Kažkada rašiau apie tai, kaip Lietuvos valdantieji vietoj visai lengvo būdo išspręst problemas, devalvuojant litą užsienio valiutų atžvilgiu (ar netgi tiesiog padarant jo kursą plaukiojančiu), pasirinko žymiai sunkesnį kelią – vidinę devalvaciją, kitaip tariant darbo jėgos ir resursų nuvertinimą lito atžvilgiu. Tai buvo blogas pasirinkimas, blogas dėl labai menko efektyvumo. Tačiau visgi tai buvo niekai, palyginus su cirkais, kuriuos valdantieji kuria dabar.

Nauji valdžiažmoginiai kliedesiai – apie tai, kad reikia padidinti minimalų atlyginimą. Kad šitai yra šyvos kumelės sapnas – tai aišku netgi tiems, kas tą minimalų atlyginimą ir tegauna. Galima, aišku, nagrinėti paprastus ir akivaizdžius (akivaizdžius bet kam nors kiek smegenų turinčiam, bet ne vyriausybės veikėjams) dalykus, pavyzdžiui tokius: minimalių atlyginimų didinimas sumažintų darbo vietų skaičių, pablogintų bendrą ekonominę situaciją dėl apsunkintų verslo sąlygų, sukeltų infliacijos bangą, t.y., kainų augimą, dėl padidėjusios prekių ir paslaugų savikainos – sumažintų eksportą. Kad taip būtų – nereikia net įrodinėti, Lietuva jau turi minimalių atlyginimų didinimo patirties – visi efektai buvo ne tiktai ryškūs, bet ir fantastiškai greiti – pirmos pasekmės imdavo matytis jau po kelių mėnesių. Vos po kelių mėnesių visi tie minimalaus atlyginimo didinimai nustodavo jaustis ir patiems minimalaus atlyginimo gavėjams. Beje, didelis reakcijos greitis rodo, kad efektas čia yra kritinis, nes šiaip jau norint makroprocesams padaryti įtaką įstatymais (pvz., pakeisti infliacijos tempus per mokesčių reguliavimą) paprastai reikia metų, dviejų ar daugiau.

Kas atsitiks, jei didinsime minimalų atlyginimą

Bet visgi aš ne apie tai, o apie devalvaciją. Problema yra ta, kad atlyginimo vidurkis yra apie 1600 litų. Skirtumas nuo minimalaus tesudaro vos porą kartų – ir tai vidutinėje Lietuvos įmonėje. Tai reiškia, kad minimalų atlyginimą gaunančių yra labai daug. Net nesiaiškinau tikslaus skaičiaus, bet spėju, apie kokius 15-20 procentų. Kas atsitinka vidutinėje, visiškai vidutinėje įmonėje, kai padidėja tas minimalus atlyginimas? Įmonė gi nepradės nuo to gaminti ir pardavinėti daugiau prekių. Įmonėje tiesiog pritrūksta pinigų. Ir jei ji negali dalies darbuotojų atleisti, tai jinai priverčiama mažinti atlyginimus tiems, kas uždirba daugiau. O geriau dirbę ir truputį daugiau už minimumą uždirbę darbuotojai staiga padaromi lygiais – jie staiga ima gauti tą patį minimumą, kurį gauna ir prasčiausi. Aišku, iš viso to kyla nauji efektai – brangesni, kvalifikuotesni darbuotojai arba praranda motyvaciją, arba ima ieškotis darbo kitur. Arba ir tas, ir anas. O įmonė, bandydama išsisukti, imasi drastiškų priemonių – pradedant kokybės mažinimu, pasirenkant pigesnes žaliavas (tai, beje silpnas pasirinkimas, nes žaliavų tiekėjams – tos pat problemos) ar darbuotojų atleidimu ir baigiant tiesiog kainų didinimu, tuo pačiu – ir rinkos praradimu.

Aš ne šiaip sau parašiau, kad taip yra vidutinėje Lietuvos įmonėje – tai reiškia, kad padidinus minimalų atlyginimą, tokie efektai ims veikti visos Lietuvos mastais. Minimalų atlyginimą gaunačių darbuotojų dalis – apie 15-20 procentų. Dar apie 30 procentų gauna tik šiek tiek daugiau, nei minimalus (t.y., maždaug 800-1000 ribose) – tiek, kad po minimalaus atlyginimo padidinimo, patys taptų minimalaus atlyginimo gavėjais. Visos tos priemonės, aišku, gana sparčiai duos makroefektus – staigų infliacijos augimą, prekybos deficito augimą, kartu ir bedarbystės augimą, totalinę demotyvaciją (ji jau dabar yra košmariška – emigracijos mastai sako viską), etc.. Kitaip tariant, visiškai priešingus rezultatus, nei buvo bandoma pasiekti, du metus stengiantis sumažinti darbo jėgos kainą. Kitaip tariant – dar viena krizė.

Akivaizdu, kad esant pakankamam postūmiui, galutinė pasekmė gali būti priverstinė lito devalvacija, kai tiesiog neliks kitos išeities. Tarp kitko, jau porą metų esame ant devalvacijos ribos, bet Vyriausybė bando to išvengti, besiskolindama ir didindama mokesčius. Kitaip tariant, brangūs mūsų valdantieji, porą metų dusinę visus, bandydami ekonomiką aptvarkyti pačiais prasčiausiais būdais (atvirai kalbant – per šikną), darę tai taip atkakliai, kad galų gale, nepaisant visko, netgi kažkas ėmė suktis link pokyčių (atlyginimų ir savikainų mažėjimas), dabar sugalvoja padaryti priešingai.

Taip, aš žinau tas liberastines sąpaliones apie tai, kad “Lietuvai reikia brangių darbuotojų, kurie kurtų brangų produktą”. Žinau ir kubiloidinius pezalus apie tai, kad esą atlyginimai išties didesni, nes visi gauna vokeliuose. Valdantieji užmiršta, kad vokeliuose pirmiausiai gauna nelegaliai dirbantys – tie, kurie gauna žymiai mažiau už tą valdiškai nustatomą minimumą. Ir jau žinoma, kad valdantieji užmiršta apie tai, kad tik nelegalaus darbo dėka mažiausiai šimtas tūkstančių žmonių dar neina į Seimą su šakėmis.

Argumentai už minimalaus atlyginimo didinimą

Kokie gi argumentai pas tuos, kas siūlo didinti tuos minimalius atlyginimus? Kaip paaiškino anoks matomai ekskremantalistinės ekonomikos atstovas Romas Lazutka, “Gaunančių minimalų atlyginimą skaičius Lietuvoje yra labai didelis lyginant su kitomis šalimis. Kitose šalyse tokie darbuotojai sudaro 1-2 proc., nes tokiu užmokesčiu apmokamas pats prasčiausias darbas“. Pagal Romą Lazutką, dėl to reikia didinti minimalų atlyginimą. Šis ekonomikos profesorius (!!!) akivaizdžiai neturi net minimaliausių, pradinukiškų aritmetikos žinių – jam atrodo, kad jei minimalų atlyginimą padidinsi, tai minimalų atlyginimą gaunančių žmonių dalis sumažės. Jūs galvojote, kad kalbos apie tai, jog tie, kurie neišmoksta netgi sudėties ir atimties, tampa ekonomistais – tai anekdotai? Tai ne anekdotai, tai realybė.

Visiškai nenuostabu, kad šitas veikėjas savo paties rašytame straipsnyje Delfi portale sugeba padaryti štai kokią nuostabią išvadą: “Esant 10-15 procentinių punktų didesnei darbo užmokesčio daliai BVP ir dabartinei mokesčių naštai darbui, valstybė turėtų kelių milijardų litų didesnes pajamas“. Manau, po šito vargu ar galime stebėtis, kad šis veikėjas sugalvoja, kad papildomai reikia dar ir kurti diferencijuotą minimalaus atlyginimo sistemą. Kitaip tariant, kad valstybė, negana to, kad nustatinėtų minimalias ribas, tai nustatinėtų jas dar ir pagal tai, kas tą atlyginimą gauna. Ko gero, jau visai nieko nenustebinsiu, pranešęs, kad šitas ekskrementalistinės krypties atstovas mokslinį laipsnį gavo dar sovietmečiu – brežnevinės idėjos taip ir šviečia, lyg senais laikais.

Simptomatiškas, nors viešai lyg ir nesusietas čia buvo ir Eligijaus Masiulio pasisakymas apie tai, kad 5000 litų į rankas – tai tik durniams arba vagims. Verta atkreipti dėmesį, kad vidutinis valdininkų atlyginimas beveik 100 litų didesnis už bendrą Lietuvos vidurkį, kas jau savaime yra vambzdec, ypač dar turint omeny vidutinę valdininko kvalifikaciją (apie tai, kad darbo stažas valdiškoje įstaigoje yra juodasis bilietas besidarbinantiems komercinėse įmonėse – ko gero, visi žino). O ponas Eligijus matomai nežino, kad 5000 litų gauna kai kurių labai nemenkų įmonių generaliniai (pats žinau vieną įmonę, turinčią virš 1000 darbuotojų ir generalinį (ne akcininką), gaunantį mažiau, nei 5000). Bet ar verta tuo stebėtis? PSD iki šiol nepanaikintas, nors vien tik to PSD dėka valstybė privertė darbo biržose užsiregistruoti daugybę tūkstančių bedarbių, kuriems išmokėjo pašalpų žymiai daugiau, nei gavo iš to savo pagalvės mokesčio.

O kaip vertinti profsąjungų veikėjus, kurie jau skelbia, kad minimalus atlyginimas bus padidintas iki 1000 litų? Ogi vienareikšmiškai. Patys žinot, kaip. “Darbo žmonių gynėjai” sugeba kliedėti apie tai, kaip dar prieš krizę jie siūlė atlyginimą didint iki 1000 litų, ir kaip jau dabar, kai krizė įsivažiavusi, tai jau tikrai reikia. Profsąjunginiais aš jau seniai nesistebiu, kaip ir jų cirkais su visokiais nacionaliniais susitarimais. Man tik įdomu, kiek dar procentų Lietuvoje padidės bedarbystė, jei šitie veikėjai pasieks to, kad minimalūs atlyginimai būtų padidinti. Ir kada juos tamsiuose skersgatviuose ims mušt jų pačių “ginami” profsąjungų nariai.

Koks turėtų būti minimalus atlyginimas Lietuvoje

Neabejoju, kad kažkas užduos klausimą apie tai, koks išties turėtų būti minimalus atlyginimas Lietuvoje. O atsakymas labai akivaizdus – ne didesnis už tą, kokį vokeliuose moka žemiausios kvalifikacijos darbuotojams. Toks atlyginimas yra apie 400 litų per mėnesį į rankas.

Šitas skaičius, beje, koreliuoja ir su tuo minimaliu atlyginimu, kuris buvo prieš prasidedant burbulo augimui, o krizės dėka Lietuva būtent į tą, maždaug 2006-2007 būseną ir nusirito. Berods apie 2006 minimalus atlyginimas buvo padidintas iki 600 litų – tąsyk jis staigiai privertė iš darbo atleisti būrius valytojų, o praėjus gal mėnesiui prekybos centruose esantys vežimėliai buvo patobulinti – įtaisytos tos spynelės, į kurias reikia kišti monetas. Taip atsitiko vien todėl, kad padidėjus minimaliam atlyginimui, prekybos centrams išlaikyti tuos vežimėlių surinkinėtojus pasidarė per brangu.

O beje, jei dar prisiminsim tai, apie ką kalbėjom aukščiau – kad minimalių atlyginimų reguliavimas iškreipia ekonominę situaciją, galim spėti, kad minimalus atlyginimas turi būti dar mažesnis – gal būt, apie 200-300 litų. Apytiksliai. Iki mokesčių. Štai tada ir gausis pono Romo Lazutkos išsvajotas santykis, kai minimalų atlyginimą tegauna 1-2 procentai žmonių. Akivaizdu, kad pats geriausias sprendimas būtų netgi ne minimalaus atlyginimo mažinimas, o išvis bet kokių reguliacijų atsisakymas. Kurių galų valdžia turi kištis į verslo santykius? Manau, čia netgi durnam turi būti aišku, kad atlyginimas – tai darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas. O kaip pavadinti tuos, kam visgi neaišku? Patys susigalvokit.

Jokios valdančiųjų sąpalionės apie tai, kad “reikia didinti darbuotojų kainą, kad būtų kuriami brangūs produktai” (taip taip, tai ne metafora, o kažkurio iš liberalsąjūdiečių pareiškimas, nugirstas prieš kokius metus) nei kiek nepadės padidinti darbuotojų vertės. Kaip nepadės ir dirbtinis minimalių atlyginimų didinimas – griovių kasėjo algą padvigubinęs, nepaversi jo kompiuterių specialistu. Ir jei jau kažkokie ekskrementalistai iš valdančiosios daugumos nori daryti darbo jėgos devalvaciją, jiems kaip tik reiktų minimalius atlyginimus sumažinti mažų mažiausiai du kartus – kad tas skaičius bent kažkiek atitiktų realybę. Bet jiems juk nusispjaut, tiesa? Ta oluchų šoblaValdžioje esantys politikai, atrodo, galvoja tik apie tai, kaip pasivaizduot prieš žmones – juk artėja savivaldybių rinkimai. Ir jie pamiršta, kad lygiai taip pat silpnaprotiškai 2008 pradžioje Kirkilo padidinti minimalūs atlyginimai socdemams nepadėjo išsilaikyti valdžioje. Bet puikiai sustiprino mūsų visų patirtą krizę.

Brangūs valdantieji, jei jau taip nenorite daryti devalvacijos, tai kodėl norite sukurti padėtį, kur teks devalvaciją padaryti priverstinai? Gal padarykite ją šiaip, savaime, be jokių ten cirkų su atlyginimų reguliavimais – juk tai ir dabar atneštų daugiau naudos, nei žalos. O kita vertus, pažiūrėkim ir į gerąją pusę: kuo greičiau ateis visiškas krachas, tuo greičiau galėsim atsikvėpti, kad blogiau jau nebus.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (916)