Dėdė TrolisBlogosferoje PoKo.lt prezentacijos dėka prasidėjo tokia įdomi diskusija apie žiniasklaidą ir blogerius, kad ir aš įkišiu čia savo trigrašį. Pradėjo ginčus Dansu Dansu, karkteldami apie tai, kad blogeriai yra niekam tikę, nes jų lankomumai neaiškūs, o tada dėjo Commonsense.lt , parašę, kad žiniasklaida – tai kombikormas broileriams*. Čia ir yra tiesa, kurią subtiliai įvardino Poko.lt kitame įraše, apie kokybę: didesnė dalis žiniasklaidos – tai smegenų krušimo fabrikas, auginantis idiotus.

Kas yra idiotas? Ogi tas pats broileris, kuris šeriamas standartizuotu maistu, tinkamu visiems broileriams. Jei esi nestandartinis – esi niekam nereikalingas, nes neši mažai pelno. Atitinkamai – ir neįdomus visokiems reklamdaviams. Nes reklamdaviams reikia milijoninio Delfi, kuris daro įspūdį Dansu Dansu. Ir tai pakankamai įdomu, kai paanalizuoji kiek giliau.

Atsimenat gal, kaip kažkada rašiau apie muzikos industriją? Vertelgoms neįdomūs tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, Deep Purple, Uriah Heep ar dar kas nors savito. Nes tokią muziką mėgsta specifinė, išranki publika, o rimti atlikėjai – įnoringi, sunkiai atrandami talentai. Todėl muzikos industrija augina silpnaprotiškas Justin Bieber ar Lady Gaga tipo žvaigždutes. Kur visiškai nesvarbus atlikimas. Lady Gaga turi pyzdutę, kurią kartais nuo scenos parodo savo gerbėjams, o tie ima svaigti – jiems to ir pakanka. Visa Lady Gaga muzika parduodama ne kaip muzika, o tiktai kaip priemonė paauglių onanizmui. Tas pats metodas puikiai veikia abi lytis: Justin Bieber turi bybiuką, kurio nerodo, bet apie kurį leidžia pasvajoti ir pasitrinti į kėdės kampą visokioms jo klipus žiūrinčioms paauglėms. Joms to irgi pakanka.

Šiuolaikinės žiniasklaidos problemos

Žiniasklaidos problemos

Informacija kartą per dieną? Vakarykštė? Popieriuje? Internete naujienas galima sužinoti per keletą minučių. Žiniasklaida feilina kasdien.

Žiniasklaidoje galime įžiūrėti tokius pat procesus, kaip ir muzikos industrijoje. Įdomių naujienų paieška, vertingų straipsnių rašymas – labai daug kainuojantis užsiėmimas. Žinot, kiek trunka parašyti rimtą analitinį straipsnį su gera skaičių analize, o dar ir tokį, kurio kokie nors konkurentai nebūtų parašę? Trunka mažiausiai savaitę pilnaverčio darbo – kol surandi tinkamą temą, kol ją prakapstai, kol praanalizuoji – jei labai pasiseks, tai užims keturias dienas knaisiojimo, o dar vieną dieną užims straipsnio sudėliojimas ir parašymas. Žmonės, galintys tai rašyti, kainuoja didelius pinigus. Paprastai tai specialistai, gaunantys nuo ~4000 litų per mėnesį į rankas. Ir beje, dauguma tokių rašyti įdomiai nemoka, tad iš jų tarpo ką nors atrasti – labai sudėtinga. O ir išvis, analitika yra toksai darbas, kurį ganėtinai sunku dirbti laisvalaikiu, tad ir autoriams sudėtinga. Pasiseka nebent laikraščiui ar žurnalui, kuris gauna straipsnį iš kažko, kas kokią nors temą analizavo dėl kokių nors kitų priežasčių.

Nei kiek ne lengviau ir su žurnalistiniais tyrimais: jei, pvz., nori atrasti realiai korupcinį valdžiažmogių tinklą, turi dirbti savaites ar netgi mėnesius vien tam, kad išsiaiškintum ryšius, sukauptum informaciją, atrastum liudininkus ir dokumentus, etc.. Vieno tyrimo savikaina gali būti dar dešimteriopai (o išimtiniais atvejais – ir šimteriopai) didesnė, nei kokios nors analizės, o privalumas čia tiktai tas, kad apie vieną dalyką straipsnių galima parašyti kelis ar net kelias dešimtis. Bet taip ar anaip, savikaina visvien gaunasi nežmoniškai didelė.

Taigi, dabar pabandykit atrasti Lietuvoje leidinį, kuris už vieną straipsnį mokėtų nuo 1 iki 2 tūkstančių litų į rankas. Na? Nemanau, kad lengvai pavyktų. Čia ir yra žiniasklaidos bėda, kurią laikraščiai ir portalai sprendžia elementariu būdu – ieškodami pigių informacijos tiekėjų. Taip atsiranda kelios specifinės informacijos tiekimo nišos, kur gaminamas kombikormas broileriams, kitaip tariant – buka, standartinė, masinei publikai skirta atliekų lygio informacija.

Naujienos broileriams

SPAM

Ėskite SPAMĄ, ėskite daugiau SPAMO, ėskite dar daugiau SPAMO! Jums visiems tiks SPAMAS, apie nieką negalvokite, ėskite SPAMĄ!

Pirmas toks standartinės, kombikormizuotos informacijos šaltinis – tai naujienų agentūros. Lietuvoje jų yra kelios, tačiau lyderė – BNS, nuo jos gerokai atsilieka ELTA, tuo tarpu visokia smulkmė, kaip kad AINA – išvis vargu, ar labai verta paminėjimo. Naujienų agentūros darbas savo gilumine esme yra labai paprastas: imama kokia nors užsienio ir šalies žiniasklaida ar agentūriniai pranešimai, imami visokie įmonių ir įstaigų presrelyzai, kai kurie kitais kanalais gaunami įvykiai (pvz., biržų informacija, orų informacija ar pan.), visa tai verčiama, redaguojama, dedama į agentūrinį formatą (trumpi pranešimai) ir platinama. Taip šimtai visokių laikraščių ir portalų gauna visiškai standartinį informacijos srautą – kombikormą, kur nieko neieškodami ir nesirinkdami, gali imti dėti į lesyklas savo broileriams. Pigu ir efektyvu.

Tačiau naujienos – tik dalis reikalo, nes žmonėms norisi ir pramogų. Taip atsiranda antra niša, kur yra Natalija Zvonkė bei daugybė visokių kitokių žvaigždžių ir žvaigždučių. Jos nekonkuruoja su žiniasklaida, jos sugeba pritraukti visokių idiotų dėmesį, o jų vadybinikai ir marketingistai žiniasklaidai ruošia gatavą medžiagą. Pavyzdžiui, “Mija žiauriai suraižė Zvonkę”, “Radžio gerbėjos grasino susidorojimu”, “Šapras šlykščiai papiktino žiūrovus”, etc.. Kartais – ir dar žemesnio lygio, apie kokį nelabai net norisi kalbėt. Žinoma, kad tai puikus kombikormas broileriams.

Dar viena niša – tai visokia politinė ir vertelgiška beliberda, užsakomieji straipsniai ir visokių firmelių bei partijų presrelyzai. Čia išvis puikus biznis – kokia nors mėsos atmatų asociacija sugalvoja, kad reikia dar labiau pagerinti išmatinių dešrų gamybos technologiją, bet tam reikia pakeisti įstatyminę bazę, mat pagal įstatymus draudžiama dėti į dešras fekalijas. Taigi, dešrininkai susiranda kopyvraitinančią PR agentūrą, kuri prirašo straipsnių apie tai, kaip visame pasaulyje į dešras dedama fekalinė masė, todėl laikas ir Lietuvoje įvesti šią puikią patirtį, kuri pagerins tautinių dešrų kokybę bei konkurencingumą**. Labai panašiai eina ir politikų straipsniai ar išvis kokių nors laikraščius nusipirkusių oligarchų rašliavos. Ir skaitytojai vėl džiaugiasi, nes gauna visokio kombikormo.

Todėl galų gale gaunasi taip, kad vis daugiau žmonių skaito ne vietinę žiniasklaidą, o blogus ir užsienio naujienų šaltinius. Aš irgi. Kadaise buvo kas rytas su Delfi. O dabar – kas rytas be Delfi. Nes žiniasklaida užkniso juodai.

Reklamos rinka ir žiniasklaida

SPAM

Tai tu dar bandai išsisukti nuo SPAMO? Te tau tiek SPAMO, kad paspringtum! Dar niekas neišvengė SPAMO! ĖSK SPAMĄ, ĖSK DAUGIAU SPAMO!!!

Žinoma, kad į tokią kombikorminę-broilerinę rinką orientuota žiniasklaida yra susijusi ir su lygiai tokia pat kombikormiškai-broilerine reklamos rinka. Kokios reklamos eina? Na, žinoma, dar visokie ten masinių produktų reklamavimai, pavyzdžiui, degtinė, alus, limonadai, higieniniai įklotai, šokoladukai ir t.t. – tradicinis kombikormas broileriams. Kelios dešimtys populiariausių prekių, kurių vertės didžiąją dalį sudaro žvėriškai išreklamuotas prekės ženklas.

Tiesa, paskutiniu metu atsirado ir naujų vėjų tarp reklamos užsakovų. Pavyzdžiui, kokia nors Provea/Miriale reklamuojasi visokiuose portaluose, turėdama verslo modelį, kur įsiūlo kam nors triusikus išbandyt už dyką, o paskui ima siųst žmonėms triusikus po belenkiek litų be jokios realios galimybės atsisakyt ir su kažkokiais grąsinimais atiduot skolų išmušėjams ir pasodint ant visokių skaitliukų (čia, beje, man klausimas apie tai, kur žiūri policija ir kodėl tų veikėjų nepasodina, nes tai yra neteisėtai vykdomi agresyvūs pardavimai, kas yra nusikalstama ir draudžiama įstatymų). Arba visokie ten greiti kreditai, kurie yra ne menkesnė beprotybė (berods, iki neseniai priimtų įstatymų pataisų dešimttūkstantiniai metiniai procentai būdavo), arba dar kokie nors nesveikėliai su piramidiniais fufeliais ir t.t., ir t.t.. Iš esmės, tradicinė reklamos rinka juntamai ribojasi su visokiais pusiau ar visai nusikalstamais smegenų krušimo reikalais.

Ir aš jau nekalbu apie tas reklamas, kurios portalus užšika tiek, kad tais portalais išvis neįmanoma naudotis. Čia, beje, ir vėl pasimato žiniasklaidos mėšlizmas: jie nusistato kainas už reklamą, o paskui bijo tas kainas didinti, o parduoti reklamos nori kuo daugiau. Kodėl taip atsitinka? Žinoma, kad tiktai dėl idiotiško reklamos firmų modelio: šios nesugeba įvertinti, kiek gerai reklama nusitaiko į pirkėją, kiek žmonių ją įsimena, etc., todėl nenori mokėti kelis kartus daugiau už reklamą, kuri yra švariame puslapyje, tokiame, kur į akis nelenda visokie panaudoti prezervatyvai***.

Žiniasklaida, blogosfera ir socialiniai tinklai

Socialiniai tinklai - LinkedIn, Twitter, Youtube, Facebook ir kiti

Tuose socialiniuose tinkluose ir Velnias koją išsisuktų, o viskas tik dėl to, kad ten elementarus chaosas. Internetinis kaimas su milijardais gyventojų.

Neabejotina, kad žiniasklaida puikiai supranta savo bėdas. Ir jie puikiai supranta, kad visas visuomenės informavimo modelis keičiasi, verčiasi aukštyn kojomis ir griūna. Anksčiau nedidelis kiekis žiniasklaidos kontroliuotojų valdė visą informaciją. Dabar viskas sprūsta iš jų rankų, informacijos sklaida keičiasi taip, kad dar kokie dešimt-dvidešimt metų ir žiniasklaidos išvis neliks. Liks tiktai asmenybės, besidalinančios informacija su kitomis asmenybėmis bloguose, socialiniuose tinkluose ir pan.. Būtent todėl žiniasklaida siunta ir nežino, ką daryti.

Lietuva yra kiek atsilikusi nuo Vakarų šalių – ten šios problemos buvo imtos nagrinėti dar prieš kokius 7-8 metus, o lūžis prasidėjo prieš kokius 3-4 metus. Panašus lūžis Lietuvoje vyksta dabar: kai 2010 pradžioje Google Trends lietuviškame segmente Facebook aplenkė Delfi portalą, šis momentaliai krito žemyn trigubai. Delfi – nors ir internetinis portalas, savo esme – tai visiškai tradicinė žiniasklaida.

Būtent todėl didieji portalai – Delfi, Lietuvos Rytas, Diena ir pan. kuria blogofermas. Būtent todėl atsiranda visokie projektai, kaip kad Delfi Pilietis (šį vėliau staigiai nusiklonavo ir kiti portalai). Tačiau koją kiša eilinės žiniasklaidiškos paradigmos – galima parašyt į Delfi Pilietį, bet ten kažkas spręs, ar leisti, ar neleisti, redaguos, išmėtys nuorodas ir išvis neaišku, ar paskelbs. Jūs pabandykit įsivaizduoti: aš savo bloge rašau, ką tik noriu, nes aš ne žiniasklaida, o pats sau žiurkėnas. O kažkoks, atleiskit portalas, jei mano rašliavos ten pakliūtų, tai išcenzūruotų kažką, nusprestų neleist, o jei ir paskelbtų, tai dar galimai net ir autorystės nenurodytų. Taip, jie gyvena tomis idėjomis, kurios buvo įprastos praeitame tūkstantmetyje. Tačiau tūkstantmetis jau kitas.

Menami žiniasklaidos privalumai

Picture unrelated

Didžiausias žiniasklaidos privalumas - visiems aktualios ir reikšmingos žinios apie tai, kaip Rumunijos prostitutė pavogė mobilų telefoną, jį įsikišusi į patys žinot, į kur, o paskui bėgdama nuo policijos, padarė avariją, kurioje jos gyvybę išgelbėjo papuose sprogę implantai. Šias naujienas (kaip ir kitas) žiniasklaida gauna iš internetų, tik su metų-dviejų uždelsimu.

Žiniasklaida dabar bando cypčioti apie tai, kad blogai ir socialiniai tinklai esą bejėgiai ten, kur svarbus naujienų operatyvumas ar patikimumas. Gal Lietuvoje tuo kas nors ir tiki. Vakarų pasaulyje – jau nelabai. Dar 2004, kai Indijos vandenyno pakrantes nusiaubė vienas iš klaikiausių žmonijos istorijoje cunamių, pirmos po pasaulį pasklidusios nuotraukos buvo padarytos blogerių. Žiniasklaida feilino. Tas pat dalykas pasikartojo ir per žemės drebėjimą Haityje – pirma filmuota medžiaga atėjo per socialinius tinklus, Youtube. O ir tada, kai vyko žemės drebėjimas bei cunamis Japonijoje, daugiausiai medžiagos atėjo vėlgi per Youtube ir kitokius internetus, o ne per žiniasklaidą. Savo operatyvumu ribotas kiekis žurnalistų niekada neprilygs neribotam kiekiui paprastų žmonių.

Ir pas mane, beje, kartą matėt tokį pavyzdį: net iš anksto nesiruošdamas, per porinkimines riaušes Baltarusijoje aš aplenkiau tautinę žiniasklaidą per visus galus, netgi totalinės cenzūros ir informacinės blokados sąlygomis. Ir tai nėra mano nuopelnas: tie, kurie patys sėdėjo Tviteryje ir apsiėjo be manęs (aš juk tik papildomas sugedęs telefonas) – informaciją gavo dar operatyviau. Beje, jei kas nors sekate naujienas ar mėgstate jomis dalintis – eikit į Twitter ir registruokitės, tai absoliučiai nesulyginamai tobulas dalykas, reikia tik įsikirst.

Apie žiniasklaidos objektyvumą ir patikimumą, kuris irgi bandomas pateikti, kaip esą privalumas, lyginant su blogais – irgi vargu, ar verta ką nors kalbėt. Pakanka paskaityt tuos straipsnius, kuriuos žiniasklaidai skelbti duoda jos savininkai ir šitas klausimas atkrenta be nagrinėjimo.

Kas išvis yra objektyvumas? Tai tiesiog patikima ir subalansuota informacijos srautų atranka, kai vertinami keli galimi šaltiniai, jų galimas patikimumas, įvykių realistiškumas, etc.. Kas tą atranką daro? Žinoma, kad tai daro žmonės. Tad žiniasklaidos patikimumas čia niekuo nesiskiria nuo blogų patikimumo. Vieni blogai rašo, atrinkdami ir pasverdami informaciją labai kruopščiai (puikus pavyzdys – Commonsense.lt ), kiti – mėgsta ir patys pabalamutinti, pateikdami rimtesnę informaciją pramaišiui su trolizmais (čia aš apie save), yra ir tokių, kurie elementariai kliedi. Su žiniasklaida – lygiai tas pat: yra visokių, bet kiekvienas iš mūsų pats atsirenka, nustato patikimumo ir objektyvumo kriterijus.

Čia reiktų atkreipti dėmesį, iš kur išvis atsiranda ta priešstata, kad “mes, žiniasklaida, esam patikimi, o tie blogeriai – nepatikimi“. Ji atsiranda tik iš to, kad žiniasklaida nenori, kad skaitytojai analizuotų informacijos patikimumą. “Imkite informaciją ir ja tikėkite, ji jau patikima” – tai eilinių bullshito platintojų bullshitas. Žinoma, jie norėtų, kad visi jais tikėtų ir viskas. Bet tai net ne saviapgaulė, o tik nykus bandymas meluoti savo auginamiems broileriams.

Paprasta socialinių tinklų ir blogosferos esmė

Socialiniuose tinkluose ir blogosferoje žmonės dalinasi informacija taip, kaip dalindavosi tais laikais, kai žiniasklaida neegzistavo. Žinot, kaip tai veikdavo graikų poliuose? Kas tik nori, išeina į turgaus aikštę ir skelbia savo nuomonę. Kas nori – klausosi, kas nenori – nesiklauso, kiekvienas renkasi, ko klausyt, kiekvienas gali su kažkuo padiskutuot. Tai nauja (o išties – labai sena) paradigma, su kuria žiniasklaida neįstengs sukonkuruoti ten, kur kiekvienas gali susikurti nuosavus informacijos gavimo ir platinimo kanalus. Neįstengs todėl, kad internetas – tai tiesiog didžiulis kaimas, kur centralizacija, paremta išimtinėmis žiniasklaidos galimybėmis, neveikia. Centralizacija neveikia, nes eilinis žmogus galimybių gauna daugiau už žiniasklaidą.

CNN, Tumblr, WordPress ir Twitter

Čia iliustracijoje (pagal spalvas) CNN palyginimas su Tumblr, WordPress ir Twitter. Žiniasklaida krenta, o internetai auga. Čia, beje, dar Facebook neparodžiau, nes kai jį įdedi, tai išvis nieko nesimato – su juo palyginus, visi kiti pasidaro kaip skruzdėlės.

Ir žinote, kuo aš džiaugiuosi? Tokiame didžiuliame kaime neveikia toji tradicinė korporacinė reklama, pritaikyta marginaliai debilavotų broilerių masei. Nes žmonės išsifiltruoja informaciją, atskirdami grūdus nuo pelų. Atsimenate, kažkada rašiau truputį apie No Bullshiting? Tai va, tradicinė reklama, kaip ir tradicinė žiniasklaida – paremta būtent bullshiting (mėšlinimo, šikimo) idėja. Arba, kaip pasakytų Pipedijos chebra – šūdų paradigma. Šita paradigma blogosferoje neveikia.

Blogosferoje informacija sklinda iš žmonių žmonėms, kiekvienas blogosferos skaitytojas skaito ne vieną “teisingą” portalą, o dešimt, dvidešimt, kartais – ir šimtą visokių įvairių blogų. Čia norom nenorom privalai vertinti ir atsirinkinėti tikrą informaciją nuo visokio šlamšto. O vos tik išmoksti tai daryti – jau negali naudotis portalais (ar, bendriau žiūrint, tradicine žiniasklaida), kaip pagrindiniu informacijos šaltiniu: tai kaip jungiklis – išmokai ir viskas, kelio atgal į bukumą nėra. Žinot, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad procesas yra vienakryptis. Žiniasklaida negali išlaikyti savo publikos, ji visvien migruoja ir migruos į socialinius tinklus, forumus, blogus ir t.t..

Pakartosiu esminę mintį dar kartą (jūs irgi pakartokit): išmokęs filtruoti informaciją, žmogus daugiau nesinaudoja žiniasklaidiniu kombikormu. Jo daugiau netraukia fufelis. Išmokęs nardyt blogosferoje, išmokęs surasti bei atsirinkti informaciją ir jos šaltinius, žmogus yra prarastas žiniasklaidiniam smegenų plovimui ir tradicinėms reklamos agentūroms. Tai vienakryptis procesas. Todėl tradicinė žiniasklaida ir tradicinės reklamos agentūros žlugs.

Žinoma, kad pirmiausiai blogus ima skaityti intelektualesni žmonės (juk reikia laiko, norint išmokti naudotis internetais), tačiau net ir durniausi ilgainiui nusėda kokiame nors Facebook ar pan., kur susiranda daug geresnes galimybes savo pramogoms, nei bet kokiame žiniasklaidiniame portale.

Galimi žiniasklaidos pokyčiai

Žiniasklaidos Evoliucija

Ką daro žiniasklaida šiais laikais? Ogi bando kaip nors prisivyti paprastus Facebook naudotojus, kurie žiniasklaidą paliko subinėj. Aš jau nekalbu apie blogerius, nuo kurių žiniasklaida išvis atsiliko tiek, kad žiūri, kaip į nesuvokiamybę.

Žiniasklaidos pokyčiai, kurie vyksta – labai akivaizdūs: prieš 10 metų rimtai Internete sukosi tik Delfi, o dabar? Kita vertus, Internetas keičiasi dar greičiau, nei žiniasklaida. Pastaroji jau iš principo negali konkuruoti su blogosfera, socialiniais tinklais bei visokiais kitokiais internetais. Vienintelis būdas jiems išlikti – tai visiškai transformuotis. Tačiau tai gan sudėtinga – juk negali imti ir atsisakyti vis dar veikiančio verslo modelio, tiesa?

Taigi, žiniasklaida (o tiksliau – žiniasklaidininkai, nes tai žmonės), iš esmės, susiskirsto į tris akivaizdžias grupes:

  1. Pirmoji grupė aktyviai priešinasi visokiems internetams, bandydami kovoti tiesiogiai. Prieš kokius 10 metų panašiai elgėsi Lietuvos Rytas, kuris pamatė, kad žmonės, skaitantys jo portalą, neperka laikraščių. Bandymas buvo labai tragiškas, pakliuvęs į lietuviškų internetų analus: berods po kelių mėnesių portalą įjungė vėl, nes pamatė, kad visa publika surado informaciją kitur – Delfyje. Iki to savo portalo atjungimo Lietuvos Rytas man rodos, kokius 10 kartų lenkė Delfį lankomumu, tačiau nors vėl įjungus, buvo imta skelbti netgi daugiau medžiagos, Lietrytis savo lyderio pozicijų neatgavo iki šiol. Panašiai pabandė elgtis ir Verslo Žinios, tačiau kiek švelniau – pirmiausiai privalomos registracijos, paskui – berods iki 10 straipsnių neregistruotiems vartotojams per dieną. Greitai jie vėl tą informaciją padarys prieinama visiems be jokių ribojimų. Nes labai paprasta – kol riboji priėjimą, tol kiti auga, o tu pats, netgi geraiusiu būdamas, tik vegetuoji.
  2. Antroji grupė elgiasi pasyviai – tiesiog neskuba ir laukia, kas bus. Pvz., Respublika, kuri berods tiktai pernai ar užpernai atsidarė savo internetinį puslapį. Ir nors jie tenai ėmė skelbti labai daug medžiagos, jų galimybės taip ir liko prarastos. Jei mano info nemeluoja, 2010 metais visas jų portalas teturėjo maždaug pusantro tūkstančio lankytojų per dieną. Daugelis smulkesnių laikraštukų išvis neįsivaizduoja, kas tas yra internetai, tad kai kurie net ir dabar dar neturi portalų, bet tai laikina. Jie žlugs, kai jų skaitytojai įsigis kompiuterius, o tai bus pakankamai greitai.
  3. Galų gale trečioji grupė – tie, kurie kažkaip bando judėti link naujesnių dalykų, nors kartais net ir nesuprasdami pokyčių, kurie vyksta. Tarp sėkmingiau judančių senbuvių – neabejotinai Delfi, kuris prieš dešimt metų kėlė Lietuvoje internetinės žiniasklaidos revoliuciją. Tačiau praėjo vos dešimtmetis ir didysis portalas, daugeliui buvęs interneto sinonimu, jau ima atsilikti, tapdamas tiesiog vienu iš daugelio. Dabar yra naujesnės žvaigždės – 15min. Šie veikėjai padarė… Ar dar nesuprantat, ką jie padarė? Jie padarė tiesiog navarotų prikimštą blogą, kuriame bendrai rašo visa redakcija. Didžiausią Lietuvos blogą. Pagaunat?

Akivaizdu, kas juda priekyje, o kas atsilieka. Pirmauja visad tie, kurie bando prisitaikyti prie visiškai naujų internetinės informacijos sklidimo būdų, bet ne keisdami visuomenės įpročius, o keisdamiesi ir prisitaikydami patys. Gerokai atsilieka visi, kas tik bando kovoti, priešintis. Tačiau geriau jau priešintis, nei išvis nieko nedaryti. Tie, kurie ateina į internetą pavėluotai – žinoma, kad pavėluoja. Tiesiog pavėluoja ir viskas. Šitas traukinys juda greitai ir net nestabteli stotelėse – įšoka tik tie, kas labai pasistengia. Ir tai ne visi (vien Lietuvoje žlugusių internetinės žiniasklaidos projektų – ko gero, dešimtys – pvz., kas prisimena tokį savo laiką aplenkusį ir dėl to po traukinio ratais pakliuvusį TVnet.lt?).

Socialinė žiniasklaida

Savadarbis automobilis

Žiniasklaida - kaip didžiulis klaikiai perpildytas autobusas, pilnas bezdančių keleivių ir važiuojantis visai ne ten, kur nori. Kam tas autobusas, kai šiais laikais kiekvienas gali pasidaryt nuosavą blogomašiną, o tie, kas dar durnesni - gauti nemokamą mopedą iš Facebook ar Twitter?

Matyt šie probleminiai reikalai jau senokai kamuoja visus, kas tik dirba žiniasklaidoje. Jie juk net naują terminą sugalvojo – “socialinė žiniasklaida”. Išties tai tik dar vienas mėšlizmas (bullshit). Neegzistuoja jokia socialinė žiniasklaida. Kai du žmonės keičiasi savo sužinotomis naujienomis ar nuomonėmis – tai jokia ne žiniasklaida. Tokį procesą vadinti žiniasklaida – tai, atleiskit, tas pat, lyg koks nors Andrius Kubilius sugalvotų, jog kai pasiskolini iš kolegos litą tam, kad įmestum į parkavimo automatą – tai čia jau bankininkystė, paskolų išdavimas ir t.t., kitaip tariant – socialinė bankininkystė. Beje, visa laimė, kad kliedesių apie socialinę bankininkystę jie dar nedasiprotėjo. Nes su savo visokiais PSD, natūrinių pajamų ir bulviakasių apmokestinimais pilnai galima tikėtis, kad ir tokią “šešėlinę bankininkystę” jie gali apmokestint.

Visa ta “socialinė žiniasklaida” – tai kliedesiai, kai bandoma visuotinius procesus (bendravimą) apibrėžti, kaip specifinio proceso (žiniasklaidos) dalį. Tai tiesiog situacija, kur bandoma realybę apversti aukštyn kojomis, kuriant absurdiškus apibrėžimus, iš konkrečių dalykų darant nesąmoningus apibendrinimus. Ir beje, tai simptomatiška – tai rodo, kiek smarkiai žiniasklaidininkams bei reklamščikams yra persisukusios smegenys.

Prisiminkim, kad pokyčiai vyksta – dar prieš kokius 10 metų Delfi visiškai neatrodė, kaip konkurentas televizijoms ar laikraščiams. Dar daugiau: jiems tekdavo netgi įrodinėti kai kuriems bukenoms, kad Delfi – tai žiniasklaida. Nes tuo metu taip kai kuriems neatrodė. O dabar Delfi iš esmės yra pripažintas etalonas, su kuriuo save lygina visi – ir tie, kurie prastesni, ir tie, kurie nori būti geresniais. Bet net ir dabar dar žiniasklaida nėra pilnai perėjusi į Internetą, dar ir dabar vos koks trečdalis Lietuvos daugmaž naudojasi Internetu, o patyrusių internautų – vos kokie pora šimtų tūkstančių. Bet tendencijos, kur einama – akivaizdžios.

Taigi, dabar, jei paskaitėte šitą straipsnį iki galo, galite suprasti, ką reiškia tos kalbos apie tai, kad blogai negali konkuruoti su žiniasklaida ir pan.. Tos kalbos reiškia tiktai tai, kad blogai nesuderinami su mėšlizmu, įprastu daugeliui žiniasklaidos korporacijų bei reklamos agentūrų. Bet tradicinės žiniasklaidos korporacijos ir agentūros – jau dabar ant žlugimo ribos. Laiks nuo laiko išlendantys tradicinės žiniasklaidos finansiniai rodikliai (kur vieni nuostoliai ir tie nuostoliai kasmet vis didesni) kalba apie realybę žymiai geriau, nei bet kokios žiniasklaidininkų ar reklamščikų demagogijos. Jie tiesiog miršta, todėl jie ir kliedi.

 

——————

* Broileriai – tai tokie vištgaidžiai, kurie praktikoje net neišauga iki to, kad normaliai daugintųsi: juos augina paukščių fermose – milžiniškuose fabrikuose, kur šeria specialiai paruoštu hormoniniu kombikormu. Tik ką išsiritęs viščiukas, šeriamas tais kombikormais, auga tokiais neįtikėtinais tempais, kad jau po poros mėnesių sveria kelis kilogramus, tad yra paskerdžiamas, išdorojamas, supakuojamas ir parduodamas. Fabrikai dirba neįtikėtinai efektingai, moderniose paukštidėse viskas automatizuota tiek, kad vos keli žmonės prižiūri fermą, kas mėnesį pagaminančią (sąmoningai sakau pagaminančią, o ne išauginančią) dešimtis tūkstančių vištų.

** Taip, aš truputį perdedu apie fekalijas dešrose, tačiau labai nesmarkiai. Prieš kelis dešimtmečius fekalijų panaudojimas maisto pramonėje buvo labai aktyviai tiriamas – kaip viena iš sudedamųjų kombikormui. Nes fekalijose yra daug mikroelementų, nemažai vitaminų, taip pat labai didelis kiekis steroidinių junginių, kurie gerokai paspartina vištų augimą. O dėl dešrų – Lietuvoje prieš kokius penkis metus buvo bandoma legalizuoti kraujo plazmos naudojimą mėsos gaminiams, įskaitant ir aukščiausios rūšies gaminius. Tada kaip tik ir ėjo visokie straipsniai apie tai, kokia gera ta kraujo plazma.

*** Būtent tokią reklamą kadaise pasitaikė užtikt kažkokiame portale, dabar jau neatsimenu, ar lietuviškame, ar užsieniniame. Įsivaizduokit, atsidarai straipsnį, kur kažkas parašyta, o tiesiai ant teksto atsiranda reklama, kurioje pavaizduotas panaudotas prezervatyvas. Aš manau, kad tai puiki reklama, kuri parodo ir šiuolaikinės žiniasklaidos, ir reklamščikų bėdas: vieni kitus, atleiskit, dulkina, o panaudotus prezervatyvus kiša skaitytojams. Tai nepaprastai simboliška.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (916)