta. Įsivaizduoji? iki tol -- tik skaitei. O čia staiga -- jau girdi. niekniekis, sakysit? radijas buvo viena priemonių, atvedusių į valdžią Hitlerį. „The War of the Worlds“ per radiją 1938-aisiais sukėlė paniką irgi dėl to.

            O vaizdas? iš pradžių -- kinas. Žinai, kaip lydėjo karius į WWI? su dūdų orkestrais, gėlėm ir šiaip visu miestu. Ir man teko matyti kažkur vieną pirmųjų kino kronikų, kurioje primityviai parodyta britų ataka prieš vokiečius. Kuri baigiasi per maždaug minutę, nes vokiečiai turi kulkosvaidžius. Jie tikėjosi, kad ta kronika pakels moralę pademonstravusi didvyrišką pasiaukojimą:) manau, supranti, kad rezultatus buvo quite the opposite…

            O tada atsirado TV. Ir kenedis laimėjo rinkimus, nes gerai atrodė. Atsirado palydovinė TV -- ir jie ėmė rodyt visą parą, ir įsikraustydavo į tavo kiemą, jei prisidirbdavai. O onlainas ėmė transliuoti keliskart dienoj. ir so on, ir so on.

            Ir kiekvieną kartą mes greit pamiršdavom, kokius pokyčius atnešė tos naujovės. Kaip jos pakeitė _mąstymą_ ir tai, kaip suprantam pasaulį. McLuhan „Kaip suprasti medijas“ čia labai, labai taikliai tą pastebi.

            Bet nepaisant visų šių pokyčių, nepaisant revoliucijų, kurias jie padarė mūsų galvose -- o jie padarė, ir Hitlerį, ir dučę, ir krūvą karų afrikoje -- nes ten tu buvai pasiekiamas radijo, ir radijas galėjo pakviesti tvae į karą, -- ir daug kitų dalykų iki pat 9/11 ir to, kas sekė po jo; visi teroristai orientuojasi juk tik į mediją -- nepaisant viso to žurnalistikos principai nepasikeitė.

            Žurnalistikos esmė yra rinkti informaciją, surūšiuoti ir apdoroti ją, pateikti vartotojui. Trys punktai. Praleisk bet kurį, ir gausi krūvą šūdo. dėl to Google nėra žiniasklaida, nes ten neapdorota info. Ir tviteryje, ir feisbuke, ir pan.

            Pavyzdys būtų vėl iš to paties minsko. Taip, žmonės pasakoja, kas ten vyksta. Jie visada tą darė, visais laikais. Keliautojai skleidė žinias iš įvykio vietos, vėliau rašė laiškus, vėliau skambino telefonu, vėliau rašė į feisbuką. Nematau esminio skirtumo, išskyrus tai, kad informacijos vaikščiojimas vis greitėja; bet galutinis rezultatas yra tas pats -- ar prieš metus, ar prieš 100 metų visi Vilniuje žino apie tai, kas įvyko minske. šiandien žino greičiau, ir tiek.

            bet jei tu eturi informacijos apdorojimo funkcijos, tu negali atsakyti į klausimus kaip ‘what’s next?’ ar ‘what’s in it for me?’ Nes tvyturiuotojas nepaklaus, ką šiuo klausimu mano aplinkinių šalių vadovai. Ir mūsų šalių vadovai. Ir kaip tai paveiks mūsų eksportą, taigi ir bendrą ekonomiką. Ir ar atskris NATO bombonešiai, ar ne. ir dar daug kitų dalykų.

            Tada kyla patikimumo klausimas. Kaip vertinti, jei pranešimai skirtingi? prieštarauja vienas kitam? kas juos patikrins? kas turi autoritetą ir kas nedrįs tuo autoritetu rizikuoti?

            Žiniasklaida turi radusi atsakymus į tuos klausimus, tai viena priežasčių, kodėl ji išliko nepaisant ankstesnių pokyčių. Adaptavosi, taip. Keitėsi, taip. Bet pamatiniai principai išliko.

            Žinau, jūs juoksitės prisiminę lietuvišką žiniasklaidą. Bet problemos, kurios yra joje, yra ne dėl to, kad principai blogi; jie kažkaip veikia UK, JAV ar prancūzuose. Veikia, jei ką, ir dalyje Lietuvos medijos. Blogas tų principų taikymas, ir tai -- viena priežasčių, dėl kurių žiniasklaida turi problemas, kurias ji turi. Ji sprendžia tas problemas būdais, kurie ilgalaikėje [perspektyvoje jas tik gilina, bet vėlgi -- tai žiniasklaidos problemos, o išoriniai faktoriai jas tik stiprina, o ne sukelia.

            Čia tiek apie analizę; bet tu gali padiskutuoti ir informacijos atrankos klausimu. Kai milijonas žmonių raportuoja savo naujienas, tu paskęsti „kepu blynus“, „šiku“ ir „nieko neveikiu“ nesąmonių jūroje. Žiniasklaida -- ir tvao mitėtas BNS yra pavyzdys -- turi atsakymus ir šiam klausimui. Kuris yra banaliai paprastas: sakai tai, kas svarbu.

            Nes, c’est la vie, visuomenėje yra tie, kurie turi galią- politinę, ekonominę, teisinę, dvasinę, etc. -- ir tie, kurie neturi. Turinčiųjų sprendimai veikia neturinčiuosius; veikia ir tuos, kurie turi kitas galias. Seimas gali subankrotinti banką, bankas prie didelio noro ir išlaidų gali paleisti Seimą. Informacija apie galią turinčiųjų veiksmus yra svarbesnė nei informacija apie neturinčiuosius, nes ji veikia visus.

            O žiniasklaidai tiesiog turi principus, kaip atrinkti tą informaciją. tie principai daugiau mažiau veikia. Kai kas jais piktnaudžiauja ir sako, kad jei pateksim į žiniasklaidą, turėsim galią. Kai kurie sugeba, bet be realaus pagrindo tai ilgai netrunka.

            informacijos pateikimas, galiausiai, lemia dabartinės žiniasklaidos formas. nori, kad tai, kas svarbu, kas atrinkta ir surūšiuota, būtų pateikta maksimaliam skaičiui žmonių, katrie už tai susimokės? turėk žiniakslaidos priemonę. Twiterio neužteks.

            Apibendrinant -- manau, kad socialinės medijos pakeis žiniaskaidą. Pakeis, be nesunaikins. tiek dėl minėtų anksčiau priežasčių -- ne kiekvienas nori, gali ir moka rašyti, ne kiekvienas nori sugeba atsirinkti informaciją. Tiek ir dėl to, kad žiniasklaida, kokia ji yra, atspindi giluminę mūsų visuomenės sandarą.
            keisis visuomenė, keisis ir medija; bet esminiai pokyčiai vyksta net ne dešimtmečius, o gerokai ilgiau.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Gavai girdėti, gavai skaityti -- tai ne skirtingos paradigmos. Nagrinėjant naujienų sklaidą -- ta pati paradigma, tik su techninėmis modifikacijomis. Paniką galima sukelti ir laikraščiais. Kaip kad tas atvejis, kai prasidėjo biržų griūtis Didžiosios Depresijos pradžioje.

              Paradigmos pokytis -- tai sisteminis dalykas, kur keičiasi visas pasaulis, nors atrodytų, kad viskas lyg ir liko taip pat. Tai sudėtinga suprasti. Paradigma -- nėra paprastas dalykas. Tai ne techninė priemonė, o mąstymo būdas.

              Grubiai tariant, durų paradigma nepasikeis nuo to, kad jos pirma buvo iš medžio, paskui -- iš metalo, paskui iš skaidraus stiklo, nepasikeis ir nuo to, kad jose atsiras koks nors kortelinis įėjimo kontrolės įrenginys ir automatinio uždarymo mechanizmas. Tai visvien bus durys. Tačiau paradigma pasikeis priklausomai nuo to, kurioje durų pusėje būsi -- ar toje, kur yra kalėjimas, ar toje, kur yra laisvė. Durys tos pačios, tačiau paradigmos -- skirtingos.

              Nei informacijos atranka, nei rūšiavimas, nei apdorojimas, nei pateikimas vartotojui nėra išimtiniai žiniasklaidos elementai. Visą tai daro kiekvienas žmogus kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną sekundę.

              Išimtinis elementas išties yra tik vienas -- tai, kad žiniasklaidos subjektai tampa informacijos sklidimą kontroliuojančiais elementais. Kitaip tariant, durimis informacijai. Durimis, per kurias į informacinį kalėjimą pakliūna informacija iš laisvės.

              Būtent todėl žiniasklaida padėjo atsirasti įvairiems režimams -- ji buvo kontrolės įrankiu. Radijo skirtumas nuo laikraščių buvo tik tas, kad įvyko dar didesnė centralizacija, dar galingesnė informacijos kontrolė. Tas pats ir su TV. Ta pati centralizuotos kontrolės paradigma.

              Tačiau tokia informacijos sklidimo kontrolė įmanoma tik tol, kol nėra alternatvyių, pakankamai efektyvių galimybių viską daryti pačiam -- ir gauti, ir atsifiltruoti, ir susirūšiuoti informaciją. Ir kai atsiranda tūkstančiai ir milijonai žmonių, kurie tai daro, anksčiau informacijos sklidimą kontroliavę elementai praranda reikšmę.

              Gaunasi taip, kad atsiduri kitoje durų pusėje. Toje, kur yra laisvė. Toje, kur neveikia centralizuotos kontrolės mechanizmai. Toje, kur kalėjimo informaciją kontroliuojantys prižiūrėtojai tiesiog nieko nereiškia. Būtent tai yra paradigmos pokytis.

              Reply
  4. Andrius

    Mielai lauksiu pakomentavimo.

    Savo ruožtu kažkur esu skaitęs (nerasiu šaltinio), kad dauguma JAV gyventojų per visą gyvenimą nenukeliauja daugiau nei 100 mylių nuo gimtųjų vietų. Ar kažkokio panašaus mylių skaičiaus.

    Mašinas turi. Benzas pigus. lėktuvai dar, traukiniai -- imk ir keliauk. Bet ne. ir aš nemanau, kad jie ‘tūpi’, aš manau, kad Lietuvoj ir kitoj Europoj tas pats 🙂

    Ir kodėl manot, kad informacijos vartojime daugumos įpročiai turi būti kitokie?

    čia apie paradigmą buvo.

    Reply
    1. Ifig

      Kad zmones nekeliauja, tai tikrai ne tik JAV budinga. Turiu pavyzdziu is pazistamu ir draugu rato…Daug kas makaluojasi savo 5km spindulio teritorijoje ir jiems to pilnai pakanka. Tai yra tiesiog iprotis, patogumas, pokyciu/naujoviu baime -- smegenu marinatas kitaip. Del to smegenys nebeveikia, nebelieka smalsumo, zmones nustoja siekti daugiau, noreti kazko, jie net nesupranta, kad galima noreti daugiau apart naujo telefono ar masinos.

      Liudna. Is kitos puses, gal technologijos pagaliau pasieks ir siuos zmones ir jie po pasauli apsidairys bent jau kompuose. Bet netikiu, kad tai ivyks greitai.
      Pvz, kas liecia kompiuterizacija kaip tokia, tai bent jau Vokietijoje atrodo visai neblogai -- va mano anyta tai ir shopinasi internetuose, ir banku naudojasi…Bet visa kita laika telikas ijungtas. Zmones nenori deti pastangu, kad gautu informacija, todel kombikormas tikrai dar labai ilga laika bus priimtinas variantas dideliai daugumai zmoniu. Kam man sukti galva, jei va atsidariau delfi ir visos naujienos, kuriu man reikia. Kodel tureciau kvestionuoti Ir negali pykti, nes zmones negali dometis VISKUO. Todel tikrai bus daug zmoniu, kuriems kombikormas yra priimtina.

      As va ryta pradedu nuo google readerio, bet H&M skudureliai man irgi sueina…

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Andriau, pagrindinis informacijos generuotojas -- ne agentūros, o aplinka, pasaulis. Ir agentūros -- ne gamintojos, o tik tarpininkės. Ir naujame, internetiniame pasaulyje tarpininkų tiesiog nereikia -- informaciją galima gauti tiesiai. Čia ir yra paradigmos poslinkis.

      Tai ne žmonių įpročių reikalas, tai tiesiog galimybių reikalas.

      Reply
      1. Andrius

        informacijos preinamumas -- tik viena medalio pusė. pilnas gūglas informacijos, kaip ir pilnos bibliotekos. kaip surasti, ir kaip atsirinkti, -- kitas klausimas.

        ir baikit mane poninti. aš ne ponas, aš nuo žagrės antra karta.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Taip, informacijos prieinamumas -- didelis. Bet dar prieš kokius 10 metų jis buvo juokingai menkas, ypač jei kalbėsim apie naujienų tipo informaciją.

          Žiniasklaidos požiūriu yra dvi informacijos charakteristikos -- jos svarba skaitytojui ir jos naujumas (aktualumas). Žiniasklaidos esminiai pliusai, lyginant su gandais ar panašia į gandus info (t.y., sklindančia iš lūpų į lūpas) visad buvo tai, kad žiniasklaida prieidavo prie didesnio kiekio informacijos šaltinių, nei paprasti žmonės, be to, prieidavo greičiau.

          Dabar viskas verčiasi aukštyn kojomis -- eiliniam žmogui informacijos prieinama ne mažiau, nei žurnalistui (nes taip ar anaip, jos perteklius pasidaręs toks, kad ją reikia ne gauti, o atsirinkti), o patys žurnalistai tampa tik stabdžiais, kurie trukdo gauti naujienas laiku.

          Tai esminiai sisteminiai kriterijai, pagal kuriuos žiniasklaida feilina. Ir kuo toliau, tuo labiau.

          Tą geriausiai ir rodo Twitter -- pagal konkrečius keywordus galima gauti išfiltruotą info praktiškai realiame laike. Ir tai nepaisant to, kad Twitter yra neįtikėtinai primityvus. Žiniasklaida čia nepajėgi konkuruoti. Nepajėgi tiesiog todėl, kad vienam žurnalistui tenka šimtai ir tūkstančiai eilinių tvyturiautojų, kur kiekvienas kažko ieško, kažkuo dalinasi, kažką filtruoja, etc..

          Ir aišku, aš galiu tamstą vadinti neponu, jei norite, bet ar tai geriau? Čia mes visi ponai 🙂

          Reply
  5. Pingback: MariukasM.LT » Vėl apie blogosferą ir žiniasklaidą « Rokiškis

  6. Evaldas

    Prisipažinsiu, kad Rokiškio blogo nebeskaitau kaip ir portalų, nes dažnai sunku atskirti kur pelai, o kur grūdai, bet šis įrašas tikrai super 🙂 Spaudžiu dešinę.

    Dar norėčiau pridėti, kad keičiasi ne tik žiniasklaida, bet ir blogai. Kiek pastebiu, tai blogai nebe tokie kaip buvo prieš 5 metus. Paimkime kad ir patį didžiausią lietuvišką blogą. Kas jame likę -- beveik vien tik reklamos (televizoriai, telefonai ir t.t.). Atsirado visokių SEO nesąmonių, etc.

    Šiaip įdomus būtų apžvalginis blogosferos įrašas apie tai kaip ji keitėsi.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Evaldai, suprantu, kad neskaitot manęs, nes esate dar nepakankamai ištobulėjęs ir neskiriate trolinimų nuo netrolinimų. Bet su laiku patobulėsite ir pats patapsite kai koks internetinis bebras ir pats imsit trolint.

      O dėl blogų -- niekada pernelyg nesekiau. Bet dėl didžiausiojo lietuviško blogo -- kad ir anksčiau jis buvo apie visokias technikas. Sakyčiau, tai ne tiek to blogo pokytis, kiek pačios publikos pokytis.

      Prieš 5 metus kompiuterastai vis dar buvo didžiausia interesų grupė. Bet dabar neabejotinai didžiausia interesų grupe jau tapo supermamos šmaikštašiknės. Plius atsirado dar ir kitų grupių. Kompiuterastijos jau tiesiog praranda reikšmę.

      Bet apie pokyčius tikrai parašyčiau ne aš, o kas nors kitas, kas seka reikalus atidžiau. Nes aš, atleiskit, tik smulkus blogosferų gyventojas.

      Reply
  7. bst

    Socialiniai tinklai: me && my dog && farmville. Na dar pora bobikiu nuotrauku(ai dar masina, ir siaip keletas pievuciu). Nzn kaip jus, bet veidasnukyje matau tai ka ir siaip kasdien: 90-95% zmoniu/info kurie nei idomus nei naudingi nei verciantys del kazko pasukt galva.Jei „realiam“ gyvenime su zmogum idomu pasneketi, panasiai panasius dalykus deda ir i veidasnuke. Ir atvirksciai. 90-95% laiko gaisinimas ir niekai.

    Blogai: wtf? keli % zmoniu toje pat Lietuvoj juos skaito? 5%? 7%? Lasas juroj (tinka ir „r“ vietoj „j“).
    Idomu kiek yra tokiu kurie skaito simtais blogu. Ir dar: kaip ir dauguma veiksmu zmones ta skaityma suritualizuoja ir po kurio laiko skaito tik tam tikro siauro rato info kanalu rinkini.

    Del ziniasklaidos ir centralizuotumo dingimo: kokybe kainuoja. Abejoju ar kokybiski ir kokybiskai koncentruoti leidiniai dings. Ala „the economist“ ar „national geography“.T.y tokiu, kurie vietoj facts && data duoda dar ir information && knowledge.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, labai specializuoti leidiniai išliks kaip specifinis formatas. Bet tik labai specializuoti. Nišiniai. Atskirai išliks specifiniai naujienų srautai -- orų prognozės, renginių sąrašai, politinių įvykių informacija ir pan.. Tuo tarpu 90 procentų žiniasklaidos arba eis į užmarštį, arba keis formatą į bloginį, socialinį ir virs tiesiog bendravimo vietomis, kur autoriai bendraus ir keisis info su skaitytojais.

      O dėl to, keli procentai skaito blogus -- lygiai tiek, kiek yra interneto galimybes pilnai įsisavinusių suaugusių žmonių. Statistikos nemanau, kad kas nors turėtų, bet grubiai tai bus apie 200 tūkstančių. Ir tas skaičius nuolat auga.

      Reply
  8. Xerksas

    Per daug raidžių. Šiaip, lyginti bet ką žiniasklaidiško su CNN (Communist News Netvork), MSNBC, NYT, WP, LAT, Times ir kita komunistinio agitpropo šūdmaliena, kuri bankrutuoja, nes normalūs žmonės jos nebevartoja, o į ją šikanti Rytų pakrantės bei Commiefornijos profesūra neskaito, nes patys į ją rašo, o negrai neskaito, nes jie neskaito nieko, yra labai kvaila.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas Xerksai, o su kuo dar lyginti? Beje, nuostabus dalykas -- BBC šiek tiek kyla bendrame žiniasklaidos fone. Bet nesvarbu, ką lygintumėt, palyginkit su Snukiaknyge. Pamatysit realybę.

      Čia tamstai, kad pasidžiaugtumėt (mėlyna -- feisbukas, geltona -- youtube, žalia -- twitter, raudona -- cnn, žydra -- bbc):

      Reply
  9. Modestas

    Parašyta ir išpublikuota bloge, o skaito tie patys blogeriai apie kuriuos ir parašyta. O dauguma tų, kurie perskaitę pagalvotų, jog „nu, blemba, mane šeria kombikormu. Ne, taip nebus“ ir nueitų ieškoti info bloguose kažin ar perskaitys. Nes tie kurie pradeda rytą su delfiu ir baigia vakarą su delfiu ir toliau taip elgsis, nes tokie straipsniai jų nepasiekia

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Žmonės ir taip supranta, kad juos šeria kombikormu. Tiesiog dauguma nemato, kad tyliai tyliai vyksta kardinalūs pokyčiai. Bet vis daugiau naujų žmonių atranda blogosferą. To ir tereikia. Vieną kartą išmokęs tuo naudotis, atmokti naudotis negali.

      What was seen, cannot be unseen.

      Reply
  10. aiste

    Kai žmogus keikia Facebooką, neva ten tik beprasmiški tauškalai ir Farmwile, norisi pasakyti, kad tavo Facebooko profilį sudaro tik tavo draugų ratas. Todėl jei bendrauji su liauliais, kurie tik tauškia nesamonės ir žaidžia -- tai ne Facebooko problemos. Tai tavo atspindys.

    Reply
    1. bst

      1. Nekeikiu.
      2. 80-90% „draugu“ neatsimenu kada maciau.
      3. klasioku/kursioku nepasirinksi.Gali aisku ismest, taciau pievu rinkiniai nalabai ir idomus.
      4. Pasikartosiu -- 90% -- tauskalai,vejai, etc.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Visi šneka apie tai, kas svarbu, bet neužmirškim dar ir to, kad net ir pats FB iššoko Lietuvoje tik prieš porą metų. Ir tik prieš metus tepasiekė gerą svorį.

        Paprastai naujiems dalykams reikia maždaug 4-5 metų, kol jie ima nusistovėti, tad net neabejoju, kad kokybė FB pakils. Bent jau tie milžiniški kiekiai spaminio fufelio -- jau dingo. Kokybė kyla, nors vis dar vyksta FB augimas.

        O tarp mano friendų (būkim tikslūs -- draugai ir friendai yra skirtingi dalykai) info vaikšto nemenka dalimi tikrai įdomi.

        Reply
  11. konteineris

    respect! labai naudinga ir sveika sykis nuo sykio pabadyti „ziniasklaido verslo ryklius“ nosimi i ju paciu mesla, kuriame murkdosi jau net ne iki keliu, bet iki pazastu.
    apie tą paradigmatic shiht jau kalbama jau 10 metų, bet aiškiai suartikuoliuoto teksto neaptikau. Rekomenduosite?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Paradigmos yra tokios paradigmiškos 🙂 Nežinau, kur kokį tekstą apie tai rast. Čia iš esmės ir rašiau apie tai, kaip keičiasi.

      Reply
  12. Laiqualasse

    Gerai parašyta. Daugelis dalykų man pasirodė „savaime suprantami“, bet gal tik man taip.

    Šiaip apie žiniasklaidos ateitį tai galvoju, kad kai kurie portalai po truputį galbūt taps ryškiausių blogosferos straipsnių (gal net užsakomųjų, t.y. kur portalas užsako, ne aprašomasis objektas) agregatoriais. Ir blogeriai galbūt pinigų gaus už kokybiškus straipsnius, ir portalai gyvens kokybišką informaciją skleisdami. Galbūt. O gal tik labai naiviai galvoju.

    Dar kuo man „socialinė žiniasklaida“ nelabai patinka, tai tuo, kad ją gali kurti bet kas ir apie ką. Tai būtent yra kaimynų pokalbių kaime per tvorą analogas. Ir nesvarbu, kad tie kaimynai fiziškai gyvena priešingose pasaulio pusėse; labai teisingai sakai, kad internetai -- tai tarsi didžiulis kaimas. Bet kaime didžioji dalis pokalbių sukasi gandų lygyje ir norint rasti rimtos bei patikimos informacijos, reikia labai daug filtruoti. Gerokai daugiau, nei skaitant keletą naujienų portalų ir bandant atsirinkti, kas kur ir kaip. Čia vėl siejasi su tuo, ką aukščiau parašiau -- tikiuosi, kad blogosferos grūdus nuo pelų kažkas imsis rūšiuoti (taip, žinau, kad yra visokios blogoramos, bet turiu omeny kažką panašesnio į naujienų portalus, tik kad turinys generuojamas blogosferoje). Idealiu atveju -- kuo objektyviau. Svajuko dramblionės turbūt.

    Taigi man šiaip visiškai dzin, ką Jonas Smitas rašo savo tvyturyje ar blogspote ir neturiu didelio noro tarp milijono jonų smitų ieškoti to vieno ar dviejų, kurie rašo tikrai įdomiai ir įžvalgiai. Tą darau tik retais atvejais, kai reikia kažkokios konkrečios informacijos ir bandau susiprasti, kaip yra iš tiesų. Beveik neabejoju, kad daugeliui žmonių yra panašiai arba netgi dar labiau. Ta prasme didelė auditorijos dalis pasimeta informacijos sraute, taigi koncentruota per naujienų portalus einanti (arba netgi kasdien popieriniu formatu pateikiama) informacija jiems yra būtent tai, ko reikia.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Žinai, čia tiesiog toks dalykas -- pvz., mokslines naujienas tau atfiltruoja juk ne redaktoriai. Tas naujienas duoda mokslininkai, o tu pats atsirenki, per kuriuos kanalus, iš kurių mokslininkų tu sužinai. Tas pats mechanizmas ir socialiniuose tinkluose -- tu atsirenki, iš ko gauni informaciją. Kai gali atsirinkti savo informacijos kanalus, ta informacija gaunasi geresnė (naujesnė, informatyvesnė, aktualesnė), nei žiniasklaidos atveju. Nes kiekvienas gauna savo nuosavą, unikalų, optimalų ir geriausiai pritaikytą naujienų tinklą.

      Kam tau blogų portalas, jei gali turėti RSS skaityklę, kurioje nurodyta, kokius blogus skaitai -- būtent tokį rinkinį, kokio nori? Tu pasižiūrėtum į tuos navarotus, kokius galima pridaryti su RSS agregavimais ir filtravimais, tai apaktum. Man kai parodė kai kokių fyntų, tai iki šiol dar negaliu sugalvoti, kaip tai pilnu galingumu panaudot.

      O dabar įsivaizduok -- tu kažkokią info įdomią randi, papostini FB (ir tai -- vienu mygtuko paspaudimu), tavo draugai randa kažką naudingo -- irgi papostina FB. Štai ir gauni bendrą srautą info, kuri ir atrinkta, ir dar ne šiaip atrinkta, o specialiai tau. Nėra redakcijos, bet yra žmonių realizuojamas filtras.

      Ir tai dar tik visų navarotų pradžia, tarp kitko.

      Reply
  13. Giedrė

    Labai tiksliai sudėti akcentai. Geri pastebėjimai.
    Tiriamoji žurnalistika, manau, negali egzistuoti tol, kol vyrauja požiūris iš žurnalistų išspausti maksimumą, o mokėti minimumą.
    Kai reikalaujama po 4-5 straipsnių per dieną, apie kokį rimtą tyrimą gali būti kalba?
    Pažiūrėkite į redakcijas. Kas juose dirba? Daugiausiai -- studenčiokai, kuriems gerai ir tūkstančio litų honoraras (net ne fiksuotas atlyginimas), nes barako nuoma -- nebrangi, maistui tinka ir iš tėvukų atsivežtos bulvės, šeimos dar nėra, o tūsams ir šmutkėms likusių pingių kaip ir pakanka. Plius dar gali grįžęs į gimtąjį kaimą pasigirti prasimušęs į žmones, nes tavo straipsnius publikuoja spauda, reportažus rodo per TV.
    Iš tokių reikalaujama dirbti bet kada (rytą, vakarą, naktį, dieną, savaitgaliais, per šventes ar po jų), nefiksuojant ir nekompensuojant viršvalandžių, nes žurnalistas -- ne profesija, bet gyvenimo būdas. Natūralu, kad pervargę, nuolat bėgdami žurnalsitai privelia klaidų, todėl pelno tūpų žurnaliūgų epitetus. Tokiomis sąlygomis žurnalistikos guru, kurie atliktų išsamesnius, gilesnius žurnalistinius tyrimus, ieškotų ne lėkštų, bet aktualių temų, neužauginsi.
    Dėl interneto baimės: aš irgi puikiai prisimenu, kai lietrytis bandė reguliuoti prenumeratorių skaičių į savo portalą dėdamas tik straipsnių anonsus. Kadangi tai neišdegė, dabar straipsnių nebekarpo. Dar bando prisivilioti skaitytojus visokiais pigiais niekalais (tokiais, kaip Bilo kulinarinių nesąmonių rinkinėlis), bet nemanau, kad sėkmingai.
    „Respublikos“ požiūris į internetą mane visada glumino. Keista, kad jie tik dabar persilaužė.
    „Diena“ grupė pagaliau irgi supranta, kad neužtenka dėti į interentą jau atspausdintus straipsnius. Portalą būtina atnaujinti nuolatos. Taigi, pamažu auga.
    Dėl blogų -- visiškai sutinku. Atradusi juos tradicines žiniasklaidos priemones tik permetu akimis, kad neiškriščiau iš konteksto ir daugmaž orientuočiausi, apie ką rašoma. Tačiau daug tiems kedizmams, politikos nesusipratimams, pseudo žvaigždutės nesinori aukoti. Neseniai man viena mergina bandė įrodinėti, kad blogai -- visiška nesąmonė, laiko švaistymas, grafomanų sapalionės ir panašiai. Beje, ta pati pažįstama nuolat bamba, kad žiniasklaida rašo niekus ir nėra ką joje skaityti. Visgi manau, kad ji ir panašūs į ją tipai, prieš blogus nusistatę iš principo, nė vieno jų net neskaitę, nes esą kaip galima skaityti tai, ką rašo draugas ar kaimynas, kuris net (!) ne žurnalistas, todėl jo nuomonė -- nieko verta, ilgainiui supras klydę ir patys taps vienais aktyviausių šiuo kanalu sklindančios informacijos ir nuomonių sekėjais.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, blogus rašo net ne žurnalistai. Nes kokie gi žurnalistas yra žmogus, kurio dėka prezidentu tapo Paksas? Koks žurnalistas yra žurnalistų sąjungos vadovas arba koks žurnalistas yra BNS direktorius? Ir jau tikrai ne žurnalistas yra žmogus, sumušęs visus Lietuvos knygų debiuto rekordus. Aš jau nekalbu apie tą nežurnalistą, kurio dėka išlindo valstybininkų istorija bei detalės apie Kusaitės bylą.

      Kita vertus, sutinku, kad ne žurnalistai yra didžiausia socdemų organizatorė, pora ministrų ir net patsai Bubilius. Ir dar daugelis kitų figūrų.

      Jo, blogai -- nerimta, juos rašo tik visokie mažvaikiai 😀

      Reply
  14. anoniminis bailys

    Ateis ir i Lietuva mada uzsakomiems blogeriams ir ju straipsniams apie ipodus ir politika, kai tik susidarys blogus skaitanciu pakankamas svoris.

    Dabar gi eilinio blogu skaitytojo smegenys labiau vingiuotos nei eilinio laikrasciu skaitytojo, o ju ir maziau ir pastangu jiems makaronus kabinti reikia daugiau.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, vat čia yra viena iš blogosferos stiprybių -- smegeningumas. Bet visi pokyčiai prasideda nuo intelektualinio elito, o jau paskui jais paseka ir plačiosios masės.

      Reply
  15. visuomenės veikėjas

    laba diena, mielas Rokiški, pertraukiau net širdžiai mielus ir visuomenei svarbius pavasario darbus irgi pramogas, kad eilinį kartą pabūčiau nekuklus ir pareikščiau tamstai didelę padėką už tokį solidų analitišką rašinį bravo! bis! čia tai lygis, tik neišpuikite ir nesusirkite žvaigždžių, kaip antai tamstos minimų zvonkių, liga 😉

    Reply
  16. frogsign

    nu pagaliau sveiko proto truputį. Mes dabar esam asmeninių brandų aukso karštinės laikotarpyje, bent taip pasakytų http://garyvaynerchuk.com/, jis praktiškai tai išbandė ir prasigyveno. Lietuva dar truputį atsilieka, apie maždaug 3-4 metai. Džiugu tai, kad ilgai laukti nebereiks.

    Reply
  17. Pingback: Buvau labai korektiškas ;) | Grumlino palėpė

  18. Gintaras Rumšas

    Griežtokai tu čia, bet geai sudėlioti pastebėjimai ir mintys -- iš tikrųjų žiniasklaida, kuri dirba už pinigus, nepajėgi aplenkti blogerių, kurie dirba iš idėjos.
    2008m. Rusijos-Gruzijos konflikto metu toks tarlith savo bloge operatyviai vedė beveik on-line (ganėtinai antigruziniškas) žinias apie konfliktą, o oficialios rusijos agentūros vėlavo minimum pusdieniu-diena. Buvau labai paįspūdintas

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, čia ta ir yra pokyčio esmė -- galima gauti daugybę informacijos tiesiog iš vietų. Daugybė liudininkų, daugybė žmonių, kurie rašo beveik realiame laike.

      Visgi Twitter šiuo atžvilgiu yra nepralenkiamas. Ten tiesiog paimi pranešimus pagal keywordą ar kelis ir viskas. Tai tobula. Eina srautas realiame laike.

      Reply
  19. Zbygniewas Piwacijus

    Žiniasklaida ir blogerizmas, tai -- du to paties informacijos Flūdo pavadinimai: gerai, kai dar yra skaitančiųjų ir nesusidarė kritinė masė vien rašančiųjų.
    Informacijos vartojimą galima matuoti visokiais matais, įskaitant higieninius ir saviaktualizacijos poreikius tenkinančius dėmesį pritraukiančius triukus. Kompai sparčiai platina visokią informaciją, todėl ir jos pateikimo kūrybiškumas priklauso nuo to, kaip sparčiai su laikmečiu žengia mintis ir kilobaitai…

    Reply
  20. mdz

    Žiniasklaida ir blogerizmas skiriasi tuo, kad žiniasklaida visada kiš daugiau ar mažiau kombinuotus pašarus, nes reikia pelno, o pelnas tik iš to, kiek daug broilerių gaus į dūdą reklamos. Žmogus neturi iš ko rinktis, nes visur vienas ir tas pats -- savininkų ir reklamos davėjų interesai. To kol kas išvengia blogeriai ir specializuoti, siauros specifikos žiniasklaidos kanalai. Tarkime popo pradės daryti biznį ir grūsti reklamą. Bet per metus kitus didžioji dalis vertingiausių blogerių persikraustys į naują projektą be reklamos ir toliau sėkmingai gyvuos nes jau turės ne vieną šimtą savo ištikimiausių skaitytojų.
    Vartyk kaip nori, bet straipsnis visiškai teisingas. Kryptis tik į vieną pusę be jokių galimybių pristabdyti vis didėjantį skaitytojų srauto nutekėjimą.
    Taip, visada liks X procentų kombikormo vartotojų, tad žiniasklaidai belieka tvarkytis taip, kad išgyventi iš to neaišku iki kokios ribos sumažėsiančio X%

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taigi, gauname ką? Ogi neabejotiną žiniasklaidos tendenciją dar labiau prastėti, vis labiau orientuojantis į vis debiliškesnius visuomenės sluoksnius? 🙂

      Reply
  21. Pingback: Kas blogeriui uodegą pakels, jei ne Rokiškis | veranda su vaizdu į saulėlydį

  22. Modestas

    Va atsiverčiu šindien 15min laikraštuką, o ten straipsniukas apie lietuvišką blogosfrerą… Tema, kurią aprašo, jau pačioje blogosferoje spėjusi senai pasenti…

    Reply
      1. Rokiškis Post author

        Na, ko tik nebūna. Net ir 15min užsivėlina. Nors šiaip tai jie dažniausiai gana operatyvūs, kiek pastebėjau.

        Reply
  23. Pingback: besidomintiems Štrausu Kanu, euru, Rokiškiu, žiniasklaida ir kt | visuomenės veikėjas

  24. bst

    As kuom toliau tuo labiau pastebiu viena dalyka:
    uzsikompiuterastinimas, uzsibloginimas ir panasiios veikos, kai apsisupi save tam tikro pobudzio informacija ir tam tikro tipo aplinkiniais pradeda sudaryti klaidinga ispudi, kad visi aplink tokie, ir tai, kame verdi yra +- zinoma ir „aktualu“ visiems.Kol nepastebi tarkim 1 paprasto dalyko:
    per 3 paskutines dienas toks paprastas zaislas ir tokia „naujiena“ kaip ipad2(tik be fleimu, nes topic ne apie tai) sulauke (cia nei gyrimasis , nei kokia nors „savimeile“) bent is 7-8 zmoniu tokio tipo klausimu kaip kad „kas cia tokio“ „ka jis gali“ ir panasiai.Beje. Zmoniu, klausianciu amzius varijuoja nuo 22 iki 52.
    Tai va po tokiu elementariu ir zmogisku klausimu is zmoniu, kurie neverda sitoj „blogo“-kompiuterastinej „realybej“, pasidaro labai aisku tiek apie blogu, tiek apie kitu zaisliuku „itaka“ ir panasiai. Cmon, verdam/-ate savose sultyse.
    As bent jau kazkaip maniau kad visi sitie „ismanieji“ tlf turejo padaryt/padare itaka zmoniu susiprazinimui ir panasiai. Matyt ne. Arba tai galioja 12-20 amziaus publikai, arba kompiuterastams. Visiems kitiems deja +- iki lempos tiek gudrus telefonai, tiek pc, tiek blogai.

    Reply
    1. mdz

      O kodėl 90% blogų vartotojų turi žinoti apie kažkokią naujo iDaikto reklamą? Ar tai, kad man tai visiškai neįdomu reiškia, kad aš esu lietryčio ir kitokio mėšlo skaitytojas? Ar virti tame, kame verda 90% piliečių yra „teisinga“, o virti tame padaže, kuris atitinka tavo pomėgius ir informacijos poreikius yra sausa ir kreiva?
      Blogų sistema tuo ir gera, kad man negrūda iDaiktų, šnapso, papų ir kitokių super duper šiukšlių reklamos ir aš galiu skaityti tai kas mane domina, susirasti tai kas man aktualu negaišdamas laiko aukso paieškoms išmatų duobėj.

      Reply
      1. bst

        „Ar virti tame, kame verda 90% piliečių yra „teisinga“, o virti tame padaže, kuris atitinka tavo pomėgius ir informacijos poreikius yra sausa ir kreiva?“ -- Nera nieko, kas vienareiksmiskai butu „teisinga-neteisinga“. Susitarimo ir „vertybiu“ reikalas.

        „atitinka tavo pomėgius ir informacijos poreikius yra sausa ir kreiva“ -- niekur nerasiau apie sausuma ir kreivuma.

        „Blogų sistema tuo ir gera, kad man negrūda iDaiktų, šnapso, papų ir kitokių super duper šiukšlių reklamos ir aš galiu skaityti tai kas mane domina, susirasti tai kas man aktualu negaišdamas laiko aukso paieškoms išmatų duobėj.“ -- miske su knyga ta pati gausi.

        Ok, performuluosiu kitaip:
        Kol kas tai yra (ir neisivaizduoju kada bus kitaip) maza,nisine, pusiau undergroundine „kultura“.Tik tiek.Tiesa, dar ir su „unikalumo“ ir panasiom pretenzijom.

        Reply
    2. Rokiškis Post author

      Ponas Bst, tamsta kliedit, kai koks girtas burundukas iškritęs iš medžio ir pataikęs galva į akmenį.

      Užsikompiuterastinimą palyginti su užsibloginimu -- tai tas pats, kas užsidažymą palyginti su užsižurnalistinimu. Jūs gal čia man nekleidėkit, o tai man netgi gėda už jus pasidarė. Ir už save, kad pas mane ateina asmenų su tokio lygio kliedesiais.

      Jūs, ponas Bst, dar šaldytuvą su prostitutės papais palyginkit, tai irgi bus panašus nusikleidėjimas. Arba asilo ausis su banginio nerštu dar palygint galit. Arba pušines lentas su pasiutusio šunio lojimu.

      Jūs bent suvokiat, apie ką jūs kleidit, ponas Bst?

      Ponas Bst, kokie dar ipadai? Kokie dar telefonai? Kokios dar zvonkės? Jūs čia išvis suprantate, kur atėjote? Jūs gal eikit po kokius nors porno puslapius pasivaikščiot, tai dar ir tuos pavadinsit blogais ir užsikompiuterastinimais.

      Jums, ponas Bst, gal čia galvoj ne visi ir hiperfokusacijos į kompiuterius? Jums gal dar ir internetas visas yra kompiuterastijos ir internautai? Jūs gal ir poną Landsbergį pavadinsit kompiuterastu, nes apie jį žaidimas kompiuterinis buvo sukurtas? Jūs išvis kokius nors dalykus skiriate nuo kompiuterių ir tų visų ipadų?

      Ponas Bst, man toksai įtarimas dabar kilo netgi, kad tamsta galimai turite kažkokių sąsajų su VLKK!

      Reply
      1. bst

        Wow.Ka ir bepridursi. Kelis kartus skaiciau sita minciu kratini ir matau tik tipini Pavlovo „dirgiklis-reakcija“. Sorry kad uzmyniau ant uodegos.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Bst, taip, tai tipinis „dirgiklis-reakcija“. Turiu tokią reakciją į išsakomus kliedesius. Taip kad gerai pagalvokit ir kliedesių daugiau nerašinėkit.

          Reply
  25. Pingback: Dekonstruojant elektroninių balsavimų diskursą « Rokiškis

  26. Pingback: Baltojo vaiduoklio juodraščiai » 38,5 – kliedesiams praeinant

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *