Tag Archives: ženklai

Subaru

Automobilių psichologija ir markės

Šitą straipsnį apie sąsajas tarp automobilių markių ir žmonių elgesio parašiau dar prieš 3 metus, kaip tęsinį straipsniui apie kelių šiknapaukščius. Net nežinau, kodėl jo tuomet nepaskelbiau. Straipsnis apie šiknapaukščius tapo vienu iš labiausiai skaitytų mano straipsnių. Šitas gi – atvirkščiai, nesusilaukė nei vieno skaitytojo, nes aš jo netgi nepublikavau.

Aš manau, kad niekas nei nebandys ginčytis, kad visokių išimčių būna įvairiausių, o ir ne mašinos markė nustato, kaip žmogus vairuos, o žmogus pats pasirenka, kaip jis vairuos ir kokią mašiną rinksis. Tačiau tam tikros tipinės, stereotipinės elgsenos žmonių pasirinkimuose yra pastebimos, nes žmonės automobilius renkasi pagal savo natūrą. Todėl matyt yra tam tikros tiesos nuomonėje, kad golfukais važinėja pacukai, o FIAT sau perkasi žmonės, kurie į mašiną žiūri taip pat, kaip ožys į naujus vartus. Visa tai natūralu: automobilių pardavėjai orientuojasi į specifines klientų grupes, kurdami labai konkrečius, tam tikroms pirkėjų grupėms skirtus mašinų įvaizdžius, o jau patys klientai mašinas renkasi pagal savo pačių sugedimo laipsnį.

FIAT 500

„Toks mielas mašiniukas, toksai gražutis meilutis, susidėsiu savo daikčiukus ir nuvažiuosiu į kepyklėlę nusipirkti pyragiuką, kurį šiandien valgysiu tik vieną nes laikausi dietytės chi chi chi lotuliukas mirksiukas“ – mašina viską pasako apie jos savininką. Nes savininkas renkasi mašiną pagal save.

Čia dar galime pridėti, kad tiuninguotojai, pasirinkę ir ėmę „tobulinti“ savo mašinas – tai dar specifiškesnė grupė žmonių: jiems trūksta smegenų, bet jiems labai reikia savivertės. Įvaizdis yra viskas, realios išlaidos ir patogumai – tai niekas, užtat tiuninginio pacuko mentalitetas – kaip ant delno. Tačiau kai kurios mašinos turi tokį stiprų įvaizdį, kad jas perka net netiuninguotas. Jos savaime duoda dar daugiau įvaizdžio, nei bet koks tiuningas. Tai irgi daug sako apie tokių mašinų savininkus.

Japoniškas auto tiuningas

Tokią mašiną pamatęs, išsyk supranti, kad apie jos vairuotoją šį bei tą galima pasakyti: tai tiesiog japoniškas tiuninginis pusprotis, pamišęs dėl įvaizdžio, tačiau bukas kaip čemodanas. Kitos mašinos gal mažiau pasako apie jas vairuojančius žmones, bet visvien spėti galima nemažai. Parodyk man savo mašiną ir aš pasakysiu daug ką apie tave.

Kartais galim tarti paprastai: pasakyk man, kokia tavo mašina ir aš pasakysiu tau, kas tu toks esi. Savaime aišku, toks spėjimas ne visada bus teisingas, tačiau juk pakanka to, kad jis bent kažkiek pasitvirtintų, tiesa? Na, gal ir netiesa (nes tai tik stereotipai), tačiau tam tikrą labai aiškią semantiką konkrečios mašinos neša. Ir pagal tą semantiką galime labai daug spėti. Pažiūrėkim į skirtingas markes ar modelius bei tipinius jų vairuotojus. Visiškai subjektyviai, projektyviai ir neteisingai, bet užtat labai stereotipiškai, kad patiems būtų smagiau.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mažoji mergaitė Mašenka ir propagandos slėpiniai

Ponai ir ponios, žinote tą filmuką „Mažoji mergaitė Mašenka“? Nagi tą patį apie tokią Mašenką, kuriai gal vos keletas metų ir kuri gyvena su kažkokiais rusiškais lokiais?

Su ta Mašenka visokius debiloidinius paveiksliukus feisbukuose skleidžia labiausiai suskystėjusias smegenis turinčios moteriškės. Ir tie paveiksliukai būna iš serijos „šiandien vyras ruošia valgyt, nes jis neturi ką veikti, kadangi man mėnesinės, o aš žiūriu televizorių, tai tegul pasikankina„. Maždaug panašaus lygio silpnaprotiškos išmintys visokios.

Gana tipiško lygio vietinės gamybos išminties perlas. Kelių metų amžiaus personažas moko gyvenimo. Išties negalvokit, kad tai taip durna - būtent tai ir yra požymis, į kokią realiai publiką visas tas multikas orientuotas. Taip, ne tiek į vaikus, kiek į dešimtis tūkstančių labiausiai nupušusių moteriškių.

Gana tipiško lygio vietinės gamybos išminties perlas. Kelių metų amžiaus personažas moko gyvenimo. Išties negalvokit, kad tai taip durna, kad dėl to nereikia kreipti dėmesio – būtent tai ir yra požymis, į kokią realiai publiką visas tas multikas orientuotas. Taip, multikas yra orientuotas ne tiek į vaikus, kiek į dešimtis tūkstančių labiausiai nupušusių moteriškių.

Na, čia šiaip niekai. Problema yra kita – už šito šlamšto slepiasi propaganda. O propaganda, jei nekrypsim į visokius gilius kapstymus, yra labai paprastas dalykas – paimi ką papuola, per tam tikrus ženklus (simbolius) susieji ją su savo diskursu, tada supozicionuoji teigiamai tai, ką nori, o tada atitinkamai ir susipozicionuoja ir recipientas. Na, aš rašiau apie tuos propagandos metodus šį bei tą. Ale paprasčiau pažiūrėkim.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Donbaso respublikų simboliai

Ar žinote, kad simboliai – tai ženklai, o ženklai – tai žodžiai? Na, nežinote – tai ir nesvarbu, tai tokiu atveju tiesiog įsisavinkite tokią sąvoką iš semiotikos: ženklas. Ženklas – tai kažkas, kas kažką žymi. Pavyzdžiui, žodis koks nors, kelio ženklas, emblema, herbas ar dar kažkas. Ženklas visada turi kažkokią prasmę, o naudojamas tam, kad žymėtų reikšmę. Ir visai nesvarbu, kas tai per ženklas – ar žmonių ištariamas, ar kažkur nupaišomas.

Donbaso liaudies savigynos vėliava. Pagrindinai figūruoja medžiagoje iš Slovjansko, kur pats tų separatistų siautėjimas. Ar nekyla jums minčių, kas čia per skydas su kardu?

Donbaso liaudies savigynos vėliava. Pagrindinai figūruoja medžiagoje iš Slovjansko, kur pats tų separatistų siautėjimas. Ar nekyla jums minčių, kas čia per skydas su kardu?

Štai kad ir Donbaso separatistų „savigynos“ dalinių simbolika – transliuojama per jų vietinę TV Slovjanske, o ir šiaip ant visokių vėliavų matoma. Tiksliau, dabar kažkaip jau mažiau matoma – gal susiprato anie, bet prieš pačioje pradžioje visur figūravo. Nekelia jums kokių tai minčių? Senesni žmonės turėtų atsiminti, kas čia per simbolis. O jūs mokėsite perskaityti?

Jei jau atspėjote, tai dabar jau šiaip pasižiūrėkim vieną-kitą ženklą, naudojamą Donbase, kur visokie Ukrainos separatistai ir teroristai siautėja. O jei neatspėjote – po krūvos visokių paveiksliukų su vėliavomis atskleisiu ir tą keistą ženklą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Irenos Smetonienės spalvos

Glamūriškas Irenos Smetonienės abrozdėlis, kurio spalvas pažiūrėsim. Čia dar spalvos natūrinės, į žodžius nepaverstos

Su vienu draugu taip bekalbant apie svetimybes ir VLKK vykdomą semantinę cenzūrą, kilo mintis tą reikalą vizualizuoti. Labai jau iš manęs menkas menininkas, bet kažkas ir gavosi. Ir netgi ne kažkas, o kažkas, keliančio labai įdomių minčių.

Trumpai tariant, iš lietuvių kalbos cenzūruojamos visokios spalvos – nei ten ružava leistina, nei ten feličytava, nei kokia nors bordinė ar ryža. Taigi, imam ponios Irenos Smetonienės abrozdėlį, ir pažiūrom, kas ten iš to gausis, spalvas pagal VLKK nurodymus išcenzūravus.

Drįstu manyti, kad būtent Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos pirmininkės atvaizdas – idealus taikinys mūsų kalbiniams-spalviniams eksperimentams. Čia, tarp kitko, dar ir semiotinis aspektas yra: spalvos irgi tampa ženklais, o atvaizdas – tam tikru sakiniu, tekstu, nešančiu prasmę, iš tų spalvų – ženklų sudarytu, tad viskas net ne perkeltiniu, o labai tiesioginiu būdu atvaizduja tekstų cenzūravimo, prisidengiant „kalbos grynumais“, pasekmes.

Dar labiau nukrypstant – taip, paveiksliukas – tai gramatinė struktūra, susidedanti iš ženklų (pikselių, žodžių), išdėstytų tam tikra tvarka. Sintaksė – paprasta: rašoma nuosekliai, o kas kažkiek simbolių, keliama į naują eilutę, taip sudarant dvimatį tekstą. O į pačias JPEG kodavimo subtilybes nesigilinkim.
Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter